Blog

Jei salieras jūsų virtuvėje atsiranda tik tuomet, kai verdate sekmadieninį sultinį, metas tai pakeisti. Ši daržovė yra nebrangi, nekaloringa ir gali reikšmingai prisidėti prie geros savijautos. Sužinokite, kokiomis savybėmis pasižymi saliero šaknis ir kaip ją vartoti, kad nauda būtų didžiausia.

Salieras buvo žinomas dar senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams – įdomu tai, kad jie jį laikė afrodiziaku. Lenkijos (ir platesnio regiono) virtuvėje jis plačiau įsitvirtino tik XVI a. pradžioje, kai, kaip teigiama, įvairias daržoves į dvarų virtuves atnešė karalienė Bona Sforza. Iš pradžių salierai buvo auginami daugiausia didikų soduose ir vienuolynuose. Šiandien salieras plačiai naudojamas kulinarijoje, o taip pat neretai minimas ir natūraliosios medicinos kontekste.

Saliero šaknis – puikus maistinių skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda virškinimui, gerina žarnyno veiklą ir prisideda prie mikrofloros pusiausvyros. Be to, skaidulomis turtingas maistas ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl mažėja noras užkandžiauti, o tai palengvina svorio kontrolę. Skaidulos taip pat siejamos su stabilesniu cukraus ir cholesterolio kiekiu kraujyje.

Dar viena priežastis įtraukti saliero šaknį į racioną – jos mažas kaloringumas: 100 g turi apie 30 kcal. Be to, saliero glikemijos indeksas yra gana žemas (apie 35), todėl ši daržovė tinka ir tiems, kurie nori sumažinti „nereikalingus“ kilogramus.

Saliero šaknyje gausu antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir oksidaciniu stresu. Tokios medžiagos siejamos ir su priešuždegiminėmis, senėjimą lėtinančiomis bei priešvėžinėmis savybėmis. Sveikatos temomis rašantis Marcin Szałaj yra nurodęs:

„Kalbant apie laisvųjų radikalų neutralizavimą, t. y. procesus, siejamus su priešvėžine apsauga, didelį vaidmenį atlieka psoralenas – furanokumarinų grupei priklausanti medžiaga, kurios daug randama būtent saliero šaknyje.“

Saliero junginiai prisideda prie uždegiminių procesų slopinimo, todėl gali mažinti kai kurių metabolinių ligų riziką, pavyzdžiui, aterosklerozės, cukrinio diabeto ar arterinės hipertenzijos. Norintiems labiau pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema salieras gali būti naudingas dėl siejamo poveikio mažinant „blogojo“ (LDL) cholesterolio ir trigliceridų kiekį kraujyje. Dėl šių savybių salierą dažnai rekomenduojama dažniau vartoti vyresniame amžiuje, kai širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasitaiko dažniau.

Taip pat pabrėžiama, kad saliero šaknis pasižymi šlapimą varančiu poveikiu ir gali palankiai veikti inkstų veiklą.

Nors saliero šaknis laikoma labai vertinga daržove, reikėtų prisiminti ir kontraindikacijas. Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys maisto alergijų – ypač jei yra buvę reakcijų į salierus ar giminingus augalus.

Saliero šaknį tikrai galima valgyti žalią – ji puikiai tinka pietų salotoms ar įvairioms daržovių mišrainėms. Vienas paprasčiausių variantų: sutarkuokite saliero šaknį, morką ir obuolį. Įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus, įspauskite citrinos sulčių, pagardinkite druska ir pipirais. Norint galima įmaišyti smulkintų petražolių. Viskas – gausite kasdienę vitaminų ir mineralų porciją.

Ši daržovė tinka ir termiškai apdoroti: ją galima virti, kepti orkaitėje ar keptuvėje. Saliero šaknį nesunku „paslėpti“ daržovių sriubose, troškiniuose, o taip pat iš jos galima pasigaminti orkaitėje keptas „bulvytes“.

Įdomesnis patiekalas iš saliero – vadinamoji seleryba, kurios skonis šiek tiek primena tradicinį kūčių karpį. Pirmiausia maždaug 1 cm storio saliero riekeles išvirkite iki al dente sultinyje su prieskoniais (lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, kalendrų sėklomis ir sojų padažu). Tada nusausinkite, pabarstykite druska ir pipirais, apvyniokite nori lapu, pamirkykite piene, apvoliokite miltuose ir apkepkite keptuvėje, kol gražiai pagels. Patiekite su mėgstamais garnyrais, pavyzdžiui, bulvėmis ir salotomis.

Jei norite maitintis sveikiau, saliero šaknis – praktiškas pasirinkimas: ji nebrangi, turi daug skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, o taip pat tinka prie daugybės patiekalų.

