CP v2

Blog

  • Ši ridikėlių veislė subręsta per 18 dienų: kodėl ją renkasi net pradedantieji sodininkai

    Ši ridikėlių veislė subręsta per 18 dienų: kodėl ją renkasi net pradedantieji sodininkai

    18 dienų ridikėliai – sena, daugelio sodininkų pamėgta veislė, vertinama dėl itin trumpo laiko nuo sėjos iki derliaus. Šios veislės šakniavaisiai yra pailgi, cilindro formos, maždaug 5 cm ilgio ir apie 1,5 cm skersmens. Odelė – raudona su būdingu baltu galiuku, o minkštimas – baltas, sultingas ir švelnaus skonio.

    Lyginant su daugeliu populiarių veislių, 18 dienų ridikėliai dažniausiai būna švelnesni, tačiau aštrumas priklauso ir nuo auginimo sąlygų: sausesnėje dirvoje bei ryškioje saulėje skonis gali tapti aštresnis. Lapai nedideli, bet valgomi – tinka salotoms ar glotnučiams.

    Šią veislę galima sėti tiek pavasarį, tiek vasaros pabaigoje, kad derlių nuimtumėte rudenį. Ji tinka auginti lysvėse, po plėvele ar net balkone, vazonuose. Dėl greito augimo sėją galima kartoti kas keliolika dienų ir šviežių ridikėlių turėti didžiąją sezono dalį.

    Sėja ir auginimas

    Kad šakniavaisiai užaugtų gražūs ir taisyklingi, verta laikytis kelių paprastų taisyklių.

    • Sėja. Sėklas sėkite tiesiai į dirvą nuo kovo iki gegužės, o antrą kartą – rugpjūtį ir rugsėjį. Venkite sėjos vasaros viduryje: ilgos ir karštos dienos skatina augalą greičiau leisti žiedynstiebį. Sėklas berkite 1–2 cm gyliu, eilutes darykite kas 15–20 cm, o tarp sėklų eilėje palikite 3–5 cm. Ankstyvą sėją pravartu pridengti balta agroplėvele – ji saugo nuo šalnų ir pagreitina dygimą.

    • Dirva. Geriausiai tinka lengva, derlinga ir vandeniui laidi dirva, kurios reakcija silpnai rūgšti arba neutrali (pH 6,0–7,0). Žemę verta supurenti ir praturtinti kompostu. Sausose dirvose ridikėliai linkę per daug ištįsti ir būna aštresni, o užmirkusiose – didėja grybinio susirgimo rizika.

    • Vieta. Rinkitės saulėtą arba šiek tiek pritemdytą vietą. Ridikėliai mėgsta vėsesnes sąlygas – optimali temperatūra augimui yra 12–15 °C. Kai temperatūra pakyla virš 18 °C, šakniavaisiai dažniau deformuojasi, o augalas greičiau pradeda žydėti.

    • Laistymas. Dirva turėtų būti nuolat lengvai drėgna. Laistykite reguliariai, bet saikingai: per didelė drėgmė skatina ligas, o netolygus laistymas gali lemti šakniavaisių skilinėjimą.

    • Tręšimas. Kadangi ši veislė auga labai greitai, intensyviai tręšti paprastai nereikia. Jei dirva buvo papildyta kompostu, papildomos trąšos dažniausiai nebūtinos. Prastesnėje žemėje galima panaudoti biohumusą, kai augalas turi 3–4 tikruosius lapelius.

    Derlius ir laikymas

    Esant palankioms oro sąlygoms ir šiltesnei dirvai, pirmuosius šakniavaisius galima rauti po 18–20 dienų nuo sėjos. Vėsesniu laikotarpiu šis terminas pailgėja iki 25–30 dienų. Derliaus delsti nereikėtų: per ilgai palikti dirvoje ridikėliai tampa kieti, sužiedėja, praranda sultingumą.

    Ridikėlius geriausia rauti tada, kai pasiekia tinkamą dydį, ryte arba vakare. Išrovus nuvalykite žemes, nupjaukite lapus ir laikykite šaldytuve – taip jie išsilaikys kelias dienas. Norint nuolat turėti šviežio derliaus, sėkite nedideles porcijas kas 10–14 dienų.

