CP v2

Blog

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl iš mūsų X chromosomos dingo neandertaliečių DNR

    Mokslininkai atskleidė, kodėl iš mūsų X chromosomos dingo neandertaliečių DNR

    Žmonės ir neandertaliečiai prieš dešimtis tūkstančių metų kartais susitikdavo ir užmegzdavo artimus ryšius, kai gyveno tose pačiose teritorijose. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kas su kuo poruodavosi dažniau ir kodėl.

    Nauja genetinė analizė pateikia netikėtą užuominą: poravimosi atvejai, tikėtina, dažniau vyko tarp šiuolaikinių žmonių patelių ir neandertaliečių patinų.

    Kaip tai vyko realybėje, lieka mįslė. Ar žmonių moterys įsiliedavo į neandertaliečių bendruomenes, ar neandertaliečių patinai traukė į didesnes žmonių gyvenvietes? Ar šie susitikimai buvo taikūs, paslaptingi, chaotiški, o gal net smurtiniai?

    „Nežinau, ar kada nors gausime galutinį atsakymą, kaip tai įvyko, nes laiku atgal nukeliauti negalime“, – teigė Mičigano universiteto populiacijų genetikos ekspertas Xinjun Zhang, komentavęs naują analizę.

    Tyrimas, ketvirtadienį paskelbtas žurnale „Science“, rodo, kad „kai neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės poravosi, dažniau buvo pasirenkami neandertaliečių patinai ir šiuolaikinių žmonių patelės, o ne atvirkščiai“, – sakė vienas iš autorių Alexander Platt iš Pensilvanijos universiteto.

    Mokslininkai jau seniai žino, kad neandertaliečiai ir žmonės kryžminosi, nes daugumos šiandieninių žmonių genome randama nedidelė, bet reikšminga neandertaliečių DNR dalis. Kai kurie tokie genai gali padėti kovoti su ligomis, kiti – didinti polinkį į tam tikrus sutrikimus.

    Tačiau taip pat nustatyta, kad neandertaliečių DNR žmogaus genome pasiskirsčiusi netolygiai. Ypač stebina tai, kad žmogaus X chromosomoje neandertaliečių DNR yra gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, palyginti su kitomis, su lytimi nesusijusiomis chromosomomis.

    Iki šiol buvo svarstoma, kad X chromosomoje buvę neandertaliečių genai galėjo būti nenaudingi ar net žalingi, todėl ilgainiui juos galėjo „išfiltruoti“ natūrali atranka. Kita versija – skirtumus galėjo lemti patys kryžminimosi modeliai.

    Siekdami išnarplioti šią mįslę, A. Platt ir jo kolegos pažvelgė į neandertaliečių genomą ir žmogaus DNR pėdsakus, kurie galėjo atsirasti per poravimosi įvykį prieš maždaug 250 tūkst. metų.

    Lygindami genetinius duomenis, mokslininkai aptiko ryškesnį šiuolaikinio žmogaus „pirštų atspaudą“ neandertaliečių X chromosomoje – būtent toje chromosomoje, kur žmogaus genome neandertaliečių DNR, priešingai, stokoja.

    Pasak autorių, labiausiai tikėtinas tokio veidrodinio vaizdo paaiškinimas – poravimosi elgsena. Tai susiję su tuo, kaip X ir Y chromosomos perduodamos palikuonims.

    Kadangi genetiškai moteriški individai turi dvi X chromosomas, o genetiškai vyriški – vieną X ir vieną Y, vidutiniškai du iš trijų X chromosomų variantų populiacijoje būna paveldėti iš motinų. Todėl, jei per ilgą laiką dažniau poravosi šiuolaikinių žmonių patelės su neandertaliečių patinais, tikėtina, kad neandertaliečių X chromosomose daugėtų žmogaus DNR, o žmonių X chromosomose – mažėtų neandertaliečių DNR.

    „Manau, jie žengė labai svarbius žingsnius, užpildydami trūkstamas šios dėlionės dalis“, – sakė Prinstono universiteto evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey, kuris šiame darbe nedalyvavo.

    Vis dėlto tyrimas visiškai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, X. Zhang pažymėjo, kad gali būti ir taip, jog šiuolaikinių žmonių patinų ir neandertaliečių patelių palikuonys tiesiog išgyvendavo prasčiau.

    Tačiau, pasak autorių, paprasčiausias ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra ir pats įdomiausias: tai galėjo būti ne vien „darvinistinis stipriausiųjų išlikimas“, o socialinių sąveikų, elgsenos ir kultūrinių modelių pasekmė.

  • Senovės gydytojai atskleidė ilgaamžiškumo paslaptį: ką kasdien darė romėnai ir graikai

    Senovės gydytojai atskleidė ilgaamžiškumo paslaptį: ką kasdien darė romėnai ir graikai

    Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.

    Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:

    „Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.

    Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“

    Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.

    Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.

    Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.

    Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.

    Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:

    „Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“

    Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.

    Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.

    Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:

    „Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“

    Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:

    „Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“

    Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.

    Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:

    „Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“

    Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.

    Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.

  • Stulbina: mokslininkai atkūrė 3,7 mln. metų senumo žmogaus giminaičio veidą

    Stulbina: mokslininkai atkūrė 3,7 mln. metų senumo žmogaus giminaičio veidą

    Mokslininkai atkūrė vienos garsiausių homininų fosilijų veidą.

    3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, pramintas „Little Foot“, yra stebėtinai gerai išsilaikęs, nors jo kaukolė per ilgus tūkstantmečius buvo sutraiškyta ir deformuota, nes buvo įkalinta kieto, į betoną panašaus uolienų sluoksnio.

    Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš „Université de Poitiers“ Prancūzijoje, pirmą kartą skaitmeniniu būdu buvo sudėliotas „Little Foot“ veidas.

    Vėliau komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitais homininais bei beždžionėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas mūsų veido evoliucijos istorijoje – ir geriau suprasti senovinių giminaičių išvaizdą.

    „Little Foot“ pirmą kartą buvo aptiktas 1980 m. „Sterkfontein Cave“ urve Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmiausia rasti keturi maži čiurnos kaulai. Tik 1990-aisiais mokslininkai aptiko likusį skeletą, įstrigusį urvo sienoje, o jo atsargus išlaisvinimas iš tvirtos uolienos užtruko dar apie 15 metų.

    Paprastai manoma, kad radinys priklauso Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti rūšį sudėtinga. Viena priežasčių – per milijonus metų uolienų „kapo“ slėgis ir judėjimas sutraiškė bei suskaldė kaukolę.

    Todėl naujajame tyrime komanda siekė grąžinti kaukolę į pirminę formą. Rentgeno mikro-KT skenavimai buvo atlikti „Diamond Light Source“ sinchrotrone Jungtinėje Karalystėje, o jų pagrindu sukurta skaitmeninė 3D rekonstrukcija, kurios raiška siekė 21 mikrometrą.

    Tada kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinės uolienos. Kaukolė suskirstyta į penkis „blokus“, kurie 3D modelyje buvo judinami tarsi dėlionės dalys, bandant juos sugrąžinti į pradinę padėtį.

    Komanda taip pat identifikavo ir išmatavo atskaitos taškus atkurtoje kaukolėje, išanalizavo jos formą ir palygino su kitų Australopithecus egzempliorių kaukolėmis, taip pat šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.

    Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, kaukolės dydis ir forma labiau primena Australopithecus egzempliorius iš rytinių žemyno regionų.

    Vis dėlto akiduobių (orbitų) sritis atrodo išskirtinė, palyginti su kitais pavyzdžiais, ir tai gali suteikti papildomų užuominų apie šio hominino evoliucinę istoriją.

    „Evoliucinis spaudimas galėjo veikti būtent akiduobių sritį pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininuose, galbūt kartu su aplinkos nestabilumu, kai maisto ištekliai tapo retesni ir sunkiau pastebimi, o „atsarginis“ maistas galėjo reikalauti specifinių regos gebėjimų“, – rašo mokslininkai.

    Tačiau, kaip dažnai nutinka tiriant sudėtingą homininų praeitį, komanda pabrėžia, kad tvirtas išvadas daryti sudėtinga dėl kelių priežasčių.

    Klausimas, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar išlieka diskusijų objektu – neatmetama, kad tai netgi galėtų būti nauja rūšis. Be to, tos pačios rūšies patinų ir patelių skirtumai gali būti reikšmingi, o tai apsunkina skirtingų fosilijų priskyrimą.

    Tyrėjai taip pat pripažįsta, kad jų rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje galėtų būti patikslinta, nes kai kurių deformacijų ištaisyti nepavyko. Tolesni darbai, anot jų, galėtų padėti dar aiškiau atkurti mūsų senovinių giminaičių veidus.

    Tyrimas publikuotas žurnale Comptes Rendus Palevol.

  • Įdėkite tai į tešlą: duona bus skanesnė, sveikesnė ir ilgiau išliks šviežia

    Naminės duonos kepimas vis dažniau tampa ne tik būdu pasigaminti gardžios, šviežios duonos. Tai ir galimybė sąmoningai formuoti jos konsistenciją, skonį bei prisitaikyti prie savo mitybos poreikių. Tai, ką įdedame į tešlą, neretai svarbiau už pačius pagrindus – miltus, raugą ar mieles. Sėklos, prieskoniai ir džiovinti vaisiai lemia ne tik aromatą: jie daro įtaką duonos drėgnumui, pjūvio struktūrai ir net savijautai po valgymo.

    Kepant namuose lengva įklimpti į monotoniją, nors kartais pakanka visai nedidelių pakeitimų, kad receptas taptų ir skanesnis, ir palankesnis sveikatai. Todėl verta išbandyti derinius, kurie be gero skonio suteikia ir solidžią maistinę vertę.

    Aliejinės sėklos duoną paverčia sotesniu produktu nei įprasta miltinė duona. Linų sėmenys turi daug tirpiųjų skaidulų – augalinio gleivingumo, kuris, susilietęs su vandeniu, brinksta. Tešloje šis procesas padidina drėgmę ir gali lėtinti skrandžio išsituštinimą po valgio.

    Moliūgų sėklos ir saulėgrąžos praturtina kepinį riebalais ir augaliniais baltymais, o toks derinys padeda stabilizuoti virškinimo tempą. Dėl to riekė duonos su sėklomis dažnai pasotina ilgesniam laikui, nors porcija gali būti tokio pat dydžio, tik kiek kaloringesnė. Svarbu nepamiršti sėklų pamirkyti prieš dedant į tešlą: sausos sėklos „išgers“ vandenį iš miltų, o iškepusi duona bus kietesnė ir labiau sukrentanti.

    Be to, aliejinės sėklos suteikia omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, taip pat magnio ir cinko – medžiagų, svarbių nervų sistemai ir raumenims. Reguliarūs tokie priedai duonoje gali padėti palaikyti tolygesnį energijos lygį po valgio ir sumažinti staigius alkio šuolius tarp valgymų.

