CP v2

Blog

  • Matiniai sansevjeros lapai? Triukas su aliuminio folija sugrąžins blizgesį per minutes

    Matiniai sansevjeros lapai? Triukas su aliuminio folija sugrąžins blizgesį per minutes

    Sansevjera (dar vadinama vėžalape arba „uošvienės liežuviu“) – viena populiariausių ir ištvermingiausių kambarinių gėlių. Ji lengvai prisitaiko prie sudėtingesnių sąlygų, todėl dažnai rekomenduojama pradedantiesiems. Vis dėlto net ir ši nereikli augalų „kareivė“ laikui bėgant gali prarasti savo žavesį: lapai ima blukti, pasidengia dulkėmis ir atrodo matiniai.

    Šiam augalui būdingi statūs, raštuoti lapai puošia tiek namus, tiek biurus. Sansevjera vertinama ne tik dėl dekoratyvumo ir atsparumo sausrai ar menkesniam apšvietimui. Ji taip pat priskiriama augalams, galintiems prisidėti prie patalpų oro kokybės gerinimo, nes sugeria kai kurias kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, benzeną ar formaldehidą. Dėl specifinės fotosintezės (CAM) sansevjera deguonį išskiria ir naktį, todėl neretai pasirenkama miegamajam.

    Tačiau yra vienas priežiūros aspektas, kuris dažnai pamirštamas – lapų švara. Didelis ir glotnus sansevjeros lapų paviršius greitai pritraukia dulkes. Tai ne tik gadina vaizdą, bet ir gali trukdyti fotosintezei bei dujų apykaitai. Dėl to lapai ilgainiui praranda sodrią spalvą ir natūralų blizgesį.

    Dažniausiai patariama lapus nuvalyti drėgna šluoste. Nors tai naudinga, kartais lieka dryžių arba nešvarumai tiesiog ištepami. Parduodamos ir specialios servetėlės bei cheminiai purškiami blizgikliai, tačiau pastarieji gali palikti riebų sluoksnį, kuris ilgainiui gali pakenkti augalo būklei, nes trukdo lapui „kvėpuoti“.

    Pasirodo, yra paprastesnė alternatyva – aliuminio folija. Švelniai suglamžytas folijos gabalėlis gali veikti tarsi lengvas mechaninis „šveitiklis“: nuima dulkes, nešvarumus ir net išdžiūvusias vandens dėmes, kartu nupoliruodamas natūralų vaškinį lapo apsauginį sluoksnį. Rezultatas – gilesnė spalva ir sveikai atrodantis, natūralus blizgesys be chemijos.

    Norėdami išbandyti šį būdą, atplėškite nedidelį folijos gabalėlį, lengvai jį suglamžykite ir labai švelniais judesiais perbraukite per lapų paviršių. Svarbu nespausti per stipriai ir nebraukti per pažeistus ar įtrūkusius lapus.

  • Mokslininkai paneigė pavasarinio nuovargio mitą: štai kodėl kovą iš tiesų prastai jaučiatės

    Mokslininkai paneigė pavasarinio nuovargio mitą: štai kodėl kovą iš tiesų prastai jaučiatės

    Atėjus ilgesnėms ir šiltesnėms dienoms, daugelis pradeda skųstis stipriu nuovargiu ir energijos stoka. Dažniausiai tai siejama su vadinamuoju pavasariniu „perėjimu“ – esą organizmui sunku prisitaikyti po žiemos, todėl gelbstimės papildais ar dar vienu puodeliu kavos. Tačiau Šveicarijos mokslininkų atliktas tyrimas šį įsitikinimą gerokai pakoregavo.

    Jau ne vienerius metus žiniasklaidoje ir interneto forumuose kartojama mintis, kad ankstyvą pavasarį, ypač kovą ir balandžio pradžioje, savijauta suprastėja dėl staiga padidėjusio saulės kiekio po tamsesnės žiemos. Nors žmonės, kaip ir gyvūnai, iš tiesų reaguoja į gamtos ritmą, tyrėjai teigia, kad pavasarinio nuovargio reiškinys nebūtinai turi biologinį pagrindą.

