CP v2

Blog

  • Skonis kaip bananas, marakuja ir citrina: šis vaisius gali padėti odai ir uždegimams

    Bananinė marakuja vis dažniau pasirodo sveiko maisto parduotuvių lentynose ir egzotinių vaisių importuotojų pasiūloje. Nors ji dar nėra tokia populiari kaip įprasta marakuja, tai tik gera žinia – dar daug ką turime atrasti, ypač jei ieškome vaisių, kurie ne tik gardūs, bet ir gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Šis vaisius išsiskiria kremišku poskoniu, ryškesniu rūgštumu ir lengvu gėlišku aromatu. Skonis sodrus, sultingas ir išraiškingas, tačiau neįkyrus – jis pažadina skonio receptorius ir kartu palieka gaivumo pojūtį. Derinys, primenantis bananą, marakują ir citriną, nėra vien rinkodaros triukas.

    Bananinė marakuja kilusi iš Pietų Amerikos, daugiausia Andų regionų Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Ji auga vijokliuose ir turi būdingą pailgą formą. Iš toliau gali priminti bananą, tačiau atidžiau pažiūrėjus matyti, kad jos žievė lygesnė ir intensyvesnės spalvos. Skonis subtilesnis nei klasikinės marakujos, o viduje slepiasi šviesus, želė primenantis minkštimas su valgomomis sėklomis.

    Įsigyti jos galima didesniuose miestuose – egzotinių produktų parduotuvėse, kartais ir geriau aprūpintuose prekybos centruose, taip pat internetu. Renkantis verta ieškoti vaisių, kurie yra šiek tiek minkšti, bet ne pernokę. Svarbiausia – nepažeista žievė. Kuo vaisius aromatingesnis, tuo didesnė tikimybė, kad laikote rankose tikrai kokybišką egzempliorių.

    Ar bananinė marakuja išties naudinga? Taip – joje nemažai vitamino C, kuris prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus odos stangrumui ir elastingumui. Be to, vaisiuje yra antioksidantų, padedančių neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su uždegiminiais procesais ir organizmo senėjimu.

    Vaisius taip pat turi skaidulų, palaikančių žarnyno veiklą. Dėl to jis neretai minimas kalbant apie uždegiminių procesų slopinimą. Žinoma, tai nėra vaistas, tačiau gali tapti realia kasdienės profilaktikos dalimi.

    Valgyti bananinę marakują paprasta: perpjaukite išilgai ir minkštimą išskobkite šaukšteliu. Sėklos valgomos ir suteikia malonų traškumą. Skonis pakankamai ryškus, todėl dažnai nereikia jokių priedų, tačiau ji puikiai tinka su natūraliu jogurtu, koše ar kokteiliais, ypač gaminamais su augaliniu pienu.

    Bananinę marakują galima naudoti ir desertams bei gėrimams. Minkštimas tinka kaip pagrindas sorbetui, naminei limonadai ar lengvam padažui vaisių salotoms. Sūresnėse versijose jos rūgštelė gražiai kontrastuoja su švelniais sūriais ir šviežiomis žolelėmis.

    Bananinė marakuja sujungia įsimenantį skonį ir savybes, kurios gali prisidėti prie organizmo gerovės. Jei norite atnaujinti mitybą ir kartu pasirūpinti oda „iš vidaus“, šiam vaisiui tikrai verta suteikti progą.

  • Pamėginkite 1 prieskonį vietoj „Perwoll“: skalbiniai kvepės gaiva, o audiniai atrodys švaresni

    Pamėginkite 1 prieskonį vietoj „Perwoll“: skalbiniai kvepės gaiva, o audiniai atrodys švaresni

    Norisi, kad skalbiniai po skalbimo kvepėtų gaiviai ir atrodytų tarsi nauji, tačiau nevilioja brangūs parduotuviniai skalbikliai ir audinių minkštikliai? Patyrusios šeimininkės tikina, kad kartais pakanka vieno paprasto virtuvėje randamo prieskonio.

    Pasak specialistų, lauro lapai gali būti naudojami kaip natūrali priemonė audiniams atgaivinti ir švelniai pašviesinti. Šis būdas ypač tinka tiems, kurie nemėgsta intensyvių kondicionierių kvapų ir nori rinktis paprastesnes, natūralesnes alternatyvas.