    Sėklos turi įtakos ir tam, kiek laiko duona išlieka minkšta. Esminis dalykas – paruošimas. Į tešlą subertos sausos sėklos vandenį ims ne tik kepimo metu, bet ir jau iškepus, todėl minkštimas greičiau sausės ir trupės.

    Išankstinis mirkymas leidžia sėkloms vandenį sugerti dar prieš kepimą, todėl drėgmė tolygiau pasiskirsto visame kepale. Tokia duona lėčiau džiūsta ir kelias dienas išlieka elastinga. Svarbi ir sėklų frakcija: smulkesni gabalėliai lengviau „įsėda“ į tešlos struktūrą, o stambesni gali ją vietomis susilpninti, palikdami ertmes. Tinkamai sudrėkinti priedai taip pat mažina riziką, kad plutelė trūkinės ar kepalas kils netolygiai.

    Prieskoniai veikia kitaip nei sėklos – labiau per aromatą ir eterinius junginius. Kmynai ir juodgrūdė tradiciškai dedami į sunkesnę, ruginę ar pilno grūdo duoną. Jie dažnai padeda geriau jaustis po valgio, ypač kai duonoje daug skaidulų ir riebalų. Intensyvus aromatas neretai sulėtina valgymą ir sumažina norą siekti dar vienos riekės.

    Vis dėlto labai svarbus kiekis: per daug prieskonių užgoš duonos skonį ir ims varginti. Geriausia juos įmaišyti į tešlą, o ne berti vien ant plutelės – tuomet aromatas pasiskirstys tolygiau ir bus švelnesnis. Kmynai ir juodgrūdė suteikia eterinių aliejų ir fenolinių junginių, siejamų su palankesniu virškinimo sistemos darbu. Dėl jų duona gali būti lengviau toleruojama net tuomet, kai joje gausu skaidulų.

    Džiovintas meškinis česnakas dažnai pasiteisina geriau nei šviežias, nes nesuteikia aštrumo ir neįneša perteklinės drėgmės. Kepant jo kvapas tampa švelnus, žolinis, o duona įgauna išskirtinumo. Kaip ir kitais atvejais, geriausia jį dėti tiesiai į tešlą – taip aromatas pasiskirstys per visą kepalą.

    Pakanka nedidelio kiekio, kad duona geriau derėtų su riebesniais priedais ar daržovių užtepėlėmis. Per didelė porcija sunaikins natūralų miltų ir sėklų skonį. Svarbu ir tai, kad džiovintas meškinis česnakas nekeičia duonos struktūros ar drėgnumo, todėl nereikia koreguoti vandens kiekio recepte. Jis taip pat turi natūralių sieros junginių ir polifenolių, kurie siejami su bendra organizmo pusiausvyra.

    Džiovintų vaisių priedas sūrioje duonoje gali iš esmės pakeisti viso kepalo pojūtį net ir tada, kai jų įdedama visai nedaug. Džiovintos slyvos suteikia natūralaus saldumo ir lengvos rūgštelės, o kepant jų minkštimas suminkštėja ir sudrėksta. Dėl to riekė tampa sultingesnė, nors receptas gali beveik nesikeisti. Spanguolės yra ryškesnės, rūgštesnės ir dažniau išlaiko savo formą, todėl labiau tinka tvirtesnei, labiau suspaustai duonai.

    Vaisius verta smulkiai supjaustyti ir iš anksto pamirkyti, kad jie neatimtų vandens iš tešlos. Tuomet saldus akcentas pabrėš sėklų ir prieskonių skonį, bet neužgoš sūrumo. Džiovintos slyvos suteikia skaidulų ir fenolinių junginių, o spanguolėse gausu organinių rūgščių ir polifenolių. Nedideliais kiekiais tokie priedai paprastai nesukelia staigaus duonos glikeminės apkrovos šuolio, tačiau prideda naudingų medžiagų.

    Kepant namuose galima rinktis vieną dominuojantį priedą arba apgalvotą kelių ingredientų derinį, svarbiausia – laikytis proporcijų. Jei renkatės vieną priedą, dažniausiai saugiausi yra moliūgų sėklos arba saulėgrąžos, nes jos stipriai neiškraipo miltų skonio. Kepalui iš maždaug 500 g miltų gera pradžia – 30–40 g vienos rūšies sėklų arba iki 50–70 g, jei maišote kelias rūšis. Skoningai dera moliūgų sėklos su saulėgrąžomis arba moliūgų sėklos su linų sėmenimis: moliūgas suteikia struktūrą, o linai padeda stabilizuoti drėgmę. Prie tokio pagrindo kaip vienintelis aromatinis akcentas tinka meškinis česnakas.

    Prieskonių paprastai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių kmynų arba juodgrūdės – didesnis kiekis gali užgožti skonį. Kmynai dažnai geriausiai „sutaria“ su saulėgrąžomis, o juodgrūdė – su moliūgų sėklomis. Džiovinti vaisiai dažniau dera su sėklomis nei su prieskoniais, todėl jų verta dėti saikingai: iki 30–40 g pusės kilogramo kepalui. Džiovintos slyvos tinka su moliūgų sėklomis, o spanguolės – su saulėgrąžomis. Tokios proporcijos padeda išlaikyti skonio balansą ir taisyklingą kepalo struktūrą.

    Naminė duona leidžia valdyti skonį, tekstūrą ir tai, kiek ji „stipri“ valgyme. Pakanka laikytis kelių paprastų principų ir nemaišyti priedų atsitiktinai. Tinkamai parinktos sėklos, prieskoniai ir džiovinti vaisiai padeda iškepti duoną, kuri yra skani, universali ir lengvai pritaikoma kasdienėje mityboje. Galiausiai būtent saikas ir dermė nulemia, ar kepalas bus malonus ir ilgiau išliks šviežias, ar greitai taps nuobodus, sausas ir trupantis.

