CP v2

Blog

  • Po žiemos sutrūkinėjo vaismedžių žievė? Šis paprastas triukas gali išgelbėti medį

    Po žiemos sutrūkinėjo vaismedžių žievė? Šis paprastas triukas gali išgelbėti medį

    Pasitaiko, kad po žiemos ant pagrindinio vaismedžio kamieno atsiranda aiškiai matomas įtrūkimas. Dažniausia priežastis – staigūs temperatūros svyravimai, būdingi priešpavasariui. Dieną šviečia saulė, oras sušyla, žievė įkaista, o medžio viduje ima intensyviau judėti sultys. Naktį temperatūrai nukritus, žievė traukiasi, sultys gali pašalti ir, didėdamos tūriu, dar labiau spaudžia audinius. Taip kamienas sutrūkinėja, o žaizdos tampa atviru keliu bakterijoms ir grybams.

    Problema dažniau paaštrėja saulėtomis, bet šaltomis dienomis, kai aplink medžius laikosi sniegas. Jis atspindi saulės spindulius ir papildomai kaitina žievę. Ankstyvą pavasarį įtrūkimus gali skatinti ir per didelis vandens kiekis medžio audiniuose. Paprastai drėgmės perteklius pasišalina per lapus, tačiau sezono pradžioje jų dar nėra, todėl vanduo kaupiasi ir didina įtrūkimų riziką.

    Kaip apsaugoti kamieną ir ką daryti, jei žievė jau sutrūko?

    Patikimiausia prevencija – kamienų balinimas specialiais dažais, dažniausiai baltais, kurių pagrindas yra kalkės. Balinimą įprasta atlikti du kartus: gruodžio pabaigoje ir žiemos pabaigoje. Dažais dengiamas visas kamienas – nuo pat pagrindo iki pirmųjų stambesnių šakų. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir padeda išvengti žievės perkaitimo.

    Jei įtrūkimas jau atsirado, panikuoti nereikia – svarbiausia žaizdą tinkamai sutvarkyti ir apsaugoti. Kartais aplink pažeidimą žievės gabalėliai ima atsiskirti nuo kamieno. Juos reikėtų surinkti ir atsargiai pritvirtinti atgal, pavyzdžiui, plonais vinukais ar specialiomis sodo sąvaržomis. Taip audiniai dažniausiai greičiau atsinaujina.

    Kaip ir gydant žaizdą ant odos, pirmiausia ją reikia nuvalyti. Medžio įtrūkį galima nuplauti, pavyzdžiui, vario sulfato tirpalu – taip pašalinami nešvarumai ir sumažinama grybelinių užkratų rizika. Po to žaizda uždengiama „tvarsčiu“: molio ir šviežio mėšlo mišiniu santykiu 1:1 arba naudojamas paruoštas sodo tepalas.

    Uždengta žaizda mažiau džiūsta ir paprastai greičiau gyja. Pabaigoje pažeistą vietą verta apvynioti agrodanga, džiuto juosta arba naudoti paprastą elastinį bintą.

    „Vertingas patarimas: žaizdai sutvirtinti nenaudokite vielos ar sintetinių virvučių, nes laikui bėgant jos gali įaugti į medžio kamieną.“

    Kaip pavasarį padėti vaismedžiui atsigauti?

    Vaismedžiui su pažeista žieve pavasarį prireikia daugiau energijos, kad jis normaliai augtų. Dalį resursų augalas skiria žydėjimui, o likusius – žaizdų gijimui, todėl šiuo metu verta jį papildomai sustiprinti. Gerai pamaitintas augalas būna atsparesnis virusams, bakterijoms ir grybams.

    Pirmas žingsnis – tręšimas. Kai pradeda brinkti pirmieji pumpurai, galima patręšti vaismedžiams skirtomis trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto, ir naudoti jas pagal gamintojo rekomendacijas. Tai skatina lapų ir naujų ūglių augimą bei padeda medžiui greičiau atsinaujinti.

    Ne mažiau svarbus ir laistymas. Medžių, kurių žievė sutrūkinėjusi, nereikėtų perdžiovinti – tinkama dirvos drėgmė skatina ląstelių dalijimąsi, todėl sausringu laikotarpiu pažeistus augalus verta laistyti reguliariai.

