Blog

  • ‘Beyond what we could imagine’: Europe’s coming energy crunch

    ‘Beyond what we could imagine’: Europe’s coming energy crunch

    Germany’s Friedrich Merz warns the economic fallout from the war in Iran is on track to rival that of the Covid pandemic or the Russian invasion of Ukraine.

    AI generated Text-to-speech

    BRUSSELS — With the war in Iran threatening to choke off energy flows for the foreseeable future, Europe is facing a supply shock that promises to cripple manufacturing, ground airlines, hike up the price of food, spike borrowing costs and send inflation spiraling back to crisis levels.

    As the last tankers carrying fossil fuels from the Persian Gulf pull into European ports, the scale of what is about to hit seems to be dawning on the continent’s leaders.

    If the war drags on, it will place a burden on the European economy “as heavy as we recently experienced during the Covid pandemic or at the start of the Ukraine war,” German Chancellor Friedrich Merz told reporters Monday. 

    “I’m living with the reality of this war and its consequences 24 hours a day,” Italian Defense Minister Guido Crosetto told the La Repubblica newspaper. “I’m forced to know things that don’t let me sleep.” The conflict could last “years,” Christine Lagarde, the president of the European Central Bank, warned in an interview with the Economist last week. The long-term effects, she added, are “probably beyond what we can imagine at the moment.”

    Some 20 percent of the oil and natural gas that powers the global economy runs through the Strait of Hormuz, which Iran has closed by threatening to attack any vessel that passes through without Tehran’s permission. On Tuesday, U.S. President Donald Trump posted a message to countries suffering from fuel shortages from Iran’s closure of the strait. “You’ll have to start learning how to fight for yourself,” he wrote on Truth Social. “The hard part is done. Go get your own oil!”

    Oil and gas are vital for transport and heating, but also underpin the entire industrial supply chain, affecting food production, plastics, chemicals and agriculture. And that doesn’t include shortfalls in other resources caused by the closing of the strait, including fertilizer and helium, which is used in the manufacturing of microchips. 

    So far, the damage to European consumers has been confined primarily to the price at the pump (and a hike in the cost of new PlayStations that Sony has attributed to “pressures in the global economic landscape”). 

    POLITICO outlines the risks facing the European economy should what Fatih Birol — the executive director of the International Energy Agency — has described as “the greatest threat to global energy security in history” persist.

    Unlike previous crises — chiefly the oil shock that followed the OPEC oil embargo in 1973 and the gas shock that followed Russia’s invasion of Ukraine in 2022 — the current panic affects all energy supplies equally, ranging from crude oil and natural gas to refined products like jet fuel and diesel.

    “Markets are now grappling with a scenario long discussed in theory but rarely thought of as a legitimate possibility — the effective shutdown of the world’s most critical energy chokepoint,” said Ana Maria Jaller-Makarewicz, lead energy analyst for the Europe team at the Institute for Energy Economics and Financial Analysis. While the 1970s crises knocked out 7 percent of global supplies, she said, the closure of the Strait of Hormuz affects 20 percent. 

    When the war first broke out, EU officials hoped the bloc would be spared from serious shortages thanks to its relatively low exposure to the Persian Gulf, which it relied on for just 6 percent of its crude oil and under 10 percent of its natural gas. The biggest risk articulated in countless ministerial and technical meetings was higher prices. 

    Europe’s security of supply was rarely questioned, with officials pointing to the continent’s diversified sources beyond the Persian Gulf: the U.S., Norway, Azerbaijan and Algeria. The biggest risk, they said, was that the conflict would go on a long time — only then would supply seriously become a concern. 

    As the war enters its fifth week, those fears are being borne out. One immediate worry is that Asian countries, which before the war relied on the Gulf for some 80 percent of their gas and oil, are beginning to bid up the price of those products as they fight over dwindling supplies. That has diverted merchants with more flexible contracts toward Asia to exploit the higher profit margins, turning them away from Europe. 

    According to Charles Costerousse, a senior energy analyst at maritime consultancy Kpler, 11 U.S.- and Nigerian-flagged LNG tankers have been redirected from Europe to further east in the past few days. Within the next few days, the last tanker bearing Qatari LNG will arrive in Europe, he said. 

    With almost all global suppliers at maximum capacity, European leaders are beginning to “realize that the LNG supplies they were counting on were not coming here as expected,” said Jaller-Makarewicz. “It’s not like we have a buffer. It’s not like we have some security there.” Europe, she said, will start to feel the pain “this coming month” — perhaps within a few weeks. 

    “The very worst case is that the Strait of Hormuz remains closed for at least another month,” combined with further attacks on energy infrastructure, agreed an executive at a key LNG importer, speaking on condition of anonymity. The executive cautioned that the higher prices may in the long run support efforts to increase production, eventually rebalancing global supplies. 

    But even then, the executive warned, prices could remain structurally higher — perhaps  forever.  

    The same holds true for oil products. While the EU buys very little crude oil from the Gulf, it relies on the region for more than 40 percent of its refined products — including diesel and aviation fuel. “If the strait remains closed there’s basically no alternative options,” said Homayoun Falakshahi, an oil analyst at market research firm ICIS. Financial markets are betting the strait will be closed for only two or three weeks, he added. But if it “remains closed longer, we will see higher prices — and that will translate into a worse economic crisis.” 

    The benchmark oil price briefly dropped after rich countries agreed to a historic release of 400 million barrels of oil in early March. Since then, however, prices have only climbed back up.

    The most immediate effect of constrained supply is already visible: higher prices at the pump. Rising crude oil prices translate directly to higher fuel costs. The Euro Super 95, a key benchmark for EU fuel prices, increased by around 15 percent between Feb. 23 and March 23, according to EU data. 

    European governments have tried to keep down prices, slashing fuel duties and warning against gouging. But unless new flows arrive, they’ll likely have to reach for an unpopular tool: demand destruction.  

    Already, EU energy chief Dan Jørgensen has advised EU governments, in a letter first seen by POLITICO, to curb the use of transport to offset the loss of critical diesel and aviation fuel supplies from the Gulf. The missive, with its hints of drive-free Sundays and gasoline rationing, harks back to the oil crises of the 1970s. Some are also warning that Covid-style “energy lockdowns” are approaching. 

    With fuel the largest expense of flying a plane, air travel is particularly vulnerable to an energy shock. Since the first bombs fell on Iran, the price of jet fuel in Europe has more than doubled to record highs above $1,700 per metric ton. Though it has dropped slightly in the last week, European airlines have been forced to jack up prices

    “It’s been a double hit from the blow to refining capacity as well as crude production,” said Willie Walsh, director general of airline lobby IATA. “There’s no way the industry can absorb that increase, so prices will rise.”

    Draconian measures, such as cutting routes, have been taken by some Asian airlines. In Europe, meanwhile, Lufthansa Group has discussed temporarily grounding between 20 and 40 of its planes due to the jet fuel crisis, according to German media reports, a move that would reduce the group’s seating capacity by 2.5 percent to 5 percent. If the war continues, some holidaymakers will have to stay home and some expats will miss family birthdays.

