Blog

Apie tai, kaip namų sąlygomis lengvai patikrinti varškės kokybę ir tikrumą, verta žinoti kiekvienam. Šie paprasti būdai padės atskirti natūralų produktą nuo galimos klastotės.

Perkant varškę sveriamą, ypač lengva užtaikyti ant falsifikato, kuris gaminamas iš pigios palmių aliejaus ir krakmolo. Toks produktas ne tik nesuteikia jokios naudos, bet gali ir pakenkti organizmui. Todėl patariama būti atidiems ir nesiremti vien patrauklia išvaizda.

Norėdami greitai pastebėti nesąžiningų pardavėjų triukus, galite atlikti paprastą testą su įprastu jodu, kurį dažnai rasite namų vaistinėlėje. Palyginimui pravers ir gabalėlis žalios bulvės, nes joje natūraliai yra daug krakmolo. Užlašinkite po vieną lašą jodo ant bulvės ir ant įsigytos varškės, tuomet palaukite 3–5 minutes, kad reakcija pasireikštų pilnai. Jei į varškę buvo pridėta krakmolo, lašas pakeis spalvą ir taps mėlynas arba violetinis, panašiai kaip ant bulvės. Ant natūralios varškės jodas turėtų išlikti įprasto rudo atspalvio.

Kitas būdas padeda suprasti, ar produkte nėra augalinių riebalų, pavyzdžiui, palmių aliejaus. Tam reikės tik verdančio vandens. Į puodelį su labai karštu vandeniu įmeskite truputį varškės. Jei produktas nenatūralus ir jame yra augalinių riebalų, jis beveik iškart ims irti į smulkius dribsnius, o vandens paviršiuje susidarys tiršta, riebi plėvelė. Tuo tarpu tikra varškė elgsis kitaip: karštame vandenyje ji paprastai nesubyra, o šiek tiek aptirpsta ir tampa tampri.

Yra ir dar vienas įdomus patikrinimo būdas, kuriam nereikia jokių cheminių priemonių. Galite pasitelkti naminius augintinius – katę ar šunį. Pasiūlykite jiems mažą varškės gabalėlį ir stebėkite reakciją. Teigiama, kad gyvūnai dažnai atsisako ėsti krakmolo ir palmių aliejaus mišinį – pauosto ir nusisuka, o natūralaus pieno produkto paprastai neignoruoja.

Žinodami šiuos paprastus patarimus, galėsite drąsiau rinktis kokybiškesnį produktą ir sumažinti riziką įsigyti prastos sudėties varškę.

Ar turite ledukų formelių, kurias naudojate tik gėrimams? Pasirodo, jos gali tapti itin praktiškais pagalbininkais virtuvėje. Štai keli būdai, kaip jas pritaikyti kur kas įdomiau.

Beveik kiekvienuose namuose virtuvėje galima rasti ledukų formelių. Vieni nuolat šaldo vandenį gėrimams, kiti jas padeda į spintelę ir pamiršta.

Tačiau ne visi susimąsto, kad šios formelės tinka ne tik ledui. Pasitelkus šiek tiek fantazijos, jų panaudojimo galimybės gerokai platesnės.

Pirmiausia, žinoma, – ledo kubeliai. Jei mėgstate gėrimus, galite šaldyti spalvingus kubelius su uogomis ar vaisių gabalėliais, įberti valgomų blizgučių ar net įdėti valgomų žiedų. Taip pat galima užšaldyti ledus ir panaudoti juos, pavyzdžiui, kavai ar desertiniams gėrimams.

Dar vienas patogus sprendimas – užšaldyti pomidorų pastą, kad prireikus galėtumėte ją dėti į patiekalus porcijomis. Taip pat patyrusios šeimininkės rekomenduoja šaldyti smulkintus žalumynus: tereikia išimti kubelį ir įmesti į sriubą ar padažą.

Ypač praktiška į formeles supilti mėgstamą aliejų, įdėti česnako ir žalumynų – gausite paruoštą aromatingą pagrindą mėsai kepti arba paskrudintos duonos riekelėms pagardinti.

Didesnėse formelėse galima užšaldyti kvapnų česnakinį sviestą. Kadangi jis gana greitai suminkštėja ir greičiau genda, patogu laikyti mažomis porcijomis – išsiimsite tiek, kiek reikia, ir likęs sviestas nepraras kokybės.

