CP v2

Blog

  • Ši gyvatvorė auga tanki ir beveik nereikalauja kirpimo: sode pasklinda citrusų kvapas

    Ši gyvatvorė auga tanki ir beveik nereikalauja kirpimo: sode pasklinda citrusų kvapas

    Soduose galima rasti pačių įvairiausių augalų. Vieni reikalauja nuolatinės priežiūros ir daugybės darbų, kiti veši ir žydi beveik be pastangų. Prie pastarųjų priskiriama choisija (dar vadinama czojsija) – iš jos nesunku suformuoti įspūdingą, visžalę gyvatvorę, kuri džiugina ne tik išvaizda, bet ir kvapu.

    Choisija – visžalis dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, daugiausia iš Meksikos. Ji priklauso rūtinių (rutaceae) augalų šeimai, todėl yra gimininga citrusiniams augalams. Tą „giminystę“ lengva atpažinti ir pagal kvapą: patrynus lapus pasklinda malonus, lengvai citrusinis aromatas. Panašiai kvepia ir žiedai, todėl šis augalas neretai vadinamas meksikietišku apelsinmedžiu.

    Soduose czojsija vertinama dėl dekoratyvumo, gausaus žydėjimo ir nedidelių priežiūros poreikių. Svarbu ir tai, kad ji išlaiko lapus visus metus, tad puošia aplinką ir žiemą.

    Dažniausiai soduose auginama trijų lapelių czojsija (Choisya ternata). Tai krūmas, pasižymintis kompaktišku, švelniai apvalintu vainiku. Paprastai užauga iki 1,5–2 m aukščio ir panašaus pločio.

    Lapai yra odiniai, blizgūs, ovalūs, sodriai žali. Tačiau didžiausia šio augalo puošmena – žiedai, kurie gali beveik visiškai apkloti krūmą. Smulkūs, balti žiedai, susitelkę į skėtiškus žiedynus, pasirodo pavasarį – dažniausiai gegužę ir birželį. Jei sąlygos palankios, czojsija gali pražysti dar kartą vasaros pabaigoje, nors pakartotinis žydėjimas paprastai būna kuklesnis.

    Daugelis, norinčių aptverti sklypą žalia siena, ieško alternatyvų įprastoms tujoms. Choisija gali būti labai geras pasirinkimas gyvatvorei, ypač tiems, kurie nenori skirti daug laiko nuolatiniam formavimui ir priežiūrai.

    Augimo tempas laikomas vidutiniu, tačiau verta pabrėžti, kad czojsija natūraliai formuoja tankius kerus ir gražiai sutankėja net ir be dažno karpymo. Dėl natūralaus kompaktiško silueto ji atrodo tvarkingai net palikta augti laisvai. Gyvatvorės kirpti nebūtina, bet po žydėjimo galima šiek tiek apkarpyti, jei norisi taisyklingesnės formos.

    Geriausiai czojsija auga saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje. Idealu, jei pasirinkta vieta yra apsaugota nuo stipraus ir šalto vėjo. Krūmui tinka derlinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva, tačiau jis pakankamai gerai prisitaiko ir prie vidutinių dirvožemio sąlygų.

    Šis augalas laikomas nesudėtingu auginti, tačiau vėsesniuose regionuose žiemai gali prireikti lengvos priedangos. Jaunus augalus apsaugoti būtina. Taip pat svarbu reguliariai laistyti sausros metu, o pavasarį saikingai patręšti – tuomet krūmas ilgus metus išliks sveikas ir gausiai žydės.

  • Močiutės gėlyno žvaigždė grįžta: pasėkite kosmėjas balandį ir vasarą stebėsitės

    Močiutės gėlyno žvaigždė grįžta: pasėkite kosmėjas balandį ir vasarą stebėsitės

    Kuo jų daugiau, tuo įspūdis sode ryškesnis. Kosmėjos – kiek primirštos, tačiau daugelio iš močiutės darželio prisimenamos gėlės. Jos retai serga ir gali puošti kiemą net iki vėlyvo rudens. Reikalavimų nedaug, svarbiausia – skirti joms pakankamai vietos.