    Lauro lapai dažniausiai praverčia skalbiant šviesią patalynę, rankšluosčius ir kasdienius drabužius. Vis dėlto svarbu įvertinti apribojimus: šio metodo nereikėtų taikyti itin ploniems, jautriems audiniams, taip pat drabužiams, kuriuos rekomenduojama skalbti tik rankomis.

    Paprasčiausias būdas – įdėti kelis sausus lauro lapus tiesiai į skalbyklės būgną prieš sudedant skalbinius. Šis variantas paprastai tinka daugumai audinių ir įprastiems skalbimo režimams.

    Kitas būdas – panaudoti skalbyklės stalčiuką, skirtą minkštikliui. Į jį įdėkite 2–3 didesnius sausus lauro lapus ir skalbkite kaip įprastai. Šį metodą žmonės dažniau renkasi tada, kai skalbiami švelnesni, delikatesni audiniai.

    Svarbu nepadauginti: didesnis lauro lapų kiekis efekto nesustiprins. Taip pat pabrėžiama, kad naudoti reikėtų tik sausą prieskonį.

    Lauro lapuose esančios eterinės medžiagos padeda audiniams suteikti gaivesnį kvapą. Toks paprastas sprendimas, anot patyrusių šeimininkių, gali tapti patogia alternatyva, kai norisi švaros pojūčio be stiprių sintetinių aromatų.

  • Šių uogų sultis verta turėti atsargoje: stiprina širdį, kraujagysles ir mažina aterosklerozės riziką

    Aronijos – tamsios, iš pirmo žvilgsnio kuklios uogos, tačiau jų sudėtis stebina. Moksliniame žurnale „Molecules“ publikuoto straipsnio apie juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa) naudą lėtinių ligų prevencijai autoriai pabrėžia, kad tai vienos vertingiausių uogų dėl itin didelio polifenolių ir antocianinų kiekio. Šie natūralūs junginiai padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingų procesų.

    Tyrimai rodo, kad aronijos gali mažinti oksidacinį stresą, palaikyti kraujagyslių elastingumą, prisidėti prie geresnio jų praeinamumo ir padėti mažinti aterosklerozinių pakitimų riziką. Be to, aronijos siejamos su palankiu poveikiu kraujospūdžiui ir lipidų pusiausvyrai, todėl jos laikomos vienu iš natūralių būdų rūpintis širdies ir kraujotakos sistema.

    Aronijų vartojimas siejamas ir su kitais privalumais: reguliariai įtraukus jas į mitybą, gali stiprėti imuninė sistema, gerėti smegenų veikla dėl geresnės mikrocirkuliacijos, stabiliau palaikomas gliukozės lygis bei lengviau išlaikoma kasdienė energija. Dėl to aronijos ypač praverčia nuovargio, įtampos ir nusilpimo laikotarpiais.

    Aronijų sultys – tai uogų naudos koncentratas butelyje. Nedidelė kasdienė porcija gali padėti atsipalaiduoti po įtemptos dienos, palaikyti širdies veiklą ir kraujagyslių būklę. Šaltuoju metų laiku ypač vertinamas jų poveikis imunitetui: polifenoliai siejami su antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis, o antocianinai gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ląstelių lygiu. Įtraukus aronijų sultis į rudens ir žiemos rutiną, peršalimo sezoną galima išgyventi švelniau.

    Žemiau pateikiamas naminių aronijų sulčių paruošimo būdas.

    Ingredientai: (nenurodyti pateiktame tekste)

    Gaminimas:

    Jei naudojamos šaldytos uogos, jas palikite dideliame puode atitirpti ir užberkite cukrumi kelioms valandoms arba per naktį. Jei turite šviežių aronijų, jas nuplaukite, nusausinkite ir taip pat užberkite cukrumi.

    Tuomet supilkite vandenį, įspauskite citrinos sulčių, o jei norisi ryškesnio citrusinio aromato – įdėkite šiek tiek tarkuotos žievelės. Skonį gali sustiprinti vyšnių arba aronijų lapai – verta jų įdėti.

    Puodą statykite ant viryklės ir užvirinkite. Maišykite, kad uogos neprisviltų. Užvirus sumažinkite kaitrą ir virkite dar apie 20–30 minučių. Nukelkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite kelioms valandoms arba per naktį, kad uogos atiduotų likusias sultis.

    Po to viską perkoškite per sietą į kitą puodą, uogas lengvai pertrindami. Lapus pašalinkite. Kaitinkite vien sultis, kol pradės virti, ir iškart išjunkite kaitrą.

