Blog

Amarai, kartu su šliužais, yra vieni labiausiai sodininkus varginančių kenkėjų. Pavasarį jie dažnai užpuola vaismedžius – obelis, kriaušes, slyvas ar vyšnias. Didelėmis kolonijomis besimaitindami jie siurbia sultis iš jaunų lapų ir minkštų ūglių viršūnių, todėl augalai silpsta, o derlius prastėja.

Šie kenkėjai palieka lipčią, saldžią išskyrą – lipčių, kuri itin vilioja skruzdėles. Mainais už šį „maistą“ skruzdėlės amarus saugo nuo boružių ir kitų natūralių priešų, be to, perneša juos į naujas vietas, kur šie gali maitintis. Dėl to veiksmingos kovos pagrindas – užkirsti skruzdėlėms kelią į medžio lają.

Kaip sukurti barjerą skruzdėlėms ir kartu sumažinti amarų plitimą? Vienas paprasčiausių sprendimų – entomologiniai klijai, kuriuos galima įsigyti sodininkystės prekių parduotuvėse. Tai lipni, dažniausiai bespalvė ir netoksiška medžiaga, kuri vabzdžiams tampa sunkiai įveikiama kliūtimi: patekę ant klijų, jie prilimpa ir nebegali užropoti kamienu aukštyn.

Nors ši priemonė laikoma gana ekologiška ir atspari orui (savybių paprastai nepraranda visą sezoną net po lietaus ar kaitros), ją naudojant gali kilti ir keblumų.

Atrodo, kad viskas paprasta: klijus tereikia teptuku užtepti ant kamieno, suformuojant maždaug 10 cm pločio juostą. Vis dėlto sodininkystės ekspertas Tomasz Wodziński atkreipia dėmesį, kad ilgiau naudojant klijus tiesiai ant kamieno kai kurių medžių, pavyzdžiui, vyšnių, žievė gali pradėti luptis ar net trūkinėti. Be to, ši priemonė nėra selektyvi – prie lipnaus paviršiaus gali netyčia prilipti ir apdulkintojai, o kartais – net paukščiai.

Norint klijus naudoti saugiau, pirmiausia rekomenduojama kamieną sandariai apvynioti maistine plėvele. Klijai tepami ant šio apsauginio sluoksnio, o ne tiesiai ant žievės – taip sumažinama žievės pažeidimo rizika. Barjerą verta įrengti žemai, maždaug 15 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus, kad tikimybė pakenkti paukščiams ar apdulkintojams būtų kuo mažesnė. Pasibaigus sezonui apsauginę plėvelę būtina nuimti.

Ekspertas taip pat siūlo aplink kamieną įkalti tris atramas ir prie jų pritvirtinti smulkių akučių tinklelį iki viršutinės klijų juostos ribos. Toks sprendimas papildomai atitveria lipnų paviršių. Svarbu, kad naudojamos medžiagos nesiliestų prie žievės – kitaip skruzdėlės gali pasinaudoti jomis kaip patogiu „tiltu“ į medžio lają.

Morkų ir petražolių derlių neretai sugadina kenkėjai bei ligos. Visgi dalį problemų galima suvaldyti paprastomis profilaktikos priemonėmis ir natūraliais purškalais. Toliau – kaip atpažinti dažniausius pavojus ir ką daryti, kad šaknys augtų sveikos.

Morkinė muselė: kaip apsaugoti morkas nuo pavojingo kenkėjo?

Morkinė muselė – smulki, tamsi 4–5 mm ilgio muselė su gelsvomis kojelėmis ir blizgiu kūnu. Gegužę ji deda kiaušinėlius šalia morkų šaknų, o išsiritusios lervos iškart pradeda graužti daržovę. Kenkėjas puola ne tik morkas, bet ir petražoles, salierus, pastarnokus bei kitus salierinių šeimos augalus.

Pažeidimus išduoda pakitusi lapų spalva: iš pradžių jie parausta, vėliau pagelsta. Šaknyse atsiranda rausvai rudi, išgraužti takai, o pats derlius praranda kokybę.

Norint, kad kenkėjas apskritai nepatektų į lysves, verta imtis prevencijos. Vienas patikimiausių būdų – nuo sudygimo iki pat derliaus nuėmimo lysves dengti smulkiu tinkleliu arba balta agroplėvele. Patogiausia tam pasigaminti ar įsirengti lankus (stelažus), kad danga nesiliestų prie augalų ir sudarytų fizinį barjerą.

