Kinija prie Guangdongo provincijos krantų pradėjo eksploatuoti, kaip skelbiama, didžiausios galios vieno įrenginio plūduriuojančią jūrinę vėjo turbiną. 16 megavatų galios įrenginys pastatytas maždaug 69 kilometrų atstumu nuo kranto, vandenyse, kur dugnas per gilus tradicinėms fiksuoto pagrindo konstrukcijoms.
Tokio tipo projektai tampa svarbia pasaulinės energetikos kryptimi, nes plūduriuojančios turbinos leidžia išnaudoti gilesnių vandenų zonas, kur vėjai paprastai yra stipresni ir pastovesni. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose kontinentinis šelfas greitai stačiai leidžiasi į gylį.
Kaip laikosi toks milžinas?
Šio projekto kūrėjai naudojo specialią švartavimo sistemą: platforma stabilizuojama kelių taškų tvirtinimu, įskaitant siurbiamuosius inkarus, grandines ir sintetinius lynus, o stabilumui palaikyti taikoma automatinė balastavimo sistema. Tokia inžinerija reikalinga, kad įrenginys atlaikytų dideles bangas ir audrų apkrovas atviroje jūroje.
Ne mažiau svarbi dalis yra dinaminis povandeninis elektros kabelis, kuriuo energija perduodama į krantą ir kuris turi atlaikyti nuolatinį platformos judėjimą. Plūduriuojančiose vėjo elektrinėse būtent kabelių patikimumas ir jų priežiūros sprendimai laikomi vienu sudėtingiausių technologinių klausimų.
Kiek elektros gali pagaminti?
Skelbiama, kad įrenginys per metus gali pagaminti apie 44 650 000 kilovatvalandžių elektros energijos. Toks kiekis, priklausomai nuo namų ūkių vartojimo įpročių ir šalies statistikos, gali reikšti energiją keliems tūkstančiams namų ūkių per metus.
Ekspertai pažymi, kad tiesioginiai palyginimai tarp skirtingų šalių namų ūkių dažnai klaidina, nes vieno būsto elektros suvartojimas smarkiai skiriasi. Todėl reikšmingiausias rodiklis yra pati metinė gamyba ir tai, kad didelės galios vieno įrenginio platforma gali sumažinti infrastruktūros vienetų skaičių, kurio reikia tam pačiam gamybos tikslui pasiekti.
Netikėtas reiškinys po vandeniu
Kartu su energetine nauda vis dažniau aptariamas ir aplinkosauginis aspektas: jūrinės konstrukcijos neretai sukelia vadinamąjį dirbtinio rifo efektą. Ant plieninių paviršių greitai įsikuria dumbliai, moliuskai ir kiti organizmai, o tai gali pritraukti žuvis ir suformuoti lokalią maitinimosi grandinę ten, kur anksčiau dominavo atvira smėlio ar dumblo teritorija.
Mokslininkai pabrėžia, kad šis efektas nėra vienareikšmis. Vienose vietose tai gali padidinti biologinę įvairovę ir sukurti daugiau slėptuvių, kitose gali lemti rūšių persiskirstymą ar sudaryti palankesnes sąlygas invazinėms rūšims.
Be to, veikiančių jūrinių vėjo parkų teritorijose dažnai atsiranda žvejybos ribojimai, todėl aplink atramas gali formuotis savotiškos „ramybės zonos“, kur tralavimas nevyksta. Tai kai kuriais atvejais vertinama kaip papildomas veiksnys, galintis turėti įtakos vietinių išteklių atsikūrimui, tačiau galutiniams vertinimams reikalingi ilgesnės trukmės stebėjimai.
Plūduriuojančios vėjo energetikos plėtra spartėja, o Kinijos 16 megavatų projektas rodo, kad rinka juda link didesnių vienetų ir sudėtingesnių sprendimų atviroje jūroje. Kartu didėja ir poreikis tiksliai įvertinti, kaip tokios konstrukcijos keičia jūrų ekosistemas, kad energetikos proveržis būtų suderintas su gamtos apsauga.
Leave a Reply