CP v2

Blog

  • Aukcijos dėl OZE keisis nuo 2026 metų: šalia kainos atsiras nauji kriterijai, bet dar svarstomi scenarijai

    Naujos taisyklės jau įrašytos ES

    Europos Sąjungoje įsigalioja naujas požiūris į atsinaujinančios energetikos konkursus ir aukcionus: vien kainos pasiūlymo nebepakaks. Pagrindas tam – 2024 metais priimtas Net Zero Industry Act, kuriuo siekiama stiprinti Europoje gaminamų netaršių technologijų ekosistemą.

    Šiame reglamente numatyta, kad OZE aukcionuose atsiras ne kainos kriterijai – jie bus taikomi tiek dalyvių išankstinei atrankai, tiek galutiniam laimėtojo parinkimui. Detalesnės nuostatos įtvirtintos įgyvendinimo taisyklėse, kurios 2025 metais sukonkretino, ką šalys narės turės vertinti.

    Ką reiškia ne kainos kriterijai?

    Ne kainos kriterijai apima reikalavimus, susijusius su atsakingu verslo vykdymu, kibernetiniu saugumu ir duomenų apsauga, taip pat realiais pajėgumais projektą įgyvendinti laiku ir pilna apimtimi. Be to, numatomi atsparumo ir tvarumo aspektai, kurie gali būti įtraukti kaip privaloma atrankos sąlyga arba kaip vertinimo dalis.

    Pagal ES nustatytą kryptį šių kriterijų bendra įtaka vertinime gali sudaryti nuo 15 proc. iki 30 proc. Jei šalis nuspręstų taikyti tokį modelį, naujos taisyklės turėtų apimti bent 30 proc. per metus aukcionuose parduodamo apimties arba 6 gigavatus.

    2026 metų aukcionai: sprendimai dar neaiškūs

    Lenkijos Klimato ir aplinkos ministerija nurodo, kad šiuo metu vyksta analitiniai darbai, kaip praktiškai perkelti ES reikalavimus į nacionalinę aukcionų sistemą. Ministerija pabrėžia, jog dėl kriterijų pobūdžio ir papildomų pareigų, kurios atsirastų ir investuotojams, reikalingas išsamus poveikio įvertinimas.

    Ministerija taip pat pripažįsta, kad naujų kriterijų pritaikymas būtent 2026 metų aukcionams šiuo metu atrodo labai sudėtingas. Įvardijami du pagrindiniai iššūkiai: projektų, kurie būtų siūlomi aukcione, pritaikymas naujai logikai ir pačios aukcionų platformos bei taisyklių procedūrinis perprogramavimas.

    „Šiuo metu svarstomi skirtingi scenarijai dėl 2026 metų aukcionų, tačiau projektų įtraukimas į ne kainos kriterijų sistemą šiuo momentu atrodo itin sudėtingas“, – nurodė ministerija.

    Platesnis poveikis: pokyčiai palies ir jūrinį vėją

    Energetikos reguliuotojas URE skelbia, kad rugpjūtį planuoja pradėti derinimus su ministerija dėl aukcionų grafiko. Numatoma, kad šie aukcionai galėtų vykti 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį, todėl laiko pasirengimui lieka nedaug.

    Lygiagrečiai vyksta darbai, susiję su ne kainos kriterijų pritaikymu jūrinės vėjo energetikos konkursams. Ministerijos vertinimu, šiame segmente naujos taisyklės realistiškiausiai galėtų startuoti nuo 2027 metais planuojamo aukciono.

    Teisininkai ir rinkos ekspertai atkreipia dėmesį, kad be aiškių nacionalinių taisyklių sunku prognozuoti, kuriems projektams reikalavimai bus taikomi ir ar tai padidins aukcionuose siūlomas elektros kainas. Bendras ES kontekstas rodo, kad daugelyje valstybių narių įgyvendinimas dar tebėra parengiamojoje stadijoje.

  • Antikitėros mechanizmas: kaip 2 000 metų senumo graikų įrenginys prognozavo užtemimus

    Antikitėros mechanizmas: kaip 2 000 metų senumo graikų įrenginys prognozavo užtemimus

    Radimas, kuris pakeitė archeologiją

    1901 metais netoli Graikijos Antikitėros salos kempinių nardytojai aptiko romėniško laivo nuolaužas. Tarp amforų ir skulptūrų iš jūros dugno iškeltas korozijos suėstas bronzos ir medžio gabalas ilgai atrodė kaip dar vienas bevertis radinys.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai vienas svarbiausių technologijos istorijos artefaktų, šiandien vadinamas Antikitėros mechanizmu. Mokslininkai jį datuoja maždaug 150–100 metų prieš mūsų erą laikotarpiu, o pats objektas saugomas Atėnų Nacionaliniame archeologijos muziejuje.

    Kas tai per „senovės kompiuteris“?

    Antikitėros mechanizmas dažnai apibūdinamas kaip ankstyviausias žinomas analoginis skaičiavimo įrenginys. Jo paskirtis buvo ne „skaičiuoti“ šiuolaikine prasme, o mechaniškai atkurti dangaus kūnų ciklus ir pagal juos prognozuoti astronominius reiškinius.