    Šios gėlės matomos iš tolo: dideli žiedai tarsi „pakimba“ ant plonų, lengvų stiebų. Ne veltui pavadinimas primena kosmosą – kuo didesnė jų grupė, tuo vaizdas efektingesnis. Ypač populiarios jos buvo sovietmečiu, kai dažnai žydėdavo prie namų ir sodybų.

    Kosmėja plunksnalapė (Cosmos bipinnatus) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Kai kur ji dar vadinama onėtka ar ponėtka.

    Su pavadinimu siejama ir legenda: pasakojama, kad ispanų dvasininkai Meksikoje, misijų soduose, augino gėles, vadintas Cosmos, o šis vardas prigijo dėl tvarkingai išsidėsčiusių žiedlapių. Žodis „kosmos“ kildinamas iš graikų kalbos ir reiškia harmoniją bei tvarką visatoje. Į Europą kosmėjos atkeliavo XVIII a. pabaigoje, o platesnis jų išpopuliarėjimas prasidėjo maždaug po šimto metų.

    Kosmėjos – vienmetės gėlės: per vieną sezoną jos sudygsta, pražysta ir nunyksta. Stiebai gali užaugti aukštesni nei 1 m, o žiedai siekia iki 10 cm skersmens. Žiedlapiai dažniausiai būna ryškių spalvų – rožiniai, alyviniai, balti ar violetiniai, o žiedo vidurys – geltonas.

    Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo liepos iki spalio, kol pasirodo pirmosios šalnos.

    Kosmėjų sėklas į atvirą gruntą galima sėti balandį arba gegužę. Gražiausiai jos atrodo pasodintos grupėmis, tačiau gali būti auginamos ir pavieniui. Dėl savo aukščio kosmėjos puikiai papildo gėlynus, kuriuose auga kitų spalvų augalai, o ypač dailiai dera šalia flioksų ar rudbekijų.

    Auginant kosmėjas svarbiausia – erdvė. Todėl jas verta sėti ar sodinti palei tvorą arba gėlyne, apsuptame vejos, kad augalai turėtų kur išsiskleisti.

    Kosmėjos mėgsta saulėtas, nuo stipraus vėjo apsaugotas vietas. Dirvai jos nėra itin reiklios: derlingesnėje žemėje augs vešliau, o skurdesnėje gali pražysti vėliau ir sukrauti mažiau žiedų. Vis dėlto jos laikomos ištvermingomis ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų.

    Nors kosmėjos gana atsparios ligoms, jas gali apgraužti šliužai, o kartais prireikia apsaugos ir nuo amarų.

    Trumpalaikę sausrą kosmėjos pakelia neblogai, tačiau užsitęsus sausam laikotarpiui jas reikia laistyti. Rekomenduojama gausiai palaistyti maždaug kartą per savaitę. Trąšų dažniausiai neprireikia, bet jei dirva skurdi, žiedpumpurių formavimosi metu naudinga patręšti trąšomis, kuriose daugiau kalio ir fosforo.

  • Kada galima valgyti šventintus Velykų krepšelio produktus? Atsakymas vienareikšmis

    Kada galima valgyti šventintus Velykų krepšelio produktus? Atsakymas vienareikšmis

    Jau šį šeštadienį tikintieji vyks į bažnyčias pašventinti Velykų maisto produktų. Šventintas krepšelis dažnai būna gausus, todėl grįžus namo ne vienam kyla pagunda paragauti jo turinio iš karto. Vis dėlto pagal tradiciją to daryti nereikėtų.

    Šventintu Velykų krepšeliu vadinami visi maisto produktai, kuriuos Didįjį šeštadienį katalikų bažnyčioje pašventina kunigas. Šis paprotys gyvas ne tik Lenkijoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje ar Slovėnijoje. Nors tradicija siekia senus laikus, į kai kuriuos Lenkijos regionus ji atėjo vėliau. Iki 1945 metų Kašubuose maistą šventindavo tik pasiturintys bajorai, panašiai būta ir Silezijoje, kur šventinimas vykdavo daugiausia dvaruose. Šiame regione paprotys plačiau paplito tik XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje.

    Ne visi žino, kad šventintų produktų tradicija turi šaknis senuosiuose kaimo papročiuose. Tuomet į bažnyčią eidavo ne žmonės, o kunigai važinėdavo po kaimus ir palaimindavo ant stalų sudėtą maistą, kuris, tikėta, turėjo užtikrinti gausą visiems metams.