    „18 dienų ridikėliai puikiai tinka kaip priešsėlis daržovėms, kurios sodinamos vėliau – pavyzdžiui, pomidorams, agurkams ar cukinijoms. Jie taip pat gerai auga šalia morkų ir petražolių. Tačiau jų nereikėtų sėti po kopūstų, brokolių ar ropių – taip padidėja ligų tikimybė“, – primena sodininkystės praktikoje taikoma sėjomainos taisyklė.

    Ligos ir kenkėjai

    18 dienų ridikėliai laikomi gana atspariais, nes dėl greito augimo daugelis ligų sukėlėjų dažnai nespėja išplisti. Vis dėlto juos gali pažeisti kenkėjai.

    Dažniausiai pasitaiko spragių – smulkių, juodų vabalėlių, kurie lapuose išgraužia mažas skylutes. Jie ypač aktyvūs šiltomis, sausomis dienomis. Patikimiausia apsauga – uždengti lysvę agroplėvele iškart po sėjos. Taip pat padeda ankstyva sėja kovą, kai spragių populiacija dar nespėja išaugti.

    Kitas pavojingas kenkėjas – kopūstinė musė: jos lervos įsigraužia į šaknis. Nuo jos saugo agroplėvelė ir sėjomaina – ridikėlių nereikėtų sėti po kitų bastutinių šeimos daržovių (kopūstų, brokolių, žiedinių kopūstų) mažiausiai 3–4 metus.

  • Šias morkų veisles sodina patyrę daržininkai: nuo senų klasikų iki naujų atradimų

    Šias morkų veisles sodina patyrę daržininkai: nuo senų klasikų iki naujų atradimų

    Morkos – viena populiariausių daržovių daržuose, tačiau gausų ir kokybišką derlių lemia ne tik priežiūra, bet ir tinkamai pasirinkta veislė. Skirtingos morkos skiriasi vegetacijos trukme, šakniavaisių forma, skoniu, laikomumu ir atsparumu ligoms.

    Sėja darže: svarbiausi terminai ir taisyklės

    Morkų sėklas galima sėti nuo kovo pabaigos iki birželio pabaigos, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 5–6 °C. Ankstyvąsias veisles geriausia sėti antroje kovo pusėje ir balandį, o vėlyvąsias – nuo balandžio iki gegužės pabaigos.

    Sėklos sėjamos eilutėmis, paliekant 25–30 cm tarpus, 1–2 cm gyliu. Sudygus daigams, būtina praretinti, kad augalai augtų kas 3–5 cm.

    Morkoms labiausiai tinka lengvesnės, priesmėlio ar lengvo priemolio, humusingos dirvos, kurių pH siekia 6,0–6,8. Venkite šviežiai mėšlu tręštos žemės – mėšlą reikėtų įterpti bent prieš metus. Vieta turi būti saulėta.

    Laistyti rekomenduojama reguliariai, bet saikingai: staigūs drėgmės svyravimai gali lemti šakniavaisių skilinėjimą ir deformacijas. Mineralinėmis trąšomis verta tręšti atsargiai, ypač vengiant azoto pertekliaus, nes jis skatina šaknų šakotumą.

    Patikrintos morkų veislės, kurios nenuvilia

    Daržuose vis dar itin vertinamos laiko patikrintos veislės, kurios per daugelį metų pelnė daržininkų pasitikėjimą.

    Amsterdamska – ankstyva veislė, užauginanti cilindriškus, tamsiai oranžinius 12–16 cm ilgio šakniavaisius. Subręsta maždaug per 90–100 dienų nuo sėjos. Vertinama dėl saldaus skonio ir trapaus minkštimo, tinka auginti tiek atvirame grunte, tiek po priedangomis.

    Nantejska (nanto tipo) – vidutiniškai ankstyva veislė su lygiais, cilindriškais, ryškiai oranžiniais šakniavaisiais. Vegetacija trunka apie 100 dienų. Minkštimas sultingas, saldus, gausus karoteno. Tinka valgyti šviežias, šaldyti ir konservuoti.

    Polka – vidutiniškai vėlyva veislė, užauginanti 20–22 cm ilgio, taisyklingus, bukesniu galu šakniavaisius. Vegetacija trunka 120–140 dienų. Gerai laikosi per žiemą, tinka šaldymui.

    Flakkee – vėlyva veislė su dideliais, kūgiškais 25–30 cm ilgio šakniavaisiais. Subręsta per 150–160 dienų. Labai derlinga, puikiai tinka ilgam laikymui ir perdirbimui – geras pasirinkimas norint turėti atsargų žiemai.