    Įrenginyje buvo daugiau nei 30 ranka sukamų bronzinių krumpliaračių, kurie modeliuodavo Mėnulio ir Saulės judėjimą bei jų ciklus. Tyrimai rodo, kad mechanizmas naudojo sudėtingą pavarų derinį su epicykline sistema, artima diferencialo principui, kad būtų kompensuojami ciklų netolygumai.

    Priekinėje dalyje veikė Mėnulio fazes rodantis indikatorius, kuriame sukdavosi pusiau balta ir pusiau juoda sfera. Galinėje pusėje buvo keli ciferblatai, siejami su Metoniniu ciklu, Saroso ciklu ir kitais skaičiavimais, skirtais užtemimų laikams tikslinti.

    Kaip pavyko perskaityti vidų?

    Didžiausias iššūkis buvo tai, kad mechanizmas išliko fragmentais, o metalas per šimtmečius tapo trapus ir suardytas. Lūžis įvyko XX amžiaus viduryje, kai tyrėjai pradėjo taikyti rentgeno metodus, leidusius pamatyti vidines pavaras neardant artefakto.

    1959 metais fizikas Derekas de Solla Price pradėjo sistemingus tyrimus, o vėliau kartu su graikų mokslininkais atlikti rentgeno ir gama spindulių vaizdai atskleidė krumpliaračių struktūrą. Identifikuotos pavaros su labai dideliu dantukų skaičiumi parodė, kad senovės meistrai turėjo stulbinamą metalo apdirbimo tikslumą.

    Vėlesniame etape Antikitėros mechanizmo tyrimų projektas, pasitelkęs kompiuterinę tomografiją ir skaitmeninį raidžių bei žymėjimų „nuskaitymą“, atstatinėjo ne tik pavaras, bet ir užrašų logiką. Tai leido tiksliau suprasti, kokias skales įrenginys rodė ir kaip vartotojas turėjo juo naudotis.

    Kiek tikslus buvo mechanizmas?

    Nors šiandien Antikitėros mechanizmas dažnai pristatomas kaip „veikęs senovės kompiuteris“, mokslininkai dėl jo praktinio tikslumo nėra vieningos nuomonės. Kai kurie modeliavimai rodo, kad bent dalies planetų padėties indikatoriai galėjo klysti dėl tuometinės astronomijos žinių ribotumo, o ne dėl gamybos broko.

    Kita tyrimų kryptis pabrėžia mechaninį jautrumą: net ir nedidelės paklaidos krumpliaračiuose galėjo lemti strigimą ar slydimą. Dėl to išlieka atviras klausimas, ar artefaktas buvo kasdienis „skaičiuotuvas“, ar labiau demonstracinis, mokomasis ar prestižinis prietaisas.

    „Tai senovės pasaulio visata, pamatyta nauju kampu: Žemė centre, o dangaus kūnai juda taip, kaip tai įsivaizdavo graikai“, – sakė tyrėjas Raúl Pérez Enríquez.

    Susidomėjimas mechanizmu nemažėja ir šiandien: kuriamos įvairaus dydžio replikos, skirtos švietimui ir inžineriniam mąstymui ugdyti. Antikitėros mechanizmas tapo pavyzdžiu, kaip archeologija, fizika ir šiuolaikinė vaizdinimo technika kartu gali „prikelti“ technologiją, kuri tūkstantmečius buvo laikyta neįmanoma savo laikui.

  • Ką pamatyti ir išgirsti Europoje šią savaitę: Charli XCX albumas, Freud ir Escher parodos

    Ką pamatyti ir išgirsti Europoje šią savaitę: Charli XCX albumas, Freud ir Escher parodos

    Europos kultūros savaitės pasirinkimai

    Liepos pabaigoje Europos kultūros kalendoriuje ryškėja keli aiškūs akcentai: naujas Charli XCX albumas, didelės apimties Lucian Freud paroda Danijoje ir M. C. Escher ekspozicija Londone. Tai savaitė, kai popmuzikos naujienos keliauja greta klasikinių vardų, o muziejai konkuruoja su kino salėmis ir srautinių platformų premjeromis.

    Pastaruoju metu tokie „kultūros digest“ formatai vis dažniau tampa greitu orientyru keliautojams ir miestų savaitgalio planuotojams. Po intensyvių vasaros festivalių etapų auditorija ieško aiškių, konkrečių rekomendacijų, o institucijos vis labiau remiasi tarptautinėmis parodomis ir didelio matomumo premjeromis.

    Parodos: Freud ir Escher

    Louisiana modernaus meno muziejuje Humlebege, Danijoje, iki 2026 metų rugsėjo 27 dienos rodoma Lucian Freud kūrybai skirta paroda. Joje dėmesys skiriamas ne tik tapybai, bet ir piešiniams bei darbams įvairiomis priemonėmis, leidžiantiems pamatyti, kaip gimdavo menininko portretų psichologinis intensyvumas.

    Lucian Freud laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus figūratyvinės tapybos autorių, o jo portretai vertinami dėl bekompromisio kūniškumo ir emocinės įtampos. Paroda Louisiana muziejuje išryškina jo darbo procesą, todėl ji įdomi ne tik meno gerbėjams, bet ir tiems, kurie nori suprasti, kaip piešinys virsta tapybiniu pasakojimu.

