Blog

Senovės rankraščių paieškose pasiektas proveržis leido mokslininkams aptikti iki šiol neidentifikuotas vieno garsiausių senovės Graikijos filosofų Empedoklio eiles. Kairo archyvuose buvo rastas maždaug prieš du tūkstančius metų rašyto papiruso fragmentas. Tai pirmas kartas per daugelį amžių, kai atsiveria galimybė susipažinti su filosofo mintimis originaliu tekstu, o ne vien per vėlesnių autorių išsaugotas citatas.

Papirusas, pažymėtas kaip P. Fouad inv. 218, buvo atpažintas Prancūzijos Rytų archeologijos instituto Kaire rinkiniuose. Jį identifikavo tyrėjų grupė, vadovaujama papirologo Nathano Carligno iš Lježo universiteto. Nors dokumentas archyvuose buvo saugomas ir anksčiau, tik neseniai pavyko nustatyti jo tikrąją reikšmę: paaiškėjo, kad tai Empedoklio kūrinio Apie prigimtį – vieno svarbiausių jo filosofinių poemų – fragmentas.

Ši žinia ypač reikšminga filosofijos istorijai. Iki šiol Empedoklio pažiūras tyrėjai daugiausia rekonstruodavo iš netiesioginių šaltinių: trumpų citatų ir apibendrinimų, išlikusių tokių autorių kaip Platonas, Aristotelis ar Plutarchas darbuose. Naujai atrastas papirusas pirmą kartą nuo antikos laikų leidžia skaityti filosofo tekstą tiesiogiai, be vėlesnių interpretacijų filtro.

Rastų eilučių turinys daugiausia sutelktas į suvokimo ir pojūčių veikimo klausimus, ypač regėjimą. Jose Empedoklis plėtoja dalelių emanacijos idėją: pasaulį, pasak jo, žmogus pažįsta per itin subtilius materijos „srautus“, pasiekiančius jutimus. Teksto analizė atskleidė ir netikėtų sąsajų su vėlesniais filosofiniais darbais – tyrėjų manymu, papiruso fragmentai galėjo būti tiesioginis šaltinis kai kurioms idėjoms, aptinkamoms, pavyzdžiui, Platono kūryboje.

Be to, Empedoklio įtakos pėdsakų mokslininkai įžvelgia ir kitų antikos autorių darbuose – tarp jų minimi Aristofanas bei romėnų poetas ir filosofas Lukrecijus. Atradimas kartu sustiprina hipotezę, kad Empedoklis galėjo būti vienas iš atomizmo pradininkų. Tyrėjai radinio svarbą lygina su nežinomų didžiųjų naujųjų laikų rašytojų kūrinių fragmentų atradimu. Jie pabrėžia, kad situacija primena Renesanso epochos antikinių rankraščių atradimus, todėl kai kurie šį įvykį net vadina savotišku antruoju senovės literatūros renesansu.

Šaltinis: Lježo universitetas

Słovinio nacionalinio parko kopos nėra paprastos smėlio kalvos – jos neturi pastovios formos. Tai dinamiškos reljefo struktūros, kurios dėl vėjo nuolat migruoja: smulkios smėlio dalelės nuo paplūdimio pustomos gilyn į sausumą.

Šis procesas vyksta etapais ir tęsiasi jau tūkstančius metų, nors pats Słovinio nacionalinis parkas įkurtas 1967 metais. Dabartinės kopos laikomos palyginti jaunomis – jų intensyvesnis formavimasis prasidėjo prieš kelis šimtmečius, kai žmogaus veikla sunaikino natūralią augmeniją, iki tol stabilizavusią smėlingą pagrindą.

Kopų judėjimo greitis skirtingose parko vietose nėra vienodas. Słovinio nacionaliniame parke išskiriami keli kopų tipai, besiskiriantys savo dinamika.

Įspūdingiausios yra vadinamosios judriosios kopos – jos sudaro plačius smėlio laukus, primenančius dykumą. Vyraujantys vakarų ir šiaurės vakarų vėjai lemia, kad kopos dažniausiai slenka į rytus. Judėdamos jos gali užpustyti augaliją, o kai kur pamažu artėti ir prie ežerinių teritorijų.

Kopos migracijos mechanizmas paprastas, tačiau vizualiai labai įspūdingas: smėlis lengvesniu šlaitu kyla link keteros, o paskui nuo statesnio šlaito nuslenka į kitą pusę. Taip visa smėlio masė tarsi „persikelia“ iš vienos pusės į kitą.

Kad procesas prasidėtų, pakanka maždaug 5 m/s stiprumo vėjo. Vis dėlto didžiausi pokyčiai vyksta per trumpus, stiprius gūsius, ypač audrų metu – būtent jos labiausiai formuoja kopų reljefą.