  • Dorzucają tai į močiutės lašinius: skonis sustiprėja labiau nei nuo spirgučių

    Pievagrybių priedas suteikia užtepėlei visiškai naują, sodresnę tekstūrą ir padaro ją lengvesnę nei vien mėsa paremta versija. Pievagrybiai puikiai sugeria ištirpintų lašinių aromatą, o apkepti įgauna lengvą traškumą, kuris maloniai kontrastuoja su kremine baze. Tai puiki alternatyva tiems, kurie nori įvairovės arba siekia sumažinti sunkių spirgučių kiekį mityboje, bet nenori atsisakyti pilno, naminio skonio.

    Jei norite, kad užtepėlė pakiltų į aukštesnį kulinarinį lygį, verta pritaikyti vieną patikrintą triuką. Į masę, šalia pievagrybių, galima įmaišyti smulkiai į miltelius sumaltų džiovintų miško grybų. Vos vienas arbatinis šaukštelis tokios grybų „dulksnos“ veikia kaip natūralus skonio stipriklis, išryškinantis tai, kas geriausia grybų skonyje ir taukuose.

    Džiovintų grybų milteliai (pavyzdžiui, baravykų ar raudonviršių) akimirksniu susijungia su riebalais ir tolygiai paskirsto skonį visame stiklainyje. Dėl to kiekviena duonos riekė skamba taip, lyg užtepėlė būtų pagaminta iš kilniausių miško gėrybių.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Toks grybais pagardintas smalcas geriausiai tinka ant riekės kaimiškos raugintos duonos. Puikiai dera ir rauginti agurkai arba marinuoti grybai. Skanaus!

  • Kalėdinės gėlės, kurios namus puoš ir po švenčių: ekspertų patarimai, kaip prižiūrėti

    Žydintys kambariniai augalai padeda prailginti šventinę nuotaiką ir namams suteikia jaukumo net ir pasibaigus pagrindinėms Kalėdų dienoms. Ciklamenai, azalijos, kalėdinė žvaigždė ar amarilis gali džiuginti ilgiau, jei žinosite, kur juos statyti ir kaip tinkamai laistyti. Žemiau – aiškūs patarimai, kaip šiuos augalus auginti taip, kad jie kuo ilgiau išliktų dekoratyvūs.

    Viena populiariausių šventinio laikotarpio gėlių – azalija. Dažniausiai šiuo metu pasirenkamos raudonais arba baltais žiedais žydinčios azalijos, tačiau galima rasti ir kitų spalvų, taip pat dvispalvių veislių. Azalijos kilusios iš Kinijos ir Japonijos, o jų žydėjimas paprastai trunka apie 6–8 savaites. Perkant svarbu atkreipti dėmesį, kad bent trečdalis pumpurų jau rodytų spalvą – taip didesnė tikimybė, kad augalas namuose žydės ilgiau.

    Azalijoms geriausia tinka vėsesnė aplinka – apie 15 °C, nors buityje tokią temperatūrą išlaikyti ne visada paprasta. Šis augalas mėgsta drėgmę: žemė vazone turėtų būti nuolat labai drėgna, tačiau ne permirkusi. Laistymui labiausiai tinka minkštas vanduo, nes azalijos jautrios kalkėms. Jei įmanoma, verta rinktis lietaus vandenį.

    Ciklamenai vertinami dėl dekoratyvių, ryškių žiedų, kurie gali būti balti, rožiniai, violetiniai ar raudoni, kartais – net ir maloniai kvepiantys. Tai klasikiniai vazoniniai augalai, tačiau jie tinka ir šventinėms kompozicijoms, derinant su kitomis skintomis gėlėmis. Dažniausiai pasirenkami ciklamenai raudonais, baltais, rožiniais ar alyviniais žiedais ir širdiškais lapais, papuoštais šviesesniais raštais.

    Šiltoje patalpoje ciklamenai peržydi greičiau, todėl juos geriau laikyti pusiau pavėsyje ir kiek vėsiau – optimali temperatūra 12–18 °C. Dėl to jie ypač tinka virtuvei ar miegamajam. Pastaruoju metu prekyboje pasitaiko ir mini ciklamenų, kurie kambario temperatūrą toleruoja geriau. Laistyti rekomenduojama į lėkštelę, geriausia – minkštu vandeniu. Nužydėjusius žiedus kartu su koteliu patogu pašalinti atsargiai išsukant.

    Sunkiai įsivaizduojamas šventinis laikotarpis be kalėdinės žvaigždės, kilusios iš Meksikos. Lotyniškai ji vadinama Euphorbia pulcherrima arba Poinsettia pulcherrima. Didžiausią dekoratyvumą suteikia ryškūs pažiedlapiai, kurie dažnai palaikomi žiedais. Nors tradiciškai jie būna sodriai raudoni, šiandien galima rasti ir rožinių, lašišinių, gelsvų ar net dvispalvių variantų.

    Kalėdinė žvaigždė mėgsta pastovią kambario temperatūrą – apie 16–20 °C – ir tolygiai drėgną substratą. Naudinga kartais apipurkšti lapus, o augalą laikyti šviesioje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių. Laistymui tinka drungnas vanduo, o kartą per savaitę augalą patariama patręšti. Jei patalpoje oras per sausas, lapai gali pradėti kristi, todėl kalėdinės žvaigždės nereikėtų statyti šalia radiatorių ar kitų šilumos šaltinių.

