CP v2

Blog

  • Virtuvės triukas: į fasolę bretoniškai įpilkite raudono vyno – skonis pasikeis iš esmės

    Fasolė bretoniškai – patiekalas, vertinamas dėl paprasto paruošimo ir sodraus skonio. Vis dažniau atrandama, kad įpylus šlakelį raudono vyno, skonis tampa ryškesnis, o pati sriuba ar troškinys įgauna dar patrauklesnę spalvą.

    Raudonas vynas ypač gerai dera su rūkytos mėsos aromatu ir pomidorų rūgštele – šie skoniai sustiprina vienas kitą ir sukuria harmoningą derinį. Geriausiai tinka sausas arba pusiau sausas raudonas vynas, priderinamas prie tradicinių fasolės bretoniškai ingredientų. Brangių produktų rinktis nebūtina – įprastas vynas iš prekybos centro puikiai atliks savo vaidmenį.

    Prieš pilant vyną, verta prisiminti saiką: dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, kad patiekalas įgautų gilesnį poskonį, bet neužgožtų kitų sudedamųjų dalių. Vyną patogiausia pilti troškinimo pabaigoje, kad skoniai susijungtų, o alkoholis spėtų išgaruoti.

    Fasolė bretoniškai su raudono vyno priedu gali nustebinti net ir tuos, kurie šį patiekalą valgo ne pirmą kartą – skonis tampa sodresnis, o bendras įspūdis gerokai „turtingesnis“.

  • Z rana stawia na nogi szybciej espresso. Syci na długo, dodaje energii i pomaga się skoncentrować

    Kava turi ir ištikimų gerbėjų, ir skeptikų. Kai kurie ją renkasi net tuomet, kai skonis ne itin patinka – tokiu atveju aromatą dažnai bandoma „užmaskuoti“ kaloringa grietinėle ar didesniu kiekiu cukraus. Vis dėlto yra paprastas būdas klasikiniam gėrimui suteikti visiškai naujų savybių.

    Pakanka iš stiprios juodos kavos pasigaminti nesudėtingą kokteilį. Dėl banano ir riešutų jis suteikia solidžią energijos dozę ir gali ilgam numalšinti alkį. Nors riešutų kartais vengiama dėl jų kaloringumo, net ir nedidelis kiekis aprūpina organizmą mineralais, vitaminais bei sveikaisiais riebalais, svarbiais smegenų veiklai. Tai gali prisidėti prie geresnės atminties ir greitesnio mokymosi.

    Jei neramina natūralaus cukraus kiekis, verta žinoti, kad recepte naudojamas cinamonas siejamas su teigiamu poveikiu gliukozės kiekiui kraujyje. Jis dažnai minimas kaip pagalbinė priemonė, kai siekiama geriau kontroliuoti cukraus šuolius, taip pat gali palankiai veikti širdį ir kraujotakos sistemą, nes siejamas su „blogojo“ cholesterolio mažėjimu.

    Toks kokteilis ypač tinka tiems, kurie nemėgsta pusryčiauti, tačiau nori greitai gauti maistinių medžiagų ir energijos dienos pradžiai. Išbandžius galima pajusti jo tonizuojantį poveikį.

    Ingredientai:

    Paruošimas: užplikykite puodelį stiprios juodos kavos (jei turite aparatą, paruoškite espresso). Leiskite jai trumpai pravėsti, tuomet supilkite į trintuvo indą ir sudėkite bananą, riešutus, cinamoną bei kakavą. Jei mėgstate saldžiau, įdėkite ir arbatinį šaukštelį medaus. Viską sutrinkite iki vientisos masės ir gerkite iškart po paruošimo. Kokteilį galima laikyti šaldytuve ir gerti gerai atšaldytą – tai ypač tinka šiltomis dienomis.