Įdomu tai, kad ledukų formelės gali praversti net sušių mėgėjams. Uždenkite formeles maistine plėvele, sudėkite žuvį, agurką, sūrį ir ryžius, o viršų uždenkite nori gabalėliu – ir turėsite greitus, vadinamuosius „tinginių“ suktinukus.

Formelės dažnai naudojamos ir naminiams saldainiams: į jas galima pilti šokoladą. Patogiausia rinktis silikonines formeles, nes iš jų lengviausiai išimti sustingusius saldumynus. Tokiose pačiose formelėse galima paruošti ir vaikams skirtus mažus „vieno kąsnio“ ledus – tereikia sumaišyti pieną su vaisiais ir užšaldyti.

Be to, jos praverčia ir grožiui: galima užšaldyti ramunėlių, sukatžolės ar jonažolės nuovirą ir ryte ledo kubeliu švelniai nuvalyti veidą – tai padeda atgaivinti odą ir suteikia žvalumo.

Šiandien galima įsigyti įvairių dydžių ir formų formelių, todėl eksperimentuoti dar lengviau. Išbandykite ir atraskite patogiausią būdą, kuris tiks būtent jūsų virtuvei.

Nežinote, kaip greitai ir paprastai sušildyti grindis be įrengto grindinio šildymo? Patyrę šeimininkai dalijasi vadinamąja norvegiška sistema, kuri padeda išlaikyti šilumą net esant dideliam šalčiui ir nereikalauja nei vamzdynų, nei elektros.

Pasak jų, Ukrainoje žmonės gana dažnai renkasi šiltas grindis, kad šaltuoju metų laiku namuose būtų komfortiška. Tokia šildymo sistema švelniai ir tolygiai sušildo patalpas, o oras paprastai nėra taip sausinamasis kaip naudojant kai kuriuos kitus šildymo sprendimus.

Dažniausiai vieni renkasi specialius šildymo kilimėlius, kiti montuoja vamzdžius, kuriais cirkuliuoja karštas vanduo. Tačiau Norvegijoje, kaip teigiama, paplitęs ir paprastesnis, labiau biudžetinis sprendimas – šiltas pagrindas, paremtas sluoksniuota šilumos izoliacija.

Ko prireiks? Nurodoma, kad reikalingos šios medžiagos: fanera; 200 milimetrų storio lagės, tarp jų – du šilumos izoliacijos sluoksniai po 100 milimetrų; 50 milimetrų storio tašeliai, tarp kurių šilumos izoliacija klojama kryžmai; tuomet vėl fanera.

Atkreipiama dėmesį, kad viršutinį sluoksnį esant poreikiui galima pakeisti juodgrindėmis, ant kurių klojami laminuotos medžio drožlių plokštės (LMDP) lakštai. Taip pat pažymima, jog Norvegijoje gana retai naudojama ruloninė šilumos izoliacija.

Dažniau, teigiama, pasirenkamos „Parok“ plokštės. Rekomenduojama rinktis didelio tankio akmens vatą – nuo 90 iki 110 kg/m³.

Tokios izoliacijos privalumai – ji mažiau praleidžia skersvėjus, yra patogi montuoti ir gerai priglunda prie lagių. Be to, tankią akmens vatą graužikams esą kur kas sunkiau pažeisti.

Ekspertai tvirtina, kad pagal šią norvegišką sistemą įrengtos šiltos grindys gali užtikrinti jaukumą net ir esant stipriems šalčiams. Kartu akcentuojama ir kita nauda – nebereikia mokėti didelių sumų už elektrinį grindų šildymą.

Nežinote, kaip be didelių pastangų per trumpą laiką išvalyti nešvarią orkaitės skardą? Dalijamės paprastu naminiu triuku, kuris padeda grąžinti skardai švarą ir blizgesį.

Po švenčių ar ilgesnio gaminimo maratono skardos dažnai pasidengia riebalų sluoksniu, ant jų prikepa saldžių įdarų likučiai, o prie paviršiaus „mirtinai“ prisiklijuoja kepimo popierius ar folija. Tokius nešvarumus kartais tenka šveisti ilgai, tačiau yra būdas, kuris gali palengvinti darbą.