    Karštas sultis supilstykite į iš anksto nuplikytus, švarius ir sausus butelius ar stiklainius. Kad atsargos išsilaikytų per žiemą, indus pasterizuokite 15 minučių puode, kurio dugnas išklotas šluoste.

  • Paprastas gėrimas iš virtuvės: žarnynui ir kepenims, o saldumynų noras ima slopti

    Gvazdikėliai, kuriuos dažniausiai naudojame kaip prieskonį meduoliams, žiemos arbatoms ir karštiems gėrimams, iš tiesų yra džiovinti kvapiojo gvazdikmedžio (dar vadinamo prieskoniniu gvazdikmedžiu) žiedų pumpurai. Šis augalas kilęs iš Indonezijos, auginamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Malajų pusiasalyje, Zanzibare ar Šri Lankoje. Gvazdikėliai nuo seno naudojami ir kaip gydomoji priemonė, plačiai pritaikoma kinų bei indų tradicinėje medicinoje, o virtuvėje vertinami dėl išraiškingo aromato.

    Iš gvazdikėlių galima pasigaminti ir gvazdikėlių vandenį – tai paprastas užpilas, ruošiamas iš vandens ir sutrintų ar sumaltų gvazdikėlių. Šiuose nedideliuose pumpuruose slypi nemažai naudingų savybių: gvazdikėliai pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo ir būti naudingi pajutus peršalimo ar gripo simptomus. Taip pat jie turi antiseptinių savybių, kurios siejamos su medžiaga eugenoliu.

    Teigiama, kad gvazdikėliai gali palankiai veikti burnos ertmę: padėti palaikyti gaivesnį kvapą ir mažinti ėduonies riziką. Be to, kartais minimas ir jų poveikis kovojant su bakterijomis, kurios prisideda prie nemalonaus prakaito kvapo – dėl to gvazdikėlių užpilas neretai apibūdinamas kaip tarsi „vidiniai kvepalai“.

    Gvazdikėlių vanduo gali būti naudojamas ne tik geriant, bet ir išoriškai. Jis kartais taikomas kaip priemonė mažinti gausų prakaitavimą, taip pat – kaip veido tonikas, kuris gali padėti prižiūrėti į aknę linkusią odą ar vizualiai sušvelninti smulkias raukšleles.

    Kalbant apie virškinimą, gvazdikėliai siejami su palankiu poveikiu virškinimo sistemai – gali padėti esant sunkumo jausmui, pilvo pūtimui ar dujų kaupimuisi. Minima ir tai, kad gvazdikėlių aliejus kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie galvos skausmo mažinimo. Taip pat nurodoma, jog gvazdikėliuose esančios medžiagos gali palaikyti kepenų funkciją, prisidėti prie organizmo detoksikacijos procesų ir pasižymėti antioksidaciniu poveikiu, padedančiu neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

    Kai kur gvazdikėlių vanduo minimas ir kaip pagalbinė priemonė metant svorį – teigiama, kad toks gėrimas gali padėti slopinti apetitą ir mažinti norą užkandžiauti tarp valgymų, o tai gali padėti lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį.

    Verta prisiminti ir bendrą taisyklę: pakankamas vandens kiekis yra svarbus daugeliui organizmo procesų. Vanduo padeda pernešti medžiagas, reguliuoti kūno temperatūrą, šalinti medžiagų apykaitos produktus, palaikyti sklandesnį virškinimą, geresnę koncentraciją ir odos elastingumą.

    Gvazdikėlių vandeniui paruošti reikia vos dviejų ingredientų: stiklinės verdančio vandens ir kelių gvazdikėlių (apie 3–5). Gvazdikėlius pirmiausia reikėtų sutraiškyti, pavyzdžiui, grūstuvėje. Tuomet užpilkite maždaug 250 ml verdančio vandens, uždenkite ir palikite pritraukti apie 15 minučių. Gėrimą perkoškite. Jį galima gerti šiltą arba atvėsintą.

    Dažniausiai rekomenduojama tokį užpilą vartoti dalijant į dvi porcijas, du kartus per dieną. Nurodoma, kad kursą galima tęsti apie mėnesį, o vėliau padaryti kelių dienų pertrauką.

  • „NASA“ pradėjo atgalinį skaičiavimą: pirmas žmonių skrydis į Mėnulį po 53 metų jau čia

    „NASA“ pradėjo atgalinį skaičiavimą: pirmas žmonių skrydis į Mėnulį po 53 metų jau čia

    NASA pirmadienį pradėjo atgalinį skaičiavimą pirmajam žmonijos skrydžiui į Mėnulį per pastaruosius 53 metus.