    Berlikumer – dar viena vėlyva veislė, formuojanti apie 20 cm ilgio cilindriškus, raudonai oranžinius šakniavaisius. Vegetacija trunka apie 150 dienų. Tinka perdirbti, šaldyti, spausti sultis.

    Naujesnės morkų veislės: ką verta išbandyti?

    Selekcininkai nuolat siūlo naujas veisles, kurios jungia geras skonines savybes su didesniu atsparumu ligoms ar išskirtine išvaizda.

    Kinga – populiari ankstyva veislė su cilindriškais, intensyviai oranžiniais 18–20 cm ilgio šakniavaisiais. Subręsta per 105–110 dienų. Dėl mažesnio nitratų kiekio dažnai rekomenduojama sultims ir vaikų patiekalams.

    Purple Haze – vidutiniškai ankstyva veislė su violetine odele ir tamsiai oranžiniu minkštimu. Vegetacija trunka 100–110 dienų. Vertinama dėl didesnio antocianinų ir likopeno kiekio. Termiškai apdorojant violetinė spalva blanksta, todėl ši veislė ypač dekoratyvi žaliuose patiekaluose ir salotose.

    Bolero F1 – nanto tipo hibridas, vertinamas dėl lygių, gerai nusispalvinusių 18–22 cm ilgio šakniavaisių ir saldaus skonio. Išsiskiria didesniu atsparumu ligoms, įskaitant miltligę ir alternariozę, gerai dera ir sudėtingesnėmis dirvos sąlygomis.

    Lunar White – veislė su baltais, iki 25 cm ilgio šakniavaisiais. Minkštimas sultingas ir saldus, o derlius paprastai pasiekiamas maždaug po 90 dienų. Įdomus pasirinkimas norint paįvairinti daržą neįprasta spalva.

    Dažniausi morkų kenkėjai ir ligos

    Vienas pavojingiausių morkų kenkėjų – morkinė musė. Jos lervos graužiasi į šakniavaisius, palikdamos tamsius kanalus, užpildytus išmatomis. Pažeistos morkos netinka nei valgymui, nei laikymui.

    Profilaktikai dažnai taikomas morkų auginimas šalia svogūnų – jų kvapas padeda klaidinti kenkėjus. Taip pat naudinga lysves dengti agrodanga morkinės musės aktyvumo laikotarpiu: nuo gegužės iki birželio ir pakartotinai nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio. Kai kurie daržininkai pasitelkia ir česnakų užpilų purškimą.

    Iš ligų dažniausiai pasitaiko alternariozė, pasireiškianti rusvai juodomis dėmėmis ant lapų. Jai palankios šiltos ir drėgnos vasaros. Riziką mažina ketverių metų sėjomaina, nepertankinti pasėliai ir augalinių liekanų pašalinimas po derliaus nuėmimo.

    Kita grėsmė – spragšių lervos (drutvabaliai) ir grambuolių lervos, kurios išgraužia skylutes šakniavaisiuose. Jų gausą gali sumažinti rudeninis dirvos kasimas ir sėjomainoje auginami atbaidantys augalai, pavyzdžiui, garstyčios ar serenčiai.

    Jei dirvoje pasitaiko nematodų, kurie sukelia gumbuotas išaugas ant šaknų, rekomenduojama laikytis bent ketverių metų sėjomainos ir neauginti morkų po kitų šakniavaisių.

  • Praleidžiate pusryčius? Tyrimai rodo: kūnas nukenčia labiau, nei manote – štai kas vyksta

    Kas nutinka, jei nevalgote pusryčių

    Moksliniame žurnale „Nutrition Research“ teigiama, kad ankstyvas maisto vartojimas padeda reguliuoti organizmo funkcijas tiek dieną, tiek naktį. Nors ryte valgyti mažiau ar atidėti pirmąjį valgymą vėlesniam laikui gali atrodyti kaip logiška idėja, ypač siekiant numesti svorio, toks įprotis gali turėti neigiamų pasekmių.

    Galimi pusryčių praleidimo padariniai:

    • prastesni sportiniai rezultatai;
    • didesnė lėtinių ligų rizika;
    • sutrikusi medžiagų apykaitos reguliacija;
    • širdies sveikatos problemos;
    • hormonų disbalansas;
    • stipresni uždegiminiai procesai;
    • nuotaikos svyravimai;
    • mieguistumas ir mažas energijos lygis;
    • svorio augimas.

