Blog

Dar vienas Alytaus kultūros objektas netrukus sulauks atnaujinimo – artimiausiu metu planuojama pradėti Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus paprastojo remonto darbus. Jais siekiama pagerinti pastato techninę būklę, užtikrinti jo ilgaamžiškumą ir sukurti patogesnę aplinką lankytojams.

Pažymima, kad pastato raudonų plytų mūras yra įregistruota kultūros vertybė, todėl pagal galiojančius reikalavimus jo keisti ar pažeisti negalima. Dėl to remonto metu mūras nebus ardomas, o autentiškas jo vaizdas bus išsaugotas.

Darbus vykdys UAB „Nerda“. Bendra jų vertė siekia 49 489 eurus, o planuojama trukmė – 5 mėnesiai.

Muziejaus lankytojams numatomi ir aplinkos, ir pastato atnaujinimo sprendimai. Projekto metu bus atliekami cokolio hidroizoliavimo bei apšiltinimo darbai, atnaujinama cokolio ir garažo išorės apdaila: paviršiai bus dengiami dekoratyviniu tinku ir dažomi betonui artima spalva. Taip pat planuojama suremontuoti garažą bei pakeisti cokolinėje pastato dalyje ir garaže esančius langus.

Vienas svarbiausių etapų – laikino šlaitinio stogo demontavimas ir naujos stogo konstrukcijos sutvarkymas. Bus formuojami parapetai, atliekamas stogo apšiltinimas, įrengiami nuolydžiai bei sutvarkoma lietaus vandens nuvedimo sistema.

Numatoma tvarkyti ir muziejaus aplinką. Sklypo takų danga bus keičiama į betonines plyteles, jas pritaikant žmonėms su regėjimo negalia. Aplink pastatą bus įrengta nuogrinda, kuri padės geriau apsaugoti pastatą nuo drėgmės. Taip pat planuojama pagilinti esamą lietaus vandens surinkimo šulinį ir įrengti specialią vejos-korio dangą privažiavimui prie garažo – tai turėtų pagerinti paviršinio vandens surinkimą.

Papildomai ketinama įrengti suolelį ant atraminės sienutės, panaudojant medžio arba kompozitines terasines lentas – taip lankytojams bus sukurta patogesnė ir patrauklesnė viešoji erdvė.

Įgyvendinus numatytus darbus, tikimasi ne tik išsaugoti Anzelmo Matučio memorialinį muziejų, bet ir sutvarkyti jo aplinką, kad alytiškiams bei miesto svečiams čia būtų dar maloniau lankytis.

Anzelmo Matučio memorialinis muziejus įkurtas name, kuriame 1961–1985 m. gyveno vaikų poetas ir pedagogas Anzelmas Matulevičius-Matutis. Pastato antrame aukšte išlikęs rašytojo darbo kambarys su autentišku interjeru, biblioteka, suvenyrais ir asmeniniais daiktais. Čia lankytojai gali pamatyti ir didelę dalį A. Matučio vaikams sukurtų knygų.

Kitoje ekspozicijos dalyje pristatomas rašytojo kasdienis gyvenimas ir įkvėpimo šaltiniai. Įvairūs eksponatai ir fotografijos pasakoja apie keliones bei ypatingą meilę gamtai.

Į tuometinėje Taikos gatvėje esantį raudonų plytų namą A. Matutis su šeima atsikėlė 1961 metais. Kaip prisimenama, ką tik pastatytas dviejų aukštų nuosavas namas džiugino ir erdviais kambariais, ir dideliu daržu, ir pušynu kitoje gatvės pusėje, ir ramia aplinka. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, o pro langus ošė pušys. A. Matutis pasirinko šviesiausią antro aukšto kambarį su vaizdu į mišką – kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukščių. Būtent čia jis ruošdavosi pamokoms, džiaugdavosi naujų knygų leidimais ir sugrįždavo po kelionių.

Šiuose namuose, rašytojui kviečiant, viešėjo daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Poetas palaikė ryšius su daugeliu žmonių, todėl išlikę apie 700 laiškų laikomi itin vertingu palikimu.