  • Šis plėšrus paukštis Lietuvoje beveik nebesutinkamas: kas nutiko raudongalvei dzierzbai

    Šis plėšrus paukštis Lietuvoje beveik nebesutinkamas: kas nutiko raudongalvei dzierzbai

    Raudongalvė dzierzba (lot. Lanius senator) – nedidelis dzierbinių šeimos paukštis, užaugantis iki 17–19 cm ilgio ir sveriantis iki 40 g. Ji išsiskiria kontrastingu apdaru: ant sparnų ir nugaros vyrauja juoda spalva, o per akis tęsiasi būdinga tamsi „kaukė“. Pagurklis ir pilvas dažniausiai būna balti arba kreminiai, sparnuose matyti pavienės baltos juostelės. Galvos viršus ir sprandas yra rusvai rausvi – būtent dėl šios detalės paukštis ir gavo savo pavadinimą.

    Raudongalvės dzierzbos kūno sudėjimas kresnas. Jai būdinga santykinai didelė galva ir kabliuko formos snapas, aiškiai išduodantis plėšrią prigimtį. Uodega gana ilga, todėl paukštis gali greitai ir vikriai manevruoti skrisdamas bei vaikydamasis grobį.

    Natūrali raudongalvės dzierzbos paplitimo zona – Viduržemio jūros regionai Europoje, Šiaurės Afrika ir pietvakarių Azija. Ten ji randa palankiausias sąlygas: šiltas, atviras erdves su pavieniais medžiais ir krūmais. Paukštį galima sutikti ir giraitėse, uolėtuose šlaituose, miškų pakraščiuose bei šviesiuose miškuose, kuriuose gausu proskynų.

    Lenkijoje raudongalvės dzierzbos istorija klostėsi visai kitaip. XIX amžiuje ji buvo aptinkama didesnėje šalies dalyje, išskyrus šiaurinius regionus. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios populiacija ėmė smarkiai mažėti. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo skaičiuojama, kad šalyje galėjo perėti daugiausia iki 300 porų, o 2003 m. jų beliko vos 5–10 porų. Paskutinis patvirtintas perėjimas užfiksuotas 1997 m.

    Šiuo metu raudongalvė dzierzba įtraukta į Lenkijos paukščių Raudonąjį sąrašą kaip regioniškai išnykusi rūšis. Nors perėjimo laikotarpiu ji kartais stebima šalies teritorijoje, iki šiol nepatvirtinta nė viena Lenkijoje perinti pora. Šis itin retas migruojantis paukštis į šalį retkarčiais užklysta balandį ir gegužę, o išskrenda rugpjūtį ir rugsėjį. Dažniausiai jis pastebimas pietų ir rytų regionuose, o centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje aptikimai yra ypač reti.

    Nors iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti neįspūdingas, raudongalvė dzierzba yra plėšrūnė. Tai patvirtina jos kabliuko formos snapas. Ji minta daugiausia vabzdžiais, tačiau taip pat gaudo driežus, peles ir kitus paukščius. Dzierzbos garsėja įpročiu grobį smaigstyti ant aštrių šakelių. Taip jos ne tik „sandėliuoja“ maistą ir, manoma, gali demonstruoti savo pajėgumą partneriui, bet ir palengvina maitinimąsi, nes šio smulkaus plėšrūno kojos per silpnos tvirtai prilaikyti grobį.

    Raudongalvės dzierzbos mėgsta laikytis aukštesniuose medžiuose, kur ir krauna lizdus, naudodamos samanas, žoles, plaukus bei plunksnas. Paprastai per metus jos peri vieną kartą: patelė padeda iki 6 kiaušinių, peri 14–16 dienų, o tuo metu patinas aprūpina maistu. Maždaug po 20 dienų jaunikliai jau gali palikti lizdą.