    Du mokslininkai – dr. Christine Blume iš Bazelio universiteto ir dr. Albrecht Vorster iš Berno universitetinės ligoninės – paskelbė daugiau nei 400 suaugusiųjų duomenimis paremtą tyrimą. Jo dalyviai ilgiau nei metus kas šešias savaites pildė klausimynus apie nuovargio lygį, mieguistumą dieną ir miego kokybę. Tyrėjai naudojo pažangias vertinimo priemones, leidusias tiksliau nustatyti, kaip nuovargis veikia kasdienį gyvenimą.

    Beveik pusė – 47 proc. – tyrimo dalyvių iš anksto teigė, kad patiria vadinamąjį pavasarinį nuovargį: per žiemos ir pavasario sandūrą, jų manymu, sumažėja energija. Vis dėlto analizė neatskleidė reikšmingų pokyčių, susijusių su metų laikais. Priešingai – matavimai parodė, kad ilgėjant dienai kovą energijos lygis buvo linkęs didėti, o nemigos rodikliai ir miego kokybė išliko stabilūs visus 12 mėnesių.

    Mokslininkų išvada paprasta: pavasarinis nuovargis greičiau yra subjektyvus pojūtis, sustiprintas visuomenėje įsitvirtinusio mito, o ne biologiškai dėsningas reiškinys.

    Pasak tyrėjų, ši idėja daugelyje šalių tapo tokia populiari, kad galima kalbėti apie psichologinį fenomeną. Kitaip tariant, kiekvieną prastesnę kovo dieną neretai automatiškai „nurašome“ pavasariui, nors panašiai galėjome jaustis ir lapkritį, sausį ar net liepą.

    O kaip jūs jaučiatės pavasarį?

  • Močiutės triukas su bulve grąžins skardai blizgesį: dar 3 būdai įsisenėjusiems pridegimams

    Močiutės triukas su bulve grąžins skardai blizgesį: dar 3 būdai įsisenėjusiems pridegimams

    Kuo esu vyresnė, tuo labiau vertinu natūralius sprendimus virtuvėje – tokius, kuriems nereikia nei papildomų išlaidų, nei agresyvios chemijos. Dar iš močiutės išmokau, kad net ir įsisenėjęs pridegęs sluoksnis gali pasiduoti be didelių pastangų. Štai keli patikrinti būdai, kaip nuvalyti pridegusią kepimo skardą, kad ji vėl atrodytų kaip nauja.

    Pradėkime nuo metodo, kuris dažniausiai suveikia beveik visada. Tai senas, kiek primirštas triukas, kai po ranka nebūdavo stiprių ploviklių. Bulvės krakmolas kartu su druskos šveičiamuoju poveikiu gali padaryti stebuklų, ypač jei pridegimai dar nėra labai seni arba nėra itin stiprūs.

    Kaip tai padaryti žingsnis po žingsnio?

    • Perpjauk didelę žalią bulvę perpus.
    • Į lėkštutę įberk saują rupios druskos (tiks jūros arba akmens druska).
    • Sudrėkintą bulvės puselę pamirkyk druskoje, kad kristalai priliptų prie paviršiaus.
    • Bulvę naudok kaip natūralią kempinę – intensyviai trink pridegusias vietas. Bulvės sultys su krakmolu ir druska sudarys veiksmingą valomąją pastą.
    • Kartkartėmis „atnaujink“ bulvės paviršių: nupjauk ploną riekelę ir vėl pamirkyk druskoje.
    • Galiausiai skardą nuskalauk vandeniu ir išplauk įprastai. Tai puikus, ekologiškas būdas, jei nenori naudoti net acto.

    Nors močiutės metodas patikimas, kartais reikia stipresnės priemonės. Tuomet į pagalbą ateina vienas populiariausių namų ūkio derinių – valgomoji soda ir actas. Ši kombinacija dažnai padeda, kai pridega riebalai ar cukrus: vykstanti reakcija tarsi „atkabina“ nešvarumus nuo paviršiaus.

    Kaip valyti žingsnis po žingsnio?

    • Ant sausos pridegusios skardos pabarstyk storą valgomosios sodos sluoksnį, ypač tose vietose, kur nešvarumai įsisenėję.
    • Užpilk acto – pamatysi ir išgirsi šnypštimą bei putojimą, tai ženklas, kad priemonės reaguoja.
    • Kai puta kiek nuslūgs, įpilk karšto (bet ne verdančio) vandens tiek, kad skardos dugnas būtų apsemtas. Jei nešvarumai seni, gali palikti ir per naktį.
    • Išpilk vandenį – didžioji dalis nešvarumų turėtų pasišalinti, o likučius nuvalysi įprasta kempine.
    • Pabaigoje skardą išplauk indų plovikliu ir gerai nusausink.