  • Lengvesni bulviniai blynai kaip pas močiutę: mažiau kalorijų, o skonis tas pats

    Bulviniai blynai – tikra klasika: auksiniai, traškūs, kvepiantys svogūnais. Vis dėlto tradicinis jų variantas dažnai siejamas su sunkesniu virškinimu, didesniu riebalų kiekiu ir nemažu kaloringumu. Ar tai reiškia, kad laikantis mitybos režimo jų reikia atsisakyti? Nebūtinai. Pakanka kelių paprastų pokyčių, kad bulviniai blynai taptų lengvesni, o skonis išliktų labai artimas tam, kurį daugelis prisimena iš vaikystės.

    Įprastai blynai kepami dideliame aliejaus kiekyje, kad susidarytų traški plutelė. Toks būdas išties skanus, bet ir kaloringas – 100 g klasikinių bulvinių blynų gali turėti apie 250–280 kcal, o keturių blynų porcija neretai viršija 500 kcal. Dėl to norintys prižiūrėti mitybą šį patiekalą dažniau palieka „ypatingoms progoms“.

    Lengvesnės versijos esmė – mažiau riebalų ir tinkamas bulvių paruošimas. „Fit“ bulviniams blynams nereikia „jūros“ aliejaus ar didelio kiekio miltų. Svarbiausia – gerai nuspausti bulvių masę, kad pašalintumėte vandens perteklių, o kepimui rinktis nepridegančią keptuvę arba orkaitę. Taip galima išlaikyti traškumą, o patiekalo kaloringumą sumažinti net iki maždaug perpus.

    Verta prisiminti ir bulvių maistinę vertę. Bulvėse yra kalio, vitamino C, vitamino B6 ir skaidulų, kurios prisideda prie raumenų veiklos, padeda susikaupti ir palaiko vandens bei elektrolitų pusiausvyrą. Ruošiant lengvesnius blynus šių medžiagų neprarandama – priešingai, iš to paties produkto galima sukurti labiau subalansuotą patiekalą.

    Lengvesnė blynų versija nereikalauja ypatingų įgūdžių – užtenka kelių taisyklių ir tikslesnių proporcijų.

    Ingredientai:

    • bulvės
    • svogūnas
    • kiaušinis
    • nedidelis kiekis miltų arba krakmolo (jei reikia sutvirtinti masę)
    • druska, pipirai

    Pasirenkami priedai:

    • česnakas
    • žalumynai
    • prieskoniai pagal skonį

    Paruošimas:

    • Bulves sutarkuokite (pagal pageidaujamą struktūrą – smulkiau arba stambiau), svogūną taip pat sutarkuokite arba smulkiai supjaustykite.
    • Bulvių masę gerai nuspauskite, kad pašalintumėte kuo daugiau skysčio.
    • Įmuškite kiaušinį, įberkite druskos, pipirų, prireikus įmaišykite nedidelį kiekį miltų ar krakmolo.
    • Kepkite ant nepridegančios keptuvės su minimaliu aliejaus kiekiu arba formuokite blynelius ir kepkite orkaitėje, kol gražiai apskrus.

    Lengvesnius bulvinius blynus geriausia patiekti iš karto, kol jie dar traškūs. Prie jų tinka šviežios daržovės ir lengvesnis baltymų šaltinis, pavyzdžiui, natūralus jogurtas ar varškė – taip lengvai susikomplektuosite visavertį, sotų patiekalą.

  • Lenkai apie jį beveik negirdėjo, o norvegams tai delikatesas: kas yra žuvies pudingas

    Su kuo jums asocijuojasi pavadinimas „Fiskepudding“? Greičiausiai įsivaizduojate kreminį pudingą, kurį galima valgyti šaukštu tiesiai iš dubenėlio. Iš dalies taip ir yra, tačiau pagrindinis šio patiekalo ingredientas – visai ne pienas ar saldūs milteliai. Čia svarbiausią vaidmenį atlieka tai, ko daugelis nė nesitikėtų. Norvegai šį patiekalą ypač mėgsta.