    Amarilis (dar vadinamas hippeastru) išsiskiria stambiais žiedais, išauga ant ilgo stiebo ir gali būti įvairių spalvų, įskaitant dvispalvius derinius, tačiau dažniausiai sutinkami raudoni ir balti atspalviai. Įsigijus amarilį verta atkreipti dėmesį, kad jis neretai būna pasodintas į ne patį tinkamiausią substratą.

    Pirmas žingsnis sėkmingai priežiūrai – persodinti į kokybišką, purią ir laidžią žemę. Svogūną reikėtų sodinti taip, kad virš substrato liktų maždaug nuo pusės iki dviejų trečdalių jo aukščio. Pasodinus augalą reikia lengvai palaistyti ir pastatyti šviesioje vietoje, kur temperatūra siekia apie 22–25 °C. Reguliarią gausesnę laistymo rutiną patartina pradėti tik tada, kai žiedstiebis paauga kelis centimetrus.

    Šventines gėlių kompozicijas galite susikurti ir patys – tereikia kelių sezoninių augalų, žalumos ir tinkamo indo.

  • Silvestro stalas atrodys kaip iš žurnalo: 30 įspūdingų servetėlių lankstymo idėjų

    Ruošiate silvestro vaišes ir norite sukurti nepamirštamą atmosferą? Be staltiesės ir dailių indų, nepamirškite servetėlių. Nesvarbu, ar jos bus medžiaginės, ar popierinės – įdomiai sulankstytos jos akimirksniu virsta efektinga šventinio stalo dekoracija.

    Paruoškite stalą didžiausiam metų vakarėliui ir išmokite sulankstyti servetėlę į kalėdinės žvaigždės formą. Ypač gražiai ji atrodo iš tamsiai raudonų medžiaginių servetėlių, tačiau puikiai pavyks ir su popierinėmis.

    Derinant ją su šventiška staltiese ir spalvingais indais, visa stalo kompozicija atrodys tiesiog įspūdingai.

    Rinkdamiesi servetėlių spalvą, atsižvelkite ne tik į staltiesę, bet ir į stalo įrankių atspalvį. Pavyzdžiui, auksinės spalvos įrankiai itin elegantiškai atrodo baltame audinyje.

    Raudona servetėlė ypač puošniai atrodo sulankstyta į aštuoniakampę žvaigždę.

    Taip pat verta išmokti servetėlę sulankstyti į kišenėlę stalo įrankiams. Prie tokios kišenėlės galima pritvirtinti ir vardų korteles, kad kiekvienas iš karto rastų savo vietą.

    Jeigu prie įrankių dar įkomponuosite mažą dekoraciją, visas stalas atrodys kur kas šventiškiau.

    Paprastą popierinį kūgį suformuoti pavyks kiekvienam.

    Balto audinio servetėlės su juodomis linijomis atrodo itin elegantiškai, ypač jei į jas įvyniosite auksinius įrankius.

    Tiesa, auksiniai stalo įrankiai gerai atrodo beveik bet kokiuose spalvų deriniuose.

    O jeigu norite sukurti prabangos įspūdį, rinkitės juodą stalo padėklą ar tamsų stalo serviravimą.

    Norite nustebinti svečius? Servetėlės, sulankstytos rožės forma, tam tikrai padės.

    Mėgstate minimalizmą ir turite medžiaginių servetėlių? Išbandykite paprastą idėją: pridėkite cinamono lazdelę ir mažą šakelę – žiemos nuotaika garantuota.

    Jei jums patinka lankstiniai eglutės forma, silvestras – paskutinė proga tai išnaudoti. Kitas kartas bus jau po metų.

    Dar viena eglutės variacija – šįkart su maža dekoracija, pavyzdžiui, skanios šokolado plytelės gabalėliu.

    Eglutę galite papuošti ir ryškesniu kaspinu.

    Jei servetėlių lankstymas nėra jūsų stiprioji pusė, įsigykite žiedus – su jais servetėlė lėkštėje visada atrodys tvarkingai ir elegantiškai.

    Paprastą žiedą nesunku pasigaminti ir patiems, pavyzdžiui, iš karoliukų.

    Su žiedu lengvai suformuosite ir dailias kaspinėlio formas.

    Arba gėlės motyvą.

    Jeigu turite didesnę servetėlę, būtinai išbandykite vėduoklės formą.

    Naudodami standesnes, medžiagines servetėles, su žiedu galite sukurti net mažą, į puokštę panašų akcentą.

    Jei svečiai atvyksta pasipuošę, juos tikrai pradžiugins servetėlės, sulankstytos tarsi moteriška suknelė.

    Pasitelkę paprastas baltas servetėles ir dekoratyvinį žiedą, sukursite elegantišką ir praktišką stalo puošmeną.

    Prabangi medžiaginė servetėlė ir džiuto virvelė – atrodo nesuderinama? Visai ne: toks kontrastas gali atrodyti labai stilingai.

    Iš raudonų servetėlių lengvai sulankstysite širdį – tai puikiai tiks jaukiam pasisėdėjimui su artimiausiais draugais.

    Galbūt anksčiau net nepagalvojote, kad servetėlę galima lankstyti ir aplink taurę: taip papuošite jos kojelę ir kartu apsaugosite staltiesę, kad gėrimas nenutekėtų.

    Servetėlę galima dailiai įkomponuoti ir pačioje taurėje.