    32 aukštų „Space Launch System“ raketa trečiadienio vakarą turėtų pakilti su keturiais astronautais. Po paros Žemės orbitoje jų kapsulė „Orion“ leisis į kelionę Mėnulio link ir grįš atgal – be jokių sustojimų, tik apskriejant Mėnulį ir apsisukant atgal.

    Beveik 10 dienų truksianti misija turėtų baigtis nusileidimu į Ramųjį vandenyną.

    „Mūsų komanda labai sunkiai dirbo, kad pasiektume šią akimirką“, – sakė skrydžio direktorius Charlie Blackwell-Thompson.

    „Šiuo metu visi požymiai rodo, kad esame puikios formos“, – pridūrė jis.

    Misijos vadovai teigė, kad po naujausio remonto etapo raketos būklė yra gera, o sinoptikai prognozuoja palankias oro sąlygas startui.

    „Artemis II“ misija turėjo įvykti dar vasarį, tačiau ją sustabdė vandenilio kuro nuotėkiai. Problemas pavyko pašalinti, tačiau vėliau užsikimšo helio slėgio linija, dėl ko praėjusio mėnesio pabaigoje raketą teko grąžinti į angarą.

    Į starto aikštelę raketa sugrįžo prieš pusantros savaitės, o JAV ir Kanados įgula penktadienį atvyko į paleidimo vietą.

    Skirtingai nei „Apollo“ programa, kuri 1968–1972 m. į Mėnulį siuntė tik vyrus, „Artemis“ debiutinėje įguloje yra moteris, nebaltasis astronautas ir ne JAV pilietis.

    Pilotas Victor Glover savaitgalį sakė, kad nori, jog jaunimas pamatytų jų komandą ir pagalvotų apie platesnes galimybes ateities kartoms.

    Tuo pačiu jis pabrėžė, jog laukia dienos, kai nebereikės akcentuoti „pirmų kartų“, o kosmoso tyrinėjimas taps visų žmonių istorijos dalimi.

    NASA turi pirmąsias šešias balandžio dienas „Artemis II“ startui, po to planuojama pertrauka iki mėnesio pabaigos.

  • LIGO užfiksavo paslaptingą signalą: mokslininkai įtaria pirmąją pirmykštę juodąją skylę

    LIGO užfiksavo paslaptingą signalą: mokslininkai įtaria pirmąją pirmykštę juodąją skylę

    Pirmykštės juodosios skylės (angl. PBH) – ypatinga juodųjų skylių rūšis, kuri, mokslininkų manymu, galėjo susiformuoti iš itin tankių subatominių medžiagos sankaupų vos per pirmąją sekundę po Didžiojo sprogimo. Naujas tyrimas skelbia, kad gali būti užfiksuotas pirmasis tiesioginis tokio objekto stebėjimas.

    Nors galutiniams įrodymams gali prireikti metų, pati galimybė laikoma itin jaudinančia.

    Įprastai juodosios skylės atsiranda, kai žvaigždė žūsta supernovos sprogime ir jos branduolys subliūkšta. Tačiau jau seniai svarstoma, kad pirmykštės juodosios skylės galėjo egzistuoti pačioje Visatos pradžioje – joms nereikėjo žvaigždės kaip „pradinės medžiagos“. Ilgą laiką tai buvo tik teorija, tačiau pastaraisiais metais daugėja užuominų, kurios leidžia manyti, kad tokie objektai gali būti realūs.

    Dabar Majamio universiteto astrofizikai Alberto Magaraggia ir Nico Cappelluti praneša aptikę dar vieną galimą pirmykštės juodosios skylės kandidatą, pasitelkę Lazerinį interferometrinį gravitacinių bangų observatorijų tinklą „LIGO“, veikiantį dviejose vietose – Vašingtone ir Luizianoje.

    „LIGO“ fiksuojamos gravitacinės bangos yra erdvėlaikio „raibuliai“, galintys kilti susidūrus dviem juodosioms skylėms. Tyrėjų analizuotas signalas rodė susidūrimą, kurio metu vieno objekto masė buvo mažesnė nei Saulės masė. Tai ypač svarbu, nes toks „posaulės“ masės objektas galėtų būti būtent pirmykštė juodoji skylė.