    „Fiskepudding“ iš esmės yra… žuvies pudingas. Jis gaminamas iš baltos žuvies, kiaušinių, grietinėlės arba pieno, taip pat pridedama krakmolo. Paruošta masė supilama į formą ir kepama. Iškepęs užkandis būna šviesios spalvos, tvirtos, bet švelnios tekstūros, jį lengva pjaustyti riekelėmis. Iš išvaizdos jis gali priminti tofu, „halloumi“ sūrį ar šviesų paštetą, todėl dažnai klaidina.

    Skirtingai nei įprastai virta žuvis, „Fiskepudding“ nesubyra, tačiau kartu nėra nei sunkus, nei sausas. Jis išlieka minkštas, lengvai elastingas ir švelnaus skonio. Žmonėms, kurie norėtų dažniau rinktis žuvį, bet nemėgsta intensyvaus žuvies kvapo, tai gali būti patraukli alternatyva.

    Lietuviškoje virtuvėje žuvis dažniausiai patiekiama gana aiškiomis formomis: kepama keptuvėje, orkaitėje arba ruošiama su džiūvėsėlių apvalkalu. „Fiskepudding“ iš šių rėmų išsiskiria. Jo skonis neutralus, o priedai gali visiškai pakeisti patiekalo charakterį. Be to, tai patogu: nereikia skrosti žuvies ir rinkti ašakų. Pakanka supjaustyti, pašildyti, lengvai apkepinti arba užkepti su priedais. Jis puikiai dera su daržovėmis, bulvėmis ir švelniais padažais, todėl tinka visaverčiam pietų ar vakarienės patiekalui.

    Klasikinis patiekimo būdas – šiltas „Fiskepudding“ su baltu padažu, virtomis bulvėmis ir daržovėmis, pavyzdžiui, morkomis ar žirneliais. Būtent taip jis dažniausiai patiekiamas norvegų namuose. Norint išgauti sodresnį skonį, riekeles galima lengvai apkepinti svieste – tuomet jos įgauna apetitiškesnę spalvą ir ryškesnį aromatą.

    Šis norvegiškas patiekalas taip pat dera su krapais, troškintais porais, garstyčių padažu, keptu žiediniu kopūstu ar paprasta agurkų salota. Įdomiai skamba ir šaltas variantas: plonai supjaustytas jis gali tapti sumuštinių priedu, ypač jei patiekiamas su krienais ar marinuotais agurkais. Toks derinys galėtų tikti ir daugelio lietuvių skoniui.

  • Sardinijoje šį gėrimą geria kasdien ir sulaukia 100 metų: receptas iš trijų žolelių

    „Mėlynosios zonos“ (angl. blue zones) – taip Danas Buettneris pavadino pasaulio vietas, kuriose neįprastai daug žmonių sulaukia garbaus amžiaus išlikdami sveiki ir žvalūs. Apie tai jis rašė knygoje „Ilgaamžiškumo iššūkis. Mėlynųjų zonų paslaptis“. Viena tokių vietų – Sardinija. Ką daro salos gyventojai, kad neretai pasitinka ir 100-ąjį gimtadienį? Vienas iš jų įpročių – paprastas trijų žolelių užpilas.

    „Mėlynųjų zonų“ gyventojai gerokai rečiau susiduria su širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, demencija ar nutukimu. Net ir sulaukę vėlyvo amžiaus jie išlieka aktyvūs: daug juda kasdienybėje, vaikšto pėsčiomis, dirba sode ar namuose, palaiko artimus ryšius su šeima ir bičiuliais. Svarbus ir aiškus gyvenimo tikslas – tai, dėl ko norisi keltis ryte ir veikti.