    Lenkijoje šios dzierzbos anksčiau rinkdavosi įvairialypį žemės ūkio kraštovaizdį su krūmynais ar medžių juostomis. Tokios vietos suteikdavo ir slėptuvių, ir pakankamai maisto. Manoma, kad pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – intensyvėjantis žemės ūkis, infrastruktūros plėtra ir apželdinimas mišku. Visa tai mažina tinkamų buveinių plotą ir apsunkina galimybes rasti grobio.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „otop.org.pl“, „ekologia.pl“

  • Šis populiarus vijoklis gali kainuoti tūkstančius: nuo 2027-ųjų – griežtas draudimas

    Šis populiarus vijoklis gali kainuoti tūkstančius: nuo 2027-ųjų – griežtas draudimas

    Invazinių augalų problema aštrėja dėl klimato kaitos. Dėl to vis daugiau organizacijų imasi priemonių, kad apsaugotų vietinę florą ir fauną. Vienas iš augalų, į kurį raginama atkreipti dėmesį, yra apvalialapis smaugikas – jis įtrauktas į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą.

    Apvalialapis smaugikas į Europą atkeliavo iš Azijos – natūraliai augo, pavyzdžiui, Japonijoje ir Kinijoje. Lenkijoje jis pirmą kartą užfiksuotas XX a. pirmoje pusėje: augalas buvo naudojamas karinių įtvirtinimų maskavimui, vėliau pradėtas sodinti parkuose ir miestų želdynuose dėl itin greito metinio prieaugio.

    Šis vijoklis gali užaugti iki maždaug 15 metrų aukščio, o tvirti stiebai ilgą laiką buvo vertinami kaip patogi priemonė apželdinti atramas, tvoras, pastatų fasadus ar mūrus. Be to, augalas patrauklus ir vizualiai: tankus, su gražiais lapais bei ryškiais, šviesiai oranžiniais, apvaliais vaisiais.

    Dar viena priežastis, kodėl jis išpopuliarėjo – atsparumas. Smaugikas gali augti skurdesnėse dirvose, pakelia tiek saulėtas vietas, tiek stiprų pavėsį, taip pat yra atsparus šalčiui. Dėl to jis lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų.

    Vis dėlto populiarumas turėjo pasekmių: augalas ėmė sparčiai plisti. Dabar jis aptinkamas ir natūralioje aplinkoje – miškų pakraščiuose, šlaituose, medžių juostose tarp laukų. Jis auga tiek žemumose, tiek kalnuotose vietovėse. Nors sodo prekių parduotuvėse smaugikas vis dar pasirenkamas norint uždengti neestetiškas kiemo vietas, specialistai pabrėžia, kad toks plitimas daro žalą vietiniams ekosistemoms.

    Stiprūs vijoklio stiebai ir dideli lapai užstoja šviesą šalia augantiems augalams, o šaknys konkuruoja dėl maistinių medžiagų. Miškuose smaugikas gali užimti didelius plotus, slopindamas miško paklotės augalus ir jaunuolynų augimą.

    Į problemą sureagavo Europos Sąjunga: 2022 metais pradėtos priemonės, skirtos riboti šio augalo plitimą natūralioje aplinkoje. Pagal reglamentą nuo 2027 m. rugpjūčio 2 d. įsigalios apvalialapio smaugiko pardavimo, auginimo ir net laikymo draudimas. Tuomet jis oficialiai bus priskirtas invazinėms rūšims, keliančioms grėsmę Europos Sąjungos ekosistemoms.

    Numatomas ir pereinamasis laikotarpis. Per artimiausius dvejus metus augalo turėtojai galės išparduoti turimas atsargas arba perduoti jas subjektams, kurie vykdo mokslinius tyrimus ar naudoja invazines rūšis medicininiais tikslais, tačiau tik turėdami specialius leidimus. Taip pat leidžiama augalą sunaikinti.

    Kita galimybė – laikinai laikyti ir transportuoti smaugiką, jei tai daroma siekiant jį parduoti arba perduoti nekomerciniams tikslams, tačiau ir šiuo atveju privalomi specialūs leidimai laikymui bei gabenimui.

    Nesilaikantiems naujų taisyklių gresia piniginės baudos. Skelbiama, kad jos gali siekti iki 1 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 230 tūkst. eurų.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „wiescirolnicze.pl“

  • Lenkijos miškuose išnyksta laukinis katinas: jų liko vos apie 200, kaltinamas žmogus

    Lenkijos miškuose išnyksta laukinis katinas: jų liko vos apie 200, kaltinamas žmogus

    Lenkijos gamtoje galima sutikti du katinių šeimos atstovus: gerai žinomą eurazinę lūšį ir kur kas rečiau pastebimą miškinę katę (žbiką). Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena naminę katę, šis plėšrūnas yra didesnis ir stambesnio sudėjimo.