    “What’s happening in Eastern markets is sort of a preview of what’s potentially going to happen in European markets,” said George Shaw, senior oil analyst at Kpler.

    The pain has already started to ripple through European manufacturing. It’s already visible in what European Commission President Ursula von der Leyen has called the “industry of industries” — the energy-intensive chemicals sector that underpins much of the continent’s manufacturing. 

    “The cost increases we are experiencing — from rerouted logistics, raw material price spikes, and sustained energy price elevation — are substantial and need to be reflected in our pricing,” said a spokesperson for German chemicals giant Covestro. 

    Adolfo Aiello, deputy director general of Eurofer, the lobby for European steelmakers, said it was too early to forecast the overall impact of the war in Iran. But, he said, “the risk is clear.” 

    “Energy price volatility is now one of the biggest risks for industrial investment in Europe,” he said. “Without stable and competitive electricity prices, investment decisions — including in low-carbon steel — become increasingly difficult to justify in Europe.”

    As the prices of basic inputs rise, the effect will quickly spread up the value chain to the rest of the manufacturing sector.

    And that’s not to mention the surging cost of other petroleum derivatives like fertilizers, plastics and even helium, an essential component of semiconductors. Plastics are “particularly exposed to supply disruptions because we are heavily dependent on oil and gas imports to meet both our energy and feedstock needs,” PlasticsEurope Managing Director Virginia Janssens told POLITICO. 

    The same goes for fertilizer producers, which were already wrestling with the EU’s high energy prices. “Current developments only put upward pressure on nitrogen fertilizer costs, where energy accounts for approximately 60-80% of operating costs,” said Łukasz Pasterski, director of communications and public affairs at lobby group Fertilizers Europe. “Because fertilizer markets are global, disruptions anywhere in the system are likely to quickly have knock-on effects on the input costs.”

    Higher prices in agriculture, transport and manufacturing will simultaneously crush businesses and force them to jack up prices, passing the higher costs on to consumers. And that’s where the menace of inflation could reappear — barely 18 months after central bankers declared victory over the inflationary bout triggered by the last energy shock.

    As the EU’s Economy Commissioner Valdis Dombrovskis warned ministers at a meeting of eurozone finance ministers last week, this round of inflation might resemble something closer to stagflation — the deadly mix of stagnant growth and high prices that wreaked havoc on the economy in the 1970s, and which policymakers have historically struggled to address.

    The Commission predicts the war will cut EU economic growth to 1 percent this year. It expects inflation to go up, possibly spurring the ECB to raise the cost of borrowing, which would further cool the economy while driving up mortgage rates and making it more expensive to run a business. 

    That’s a problem not just for consumers and entrepreneurs, but also for governments. The heavy debt burdens they’re carrying from previous crises will get more expensive to service, and with little room for further borrowing, they could be forced to make cuts in public services to make ends meet.

    And even if the war were to end today, it would take a year before the economy was back on track, IEA boss Birol told the same meeting of finance ministers. The longer the conflict continues, the worse it’ll get.

    For now, as the final Gulf tankers finish unloading their cargo this week, the clock officially starts ticking for Europe’s policymakers. The continent has weeks, not months, to brace for an impact that could reshape its economy for a generation.

    “Nobody knows how long the crisis will be, but I think it’s very important to underline that it will not be short,” EU energy chief Jørgensen told reporters following an emergency ministerial conference on Tuesday. “Because even if there was a peace tomorrow, there will still be consequences, because energy infrastructure in the region has been and continuously is being ruined by the war.”

    Energy commissioner says the oil crisis triggered by Iran war will bring lengthy upheaval, in a speech reminiscent of the Covid pandemic.

    EU Commission letter reflects growing fears that the Iran war is sparking an all-out global economic crisis.

    Damage to a major gas production facility could take five years to repair, QatarEnergy’s CEO told Reuters.

    Thursday’s debate on power prices could have ripple effects that last for years.

  • Trumpas žada pasitraukti iš Irano per 2–3 savaites: kada baigsis karinė kampanija?

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį pareiškė, kad tikisi, jog Jungtinių Valstijų pajėgos iš Irano pasitrauks per „dvi ar tris savaites“. Tokie žodžiai nuskambėjo augant energijos kainoms ir signalizuoja galimą beveik mėnesį trunkančios karinės kampanijos pabaigą.

    Šis pareiškimas buvo išsakytas Baltuosiuose rūmuose, prezidentui pasirašant vykdomąjį įsaką ir atsakant į klausimą apie brangstančius degalus. „Viskas, ką turiu padaryti, – tai pasitraukti iš Irano, ir mes tai padarysime labai greitai, tada kainos kris“, – sakė D. Trumpas.

    Prasidėjus karo veiksmams, D. Trumpas prognozavo, kad JAV karinė kampanija truks trumpiau nei penkias savaites. Ši riba bus pasiekta šeštadienį.

    „Mes smogiame jiems labai stipriai“, – žurnalistams teigė prezidentas. Pasak jo, praėjusią naktį buvo sunaikinta „didelė dalis raketų gamybos infrastruktūros“.

    „Mes užbaigiame darbą. Manau, kad tam reikia dviejų savaičių, gal keliomis dienomis ilgiau“, – pridūrė jis.

    Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt antradienio vakarą pranešė, kad D. Trumpas trečiadienio vakarą kreipsis į šalies gyventojus ir pateiks „svarbų atnaujinimą“ dėl Irano.

    Anksčiau tą pačią dieną Pentagonas vengė įvardyti aiškų operacijos „Epic Fury“ pabaigos terminą. Ši kampanija, kaip skelbiama, apėmė smūgius daugiau nei 11 tūkst. taikinių Irane.

    „Mūsų užduotis – užtikrinti, kad Iranas suprastų: šiam naujajam režimui, dabartinei valdžiai, būtų geriau sudaryti susitarimą“, – rytinėje spaudos konferencijoje sakė JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas.

    „Todėl tęsime veiksmus. Norime, kad susitarimas būtų pasiektas, jei tik tai įmanoma. Jei ne – esame pasirengę tęsti“, – pridūrė jis.

    D. Trumpas teigė besitikintis, kad derybos padės užtikrinti ilgalaikę taiką regione, tačiau pabrėžė, jog darbas vis dar vyksta.

    „Tačiau nesvarbu, ar jie ateis prie derybų stalo, ar ne“, – kalbėjo jis. Prezidento teigimu, Iranas esą buvo „atsuktas atgal“, o atstatyti padarytą žalą gali prireikti 15–20 metų.

    Demokratų įstatymų leidėjai kritikavo administracijos sprendimą pradėti karą be Kongreso pritarimo ir kėlė klausimą, ar prezidentas turi aiškius tikslus, kaip turėtų atrodyti pergalė.

  • Kuro kainos jau kyla: „Baltieji rūmai“ ruošiasi 150 dolerių naftai ir planuoja veiksmus

    „Baltieji rūmai“ rengiasi scenarijui, kuriame naftos kaina gali šoktelėti iki 150 JAV dolerių ar dar daugiau už barelį, jei karas su Iranu užsitęs ir toliau trikdys tiekimą. Apie tai, remdamiesi su pokalbiais susipažinusiais šaltiniais, kalba keli su administracija susiję asmenys.