1987 m. sausio 7 d. „Vyturio“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas J. Linkevičius, LTSR rašytojų sąjungos konsultantas R. Gudaitis ir LTSR literatūros muziejaus skyriaus vedėja A. Ruseckaitė peržiūrėjo A. Matučio archyvinį ir memorialinį palikimą bei jį suregistravo.

1988 m. sausį Alytaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas gavo leidimą rašytojo name Taikos g. 8 steigti muziejų. Netrukus gatvei suteiktas A. Matučio vardas, o 1989 m. pradėjo veikti A. Matučio vaikų literatūros muziejus. Visas 1987 m. suregistruotas palikimas buvo perduotas muziejui.

Tuomet muziejus buvo pavaldus Maironio lietuvių literatūros muziejui, o 1991 m. sausį, remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro įsakymu, A. Matučio vaikų literatūros muziejus kartu su eksponatais, inventoriumi ir pagrindinėmis priemonėmis perduotas Alytaus kraštotyros muziejui. Vėliau jis pervadintas Anzelmo Matučio memorialiniu muziejumi.

Komunikacijos skyriaus informacija

Giedriaus Bernatavičiaus nuotr.

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) įkurta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone, 12 valstybių pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį. Aljansas buvo sukurtas pirmiausia siekiant apsiginti nuo Sovietų Sąjungos ir užkirsti kelią jos ekspansijai Europoje.

Sutartimi NATO narės suformavo valstybių bendruomenę, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais. Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės susivienijo tam, kad politinėmis ir karinėmis priemonėmis užtikrintų visų Aljanso narių laisvę ir saugumą. NATO pagrindas buvo ir išlieka kolektyvinė gynyba, įtvirtinta Vašingtono sutarties 5-ajame straipsnyje: ataka prieš vieną NATO valstybę laikoma ataka prieš visas.

Per 77 metus NATO tikslai iš esmės nepasikeitė, o Vašingtono sutartis nebuvo perrašyta. Iki šiol atlikti pakeitimai daugiausia susiję su protokolais dėl naujų narių priėmimo. Nuo 1949 m. iki dabar NATO išaugo iš 12 narių į 32 valstybių Aljansą. Naujausios narės – Suomija (įstojo 2023 m.) ir Švedija (įstojo 2024 m.).

1994 m. Lietuva pateikė paraišką dėl narystės NATO. Vykdydama politines ir karines reformas, šalis dešimtmetį kryptingai siekė tapti pilnateise sąjungininke ir tikslą pasiekė 2004 m. kovo 29 d. Tą dieną Šiaulių oro bazėje nusileido NATO naikintuvai – nuo tada Baltijos valstybių oro erdvė saugoma nepertraukiamai.

Lietuva aktyviai dalyvauja Aljanso sprendimų priėmime, operacijose ir iniciatyvose, o karinius pajėgumus vysto pagal NATO reikalavimus. Reaguodama į geopolitinius pokyčius, Lietuva kartu su sąjungininkais nuosekliai didina gynybos finansavimą, stiprina karinius pajėgumus, gerina parengtį, vysto reikalingą infrastruktūrą ir siekia užtikrinti, kad kiekvienas NATO teritorijos centimetras būtų ginamas.

*

2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus agresiją Rytų Ukrainoje, NATO valstybės pripažino, kad karinės grėsmės niekur nedingo. Todėl Aljansas sutelkė dėmesį į atgrasymą ir kolektyvinę gynybą, pradėdamas transformaciją – perėjimą nuo krizių valdymo užsienyje prie savo teritorijos ir gyventojų gynybos.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, tų pačių metų birželio 29 d. NATO viršūnių susitikime Madride priimta nauja NATO strateginė koncepcija. Joje įvertinta saugumo aplinka ir nustatyti Aljanso strateginiai tikslai bei uždaviniai ateinančiam dešimtmečiui. Sutarta stiprinti atgrasymą ir gynybą visose srityse – sausumoje, ore, jūroje, kibernetinėje erdvėje ir kosmose – taikant 360 laipsnių požiūrį į grėsmes. Rusija įvardyta kaip didžiausia tiesioginė ir ilgalaikė grėsmė Aljansui, o terorizmas – kaip asimetrinė grėsmė. Madride taip pat pradėta plataus masto pertvarka, sugrįžtant prie atgrasymo ir kolektyvinės gynybos kaip pagrindinės NATO užduoties.