    Laikui bėgant paprotys kito. XVII amžiuje jau minimas avinėlio, kiaušinių ir sviesto šventinimas. XIX amžiuje tikintieji pradėjo patys nešti į bažnyčias krepšius su maistu – taip daroma ir šiandien.

    Tradiciniame šventintų produktų krepšelyje paprastai būna keli pagrindiniai simbolinę reikšmę turintys produktai.

    Nors grįžus namo iš krepšelio sklindantys kvapai gali vilioti, pagal tradiciją šventintų produktų nevalgoma iki Velykų pusryčių. Būtent per šiuos pusryčius šventintas maistas turėtų užimti svarbiausią vietą ant stalo. Didįjį šeštadienį taip pat įprasta laikytis susilaikymo nuo mėsos, pyragų ir saldumynų, todėl vaišes rekomenduojama atidėti iki Velykų sekmadienio.

    Taip pat tikima, kad visus pašventintus produktus reikėtų suvalgyti – esą tai turėtų atnešti sotumą, gerovę ir sėkmę visiems metams.

  • Velykų žurekas gali baigtis rėmeniu ir pilvo skausmu: kam jo geriau atsisakyti

    Velykų žurekas gali baigtis rėmeniu ir pilvo skausmu: kam jo geriau atsisakyti

    Velykos daugeliui siejasi su šventine nuotaika ir jaukiais šeimos pietumis, tačiau kai kuriems tradiciniai patiekalai gali tapti nemalonių pojūčių priežastimi. Žurekas – rūgštesnė sriuba su prieskoniais ir sočiais priedais – ne visiems yra tinkamas pasirinkimas. Sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis, jis gali sukelti pilvo skausmą, prastą savijautą ar sustiprinti ligos simptomus.

    Pirmiausia atsargūs turėtų būti žmonės, turintys virškinamojo trakto sutrikimų, pavyzdžiui, gastroezofaginį refliuksą ar skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Rūgštus raugas, taip pat riebesni priedai – rūkyti mėsos gaminiai ir aštresni prieskoniai – gali sustiprinti rėmenį, deginimą, skausmą ar sunkumo jausmą.

    Kita rizikos grupė – asmenys, sergantys arterine hipertenzija ar širdies ir kraujagyslių ligomis, pavyzdžiui, ateroskleroze. Tradicinis žurekas neretai būna gana sūrus, o papildomi riebūs ingredientai, tokie kaip dešra, šoninė ar kiaušiniai, padidina patiekalo kaloringumą ir gali labiau apkrauti kraujotakos sistemą.

    Žurekas taip pat gali netikti žmonėms, turintiems maisto netoleravimų, ypač glitimo ar laktozės netoleravimą. Rauginis pagrindas dažniausiai gaminamas iš ruginių miltų, o į sriubą neretai dedama ir grietinės, todėl gali pasireikšti nemalonūs virškinimo sutrikimai.

    Jei norisi išlaikyti šventinę tradiciją, bet rinktis švelnesnius patiekalus, vietoje žureko galima patiekti lengvesnes alternatyvas. Pavyzdžiui, tinka švelnesnė vegetariška balto barščio versija be rūkytų mėsos gaminių. Taip pat geras pasirinkimas – klasikinis sultinys su kietai virtu kiaušiniu: jis dera prie Velykų stalo, bet paprastai yra lengviau virškinamas.

    Vis dažniau ant šventinio stalo atsiranda ir trintos daržovių sriubos, pavyzdžiui, iš šviesių daržovių (petražolių šaknų, salierų). Jas galima patiekti su kiaušiniu ar skrebučiais – tai paprasta, elegantiška ir skrandžiui švelnesnė alternatyva, kuri vis tiek išlaiko šventinį jaukumą.