    Suaugusių patinų kūno ilgis siekia 52–67 cm, patelių – 44–64 cm. Miškinės katės kailis paprastai būna tankus, švelnus ir ilgesnis nei naminių kačių. Jo spalva varijuoja nuo rusvai gelsvos iki tamsiai pilkos. Gyvūną galima atpažinti pagal tamsias juostas šonuose, ant kojų ir uodegos. Uodega – gana trumpa, tačiau ypač pūkuota.

    Šio gyvūno pėdsakai neretai supainiojami su naminių kačių žymėmis. Nagai, paslėpti pagalvėlėse, dažniausiai nepalieka aiškių įspaudų. Priekinės letenos yra penkiapirštės, o vidinis pirštas, esantis kiek aukščiau, dažnai taip pat neįsispaudžia į žemę, todėl skirtumus atpažinti sudėtinga.

    Miškinės katės – mėsėdės vienišės. Patelės ir patinai susitinka tik rujojimo laikotarpiu. Tai patyrę medžiotojai: dažniausiai minta smulkiais graužikais, rečiau – paukščiais ir kiškinių šeimos gyvūnais. Atšiauriomis žiemomis, kai maisto trūksta, gali ėsti ir kanopinių žinduolių gaišenas.

    Geriausiai jos prisitaikiusios gyventi miškingose vietovėse, kur lengviau rasti maisto ir slėptuvių. Vis dėlto medžioja dažniau atviresnėse erdvėse – laukuose ir pievose. Aktyviausios būna anksti ryte ir po saulėlydžio, kai lengviau netikėtai užklupti grobį. Su žmonėmis šie gyvūnai vengia kontaktuoti: dieną paprastai slepiasi miškuose, todėl žmogaus susitikimai su miškinėmis katėmis yra itin reti.

    Šiuo metu manoma, kad Lenkijoje miškinės katės populiacija siekia ne daugiau kaip 200 individų. Daugiausia jų aptinkama rytinėje Lenkijos Karpatų dalyje, tarp jų – „Bieszczadų nacionaliniame parke“ ir „Maguros nacionaliniame parke“.

    Rūšis saugoma nuo 1952 metų, o šiuo metu ji įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvenciją ir Vašingtono konvenciją kaip nykstanti.

    Natūraliais šių laukinių kačių priešais laikomi vilkai ir sulaukėję šunys. Jaunikliai taip pat nukenčia nuo lapių bei plėšriųjų paukščių. Tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę rūšiai kelia ne plėšrūnai.

    Nors rūšis griežtai saugoma, jos populiacija Lenkijoje neauga. Pagrindinėmis priežastimis įvardijama žmogaus veikla: buveinių fragmentacija ir nykimas, greitkelių plėtra bei didėjantis kelių tinklo tankis, lemiantys negrįžtamus pokyčius natūralioje aplinkoje.

    Dar viena problema – gausėjantys sulaukėję naminiai katinai, gyvenantys ekosistemoje. Miškinės katės su jais kryžminasi, todėl rūšis praranda genetinį grynumą.

    Prie rūšies apsaugos kasdien gali prisidėti ir visuomenė: važiuojant miško keliais verta mažinti greitį, o naminių kačių šeimininkams rekomenduojama neleisti augintinių klajoti lauke, ypač miškuose ir laukinėse teritorijose. Likusios apsaugos priemonės – specialistų atsakomybė.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“ ir kiti.

  • Smulki detalė, dėl kurios lašiniai sugrįžta į virtuvę: gydytojai paaiškino, ar jie tikrai kenkia

    Kokia lašinių maistinė vertė

    Lašiniai ir iš jų išlydyti kiaulienos riebalai sudėtyje paprastai turi panašų kiekį sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, o angliavandenių beveik neturi. Dėl to šis produktas neretai pasirenkamas laikantis mažai angliavandenių turinčių mitybos planų, įskaitant ketogeninę mitybą.

    Lašiniuose esantys riebalai padeda organizmui įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Šie vitaminai svarbūs imuninei sistemai, odos, plaukų ir nagų būklei bei regėjimui.