    Londono Somerset House iki 2026 metų rugsėjo 6 dienos pristato M. C. Escher kūrybą, kurioje matematika virsta optinėmis iliuzijomis. Ekspozicijoje rodoma daugiau nei 150 darbų, o pats Escher fenomenas dažnai apibūdinamas kaip retas atvejis, kai grafika sugeba veikti ir kaip menas, ir kaip galvosūkis.

    Escher tarptautinis pripažinimas atėjo vėliau, tačiau jo paradoksalios erdvės ir perspektyvos tapo vizualinės kultūros dalimi nuo dizaino iki šiuolaikinių skaitmeninių interpretacijų. Ši paroda aktuali ir dėl to, kad muziejai vis aktyviau ieško patirčių, kurios vienodai įtraukia tiek reguliarius lankytojus, tiek naują auditoriją, atėjusią dėl „instagramiško“ efekto.

    Kinas, serialai ir muzika: naujos premjeros

    Kino teatruose liepos 24 dieną startuoja politinis trileris Jana Nayagan, kuriame vaidina Indijos kino žvaigždė Joseph Vijay. Kūrinyje pasakojama apie buvusį policininką, mėginantį spręsti socialinio teisingumo problemas, o viešojoje erdvėje šis filmas minimas ir kaip galimai paskutinis aktoriaus vaidmuo.

    Kartu savaitės planuose atsiduria ir serialų premjeros: liepos 23 dieną HBO Max platformoje pasirodo Stuart Fails to Save the Universe. Tai dar vienas pasaulinį populiarumą išlaikiusio The Big Bang Theory visatos tęsinys, kuriame komiksų parduotuvės savininkas netikėtai tampa atsakingas už visos visatos išgelbėjimą.

    Muzikos naujienų centre atsiduria Charli XCX, liepos 24 dieną išleidžianti albumą „Music, Fashion, Film“. Pastaraisiais metais atlikėja nuosekliai plečia savo kūrybos lauką už popmuzikos ribų, jungdama muziką, madą ir kiną, todėl naujas leidinys tampa ne tik albumu, bet ir platesnės krypties pareiškimu.

    Popkultūroje tokie projektai vis dažniau veikia kaip kelių industrijų sankirta: muzikos leidyba, vizualinė estetika ir kino pasakojimai stiprina vienas kitą ir kuria ilgiau išliekantį dėmesį. Dėl to Charli XCX premjera šią savaitę konkuruoja ne vien su kitais albumais, bet ir su dideliais kultūros renginiais muziejuose.

  • Donaldas Trumpas po Ispanijos pergalės Pasaulio čempionate neišėjo nuo scenos: vaizdas išplito internete

    Donaldas Trumpas po Ispanijos pergalės Pasaulio čempionate neišėjo nuo scenos: vaizdas išplito internete

    Ispanijos triumfas ir netikėtas dėmesys

    Ispanija Pasaulio futbolo čempionato finale 1:0 įveikė Argentiną ir iškovojo antrąjį titulą istorijoje. Tačiau šalia sportinio pasiekimo socialiniuose tinkluose greitai išplito kitas vaizdas, pavertęs apdovanojimų ceremoniją atskira diskusijų tema.

    Daug dėmesio sulaukė JAV prezidento Donaldo Trumpo elgesys po trofėjaus įteikimo. Įrašai ir nuotraukos rodo, kad jis kurį laiką liko scenoje šalia švenčiančios Ispanijos rinktinės ir pateko į komandos pergalingus kadrus.

    Ką rodo kadrai nuo scenos?

    Vaizdo įrašuose matyti, kaip po trofėjaus perdavimo D. Trumpas neskuba pasitraukti nuo žaidėjų, o FIFA prezidentas Gianni Infantino kelis kartus mėgina jį palydėti į šoną. Galiausiai JAV prezidentas vis tiek lieka šalia komandos, kai ši pozuoja su taure.

    Internete tai buvo įvardyta kaip fotobombinimas ir bandymas „pavogti“ šventės akimirką, nors dalis komentatorių atkreipė dėmesį, kad tokiose ceremonijose protokolas dažnai priklauso nuo organizatorių ir saugumo sprendimų.

    „Trumpo prakeiksmas“ vėl sugrįžo?

    Po finalo socialiniuose tinkluose vėl ėmė populiarėti vadinamoji „Trumpo prakeiksmo“ teorija: esą komandos, kurias jis palaiko, dažnai pralaimi. Prieš rungtynes D. Trumpas viešai sakė palaikantis Argentiną ir gyrė Lionelį Messi, pridurdamas, kad „sunku statyti prieš Messi“, – tokia mintis buvo plačiai cituojama.

    Pats terminas pastaraisiais metais nuolat atgimsta po ryškių sporto įvykių, kai D. Trumpo simpatijos vienai pusei sutampa su priešingu rezultatu. Šįkart, vos Ispanijai tapus čempione, frazė vėl ėmė kilti į populiariausias paieškas ir grotažymes.

    „Atrodė, kad jis tiesiog nenorėjo palikti kadro, kai komanda šventė“, – komentavo vienas socialinių tinklų vartotojas.