  • Rėžuchą daugelis laiko tik šventine puošmena, bet ji tinka beveik visur – štai kur dėti

    Kur galima dėti rėžuchą? Atsakymas paprastesnis, nei daugeliui atrodo: beveik į visus patiekalus, kuriems norisi daugiau gaivumo ir šiek tiek aštresnio, pipiriško skonio. Rėžucha nereikalauja sudėtingo paruošimo, nekainuoja brangiai ir virtuvėje jai nereikia ypatingo dėmesio. Pakanka ją nukirpti žirklėmis ir įmaišyti į jau paruoštą patiekalą arba derinti su paprastais ingredientais, kuriuos dažniausiai turite namuose. Tai vienas tų priedų, kuris ilgai buvo nepelnytai nuvertinamas, nes prilipo „šventinio“ augalo etiketė. Iš tiesų rėžucha puikiai tinka pusryčiams, vakarienei, salotoms, užtepėlėms ir net šiltiems patiekalams.

    Rėžucha ypač gerai dera su kiaušiniais. Ji tinka kiaušinienei, omletui, minkštai virtiems kiaušiniams, kiaušinių užtepėlei ir sumuštiniams su kiaušiniu. Ryškesnis rėžuchos skonis taip pat puikiai subalansuoja kreminius pieno produktus. Varškė, feta, mocarela ar tepamas sūris su rėžucha įgauna daugiau charakterio, o paprasta duonos riekė nebeatrodo nuobodi.

    Labai gerai ji atsiskleidžia ir su žuvimi, ypač rūkyta. Lašiša, skumbrė ar tunas mėgsta gaivius, lengvai pipiriškus priedus. Rėžucha tinka ir prie bulvių – tiek virtų, tiek keptų. Užtenka ja apibarstyti karštas bulves ir įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus arba įdėti gabalėlį sviesto. Ji taip pat praverčia karštuose sumuštiniuose, skrebučiuose, tortilijose ir mėsainiuose, kur rėžucha gali drąsiai pakeisti salotas.

    Kur dar naudoti rėžuchą, be klasikinių šventinių derinių? Ji puikiai tinka varškės užtepėlei su ridikėliais, avokado užtepėlei, jogurtiniam padažui, daržovių padažui (dipui) ar kaip priedas trintai sriubai. Rėžuchą galima įmaišyti į sviestą su česnaku, dėti į salotas su kruopomis, įmaišyti į makaronus su alyvuogių aliejumi ir česnaku arba berti ant sumuštinio su sūriu ir pomidoru. Ji taip pat gerai dera su rūgštesniais skoniais, todėl tinka prie citrinos, raugintų produktų ar balzaminio acto.

  • Vietoj mišrainės – 4 netikėtos, lengvos Velykų salotos, kurios nustebins visus svečius

    Vietoj mišrainės – 4 netikėtos, lengvos Velykų salotos, kurios nustebins visus svečius

    Nors tradicinė daržovių mišrainė jau dešimtmečius karaliauja ant šventinių stalų, vis daugiau žmonių ieško lengvesnių ir modernesnių alternatyvų. Velykų meniu tikrai neprivalo apsiriboti klasikiniu morkų, žirnelių ir majonezo deriniu. Jei šiemet norite nustebinti svečius ir į Velykų pusryčius įnešti pavasariško gaivumo, išbandykite keturias idėjas.

    Pirmasis pasiūlymas, kuris ypač patiks mėgstantiems traškias tekstūras, – pavasarinės salotos su ridikėliais, agurkais ir putpelių kiaušiniais. Vietoj sunkių virtų daržovių čia siūloma rinktis šviežias sezonines gėrybes. Pagrindą sudaro švieži agurkai ir ryškiai raudoni ridikėliai, suteikiantys lengvai pikantišką skonį. Sėkmės paslaptis – padažas iš tiršto graikiško jogurto, gausiai pagardinto krapais ir trupučiu meškinio česnako. Ant viršaus sudėti putpelių kiaušiniai patiekalui suteikia elegancijos ir padeda jam atrodyti ypač dailiai.

    Jei Velykų neįsivaizduojate be šakninėms daržovėms būdingo skonio, verta rinktis keptų daržovių salotas su graikiniais riešutais ir feta. Vietoj virimo sultinyje morkas, petražoles ir salierą siūloma kepti su medumi ir alyvuogių aliejumi, kol daržovės lengvai karamelizuosis. Kepimas išryškina natūralų saldumą, kuris puikiai kontrastuoja su sūria feta ir traškiais, paskrudintais riešutais. Viską galima apšlakstyti medaus ir garstyčių padažu – tai sodresnio skonio, šventiškai atrodanti alternatyva.