    Didelė reikšmė priskiriama ir mitybai. Sardinijoje įprasta valgyti mažai perdirbtą maistą, daugiau daržovių ir vaisių, ankštinių (pavyzdžiui, pupelių), produktų, turinčių omega-3 nesočiųjų riebalų rūgščių, taip pat antioksidantų. Manoma, kad toks pasirinkimas gali prisidėti prie priešuždegiminių procesų, padėti organizmui kovoti su oksidaciniu stresu. Taip pat pabrėžiama, kad mėsa dažnai vartojama tik retkarčiais. Salos gyventojų įpročiai dažnai siejami su Viduržemio jūros dieta, kurioje svarbi vieta tenka ir žolelėms – ne tik patiekalams gardinti, bet ir sveikatai palankiems užpilams.

    Vienas populiariai minimų gėrimų – trijų žolelių užpilas iš raudonėlio, šalavijo ir rozmarino. Teigiama, kad toks aromatingas gėrimas gali palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemą, virškinimą bei kepenų veiklą. Šiose žolelėse esančios medžiagos dažnai siejamos su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinio streso žalą.

    Akcentuojama ir galima nauda virškinimo sistemai: žolelės gali padėti palaikyti sklandų virškinimą, mažinti pilvo pūtimą, diskomfortą, palengvinti rėmenį ar sunkumo jausmą. Raudonėlis dažnai minimas dėl savybių, siejamų su bakterijų ar grybelių slopinimu, todėl neretai vartojamas profilaktiškai šaltuoju sezonu. Šalavijas taip pat siejamas su antibakterinėmis ir dezinfekuojančiomis savybėmis, o rozmarinas neretai minimas kaip galintis prisidėti prie savijautos gerinimo peršalus bei turėti švelnų skausmą mažinantį poveikį.

    Taip pat teigiama, kad toks užpilas gali padėti palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje, o reguliarus vartojimas, kartu su subalansuota mityba, siejamas ir su geresne medžiagų apykaita. Kadangi gėrimas nekaloringas, jis dažnai pristatomas kaip paprastas kasdienis pasirinkimas tiems, kurie nori lengvesnės savijautos.

    Paruošti užpilą labai paprasta – tinka tiek šviežios, tiek džiovintos žolelės.

    Žoleles suberkite į arbatinuką ar ąsotį, užpilkite karštu vandeniu ir palikite pritraukti apie 10 minučių. Tuomet nukoškite. Gėrimą galima supilti į termosą ir gurkšnoti dienos eigoje.

  • Vienas priedas „jarzynowa“ salotoms viską pakeičia: tampa daug sotesnės ir dar skanesnės

    Klasikinės daržovių salotos „jarzynowa“ – tikra Lenkijos stalų karalienė. Visgi kartais joms pritrūksta to „kažko“, kad iš paprasto užkandžio virstų rimtesniu patiekalu. Kaip maisto temomis rašantis redaktorius ir kulinarijos entuziastas, virtuvėje dažnai ieškau pusiausvyros tarp tradicijų ir šiuolaikiškų idėjų. Neseniai atradau, kad užtenka vieno paprasto sprendimo, jog šios salotos įgautų visai kitą charakterį.

    Mano autorinė „jarzynowa“ versija su vištiena – tikras atradimas. Įdėjus kvapnios mėsos ir geltonojo sūrio, patiekalas tampa sodresnio skonio, o kartu – ir gerokai sotesnis. Tokios salotos jau gali būti ne tik garnyras ar užkandis, bet ir visavertis patiekalas.

    Šis variantas ne tik skanus, bet ir maistingas. Vištiena suteikia vertingų baltymų, o kiaušiniai, sūris ir kukurūzai papildo patiekalą vitaminais bei mineralais. Agurkai ir morkos suteikia malonaus traškumo ir gaivumo, todėl kiekvienas kąsnis išlieka lengvas, bet kartu sotus.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Kava su šiuo priedu numalšina saldumynų norą: ekspertai aiškina, kodėl tai veikia

    Baltyminė kava, anglakalbėje erdvėje ir socialiniuose tinkluose dažnai vadinama proffee, – tai gėrimas, gaminamas sujungiant įprastą kavą (espresso, filtruotą ar cold brew) ir baltymų porciją. Dažniausiai pasirenkami išrūgų, augaliniai, kiaušinių, kolageno arba iš kaulų sultinio išgauti baltymai. Tokia kombinacija sujungia kofeino žvalinantį poveikį ir aminorūgščių maistinę vertę, todėl gėrimas sparčiai populiarėja ir kaip greitas, funkcionalus pusryčių pasirinkimas.