    FIFA pajamų šuolis ir kalbos apie kitą čempionatą

    Po finalo dėmesys krypo ir į FIFA finansus: pranešta, kad organizacija planuoja fiksuoti apie 13,8 mlrd. eurų pajamų iš šio čempionato. Tai reikštų didesnį rezultatą nei anksčiau skelbti prognozuoti dydžiai, o rekordai tampa papildomu argumentu plėsti turnyrų mastą ir komercinius formatus.

    Kalbėdamas apie čempionatų ateitį D. Trumpas užsiminė turintis idėjų G. Infantino, kaip mažinti politines įtampas dėl šeimininkų atrankos. Kol kas tai išlieka retorika, tačiau šių metų finalas parodė, kad dėmesį generuoja ne tik futbolas, bet ir tai, kas vyksta ant scenos po paskutinio švilpuko.

  • Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Kultūros darbai ES: skaičiai auga

    Kultūros sektoriaus darbo vietų Europos Sąjungoje daugėja, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. 2025 metais kultūroje dirbo apie 8 900 000 žmonių, tai sudarė 4,3 proc. viso užimtumo ES.

    Lyginant 2024 ir 2025 metus, kultūros sektoriaus dalis bendrame užimtume padidėjo 0,5 procentinio punkto. Į šią sritį patenka įvairios profesijos – nuo menininkų ir muzikantų iki aktorių ir kitų kūrybinių industrijų darbuotojų.

    Pagal demografinę struktūrą beveik pusė dirbančiųjų kultūroje buvo 30–49 metų amžiaus. Taip pat išsiskiria išsilavinimo profilis: dauguma turėjo bent bakalauro laipsnį.

    „Eurostat“ skaičiai rodo, kad dar 31,3 proc. kultūros sektoriaus darbuotojų buvo baigę bent vidurinį ugdymą, o 6,7 proc. – iki pagrindinio ugdymo lygio. Tai leidžia kultūros rinką vertinti kaip santykinai aukštos kvalifikacijos užimtumo segmentą.

    Kur kultūros sektorius stipriausias?

    Daugumoje ES valstybių kultūros užimtumas sudaro panašią dalį: 17-oje iš 27 šalių jis svyravo tarp 4 ir 5 proc. visų dirbančiųjų. Tai rodo, kad kultūros ekonomika daug kur yra reikšminga, bet dažniausiai nėra dominuojanti darbo rinkos dalis.

    Didžiausios kultūros sektoriaus užimtumo dalys fiksuotos Nyderlanduose, kur kultūroje dirbo 5,7 proc. visų darbuotojų. Antroje vietoje buvo Estija su 5,3 proc., trečioje – Malta su 5,1 proc.

    Tuo metu mažiausios dalys nustatytos Rumunijoje – 1,8 proc. Toliau rikiavosi Slovakija su 3,3 proc. ir Airija su 3,4 proc., o tai signalizuoja apie nevienodą kultūros sektoriaus svorį nacionalinėse ekonomikose.

    Pirmoji ES kultūros deklaracija

    Instituciniu lygmeniu kultūros svarbą ES neseniai pabrėžė ir bendra politinė žinutė: Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos Komisija pasirašė pirmąją bendrą deklaraciją dėl kultūros. Dokumentas pavadintas „Europe for Culture – Culture for Europe“ ir apibrėžia principus, kuriais, institucijų teigimu, turėtų būti grindžiama artimiausio laikotarpio ES kultūros politika.

    Jame kultūra įvardijama kaip priemonė reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, tarp kurių minimos geopolitinės įtampos, klimato kaita, skaitmeninė transformacija, socialinė nelygybė ir psichikos sveikatos krizė. Deklaracija taip pat akcentuoja kultūros vaidmenį visuomenės atsparumui ir demokratijos stiprinimui.

    „Sektorius susiduria su sudėtingų iššūkių deriniu: nuo DI, kuris keičia kūrybinių grandinių veikimą ir darbuotojų pragyvenimą, iki platformų galios augimo, keliančio grėsmę kultūrų įvairovei, ir kultūros naudojimo antidemokratinei dezinformacijai skleisti“, – sakė Mafalda Dâmaso.

    Dokumente įvardijami 12 principų, tarp jų – siekis, kad menininkai galėtų dirbti be cenzūros, o kultūros darbuotojai gautų geresnį atlygį ir stipresnę socialinę apsaugą. Vis dėlto deklaracija nėra teisės aktas, todėl ji tiesiogiai neįpareigoja valstybių didinti finansavimo ar keisti nacionalinių taisyklių.

    Dėl to esminis klausimas lieka atviras: kaip šiuos principus realiai įgyvendins atskiros šalys ir ar politiniai įsipareigojimai virs konkrečiomis priemonėmis. Augant užimtumui kultūros sektoriuje, šis sprendimų etapas gali turėti tiesioginę įtaką tiek darbo vietų kokybei, tiek kūrybinių industrijų konkurencingumui Europoje.

  • Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Diplomatas, pakeitęs tūkstančių likimus

    Portugalijoje liepos 19 dieną paminėtos 141-osios diplomato Aristides de Sousa Mendes gimimo metinės. Jis laikomas vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio gelbėtojų, prisidėjusiu prie dešimčių tūkstančių žmonių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo.