Dar vienas būdas – mišrus auginimas, kai šalia sodinami augalai, kurių kvapas atbaido kenkėjus. Morkoms ypač tinka kaimynystė su svogūnais arba česnakais – morkinė muselė nemėgsta jų aromato, todėl laikosi atokiau.

Papildomai gali padėti ir veislės pasirinkimas: verta sėti atsparesnes veisles arba tas, kurios turi trumpesnį vegetacijos laiką. Taip pat galima rinktis ankstyvą sėją kovą arba vėlyvą – po birželio 15 dienos. Tokiu būdu sumažinama rizika, kad jautriausiu metu augalai sutaps su didžiausiu kenkėjų aktyvumu.

Natūralūs būdai nuo grambuolių lervų, spragšių ir nematodų

Morkų auginimą kartais apsunkina ir kiti dirvos kenkėjai – grambuolių lervos, spragšių lervos bei nematodai. Jiems pasirodžius, delsti neverta. Viena iš priemonių – biologiniai preparatai, kuriuos galima įsigyti sodininkystės prekių parduotuvėse. Juos būtina naudoti tiksliai pagal gamintojo instrukcijas: vieni būna skysti, kiti – granuliuoti, skirti išbarstyti prieš sėją ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį.

Prie natūralesnių sprendimų priskiriamas ir bitkrėslės (paprastosios bitkrėslės) ištraukos naudojimas – ji gali padėti nuo spragšių lervų ir kitų sodo kenkėjų. Ištrauką galima įsigyti, tačiau ją nesunku pasigaminti ir patiems: 300 g šviežios žolės arba 75 g džiovintos žaliavos užpilkite 10 l vandens ir palikite 24 valandoms, kartkartėmis pamaišydami. Tuomet tirpalą praskieskite santykiu 1:2 (1 dalis ištraukos ir 2 dalys vandens) ir nedelsdami palaistykite lysves.

Ekologiški purškalai nuo ligų ir amarų

Daržą dažnai puola amarai, o drėgnesniais laikotarpiais suaktyvėja ir įvairios grybinės ligos. Kaip profilaktinė priemonė kartais naudojamas vadinamasis IF preparatas – paviršinio poveikio mišinys, kurį galima pasigaminti namuose iš jodo, krakmolo ir acto rūgšties.

Gaminimas:

• Paruoškite krakmolą: užvirkite 0,5 litro vandens.
• Nedideliame kiekyje šalto vandens ištirpinkite 1–2 šaukštus bulvių krakmolo ir gerai išmaišykite.
• Gautą mišinį, nuolat maišydami, supilkite į verdantį vandenį. Kai susidarys tirštas, skaidrus krakmolas, atvėsinkite.
• Į 1 litro talpos butelį įpilkite 250 ml vandens (geriausia – lietaus).
• Įpilkite 100 ml paruošto krakmolo, 5 ml 6 proc. acto ir 2 ml jodo tirpalo.
• Papildykite vandeniu iki 1 litro ir viską kruopščiai suplakite.

Šis tirpalas sudaro barjerą, kuris gali apsunkinti grybinių sporų vystymąsi ant augalo paviršiaus. Purškimą patariama kartoti kas 5–7 dienas, atsižvelgiant į orus, nes priemonę gali nuplauti lietus. Svarbu padengti abi lapų puses, ypač naujus ūglius.

Ciemerikai (Helleborus) – vienos ankstyviausių sodo gėlių, pražystančių dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Šie augalai gerai pakelia vėsesnius orus, yra ilgaamžiai, tačiau po žiemos jiems verta skirti šiek tiek dėmesio. Keli paprasti priežiūros darbai padės sustiprinti kerus, paskatins žiedpumpurių skleidimąsi ir sumažins ligų riziką.

Kaip prižiūrėti ciemerikus po žiemos? Senų lapų pašalinimas

Svarbiausias ankstyvo pavasario darbas – iškirpti senus, pernykščius lapus. Jie dažnai trukdo augti naujiems ūgliams, užstoja šviesą žiedams ir blogina oro cirkuliaciją kerelio viduje.

Senus lapus reikėtų pašalinti kuo arčiau augalo pagrindo. Tai padeda pumpurams greičiau vystytis, o pats augalas geriau vėdinasi. Net jei dalis pernykščių lapų dar žali, jų pašalinimas gali būti naudingas – nauji žiedai turės daugiau vietos, o kartu sumažės grybinių infekcijų tikimybė.