Kalamondina (dar vadinama Citrus microcarpa) – visžalis citrusinis augalas, natūraliomis sąlygomis užaugantis maždaug 1–3 metrų aukščio. Augimą galima lengvai reguliuoti genėjimu, todėl ji puikiai tinka tiek žiemos sodams, tiek auginimui namuose vazone. Induose augalas būna mažesnis, tačiau vis tiek gausiai žydi ir mezga vaisius.

Didelis šio augalo privalumas – dekoratyvumas. Nuo pavasario pasirodo smulkūs, balti, intensyviai kvepiantys žiedai, kurie patalpas pripildo citrusų aromato. Lapai ovalūs, blizgūs, sodriai žali, todėl kalamondina interjerą puošia visus metus. Svarbu ir tai, kad ji gali vaisius brandinti beveik nepertraukiamai – mūsų klimato sąlygomis citrusai dažniausiai subręsta žiemą ir ankstyvą pavasarį.

Šis augalas atsirado sukryžminus mandariną su japonišku kumkvatu. Jam būdingi oranžiniai vaisiai su plona, valgoma žievele. Skirtingai nei mandarinų, jų nebūtina lupti – vaisių galima valgyti visą.

Nors vaisiai nedideli, jų maistinė vertė įspūdinga. 100 g kalamondinų yra apie 12 kcal, labai mažai riebalų ir nedaug baltymų, tačiau netrūksta skaidulų bei pektinų. Šios medžiagos gali padėti reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir prisidėti prie „blogojo“ LDL cholesterolio mažinimo.

Ypatingo dėmesio verta vitamino C koncentracija – apie 27 mg 100 g, tai sudaro beveik trečdalį dienos normos. Reguliarus kalamondinų vartojimas gali padėti palaikyti imunitetą, ypač per peršalimo sezoną. Vitaminas C taip pat dalyvauja kolageno gamyboje, todėl svarbus odos būklei ir audinių atsistatymui.

Be to, vaisiuose yra kalio, kalcio, fosforo, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Dėl mažo cukraus kiekio ir žemo glikeminio indekso tai gali būti racionalus pasirinkimas žmonėms, siekiantiems stabilesnio gliukozės lygio. Tradicinėje Azijos medicinoje kalamondinų sultys buvo vartojamos peršalus, kosint ar esant skrandžio negalavimams – joms priskirtas priešuždegiminis, virškinimą palaikantis ir lengvai detoksikuojantis poveikis.

Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad, kaip ir kiti citrusai, kalamondina yra rūgšti, todėl vartojant per daug gali dirginti skrandį.

Kalamondinų skonis – išskirtinis. Saldoka, plona žievelė kontrastuoja su labai rūgščiu, sultingu minkštimu. Aromate galima pajusti citrinos ir laimo natas, kartais – vos juntamą ananaso ar abrikoso atspalvį. Valgyti daug vaisių žalių gali būti nelengva, todėl dažniau jie naudojami kulinarijoje.

Šviežiai išspaustos sultys tinka kaip gaivinantis gėrimų ar arbatos priedas – jas galima pilti į vandenį su medumi ir imbieru. Kalamondinos taip pat pagyvina salotas, tiek vaisių, tiek daržovių, suteikdamos ryškios, gaivios rūgštelės.

Azijos virtuvėje šie vaisiai dažnai tampa padažų ir marinatų pagrindu. Saldžiarūgštės sultys su medumi ar cukrumi dera prie žuvies ir mėsos, suteikdamos patiekalams egzotiškesnį charakterį. Dėl didesnio pektinų kiekio vaisiai tinka džemams, marmeladams ir uogienėms – cukrus sušvelnina natūralų jų rūgštumą.

Kalamondiną galima auginti net ant palangės. Taip ištisus metus po ranka turėsite nedidelį, aromatingą citrusą, kuris gali pagyvinti daugelio patiekalų skonį ir papildyti kasdienę mitybą.

Rauginti agurkai nuo seno yra svarbi tradicinės virtuvės dalis – jie dažnai patiekiami prie sumuštinių, salotų ar įvairių naminių patiekalų. Tačiau vertinga gali būti ne tik pati daržovė. Dėmesio verta ir sūrymo dalis – skystis, kuriame agurkai laikomi, nes jame taip pat susikaupia organizmui naudingų medžiagų.

Rauginimo metu vyksta pieno rūgšties fermentacija: pieno rūgšties bakterijos natūralius cukrus paverčia pieno rūgštimi. Būtent dėl to agurkai įgauna būdingą rūgštoką skonį, o sūrymas tampa pieno rūgšties bakterijų šaltiniu. Jame taip pat gali būti nedideli kiekiai vitaminų, mineralų ir organinių rūgščių.