    Istorikai ir atminimą saugantis muziejus Portugalijoje pabrėžia, kad 1940 metais jis išdavė tranzitines vizas bėgantiems nuo Holokausto ir karo Europoje. Skaičiuojama, kad taip galėjo būti išgelbėta daugiau kaip 30 000 žmonių, o jų palikuonių šiandien gali būti apie 750 000.

    Kaip Bordo tapo pabėgėlių vartais

    1940 metų vasarą, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, Aristides de Sousa Mendes dirbo Portugalijos konsulu Bordo mieste. Į pietvakarių Prancūziją plūdo minios žmonių, siekusių pasiekti Ispaniją ir Portugaliją, o vėliau išvykti į saugesnes šalis.

    Tuo metu Portugalijos valdžia, vadovaujama António de Oliveira Salazar, buvo pasirinkusi neutralumo politiką, tačiau griežtai ribojo vizų išdavimą. Konsuliniams skyriams buvo nurodyta vizas išduoti tik gavus specialų leidimą, bet Bordo konsulas šių ribojimų nepaisė.

    „Jis pasirinko paklusti sąžinei, o ne įsakymui, ir tai leido tūkstančiams kirsti sienas bei pasiekti laisvę“, – sakė Aristides de Sousa Mendes muziejaus kuratorius Luís Medeiros.

    Kaina už sprendimą ir vėlyvas pripažinimas

    Portugalijos diktatūros institucijos netrukus sureagavo: diplomatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir nušalintas nuo pareigų. Pasak muziejaus atstovų, jo atlyginimas buvo mažinamas palaipsniui, o šeima patyrė socialinę ir ekonominę izoliaciją.

    Kuratorius teigia, kad nukentėjo ne vien pats konsulas: šeima buvo nustūmta į paraštes, jai tapo sunku susirasti darbą ir užsitikrinti pragyvenimą. Aristides de Sousa Mendes mirė skurde, o jo reputacijos atkūrimas Portugalijoje užtruko dešimtmečius.

    Valstybinis pripažinimas ilgainiui vis dėlto atėjo: 2021 metais Portugalija jam suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus, o palaikai perkelti į Nacionalinį panteoną. Tai tapo simboliniu posūkiu, kai šalies istorijoje jis įtvirtintas kaip moralinio pasirinkimo pavyzdys.

    Muziejus ir šiandienos paralelės

    Portugalijoje, Cabanas de Viriato gyvenvietėje įkurtas Aristides de Sousa Mendes muziejus veikia jo buvusiuose namuose Casa do Passal. Muziejus duris atvėrė 2024 metų vasarą ir per dvejus metus, kaip skelbia įstaiga, sulaukė apie 54 000 lankytojų, tarp jų apie 6 000 moksleivių.

    Muziejuje pasakojama ne tik 1940 metų istorija, bet ir diplomato gyvenimas prieš bei po lemtingo sprendimo. Ekspozicija sąmoningai sieja praeitį su dabartimi, primindama, kad karas, migracija ir pabėgėlių krizės nėra vien istorijos vadovėlių temos.

    „Norime, kad žmonės suprastų: istorija kartojasi, o kiekvieno sprendimas gali turėti pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems“, – sakė Luís Medeiros.

    Aristides de Sousa Mendes istorija dažnai lyginama su Oskar Schindler vardu, tačiau Portugalijos diplomato atvejis išsiskiria mastu. Jo pavyzdys šiandien tampa argumentu, kodėl mokant apie Antrąjį pasaulinį karą svarbu kalbėti ne tik apie režimus ir frontus, bet ir apie asmeninę atsakomybę, kai valstybės politika prasilenkia su žmogiškumu.

  • ES siūlo keisti ETS: daugiau nemokamų taršos leidimų iki 2038 metų, ekspertai įžvelgia riziką tikslams

    ES siūlo keisti ETS: daugiau nemokamų taršos leidimų iki 2038 metų, ekspertai įžvelgia riziką tikslams

    Kas keičiasi ETS sistemoje?

    Europos Komisija pateikė siūlymus peržiūrėti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS) – vieną pagrindinių Bendrijos klimato politikos instrumentų. Kritikai įspėja, kad dalis pakeitimų gali sulėtinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą ir pabranginti kelią į 2040 metų tikslus.

    ETS veikia nuo 2005 metų ir įpareigoja energijos gamintojus bei pramonės įmones turėti leidimą kiekvienai išmetamai anglies dioksido tonai. Europos Komisijos duomenimis, sistema iki šiol sugeneravo daugiau kaip 270 mlrd. eurų pajamų, kurios buvo nukreiptos į inovacijas, pramonės dekarbonizaciją ir energetikos modernizavimą.

    Ilgesnis nemokamų leidimų laikotarpis

    Iki šiol numatyta, kad nemokamai dalijami taršos leidimai daliai pramonės sektorių palaipsniui bus atsisakomi, o jų vietą turėjo užimti anglies dioksido pasienio korekcinis mechanizmas importui. Tačiau naujuose siūlymuose numatyta nemokamų leidimų dalijimą pratęsti iki 2038 metų, nors ankstesniame grafike pabaiga buvo planuota 2034 metais.