    Baltyminės kavos ištakos – sporto pasaulyje. Pirmieji pasakojimai apie kavos ir baltymų derinį siejami su ilgų nuotolių bėgikais bei triatlonininkais, ieškojusiais būdo prieš rytines treniruotes greitai gauti energijos ir aminorūgščių. Vėliau idėja persikėlė į platesnę auditoriją, o rinka ėmė siūlyti vis daugiau paruoštų produktų.

    Šis gėrimas nėra vien „kava su milteliais“. Kofeinas stimuliuoja nervų sistemą, didina budrumą ir gerina susikaupimą, o aminorūgštys yra svarbios medžiagos, iš kurių organizmas gamina neuromediatorius, pavyzdžiui, dopaminą ir serotoniną. Baltymai taip pat veikia sotumo hormonus, todėl rytas gali praeiti be staigių energijos šuolių ir vėliau sekančio alkio. Dėl to baltyminė kava dažnai pasirenkama kaip greitas pusryčių pakaitalas, pagalba laikantis svorio mažinimo plano, gėrimas prieš treniruotę arba būdas sumažinti užkandžiavimą darbe.

    Žvelgiant iš mitybos pusės, argumentų šiam deriniui netrūksta. Juoda kava paprastai turi apie 5 kcal ir beveik neturi baltymų, todėl energijos „pakilimas“ neretai būna trumpalaikis. Įdėjus 20–25 g baltymų, situacija keičiasi: aminorūgštys skatina sotumo hormonų GLP‑1 ir PYY išsiskyrimą, o tai gali padėti palaikyti stabilesnį energijos lygį ir sumažinti potraukį saldiems užkandžiams artimiausiomis valandomis.

    Naujesni tyrimai vis dažniau analizuoja, kaip kofeinas ir rytiniai mitybos pasirinkimai susiję su apetitu, motyvacija ir malonumo pojūčiu. Mokslininkai pabrėžia, kad kofeino poveikis nėra vien „žadinantis“ – jis veikia ir neuromediatorių sistemas, kurios daro įtaką elgesiui bei energijos pojūčiui. Diskusijose išskiriama ir tai, kad žarnynas geba labai greitai perduoti informaciją apie gliukozę į smegenis per klajoklį nervą, o toks signalas gali aktyvinti dopamininę sistemą, susijusią su motyvacija ir atlygio pojūčiu.

    Taip pat pasirodė įžvalgų, kad baltymais gausus valgis gali būti susijęs su tirozino – aminorūgšties, iš kurios organizmas gamina dopaminą – prieinamumu. Teoriškai didesnė tirozino pasiūla gali keisti tai, kaip organizmas reaguoja į maistą, įskaitant saldžius ir riebius „paguodos“ užkandžius.

    Baltyminė kava minima ir raumenų apykaitos kontekste. Reguliari baltymų pakankama mityba padeda raumenų skaidulų atsistatymui, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai natūraliai mažėja raumenų masė. Be to, baltyminėje kavoje dažnai naudojamas hidrolizuotas kolagenas gali suteikti glicino ir prolino – aminorūgščių, kurios siejamos su audinių atsinaujinimo procesais, įskaitant ir virškinamojo trakto gleivinės būklę.

    Dietologai baltyminę kavą dažnai apibūdina kaip funkcionalų gėrimą: ji gali stabilizuoti energiją, mažinti norą saldumynams, gerinti koncentraciją, palaikyti raumenų atsistatymą ir ilgiau išlaikyti sotumą.