    Pusryčių nauda

    Pusryčių poveikis labai priklauso nuo pasirinkto maisto kokybės ir maistinių medžiagų kiekio. Pavyzdžiui, daržovių omletas organizmą veiks visai kitaip nei saldūs, daug cukraus ir dirbtinių priedų turintys pusryčių dribsniai.

    Žurnale „Nutrients“ pateikiama, kad pakankamas maistinių medžiagų kiekis dienos pradžioje gali būti naudingas dėl šių priežasčių:

    • geresnė apetito kontrolė;
    • geresni sportiniai rezultatai;
    • mažesnė nutukimo rizika;
    • daugiau energijos dienos pradžioje;
    • geresnė gliukozės kontrolė;
    • pagerėjusi širdies ir kraujagyslių sistemos būklė;
    • mažesnė lėtinių ligų rizika;
    • geresnė 2 tipo diabeto kontrolė;
    • svorio kontrolė.

    Žmonių grupės, kurioms ypač svarbu gauti pakankamai maisto dienos pradžioje:

    • sportininkai;
    • vaikai;
    • diabetu sergantys žmonės;
    • nėščiosios arba krūtimi maitinančios moterys.

    Taip pat pabrėžiama, kad pusryčių praleidimas gali turėti labiau neigiamą poveikį moterų reprodukcinei sveikatai. Tai siejama su tuo, jog moters organizme natūraliai vyksta didesni hormonų svyravimai, todėl jis gali būti jautresnis veiksniams, kurie išbalansuoja hormonų pusiausvyrą.

    Jei rytais dažnai trūksta laiko, verta iš anksto pasirūpinti keliais greitais ir paprastais pusryčių variantais. Juos galima lengvai pritaikyti pagal savo skonį ir mitybos poreikius.

  • Žalojate beržą ir save: visa tiesa apie beržų sulą, apie kurią nutylima

    Ar beržų sulos rinkimas kenkia medžiams

    Ekspertas teigė, kad sulos rinkimas gali smarkiai pakenkti beržams, nes taip iš medžio paimamos maistinės medžiagos, kurias beržas yra „pasiruošęs“ savo augimui. Be to, skylė, padaryta sultims leisti, tampa savotiškais vartais grybeliams, bakterijoms ir kitoms infekcijoms. Tai didina riziką pačiam medžiui.

    Beržų sula neretai pristatoma kaip ypatingai naudingas gėrimas. Tačiau jos sudėtyje daugiausia yra vanduo ir cukrūs (gliukozė, fruktozė), taip pat nedidelis kiekis B grupės vitaminų. Joje aptinkama ir vitamino C, bet jo koncentracija yra maža. Taip pat yra mangano junginių.

    „Kaip vaistas ji tikrai neveikia. Jokie tyrimai nepatvirtina jos naudos gydant konkrečias ligas. Todėl žala, daroma medžiui jį „sužeidžiant“, neatsveria naudos žmogui“, – pabrėžė specialistas.

    Beržų sulos trūkumai

    Mangano perteklius (pagrindinė rizika). Nurodoma, kad 300 ml beržų sulos gali būti apie 130 proc. mangano paros normos.

    Mangano perteklius gali kauptis organizme, o ypač pavojingas jis gali būti žmonėms, turintiems kepenų problemų.

    Saugios ribos:

    • suaugusiesiems: 9–11 mg per parą;
    • vaikams: 2–6 mg per parą.

    Reguliariai vartojant didelius kiekius sulos, gali didėti toksinio poveikio rizika.

    Alerginės reakcijos. Žmonės, alergiški beržų žiedadulkėms, gali reaguoti ir į sulą. Galimas niežulys, bėrimas, gleivinių sudirginimas.

    Rūgimo ir gedimo rizika. Sula pradeda fermentuotis jau po 2–3 dienų nuo surinkimo. Vartojant sugedusį produktą, gali kilti virškinimo sutrikimų.

    Pridėtinis cukrus parduotuviniuose produktuose. Komerciniai gėrimai gali turėti pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Dėl to jie būna kaloringesni ir gali turėti nepageidaujamų priedų.

  • Velykų hitas ant stalo: iš tešlos iškeptas krepšelis, kuris nustebins kiekvieną

    Velykinis krepšelis iš tešlos: žingsnis po žingsnio receptas

    Šis valgomas velykinis krepšelis gali tapti puošmena šventiniam stalui. Jį galima naudoti kaip dekorą ar įdėti margučių bei kitų vaišių.