    Be to, riebesnis maistas gali suteikti ilgesnį sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms sumažėja noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Kiaulienos riebaluose taip pat randama konjuguotos linolo rūgšties (CLA). Kai kurie moksliniai tyrimai šią medžiagą sieja su galimu teigiamu poveikiu organizmui, pavyzdžiui, medžiagų apykaitai, širdies ir kraujagyslių sistemos būklei bei imunitetui. Visgi šios savybės dar aktyviai tiriamos.

    Kokie lašinių riebalų tipai egzistuoja

    Prekyvietėse ir parduotuvėse galima rasti kelias lašinių riebalų rūšis.

    Išlydyti lašinių riebalai

    Jie gaunami lėtai kaitinant kiaulienos riebalus. Taip susidaro pusiau minkšti kulinariniai riebalai, tinkantys kepti, ruošti orkaitėje ar troškinti.

    Rafinuoti lašinių riebalai

    Šis produktas papildomai išvalomas nuo priemaišų ir kvapų. Jis gali būti dezodoruojamas arba balinamas, o tai paprastai pailgina galiojimo laiką.

    Inkstų lašinių riebalai

    Vieni kokybiškiausių laikomi riebalai, gaunami iš riebalų aplink kiaulės inkstus. Jie beveik neturi kvapo, yra balti, kreminės tekstūros, todėl dažnai naudojami kepiniams.

    Lašinių riebalus galima pasigaminti ir namuose: pakanka lašinius supjaustyti mažais gabalėliais ir lėtai tirpinti ant silpnos ugnies.

    Kuo lašinių riebalai skiriasi nuo augalinių aliejų

    Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad gyvūniniai riebalai smarkiai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio. Iš dalies ši pozicija rėmėsi XX amžiaus vidurio tyrimais.

    Tačiau šiuolaikiniai moksliniai darbai vis dažniau pabrėžia, kad ryšys tarp sočiųjų riebalų ir širdies ligų yra gerokai sudėtingesnis. Kai kurie tyrėjai net ragina peržiūrėti senesnes mitybos rekomendacijas.

    Vienas dažniausiai minimų lašinių riebalų privalumų – jų atsparumas karščiui. Kaitinami jie oksiduojasi mažiau nei kai kurie augaliniai aliejai, kuriuose gausu polinesočiųjų riebalų. Dėl to lašinių riebalai neretai laikomi pakankamai stabiliais kepimui ar ruošiant maistą orkaitėje.

    Ar lašinių riebalus galima laikyti naudingais

    Specialistai pabrėžia, kad nė vieni riebalai nėra absoliučiai „naudingi“ ar „kenksmingi“ – svarbiausia yra kiekis ir bendras mitybos balansas.

    Saikingai vartojami lašinių riebalai gali būti įvairios mitybos dalis, ypač jei jie naudojami kaip kulinariniai riebalai patiekalams gaminti, o ne kaip pagrindinis riebalų šaltinis racione.

  • Kaip pasigaminti sveikesnius už „Snickers“: šie naminiai saldainiai energijos suteikia ilgam

    Sveikesnių saldainių receptas

    Ingredientai:

    • žemės riešutų sviestas – 300 g
    • graikiškas jogurtas (2 proc.) – 300 g
    • saldiklis, medus arba klevų sirupas – pagal skonį (nebūtina)

    Gaminimo būdas

    Dubenyje sumaišykite visus ingredientus ir gerai išmaišykite iki vientisos masės. Masę supilkite į formą, išklotą kepimo popieriumi.

    Formą dėkite į šaldiklį 1–2 valandoms, kol masė visiškai sustings. Tokius saldainius rekomenduojama laikyti šaldiklyje.

    Desertas gaunasi ne tik skanus, bet ir maistingas.

    Sveikesnių saldainių receptas (nuotrauka: kadras iš vaizdo įrašo)

    Kuo naudingi šie saldainiai

    Remiantis „WebMD“ pateikiama informacija, 200 g graikiško jogurto yra apie 20 g visaverčių baltymų, turinčių visas nepakeičiamas aminorūgštis.

    Tai gali būti naudinga:

    • raumenų augimui ir atsistatymui
    • apetito kontrolei
    • normalios kūno masės palaikymui

    Graikiškame jogurte taip pat yra naudingų bakterijų, pavyzdžiui:

    • Lactobacillus bulgaricus
    • Streptococcus thermophilus

    Jos prisideda prie sveikesnės žarnyno mikrofloros ir geresnio virškinimo.