    Pasigaminti baltyminę kavą paprasta – specialios įrangos nereikia, o galutinis rezultatas dažnai primena glotnų, kreminį kokteilį. Patikimiausias skonis ir konsistencija paprastai gaunama naudojant atvėsintą kavą (cold brew arba atvėsintą espresso, praskiestą vandeniu), nes žemesnė temperatūra sumažina gumuliukų ar baltymo sušokimo riziką.

    Viena porcija dažniausiai suteikia apie 120–150 kcal ir daugiau nei 20 g baltymų – tai panašu į lengvą baltyminį kokteilį.

    Jei baltyminę kavą norisi ruošti karštą, verta taikyti „temperavimo“ principą: baltymų mišinį iš pradžių sumaišyti su nedideliu kiekiu vėsesnio skysčio, o tik tada pamažu pilti karštą kavą, kad konsistencija išliktų tolygi.

    Praktikoje lengviausiai kavoje ištirpsta kolageno baltymai – hidrolizuoti peptidai dažniausiai susimaišo glotniai ir nesudaro gumuliukų. Kiti baltymai neretai reikalauja išankstinio išmaišymo vėsiame vandenyje ar piene. Svarbu atkreipti dėmesį ir į saldintas baltymų formules: jos gali paversti gėrimą desertu ir susilpninti siekiamą apetito kontrolės efektą.

    Skoniui įtakos turi ir kavos pupelės bei skrudinimas: skirtingos rūšys ir skrudinimo intensyvumas lemia rūgštingumą bei antioksidantų junginių kiekį, todėl tas pats receptas skirtingai atsiskleis priklausomai nuo pasirinktos kavos.

  • Šparagai traškioje parmezano plutoje per 15 minučių: taps pagrindiniu pavasario hitu

    Kepti šparagai traškioje paniruotėje su parmezanu – patiekalas, kuris greitai sužavi tiek namiškius, tiek svečius. Taip paruošti šparagai tinka ne tik kaip garnyras prie mėsos, bet ir kaip sotus, pilnavertis valgis.

    Sėkmės paslaptis – ryškus kontrastas tarp traškios, sūriu praturtintos plutelės ir sultingo, minkšto vidaus. Paniruotė padeda „užrakinti“ natūralias šparagų sultis, todėl iškepti jie tampa intensyvesnio skonio ir aromatingesni nei tiesiog apvirti.

    Šis variantas paruošiamas greitai – paprastai užtenka iki 15 minučių, o rezultatas primena restorano lėkštę. Paniruotė čia nėra vien džiūvėsėliai: kietasis sūris suteikia papildomo traškumo, o kepant išryškėja šparagų salstelėjimas, kurį puikiai subalansuoja sūrus parmezanas.

    Receptui geriausia rinktis vidutinio storio šparagus: per ploni gali pernelyg greitai suminkštėti, o labai storiems prireiks ilgesnio kepimo, dėl ko paniruotė gali imti degti. Tai puiki alternatyva įprastoms bulvytėms ar užkandžiams vaišių stalui.

    Paruoštus šparagus patiekite karštus. Jie ypač skanūs su padažu – tiks jogurtinis, česnakinis ar olandiškas. Skanaus!

  • Smocžio vaisiaus paslaptis: egzotiška pitaja žarnyną valo tarsi šepetys ir stiprina kūną

    Pitaja, dar vadinama smocžio vaisiumi, dažnai pristatoma kaip egzotiškas supermaistas. Ir ne veltui: ji ne tik atrodo įspūdingai, bet ir gali pastebimai pagerinti virškinimą. Žemiau – kuo pitaja ypatinga, kuo vertingos jos juodos sėklytės ir kaip šį vaisių valgyti, kad išnaudotumėte visą jo potencialą.