    Ingredientai:

    • pienas – 200 ml
    • cukrus – 1,5 valg. š.
    • mielės – 7 g
    • kiaušiniai – 2 vnt.
    • aliejus – 50 ml
    • miltai – 500 g
    • druska – 1 arb. š.

    Paruošimas:

    Vos šiltą pieną sumaišykite su druska, cukrumi ir mielėmis. Įmuškite kiaušinius, supilkite aliejų ir viską gerai išmaišykite.

    Dalimis persijokite miltus ir užminkykite minkštą, elastingą tešlą. Uždenkite ir palikite šiltoje vietoje kilti, kol jos tūris padvigubės.

    Pakilusią tešlą lengvai perminkykite ir formuokite krepšelį: pirmiausia suformuokite dugną, o sienelėms ir rankenai supinkite tešlos „juosteles“. Paruoštą krepšelį perkelkite ant formos. Kaip karkasą galima naudoti dubenį, apvyniotą folija.

    Tuomet iš tešlos supinkite kasą – ji bus krepšelio rankena.

    Suformuotą krepšelį palikite dar 15–20 min. pakilti. Aptepkite plaktu kiaušiniu ir kepkite 180 °C temperatūroje 30–40 min., kol gražiai apskrus.

    Prieš nuimdami nuo formos, leiskite krepšeliui visiškai atvėsti. Jei reikia, dalis sutvirtinkite dantų krapštukais.

  • Visi bijo GMO maisto produktuose: ekspertas paaiškino, ar jie iš tiesų kenkia sveikatai

    Kas yra GMO

    GMO (genetiškai modifikuoti organizmai) – tai gyvi organizmai (augalai, gyvūnai arba mikroorganizmai), kurių genetinė medžiaga (DNR) pakeista taikant genų inžinerijos metodus.

    GMO kuriami dėl kelių pagrindinių priežasčių:

    • atsparumo kenkėjams;
    • atsparumo herbicidams (tai padeda lengviau kontroliuoti piktžoles);
    • didesnio derlingumo;
    • pagerintos sudėties (pavyzdžiui, didesnio vitaminų kiekio).

    Daugelis GMO turinčių produktų būna ženklinami (pavyzdžiui, nurodoma „sudėtyje yra GMO“ arba „be GMO“).

    Ar GMO iš tiesų yra kenksmingi

    Eksperto teigimu, ši technologija leidžia sukurti itin produktyvius augalus, kurie mažiau nukenčia nuo plėšrūnų ir kenkėjų. Kartu pripažįstama, kad teoriškai genetinė modifikacija gali būti panaudota ir taip, jog būtų sukurti potencialiai pavojingi augalai.

    Dėl šios priežasties veislės, sukurtos taikant genetinės modifikacijos technologijas, paprastai tikrinamos gerokai kruopščiau nei veislės, gautos įprastinės selekcijos būdu.

    „Į rinką niekada nepateks pavojingos GMO veislės, o štai pavojingų selekcinių veislių pasitaikydavo ne kartą. Kadaise bulvių veislė „Lenape“ buvo auginama traškučiams gaminti, tačiau vėliau joje aptiktas padidėjęs nuodingų junginių – solanino ir chakonino – kiekis. Ir tai buvo veislė, išvesta be GMO. Todėl ir selekcijoje reikia išlikti atsargiems“, – aiškino Kovalenko.

  • Ekspertas sako, kad supermaisto nėra: kas ne taip su čia sėklomis ir goji uogomis?

    Ar egzistuoja supermaistas

    Supermaistu dažniausiai vadinami produktai, kuriuose esą itin daug maistinių medžiagų – vitaminų, skaidulų, antioksidantų. Vis dėlto panašiomis savybėmis pasižymi šimtai įprastų kasdien vartojamų produktų.

    Eksperto teigimu, „supermaisto“ iš esmės nėra – augalas arba yra maistas, arba ne. O sąvoka „naudingas“ dažnai labai sąlyginė.

    Anot jo, svarbiausia yra suvartojamas kiekis. Yra augalų, kurių sudėtis žmogaus mitybai išties palanki, tačiau tai nereiškia, kad jie išskirtiniai ar stebuklingi – jie tiesiog papildo organizmą reikalingomis medžiagomis.

    „Tokie terminai dažniausiai sugalvojami marketingo tikslais, siekiant išpopuliarinti mažiau žinomus produktus. Ukrainoje šimtmečius augino Lycium barbarum, tačiau jų aktyviai nevartojo. Tik pasirodžius labai panašiai rūšiai Lycium chinensis, uogos pradėtos vadinti goji ir taip išpopuliarėjo“, – sakė ekspertas.