    Pasitaiko skardų, kurios atrodo tarsi nebeišgelbėjamos – padengtos daugelį metų kaupta juoda plutele, kurios neįveikia nei bulvė, nei soda su actu. Tokiu atveju gali pagelbėti namuose pasigaminama „sunkioji artilerija“ – valgomosios sodos ir vandenilio peroksido pasta.

    Kaip paruošti ir naudoti?

    • Mažame dubenėlyje sumaišyk valgomąją sodą su 3 proc. vandenilio peroksidu (vaistinės tirpalu) taip, kad gautum tirštą, dantų pastą primenančią masę.
    • Storai užtepk pastą ant pridegusio skardos paviršiaus.
    • Palik kelioms valandoms, o geriausia – per naktį, kad pasta suminkštintų nešvarumus.
    • Kitą dieną kempine arba plastikine mentele nuvalyk pastą kartu su atšokusiais nešvarumais.
    • Kruopščiai išplauk skardą ir nusausink.

    Žinoma, geriausia išeitis – neleisti skardai pridegti. Ne visada to pavyksta išvengti, tačiau verta prisiminti kelias paprastas taisykles:

    • Kepimo popierius – patikimas pagalbininkas: išklok juo skardą, kai kepi tai, kas gali prilipti ar išleisti daug sulčių (pyragus, daržoves, mėsą).
    • Silikoniniai kilimėliai: puiki, daugkartinė ir lengvai prižiūrima alternatyva vienkartiniam popieriui.
    • Reaguok iškart: jei kas nors išbėgo ant skardos, stenkitės nuvalyti, kai ji šiek tiek atvės. Kuo ilgiau lauksi, tuo sunkiau bus išplauti.

  • Velykiniam žurekui įmetu šiuos uszkas su balta dešra – įdomiau nei kiaušinis ar kumpis

    Kasmet per Velykas žureką verdu tradiciškai, tačiau jau kurį laiką į šią klasikinę sriubą įdedu ir uszkas su baltos dešros įdaru. Toks priedas visiškai pakeičia žurekaus charakterį: palyginti su įprastu kiaušiniu ar keliomis kumpio riekelėmis, šie maži koldūniukai su mėsos įdaru yra gerokai įdomesni, aromatingesni ir sotesni. Žemiau žingsnis po žingsnio paaiškinu, kaip juos pasigaminti.

    Uszkos prie žurekaus – puikus būdas paįvairinti velykinį meniu. Be to, jie sotesni už klasikinį kiaušinį, o jų paruošimas nėra sudėtingas. Baltos dešros įdaras suteikia daug laisvės gardinant: pagal savo skonį galima reguliuoti krienų aštrumą ar mairūno kiekį.

    Mano namuose tai jau tapo tradicija: kai ant stalo atsiranda žurekas su uszkomis, niekas nebeklausia nei kiaušinio, nei kumpio, nes visi laukia būtent šių mažų koldūniukų. Jie puikiai dera ir su kitais priedais, pavyzdžiui, kepta šonine ar trumpai apkepintais grybais. O pasigaminus iš anksto, uszkas galima net užšaldyti – taip šventinis pasiruošimas tampa paprastesnis.

    Ingredientai tešlai:

    Ingredientai įdarui:

    Patiekimui:

    Paruošimo būdas:

    Žureką su uszkomis visada patiekiu karštą – mažieji koldūniukai kartu su rūgščiu, aromatingu žureku sukuria derinį, kuriam sunku atsispirti. Baltos dešros skonis įdare puikiai susijungia su mairūnu, o švelni tešla, apgaubianti mėsą, paverčia kiekvieną kąsnį tikru malonumu.

  • Kasmet Velykoms lipdo koldūnus: toks įdaras, kad keptos baltos dešros niekas nebeieško

    Man nėra didesnio malonumo už velykinę koldūnų lipdymo tradiciją. Kasmet, kai ore jaučiasi pavasaris, o namuose kvepia šviežia duona ir žolelės, imuosi ruošti įdarą ir tešlą – tokius, kad visa šeima apie keptą baltą dešrą net nebeužsimena. Šįkart pasidalinsiu savo būdu, kaip Velykoms paruošti koldūnus su išskirtiniu įdaru iš baltos dešros, krienų ir troškintų obuolių.