    Dar vienas kandidatas tapti šventiniu hitu – salotos su rūkytais upėtakiais ir krienų prieskoniu. Žuvis ant Velykų stalo – puiki idėja, o rūkyta gėlavandenė žuvis gerai dera su šventiniais priedais. Šioje versijoje žuvies gabalėliai derinami su virtomis jaunomis bulvėmis, marinuotais svogūnėliais ir kaparėliais. Svarbiausias akcentas – padažas: vietoj vien majonezo naudojamas grietinės, tarkuotų krienų ir šlakelio citrinos sulčių mišinys. Tokios salotos yra sočios, bet kartu ryškaus skonio ir gerokai lengvesnės už tradicinį variantą.

    Egzotikos ir lengvesnių patiekalų mėgėjams tiks salotos iš salierų stiebų su vynuogėmis ir vištiena. Nors tai primena „Waldorf“ variaciją, velykiniam stalui verta papildomai įdėti kietai virtų kiaušinių ir smulkintų svogūnų laiškų. Sultingų salierų, saldžių vynuogių ir švelnios vištienos filė derinys yra ypač gaivus. Vietoj tradicinio majonezo galima rinktis veganišką majonezą arba lengvą varškės sūrelį su baltųjų pipirų prieskoniu. Tai spalvingas, apetitą žadinantis patiekalas, neapsunkinantis prieš šventinius pietus.

  • PRL laikų prabanga grįžta ant šventinio stalo: šį mėsos patiekalą norėjo paragauti visi

    Dar prieš kelis dešimtmečius žvėriena buvo elegancijos ir kulinarinio prestižo simbolis. PRL laikais jos gauti buvo sudėtinga, todėl ji dažniau atsidurdavo privilegijuotų šeimų lėkštėse. Šiandien žvėriena vėl grįžta į madą ir vis dažniau patenka į šventinį meniu, primindama senosios lenkų virtuvės skonius. Be išskirtinio aromato, ji taip pat dera su sveikesnės ir sąmoningesnės mitybos tendencijomis.

    Kasdienis gaminimas PRL realybėje dažniausiai rėmėsi paprastais, lengvai prieinamais produktais. Tokie ingredientai kaip žvėriena buvo retenybė, siejama su gerove ir ypatingomis progomis. Ant Velykų stalo ji pasirodydavo nedažnai – dažniausiai kaip ištaigingi kiškio paštetai, aromatingi elnienos troškiniai ar kepti šerno mėsos gabalai.

    Būtent šie patiekalai primindavo senąsias, dar iš ankstesnių laikų atėjusias kulinarines tradicijas, kurios tuomet buvo iš dalies primirštos. Žvėrienos paruošimas reikalauja žinių, patirties ir laiko – ši mėsa kaprizingesnė nei įprasta kiauliena ar paukštiena. Todėl nenuostabu, kad šventėms ją rinkdavosi tik nedaugelis.

    Šiandien žvėriena išgyvena tikrą renesansą. Vis daugiau žmonių vertina jos išskirtinį skonį ir maistinę vertę. Šerno, stirnos ar elnio mėsa paprastai yra liesesnė, turtinga baltymų, joje mažiau riebalų nei daugelyje tradiciškai auginamų mėsos rūšių. Dėl to ji puikiai tinka tiems, kurie rūpinasi savo mityba.

    Sugrįžimas prie senų receptų – ir būdas atrasti kulinarinį paveldą iš naujo. Šiuolaikinės klasikinių patiekalų interpretacijos leidžia supaprastinti gaminimą ir pritaikyti jį dabartiniam ritmui. Paštetai, kepsniai ar ilgai troškinta mėsa su žolelėmis ir prieskoniais vėl atsiranda ant stalo – ne tik per šventes.

    Nors gali atrodyti, kad žvėrieną paruošti sudėtinga, dažnai pakanka kelių patikrintų triukų, kad atsiskleistų jos skonis. Vienas svarbiausių žingsnių – tinkamas marinavimas. Tam dažniausiai naudojamos žolelės, kadagio uogos, česnakas ir raudonasis vynas. Taip mėsa tampa minkštesnė ir įgauna sodresnį aromatą.