    Pasak jų, aukšto rango administracijos pareigūnai vertina galimą brangimo poveikį ekonomikai ir svarsto priemones, kurios galėtų sumažinti kainų spaudimą. Tarp aptariamų idėjų – papildomų ekstremalių įgaliojimų panaudojimas, jei situacija toliau aštrėtų.

    Taip pat teigiama, kad prezidentas Donaldas Trumpas iš Iždo departamento pareigūnų gavo įžvalgų apie artimiausią energetikos kainų perspektyvą. Departamento vertinimu, naftos kaina kurį laiką gali išlikti didesnė nei 100 JAV dolerių už barelį. Vidinėse diskusijose šis lygis esą įvardijamas kaip „bazinis“, o kainų šuolis iki 200 JAV dolerių, anot šaltinių, nėra visiškai atmetamas.

    Diskusijos dėl naftos rinkos scenarijų, pasak vieno su „Baltaisiais rūmais“ susijusio asmens, daugiausia koordinuojamos per Nacionalinę energetinės lyderystės tarybą – įprastą politikos derinimo formatą, į kurį įtraukiamos Gynybos, Energetikos, Prekybos, Valstybės ir Vidaus reikalų institucijos.

    Vis dėlto planavimas dar nereiškia, kad administracija tikisi rekordinių kainų. Anot su situacija susipažinusių asmenų, pareigūnai tiesiog ieško būdų užkirsti kelią nepalankiausiam scenarijui ir dirba, kaip apibūdinama, „visoms rankoms esant ant denio“.

    Tuo metu JAV vidutinė benzino kaina pasiekė 4 JAV dolerius už galoną, o Azijoje fiksuojami naftos tiekimo trūkumai, kurie, prognozuojama, artimiausiomis savaitėmis gali atsiliepti ir Jungtinėms Valstijoms.

    Nuo karo pradžios D. Trumpas ir kiti administracijos atstovai ne kartą teigė, kad konfliktas truks tik kelias savaites, o jam pasibaigus kainos turėtų greitai kristi. Tačiau situaciją komplikuoja Irano atsisakymas nutraukti tanklaivių ir kitų laivų atakas aplink Hormūzo sąsiaurį – vieną svarbiausių pasaulio naftos transportavimo „butelio kaklelių“.

    D. Trumpas socialiniame tinkle „Truth Social“ rašė, kad šalys, kurios nebegali įsigyti reaktyvinių degalų, turėtų „sukaupti šiek tiek atidėtos drąsos, plaukti į sąsiaurį ir tiesiog JĮ PERTI“. Kitu įrašu jis pridūrė:

    „Eikite ir pasiimkite savo naftą!“

    Buvęs D. Trumpo ekonomikos patarėjas Stephenas Moore’as teigė, kad tam, jog nafta pasiektų 150 JAV dolerių už barelį, turėtų susidėti daug nepalankių veiksnių. Jo vertinimu, tai mažai tikėtina, tačiau vis tiek – „košmarinis scenarijus“.

    Pasak jo, administracija planuoja iš anksto, kad ekonomika „išvažiuotų iš griovio, kuriame buvo pastarąjį mėnesį“, o komanda supranta, kad ekonomikos padėtis šiuo metu yra rimta politinė našta Respublikonų partijai.

    „Visa ekonomikos komanda, su kuria kalbėjau, supranta neigiamą kylančių naftos ir degalų kainų poveikį“, – sakė jis. „Nėra didelė staigmena, kad prezidentas dabar iš tiesų sutelkęs dėmesį į tai, kaip kuo greičiau tai sumažinti.“

    Vis dėlto, anot su procesu susipažinusių pramonės atstovų, svarstomos ir nestandartinės priemonės, kurios galėtų palengvinti gyventojams degalų kainų smūgį.

    „Jie bando sugalvoti visas įmanomas idėjas, kurios galėtų sumažinti energijos kainas, įskaitant ekstremalių įgaliojimų ir teisių naudojimą bei nacionalinės gynybos argumentus, sprendžiant tiekimo grandinės sutrikimus Hormūzo sąsiauryje“, – teigė vienas iš pramonės pareigūnų.

    Tuo pat metu vienas „Baltųjų rūmų“ pareigūnas neigė, kad administracija „aptarinėja ar prognozuoja trumpalaikes naftos kainas ateityje“ bei kad svarstoma 200 JAV dolerių už barelį tikimybė.

    „Administracija ir toliau vertina papildomas priemones, kurių prireikus galėtų imtis, kad dar labiau sušvelnintų bet kokius trumpalaikius tiekimo sutrikimus“, – teigė „Baltųjų rūmų“ atstovė spaudai Taylor Rogers. „Prezidento D. Trumpo dėka Amerika pasiekė rekordines vidaus naftos ir dujų gavybos apimtis.“

    Energetikos sektorius kol kas, anot šaltinių, nepanikuoja dėl 100 JAV dolerių už barelį lygio. Tačiau situacija galėtų pasikeisti, jei „Baltieji rūmai“ kaip kainų mažinimo strategiją imtų riboti naftos eksportą.

    „Manau, pagaliau atsirado nerimas dėl kainų trajektorijos“, – sakė buvęs D. Trumpo energetikos patarėjas. „Vis dar nėra aišku, kiek laiko po konflikto pabaigos sistemai prireiks sugrįžti į kažką panašaus į normalumą.“

    Pasak vieno Energetikos departamento pareigūno, aukšti ministerijos vadovai atšaukė planuotas keliones ir liko Vašingtone, nes Irano situacija ir energijos kainos svyruoja nenuspėjamai.

    „Politikai tuo labai užsiėmę“, – sakė pareigūnas, kalbėdamas apie karo su Iranu įtaką energetikai.

    Ekspertai pažymi, kad nors per pirmą karo mėnesį naftos kaina per kelias savaites šoktelėjo daugiau nei 40 proc., didžiausias smūgis dar gali būti priešakyje. Priežastis – karo pradžioje pasaulinė rinka dar turėjo kelių savaičių atsargų: dideli kiekiai naftos jau buvo pakeliui laivais į paskirties rinkas, o dabar šie kroviniai didžiąja dalimi jau pasiekė tikslus.

    Naftos analitikas Rory Johnston, leidžiantis naujienlaiškį „Commodity Context“, teigia, kad Iranui iš esmės ir toliau blokuojant didelę dalį eismo Hormūzo sąsiauryje, per kurį kasdien keliauja apie 20 proc. pasaulinės naftos ir dujų pasiūlos, sistemoje atsirado „oro duobė“, kurios poveikis tik pradeda ryškėti. Jo vertinimu, ši banga JAV gali pasiekti maždaug po dviejų savaičių.

    Anot R. Johnston, Jungtinės Valstijos su būsima rinkos „oro duobe“ susidoros geriau nei beveik bet kuri kita šalis, nes yra viena didžiausių naftos ir dujų gamintojų. Tačiau vis tiek tikėtinas tolimesnis dyzelino, reaktyvinių degalų kainų augimas, didesnės transporto sąnaudos ir kiti grandininiai efektai.