Patyrusios šeimininkės sako, kad su šia dažna problema galima susitvarkyti per maždaug 30 minučių, pasitelkiant paprastą priemonę, kuri dažniausiai yra kiekvienuose namuose.

„Po tokio apdorojimo skardos paprastai nebereikia stipriai šveisti – net įsisenėję nešvarumai lengviau atsiskiria“, – teigia jos.

Štai žingsniai, kaip tai padaryti:

Pirmiausia ištraukite skardą iš orkaitės ir įkaitinkite orkaitę iki maždaug 200 laipsnių. Nuo skardos pašalinkite prilipusio kepimo popieriaus ar folijos likučius.

Tada ant skardos užberkite storą sluoksnį druskos (bent 1 cm). Geriausiai tinka stambesniais kristalais pasižyminti druska. Paskirstykite ją tolygiai per visą skardos paviršių.

Skardą dėkite į įkaitintą orkaitę ir palikite apie 30 minučių. Teigiama, kad po šios procedūros didelė dalis nešvarumų atsiskiria savaime, o likučius galima lengvai nuvalyti minkšta šluoste arba kempinėle.

Pabaigoje skardą rekomenduojama nuplauti vėsiu vandeniu. Jei reikia, galima naudoti ir skystą muilą.

Dalis pirkėjų majonezą laiko vienu nesveikiausių produktų parduotuvių lentynose. Vis dėlto pats majonezas nėra „blogis“ – kokybiško produkto pagrindą sudaro aliejus, kiaušiniai, prieskoniai ir rūgštis. Problemos prasideda tuomet, kai sudėtyje atsiranda pigūs pakaitalai ir priedai, skirti sumažinti savikainą. Į ką verta atkreipti dėmesį perkant majonezą?

Pirmasis įspėjamasis ženklas – palmių aliejus. Jis neretai paslepiamas po bendru užrašu „augalinis aliejus“, neįvardijant, koks konkrečiai aliejus naudojamas. Tokia formuluotė turėtų kelti rimtų abejonių, nes palmių aliejus dažnai dedamas vietoje saulėgrąžų ar alyvuogių – jis tiesiog pigesnis.

Reguliarus produktų su palmių aliejumi vartojimas siejamas su didesne „blogojo“ cholesterolio rizika ir galimais širdies bei kraujagyslių sistemos sutrikimais. Be to, teigiama, kad jis organizmui sunkiau virškinamas, todėl tokių produktų rekomenduojama vengti.

Antras pigesnio produkto požymis – krakmolas arba miltai. Šie ingredientai naudojami tam, kad padažas sutirštėtų naudojant mažiau aliejaus. Nors tai leidžia sumažinti gamybos kainą, nukenčia tekstūra: ji gali tapti kiek „želė“ primenanti, labiau panaši į pudingą, o ne į įprastą kremišką majonezą.

Taip pat verta įvertinti tirštiklius, pavyzdžiui, guaro gumą, ksantano gumą ar karageniną. Jų buvimas dažnai reiškia, kad produkto sudėtyje aliejaus mažiau, nei turėtų būti, o norint išgauti tinkamą konsistenciją prireikė papildomų priedų. Tradicinį majonezo tirštumą turėtų užtikrinti aliejaus ir kiaušinių emulsija, o ne pigūs pakaitalai.

Dar vienas svarbus kriterijus – galiojimo trukmė. Kokybiškas, mažiau konservantų turintis majonezas šaldytuve paprastai išlieka šviežias apie dvi–keturias savaites. Jei gamintojas nurodo gerokai ilgesnį laiką, tikėtina, kad produkte yra konservantų.

Perkant verta visada skaityti sudėtį. Gamintojų tikslas – parduoti produktą, o pirkėjo užduotis – įvertinti, ką jis deda į savo krepšelį. Juk, kaip dažnai sakoma, esame tai, ką valgome.

Kai kurios buitinės smulkmenos gali gerokai palengvinti daržovių ir uogų auginimą sode ar darže. Pasakojame, kaip pritaikyti seną sietelį, kurio virtuvėje jau nebereikia.