    Ką verta žinoti apie čia sėklas

    Čia sėklos taip pat dažnai pristatomos kaip supermaistas. Tačiau mokslininko teigimu, jos iš tiesų turi daug skaidulų ir riebalų rūgščių, kurios svarbios subalansuotai mitybai. Vis dėlto, jei žmogus valgytų vien čia sėklas, tai, pasak eksperto, nieko gero neduotų.

    Taip pat pabrėžiama, kad net ir labai maistingi produktai nekompensuoja nesubalansuotos mitybos. Didžiausią naudą lemia bendra raciono struktūra, o ne pavieniai produktai.

  • JAV kivirčas su Pentagonu atvėrė duris: JK vilioja „Anthropic“ plėstis Londone

    Kol JAV valdžia ir „Anthropic“ įsivėlė į didelį ginčą, Jungtinė Karalystė, kaip teigiama, bando įtikinti San Fransiske įsikūrusią dirbtinio intelekto bendrovę plėsti veiklą Anglijoje.

    Pranešama, kad Jungtinės Karalystės Mokslo, inovacijų ir technologijų departamento darbuotojai rengė pasiūlymus, kurie apimtų „Anthropic“ biuro Londone plėtrą, taip pat svarstoma ir galimybė bendrovei turėti dvigubą akcijų kotiravimą biržose.

    Tokia Jungtinės Karalystės strategija siejama su šių metų pradžioje viešai kilusiu konfliktu tarp „Anthropic“ ir JAV Gynybos departamento. Po to, kai dirbtinio intelekto įmonė pareiškė neketinanti atsisakyti tam tikrų DI saugiklių, Gynybos departamentas nutraukė sutartį ir vėliau „Anthropic“ priskyrė tiekimo grandinės rizikos kategorijai.

    Nors šis sprendimas šiuo metu laikinai sustabdytas teismo nutartimi, ginčas, panašu, dar toli gražu nesibaigė. Šaltinių teigimu, pastarosiomis savaitėmis Jungtinės Karalystės pastangos pritraukti „Anthropic“ suintensyvėjo būtent dėl įmonės nesutarimų su JAV.

    Pranešama, kad, konfliktui su JAV Gynybos departamentu nerodant greitos pabaigos ženklų, „Anthropic“ generalinis direktorius Dario Amodei gegužę turėtų atvykti į Jungtinę Karalystę.

    Vis dėlto net ir Londone „Anthropic“ tektų varžytis su „OpenAI“, kuri jau vasarį įsipareigojo didinti savo veiklos mastą Anglijos sostinėje.

  • Ar iš tikrųjų galima išvažiuoti iš žiedinės sankryžos iš kairės juostos? Taisyklės stebina

    Ar iš tikrųjų galima išvažiuoti iš žiedinės sankryžos iš kairės juostos? Taisyklės stebina

    Žiedinės sankryžos laikomos vienu saugiausių ir efektyviausių eismo organizavimo sprendimų. Vis dėlto praktika rodo ką kita: vairuotojai dažnai klysta rinkdamiesi juostą, netinkamai naudoja posūkio signalus ar išvažiuoja neapgalvotai. Tokios klaidos yra vienos dažniausių ir neretai sukelia pavojingas situacijas, nors bendrieji judėjimo principai žiedinėje sankryžoje yra aiškiai apibrėžti.

    Vienos juostos žiedinėse sankryžose problemų paprastai nekyla: įvažiuoji, pasirinkęs išvažiavimą laiku įjungi posūkį ir išvažiuoji. Sunkumai prasideda tuomet, kai žiedas turi kelias eismo juostas. Tokiose vietose dalis vairuotojų pasimeta ir nebežino, kurią juostą rinktis, kad išvažiuotų saugiai.

    Žinių stoka kartais baigiasi net absurdiškais manevrais. Pasitaiko, kad vairuotojai bando išvažiuoti iš žiedo tiesiai iš kairės, vidinės juostos. Tuomet kitiems tenka staigiai stabdyti ir reaguoti į neprognozuojamą elgesį, o įtampa kelyje tik auga. Natūraliai kyla klausimas: ar toks išvažiavimas apskritai pažeidžia taisykles?