    „Tai bus labai sunku vartotojams“, – sakė jis. „Tai iš esmės bus milžiniškas mokestis, kuris išsiurbs perteklines disponuojamas pajamas. Tai daug stipriau smogs mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams.“

    Prie šios publikacijos rengimo prisidėjo žurnalistai Benas Lefebvre’as ir Zackas Colmanas.

  • Briuselis smogė į ETS: keičiamos CO2 taisyklės, kad kainos nešoktų į neregėtas aukštumas

    Briuselis smogė į ETS: keičiamos CO2 taisyklės, kad kainos nešoktų į neregėtas aukštumas

    Europos Komisija pasiūlė keisti Europos Sąjungos taršos leidimų prekybos sistemą (ETS), siekdama padidinti leidimų pasiūlą ir apsaugoti pramonę nuo sparčiai kylančių anglies dioksido (CO2) kaštų. Tai – pirmasis iš kelių šiemet planuojamų pakeitimų, kurie gali paveikti svarbiausią ES klimato politikos instrumentą.

    ETS sistema įpareigoja įmones už taršą mokėti įsigyjant taršos leidimus. Pastaraisiais mėnesiais ją vis aktyviau kritikavo sunkioji pramonė, teigdama, kad nauji kaštai užgula ant jau ir taip didelių energijos kainų. Šiuo metu ETS leidimai rinkoje kainuoja apie 75 eurus už vieną toną CO2.

    Pramonės spaudimą Briuseliui sustiprino ir kai kurios nacionalinės vyriausybės. Jos ragino skubiai peržiūrėti taisykles – nuo didesnio nemokamai skiriamų leidimų skaičiaus iki siūlymų sistemą laikinai stabdyti ar net visiškai atsisakyti.

    Trečiadienį paskelbtas sprendimas laikomas nuosaikiu įvadu į galimai platesnius pokyčius, kuriuos Europos Komisija ketina pristatyti vėliau šiais metais. Šįkart siūloma koreguoti vadinamąjį Rinkos stabilumo rezervą – mechanizmą, ribojantį, kiek taršos leidimų vienu metu gali būti apyvartoje. Pagal veikimo logiką jis primena naftos atsargas, kurios gali būti naudojamos kainoms rinkoje švelninti.

    Rinkos stabilumo rezervas įvestas 2015 metais. Pirminis jo tikslas buvo didinti anglies kainą: kai apyvartoje esančių leidimų skaičius pasiekdavo tam tikrą ribą, dalis leidimų būdavo išimama iš rinkos. Tokia priemonė atsirado todėl, kad ankstyvaisiais ETS metais taršos leidimų kaina buvo pernelyg žema dėl rinkoje susikaupusio pertekliaus, o tai neskatino verslo mažinti emisijų.

    Rezervas gali sukaupti iki 400 mln. leidimų, o viršijus šią ribą pertekliniai leidimai pagal vadinamąją „anuliavimo“ taisyklę būdavo panaikinami. Kai apyvartoje esančių leidimų skaičius nukrisdavo žemiau nustatyto lygio, dalis rezervo leidimų grąžinama į rinką.

    Dabar Europos Komisija siūlo žengti priešinga kryptimi nei buvo numatyta iš pradžių: ne kelti, o neleisti anglies kainai pernelyg išaugti. Siūloma atsisakyti „anuliavimo“ taisyklės, taip leidžiant rezerve kaupti neribotą leidimų kiekį. Tokiu būdu ES turėtų daugiau galimybių, prireikus, papildomai „įleisti“ leidimų į sistemą ir slopinti kainų šuolius.

    Europos Komisijos vertinimu, didesnė rezervo talpa leistų lanksčiau reaguoti: kai apyvartoje esančių leidimų kiekis sumažėja žemiau tam tikros ribos, daugiau rezervinių leidimų galėtų grįžti į rinką ir taip neleisti kainai ilgą laiką išlikti pakilusiai. Tokios krypties peržiūrą aktyviai rėmė Italija, Lenkija, Austrija bei kitos valstybės, kurios ragino iš naujo įvertinti ETS atsižvelgiant į energetikos krizę.

    Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova trečiadienį teigė, kad pasiūlymas yra platesnių pastangų stabilizuoti kainas dalis. Pasak jos, didesnė rezervo talpa „turėtų suteikti daugiau stabilumo ir sumažinti kainų svyravimus“.

    Europos Komisijos pareigūnai taip pat atmetė kritiką, esą toks žingsnis kertasi su ES žaliuoju kursu. Komisijos atstovai pabrėžė, kad ES ir toliau sieks dekarbonizacijos tikslų, kartu reaguodama į dabartinę energetikos krizę.

    Europos Komisija vėliau šiais metais ketina pateikti ir gerokai platesnį ETS sistemos peržiūros paketą. Trečiadienį pranešta, kad peržiūra greičiausiai reikštų ir ilgesnį sistemos galiojimą nei iki 2039 metų. Pagal dabartinį planą bendras leistinų emisijų „lubų“ lygis turi palaipsniui mažėti, kol 2039 metais pasiektų nulį.

    Aplinkosaugos organizacijos ir dalis ES diplomatų, nepritarusių ETS atvėrimui, perspėja, kad pokyčiai gali didinti taršą ir emisijas, o prioritetas būtų teikiamas pramonės interesams.

    Vienas ES diplomatas iš valstybės, visiškai remiančios ETS, žiniasklaidai sakė, kad pataisa yra reikšminga siekiant atsižvelgti į šalių nuogąstavimus dėl CO2 kainų šuolių, tačiau kartu priminė, jog „didelė grupė valstybių apskritai neprašė šio pakeitimo“.

    Diskusijos dėl galimo ES klimato politikos „švelninimo“ pastaraisiais mėnesiais tik intensyvėjo. Tarp skeptiškiau nusiteikusių šalių minima ir Vengrija, kurios atstovai neseniai ragino ETS sistemą stabdyti ar atsisakyti.

    Vis dėlto dalis pramonės atstovų pabrėžia, kad ETS principas jiems išlieka priimtinas, jei tik bus užtikrinta pusiausvyra. Europos plieno gamintojų lobistinės organizacijos „Eurofer“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Adolfo Aiello „anuliavimo“ taisyklės atsisakymą pavadino „sveikintinu pirmu žingsniu“ prieš pilną ETS peržiūrą, kurios tikimasi iki liepos.

    „ETS turi rasti teisingą balansą“, – teigė A. Aiello, pabrėždamas, kad būsima peržiūra bus lemiama tam, jog sistema išliktų tinkama ir pramonei, ir klimatui, ir ekonomikai.

  • Starmeris ramina dėl energijos krizės, bet ekspertai perspėja: panašu, tik ramybė prieš audrą

    Starmeris ramina dėl energijos krizės, bet ekspertai perspėja: panašu, tik ramybė prieš audrą

    Jungtinės Karalystės pareigūnai kol kas nemano, kad energetikos krizės akivaizdoje gyventojams reikėtų mažinti kuro vartojimą, nors Europoje ir Australijoje vis garsiau skamba raginimai keisti įpročius.