    „Dažniausiai juodosios skylės susidaro po supernovos – masyvios žvaigždės mirties, – teigia N. Cappelluti. – Todėl jų masė gali svyruoti nuo kelių Saulės masių iki milijardų Saulės masių.“

    Pasak mokslininkų, pirmykštės juodosios skylės turėtų būti gerokai mažesnės masės.

    „Manome, kad mūsų tyrimas padės patvirtinti, jog [pirmykštės juodosios skylės] iš tiesų egzistuoja“, – sako N. Cappelluti.

    Vis dėlto, norint tvirtai atsakyti, reikės papildomų tyrimų: signalą, pavadintą S251112cm, dar būtina išsamiau išanalizuoti. Tačiau, tyrėjų teigimu, pirmykštės juodosios skylės, kurios masė mažesnė nei Saulės, egzistavimas šiuo metu yra labiausiai tikėtinas paaiškinimas.

    A. Magaraggia ir N. Cappelluti taip pat skaičiavo, kokio dažnio pirmykščių juodųjų skylių būtų galima tikėtis Visatoje, ir kaip dažnai jas teoriškai galėtų užfiksuoti „LIGO“. Šie skaičiavimai esą dera su duomenimis, kuriuos „LIGO“ renka nuo 2015 metų, kai pirmą kartą pradėjo aptikti gravitacines bangas.

    „Bandėme įvertinti, kiek pirmykščių juodųjų skylių galėtų egzistuoti Visatoje ir kiek jų turėtų būti pajėgus aptikti „LIGO“, – teigia A. Magaraggia. – Mūsų rezultatai nuteikia optimistiškai. Prognozuojame, kad posaulės masės juodosios skylės, panašios į tą, kurią galėjo užfiksuoti „LIGO“, turėtų būti retos, ir tai atitinka tai, kaip retai iki šiol buvo stebėti tokie įvykiai.“

    Kaip ir įprastos juodosios skylės, pirmykštės neleidžia iš jų pabėgti šviesai, todėl jas aptikti labai sunku. Be to, manoma, kad jos gali būti mažesnės už kitas juodąsias skyles – kai kuriais atvejais net prilygti asteroidų dydžiui.

    Pridėjus dar ir tai, kad kalbama apie įvykius prieš milijardus metų, toks aptikimas prilygsta adatos paieškai kosminėje šieno kupetoje. Vis dėlto, jei pirmykštes juodąsias skyles pavyktų patikimai identifikuoti ir „sukataloguoti“, jos galėtų padėti paaiškinti kitą didžiulę kosmologijos mįslę – tamsiąją medžiagą.

    Tamsioji medžiaga taip pat yra hipotetinė: tiesiogiai jos nematome, tačiau astrofizikai mano, kad ji gali sudaryti apie 85 proc. Visatos masės ir būti atsakinga už tai, kad kosminės struktūros laikytųsi kartu. Nors jos neįmanoma stebėti tiesiogiai, jos egzistavimą išduoda erdvės ir laiko elgsena.

    Ekspertų manymu, pirmykštės juodosios skylės galėtų sudaryti didelę, o gal net ir didžiąją tamsiosios medžiagos dalį. Teoriškai jų turėjo būti neįtikėtinai daug: jos galėjo prasidėti nuo itin mažų dydžių ir ilgainiui „pasklisti“ po erdvės platybes.

    Norint galutinai patvirtinti jų egzistavimą, reikės aptikti daugiau tokių objektų. Tikimasi, kad tai taps vis labiau įmanoma tobulinant „LIGO“ ir įjungiant naujus prietaisus, pavyzdžiui, Europos kosmoso agentūros projektą „Interferometer Space Antenna“ (LISA) – gravitacinių bangų detektorių, kurį planuojama paleisti 2035 metais.

    „LIGO“ užfiksavo labai stiprių įrodymų, kad tokio tipo juodosios skylės egzistuoja, tačiau norint gauti neginčijamą patvirtinimą, reikės aptikti dar vieną tokį signalą – arba net kelis, – teigia N. Cappelluti. – Aišku viena: atmesti jų realumo nebegalime.“

    Tyrimą planuojama publikuoti būsimame žurnalo The Astrophysical Journal numeryje.

  • Kur laikyti kiaušinius šaldytuve? Pamirškite dureles – ši klaida sutrumpina jų šviežumą

    Kiaušiniai yra daugelio patiekalų pagrindas: jie dedami į kepinius, makaronų tešlą, iš jų ruošiami pusryčiai. Daugelyje namų kiaušiniai naudojami beveik kasdien – ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės vertės. Juose gausu lengvai įsisavinamų baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų, jie siejami su palankiu poveikiu smegenų veiklai bei regėjimui. Be to, kiaušiniai yra palyginti nekaloringi, tačiau suteikia sotumo, todėl dažnai pasirenkami ir laikantis svorio mažinimo mitybos.