Įdomu tai, kad šių procesų intensyvumas išauga vėsesniais mėnesiais, todėl lankytojai dažnai skatinami atvykti, pavyzdžiui, pavasarį. Žemesnė temperatūra ir tinkama grunto drėgmė sudaro palankesnes sąlygas smėliui judėti.

Viena priežasčių, kodėl judriosios kopos sulaukia tokio didelio dėmesio (apie 400 tūkst. lankytojų per metus), yra neįprastas jų vaizdas. Plačios šviesaus smėlio erdvės, menka aukšta augalija ir banguotos reljefo formos sukuria vietovę, panašią į dykumą.

Kontrastas ypač ryškus, kai kopos lyginamos su aplinkiniais miškais, ežerais ir Baltijos jūra. Per trumpą atstumą čia galima pereiti per kelias visiškai skirtingas ekosistemas.

Dėl tokios nuolat kintančios aplinkos Słovinio nacionalinio parko teritorija yra griežtai saugoma ir laikoma ypač svarbia gamtiniu požiūriu. Apie šią vietą rašyta ir užsienyje, pavyzdžiui, britų leidinyje „Daily Mail“.

Nors judriąsias kopas galima lankyti visus metus, pavasaris laikomas vienu geriausių laikotarpių pasivaikščiojimams, nes tuo metu dažnai lengviau pastebėti kraštovaizdžio detales, o vasarą jos gali pasimesti dėl didesnių turistų srautų.

Kopos turistams prieinamos tik pažymėtais maršrutais. Dažniausiai kaip atspirties taškas pasirenkama Łeba, iš kurios vedami takai kopų kryptimi.

Vis dėlto žygis šioje vietovėje reikalauja pasirengimo. Tai ne pajūrio promenada: gruntas smėlėtas, o natūralaus pavėsio trūkumas juntamas net esant vidutinei temperatūrai. Rekomenduojama avėti patogią avalynę, turėti vandens, apsaugą nuo saulės, taip pat striukę ar kitą apsaugą nuo vėjo.

Bukowe Berdo laikomas viena gražiausių ir laukiniausių vietų Bieszczaduose, Bieszczadų nacionalinio parko teritorijoje. Įdomu tai, kad masyvas turi tris kulminacijas: Szołtynię (1201 m), Połoniną Dźwiniacką (1238 m) ir Bukowe Berdo (1313 m). Pats pavadinimas taip pat turi savitą kilmę: žodis „bukowe“ siejamas su praslavų kalba ir aiškinamas kaip kalnas, kalvelė arba praraja, o „berdo“ nurodo į Puką – legendinį šio kalno savininką.

Populiariausi turistų pasirinkimai – geltonas pažintinis takas iš Muczne arba mėlynas maršrutas iš Pszczelin. Iš Muczne iki Szołtynios galima užkopti maždaug per 1 val. 30 min., o iki Bukowe Berdo – per 2 val. 18 min. Pasirinkus mėlyną taką iš Pszczelin, kelionė iki Bukowe Berdo užtrunka apie 4 val., tačiau šis maršrutas taip pat suteikia galimybę pasiekti Krzemień viršūnę.

Verta dėmesio ir kiti keliai: mėlynas takas iš Wołosate arba maršrutas per perėją po Tarnica. Žygis į šią išskirtinę Bieszczadų viršūnę dovanoja plačius vaizdus į Krzemień, Halicz, Kopę Bukowską, Tarnica, Szeroki Wierch, Małą ir Wielką Rawką, taip pat į Połoniną Caryńską ir Połoniną Wetlińską. Būtent dėl šių panoramų maršrutas į Bukowe Berdo dažnai minimas kaip vienas gražiausių šalyje.

Bukowe Berdo išskirtinumas – viršūnėje matomos smiltainio uolienų atodangos, kuriose įsitvirtinusi uoloms būdinga augalija. Miškų juostoje aptinkami bukynai, kalninės klevų giraitės ir eglynai, taip pat kalnų augalija su Rytų Karpatams būdingais endemikais. Aukščiau miško ribos plyti įspūdingos alpinės ir subalpinės pievos.

Čia galima stebėti ir plėšriuosius paukščius: tarp jų minimi suopiai, mažieji ereliai, auksiniai ereliai, taip pat siwerniakai, płochacze halne ir nagórniki. Gamtos mylėtojai gali rinktis per masyvą einantį pažintinį taką „Bukowe Berdo“, kuris padeda geriau susipažinti su vietovės istorija ir Bieszczadų geologija.