    Situaciją iš dalies paaiškina Kelių eismo taisyklėse įtvirtintas bendras principas, taikomas sukant į dešinę: vairuotojas turi laikytis kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Paprasta šio principo interpretacija daugelį veda prie išvados, kad žiede, norint išvažiuoti, logiška būti dešinėje (išorinėje) juostoje.

    Kartu vairuotojai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad kelios juostos žiedinėje sankryžoje įrengtos ne šiaip sau. Jei visi važiuotų tik išorine juosta, pagrindinė žiedo idėja – išsklaidyti srautą ir užtikrinti sklandesnį judėjimą – prarastų prasmę. Eismas turėtų pasiskirstyti per visas juostas, būtent tam tokia sankryžos schema ir sukurta.

    Vis dėlto galioja svarbiausia taisyklė: važiavimas vidine juosta neatleidžia nuo pareigos išvažiuojant užtikrinti saugumą. Išvažiavimo manevras negali trukdyti kitiems eismo dalyviams, pirmiausia – verčiant juos staigiai stabdyti ar praleisti pažeidžiant pirmumo taisykles keičiant juostą. Būtent čia ir kyla esminė dilema: kaip suderinti eismo sklandumą su taisyklių formuluotėmis ir kur yra teisingo elgesio riba?

    Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia vienareikšmė, kaip dažnai manoma. Taisyklėse nėra nuostatos, kuri tiesiogiai draustų išvažiuoti iš žiedinės sankryžos iš kairės (vidinės) juostos. Praktikoje tai reiškia, kad vairuotojas gali visą žiedą įveikti išorine juosta (net jei tai mažina pralaidumą), tačiau tam tikromis sąlygomis gali išvažiuoti ir iš vidinės juostos – jei elgiasi itin atsargiai ir praleidžia kitus eismo dalyvius.

    Dar daugiau: jeigu išvažiavimas iš žiedo yra dviejų juostų, o vairuotojas iš vidinės žiedo juostos ketina išvažiuoti lygiagrečiai su automobiliu, važiuojančiu išorine juosta, jis vis tiek privalo įsitikinti, kad nesukels pavojaus, ir prireikus praleisti šį automobilį. Kitaip tariant, išvažiuojant svarbiausia yra pareiga netrukdyti ir neužkirsti kelio tiems, kurių eismo trajektorija kertasi su jūsų manevru.

    Vis dėlto toks išvažiavimas iš vidinės juostos laikomas rizikingu. Nors kai kuriais atvejais jis gali būti formaliai leidžiamas, praktiškai tai dažnai yra nelogiška ir pavojinga. Dėl to vairuotojams rekomenduojama laikytis nusistovėjusių, nors ne visada tiesiogiai taisyklėse aprašytų, saugaus judėjimo principų.

    Kasdienėje praktikoje žiedinėse sankryžose galioja nerašytas „susitarimas“, kuris dažnai užtikrina didesnį aiškumą nei vien formuluotės teisės aktuose. Įprasta, kad planuojant išvažiuoti pirmu ar antru išvažiavimu, pasirenkama išorinė (dešinė) juosta. Jei ketinama važiuoti toliau, pasirenkama vidinė juosta, o vėliau – iš anksto, įvertinus situaciją – persirikiuojama į išorinę, kad būtų galima saugiai išvažiuoti. Persirikiavimas turi būti aiškiai signalizuojamas, o vairuotojas privalo praleisti transporto priemones juostoje, į kurią ketina įvažiuoti. Nuosekliai laikantis šių principų eismas žieduose tampa nuspėjamas ir sklandus.

    Supaprastintai galima sakyti taip: išorinė juosta patogiausia greitam išvažiavimui, o vidinė – tęsti važiavimą ir pasirinkti vėlesnį išvažiavimą. Tačiau problemų kyla „ribinėse“ situacijose, kai vairuotojas vidinėje juostoje nori išvažiuoti, bet išorinėje nėra tarpo persirikiuoti, nes kiti eismo dalyviai jo nepalieka. Tuomet susidaro trumpas „kamštis“ žiede, kuris gali paralyžiuoti dalį sankryžos ir sukelti konfliktų.

    Tokiems ginčams mažinti vis dažniau įrengiamos vadinamosios turbininės žiedinės sankryžos, kur važiavimo trajektorijas aiškiai nurodo horizontalusis ženklinimas. Vairuotojas privalo iš anksto pasirinkti reikiamą juostą, o vėliau galimybių keisti važiavimo kryptį praktiškai nelieka. Tai pašalina daugumą dvejonių ir pavojingų manevrų, todėl tokios sankryžos laikomos vienomis nuspėjamiausių ir mažiausiai avaringų.