Virtuvės įrankiai dažniausiai savo gyvenimą baigia šiukšliadėžėje. Vos tik tinklelyje atsiranda pirmoji skylutė ar nulūžta rankena, daiktą greitai nurašome į „atliekų“ kategoriją. Tačiau senas metalinis sietelis yra reta išimtis: net ir nusidėvėjęs jis gali „padaryti karjerą“ darže, iš kulinarinio įrankio tapdamas patogiu sauso tręšimo barstytuvu.

Atėjus laikui pabarstyti lysves pelenais, tabako dulkėmis ar smulkintomis kalkėmis, dažnai iškyla ta pati bėda: medžiaga pasiskirsto netolygiai, krenta gumulais. Rankomis išgauti lygų sluoksnį praktiškai neįmanoma, o per didelis pelenų kiekis vienoje vietoje gali „nudeginti“ jaunus lapus. Užuot mėčius trąšas saujomis ir leidus vėjui jas išnešioti, verta pasiimti seną sietelį.

Per smulkias skylutes praeina tik tiek miltelių, kiek reikia, todėl pabarstymas būna tolygesnis. Taip sunaudosite mažiau pelenų, o padengsite didesnį plotą. Jei augalus užpuolė kryžmažiedės spragės ar šliužai, augalą reikia apdengti smulkia „dulkių“ plėvele. Sietelis sukuria lengvą miltelių debesėlį, kuris nusėda ant kiekvieno lapo, nepalikdamas kenkėjams daug galimybių.

Patogiausia naudoti sietelį su rankena. Tiesiog įsemkite pelenų iš kibiro ir, lengvai pabelsdami į sietelio kraštą, tolygiai „pasūdykite“ lysvę. Šis būdas ypač praverčia ryte, kai ant lapų dar laikosi rasa: per smulkias skylutes persijoti milteliai akimirksniu prilimpa prie drėgno paviršiaus ir sudaro apsauginį sluoksnį. Tai gerokai veiksmingiau nei supilti pelenų krūvelę tik prie šaknų.

Patyrusios šeimininkės dalijasi paprastu būdu, kaip greitai sumažinti nemalonų kvapą ir drėgmę skalbimo mašinoje. Pasak jų, tam gali padėti visiškai įprasti ryžiai.

Laikui bėgant daugelyje skalbimo mašinų atsiranda nemalonus kvapas, o ant guminių tarpinių gali pradėti kauptis pelėsis. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai po skalbimo nepaliekamos pravertos durelės, todėl viduje esanti drėgmė neišgaruoja.

Po skalbimo mašinoje lieka vandens likučių, nešvarumų (pavyzdžiui, audinių pūkelių ar plaukų) bei ploviklių nuosėdų. Visa tai, susimaišę su drėgme, ilgainiui sukelia nemalonų kvapą. Dar blogiau – nuolatinė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui atsirasti ant guminės manžetės, o tai gali būti žalinga sveikatai.

Šeimininkių teigimu, ryžiai pasižymi geromis drėgmę sugeriančiomis savybėmis ir gali padėti neutralizuoti kvapus. Dėl to jie kartais naudojami kaip paprasta priemonė skalbimo mašinos vidui „sausinti“.

Siūloma kelias saujas ryžių suberti į kvėpuojančio audinio maišelį ir jį tvirtai užrišti. Taip pasigaminsite savotišką drėgmės sugėriklį, kuris, kaip teigiama, gali padėti sumažinti ir nemalonius kvapus.

Maišelį su ryžiais patariama dėti į skalbimo mašinos būgną iškart po skalbimo. Taip pat rekomenduojama nepamiršti palikti mašinos durelių šiek tiek pravirų, kad vidus geriau vėdintųsi.

Norint stipresnio efekto, po skalbimo siūloma sausa šluoste nuvalyti guminę manžetę. Valant galima pastebėti susikaupusį purvą – ši vieta dažnai yra probleminė.

Kai kurios šeimininkės profilaktiškai kartais paleidžia tuščią skalbimo ciklą, įdėjusios indaplovės tabletę. Pasak jų, tai padeda greičiau pašalinti susikaupusius nešvarumus.

Ryžius galima panaudoti ir kitose buitinėse situacijose. Pavyzdžiui, lėkštė su ryžiais šaldytuve, kaip teigiama, sugeria perteklinę drėgmę ir pašalinius kvapus. O įberti į druskos ar cukraus indelio dugną ryžiai gali padėti šiems produktams mažiau drėkti.