    Kol Briuselis ir Kanbera įspėja apie Artimųjų Rytų karo poveikį energijos tiekimui ir ragina visuomenę atitinkamai elgtis, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris trečiadienį kreipdamasis į šalį tokių patarimų sąmoningai vengė.

    Per spaudos konferenciją Dauningo gatvėje paklaustas, ar jau metas gyventojams „prisidėti“ ir sumažinti vartojimą, K. Starmeris teigė, kad Vyriausybė situaciją stebi, tačiau kol kas laikysis dabartinių priemonių.

    Šis tonas ryškiai skyrėsi nuo Europos energetikos komisaro Dano Jørgenseno vertinimo. Jis antradienį perspėjo, kad Europai gresia „labai rimta situacija“, o grįžimo į įprastas vėžes artimiausiu metu esą nesimato. Komisaro teigimu, gyventojai turėtų vadovautis Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis: jei įmanoma, dirbti iš namų, mažinti važiavimo greitį, dalintis automobiliais ir dažniau rinktis viešąjį transportą.

    Tuo metu Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese trečiadienį per retą kreipimąsi į tautą ragino tuos, kurie gali, į darbą vykti viešuoju transportu, o ne automobiliu. Jis perspėjo, kad „ateinantys mėnesiai gali būti nelengvi“, nes Australija smarkiai priklauso nuo kuro importo iš Artimųjų Rytų.

    Ramesnę laikyseną Jungtinė Karalystė aiškina vidiniais vertinimais: nepaisant pasaulinių naftos ir dujų srautų trikdžių, susijusių su gabenimu per Hormūzo sąsiaurį, šalies tiekimo padėtis kol kas esą nėra tokia, kad reikėtų raginti gyventojus keisti elgesį.

    „Šiuo metu nėra jokio neatidėliotino susirūpinimo dėl tiekimo. Tai ne COVID-19 – tiekimo situacija kiekvienoje šalyje skirtinga“, – anonimiškai teigė vienas Vyriausybės pareigūnas, neturėjęs leidimo kalbėti viešai.

    Jungtinė Karalystė yra grynoji naftos importuotoja, tačiau vieno svarbaus produkto – benzino – atžvilgiu yra apsirūpinanti ir net eksportuojanti. Pasak buvusio Vyriausybės energetikos pareigūno Adamo Bello, šalis taip pat fiziškai yra toliau nuo Azijos rinkų, kurios, jo teigimu, yra „labiausiai paveiktos“ Artimųjų Rytų tiekimo krizės.

    Vis dėlto A. Bellas pridūrė, kad „tai – tariamas karas“, ir prognozavo, jog iki balandžio pabaigos Jungtinė Karalystė gali būti priversta skelbti panašius įspėjimus kaip ir kitos valstybės – tuomet, jo vertinimu, tiekimas pradės pastebimai įsitempti.

    Publikacijoje taip pat pažymima, kad šalies politinėje darbotvarkėje vėl svarstoma, kiek valstybė galėtų ir turėtų kompensuoti augančias energijos sąskaitas, kartu akcentuojant, jog pakartotinai „gelbėti“ visų išlaidų valstybė nepajėgtų, tačiau politiškai ignoruoti problemos Vyriausybei būtų sudėtinga.

    Be to, minima, kad viena Elono Musko bendrovei „Tesla“ priklausanti patronuojamoji įmonė gavo licenciją tiekti elektrą.

  • Trumpas kelia naują sąlygą: karas su Iranu nesibaigs, kol neatsidarys Hormuzo sąsiauris

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį pareiškė, kad karas su Iranu nesibaigs tol, kol nebus atnaujintas laivybos eismas Hormuzo sąsiauryje. Pasaulio lyderiai tuo metu ruošiasi užsitęsusiam energijos rinkos sukrėtimui, nes šis vandens kelias yra itin svarbus pasaulinei naftos logistikai.

    „Iki tol mes sprogdiname Iraną į nebūtį arba, kaip jie sako, grąžiname į akmens amžių!!!“ – trečiadienį platformoje „Truth Social“ rašė D. Trumpas.

    Šis įrašas, kurį galima vertinti kaip naują sąlygą karui užbaigti, pasirodė prieš pat vėliau tą pačią dieną planuojamą prezidento vakarinę kalbą, kurioje jis ketina pateikti „svarbų atnaujinimą apie Iraną“. Kartu D. Trumpas toliau reiškia nepasitenkinimą JAV sąjungininkų neveiklumu dėl sąsiaurio, kuris yra kritinis tranzito kelias maždaug 20 proc. pasaulio naftos tiekimo.

    Iranas, prasidėjus karui vasario pabaigoje, faktiškai užkirto kelią laivybai šiuo maršrutu.

    D. Trumpas taip pat yra išreiškęs pasipiktinimą NATO atsisakymu prisidėti prie sąsiaurio gynybos. Interviu laikraščiui „The Telegraph“ jis užsiminė svarstantis galimybę išvesti JAV iš gynybinio aljanso.

    „NATO man niekada nepadarė įspūdžio. Aš visada žinojau, kad jie – popierinis tigras, ir [Vladimiras] Putinas tai irgi žino“, – teigė D. Trumpas.

    Pastarosiomis dienomis prezidentas yra užsiminęs, kad šalys, labiausiai priklausomos nuo Hormuzo sąsiaurio, turėtų jį „tiesiog perimti“. Tuo pat metu žiniasklaida skelbė, kad jis patarėjams signalizavo galintis sutikti užbaigti karą ir iki galo neatnaujinus laivybos, tačiau iki trečiadienio įrašo sąsiaurio atidarymas nebuvo aiškiai įvardytas kaip administracijos tikslas.

    Tai dar kartą pabrėžia nevienareikšmius signalus apie konflikto siekius. Aukšti D. Trumpo administracijos pareigūnai yra nurodę, kad JAV tikslai apima Irano balistinių raketų atsargų ir gamybos infrastruktūros sunaikinimą, karinių jūrų pajėgų susilpninimą bei užkirtimą kelią branduolinio ginklo kūrimui.

    Gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ir Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Danas Caine’as antradienį per rytinį brifingą pakartojo šiuos tikslus, sakydami, kad JAV kariuomenė telkiasi į Irano raketų ir dronų gamybos pajėgumų naikinimą.

    Dar antradienio vakarą D. Trumpas žurnalistams teigė, kad JAV iš karo „pasitrauks“ „per dvi savaites, gal per dvi, gal per tris“. Jis taip pat tvirtino, kad Teheranui „nereikia sudaryti jokio susitarimo“, kad konfliktas baigtųsi, tačiau trečiadienio pareiškimas apie Hormuzo sąsiaurio atidarymą šiai minčiai iš esmės prieštarauja.

    Trečiadienį D. Trumpas taip pat rašė, kad Irano „naujojo režimo prezidentas, daug mažiau radikalus ir kur kas protingesnis už savo pirmtakus“, esą prašo paliaubų. Neaišku, kokį konkrečiai Irano režimo atstovą prezidentas turėjo omenyje.