    Galutinis praktinis principas paprastas: teoriškai išvažiuoti iš žiedo iš vidinės juostos gali būti įmanoma, tačiau tai retai būna geras sprendimas. Toks manevras didina susidūrimo riziką, nes tenka kirsti kitų automobilių trajektorijas ir pasikliauti jų reakcijomis. Dėl to saugiausia strategija – iš anksto planuoti judėjimą, laiku persirikiuoti ir žiedinę sankryžą palikti iš išorinės juostos.

    Jei vairuotojams kas nors realiai palengvina situaciją, tai infrastruktūra: aiškus ženklinimas, logiškai suprojektuotos juostos ir turbininiai žiedai. Ten vairuotojui nebereikia spėlioti, kaip „teisinga“ interpretuoti taisykles – pakanka važiuoti pagal nurodytą trajektoriją. Klasikiniame žiede dažnai lemia ne tik tai, kas „leidžiama“, bet ir tai, kas kitiems yra nuspėjama.

  • Vežatės dviračius į Italiją? Viena smulkmena gali kainuoti 87 eurus ir sustabdyti kelionę

    Vežatės dviračius į Italiją? Viena smulkmena gali kainuoti 87 eurus ir sustabdyti kelionę

    Vairuotojai, kurie į Italiją vyksta su dviračiais, vežamais ant bagažinės, tvirtinamos prie vilkimo kablio, turėtų žinoti vieną Italijoje galiojančią taisyklę. Jos nepaisymas gali baigtis bauda ir draudimu tęsti kelionę, kol pažeidimas bus pašalintas.

    Italijos Kelių eismo taisyklės jau seniai numato, kad bet koks krovinys, išsikišantis už automobilio galinės dalies kontūrų, privalo būti pažymėtas specialia įspėjamąja lentele. Šis reikalavimas taikomas ir dviračių bagažinėms, montuojamoms ant vilkimo kablio, net jei bagažinė turi savo apšvietimą, atšvaitus bei pakartotą valstybinį numerį.

    Įspėjamoji lentelė turi būti ne mažesnė nei 50 x 50 cm, pagaminta iš skardos arba kitos tvirtos medžiagos ir pažymėta įstrižomis baltai raudonomis juostomis – tiksliai penkiomis raudonomis. Ji tvirtinama labiausiai išsikišusiame krovinio taške taip, kad būtų gerai matoma iš paskos važiuojantiems vairuotojams.

    Jei bagažinė su dviračiais išsikiša už automobilio kontūrų į abi puses, reikia dviejų lentelių – po vieną kairiajame ir dešiniajame kraštiniuose taškuose. Praktikoje, naudojant standartinę ant kablio tvirtinamą bagažinę su dviem dviračiais, dažniausiai pakanka vienos lentelės.

    Už reikalaujamos lentelės neturėjimą Italijos policija skiria 87 eurų baudą. Be to, pareigūnai gali uždrausti tęsti kelionę, kol krovinys bus pažymėtas pagal taisykles.

    Italijos reikalavimus atitinkančių įspėjamųjų lentelių galima įsigyti dar prieš kelionę automobilių ar dviračių priedų parduotuvėse. Jų kainos prasideda maždaug nuo 18 eurų. Patariama tuo pasirūpinti iš anksto, nes Italijoje, ypač turistiniuose regionuose, kainos gali būti gerokai didesnės, o mažesnėse vietovėse pasirinkimas – ribotas.

    2025 metų pradžioje buvo pasirodę pranešimų apie planuojamas taisyklių korekcijas, kurios esą būtų panaikinusios pareigą žymėti ant vilkimo kablio montuojamas bagažines. Vėlesni Italijos transporto ministerijos paaiškinimai taip pat sustiprino įspūdį, kad išimtys gali būti įvestos. Vis dėlto jokie atleidimai nuo šios prievolės neįsigaliojo, todėl reikalavimas naudoti įspėjamąją lentelę išlieka galioti nepakitęs, nepriklausomai nuo bagažinės tipo.

    Ši taisyklė taikoma visiems Italijos keliais važiuojantiems automobiliams – tiek registruotiems Italijoje, tiek užsienyje. Tad ir automobiliai su lietuviškais valstybiniais numeriais nėra jokia išimtis.