Vis dažniau klausiama, kokią naudą suteikia agurkų sūrymas, geriamas ryte nevalgius, ar jis padeda mesti svorį, ir ar gali būti naudingas po fizinio krūvio. Pateikiame svarbiausią informaciją.

Viena iš dažniausiai minimų naudų – geresnė organizmo hidratacija. Po kelių valandų miego kūnas neretai būna šiek tiek dehidratuotas, o agurkų sūryme esantys elektrolitai gali prisidėti prie vandens ir elektrolitų pusiausvyros palaikymo.

Taip pat dažnai minimas teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Agurkų sūryme esanti pieno rūgštis gali paskatinti skrandžio sulčių išsiskyrimą, taip paruošdama virškinamąjį traktą pirmajam dienos valgymui. Žmonės, kurie reguliariai rytais geria agurkų sūrymą, kartais pastebi geresnį tuštinimosi reguliarumą ir mažesnį sunkumo jausmą po valgio.

Kai kurie teigia pastebintys ir odos būklės pokyčius. Tai gali būti susiję su bendra virškinimo sistemos veiklos gerėjimu ir didesne žarnyno mikroorganizmų įvairove. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad odos būklę lemia daug veiksnių: mityba, gyvenimo būdas, stresas ir bendras skysčių kiekis.

Kalbant apie svorio metimą, agurkų sūrymas kartais pristatomas kaip natūralus būdas mažinti kūno masę, tačiau tiesiogiai riebalų deginimo jis neskatina. Jo privalumas – nedidelis kaloringumas. Be to, išgėrus sūrymo prieš valgį, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti sotumo jausmas.

Fermentuoti produktai apskritai siejami su geresne virškinimo sistemos veikla, o tai kai kuriais atvejais gali palengvinti sveiko kūno svorio palaikymą. Sklandesnis žarnyno darbas taip pat gali sumažinti pilvo pūtimą ir skysčių kaupimąsi, kurie kartais sukuria „sunkumo“ pojūtį ir vizualiai didina svorį.

Vis dėlto verta pabrėžti: nėra tyrimų, kurie patvirtintų, kad vien agurkų sūrymo vartojimas pats savaime lemia svorio mažėjimą. Pagrindiniai veiksniai šiuo atveju išlieka bendras energijos balansas, mitybos kokybė ir fizinis aktyvumas.

Agurkų sūrymas kartais naudojamas ir kaip natūralus gėrimas po intensyvaus fizinio krūvio, nes jame yra natrio ir kitų elektrolitų, kurių organizmas netenka prakaituodamas. Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: sūrymas paprastai būna sūrus, todėl jo kiekį verta derinti prie individualių poreikių ir bendros mitybos.

Prieš šventes daugelis valandų valandas praleidžia virtuvėje. Todėl, užuot prisidėję dar vieną darbą – krienų tarkavimą, kai lupant ar tarkuojant graužia akis, neretai pasirenkame paruoštą produktą iš stiklainio. Tačiau parduotuvėse parduodamų gaminių kokybė ne visada džiugina. Verta žinoti, kodėl pirktiniai krienai dažnai netenka dalies naudingųjų savybių ir kaip lengvai pasigaminti krienų namuose.

Pirktiniuose krienuose, be tarkuotos šaknies, dažnai būna pridėta vandens ir aliejaus. Sudėtyje neretai galima rasti konservantų bei nemažai cukraus. Žinoma, pasistengus įmanoma rasti kokybiškesnių produktų, kuriuose krienų kiekis didesnis, tačiau dažnai jis siekia tik 50–60 proc. O krienų padažuose padėtis dar prastesnė – kartais juose būna vos keli ar keliolika proc. krienų. Reikia nepamiršti ir to, kad ilgai lentynose išsilaikyti turintys produktai dažnai pasterizuojami, o aukšta temperatūra sumažina dalį šio aromatingo šaknies prozdrowotinių savybių. Dėl to geriausia išeitis – tarkuotus krienus pasigaminti patiems.

Naminių krienų gamyba atrodo paprasta ir iš tiesų nereikalauja ypatingų kulinarinių įgūdžių, tačiau verta prisiminti kelias detales. Anksčiau krienai būdavo trinami grūstuvėje, o šiandien gerai nušveista ir nulupta šaknis dažniausiai tarkuojama smulkia tarka arba smulkinama trintuvu. Jei norite šiek tiek sumažinti aštrų kvapą, nuluptą šaknį keliolikai minučių pamirkykite šaltame vandenyje arba ketvirčiui valandos įdėkite į šaldytuvą. Taip pat pravartu krienus lupti ir tarkuoti prie atidaryto lango – tai padeda išvėdinti ore tvyrančius eterinius aliejus.