    Masoudas Pezeshkianas, Irano prezidentas, buvo išrinktas 2024 m. liepą ir šias pareigas ėjo per visą bendrą JAV ir Izraelio operaciją. Baltieji rūmai į prašymą pakomentuoti šiuos pareiškimus iš karto neatsakė.

    D. Trumpas ne kartą yra sakęs, kad norėtų rasti dabartinio režimo viduje esantį asmenį, su kuriuo ateityje galėtų dirbti. Tarp galimų kandidatų viešojoje erdvėje buvo minimas Irano parlamento pirmininkas Mohammad-Bagheris Ghalibafas, tačiau oficialiai derybų partnerio D. Trumpas dar nėra įvardijęs.

    Vis dėlto M.-B. Ghalibafas išlieka vienu pagrindinių pretendentų: pirmadienį D. Trumpas laikraščiui „The New York Post“ sakė, kad „maždaug po savaitės“ žinos, ar parlamento vadovas yra žmogus, su kuriuo Vašingtonas galėtų dirbti.

    Prezidentas taip pat tvirtina, kad Vašingtonas ir Teheranas tariasi dėl karo pabaigos, tačiau Irano pareigūnai tokias kalbas ne kartą neigė. Skelbiama, kad JAV per Pakistano tarpininkus pateikė Iranui 15 punktų taikos pasiūlymą, tačiau Teheranas jį atmetė. Baltųjų rūmų atstovai tuo pat metu ragino žiniasklaidą atsargiai vertinti Irano pareiškimus apie derybas.

    Trečiadienį Irano valstybinė žiniasklaida pranešė, kad užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi atmetė teiginius, jog Teheranas būtų pateikęs paliaubų pasiūlymą.

    Augančios degalų kainos, galinčios smogti D. Trumpo ekonominei darbotvarkei prieš lapkritį vyksiančius kadencijos vidurio rinkimus, dar labiau sustiprino prezidento dėmesį Hormuzo sąsiauriui. Vidutinė benzino galono kaina JAV antradienį perkopė 4 JAV dolerių ribą ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2022 m.

    D. Trumpas taip pat kritikuoja NATO sąjungininkus už atsisakymą prisidėti prie sąsiaurio saugumo užtikrinimo ir tikina, kad Pentagonui jų pagalbos esą nebereikia.

    „Turėsite pradėti mokytis kovoti už save – JAV nebebus šalia, kad jums padėtų, kaip ir jūs nebuvote šalia mūsų“, – antradienį „Truth Social“ rašė D. Trumpas. „Iranas iš esmės yra sutriuškintas. Sunkiausia dalis padaryta. Eikite pasiimti savo naftos!“

  • Prisvilote orkaitėje? Šis namų triukas per kelias minutes panaikins svilėsių kvapą

    Svilėsių kvapas namuose malonumo nesuteikia, todėl norisi jo atsikratyti kuo greičiau. Laimei, yra keli paprasti būdai, kuriuos galima pritaikyti iškart. O jeigu turite daugiau laiko, verta rinktis kruopštesnį valymą – jis padės ilgam pašalinti nemalonaus kvapo šaltinį.

    Per šventinius pasiruošimus ar kasdien gaminant nesunku pražiūrėti akimirką, kai orkaitėje esantis patiekalas ima svilti. Tam, kad pasklistų svilėsių kvapas, nebūtina sudeginti pagrindinio patiekalo – pakanka, kad kas nors išbėgtų ar priliptų prie orkaitės dugno.

    Dažniausiai nemalonus kvapas atsiranda dėl nepašalintų maisto likučių, kurie kaskart kepant vis labiau pridega. Todėl po kiekvieno naudojimo verta patikrinti, ar niekas neišsiliejo ir nenukrito ant dugno. Jei matote, kad būtent tai ir yra kvapo priežastis, neskubėkite valyti, kol orkaitė karšta. Geriausia praverti dureles, atidaryti langą, išvėdinti patalpą ir palaukti, kol prietaisas visiškai atvės.

    Orkaitei atvėsus, ją reikia kruopščiai išvalyti. Pirmiausia pašalinkite pridegusius likučius – tam tinka plastikinė grandyklė arba šepetėlis ir samtelis. Jei skystis pateko ant kaitinimo elemento, jį nuvalykite šluoste, sudrėkinta vien vandeniu.

    Orkaitės vidų galima nušluostyti vandens ir acto mišiniu santykiu 1:1. Jei kažkur išsiliejo aliejus, tą vietą būtina gerai išvalyti, kad per kitą kepimą riebalai nepradėtų svilti ir rūkti. Groteles patogu išplauti kriauklėje, naudojant šiltą vandenį ir indų ploviklį.

    Jeigu kvapas vis tiek išlieka, pravers greitas garinis valymas su citrusais. Prieš pradėdami įsitikinkite, kad orkaitėje neliko trupinių ar maisto likučių. Įkaitinkite orkaitę iki 200–230 laipsnių temperatūros. Perpjaukite dvi citrinas, sudėkite jas į karščiui atsparų indą ir užpilkite dviem stiklinėmis vandens. Įstatykite indą į orkaitę maždaug 20 minučių. Kartkartėmis patikrinkite, ar vanduo visiškai neišgaravo. Jei jo per mažai, atsargiai atidarykite orkaitę ir papildykite. Pasibaigus laikui, išjunkite orkaitę, palaukite, kol atvės, išimkite indą ir nuvalykite orkaitės vidų.

    O jei žinote, kad orkaitė bent keliolika valandų stovės nenaudojama, verta atlikti gilesnį valymą. Tam paruoškite sodos ir vandens pastą santykiu 3:1. Ši priemonė padeda įveikti net įsisenėjusias dėmes ir nešvarumus. Pastą užtepkite ant orkaitės vidaus ir palikite per naktį. Ryte ją nuvalykite drėgna kempine, o pabaigoje perbraukite orkaitę vandens ir acto mišiniu.

  • Žvaigždė staiga pritemo 97 proc. 200 dienų: mokslininkai aptiko milžinišką žiedų sistemą

    Žvaigždė staiga pritemo 97 proc. 200 dienų: mokslininkai aptiko milžinišką žiedų sistemą

    Kosmosas kartais sugeba nustebinti net patyrusius stebėtojus. Dešimtmečius žvaigždė ASASSN-24fw, esanti maždaug už 3200 šviesmečių nuo Žemės, neatrodė išskirtinė: ji maždaug dukart masyvesnė už Saulę ir ilgą laiką buvo laikoma visiškai įprasta. Tačiau 2024 metų pabaigoje situacija staiga pasikeitė – žvaigždės šviesa beveik visiškai užgeso, o tai astronomams sukėlė didžiulę nuostabą.

    Įprastai užtemimai trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o šiuo atveju tamsa užsitęsė neįprastai ilgai. Žvaigždės šviesis sumažėjo apie 97 proc. ir toks išliko beveik 200 dienų – tai vienas ilgiausių tokio tipo pritemimų, kada nors užfiksuotų astronomijoje. Būtent šis neįprastas trukmės rekordas tapo mįsle, kurią mokslininkai ėmėsi spręsti.

