Tyrėjai nustatė iki šiol nežinomą genetikos nulemtą neurovystymosi sutrikimą. Šis atradimas gali padėti tiksliau diagnozuoti tūkstančius vaikų ir suteikti daugiau aiškumo jų šeimoms visame pasaulyje.
Skelbiama, kad sutrikimą sukelia RNU2-2 geno mutacija. Ji yra recesyvinė, tai reiškia, kad sutrikimas pasireiškia tik tuomet, kai pakitęs geno variantas paveldimas iš abiejų tėvų. Be to, pats genas yra nekoduojantis – jis negamina baltymų, o veikia netiesioginiais ląstelių mechanizmais.
Būtent šios dvi savybės – recesyvinis paveldėjimas ir nekoduojanti geno prigimtis – padeda paaiškinti, kodėl šis neurovystymosi sutrikimas taip ilgai liko nepastebėtas. Tokios DNR sritys, pasak mokslininkų, dažniau lieka už įprastų genetinių paieškų ribų.
Tarptautinė tyrėjų komanda RNU2-2 geną nusprendė analizuoti detaliau po to, kai anksčiau buvo nustatyta, jog dominuojanti šio geno mutacija gali sukelti sunkų galvos smegenų sutrikimą, lydimą ryškios epilepsijos. Visgi pastarasis atvejis, kaip pažymima, yra retesnis nei dabar aprašytas naujai nustatytas sutrikimas.
„Mūsų atradimas suteikia šeimoms tai, ko jos dažnai laukia metų metus – aiškų molekulinį paaiškinimą, kodėl jų vaikui pasireiškia ši būklė“, – teigė genetikos specialistas Danielis Greene’as iš JAV veikiančios „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.
„Daugeliui šeimų toks aiškumas gali būti ypač reikšmingas po ilgos ir neapibrėžtos diagnostikos kelionės. Kartu tai suteikia mokslo bendruomenei konkretų biologinį taikinį, galintį nukreipti būsimų gydymo būdų paieškas“, – pridūrė jis.
Naujai aprašytas sutrikimas pavadintas ReNU2 sindromu. Jis siejamas su U2-2 RNR molekulės stoka, kurią koduoja RNU2-2 genas. Tėvai gali turėti vieną pakitusio geno kopiją ir patys nejausti jokių simptomų, tačiau susijungus dviem pakitusioms kopijoms vaikui gali pasireikšti sindromas.
Tyrėjų vertinimu, ReNU2 sindromas gali sudaryti apie 10 proc. recesyvinių neurovystymosi sutrikimų atvejų, kurių genetinė priežastis yra žinoma. Tai reikštų, kad vien Jungtinėje Karalystėje potencialiai gali būti tūkstančiai žmonių, kuriems šis sindromas aktualus.
ReNU2 sindromas gali pasireikšti raidos vėlavimu, ribotais kalbos įgūdžiais ir sumažėjusiu raumenų tonusu. Taip pat gali būti mokymosi sunkumų, požymių, panašių į autizmo spektro bruožus, bei problemų vaikštant ar atliekant kitus judesius. Kai kuriais atvejais gali būti epilepsija, kvėpavimo ar maitinimosi sutrikimai, tačiau pabrėžiama, kad kiekvienam vaikui simptomai gali skirtis.
ReNU2 sindromas buvo nustatytas išanalizavus 110 009 asmenų genomų įrašus iš dviejų sveikatos tyrimų duomenų bazių. Iš jų atrinkta 14 805 nesusiję asmenys, turintys neurovystymosi sutrikimą, ir palyginti su 52 861 nesusijusiu asmeniu, neturinčiu tokio sutrikimo, kurie sudarė kontrolinę grupę.
Vėliau statistiniais algoritmais buvo ieškoma, kurie nekoduojantys genai gali būti susiję su šiais sutrikimais, taip pat vertinta, kiek žmonių populiacijoje galėtų turėti ReNU2 sindromą. Galiausiai rezultatai buvo patikrinti atrinktiems pacientams atlikus kraujo tyrimus.
„Tai galima laikyti proveržiu dėl netikėtai didelio šių variantų paplitimo – daugiau nei tris kartus didesnio nei kitos recesyvinės mutacijos, sukeliančios sunkius neurovystymosi sutrikimus“, – sakė neurologas Cornelius Grossas iš Italijoje veikiančios „European Molecular Biology Laboratory“, nedalyvavęs tyrime.
„Šis rezultatas svarbus plačiau medicinai, nes parodo, jog nekoduojantys genai gali būti ligų „karštieji taškai“ ir mūsų ieškant genetinių ligų priežasčių nusipelno daug didesnio dėmesio“, – pridūrė jis.
Mokslininkai pabrėžia, kad atradimas svarbus ne tik diagnostikai, bet ir geresniam būklės valdymo supratimui dabartyje bei galimoms prevencijos kryptims ateityje. Vis dėlto iššūkių išlieka: vaistų pristatymas į smegenis ir paveiktas ląsteles gali būti sudėtingas, o kadangi sutrikimas paveldimas nuo gimimo, neaišku, ar jį būtų galima sėkmingai gydyti jau vėliau.
„Nors specifinio recesyvinio ReNU2 sindromo gydymo kol kas nėra, supratimas, kad sutrikimas kyla dėl U2-2 RNR praradimo, ateityje gali atverti kelią galimoms genų pakeitimo strategijoms“, – teigė genetikas Ernestas Turro iš „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.
Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Nature Genetics.