NATO valstybių ir vyriausybių lyderiai 2023 m. Vilniaus ir 2024 m. Vašingtono susitikimuose, remdamiesi Madride nustatytais uždaviniais, priėmė svarbius sprendimus dėl tolesnio atgrasymo ir kolektyvinės gynybos stiprinimo, sąjungininkų pasirengimo reaguoti į grėsmes užtikrinimo, taip pat gynybos pramonės skatinimo. Svarbiausias Vilniaus NATO viršūnių susitikimo rezultatas – naujos kartos regioniniai gynybos planai. Juos patvirtinus tapo aišku, kaip ir kokiomis pajėgomis Lietuva kartu su sąjungininkais gintųsi galimos Rusijos agresijos atveju.

2023 m. taip pat priimtas sprendimas perkelti Vokietijos brigadą nuolatiniam dislokavimui Lietuvoje. Tai istorinis sprendimas tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, turintis didelę reikšmę regiono saugumui. Šis sprendimas yra ir regioninių gynybos planų dalis.

2024 m. įsteigtos daugianacionalinės Sąjungininkų reagavimo pajėgos (angl. Allied Reaction Force), galinčios greitai reaguoti į grėsmes įvairiomis kryptimis. Jos pakeitė iki tol veikusias NATO greitojo reagavimo pajėgas.

2025 m. Hagos viršūnių susitikimas svarbus sprendimu nuosekliai ir reikšmingai didinti gynybos išlaidas. Aljanso valstybės sutarė iki 2035 m. pasiekti, kad kasmet gynybai ir saugumui būtų skiriama 5 proc. BVP. Šis sprendimas atspindi Europos sąjungininkų įsipareigojimą didinti savo atsakomybę ir karinę galią NATO viduje, o Jungtinės Amerikos Valstijos išlieka įsipareigojusios Aljansui.

Krašto apsaugos ministerijos informacija

#MesNATO, #MesNATO22 ir #StiprybėVienybėje.

Kovo 24 d. „Kauno kolegijos“ Alytaus fakultete, „Tėviškės namų“ bendruomenės iniciatyva, surengta diskusija apie savanorišką veiklą ir jos koordinavimo iššūkius. Renginyje dalyvavo nevyriausybinių organizacijų atstovai, „Užimtumo tarnybos“ bei regiono viešojo sektoriaus specialistai ir praktikai, siekiantys stiprinti savanorystės kultūrą ir gerinti jos organizavimo kokybę Pietų Lietuvoje.

Diskusiją moderavusi Vida Grišmanauskienė kvietė įvertinti, kas iš tiesų kuria stiprią savanorių bendruomenę. Dalyviai pabrėžė, kad savanorystė nėra vien spontaniška geranoriška pagalba – tai struktūruotas procesas, kuriam reikia aiškaus koordinavimo, savanorių motyvavimo ir ilgalaikės strategijos.

Diskusijoje akcentuota, jog tvari savanorių bendruomenė formuojasi tuomet, kai savanoriai jaučiasi reikalingi, mato savo indėlio prasmę ir sulaukia nuoseklaus palaikymo.

Renginyje pristatytos ir Lietuvoje taikomos savanorystės koordinavimo praktikos. Savo patirtimi dalijosi savanorystės programų koordinatorė Toma Dvilevičienė iš VšĮ „Ne imti, bet duoti“, išskyrusi individualaus darbo su savanoriais svarbą bei jaunimo įtraukimo iššūkius.