    Komisija argumentuoja, kad pasikeitė geopolitinis ir ekonominis kontekstas, o Europos pramonė patiria didesnį konkurencinį spaudimą. Pagal siūlomą modelį įmonėms žadama iš anksto suteikti 80 proc. nemokamų leidimų, jei jos turi patvirtintus dekarbonizacijos investicijų planus, o likę 20 proc. būtų skiriami tik realiai įgyvendinus investicijas.

    „ES ETS įrodė, kad anglies kainodara veikia: mažina emisijas, stiprina energetinį saugumą ir mobilizuoja investicijas“, – sakė už klimato politiką atsakingas Europos Komisijos narys Wopke Hoekstra.

    Kodėl ekspertai kalba apie rizikas?

    Klimato politikos ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos įspėja, kad didesnis nemokamų leidimų vaidmuo gali paskatinti delsą. Jų vertinimu, tokia kryptis gali reikšti, kad už taršą ilgiau mokės ne teršėjas, o klimato tikslų našta labiau persikels į visuomenę ir ateities sprendimus.

    Strategic Perspectives vadovė Linda Kalcher reformą apibūdino kaip „Trojos arklį“, teigdama, kad ji atrodo kaip palengvinimas pramonei, tačiau ilgainiui gali silpninti konkurencingumą prieš tuos, kurie greičiau diegia švaresnes technologijas. Jos teigimu, dėl to 2040 metų tikslas mažinti grynąsias emisijas 90 proc. gali tapti brangesnis ir rizikuoti investicijomis į inovacijas.

    Climate Action Network Europe atstovai pabrėžia, kad kiekviena papildoma pagal ETS „leidžiama“ anglies dioksido tona reiškia sudėtingesnį ir brangesnį iššūkį vėliau. Organizacija taip pat kritikuoja logiką, kai nauda suteikiama vien už planą, o ne už įvykdytas investicijas.

    Naujas žingsnis aviacijai, bet su išimtimis

    Vienas ryškiausių siūlomos peržiūros elementų – pirmą kartą numatyta anglies kainodara daliai tarptautinių skrydžių, išvykstančių iš ES. Vis dėlto siūloma, kad priemonė įsigaliotų tik nuo 2029 metų ir būtų taikoma skrydžiams iki 5 000 kilometrų atstumo.

    Nevyriausybinė organizacija Transport & Environment atkreipia dėmesį, kad toks modelis paliktų reikšmingą dalį Europos aviacijos už sistemos ribų, ypač ilguosius skrydžius, kurie dažnai yra ir taršiausi. Organizacija ragina valstybes nares per derybas siekti platesnės aprėpties, kad aviacijos sektoriui būtų taikomas nuoseklus „teršėjas moka“ principas.

    Siūlymų paketas dar turės pereiti politinių derybų etapą tarp Europos Parlamento ir valstybių narių, todėl galutinė ETS reformos kryptis priklausys nuo to, kiek bus išlaikytas balansas tarp pramonės konkurencingumo ir klimato ambicijų. Artimiausiais mėnesiais spręsis, ar siūlomi palengvinimai taps laikinu stabilizavimo žingsniu, ar ilgalaike spraga ES emisijų mažinimo plane.

  • Išbandė 11 peilių galąstuvų musatų: „Zwilling“ tapo favoritų favoritu – kuo jis pranoko kitus?

    Musatas nėra galąstuvas

    Virtuvėje musatas dažnai vadinamas galąstuvu, tačiau jo pagrindinė paskirtis yra peilio ašmenų priežiūra tarp tikrų galandinimų. Reguliariai naudojamas musatas padeda ištiesinti mikroskopiškai užsilenkusį ašmenų kraštą ir atkurti pjovimo pojūtį, todėl peilis ilgiau išlieka aštrus.

    Skirtingai nei akmuo ar galąstuvai su abrazyvais, musatas paprastai nenuima daug metalo. Vis dėlto kai kurie tipai, ypač keraminiai ar dengti deimantine danga, gali turėti ir pastebimesnį abrazyvinį poveikį, todėl jais reikia naudotis atsargiau.

    Kas laimėjo bandymus?

    Bandymuose, kuriuose buvo įvertinti 11 populiarių musatų, geriausiai pasirodė „Zwilling“ dvipusis musatas. Jis išsiskyrė tuo, kad veiksmingai atgaivino tiek nerūdijančio plieno, tiek anglinio plieno peilius, o jo konstrukcija leido patogiai dirbti su skirtingo ilgio ašmenimis.

    Kaip itin sėkminga alternatyva įvardytas ir „Shun“ kombinuotas musatas, ypač vertinamas dėl kompaktiškesnio dydžio. Ieškantiems keraminio varianto rekomenduotas „Idahone“ – švelnesnis ašmenims, bet vis tiek efektyvus, kai peiliui reikia greito atgaivinimo.

    Keramika, plienas ar deimantas?

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: mažiau agresyvūs musatai dažnai duoda geresnį, labiau prognozuojamą efektą kasdienei peilių priežiūrai. Plieniniai musatai, nors ir laikomi labiau skirtais briaunos ištiesinimui, realiomis sąlygomis gali nuimti ir minimalų metalo kiekį, taip pašalindami smulkius defektus.