Perteklinė drėgmė – ciemerikų priešas ir puvimo priežastis

Nors ciemerikai atsparūs šalčiui, jie prastai toleruoja užsistovinčią drėgmę dirvoje. Per didelė drėgmė silpnina šaknų sistemą ir sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms.

Po žiemos verta apžiūrėti dirvą aplink augalus. Jei ji sunki ir suslėgta, ją švelniai supurenkite, kad pagerėtų vandens nutekėjimas ir oro patekimas prie šaknų. Taip pat svarbu pašalinti aplink kerus susikaupusias augalines liekanas – jos sulaiko drėgmę ir didina infekcijų riziką. Ciemerikų lapai po žiemos turėtų kuo greičiau išdžiūti, todėl drėgmės perteklius trukdo atsinaujinimui.

Kas sustiprina ciemerikus po žiemos?

Pavasarį verta pasirūpinti tinkama dirvos reakcija. Ciemerikai geriausiai auga neutralioje arba silpnai šarminėje dirvoje, todėl kartą per metus aplink kerus galima pabarstyti dolomito miltų arba bazalto miltelių.

Naudinga ir mulčiuoti – kompostu, sausais lapais ar šiaudais. Mulčias padeda palaikyti tolygesnę drėgmę, gerina dirvos struktūrą ir sudaro palankesnes augimo sąlygas.

Pavasarinis ciemerikų tręšimas – būdas greičiau sulaukti žiedų

Vienas svarbiausių priežiūros elementų – pavasarinis tręšimas. Dažniausiai tinka šie sprendimai:

• kompostas – pirmąją dozę verta duoti anksti pavasarį, pasibaigus žydėjimui;
• granuliuotas mėšlas – gerina dirvos struktūrą ir aprūpina augalą maisto medžiagomis; svarbu naudoti saikingai;
• trąšos, turinčios daugiau fosforo ir kalio – skatina gausesnį žydėjimą ir stiprina šaknų sistemą; tręšti galima 2–3 kartus per sezoną: anksti pavasarį ir vasarą.

Reguliarus, bet saikingas papildomas maitinimas pagerina augalų būklę, sustiprina juos ir gali paspartinti žydėjimą.

Ciemerikų pavasarinė priežiūra nėra sudėtinga, tačiau turi didelę įtaką jų sveikatai ir žydėjimui. Senų lapų pašalinimas, drėgmės kontrolė ir lengvas tręšimas padeda greičiau formuotis pumpurams bei mažina grybinių ligų riziką. Dėl šių paprastų darbų ciemerikai sparčiau atsigauna po žiemos ir sezono pradžioje gali tapti viena ryškiausių sodo puošmenų.

Šilauogės yra vieni reikliausių uogakrūmių – gerų rezultatų galima tikėtis tik tada, kai joms sudaromos tinkamos dirvos sąlygos. Joms reikia purios, laidžios, humusingos ir, svarbiausia, labai rūgščios žemės. Optimalus dirvos rūgštingumas šilauogėms – pH 3,8–4,8. Įprasta sodo žemė dažnai būna per mažai rūgšti, todėl krūmai auga lėčiau, silpniau dera, o lapai gali pradėti gelsti dėl chlorozės.

Jei svarstote, kaip parūgštinti dirvą ir kartu pamaitinti augalus, vienas praktiškiausių sprendimų yra amonio sulfatas. Tai mineralinės trąšos, ypač tinkamos pavasariniam rūgščią dirvą mėgstančių augalų tręšimui. Pagrindiniai jų privalumai – gebėjimas rūgštinti dirvą ir aprūpinti šilauoges lengvai įsisavinamu azotu bei siera.

Amonio sulfatas šilauogėms naudingas dėl kelių priežasčių:

• parūgština dirvą;
• skatina intensyvesnį augimą;
• padeda išvengti chlorozės;
• gerina krūmų bendrą būklę;
• padeda formuoti gausesnį derlių.

Vis dėlto svarbu nepamiršti ir trūkumų. Amonio sulfatas nepakeičia visavertės mitybos, nes jame nėra kitų šilauogėms būtinių elementų, pavyzdžiui, kalio, fosforo, magnio, cinko ar boro – juos reikia papildyti kitomis trąšomis. Taip pat per didelės normos gali lemti pertręšimą azotu. Be to, kaip mineralinės trąšos, jis neprideda dirvai organinės medžiagos, todėl humusą verta užtikrinti atskirai, pavyzdžiui, mulčiuojant natūraliomis medžiagomis.