Savanorių centro vadovė Laura Galdikaitė iš VšĮ „Actio Catholica Patria“ pristatė sistemingą savanorių parengimo ir jų lydėjimo modelį, padedantį užtikrinti savanoriškos veiklos tęstinumą.

Į diskusiją atvykusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros grupės patarėja Viktorija Medžiaušaitė-Ancevičė apžvelgė valstybės vaidmenį stiprinant nevyriausybinį sektorių ir savanorystės politiką, taip pat pristatė artimiausiu metu planuojamas iniciatyvas bei programas, kurios, tikimasi, prisidės prie savanorystės plėtros visoje Lietuvoje.

Dalyviai sutarė, kad sėkminga savanorystė neatsiejama nuo profesionalaus ir nuoseklaus koordinavimo: pradedant aiškiai apibrėžtomis veiklomis ir baigiant kryptingu savanorių ugdymu.

Diskusijos pabaigoje VšĮ „Tėviškės namai“ vadovas Jonas Balaika pasidalijo 15 metų savanorystės koordinavimo patirtimi. Jis akcentavo kryptingo koordinavimo naudą ir pateikė siūlymus, kaip būtų galima stiprinti savanorystės organizavimą Pietų Lietuvoje.

Pasak diskusijos dalyvių, tokiuose regionuose kaip Alytaus apskritis savanorystė neretai vyksta fragmentiškai, o vieningos savanorystės programos, galinčios sujungti savanorius ir organizacijas, dažnai pritrūksta.

Bendru sutarimu išsakyta mintis, kad nuosekliai regione veikianti koordinuojanti organizacija galėtų tapti tarpininku tarp savanorių ir juos priimančių įstaigų. Tokia organizacija padėtų užtikrinti platesnę informacijos sklaidą apie savanorystės galimybes, reguliariai organizuotų mokymus bei konsultacijas, stiprintų savanorių motyvaciją ir kompetencijas.

Diskusijoje taip pat aiškiai įvardytas poreikis Alytaus regione turėti nevyriausybinę organizaciją, kuri sistemingai užsiimtų savanoriškos veiklos koordinavimu. Dalyviai pabrėžė, kad ypač mažesnėms organizacijoms ir vietos bendruomenėms trūksta informacijos bei veiksmingų koordinavimo mechanizmų, o tai riboja savanorystės plėtrą ir mažina jos potencialų poveikį regiono socialinei gerovei.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos narė Ona Balevičiūtė atkreipė dėmesį, kad COVID-19 pandemijos ir karo pabėgėlių iš Ukrainos krizės metu savanoriai reikšmingai prisidėjo prie iššūkių sprendimo. Todėl, jos teigimu, kryptingas ir organizuotas savanoriškos veiklos koordinavimas galėtų būti svarbi parama ne tik nevyriausybinėms organizacijoms, bet ir savanorišką veiklą vykdančioms valstybinėms institucijoms bei vietos bendruomenėms.

Ji taip pat pabrėžė, kad, remiantis kitų Europos valstybių patirtimi, savanorystė gali prisidėti prie bendrojo vidaus produkto kūrimo ir turėti apčiuopiamą ekonominę naudą. Vis dėlto tam reikalingos kryptingos investicijos – lėšos, skirtos savanorystės koordinavimo sistemai kurti ir palaikyti.

Renginys baigėsi neformalia apskritojo stalo diskusija prie kavos puodelio. Dalyviai dalijosi įžvalgomis ir praktinėmis idėjomis, kaip stiprinti savanorystę Pietų Lietuvoje.

Diskusijos pabaigoje sutarta ieškoti savanorišką veiklą koordinuojančios įstaigos Alytaus apskrities regione ir aktyviai įsitraukti į organizatorių planuojamus savanorių koordinavimo bei mentorystės mokymus, numatytus antrą šių metų ketvirtį. Norintys prisijungti prie mokymų kviečiami registruotis el. paštu.