    Keraminiai musatai veikia švelniau, tačiau dėl savo struktūros gali geriau tikti kietesniems ar plonesniems anglinio plieno peiliams, kai norisi daugiau kontrolės ir mažesnės nuskėlimo rizikos. Tuo metu deimantine danga padengti musatai dėl didesnio abrazyvumo gali greičiau „suvalgyti“ briauną, o netikslus kampas padidina ašmenų pažeidimų tikimybę.

    „Musatas yra priežiūros įrankis, o ne pakaitalas tikram galandinimui – jis padeda peiliui ilgiau išlaikyti darbinį aštrumą“, – teigiama bandymų apibendrinime.

    Kaip naudoti saugiai ir teisingai?

    Praktikoje svarbiausia yra kampas ir spaudimas. Daugeliui virtuvinių peilių tinka maždaug 15–20 laipsnių kampas, o judesys turėtų būti ramus, tolygus, be didelės jėgos – tik tiek, kad briauna „prisiliestų“ ir slystų per musato paviršių.

    Saugiausias būdas pradedantiesiems yra musatą statyti vertikaliai ant lentos ir peilį vesti žemyn nuo ašmenų kulno iki smaigalio. Taip sumažinama slydimo tikimybė ir lengviau išlaikyti vienodą kampą, ypač prižiūrint ilgesnius peilius.

    Ką verta įvertinti perkant?

    Renkantis musatą svarbu jo ilgis: praktiška taisyklė – musato darbinė dalis turėtų būti bent keliais centimetrais ilgesnė už ilgiausią namuose naudojamą peilį. Daugeliui tinka apie 25–30 centimetrų ilgio musatai, o mažesni patogūs laikymui, bet gali apsunkinti darbą su ilgesniais ašmenimis.

    Ne mažiau svarbi ir rankena: apsauginis skersinis padeda apsaugoti pirštus, jei judesys nepavyktų. Taip pat verta atkreipti dėmesį į svorį ir sukibimą, nes stabilumas tiesiogiai susijęs su saugumu ir rezultatu.

    Galiausiai, musatas neišspręs peilio, kuris jau praradęs geometriją ar yra iš tiesų atšipęs. Tokiu atveju reikalingas galandinimas akmeniu ar kitomis priemonėmis, o musatas vėliau tampa kasdieniu įrankiu, padedančiu atidėti kitą galandinimą.

  • Teksaso karščiai verčia ieškoti sprendimų: elektriniai mokykliniai autobusai vasarą maitina tinklą

    Teksaso karščiai verčia ieškoti sprendimų: elektriniai mokykliniai autobusai vasarą maitina tinklą

    Teksase vasaros karščiai vis dažniau priartina elektros sistemą prie ribos, kai didžiulę paklausą sukuria milijonai kondicionierių. Kad sumažintų lokalių sutrikimų ir atsijungimų riziką, kai kurie mokyklų rajonai pradėjo naudoti elektrinius mokyklinius autobusus kaip laikinas energijos kaupimo sistemas.

    Per mokslo metus tokie autobusai atlieka įprastą funkciją, tačiau vasarą didžiąją laiko dalį stovi parkuose. Būtent šis „laisvas“ laikas tampa galimybe: didelės talpos baterijos gali būti įkraunamos, o piko metu dalį energijos grąžinti atgal į tinklą.

    Kaip veikia energijos grąžinimas

    Sprendimo pagrindas yra dvikryptis įkrovimas, dažniausiai vadinamas vehicle-to-grid, arba V2G, technologija. Ji leidžia transporto priemonei ne tik imti elektrą, bet ir, esant poreikiui, tiekti ją atgal, kai tinkle trūksta galios.

    Elektrinių mokyklinių autobusų baterijos paprastai gerokai didesnės nei daugumos lengvųjų elektromobilių, todėl vienoje autobusų aikštelėje sukauptas rezervas gali būti reikšmingas. Kai karščio banga pakelia vartojimą, tinklo operatorius ar energijos tiekėjas gali aktyvuoti sutartą režimą, o autobusai pradeda iškrovimą į tinklą.

    Pavyzdžiui, tarptautinės analitinės organizacijos skaičiavimai rodo, kad keli šimtai V2G paruoštų autobusų gali pateikti kelias megavatvalandes elektros. Toks kiekis per kelias valandas gali padėti subalansuoti paklausos šuolį konkrečioje teritorijoje ir sumažinti poreikį įjungti brangesnius rezervinius pajėgumus.

    Nauda mokykloms ir energetikai

    Mokyklų rajonams tai gali tapti papildomų pajamų šaltiniu: už dalyvavimą lankstumo programose ir už atiduotą energiją dažnai numatomas atlygis. Taip dalis elektrinių autobusų įsigijimo ir infrastruktūros kaštų ilgainiui gali būti kompensuojami, ypač regionuose, kur elektros paklausos pikai vasarą yra ryškūs.

    Energetikos sistemai toks modelis suteikia greitą, decentralizuotą rezervą, kuris aktyvuojamas ten, kur reikia labiausiai. Be to, tai dera su atsinaujinančios energetikos plėtra: kai vėjas ar saulė pagamina daugiau elektros ne piko metu, ją galima sukaupti autobusų baterijose ir panaudoti vėliau.