    Žiedai didesni nei Merkurijaus orbita: modeliavimas atskleidė milžinišką sistemą

    Tarptautinė tyrėjų komanda, vadovaujama dr. Sarangos Shah iš Indijoje veikiančio IUCAA, parengė detalius modelius, siekdama paaiškinti šią anomaliją. Remiantis jų išvadomis, labiausiai tikėtina pritemimo priežastis – masyvus palydovas: rudoji nykštukė arba vadinamasis super-Jupiteris, kurį supa milžiniška žiedų sistema. Manoma, kad būtent šis medžiagos diskas, slinkdamas priešais žvaigždę, ir uždengė jos šviesą tokiai ilgam laikui.

    Struktūros mastas įspūdingas. Žiedų sistema, pagal skaičiavimus, tęsiasi maždaug 0,17 astronominio vieneto nuo centrinio kūno – tai apytikriai prilygsta maždaug pusei atstumo nuo Saulės iki Merkurijaus orbitos. Pats centrinis objektas taip pat masyvus: jo masė viršija tris Jupiterio mases, todėl jis atsiduria neaiškioje zonoje tarp didelės planetos ir „nepavykusios“ žvaigždės.

    Tyrėjai pažymi, kad pritemimo eiga buvo nepaprastai „tvarkinga“. Iš pradžių retesnės, išorinės žiedų dalys sukėlė tik nedidelį šviesio sumažėjimą, o vėliau, kai priešais žvaigždę perėjo tankesnės zonos, šviesa buvo beveik visiškai užblokuota. Tokiam scenarijui reikėjo itin palankių geometrinių sąlygų – tiek pačioje sistemoje, tiek mūsų stebėjimo perspektyvoje iš Žemės.

    Rudosios nykštukės ir jų paslaptingi žiedai: objektai tarp planetų ir žvaigždžių

    Rudosios nykštukės – tai tarpiniai kosminiai kūnai: jos per masyvios, kad būtų laikomos planetomis, bet per lengvos, kad jų gelmėse įsipliekstų termobranduolinės reakcijos, būdingos tikrosioms žvaigždėms. Dėl to jos yra palyginti vėsios ir sunkiau tiriamos tiesioginiais metodais.

    Plati žiedų sistema aplink tokius objektus iki šiol dažniau buvo teorinė prielaida nei patvirtintas faktas. Todėl ASASSN-24fw atvejis laikomas itin vertingu – jis suteikia retą galimybę pažvelgti į medžiagos ir galimų planetinių struktūrų formavimosi procesus už Saulės sistemos ribų, nors ir remiantis netiesioginiais stebėjimais bei modeliavimu.

    Papildomos staigmenos: raudonoji nykštukė ir aplinkinė medžiaga

    Tolesnė duomenų analizė atnešė ir daugiau netikėtumų. Paaiškėjo, kad ASASSN-24fw yra panirusi į vadinamąją aplinkžvaigždinę terpę – dulkių ir nuolaužų aplinką, kuri, tikėtina, susiformavo po senų, smarkių planetinių kūnų susidūrimų. Tyrėjams ypač įdomu tai, kad ši medžiaga yra neįprastai arti pačios žvaigždės, nors sistema, sprendžiant iš požymių, gali būti senesnė nei milijardas metų.

    Be to, komanda, vadovaujama dr. Jonathano Marshallo iš Taivane veikiančios „Academia Sinica“, analizuodama pritemimo duomenis netikėtai aptiko netoliese esančią raudonąją nykštukę. Toks derinys – rudoji nykštukė su žiedais ir dar viena žvaigždė kaimynystėje – santykinai senoje sistemoje yra retas ir verčia iš naujo peržiūrėti galimus jos raidos scenarijus.

    Kas toliau: planuojami stebėjimai ir ateities galimybės

    Kitas astronomų žingsnis – kuo tiksliau apibūdinti pačią žvaigždę ASASSN-24fw: nustatyti jos temperatūrą, evoliucinę stadiją, cheminę sudėtį ir amžių. Šie duomenys yra būtini norint suprasti, kokiomis sąlygomis galėjo susiformuoti tokia neįprasta žiedų sistema.

    Tam bus pasitelkti pažangūs prietaisai, įskaitant Europos Pietų observatorijos Čilėje valdomą Labai didį teleskopą (VLT) ir kosminį Jameso Webbo teleskopą (JWST). Jų stebėjimai gali leisti patikrinti dabartinius modelius ir tiksliau susieti šį atvejį su bendresnėmis planetų formavimosi teorijomis.

    Ypač intriguoja ilgalaikė prognozė: remdamiesi turimais duomenimis, mokslininkai mano, kad kitas gilus ASASSN-24fw užtemimas turėtų įvykti maždaug po 42–43 metų. Tai reikštų retą galimybę ateityje pakartoti stebėjimus jau su dar pažangesnėmis technologijomis ir gauti tikslesnius atsakymus apie šio reiškinio prigimtį.

    Milžiniškų žiedų aptikimas aplink rudąją nykštukę dar kartą primena, kiek daug įvairovės slypi planetinėse ir protoplanetinėse struktūrose Visatoje. Nors dabartinis paaiškinimas remiasi modeliavimu ir jam dar reikės papildomų patvirtinimų, šis atvejis akivaizdžiai praplečia mūsų supratimą apie tai, kaip gali atrodyti ir vystytis kitos žvaigždžių sistemos.

  • Sensacingas radinys Liubline: aptiko milžinišką 6 tūkst. metų kapavietę, vadinamą piramide

    Sensacingas radinys Liubline: aptiko milžinišką 6 tūkst. metų kapavietę, vadinamą piramide

    Liublino Sławinek rajone, prieš pradedant statybų projektą, archeologai aptiko įspūdingo masto senovinę laidojimo konstrukciją. Pirminiais vertinimais, tai gali būti vienas seniausių ir didžiausių megalitinių objektų Lenkijoje, todėl tyrėjai jį jau praminė „lenkiška piramide“.

    Kapavietė gali būti net 6 tūkst. metų senumo

    Naujai aptiktas objektas datuojamas neolito laikotarpiu ir, kaip manoma, gali būti 5–6 tūkst. metų senumo. Tai reikštų, kad jis pastatytas dar iki garsiausių Egipto piramidžių, o ši aplinkybė kapavietę daro itin reikšmingą šios Europos dalies monumentaliosios architektūros istorijai.

    Konstrukcija yra maždaug 42 metrų ilgio ir daugiau nei 5 metrų pločio. Archeologai pabrėžia, kad jos mastą geriausiai iliustruoja palyginimas: tokioje erdvėje, jų vertinimu, tilptų du šarnyriniai autobusai, sustatyti vienas paskui kitą.

    Tyrėjų teigimu, tokio dydžio statinys greičiausiai buvo skirtas vienam, ypač svarbiam asmeniui – galimam bendruomenės vadui arba šamanui. Pats faktas, kad akmens amžiuje pavyko pastatyti tokį didžiulį objektą, rodo aukštą tuometės visuomenės organizuotumą: reikėjo sutelkti daug žmonių, gabenti didelius medžiagų kiekius, nors metalinių įrankių dar nebuvo.