    Norint, kad kiaušiniai kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu žinoti, kaip juos tinkamai laikyti. Nors daugelyje šaldytuvų durelėse yra specialios lentynėlės kiaušiniams, būtent ši vieta nėra geriausias pasirinkimas.

    Pagrindinė problema – temperatūros svyravimai. Kiaušiniams geriausia laikytis pastovios temperatūros, o šaldytuvo durelės jos neužtikrina. Dažnai atidarinėjant ir uždarinėjant šaldytuvą, temperatūra keičiasi, ant lukšto gali kauptis drėgmė. Tai sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms patekti į vidų ir didina apsinuodijimo maistu bei skrandžio negalavimų riziką.

    Gali stebinti ir tai, kad prekybos centruose kiaušiniai dažnai laikomi ne šaldytuvuose, o įprastose lentynose. Taip yra todėl, kad iki pardavimo jų nebūtina laikyti šaltai – svarbiausia išlaikyti stabilias sąlygas. Prekybos vietose šaldytuvai būtų nuolat varstomi pirkėjų, todėl temperatūra svyruotų, o ant kiaušinių paviršiaus galėtų kondensuotis drėgmė, skatinanti bakterijų dauginimąsi.

    Kur tuomet kiaušinius geriausia laikyti namuose? Specialistai rekomenduoja juos dėti šaldytuvo gilumoje – ant pirmos arba antros lentynos, kur temperatūra būna stabilesnė ir vėsesnė. Geriausia kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje, nes ji padeda užtikrinti tinkamą oro cirkuliaciją ir sumažina pašalinių kvapų įsigėrimo tikimybę.

    Taip pat verta prisiminti, kad nereikėtų iš šaldytuvo išimti visos dėžutės, jei prireikė tik kelių kiaušinių. Net trumpam palikti kambario temperatūroje jie sušyla, o vėliau vėl atšaldomi – tokie temperatūros pokyčiai kiaušiniams nėra palankūs.

    Svarbi ir jų padėtis šaldytuve. Kiaušinius patariama laikyti platesniu galu į viršų – priešingai, nei daro nemažai žmonių. Manoma, kad toks laikymo būdas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

    Dar viena taisyklė – prieš dedant į šaldytuvą kiaušinių nereikėtų plauti. Plaunant pašalinama natūrali apsauginė lukšto danga, todėl bakterijoms lengviau patekti į vidų.

    Laikantis šių paprastų rekomendacijų, kiaušiniai ilgiau išliks švieži, o jų vartojimas bus saugesnis.

  • Italai valgo šią pupelių ir ropių lapų sriubą: sotina ilgam ir padeda suvaldyti cukrų

    Kai kurie ingredientų deriniai lietuviškoje virtuvėje nėra įprasti, tačiau kitose šalyse jie laikomi tikra klasika. Vienas tokių pavyzdžių – pupelės ir ropių lapai. Italai puikiai žino, kokią naudą gali suteikti šie du produktai, ypač kai jie sujungiami į paprastą, bet maistingą patiekalą.

    Šio patiekalo stiprybė slypi paprastume: pupelės ir ropių lapai ne tik dera skoniu, bet ir papildo vienas kito maistinę vertę. Dėl to šis duetas dažnai įvardijamas kaip itin sėkmingas pasirinkimas kasdieniam valgiaraščiui.

    Pupelės yra tikras maistinių medžiagų lobynas. 100 g sausų, nevirtų pupelių paprastai suteikia nemažai augalinių baltymų, skaidulų ir sudėtinių angliavandenių. Jose taip pat gausu mineralų, tokių kaip geležis, magnis, kalis ir fosforas, bei B grupės vitaminų.

    Ne mažiau vertingi ir ropių lapai. Juose gausu vitaminų A ir K, B grupės vitaminų, folio rūgšties, taip pat kalcio, kalio ir geležies. Be to, ropių lapuose yra antioksidacinių junginių, kurie prisideda prie organizmo apsaugos.

    Toks derinys gali tapti savotišku apsauginiu skydeliu organizmui – viename patiekale gaunate ir sotumo suteikiančių medžiagų, ir vertingų mikroelementų.