    Renkantis baltą dešrą įdarui, svarbiausia neprašauti – būtent ji „padaro“ visų koldūnų skonį. Norėdami nusipirkti tinkamą, laikykitės kelių paprastų taisyklių.

    1. Skaitykite sudėtį (ieškokite „švarios etiketės“)

    Tai pats svarbiausias punktas. Gera žalia balta dešra turėtų būti kuo paprastesnės sudėties, be nereikalingų priedų.

    2. Pažvelkite į spalvą

    Žalia dešra turi būti natūralios šviesiai rausvos, net šiek tiek pilkšvos spalvos. Jei parduotuvėje matote intensyviai rožinę (tarsi kumpį), tikėtina, kad ji „prikimšta“ nitritinės druskos ar dažiklių. Tokia įdarui dažnai būna per sūri ir guminė.

    3. Mairūnas turi matytis

    Gera balta dešra tiesiog „plaukioja“ mairūne. Jei per apvalkalą matote daug žalių prieskonių gabalėlių, tai geras ženklas. Mairūnas yra baltos dešros siela – jis suteikia įdarui tikrą velykinį charakterį.

    4. Riebalų kiekis

    Nesibaiminkite, jei dešra nėra liesa. Koldūnų įdarui ji turi būti šiek tiek riebesnė, nes kitaip įdaras išeis sausas. Riebalai neša skonį, todėl verta rinktis dešrą, kur matyti smulkūs balti riebalų taškeliai, tačiau jie neturi dominuoti prieš mėsą.

    Ingredientai:

    Įdarui:

    Gaminimo būdas:

    Kasmet, pažvelgęs į stalą, nuklotą koldūnais, suprantu, kad buvo verta skirti laiko jų ruošimui. Kvapnus įdaras ir švelni tešla paverčia šiuos velykinius koldūnus šventinio meniu žvaigžde, o lipdymo tradicija keliauja iš kartos į kartą.

  • Patepiau šoninės gabalą ir iškepiau: ši marinato gudrybė apsaugo nuo gumos ir sausumo

    Prisipažinsiu atvirai: daugelį metų vengiau šoninę kepti namuose. Atrodė, kad tai aukštoji kulinarijos mokykla – vieną kartą išeidavo kieta lyg padas, kitą – tokia „guminė“, kad neįmanoma normaliai sukramtyti. Viskas pasikeitė tuomet, kai supratau, jog paslaptis slypi ne vien orkaitėje, o tame, kas su mėsa vyksta likus kelioms valandoms iki kepimo.

    Susikūriau savo būdą, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka aromatingas marinatas. Būtent jis padeda riebalams tolygiai išsilydyti, o mėsai – išlikti sultingai ir minkštai.

    Sėkmės raktas – tinkama prieskonių, riebalų ir rūgštaus ingrediento pusiausvyra. Šis derinys užtikrina, kad šoninė pavyks idealiai: minkšta, kvapni ir lengvai pikantiška.

    Man tai vienas paprasčiausių būdų paruošti mėsą, kuri skoniu primena gerą restoraną. Tereikia tinkamo marinato, kelių minučių pasiruošimo ir šiek tiek kantrybės – rezultatas visada pateisina lūkesčius.

  • Žurekas duonoje kaip senovinėje užeigoje: šias valgomų dubenėlių bandeles iškepsite patys

    Tokių valgomų indų paruošimas visai nesudėtingas – su tuo sėkmingai susidoros net ir tie, kurie kepa retai. Naminiai kepalėliai būna mažesni, patogūs laikyti, o jų dailūs „dangteliai“ su rankenėle suteikia žavesio ir primena senovinę karčemą.

    Iš šio recepto pagaminta duona žurekui neištižta nuo sriubos drėgmės – taip dažnai nutinka su parduotuviniais, pernelyg išpūstais gaminiais. Kad dubenėlis būtų tvirtas ir atsparus mirkimui, kepalėlis turi visiškai atvėsti, tuomet jis išskobiamas ir dar kartą trumpai pakepamas, kad vidus sutvirtėtų.

    Jei norite itin traškios ir blizgios plutelės, kepant verta orkaitės apačioje pastatyti indą su vandeniu. Garai padeda tešlai gražiai pakilti ir sumažina riziką, kad kepalėlis suskils nevaldomai.