    Ką dar reikia išspręsti?

    Praktikoje didžiausi iššūkiai susiję su infrastruktūra ir baterijų eksploatacija. V2G reikalauja suderinamų įkroviklių, programinės įrangos, ryšio su operatoriumi, o taip pat aiškių taisyklių, kada ir kiek energijos galima paimti, kad nenukentėtų autobusų parengtis mokslo metų poreikiams.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra baterijų dėvėjimasis: dažnesni įkrovimo ir iškrovimo ciklai gali turėti įtakos ilgaamžiškumui, todėl programos dažnai kuriamos taip, kad būtų ribojamas iškrovimo gylis ir prioritetas teikiamas autobusų funkcijai. Vis dėlto, dažnėjant ekstremaliems karščiams, Teksaso patirtis rodo, kad mokyklinių autobusų parkai gali tapti netikėtu, bet praktišku įrankiu elektros tinklui stabilizuoti.

  • Kinija įrengė 16 MW plūduriuojančią vėjo turbiną: rekordas jūroje ir netikėtas poveikis ekosistemai

    Kinija įrengė 16 MW plūduriuojančią vėjo turbiną: rekordas jūroje ir netikėtas poveikis ekosistemai

    Kinija prie Guangdongo provincijos krantų pradėjo eksploatuoti, kaip skelbiama, didžiausios galios vieno įrenginio plūduriuojančią jūrinę vėjo turbiną. 16 megavatų galios įrenginys pastatytas maždaug 69 kilometrų atstumu nuo kranto, vandenyse, kur dugnas per gilus tradicinėms fiksuoto pagrindo konstrukcijoms.

    Tokio tipo projektai tampa svarbia pasaulinės energetikos kryptimi, nes plūduriuojančios turbinos leidžia išnaudoti gilesnių vandenų zonas, kur vėjai paprastai yra stipresni ir pastovesni. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose kontinentinis šelfas greitai stačiai leidžiasi į gylį.

    Kaip laikosi toks milžinas?

    Šio projekto kūrėjai naudojo specialią švartavimo sistemą: platforma stabilizuojama kelių taškų tvirtinimu, įskaitant siurbiamuosius inkarus, grandines ir sintetinius lynus, o stabilumui palaikyti taikoma automatinė balastavimo sistema. Tokia inžinerija reikalinga, kad įrenginys atlaikytų dideles bangas ir audrų apkrovas atviroje jūroje.

    Ne mažiau svarbi dalis yra dinaminis povandeninis elektros kabelis, kuriuo energija perduodama į krantą ir kuris turi atlaikyti nuolatinį platformos judėjimą. Plūduriuojančiose vėjo elektrinėse būtent kabelių patikimumas ir jų priežiūros sprendimai laikomi vienu sudėtingiausių technologinių klausimų.

    Kiek elektros gali pagaminti?

    Skelbiama, kad įrenginys per metus gali pagaminti apie 44 650 000 kilovatvalandžių elektros energijos. Toks kiekis, priklausomai nuo namų ūkių vartojimo įpročių ir šalies statistikos, gali reikšti energiją keliems tūkstančiams namų ūkių per metus.

    Ekspertai pažymi, kad tiesioginiai palyginimai tarp skirtingų šalių namų ūkių dažnai klaidina, nes vieno būsto elektros suvartojimas smarkiai skiriasi. Todėl reikšmingiausias rodiklis yra pati metinė gamyba ir tai, kad didelės galios vieno įrenginio platforma gali sumažinti infrastruktūros vienetų skaičių, kurio reikia tam pačiam gamybos tikslui pasiekti.

    Netikėtas reiškinys po vandeniu

    Kartu su energetine nauda vis dažniau aptariamas ir aplinkosauginis aspektas: jūrinės konstrukcijos neretai sukelia vadinamąjį dirbtinio rifo efektą. Ant plieninių paviršių greitai įsikuria dumbliai, moliuskai ir kiti organizmai, o tai gali pritraukti žuvis ir suformuoti lokalią maitinimosi grandinę ten, kur anksčiau dominavo atvira smėlio ar dumblo teritorija.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis efektas nėra vienareikšmis. Vienose vietose tai gali padidinti biologinę įvairovę ir sukurti daugiau slėptuvių, kitose gali lemti rūšių persiskirstymą ar sudaryti palankesnes sąlygas invazinėms rūšims.

    Be to, veikiančių jūrinių vėjo parkų teritorijose dažnai atsiranda žvejybos ribojimai, todėl aplink atramas gali formuotis savotiškos „ramybės zonos“, kur tralavimas nevyksta. Tai kai kuriais atvejais vertinama kaip papildomas veiksnys, galintis turėti įtakos vietinių išteklių atsikūrimui, tačiau galutiniams vertinimams reikalingi ilgesnės trukmės stebėjimai.

    Plūduriuojančios vėjo energetikos plėtra spartėja, o Kinijos 16 megavatų projektas rodo, kad rinka juda link didesnių vienetų ir sudėtingesnių sprendimų atviroje jūroje. Kartu didėja ir poreikis tiksliai įvertinti, kaip tokios konstrukcijos keičia jūrų ekosistemas, kad energetikos proveržis būtų suderintas su gamtos apsauga.