    Reguliarus jogurto vartojimas gali:

    • padėti mažinti cholesterolio kiekį
    • prisidėti prie mažesnės širdies ligų rizikos

    „PubMed“ nurodo, kad žemės riešutų svieste yra mono- ir polinesočiųjų riebalų, kurie gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekį ir palaikyti širdies sveikatą.

    Maždaug 2 šaukštuose žemės riešutų sviesto yra apie 7 g baltymų – tai svarbu raumenų atsistatymui ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat jame yra:

    • vitamino E (antioksidanto)
    • magnio (svarbaus nervų sistemai ir raumenims)
    • niacino (vitamino B3)
    • kalio

    Dėl riebalų, baltymų ir skaidulų derinio žemės riešutų sviestas gali padėti sumažinti staigius gliukozės šuolius po valgio. Riešutai ir jų produktai taip pat gali didinti sotumo jausmą ir prisidėti prie mažesnio bendro suvartojamų kalorijų kiekio.

    Žemės riešutų sviestas ir graikiškas jogurtas iš tiesų gali suteikti energijos ir ilgiau išlaikyti sotumą, nes jų sudėtyje yra baltymų, riebalų ir dalis angliavandenių, kurie aprūpina organizmą energija.

  • Dietologai nutyli: 6 pieno rūšys, kurias laikėme sveikomis, bet tiesa gali nustebinti

    Karvės pienas

    Karvės pienas ir toliau laikomas vienu vertingiausių produktų kasdieniame racione. Vienoje stiklinėje paprastai yra apie 8 g baltymų, taip pat kalcio, vitamino D ir B12. Šios medžiagos svarbios kaulų tvirtumui ir raumenų funkcijai.

    Vis dėlto karvės piene yra sočiųjų riebalų, todėl gydytojai rekomenduoja jų nevartoti per daug. Parduotuvėse galima rasti įvairių pasirinkimų – nuo riebaus iki lieso, taip pat pieno be laktozės žmonėms, kurie jos netoleruoja.

    Svarbu žinoti, kad nepas­terizuotas, žalias pienas gali būti pavojingas dėl bakterijų.

    Sojų pienas

    Sojų pienas dažnai įvardijamas kaip artimiausias karvės pieno augalinis pakaitalas pagal sudėtį. Jame yra baltymų, be to, jis neretai papildomai praturtinamas kalciu ir vitaminu D.

    Tyrimai rodo, kad jis gali turėti teigiamą poveikį cholesterolio lygiui ir kraujospūdžiui. Tačiau sojos produktai yra vienas dažnesnių alergenų, todėl jautriems žmonėms reikėtų būti atsargiems.

    Migdolų pienas

    Migdolų pienas paprastai turi mažiau kalorijų ir riebalų, tačiau pagal baltymų ir kai kurių mineralų kiekį gerokai nusileidžia karvės pienui. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad migdolų gėrimų gamyba gali reikalauti didelių vandens išteklių.

    Avižų pienas

    Avižų pienas dažniausiai turi daugiau angliavandenių ir skaidulų, tačiau mažiau baltymų ir kalcio. Jį daugelis renkasi dėl malonaus skonio ir tirštesnės tekstūros.

    Kokosų ir ryžių gėrimai

    Kokosų pienas gali būti kaloringesnis ir turėti daugiau sočiųjų riebalų. Tuo metu ryžių gėrimas paprastai beveik neturi baltymų, o kai kuriais atvejais gali turėti ir nepageidaujamų medžiagų pėdsakų.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis

    Augaliniai gėrimai neretai praturtinami vitaminais, tačiau jų sudėtyje gali būti pridėtinio cukraus ir įvairių priedų. Dėl to prieš perkant verta atidžiai perskaityti etiketę ir įvertinti produkto sudėtį.

  • Moteris palygino „Fanta“ Jungtinėje Karalystėje ir JAV: skirtumas išgąsdins net skeptikus

    Kuo skiriasi gėrimai

    Socialinių tinklų kūrėja į dvi stiklines įpylė gėrimo iš dviejų skardinių ir iš karto pastebėjo ryškų skirtumą.

    JAV versija pasirodė esanti ryškiai oranžinė, beveik neoninė, o Jungtinės Karalystės – gerokai šviesesnė, artimesnė natūralesniam sulčių atspalviui.