    Taip paruošti dubenėliai jau paruošti užpildyti naminiu žureku. Jų vidus tampa traškus ir pakankamai sandarus, todėl sriuba gali ramiai palaukti svečių be pratekėjimo rizikos. Skanaus!

  • Daug kas ją rauti meta nė nemirktelėję: šis „piktžolės“ augalas stebina skoniu ir nauda

    Jei ravėdami daržą ar sodą paprastąją žliūgę išmetate į komposto krūvą, galite daryti klaidą. Nors šis augalas auga beveik visur ir dažnai laikomas piktžole, jis priskiriamas prie vertingų laukinių valgomų augalų. Skonis švelnus ir gaivus – neretai apibūdinamas kaip jaunos kukurūzų burbuolės ir sultingų žaliųjų žirnelių derinys. Žliūgė yra traški, lengva ir, svarbiausia, ją galima surinkti visiškai nemokamai.

    Paprastoji žliūgė (lot. Stellaria media) gali tapti ne tik įdomiu priedu prie vakarienės, bet ir natūraliu raciono paįvairinimu. Dėl savo sudėties ji dažnai minima kaip augalas, kuriuo verta papildyti kasdienį meniu.

    Skaniamiausi yra jauni, dar nesumedėję ūgliai. Renkant geriausia skinti viršūnėles. Svarbu tai daryti švariose vietose – toliau nuo intensyvaus eismo, pramoninių teritorijų ar laukų, kurie galėjo būti purkšti cheminėmis priemonėmis.

    Virtuvėje žliūgę galima panaudoti įvairiai. Skaniausia ji žalia – tinka ant sumuštinių, į salotas ar varškės užtepėles. Taip pat ją galima įberti į sriubą pačioje virimo pabaigoje arba trumpai pakepinti svieste.

    Toks priedas ypač tinka lengvam pietų patiekalui arba kaip garnyras prie ant grotelių keptų patiekalų.

    Pastaba: ši informacija yra informacinio-edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos klausimų ar sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • „NASA“ stabdo Mėnulio stotį „Gateway“: 20 mlrd. dolerių – bazei prie pietų ašigalio

    „NASA“ stabdo Mėnulio stotį „Gateway“: 20 mlrd. dolerių – bazei prie pietų ašigalio

    „NASA“ vadovas antradienį pranešė, kad JAV kosmoso agentūra investuos 20 mlrd. JAV dolerių į bazės Mėnulyje kūrimą, kartu sustabdydama planus įgyvendinti Mėnulio orbitos stoties projektą „Gateway“.

    „Agentūra ketina pristabdyti „Gateway“ dabartine forma ir sutelkti dėmesį į infrastruktūrą, leidžiančią užtikrinti ilgalaikes operacijas Mėnulio paviršiuje“, – pareiškime per visą dieną trukusį renginį „NASA“ būstinėje Vašingtone sakė Jaredas Isaacmanas.

    Jis pridūrė, kad, nepaisant kai kurios turimos techninės įrangos iššūkių, agentūra planuoja pritaikyti tinkamą įrangą kitiems tikslams ir pasitelkti tarptautinių partnerių įsipareigojimus šiems uždaviniams įgyvendinti.

    Tai naujausias pokytis „NASA“ po pastarųjų korekcijų programoje „Artemis“. Ši programa siekia grąžinti amerikiečius į Mėnulį ir sukurti ilgalaikį buvimą, o ateityje tai turėtų atverti kelią misijoms į Marsą.

    „Gateway“ buvo numatyta kaip tarpinė stotelė astronautams, vykstantiems į Mėnulį, ir kaip mokslinių tyrimų platforma. Vis dėlto iniciatyvos sustabdymas nėra visiškai netikėtas: kritikai teigė, kad projektas gali būti pernelyg brangus arba atitraukiantis dėmesį nuo kitų Mėnulio tikslų.

    Pasak J. Isaacmano, sprendimas pristabdyti „Gateway“ leis perorientuoti pastangas ir išteklius į bazės statybą strategiškai svarbiame Mėnulio pietų ašigalio regione – tai ir anksčiau buvo vienas iš pagrindinių siekių.

    „NASA“ dabar planuoja per artimiausius septynerius metus skirti 20 mlrd. JAV dolerių bazės statybai, ją vykdant per dešimtis misijų ir bendradarbiaujant su komerciniais bei tarptautiniais partneriais.