    Kai servetėlės yra tokios pačios spalvos kaip staltiesė, vaizdas atrodo harmoningai. Tačiau dar geresnį įspūdį sukursite, jei serviruodami suderinsite dvi ar tris pagrindines spalvas.

    Jeigu liko kalėdinių dekoracijų ir turite tos pačios spalvos servetėles, kiekvienam svečiui galite sukurti po mažą asmeninį angelėlį.

    Puikiai tiks ir elegantiškos karūnos forma.

  • Kada nurinkti kalėdinę eglutę, kad neprisišauktumėte nelaimių: 3 datos, kurią rinksitės?

    Daugelyje šeimų Kalėdų eglutės puošimas yra vienas pirmųjų šventinių ritualų, žyminčių Kūčių vakarą ir visą šventinį laikotarpį. Tačiau kada ateina metas eglutę nurinkti? Kada reikėtų supakuoti žaisliukus, lemputes ir dekoracijas, kad, kaip sako tradicijos, neprisiviliotumėte nelaimės? Ir ką daryti su eglute, kai ji jau nebereikalinga?

    Pasak papročių, eglutės nurinkimo laikas siejamas su keliais skirtingais įsitikinimais. Dažniausiai minimas terminas yra sausio 6-oji, tačiau kai kuriose tradicijose nurodomos dar dvi alternatyvos: vasario 2-oji arba net Velykų laikotarpio pradžia.

    Sausio 6-oji siejama su Trijų Karalių diena, kai, pagal krikščionišką pasakojimą, Kasparas, Merkelis ir Baltazaras atvyko į Betliejų pagerbti gimusio Jėzaus Kristaus. Juos vedė Betliejaus žvaigždė, simboliškai apšvietusi kelią. Šiandien panašią šviesos prasmę žmonės įžvelgia ir namuose: šviečiančioje eglutėje, advento vainiko žvakėse, blizgančiose puošmenose. Todėl tradiciškai sakoma, kad eglutės nereikėtų nurinkti anksčiau nei per Tris Karalius.

    Krikščioniškoje tradicijoje sausio 6-oji yra Viešpaties Apsireiškimo šventė, po kurios baigiasi dvyliktoji naktis nuo Kristaus gimimo. Ši data laikoma oficialia kalėdinio laikotarpio pabaiga, tad nuo jos nebelieka priežasties namuose laikyti kalėdinių dekoracijų ir eglutės.

    Kita vertus, kai kuriose tradicijose tikėta, kad dekoracijose iš gyvų šakelių ir žalumynų „slepiasi“ medžių dvasios. Esą jos per šventes apsistoja namuose, o vėliau turėtų sugrįžti į gamtą. Jei laiku jų „neišleidžiama“, tikėta, kad vasarą ir rudenį galima nesulaukti gausaus vaisių bei daržovių derliaus.

    Dirbtinė eglutė dažnai skatina žmones šventinę nuotaiką namuose pasilikti ilgiau. Dėl to dar vienu tinkamu terminu laikoma vasario 2-oji, kai kai kuriose šalyse minima vadinamoji Grabnyčių diena. Šis pasirinkimas dažnai aiškinamas senaisiais pasakojimais ir tikėjimais, siejamais su apsivalymu bei blogio atbaidymu, kai po šios datos esą jau saugu atsisveikinti su šventine apsauga.

    Kurią datą bepasirinktumėte, tą pačią dieną patariama sutvarkyti ir visas kitas kalėdines dekoracijas. Sausio 6-oji tam ypač patogi: pasiruoškite skirti laiko ne tik puošmenoms sudėti, bet ir kruopščiai surinkti spyglius, šakeles bei blizgučius. Kai namai vėl taps tvarkingi, belieka maloni dalis – vakare ramiai atsikvėpti, o kai kas šį laiką sieja ir su prasidedančiu Užgavėnių (karnavaliniu) laikotarpiu.

    Ilgiausiai namuose išsilaiko dirbtinė eglutė, tačiau ne visiems patinka plastikinis medis, todėl daug kas renkasi gyvą, kvapnią eglę ar kėnį. Laikantis kelių paprastų taisyklių, gyva eglutė gali atrodyti gražiai gerokai ilgiau. Svarbiausia – reguliariai laistyti, nuo pat įsigijimo, taip pat visą laiką, kol eglutė stovi kambaryje. Reikėtų vengti statyti ją prie radiatorių ar židinio, o patalpoje naudinga palaikyti didesnę oro drėgmę.

    Skirtingi medžiai kambaryje išsilaiko nevienodai: kėnis dažniausiai išlieka dailus apie aštuonias–devynias savaites, pušis – maždaug penkias, o eglė – apie tris. Tad jei planuojate eglutę laikyti iki vasario 2-osios, praktiškiau rinktis kėnį. Jei nurinksite per Tris Karalius, puikiai tiks ir eglė.

    Kai eglutė jau nurinkta, dažniausiai nebelieka priežasties ją laikyti namuose. Daugelyje miestų šiuo laikotarpiu leidžiama nupuoštas eglutes palikti prie didelių atliekų konteinerių ar specialiai tam skirtose vietose, dažniausiai nuo sausio iki vasario. Vis dėlto verta pasitikrinti konkrečias savivaldybės taisykles, kur ir kada eglutes galima palikti.

    Turintys galimybę eglutę sutvarkyti patys dažnai ją supjausto mažesnėmis dalimis. Šakomis galima pridengti jautresnius sodo augalus, o likusi medžio dalis kartais panaudojama kaip kuras užkūrimui, jei tai leidžia vietos taisyklės ir turimos sąlygos.