    Italai šiuos ingredientus dažnai naudoja gamindami pupelių ir ropių lapų sriubą. Tradiciškai į ją dedama ir kitų daržovių, o kai kuriose versijose – ir mėsos (tai neprivaloma, priklauso nuo mitybos įpročių).

    Pupelės, kaip vienas geriausių augalinių baltymų šaltinių, kartu su skaidulomis ir sudėtiniais angliavandeniais suteikia ilgalaikį sotumą. Dėl to jos gali padėti rečiau užkandžiauti, lengviau kontroliuoti kūno svorį ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Skaidulos taip pat palankiai veikia žarnyno veiklą, palaiko mikrobiotą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

    Be to, pupelėse esantys mineralai svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai bei gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį.

    Ropių lapai, nors dažnai nuvertinami, laikomi itin vertingomis žalumynų rūšimis. Juose esantys vitaminai ir antioksidantai gali padėti palaikyti natūralius organizmo „apsivalymo“ procesus. Reguliarus jų vartojimas siejamas su teigiamu poveikiu imuninei sistemai, kaulų būklei ir kepenų veiklai.

    Pupelių ir ropių lapų derinys organizmui suteikia ir energijos, ir svarbių maistinių medžiagų. Toks patiekalas gali prisidėti prie medžiagų apykaitos, širdies veiklos ir virškinimo sistemos gerovės. Pupelių ir ropių lapų sriuba – paprasta pagaminti, maistinga ir lengvai pritaikoma sveikos mitybos principams.

  • Pamirštas triukas orkaitėje sutaupys pusvalandį: štai kaip lengvai nuimti stiklą ir nuvalyti

    Pamirštas triukas orkaitėje sutaupys pusvalandį: štai kaip lengvai nuimti stiklą ir nuvalyti

    Uždžiūvę riebalai ant orkaitės durelių stiklo dažnai numuša norą tvarkytis dar nepradėjus. Bėda ta, kad daugelis stiklą valo tik iš išorės, o daugiausia nešvarumų lieka ten, kur ranka sunkiai pasiekia. Dėl to orkaitės valymas užtrunka gerokai ilgiau, nei turėtų.

    Orkaitės durelės slepia sprendimą, kurio kasdien naudojant galima nė nepastebėti. Prie stiklo dažnai būna nedideli mygtukai ar fiksatoriai, leidžiantys atlaisvinti tvirtinimą ir pasiekti vietas, kur kaupiasi riebus apnašas, dulkės ir dryžiai. Būtent ten orkaitė greičiausiai praranda švarios buities įspūdį.

    Nedaugelis žino: daugelyje orkaičių yra specialūs fiksatoriai, leidžiantys lengvai nuimti stiklą

    Daugelio orkaičių durelėse yra smulkūs šoniniai elementai, kurie atlaisvina stiklo tvirtinimo fiksatorius. Iš pirmo žvilgsnio juos lengva pražiūrėti, nes jie susilieja su durelių konstrukcija ir neatrodo kaip dalis, skirta valymui.

    Vis dėlto dažniausiai pakanka juos paspausti, kad tvirtinimas atsileistų ir stiklą būtų galima išimti kur kas greičiau nei šveičiant uždarytas dureles. Svarbu neskubėti, nes atidarymo mechanizmas gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo modelio.

    Nuėmus stiklą iš karto matosi riebalų sluoksnis ir įsisenėję dryžiai, kurie anksčiau atrodė tik kaip pilkšva dėmė prieš šviesą. Būtent šis apnašas dažnai sukuria įspūdį, kad orkaitė sena ir apleista, net jei visa virtuvė blizga. Kai pasiekiamas visas paviršius, valymas tampa paprastesnis: nebereikia kišti rankos į siaurą tarpą ar trinti „aklai“.

    Kaip lengvai nuvalyti nešvarią orkaitę? Pakanka šilto vandens, indų ploviklio ir kantrybės

    Patogiausia pradėti nuo minkštos šluostės ir dubens su šiltu vandeniu, įlašinus kelis lašus indų ploviklio. Toks derinys gerai tirpdo šviežius riebalus ir nepalieka aitraus kvapo.

    Jei ant stiklo susikaupęs senas, pridegęs apnašas, gali padėti sodos pasta. Sumaišykite valgomąją sodą su nedideliu kiekiu vandens, užtepkite plonu sluoksniu, palikite maždaug 10–15 minučių, o tuomet švelniai nuvalykite minkšta kempinėle. Pabaigoje stiklą verta nusausinti mikropluošto šluoste, kad neliktų dryžių.