    Pitaja kilusi iš Centrinės ir Pietų Amerikos, tačiau šiandien dažniausiai auginama Vietname, Tailande, Indonezijoje ir Filipinuose. Ji priklauso kaktusinių šeimai, o jos žiedai prasiskleidžia tik naktį – dėl to angliškai kartais vadinama mėnulio gėle. Vaisius noksta ant kaktuso vijoklių ir turi kelias rūšis: dažniausiai sutinkama baltoji pitaja (rožinė žievė, baltas minkštimas) ir raudonoji pitaja (rožinė žievė, ryškiai purpurinis minkštimas). Rečiau pasitaiko geltonoji pitaja – su geltona žieve ir baltu vidumi, laikoma saldžiausia iš trijų.

    Vienas maždaug 300 gramų pitajos vaisius turi apie 60 kilokalorijų, tačiau yra gausus vitamino C, B grupės vitaminų, magnio, geležies ir kalio. Raudonoji pitaja taip pat turi betacianinų – natūralių pigmentų, suteikiančių intensyvią spalvą ir pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu. Tyrimai rodo, kad reguliarus pitajos vartojimas gali padėti palaikyti imuninę sistemą, mažinti uždegiminius procesus ir teigiamai veikti cukraus apykaitą.

    Vis dėlto labiausiai pitaja išsiskiria poveikiu virškinimo sistemai – tai tema, kuri tampa vis aktualesnė žmonėms, sąmoningai besirūpinantiems žarnyno sveikata.

    Pitaja yra vienas geriausių natūralių skaidulų šaltinių tarp egzotinių vaisių. 100 gramų minkštimo gali būti apie 3–5 gramus skaidulų – tai panašu į kriaušių ar obuolių rodiklius ir gerokai daugiau nei bananuose ar arbūzuose.

    Tačiau svarbiausia pitajos stiprybė – smulkios juodos sėklytės, išsibarsčiusios po visą minkštimą. Jos turi tvirtą, netirpią luobelę, todėl per virškinamąjį traktą praeina beveik nepakitusios. Dėl to jos veikia tarsi natūralus šepetėlis: švelniai padeda „nuvalyti“ žarnyno sieneles nuo maisto likučių ir skatina peristaltiką. Tirpios skaidulos iš minkštimo ir netirpios skaidulos iš sėklų sukuria derinį, kuris vienu metu maitina žarnyno mikroflorą ir padeda fiziškai „pravalymui“.

    Juodos pitajos sėklytės naudingos ne vien dėl skaidulų. Jose yra omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, kurios gali prisidėti prie širdies sveikatos ir padėti mažinti uždegiminius procesus organizme. Be to, sėklose yra augalinių baltymų ir natūralių aliejų, kurie gali palengvinti maisto slinktį žarnynu. Dėl to dalis žmonių virškinimo pagerėjimą pastebi jau po kelių dienų, reguliariai įtraukus pitają į mitybą.

    Pitajoje taip pat aptinkama oligosacharidų – prebiotikų, kurie tampa maistu naudingoms žarnyno bakterijoms, tokioms kaip Lactobacillus ir Bifidobacterium. Taigi pitaja palaiko ne tik mechaninį žarnyno darbą, bet ir sveikos, įvairios mikrofloros formavimąsi, susijusį su virškinimu, imunitetu ir net savijauta.

    Pitają galima valgyti labai paprastai – perpjauti per pusę ir minkštimą suvalgyti šaukšteliu. O jei norisi įvairesnių idėjų, štai keli praktiški būdai, kaip šį vaisių paversti kasdienio meniu žvaigžde.

    Smoothie dubenėlis su pitaja

    Sumaišykite trintuve šaldytą vienos raudonos pitajos minkštimą, vieną bananą ir šlakelį kokosų pieno. Supilkite į dubenį ir papuoškite granola, kivio riekelėmis, avietėmis, kokosų drožlėmis bei čija sėklomis. Dėl ryškios spalvos vaizdas įspūdingas, o skonis – kremiškas, gaivus ir natūraliai saldus.