Gaminant naminius krienus, svarbu prisiminti, kad jie labai greitai patamsėja, todėl dirbti reikėtų sparčiai. Į dubenį, į kurį tarkuojate šaknį, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių arba acto ir kartkartėmis išmaišykite – taip krienai ilgiau išliks balti. Jei planuojate pasigaminti didesnį kiekį, tarkuokite dalimis, kad masė nespėtų patamsėti.

Tarkuotiems krienams paprastai prireikia kelių priedų: druskos, žiupsnelio cukraus, citrinos sulčių, obuolių arba spiritinio acto. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek virinto vandens. Paruoštus krienus sudėkite į švarų, iškaitintą stiklainį ir laikykite šaldytuve – taip jie gali išsilaikyti apie dvi savaites.

Verta paminėti ir naudingąsias krienų savybes. Šviežia šaknis pasižymi antibakteriniu, antivirusiniu ir priešgrybeliniu poveikiu, todėl gali būti naudinga kvėpavimo takų infekcijų metu, taip pat esant tam tikroms virškinamojo trakto parazitinėms infekcijoms. Krienai palankiai veikia virškinimą, todėl tinka valgyti kartu su mėsa ir rūkytais gaminiais. Be to, tai vitamino A, B grupės vitaminų, vitamino C bei mineralų – kalcio, fosforo, magnio ir jodo – šaltinis. Krienai taip pat padeda stiprinti organizmo atsparumą.

Tokie krienai bus puikus priedas prie įdarytų kiaušinių, velykinių mėsos gaminių, dešrų ar mėsos padažų.

„Ghee“ sviestas – tai paprasčiausiai lydytas sviestas. Tai riebalas, iš kurio gamybos metu pašalinama laktozė, t. y. pieno cukrus. Taip nutinka todėl, kad sviestas gaminamas jį lėtai kaitinant, o kaitinimo metu laktozė atsiskiria ir susidaro puta.

Lydytas sviestas pasižymi švelniu riešutiniu aromatu, sodriu kvapu ir auksine spalva. Šis produktas kilęs iš tradicinės Indijos virtuvės, be to, buvo vertinamas ajurvedoje dėl jam priskiriamų savybių.

„Ghee“ svieste gausu vitaminų A, D, E, K, taip pat B grupės vitaminų. Jame yra ir riebalų rūgščių, tokių kaip omega-3 ir omega-9. Dėl to šį produktą įtraukus į mitybą, gali pagerėti bendra organizmo veikla.

Teigiama, kad „Ghee“ vartojimas gali palankiai veikti imuninę sistemą. Šiame riebale esanti sviesto rūgštis siejama su T limfocitų, svarbių imuninei apsaugai, veiklos palaikymu. Dėl to organizmui gali būti lengviau atsilaikyti prieš peršalimus ar gripą, o taip pat – prieš oksidacinio streso žalą.

Taip pat nurodoma, kad lydytas sviestas ir jame esanti sviesto rūgštis gali švelniai veikti žarnyną: mažinti uždegiminius procesus ir padėti atsinaujinti sudirgusiai gleivinei. Reguliarus vartojimas siejamas su mažesne kai kurių žarnyno ligų rizika.

Dėl didesnio vitamino K kiekio „Ghee“ gali prisidėti prie kaulų ir dantų būklės palaikymo. Taip pat minimas teigiamas poveikis sąnariams ir jungiamojo audinio elastingumui. Be to, šis riebalas siejamas su regėjimo funkcijos palaikymu ir pagalba saugant akis.

„Ghee“ sviestą galima pasigaminti ir namuose – tam nereikia specialios įrangos, tik šiek tiek laiko.

Tradicinį sviestą supjaustykite mažesniais gabalėliais ir sudėkite į puodą. Kaitinkite, kol ištirps, tuomet užvirkite ir visą laiką maišykite.

Kai ištirpusio sviesto paviršiuje pradės formuotis balta puta, ją reguliariai nugraibykite šaukštu. Visas kaitinimo procesas turėtų trukti apie 50 min. Tuomet puodą nukelkite nuo ugnies ir palikite riebalą pastovėti maždaug valandą.

Po to riebalą dar kartą švelniai pašildykite ir perpilkite į tamsų indą, skirtą laikymui. Leiskite atvėsti ir laikykite šaldytuve – taip naminis lydytas sviestas bus paruoštas.

Lydytas sviestas dažniausiai naudojamas kepimui. Skirtingai nei įprastas sviestas, jis gali būti kaitinamas iki maždaug 250 laipsnių temperatūros, todėl laikomas tinkamesniu kepimui aukštesnėje kaitroje.

Be to, jį galima naudoti konditerijoje – jis gali pakeisti įprastą sviestą ar margariną. Taip pat tinka kaip priedas sriuboms, salotoms, bulvėms ar kaip užtepėlė sumuštiniams.