    „Bus evoliucinis kelias kuriant pirmąjį žmonijos nuolatinį forpostą už Žemės ribų, ir mes į šią kelionę įtrauksime visą pasaulį“, – sakė jis.

    Tarp planuoto „Gateway“ projekto partnerių buvo ir „Europos kosmoso agentūra“. Atsakydama į žurnalistų užklausą, ji nurodė, kad šiuo metu vykdo glaudžias konsultacijas su valstybėmis narėmis, tarptautiniais partneriais ir Europos pramone, siekdama įvertinti šio pranešimo pasekmes.

    J. Isaacmanas, „NASA“ vadovauti pradėjęs praėjusių metų pabaigoje, mažiau nei prieš mėnesį paskelbė apie „Artemis“ programos pertvarką. Pastaraisiais metais ji patyrė ne vieną vėlavimą, o agentūra siekia, kad amerikiečiai į Mėnulio paviršių sugrįžtų iki 2028 metų. Šis tikslas, anot jo, nesikeičia.

    Vis dėlto keičiamas skrydžių planas: numatoma įtraukti papildomą bandomąją misiją prieš galutinį nusileidimą Mėnulyje, kad būtų pagerinta pasirengimo kokybė ir, kaip teigiama, sustiprinta paleidimų „raumenų atmintis“.

    Ši strateginė korekcija paskelbta pasikartojant vėlavimams misijoje „Artemis 2“. Ji iš pradžių turėjo startuoti dar vasarį, tačiau dabar taikomasi į balandžio pradžią. Misijos tikslas – pirmasis Mėnulio praskriejimas per daugiau nei pusšimtį metų.

    Dar pirmosios kadencijos metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo pareiškęs norą, kad amerikiečiai vėl iškeltų koją Mėnulyje. Tuo pat metu Kinija sparčiai vykdo planus iki vėliausiai 2030 metų surengti pirmąją pilotuojamą misiją į Mėnulį.

    JAV pastangos iš dalies priklauso ir nuo privačių „NASA“ partnerių pažangos. Bendrovės „SpaceX“ ir „Blue Origin“, priklausančios atitinkamai Elonui Muskui ir Jeffui Bezosui, yra pasirašiusios sutartis kurti Mėnulio nusileidimo modulius, naudojamus programoje „Artemis“.

    © „Agence France-Presse“

  • Tyrimas atskleidė, kaip dažnai tuštinatės: ši „auksinė zona“ gali rodyti bendrą sveikatą

    Tyrimas atskleidė, kaip dažnai tuštinatės: ši „auksinė zona“ gali rodyti bendrą sveikatą

    Klausimas „kaip dažnai tuštinatės?“ gali pasirodyti pernelyg asmeniškas, tačiau atsakymas, pasak mokslininkų, gali nemažai pasakyti apie bendrą organizmo būklę.

    2024 m. paskelbtame tyrime buvo analizuojama, kaip dažnai žmonės tuštinasi, o šie duomenys lyginti su demografiniais rodikliais, genetika ir įvairiais sveikatos parametrais. Tyrime dalyvavo 1 425 žmonės.

    Rezultatai parodė, kad geriausiai su sveikatos rodikliais siejamas tuštinimosi dažnis – vieną arba du kartus per dieną. Tyrėjai šį intervalą įvardijo kaip savotišką „auksinę zoną“.

    Mokslininkų komanda, vadovaujama „Sistemų biologijos instituto“ (ISB) tyrėjų, nustatė, kad ir per retas, ir per dažnas tuštinimasis gali būti susijęs su skirtingomis, gilesnėmis organizmo problemomis.

    „Šis tyrimas parodo, kaip tuštinimosi dažnis gali paveikti visas organizmo sistemas, o nukrypimai nuo įprasto ritmo gali būti svarbus rizikos veiksnys, prisidedantis prie lėtinių ligų vystymosi“, – teigė „Sistemų biologijos instituto“ mikrobiologas Seanas Gibbonsas.

    „Šios įžvalgos gali padėti kurti strategijas, kaip valdyti tuštinimosi dažnį net ir iš pažiūros sveikų žmonių populiacijose, siekiant optimizuoti savijautą“, – pridūrė jis.