Amonio sulfatas ypač gerai tinka pavasariniam tręšimui: jis padeda parūgštinti substratą ir duoda šilauogėms reikalingą „startą“ per azotą. Rekomenduojama šias trąšas naudoti tris kartus per sezoną:

• nuo kovo pabaigos iki balandžio pradžios;
• gegužės viduryje;
• birželio pabaigoje.

Tręšti reikėtų ne vėliau kaip iki liepos vidurio. Vėliau panaudotas azotas gali paskatinti per vėlyvą ūglių augimą, todėl jie nespės sumedėti ir žiemą gali nukentėti nuo šalčio.

Kaip teisingai tręšti šilauoges amonio sulfatu? Pirmiausia pašalinkite seną mulčą. Trąšas tolygiai paskleiskite po krūmo laja, palikdami maždaug 15–20 cm atstumą nuo ūglių. Laikykitės gamintojo nurodytų normų ant pakuotės – orientacinė norma dažnai siekia apie 30 g/kv. m. Granules lengvai įmaišykite į viršutinį dirvos sluoksnį, saugodami paviršiuje esančias šilauogių šaknis. Tuomet gausiai palaistykite (geriausia lietaus vandeniu) ir uždėkite naują mulčą.

Mulčiui tinka pušų žievė, perpuvusios pjuvenos, kankorėžiai, rūgštus kompostas arba spygliai – tai padeda išlaikyti drėgmę ir palaikyti šilauogėms palankų dirvos rūgštingumą.

Amonio sulfatas, naudojamas saikingai ir apgalvotai, gali reikšmingai pagerinti šilauogių augimo sąlygas. Tačiau norint gausaus derliaus, būtina pasirūpinti ir kitomis maisto medžiagomis, todėl verta derinti skirtingas trąšas pagal augalo poreikius.

Balandis – pats tinkamiausias metas sodinti svogūnus. Tai nesudėtinga net pradedantiesiems, tačiau pirmiausia verta išsirinkti tinkamus svogūnėlius, kurie keliaus į lysves. Didelę reikšmę turi jų dydis: nuo jo priklauso, ar augalas užaugins sveiką laišką ir stambią galvą.

Mažesni svogūnėliai dažniausiai auga tolygiau, todėl sodinimui dažniau rekomenduojama rinktis mažus arba vidutinio dydžio sodinukus. Iš jų užaugę svogūnai paprastai būna stambesni ir geriau laikosi per žiemą. O didesnes galvutes verta sodinti tiems, kuriems svarbiausia – gausus laiškų derlius.

Prieš sodinimą svogūnėlius naudinga ir „užgrūdinti“, t. y. paruošti lauko sąlygoms. Tam jie džiovinami, kad nepradėtų formuoti žiedinių stiebų, arba dezinfekuojami. Dezinfekavimo atveju svogūnėliai pamirkomi specialiuose tirpaluose – tai padeda sumažinti grybelinių ligų riziką ir pristabdyti kenkėjų plitimą. Net ir po mirkymo svogūnėlius būtina gerai išdžiovinti – tik tuomet juos galima sodinti.

Svogūnėlių apdorojimas – natūrali apsauga nuo kenkėjų ir pelėsių

Net pradedantieji daržininkai gali išbandyti svogūnėlių apdorojimą prieš sodinimą: tai sustiprina augalų atsparumą ir padeda apsisaugoti nuo ligų. Pats procesas paprastas – pakanka paruošti švelnų tirpalą pagal pasirinktą receptą, svogūnėlius jame pamirkyti ir po to gerai nusausinti.

Yra keli dažnai naudojami naminiai būdai. Vienas populiariausių – medžio anglies pelenai. Pirmiausia svogūnėliai užpilami vandeniu ir paliekami 1–2 valandoms, vėliau išimami ir apvoliojami pelenuose (arba bazalto miltuose). Tačiau tai – ne vienintelė išeitis.

Taip pat galima naudoti ramunėlių nuovirą, pasukas arba valgomosios sodos tirpalą. Kai kurie svogūnėlius po mirkymo vandenyje apvolioja cinamone. Dažniausiai svogūnėliai pasirinktoje priemonėje laikomi apie 30 minučių ir tik tuomet sodinami.