    Skyrėsi nuo šiaurės Lenkijos megalitų

    Įdomu tai, kad Liublino apylinkėse aptikta konstrukcija skiriasi nuo megalitų, būdingų kitiems Lenkijos regionams. Šiaurinėje šalies dalyje panašūs kapai dažniausiai buvo kraunami iš didelių riedulių. Tuo metu Liublino krašte, pasak archeologų, labiau dominavo medinės konstrukcijos: į žemę kalti poliai sudarydavo karkasą, o viršus būdavo užpilamas žemių sampilu.

    Mediena iki šių dienų neišliko, tačiau tyrėjai aptiko būdingus stulpų pėdsakus ir palisadų griovius. Šie ženklai leido atkurti, kaip objektas galėjo atrodyti pradžioje.

    Galėjo būti simbolinis kapas

    Radinis siejamas su neolito piltuvėlinių taurių kultūra, gyvavusia šiame regione nuo IV iki III tūkstantmečio pr. Kr. Šios kultūros atstovai statė įspūdingus kapų kompleksus, neretai siekusius ir daugiau nei 100 metrų. Tokie statiniai turėjo ne tik laidojimo, bet ir simbolinę – atminties bei kulto – reikšmę.

    Vis dėlto pačiame naujai aptiktos konstrukcijos viduje kol kas nerasta aiškių laidojimo pėdsakų. Dėl to mokslininkai svarsto, kad tai galėtų būti cenotafas – simbolinis kapas, pastatytas mirusiajam pagerbti, tačiau be palaikų.

    Tyrimų metu taip pat aptikta keramikos fragmentų ir titnago įrankių. Dalis radinių, kaip nurodoma, pagaminti iš žaliavų, atkeliavusių iš tolimesnių vietovių, o tai liudija apie plačius to meto bendruomenių prekybinius ir kultūrinius ryšius.

    Vieta gali slėpti daugiau radinių

    Sławinek vietovė archeologams nėra naujiena. Netoli Botanikos sodo anksčiau jau buvo aptikta keli panašūs objektai, todėl manoma, kad čia galėjo būti didesnis megalitinis kapinynas. Naujausias radinys gali būti dar viena šio komplekso dalis, o tyrėjai neatmeta, kad po žeme gali slėptis ir daugiau, dar neatrastų struktūrų.

    Šaltinis: „Lubelski Wojewódzki Konserwator Zabytków“

  • Viduržemio jūra – naujas karštasis taškas: ekspertai įspėja, kad cunamis neišvengiamas

    Viduržemio jūra – naujas karštasis taškas: ekspertai įspėja, kad cunamis neišvengiamas

    Viduržemio jūra ilgą laiką buvo laikoma palyginti saugia cunamių atžvilgiu, tačiau naujausi tyrimai šį įsitikinimą iš esmės keičia. Mokslininkų teigimu, daugėja įrodymų, kad regionas susiduria su realia ir, kaip pabrėžia tyrėjai, neišvengiama grėsme, galinčia paliesti milijonus žmonių, gyvenančių pietų Europos pakrantėse.

    Viduržemio jūra – ne tokia rami, kaip gali pasirodyti

    Analizėse, kurias cituoja mokslininkai ir tokios institucijos kaip „UNESCO“, teigiama, kad per artimiausius 30 metų Viduržemio jūros baseine praktiškai yra 100 proc. tikimybė sulaukti bent vieno metro aukščio cunamio. Toks vertinimas keičia požiūrį į riziką: klausimas nebe ar tai įvyks, o kada.

    Problema ta, kad visuomenės sąmonėje cunamiai dažniausiai siejami su Ramiojo vandenyno ar Indijos vandenyno regionais. Tačiau Viduržemio jūra yra antra pasaulyje pagal istoriškai užfiksuotų cunamių skaičių. Praeityje šiame regione ne kartą formavosi stiprios bangos, smogusios Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų pakrantėms, nors jos dažnai buvo mažiau dramatiškos nei katastrofos, žinomos iš Japonijos ar Indonezijos.

    Viena iš labiausiai pažeidžiamų vietovių laikoma pietų Prancūzija, įskaitant Nicą. Būtent ten mokslininkai ragina parengti detalius evakuacijos planus. Tai lemia ne tik didelis gyventojų tankis, bet ir galimų grėsmių pobūdis: jei cunamį sukeltų vietiniai šaltiniai, pavyzdžiui, povandeninės nuošliaužos ar žemės drebėjimai Ligūrijos jūros regione, pirmosios bangos krantą galėtų pasiekti greičiau nei per 10 minučių. Toks laiko tarpas yra kritiškai trumpas, todėl be išankstinio pasirengimo ir pratybų veiksminga reakcija būtų beveik neįmanoma.

    Kur grėsmė didžiausia?

    Bangos, kurios susidaro toliau, pavyzdžiui, prie Šiaurės Afrikos pakrančių, Europą galėtų pasiekti per maždaug 60–90 minučių. Nors tai suteiktų daugiau laiko, vis tiek reikėtų veikiančios perspėjimo sistemos ir gerai suplanuotos evakuacijos. Praktikoje tai reiškia signalizacijos infrastruktūrą, aiškiai pažymėtus pasitraukimo maršrutus bei nuoseklų gyventojų ir turistų švietimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad grėsmė nėra vien teorinė. Regiono istorijoje užfiksuota dešimtys tokių įvykių, o kai kurie jų sukėlė reikšmingų nuostolių. Pavyzdžiui, XX amžiuje Prancūzijos Rivjeroje bangos kai kur siekė kelis metrus, buvo žuvusiųjų ir patirta materialinių nuostolių.

    Kokie galimi cunamių šaltiniai Viduržemio jūroje? Jie įvairūs: tai gali būti tiek stiprūs žemės drebėjimai, tiek povandeninės nuošliaužos ar vulkaninė veikla. Šis regionas yra tektoninių plokščių sandūroje, todėl pasižymi didesniu geologiniu aktyvumu. Be to, kai kurios grėsmės, tokios kaip povandeninės nuošliaužos, yra sunkiai prognozuojamos ir gali sukelti bangas beveik iš karto po įvykio.

    Dėl šios priežasties ekspertai vis dažniau kalba apie būtinybę keisti požiūrį į pakrančių saugumą. Daugelyje Europos pajūrio miestų cunamiai vis dar nelaikomi realia grėsme, o perspėjimo sistemos ir evakuacijos procedūros yra nepakankamos arba jų apskritai nėra. Analizių autoriai pabrėžia, kad veiksmingiausias būdas sumažinti aukų skaičių yra išankstinis pasirengimas ir greita reakcija. Nicos pavyzdys rodo, jog tokie veiksmai jau pradedami: miestas rengia evakuacijos planus, nustato saugias zonas ir vykdo gyventojų švietimą. Vis dėlto tai – tik pradžia.

    Šaltinis: „The Conversation“