    Nuplovus ir nusausinus detalę, stiklą įstatykite atgal ir įsitikinkite, kad fiksatoriai užsifiksavo tinkamai. To nereikėtų daryti skubant: kai viskas sudėta lygiai, durelės užsidaro be pasipriešinimo, o orkaitė iš karto atrodo švaresnė. Kartais vienas paslėptas mechanizmas duoda didesnį rezultatą nei pusvalandis šveitimo.

  • Velykos be zuikučių jau nebeįsivaizduojamos: dekoracijų bumas kasmet tik stiprėja

    Velykos be zuikučių jau nebeįsivaizduojamos: dekoracijų bumas kasmet tik stiprėja

    Velykinės dekoracijos seniai nebėra tik smulkmena. Šiandien jos kuria nuotaiką, kurią pajunti vos pravėręs duris: zuikučių figūrėlės, pastelinių spalvų akcentai ir nedidelės puošmenos keičia tai, kaip švenčiame.

    Dar prieš kelerius metus Velykų dekoras dažniausiai apsiribodavo margučių krepšeliu ir keliais simboliniais elementais. Dabar šventinis laikotarpis namuose atrodo visai kitaip: interjerai ima priminti žurnalų puslapius, tačiau be dirbtinumo pojūčio. Atsiranda daugiau spalvų, faktūrų ir detalių, kurios traukia akį ir sukuria jaukumą.

    Vis dažniau būtent aksesuarai tampa pagrindiniu nuotaikos kūrėju. Ant lentynų sustatyti zuikučiai, ant stalo pastatytos figūrėlės ar prie lango pakabintos smulkios dekoracijos padeda šventes pajusti aiškiau. Ši tendencija matoma ne tik parduotuvėse, bet ir namuose bei socialiniuose tinkluose: idėjos sklinda greitai, o daug kas nori panašų vaizdą atkartoti ir savo erdvėje.

    Velykiniai zuikučiai tapo naujo stiliaus simboliu: jie atsiranda kiekviename kambaryje

    Zuikučių figūrėlės šiandien nebėra vienodos ar „vaikiškos“. Galima rasti keramikinių, medinių ar tekstilinių modelių, lengvai pritaikomų moderniame interjere. Ypač populiarūs neutralūs, prislopinti atspalviai: tokios detalės neužgožia erdvės, o ją subtiliai papildo. Dėl to jos tinka ir minimalistiniuose būstuose, ir klasikinio stiliaus namuose.

    Vis dažniau zuikučiai statomi ne vien ant šventinio stalo. Jie persikelia ant komodos, palangės ar net į knygų lentyną. Nedidelis akcentas padeda šventinei nuotaikai pasklisti po visus namus, o ne sutelkti ją viename taške.

    Pasteliniai akcentai keičia švenčių atmosferą: spalvos svarba šiandien didesnė nei bet kada

    Velykos vis labiau siejamos su lengvumu ir šviesa. Vietoj ryškių, intensyvių dekoracijų dažniau pasirenkami smėliniai, mėtų ar pudros rožės atspalviai. Jie suteikia interjerui gaivumo ir harmonijos, o net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, nauja staltiesė ar servetėlės, gali visiškai pakeisti stalo įspūdį.

    Spalvos dažnai derinamos su natūraliomis medžiagomis. Linas, medis ir keramika kuria vientisą visumą, kuri neatrodo perspausta. Tokios dekoracijos nevargina akių ir tampa maloniu fonu šventiniams susitikimams.

    Svarbiausia ne dekoracijų kiekis: esmė, kad jos derėtų tarpusavyje

    Vietoj vieno didelio akcento vis dažniau pasirenkami keli mažesni. Žvakės, pakabinamos detalės ar miniatiūrinės figūrėlės susijungia į natūraliai atrodantį derinį. Būtent smulkmenos sukuria tvarkingo, apgalvoto interjero įspūdį, o keli taikliai parinkti elementai gali pastebimai atnaujinti erdvę.

    Augant populiarumui, daugėja ir tų, kurie dekoracijas kuria patys. Tai būdas suteikti namams asmeniškumo ir išvengti pasikartojančių sprendimų. Idėjų lengva rasti internete, o paprastų medžiagų kūrybiškas panaudojimas leidžia kiekvienai velykinei kompozicijai atrodyti vis kitaip.