Toks apdorojimas pirmiausia padeda riboti grybelines ligas ir kenkėjų atakas, o tai skatina geresnį šaknų vystymąsi ir bendrą augalo augimą. Dėl to svogūnai dažniausiai būna sveikesni, derlius – tolygesnis ir skanesnis.

Kada sodinti svogūnus į dirvą, kaip tai daryti ir ką įdėti į duobutę

Prieš sodindami parinkite tinkamą vietą. Ji turėtų būti saulėta, o dirva – lengva, derlinga ir laidi vandeniui, geriausia neutrali arba silpnai rūgšti. Lysvę galima iš anksto praturtinti kompostu arba medžio pelenais, kuriuose gausu kalio ir fosforo – šie elementai svarbūs derliaus dydžiui.

Pelenai ne tik pamaitina dirvą, bet ir šiek tiek ją dezinfekuoja, todėl mažėja svogūnų puvimo rizika. Į kiekvieną sodinimo duobutę galima įberti maždaug po 1 valgomąjį šaukštą pelenų ir lengvai sumaišyti su viršutiniu dirvos sluoksniu. Kai kurie dar naudoja valgomąją druską, kuri gali atbaidyti svogūninę musę, tačiau čia būtinas saikas: pakanka vos žiupsnelio į vieną duobutę arba itin plono sluoksnio palei eilutę, kad nebūtų pažeista dirvos struktūra.

Jei dirva sunki ir molinga, praverčia drenažo sluoksnis, pavyzdžiui, smėlis. Taip pat galima panaudoti svogūnų lukštus arba sutrintas kiaušinių lukštų atliekas: kiaušinių lukštai praturtina dirvą kalciu ir šiek tiek mažina rūgštingumą, o svogūnų lukštai veikia kaip natūrali antiseptinė priemonė ir gali padėti riboti grybelines ligas. Drenažas ypač svarbus, nes svogūnai blogai pakelia vandens užsistovėjimą.

Svogūnai sodinami negiliai – maždaug 4 cm gylio duobutėse, paliekant 5–8 cm tarpus tarp svogūnėlių, o tarp eilių – apie 15 cm.

Patyrę daržininkai žino, kaip be cheminių priemonių pasirūpinti, kad bulvių derlius būtų sveikas ir nepažeistas. Spygliuočių šakos ir spygliai – dalykas, kurį daugelis nuvertina, nors jų panaudojimas lysvėse turi didelį potencialą.

Jei pavargote nuolat pirkti preparatus nuo kolorado vabalų, grambuolių lervų, drotinukų ir kitų kenkėjų, kurie taikosi į bulvių derlių, verta išbandyti paprastą sprendimą. Vis dažniau daržininkai tarp bulvių eilučių kloja spygliuočių šakas ar spyglius ir taip mažina drotinukų daromą žalą.

Spygliuočių kvapas ir sakai laikomi natūralia priemone, atbaidančia kenkėjus. Be to, spygliai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, todėl gali papildomai prisidėti prie apsaugos nuo bulvių rauplių. Naudojant spyglius kaip mulčią, dirva ilgiau išlaiko drėgmę, o vasarą tai gali tapti svarbia pagalba derliui.

Spyglius rekomenduojama dėti į tarpueilius po bulvių pasodinimo arba per pirmąjį kaupimą. Sluoksnis turėtų būti pakankamai tankus. Manoma, kad kenkėjui bandant judėti po žeme nuo vieno kerelio prie kito, jis susiduria su spygliuočių sakais prisotinta zona ir pasitraukia. Toks „barjeras“ tarp eilučių gali veikti visą sezoną.

Taip pat pabrėžiama, kad nereikėtų per daug baimintis dėl dirvos rūgštėjimo. Jei spyglius dėsite tik tarpueiliuose, o rudenį, nuėmę derlių, likučius pašalinsite arba perkasite dirvą papildydami nedideliu kiekiu pelenų, pastebimų rūgštingumo pokyčių dažniausiai neatsiranda. Užtat bulvės gali būti švaresnės, šviesesnės ir be tamsių landų.

Šis būdas ypač praverčia sklypuose, kur gausu varpučio, nes jo šaknyse drotinukai jaučiasi itin gerai. Kasmet kartojant spyglių mulčiavimą tarpueiliuose, kenkėjų populiacija, tikėtina, gali palaipsniui mažėti.

Išradingi sodininkai žino, kaip be brangių preparatų sumažinti kenkėjų kiekį ant vaismedžių. Tam tereikia kelių po ranka esančių priemonių ir kelių minučių – pasigaminsite paprastą, bet veiksmingą gaudyklę.