    Dar didesnį nustebimą sukėlė sudėtis. Pasak jos, JAV skardinėje – apie 44 g cukraus, o Jungtinės Karalystės – tik 15 g.

    Turinio kūrėja teigė, kad toks skirtumas jai atrodo pernelyg didelis ir kelia klausimų dėl gamybos standartų.

    Skiriasi ir skonis

    Degustacijos metu, jos žodžiais, skirtumas tapo dar akivaizdesnis: amerikietišką gėrimą ji pavadino per saldžiu, o britišką – labiau primenančiu apelsinų sultis.

    Komentaruose užvirė diskusija: vieni tikino, kad JAV versija „intensyvesnio skonio“, kiti kritikavo pernelyg didelį saldumą ir sudėtį.

  • Velykinė boba oro gruzdintuvėje gali neiškepti ir sukristi: štai lemtinga klaida

    Kodėl velykinė boba oro gruzdintuvėje neiškeppa

    Dažniausia klaida, kurią žmonės daro kepdami oro gruzdintuvėje, – per aukšta temperatūra.

    Daugelis bando paspartinti procesą ir nustato 170–180 laipsnių. Tuomet viršus greitai apskrunda, tačiau viduje tešla nespėja iškepti.

    Dėl to boba lieka drėgna, sunki ir po atvėsimo gali sukristi. Iš išorės ji atrodo iškepusi, tačiau rezultatas dažnai nuvilia.

    Kaip teisingai iškepti velykinę bobą oro gruzdintuvėje

    Norint gero rezultato, svarbiausia neskubėti ir laikytis tinkamo režimo.

    Optimali kepimo temperatūra – apie 150 laipsnių, o kepimo laikas – 30–40 min. Toks režimas leidžia tešlai tolygiai iškepti ir padeda išlaikyti gražią formą.

    Taip pat svarbu leisti tešlai gerai pakilti formoje ir nepripildyti jos iki viršaus. Jei viršus pradeda tamsėti per anksti, jį galima pridengti folija.

    Velykinės bobos receptas oro gruzdintuvei

    Tinklaraštininkė slapyvardžiu „nom_nom950“ platformoje „TikTok“ parodė, kaip kepti velykines bobas daugiafunkcėje gruzdintuvėje, ir detaliai aprašė receptą.

    Pirmiausia paruoškite raugą. Jam reikės:

    • šviežių mielių – 30 g
    • 2 arbatinių šaukštelių cukraus
    • šilto pieno – 270 ml
    • miltų – 150 g

    Visus ingredientus išmaišykite iki vientisos masės, uždenkite ir palikite šiltoje vietoje 20 min. Raugas turėtų pakilti ir tapti purus.

    Toliau ruoškite tešlą. Reikės:

    • miltų – apie 600 g
    • kiaušinių – 3 vnt. ir 2 trynių
    • cukraus – 180 g
    • druskos – 1 arbatinio šaukštelio (be kaupo)
    • vanilinio cukraus – 24 g
    • sviesto – 120 g
    • razinų – 150–250 g

    Į paruoštą raugą sudėkite visus ingredientus, išskyrus sviestą. Minkykite tešlą 10–15 min. Tuomet įdėkite minkštą sviestą ir dar kartą gerai išminkykite, kol tešla taps glotni.

    Uždenkite tešlą ir palikite šiltoje vietoje 1–1,5 val., kol jos tūris akivaizdžiai padidės.

    Tuomet įmaišykite razinas ir paskirstykite tešlą į formas, pripildydami jas maždaug iki trečdalio arba pusės. Orientacinis kiekis – apie 170 g tešlos vienai formai. Palikite dar 1 val. antram pakilimui.

    Kepkite oro gruzdintuvėje 150 laipsnių temperatūroje 30–40 min.

    Idealiai bobai iškepti pravers keli patarimai:

    • pirmosiomis kepimo minutėmis neatidarinėkite oro gruzdintuvės, kad tešla nesukristų dėl temperatūrų skirtumo;
    • nedidinkite temperatūros – būtent tai dažniausiai sugadina rezultatą;
    • neišimkite bobų iš formų iškart – pirmiausia leiskite joms atvėsti.