    Populiarėja ir lengvesnės tradicinių patiekalų versijos. Pavyzdžiui, paštetas su trupučiu rūkytos šoninės tampa sultingesnis, tačiau išlaiko būdingą žvėrienos skonį. Taip pat verta išbandyti netikėtus derinius – patiekti žvėrieną su vaisiais, tokiais kaip spanguolės ar slyvos, kurie išryškina jos gilų aromatą.

    Žvėriena – ne vien kulinarinė įdomybė, bet ir sugrįžimas prie šaknų. Įtraukti ją į šventinį meniu reiškia suderinti tradicijas su šiuolaikiniu požiūriu į maisto gaminimą. Kadaise buvusi prabangos simboliu, šiandien ji gali tapti prieinama kiekvienam, norinčiam paragauti kažko išskirtinio.

    Jei planuojate žvėrieną patiekti per šventes, verta rinktis klasiką šiuolaikiškai. Kvapnus, sultingas paštetas gali būti gerokai paprastesnis, nei įsivaizduojama, o kartu jis puikiai paįvairina šventinį stalą.

    Žvėrienos paštetas – puikus būdas nutraukti šventinę rutiną. Jis sujungia istoriją, tradiciją ir šiuolaikinį požiūrį į virtuvę, o svarbiausia – stebina sodriu, ryškiu skoniu.

  • Ši pigi kanapinė užtepėlė nurungia lašišą: paruošite greitai, dings akimirksniu

    Daugelyje namų iki šiol prisimenamas paprastų, naminių užtepėlių skonis – jos neretai atstodavo net ir įmantriausius užkandžius. Viena tokių klasikų yra rūkytos skumbrės užtepėlė: tiršta, aromatinga ir itin soti. Šiandien ji vėl grįžta į virtuvę – ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl paprastos sudėties bei maistinės vertės. Kai ieškome greitų ir sveikesnių sprendimų pusryčiams ar vakarienei, ši kanapinė užtepėlė tampa tikru hitu: ji nebrangi, lengvai paruošiama ir nuo stalo dingsta akimirksniu.

    Rūkytos skumbrės užtepėlė – tai patiekalas, kuriame dera paprastumas ir ryškus skonis. Rūkyta žuvis suteikia sodrumo ir išraiškingumo, o tokie priedai kaip varškė ar svogūnų laiškai sušvelnina bendrą skonį, todėl gaunama harmoningai subalansuota užtepėlė.

    Skumbrė mitybos specialistų vertinama dėl didelio omega-3 riebalų rūgščių kiekio, kuris palaiko širdies ir smegenų veiklą. Taip pat ji yra geras visaverčių baltymų šaltinis, turi vitaminų D ir B12. Derinama su varške, skumbrė virsta sočia užtepėle, kuri gali tapti visaverčiu patiekalu, ypač dienos pradžioje.

    Šią užtepėlę paruošti labai paprasta – nereikia jokių sudėtingų kulinarinių įgūdžių. Tai puikus pasirinkimas greitiems pusryčiams ar vakarienei, kai norisi naminio, sotaus ir maistingo kąsnio.

    Geriausias skonis atsiskleidžia tada, kai paruoštą rūkytos skumbrės užtepėlę trumpam atšaldote šaldytuve – tuomet ingredientai susijungia, o aromatas tampa dar sodresnis.

  • Kadaise be šio patiekalo neįsivaizduota Velykų: dabar beveik niekas nevalgo, o geležies pilna

    Kadaise aviena per Velykas nieko nestebino. Dar prieš kelis dešimtmečius ši mėsa dažniau atsirasdavo Lenkijos namuose, o kepta avienos šlaunis buvo laikoma svarbia šventinių pietų dalimi. Ant stalo būdavo patiekiamas ir nugarinės gabalas, taip pat kotletai iš jaunos mėsos. Šiandien ši tradicija gerokai priblėso, o aviena dažniausiai išliko tik kai kuriuose pietų Lenkijos regionuose.

    Anksčiau ši mėsa buvo lengviau prieinama ir labiau įprasta namų virtuvėje. Ji nebuvo laikoma kulinarine egzotika – veikiau sočiu, „rimtu“ ir šventiniu pasirinkimu. Dėl to aviena per Velykas turėjo pastovią vietą daugelio šeimų meniu. Dabar dažniau renkamasi paukštiena, kiauliena arba jautiena, o avieną ragauja tik nedaugelis.