    Tropinė salota su pitaja

    Pitajos minkštimą supjaustykite kubeliais ir sumaišykite su mango, avokadu, rukola bei pakepintais anakardžių riešutais. Apšlakstykite padažu iš laimo sulčių, šaukšto alyvuogių aliejaus ir trupučio medaus. Norint lengvo kontrasto, galima pabarstyti aitriųjų paprikų dribsniais. Ši salota tinka lengviems pietums arba kaip priedas prie keptų krevečių ar vištienos.

    Naminiai pitajos ledai

    Supjaustykite dviejų pitajų minkštimą ir užšaldykite bent 4 valandoms. Tuomet sudėkite į trintuvę, įdėkite 2 šaukštus graikiško jogurto ir 1 šaukštą medaus. Plakite, kol masė taps glotni, primenanti šerbetą. Patiekite iš karto, pabarstę smulkintomis pistacijomis arba juodojo šokolado drožlėmis.

    Pitaja – vaisius, kuriame dera ir skonis, ir nauda. Ji atrodo išskirtinai, turi mažai kalorijų, o kartu aprūpina organizmą vitaminais, antioksidantais, skaidulomis ir prebiotikais. Smulkios juodos sėklytės tampa natūraliu pagalbininku žarnynui, todėl smocžio vaisius daugeliui pelnytai tampa ne egzotika dėl grožio, o kasdieniu pasirinkimu dėl savijautos.

  • Vienus atbaido kvapas, kiti šlovina: šis mėsos delikatesas – tikras išsigelbėjimas anemikams

    Atšiaurus Tatrų klimatas ir natūralus gyvulių ganymas kalnų pievose lemia, kad Podhalės aviena laikoma išskirtine. Aukštikalnių augalija, kurioje gausu žolelių ir aromatingų žolių, suteikia mėsai unikalų skonio profilį, kurio neįmanoma atkartoti lygumose. Aviena dažnai patiekiama kepta, ruošiama kaip šašlykai arba naudojama kaip pagrindas legendinei rūgščiai kopūstų sriubai.

    Žmonėms, kuriems trūksta geležies, aviena gali būti tikras išsigelbėjimas. Tai vienas turtingiausių lengvai pasisavinamos heminės geležies šaltinių, todėl ji puikiai tinka anemija sergančiųjų mitybai. Be to, joje gausu vitamino B12 ir cinko, kurie padeda stiprinti imuninę sistemą ir palaikyti nervų sistemos veiklą. Avienoje taip pat randama oroto rūgšties, kuriai priskiriamas kepenų regeneraciją palaikantis ir senėjimo procesus lėtinantis poveikis.

    Specifinis avienos kvapas dažniausiai siejamas su riebalų rūgštimis, labiau būdingomis vyresniems gyvūnams. Būtent šis aromatas neretai atbaido pradedančiuosius kulinarus, tačiau tinkamai paruošta aviena gali sužavėti sodriu skoniu.

    Perkant avieną verta atkreipti dėmesį į kilmę. Vietiniai augintojai dažniausiai siūlo geriausios kokybės mėsą. Jos galima rasti didesnėse mėsos parduotuvėse, taip pat kai kuriose elektroninėse parduotuvėse. Dažna klaida – rinktis mėsą su labai storu geltonų riebalų sluoksniu: būtent jame dažniausiai susikaupia intensyviausias kvapas. Prieš gaminant riebalus reikėtų kruopščiai nupjauti.

    Ruošiant avieną itin svarbus marinavimas. Kalniečiai nuo seno naudoja česnaką, mairūną ir kadagio uogas – šie prieskoniai sušvelnina specifinį aromatą ir išryškina geriausias mėsos savybes. Dar vienas būdas sumažinti kvapą – prieš kepant kelias ar keliolika valandų pamirkyti mėsą rūgpienyje arba išrūgose.

    Tai patiekalas, įrodantis, kad tinkamai paruošta aviena išsiskiria ypatingu minkštumu ir aromatu.

    Podhalės avieną geriausia patiekti su naminiais bulviniais virtinukais, šližikais, perlinėmis kruopomis, o šalia tinka spanguolės arba raudonųjų kopūstų salotos.