    Tyrime dalyvavo žmonės, kurie buvo laikomi „iš esmės sveikais“ – jie neturėjo nustatytų inkstų ar žarnyno ligų istorijos. Dalyviai patys nurodė, kaip dažnai tuštinasi, o tyrėjai suskirstė juos į keturias grupes: vidurių užkietėjimas (1–2 kartai per savaitę), žemas normalus dažnis (3–6 kartai per savaitę), aukštas normalus dažnis (1–3 kartai per dieną) ir viduriavimas (4 ar daugiau vandeningų išmatų per dieną).

    Be apklausos, mokslininkai analizavo kraujo metabolitus ir biocheminius rodiklius, genetiką bei žarnyno mikrobiotos sudėtį išmatų mėginiuose. Taip pat vertino ryšius su amžiumi ir lytimi.

    Apskritai rečiau tuštinęsi dalyviai dažniau buvo moterys, jaunesnio amžiaus ir turėjo mažesnį kūno masės indeksą. Vis dėlto, net įvertinus šiuos veiksnius, vidurių užkietėjimo ar viduriavimo grupėse buvo pastebėti aiškūs sąsajų su tam tikrais sveikatos sutrikimais požymiai.

    Žmonių, kurie patyrė viduriavimą, išmatų mėginiuose dažniau aptikta bakterijų, įprastai būdingų viršutinei virškinamojo trakto daliai. Tuo pat metu jų kraujo mėginiuose užfiksuoti biomarkeriai, siejami su galimu kepenų pažeidimu.

    Tuo tarpu rečiau tuštinęsi dalyviai turėjo didesnį bakterijų, siejamų su baltymų fermentacija, kiekį. Mokslininkai pažymi, kad tai yra vienas iš žinomų ilgiau užsitęsusio vidurių užkietėjimo pavojų.

    „Jei išmatos per ilgai užsilaiko žarnyne, mikroorganizmai sunaudoja visas turimas maistines skaidulas, kurias fermentuoja į naudingas trumposios grandinės riebalų rūgštis“, – aiškino „Sistemų biologijos instituto“ bioinžinierius Johannesas Johnsonas-Martinezas.

    „Vėliau ekosistema pereina prie baltymų fermentacijos, o jos metu susidaro keli toksiniai junginiai, kurie gali patekti į kraujotaką“, – pridūrė jis.

    Šią prielaidą sustiprino ir tai, kad dalies dalyvių kraujyje aptikta baltymų fermentacijos šalutinių produktų. Tarp jų ypač išsiskyrė metabolitas indoksilo sulfatas – medžiaga, siejama su galimu žalingu poveikiu inkstams.

    Tyrėjai teigia, kad tokie duomenys gali rodyti galimą priežastinį ryšį tarp tuštinimosi dažnio ir bendros sveikatos. Kartu pabrėžiama, jog įpročius keisti įmanoma, o žarnyno mikrobiota gali kisti greičiau, nei daugeliui atrodo.

    Pavyzdžiui, kitas tyrimas parodė, kad fiziškai pasyviems suaugusiesiems pradėjus jėgos treniruotes 2–3 kartus per savaitę, žarnyno bakterijų sudėtis kai kuriems dalyviams pastebimai pakito vos per aštuonias savaites. Tokie pokyčiai teoriškai galėtų padėti daliai žmonių pasitraukti iš vidurių užkietėjimo ar viduriavimo grupių ir priartėti prie sveikesnio ritmo.

    „Auksinėje zonoje“ esantys dalyviai, kaip nurodoma, dažniau valgė daugiau skaidulų turintį maistą, gėrė daugiau vandens ir buvo fiziškai aktyvesni. Jų išmatų mėginiuose taip pat aptikta daugiau bakterijų, siejamų su skaidulų fermentacija.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad svarbus gali būti ne tik skaidulų kiekis, bet ir konkreti mikroorganizmų sudėtis žarnyne. Tai padėtų paaiškinti, kodėl du žmonės, valgantys panašiai, gali patirti skirtingus sveikatos pokyčius.

    Žinoma, beveik kiekvienas bent kartą gyvenime patiria kraštutinumus – pavyzdžiui, susirgus žarnyno infekcija ar suvalgius netinkamo maisto. Vis dėlto šiame tyrime analizuoti kasdieniai įpročiai, todėl rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad tai, kas žmogui atrodo „normalu“, kartais gali būti ir nepastebėtų sveikatos problemų signalas.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cell Reports Medicine“.