  • Velykų savaitę kainos šaus į viršų: štai ką verta nusipirkti dabar, kad sutaupytumėte

    Kiaušiniai

    Per Velykas vienas pagrindinių pirkinių yra kiaušiniai. Artėjant šventėms jų kaina dažniausiai kyla, todėl verta planuoti iš anksto.

    Fermose pagamintus kiaušinius galima įsigyti maždaug savaitę iki Velykų, o naminių galiojimo laikas įprastai trumpesnis – juos geriausia pirkti likus maždaug 3 dienoms iki gaminimo.

    Kiaušinių kategorijos:

    • S2 (maži) – pigiausi (patogu kepiniams)
    • S1 (vidutiniai) – optimalus pasirinkimas
    • S0 / SV (dideli) – brangesni, tačiau ne visada reikalingi

    Velykinei pyragaičių tešlai ir marginimui dažniausiai pakanka S1 ar net S2 – skonio skirtumas paprastai menkas.

    Kovo 30 d. duomenimis, vištų kiaušinių „Kvočka“ (S1 kategorija, 10 vnt.) kainos prekybos tinkluose buvo tokios:

    • „ATB“ – 8,90 grn
    • „Novus“ – 85,99 grn
    • „Auchan“ – 88 grn
    • „Silpo“ – 90,29 grn

    Sviestas

    Prieš Velykas išauga pieno produktų paklausa, todėl jų kainos paprastai kyla. Norint sutaupyti, sviestą verta įsigyti likus 1–2 savaitėms iki šventės, ypač jei tuo metu taikomos nuolaidos.

    Sviestas gerai laikosi šaldytuve arba šaldiklyje, todėl jį galima drąsiai nusipirkti iš anksto.

    Mėsa ir žuvis

    Prieš šventes mėsos ir žuvies kainos neretai didėja, pasirinkimas gali suprastėti, o geriausios akcijos dažniausiai pasitaiko anksčiau.

    Ką galima įsigyti iš anksto:

    • mėsą (kiaulieną, jautieną, vištieną) – ji gerai tinka šaldyti
    • žuvį (ypač šviežią ar filė) – taip pat galima užšaldyti
    • faršą – galima šaldyti, tačiau geriau sunaudoti greičiau

    Kiek galima laikyti šaldiklyje (esant –18 °C):

    • kiauliena, jautiena: 4–12 mėn.
    • vištiena: iki 9–12 mėn.
    • jūrinė lydeka, menkė: iki 6–8 mėn.

    Šie terminai yra orientaciniai – reali kokybė labai priklauso nuo pakuotės sandarumo. Geriausia produktus užšaldyti iškart po pirkimo, nelaikyti jų ilgai šaldytuve. Produktus sandariai supakuokite (maišeliai, vakuumas, maistinė plėvelė), kad išvengtumėte apdžiūvimo.

    Mėsą atitirpinkite šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

    Mėsą ir žuvį įsigyti likus savaitei ar dviem iki Velykų gali būti ir naudinga, ir saugu, jei laikomasi šaldymo bei atitirpinimo taisyklių.

    Dešra

    Dešrą pirkti iš anksto dažnai verta – artėjant šventėms kainos beveik garantuotai kyla. Vis dėlto būtina atsižvelgti į galiojimo laiką.

    Kada tai turi prasmę:

    • jei iki Velykų liko 1–2 savaitės
    • jei turite galimybę laikyti šaldytuve arba šaldiklyje
    • jei šiuo metu parduotuvėje taikoma akcija

    Nerekomenduojama pirkti iš anksto, jei dešra yra šviežia ir greitai genda (be vakuumo). Rūkytą ar vytintą dešrą paprastai galima drąsiai įsigyti likus 1–2 savaitėms, o virtą ar naminę geriau pirkti likus kelioms dienoms iki šventės arba užšaldyti.

    Alkoholis

    Alkoholinius gėrimus galima įsigyti gerokai iš anksto, nes jų galiojimo laikas dažniausiai nėra trumpas.

    Prieš šventes alkoholio paklausa smarkiai išauga, todėl parduotuvėse kainos neretai didėja. Nuolaidos dažniau pasitaiko iki piko – prekybos tinklai išpardavimus dažniausiai rengia likus 1–2 savaitėms iki šventės. Kai kur galima rasti ir „šventinių akcijų“, tačiau jos ne visada būna gausios.