    Nors kalėdinė eglutė nėra tiesioginis senųjų keltų kultūros palikimas, medžiai ir ugnis įvairiose tradicijose simbolizavo gyvenimą, virsmą ir laiko ciklą. Žiema buvo laikoma riba, kai sena užleidžia vietą naujam, o šviesa vėl gimsta iš tamsos. Todėl ir šiandien eglutės nurinkimą galima priimti kaip simbolišką atsisveikinimą su šventiniu laikotarpiu – padėką už jo jaukumą ir vietą naujai pradžiai.

  • Kovo purškimas, kurį daro patyrę sodininkai: sako, kad saugo nuo kenkėjų visą sezoną

    Parafino aliejaus purškimas – vienas paprasčiausių ankstyvo pavasario darbų, padedančių sumažinti sode peržiemojusių kenkėjų kiekį dar prieš jiems išplintant. Ši priemonė veikia mechaniškai: po purškimo ant augalo susidaro plona aliejaus plėvelė, kuri padengia kenkėjų kiaušinėlius, lervas ir suaugėlius, o tuomet blokuoja oro patekimą. Dėl to kenkėjai nebegali kvėpuoti ir žūsta.

    Kaip veikia parafino aliejaus purškimas?

    Parafino aliejus daugiausia taikomas kovai su kenkėjais, kurie žiemoja ant medžių ir krūmų: žievės įtrūkimuose, ant ūglių ar sunkiai pasiekiamose šakų vietose. Laiku atliktas purškimas leidžia sumažinti jų populiaciją dar sezono pradžioje, kai žala augalams paprastai būna didžiausia.

    Kokius kenkėjus padeda naikinti?

    Parafino aliejaus purškimas dažniausiai naudojamas prieš šiuos kenkėjus:

    • amarus,
    • voratinklines erkes,
    • skydamarius,
    • amarinius kenkėjus (pvz., pušų ir eglių kenkėjus, dažnai įvardijamus kaip ochojnikai).

    Kadangi jie slepiasi žievės plyšiuose ir šakų užkaboriuose, ypač svarbu purkšti kruopščiai, nepaliekant sausų vietų.

    Kokius augalus galima purkšti?

    Parafino aliejus tinka daugeliui sodo augalų. Dažniausiai purškiama:

    • vaismedžiai,
    • vaiskrūmiai (pavyzdžiui, serbentai, agrastai, avietės),
    • lapuočiai dekoratyviniai krūmai (pavyzdžiui, rožės),
    • lapuočiai medžiai (pavyzdžiui, gudobelės, liepos, klevai),
    • spygliuočiai.

    Ypač dažnai purškiamos obelys, kriaušės, slyvos, gudobelės, o taip pat dekoratyviniai ir spygliuočiai augalai – ožekšniai, kukmedžiai, kėniai, eglės, maumedžiai, pušys.

    Praktikoje verta vadovautis stebėjimais: jei praėjusį sezoną ant augalų buvo pastebėta amarų, erkių ar kitų kenkėjų, ankstyvas pavasarinis purškimas parafino aliejumi gali reikšmingai sumažinti jų sugrįžimo tikimybę.

    Kada purkšti parafino aliejumi?

    Dažniausiai rekomenduojamas laikas – nuo vasario pabaigos iki kovo pabaigos. Tikslus terminas priklauso nuo orų ir to, kaip greitai bunda augalai.

    Svarbiausios taisyklės:

    • purkšti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį,
    • geriausia – kai augalai dar be lapų arba kai lapai tik pradeda skleistis,
    • oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 5 °C, o geriausia – aukštesnė nei 8 °C,
    • pasirinkti dieną be lietaus ir be vėjo.

    Jei purkšite per vėlai, kai lapai jau pilnai išsiskleidę, aliejus gali palikti rusvas dėmes ant augalų.

    Kokios purškimo proporcijos?

    Purškimui galima naudoti skystą parafiną (parafino aliejų), kurio įsigyti galima, pavyzdžiui, vaistinėje. Dažniausiai taikoma proporcija – 100 ml parafino aliejaus 5–6 litrams vandens. Rekomenduojama naudoti minkštą vandenį, pavyzdžiui, lietaus. Mišinį būtina labai gerai išmaišyti ir tuomet purkšti augalus.

    Taip pat galima rinktis paruoštus sodo prekyboje esančius preparatus, pavyzdžiui, „Treol 770 EC“ ar „Emulpar 940 EC“.

    Kaip purkšti, kad priemonė būtų veiksminga?

    Šio purškimo sėkmė priklauso nuo kruopštumo. Skystis turi padengti visas augalo dalis. Daugiausia dėmesio verta skirti žievės įtrūkimams, šakų susikirtimo vietoms, ūglių apačiai – būtent ten dažniausiai slepiasi peržiemoję kenkėjai.

    Purškiant svarbu, kad tirpalas gerai padengtų augalą, tačiau nepertekėtų ir nevarvėtų. Per didelis kiekis gali ne tik būti nenaudingas, bet ir apsunkinti purkštuvo darbą.

    Ar parafino aliejaus purškimas saugus?

    Parafino aliejaus purškimas laikomas palyginti saugia priemone žmonėms ir aplinkai. Jis paprastai vertinamas kaip mažiau žalingas nei vėliau sezono metu naudojami cheminiai augalų apsaugos produktai, kai ant augalų jau būna ir naudingų vabzdžių. Dėl to aliejinis purškimas dažnai pasirenkamas kaip profilaktinė sodo apsauga sezono pradžioje.