Jei atsibodo žiūrėti, kaip amarai suka vyšnios lapus, o musės apninka vaisius, verta imtis veiksmų. Skubėti purkšti chemikalais nebūtina – galima pasidaryti specialias gaudykles patiems ir išleisti labai mažai arba visai nieko. Sodininkai tikina, kad šis būdas veikia, o pasitikrinti galite savo sode.

Paimkite didelį plastikinį butelį – bent 2 litrų talpos. Šiek tiek žemiau kaklelio (ne visai prie pat) peiliu išpjaukite nedidelę angą, maždaug 3 cm skersmens. Vieni daro vieną skylę, kiti – dvi priešingose pusėse, kad kvapas geriau sklistų. Tuomet užsukite kamštelį – gaudyklės pagrindas paruoštas. Belieka pasirinkti masalą.

Masalų variantų – daug. Sodininkai sako, kad musėms, vapsvoms ir kitiems sodo kenkėjams puikiai tinka saldus mišinys: vandeniu praskiestas senas uogienės likutis. Rūgimo kvapas vabzdžius traukia tarsi magnetas – jie įskrenda per angą ir patenka į butelio vidų. Ištrūkti atgal jiems beveik nepavyksta, nes instinktyviai skrenda aukštyn ir atsitrenkia į užsuktą kamštelį.

Kai kurie renkasi dar aštresnį variantą: į butelį įmuša žalią kiaušinį ir įpila šiek tiek vandens. Po dienos ar dviejų, pastovėjus saulėje, kvapas tampa itin stiprus ir privilioja daug musių. Šis būdas gali būti nemalonus, bet, pasak sodininkų, veiksmingas, ypač šalia ūkinių pastatų ar atliekų vietų.

Gaudykles geriausia kabinti pavėsyje, medžio lajoje, kad skystis per greitai neišgaruotų. Kai butelyje prisikaupia daug vabzdžių, gaudyklę reikėtų išmesti ir pakabinti naują.

Nežinote, kaip atsikratyti sodo kenkėjų? Kartais verta pakeisti įprastą taktiką ir pasitelkti pačią gamtą. Sodininkai pastebi, kad zylės gali tapti labai naudingomis pagalbininkėmis sode.

Ar žinojote, kad viena efektyviausių „chemijų“ turi sparnus ir geltoną krūtinėlę? Tai ne pokštas – taip teigia žmonės, kurie sąmoningai privilioja zyles į savo sklypą. Pasak jų, šie paukščiai nuo kenkėjų medžius „išvalo“ ne prasčiau nei brangūs preparatai. O jei pavyksta į sodą pritraukti daugiau paukščių, metų derliaus kokybė gali maloniai nustebinti.

Zylė per dieną prie jauniklių parskrenda šimtus kartų, o kiekvieną sykį snapelyje atneša lervą, vikšrą ar kitą „skanėstą“. Jei sode pastatysite bent 3–5 lesyklėles (maždaug po vieną keliems vaismedžiams), paukščiai ima laikyti jūsų teritoriją savo medžioklės zona. Teigiama, kad per maždaug savaitę jie gali smarkiai sumažinti vabzdžių kiekį – ypač tų, kurie tik pabudo po žiemos ir ruošiasi pulti medžius.

Kad šis planas veiktų, svarbu paukščių neperšerti. Lesyklėlės čia atlieka „bazės“ arba masalo funkciją. Įberkite šiek tiek neapdorotų sėklų arba įdėkite gabalėlį lašinių (be druskos ir prieskonių). Tuomet zylės, būdamos ant medžių, kartu knaisiosis žievėje, ieškos kenkėjų kokonų ir rinks smulkius vikšrus iš kiekvieno plyšelio.

Tokia „partnerystė“ su zylėmis, pasak sodininkų, duoda akivaizdų rezultatą: obelys atrodo švaresnės, lapai mažiau nukenčia nuo amarų, o patys stebite procesą be didelių pastangų. Tai nebrangu, ekologiška ir, tiesą sakant, suteikia nemažai džiaugsmo – paukščius stebėti daug maloniau nei purkšti medžius, apsiginklavus chemikalais.

Be to, verta paskaičiuoti, kiek galima sutaupyti augalų apsaugos priemonėms. O žinojimas, kad vaisiai užaugo be chemijos, daugeliui šeimininkų yra papildomas pasitenkinimas.