Apibendrinant pabrėžta, kad diskusija ne tik atskleidė esamą situaciją, bet ir išryškino kryptį: siekiant tvarios savanorystės plėtros, būtinas profesionalus koordinavimas, stiprus nevyriausybinis sektorius ir bendras institucijų bei bendruomenių įsitraukimas.

Veikla finansuota iš Nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projekto „Tėviškės namų bendruomenės teikiamų psichosocialinių paslaugų kokybės gerinimas ir plėtra“ lėšų.

Kovo 29-ąją Lietuva minės 22-uosius narystės NATO metus. Tai ne tik simbolinė sukaktis, bet ir nuoseklaus šalies saugumo stiprinimo laikotarpis, kai gynyba grindžiama kolektyvine gynyba, sąjungininkų solidarumu ir transatlantine vienybe.

Per daugiau nei du dešimtmečius NATO tapo neatsiejama Lietuvos saugumo architektūros dalimi – nuo oro policijos misijos iki nuolatinio sąjungininkų karių buvimo šalyje. Narystė Aljanse išlieka pagrindinė Lietuvos saugumo garantija, kartu reiškianti ir įsipareigojimą investuoti į nacionalinius pajėgumus bei sudaryti sąlygas veikti drauge su partneriais.

Su sąjungininkais Lietuva pabrėžia bendrą tikslą – išlaikyti transatlantinę vienybę ir užtikrinti, kad būtų apgintas kiekvienas NATO teritorijos centimetras. Stiprinamos karinės pajėgos ir didinamas jų parengtumas, siekiant veiksmingai atgrasyti Rusiją.

Jungtinės Amerikos Valstijos išlieka įsipareigojusios NATO, tačiau kartu didėja Europos valstybių atsakomybė. Europos vaidmuo Aljanse auga, o 2025 m. NATO viršūnių susitikimas Hagoje vertinamas kaip svarbus etapas, susijęs su nuosekliu ir reikšmingu gynybos išlaidų didinimu. Sąjungininkai sutarė gynybai ir saugumui skirti 5 proc. BVP.

Lietuva pabrėžia, kad atsakomybę prisiima nedvejodama. Šiuo metu gynybai skiriama 5,38 proc. BVP – pagal šį rodiklį Lietuva yra pirmoje vietoje NATO. Šalis plėtoja karinius pajėgumus pagal Aljanso reikalavimus, kuria nacionalinę diviziją, stiprina oro gynybą ir vysto infrastruktūrą, skirtą tiek Lietuvos, tiek sąjungininkų karių dislokavimui bei pratyboms.

Sąjungininkų buvimas Lietuvoje įvardijamas kaip vienas esminių atgrasymo elementų:

– Nuo narystės pradžios Lietuvos oro erdvę saugo NATO oro policijos misija. Per 22 metus rotacijas vykdė 17 valstybių. Taip pat rengiamos pratybos su oro gynybos sistemomis.
– Nuo 2017 m. Lietuvoje dislokuota Vokietijos vadovaujama kovinė grupė, kurioje dalyvauja Nyderlandai, Norvegija, Čekija, Kroatija, Belgija ir Liuksemburgas. Prie veiklų prisidėjo ir Islandija bei Prancūzija.
– Lietuva rengiasi pilno pajėgumo Vokietijos brigados perkėlimui ir nuolatiniam buvimui šalyje nuo 2027 m. pabaigos.
– Nuo 2019 m. Lietuvoje nepertraukiamas rotacijas vykdo JAV sunkusis batalionas. JAV tęsia karių buvimą, o rotacijos vyksta be pertraukų. Lietuva didina priimančiosios šalies paramą.

Akcentuojama, kad narystė NATO yra pagrindinė Lietuvos saugumo garantija, tačiau kartu tai ir įsipareigojimas stiprinti gynybą. Lietuva didina gynybos finansavimą, remia gynybos pramonės plėtrą, dalyvauja NATO operacijose ir misijose, stiprina Aljanso atgrasymą bei kolektyvinę gynybą, taip pat puoselėja transatlantinius ryšius.

Krašto apsaugos ministerijos informacija