    Prie jos populiarumo sumažėjimo prisidėjo ir skonis bei kvapas. Avienai būdingas ryškesnis aromatas nei įprastesnėms mėsos rūšims. Labiausiai jis juntamas riebesniuose gabaluose, todėl žmonės, nepratę prie tokios mėsos, neretai greitai nusivilia. Švelnesnė yra ėriena, tačiau ir aviena gali būti labai skani, jei tinkamai paruošiama.

    Aviena suteikia geležies, reikalingos raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, taip pat cinko, svarbaus imuninei sistemai. Joje yra ir naudingų riebalų bei mineralų, todėl tai nėra menkavertis produktas – tiesiog šiandien jis pasirenkamas rečiau nei anksčiau.

    Svarbus ir auginimo būdas. Avys neretai laikomos natūralesnėmis sąlygomis, turėdamos daugiau erdvės ir galimybių ganytis. Tai gali turėti įtakos mėsos kokybei ir tam, kaip ji „atsiskleidžia“ virtuvėje. Vien kilmė visko neišsprendžia, tačiau avienai iš tiesų svarbu, kokį gabalą pasirenkate ir kaip vėliau ją ruošiate.

    Norint sugrįžti prie šio skonio, verta pradėti nuo marinavimo. Seniau mėsą mirkydavo pasukose su prieskoniais arba marinuodavo acto ar raudonojo vyno pagrindu, pridedant žolelių. Toks būdas padėdavo suminkštinti mėsą ir sušvelninti jai būdingą kvapą. Dėl to aviena Velykoms dažniausiai pirmiausia keliaudavo į marinatą, o tik paskui – į orkaitę arba ant grotelių.

    Senojoje lenkų virtuvėje ypač buvo vertinama kepta avienos šlaunis ir nugarinės gabalas. Mėsa neretai būdavo įspraudžiama lašinių gabalėliais, kepama arba troškinama, kartais patiekiama su raugintais kopūstais ir šakninėmis daržovėmis. Kujavijoje ir Didžiojoje Lenkijoje buvo žinomi ir troškiniai iš ėrienos ar avienos, ruošiami su daržovėmis ir vynu.

  • Pamirškite kefyrą ir pasukas: šis gėrimas paverčia kiaulienos nugarinę ypač minkšta

    Pamirškite pasukas ar kefyrą. Yra vienas netikėtas gėrimas, dėl kurio kiaulienos nugarinė tampa išskirtinai minkšta ir švelni. Skamba neįprastai, tačiau paslaptis slypi paprastoje juodojoje arbatoje „Earl Grey“. Šis triukas padeda iškeptai mėsai neišsausėti ir nesukietėti – ji išlieka sultinga, malonios, švelnios tekstūros. Tokią nugarinę lengva pjaustyti plonomis riekelėmis: ji netrupa ir nepraranda skonio.

    Virtuvėje vis dažniau atsisakoma sunkių, riebių marinatų ir renkamasi paprastesni, natūralesni sprendimai. Būtent čia arbata pasirodo esanti netikėta pagalbininkė. Arbatoje esantys taninai veikia kaip natūralus mėsos minkštiklis, o bergamočių aromatas suteikia lengvos citrusinės gaivos. Dėl šio derinio klasikinė nugarinė įgauna naują, kiek rafinuotesnį, bet vis tiek namams artimą charakterį.

    Juodoji arbata, tinkamai paruošta marinato pavidalu, dėl joje esančių rauginių medžiagų daro įtaką raumenų skaiduloms. Ilgiau pamarinuota mėsa tampa švelnesnė, sultingesnė ir lengviau kramtoma.

    Svarbu ir tai, kad toks paruošimo būdas yra lengvesnis organizmui: čia nenaudojami riebūs pagrindai, o tik arbatos užpilas, veikiantis subtiliai, bet efektyviai. Todėl nugarinė gali tikti ir šventiniams pietums, ir kaip lengvesnė alternatyva įprastoms mėsos užtepėlėms ar pjaustomai mėsai.

    „Earl Grey“ arbatoje esantys junginiai veikia mėsos baltymų struktūrą, todėl po kepimo nugarinė būna trapesnė ir švelnesnė. Kartu ji išlaiko sultingumą ir terminio apdorojimo metu nepraranda skonio.