  • Naujas „ogrodų įsibrovėlis“ plinta Europoje: tūkstančiai vabzdžių puola liepas ir namus

    Dar prieš dešimtmetį Lenkijoje beveik niekas nebuvo girdėjęs apie skupieniečį lipinį – sparčiai plintantį blakės tipo vabzdį, vis dažniau pastebimą ir miestų želdynuose, ir privačiuose soduose. Pirmieji individai buvo užfiksuoti pietryčių Lenkijoje maždaug prieš 10 metų. Nuo tada rūšis nuosekliai kolonizuoja vis naujus regionus, pasiekdama ir šalies pietus, ir centrines teritorijas.

    Šio vabzdžio natūrali aplinka – šiltesni Viduržemio jūros baseino regionai, tačiau švelnesnės žiemos leidžia jam sėkmingai prisitaikyti ir šiauriau. Plitimą dar labiau skatina klimato kaita bei transportas: vabzdžiai neretai „keliauja“ automobiliuose ar su vežamais augalais, todėl naujose vietose atsiranda staiga ir netikėtai.

    Kaip atpažinti skupieniečį lipinį?

    Dalis sodininkų šį vabzdį supainioja su be sparnų raudonjuode blake (dažnai vadinama „tramvajininku“). Vis dėlto yra požymių, padedančių greitai atskirti rūšis. Skupieniečis paprastai būna mažesnis – apie 4,8–6 mm ilgio. Ant sparnų galų matoma bespalvė, permatoma plėvelė, kuri saulėje blizga. Sparnų pagrindas yra rausvas, tačiau galva, ūsai ir priešnugarėlė – vientisai juodi.

    Ryškiausias šios rūšies bruožas – polinkis telktis į milžiniškas sankaupas. Rudenį ir žiemą vabzdžiai sulenda į medžių žievės plyšius, kur susidaro tarsi gyvi raudonai juodi „kilimai“, skaičiuojantys tūkstančius individų. Taip jie lengviau išlaiko šilumą ir ištveria nepalankias sąlygas.

    Ar jūsų augalai saugūs?

    Sodininkai dažnai klausia, ar šis vabzdys pavojingas augalams. Specialistai jo žalą šiuo metu vertina kaip nedidelę, tačiau visiškai numoti ranka nereikėtų. Skupieniečis turi duriamąjį-siurbiamąjį burnos aparatą, kuriuo siurbia augalų sultis. Dėl to gali kilti kelių tipų problemos:

    • pavasarį, maitinantis jaunais pumpurais ir lapais, lapai gali deformuotis, susisukti ir pradėti džiūti;
    • retesniais atvejais vabzdžiai puola žiedus ir vaisius, o tai gali paskatinti jų puvimą;
    • labiausiai pažeidžiami būna jauni, neseniai pasodinti medeliai – jie gali greičiau nusilpti.

    Mokslininkai taip pat tiria, ar šis vabzdys gali pernešti augalams pavojingus patogenus. 2016 m. jo seilių liaukose aptikta nauja žiuželinių pirmuonių rūšis – Phytomonas oxycareni. Kol kas nėra aišku, ar ji sukelia augalų ligas, tačiau tokie radiniai kelia didesnį augalų apsaugos specialistų budrumą.

    Kai vabzdžiai beldžiasi į jūsų langą

    Didžiausias nepatogumas prasideda tuomet, kai skupieniečiai ieško vietos žiemoti. Kai kuriuose miestuose fiksuoti atvejai, kai šie vabzdžiai masiškai braunasi į butus. Jie išnaudoja menkiausius plyšius langų rėmuose, balkonuose ar sandarinimo vietose, kad patektų į šiltas patalpas.

    Be vizualinio diskomforto, kontaktas gali būti nemalonus ir dėl kvapo. Kaip ir daugelis kitų blakių, pajutęs grėsmę vabzdys išskiria intensyvų atbaidantį kvapą. Jei jų pastebėjote namuose, patariama šalinti mechaniškai, pavyzdžiui, siurbliu, vengiant traiškyti – taip sumažinsite tikimybę, kad kvapas įsigers į paviršius.

    Gamtoje populiaciją gali sumažinti stiprūs šalčiai. Tyrimai parodė, kad kelioms dienoms temperatūrai nukritus žemiau -15 °C, kolonijose žūsta iki 99 proc. vabzdžių. Vis dėlto šylant žiemoms tokios „natūralios atrankos“ pasitaiko vis rečiau, todėl rūšis lengviau išsilaiko ir plečia arealą.

    Ką daryti pastebėjus skupieniečius?

    Jei ant jūsų sode augančios liepos staiga pamatėte tūkstančius smulkių raudonai juodų vabzdžių, panikuoti neverta. Daugeliu atvejų brandūs medžiai jų buvimą ištveria be didesnės žalos, tačiau jaunas sodinukas verta stebėti atidžiau. Pravartu laikytis kelių paprastų taisyklių:

    • stebėkite pavasarį ir rudenį – tada vabzdžiai aktyviausi;
    • nenaudokite chemijos be būtinybės: jei vabzdžiai laikosi tik ant seno medžio žievės, purškimai gali labiau pakenkti naudingiems vabzdžiams nei padėti;
    • apsaugokite namus: patikrinkite langų sandarumą ir įsirenkite tinklelius nuo vabzdžių, kad „svečiai“ nepatektų į vidų.

    Nors skupieniečis lipinis dažniausiai nėra itin pavojingas sodui, jo masinis pasirodymas ir bandymai patekti į būstus gali tapti rimtu kasdieniu nepatogumu. Todėl svarbiausia – atpažinti vabzdį, stebėti situaciją ir imtis paprastų prevencinių priemonių.