Blog

Rothenburg ob der Tauber yra šiaurės vakarinėje Bavarijos dalyje, pietų Vokietijoje. Miestelis įsikūręs turistiniame maršrute, vadinamame Romantiniu keliu. Patogiausia čia atvykti iš Niurnbergo, esančio maždaug už 80 kilometrų į rytus, automobiliu. Keliaujant viešuoju transportu galima nuvykti iki Ansbacho arba Dombühlio, iš kur kursuoja autobusai į Rothenburg ob der Tauber.

Didžiausia šio miestelio pažiba – senamiestis, išlaikęs vientisą istorinę struktūrą. Siauros gatvelės, fachverkiniai namai, aikštės ir fontanai sukuria erdvę, kuri, rodos, beveik nepakitusi išliko kelis šimtmečius. Pagrindinis traukos taškas – turgaus aikštė su rotuše, kurioje dera gotikos ir renesanso bruožai. Rotušės bokštas laikomas vienu geriausių apžvalgos taškų: nuo jo atsiveria miestelio stogai ir Tauberio upės slėnis.

Senamiestis nedidelis ir kompaktiškas, todėl jį patogu tyrinėti pėsčiomis, neskubant ir atidžiai stebint architektūros detales bei senųjų prekybinių gatvių planą. Verta užsukti ir į šalutines gatveles – jos neretai slepia tikrus atradimus. Dėl išskirtinai gerai išsilaikiusio istorinio užstatymo, savitos architektūros ir ypatingos atmosferos Rothenburg ob der Tauber dažnai vadinamas vienu gražiausių Vokietijos miestų.

Viena labiausiai atpažįstamų vietų – Plönlein: nedidelė aikštė su būdingu gatvių susikirtimu ir gynybiniais bokštais. Šis vaizdas itin dažnai matomas nuotraukose, reklamuojančiose regioną ir turistiniuose leidiniuose. Pažintį su miesteliu galima pradėti ir nuo muziejų, kurie padeda geriau suprasti vietos istoriją bei amatus. Rothenburg ob der Tauber veikia muziejai, skirti amatams ir vietos praeičiai, taip pat ištisus metus lankytojų sulaukiantis Kalėdų muziejus.

Didelį įspūdį palieka ir miestelio gynybinės sienos, kurios čia išliko beveik visos. Jų ilgis viršija 2 kilometrus, o toks pilnas įtvirtinimų žiedas Vokietijoje – reta išimtis. Gynybos sistema apima vartus, bokštus ir sargybinių takus, kuriais šiandien galima vaikščioti. Pasivaikščiojimas sienomis leidžia pajusti senąją atmosferą ir lengviau įsivaizduoti, kaip miestelyje buvo gyvenama viduramžiais. Be to, nuo čia atsiveria vaizdai į pastatus ir Tauberio slėnį, o kartu primenama apie strategiškai patogią vietovę.

Svarbus objektas – Šv. Jokūbo bažnyčia, laikoma vienu vertingiausių regiono sakralinių statinių. Joje saugomas Tilmano Riemenschneiderio sukurtas altorius, priskiriamas svarbiausiems vėlyvosios gotikos kūriniams Vokietijoje. Pietinėje miestelio dalyje galima pamatyti ir Spitalbastei – išplėtotą XVI amžiaus gynybinį kompleksą.

Planuojant kelionę verta pasidomėti artėjančiais renginiais. Rothenburg ob der Tauber dažnai vyksta festivaliai ir istorinės inscenizacijos, o šventiniu laikotarpiu – kalėdinės mugės. Tokie kultūriniai renginiai pritraukia lankytojų iš įvairių pasaulio šalių.

Viduramžiais tai buvo laisvas ir autonomiškas miestas, kurio reikšmę lėmė palanki padėtis netoli prekybinių kelių ir stiprios amatų tradicijos. Vienas svarbiausių laikotarpių miestelio istorijoje – 1618–1648 metai, kai jis atsidūrė katalikiškų priešo pajėgų rankose. Istoriniai šaltiniai teigia, kad didesnių sugriovimų pavyko išvengti dėl sėkmingų derybų tarp abiejų pusių.

1945 metais miestelis smarkiai nukentėjo, tačiau vėliau nuspręsta jį atkurti laikantis istorinės formos. Dėl šio sprendimo Rothenburg ob der Tauber iki šiol išlaiko vientisą architektūrinį charakterį ir išsiskiria beveik visiškai išlikusia viduramžiška urbanistine struktūra. Ši atmosfera žavi keliautojus, o pats miestelis laikomas vienu ryškiausių sąmoningos kultūros paveldo rekonstrukcijos pavyzdžių.

Šaltiniai: „hub.pl“, „tedyiowedy.pl“, „historiansjourneys.com“.

Keliaujant po Žemutinę Sileziją galima atrasti daugybę netikėtų vietų. Šis regionas išsiskiria turtinga augalija ir gyvūnija – čia aptinkama rūšių, kurios kitur Lenkijoje pasitaiko itin retai. Šį kartą verta atidžiau pažvelgti į Mietkovo ežerą – išskirtinį vandens telkinį, tapusį svarbia užuovėja daugybei paukščių.

Nors pavadinimas gali klaidinti, Mietkovo ežeras iš tikrųjų yra dirbtinis vandens telkinys. Jis buvo suformuotas XX amžiaus 8–9 dešimtmečiais kaip užtvenktas ežeras. Užtvankos pastatytos ant Bystrzycos upės, prieš Mietkovo gyvenvietę, nuo kurios ir kilo pavadinimas. Skirtinguose šaltiniuose šis telkinys dar minimas kaip Mietkovo tvenkinys, Mietkovo marios arba Domanicų ežeras – pagal kitoje telkinio pusėje esančią Domanicų gyvenvietę.

Šis telkinys laikomas didžiausiu ežeru Žemutinės Silezijos vaivadijoje – jo plotas siekia apie 9,29 kvadratinio kilometro. Jis ypač svarbus paukščiams: čia aptinkamos keturios rūšys, įtrauktos į Lenkijos Raudonąją knygą, taip pat aštuonios rūšys, nurodytos Paukščių direktyvos pirmame priede. Tai ir svarbi perimvietė – čia peri raudonosios antys, juodagalvės žuvėdros, baltakaktės žuvėdros, upinės žuvėdros ir mažieji kirlikai. Be to, galima išvysti įvairių kirų rūšių, taip pat tilvikų, kovų, didžiųjų sėjikų ir kitų vandens paukščių.

Vandens lygis telkinyje labai svyruoja, todėl vasarą ir rudenį atsidengia dideli dugno plotai. Tuomet drėgnose, vertingu dumblu praturtintose vietose sužaliuoja pievos, kur auga nendrės, plačialapiai švendrai ir kiti šlapynių augalai. Arčiau krantų galima pastebėti ir vertingų trumpaamžių pakrančių augalų. Čia taip pat aptinkama daugiamečių augalų, pasirodančių jau pavasarį: balandos, rūgštynės, mėtos, viksvos, lakišių ir įvairių žolių.

Dėl to Mietkovo ežeras – įspūdingas gamtos kampelis, kuris vos atėjus pavasariui žavi ryškia žaluma ir paukščių gausa. Vieta ypač patiks tiems, kurie ieško išskirtinių gamtos vaizdų ir nori stebėti laukinę gyvūniją.

Lietuvos masteliu jis prilygtų itin svarbiai paukščių apsaugos teritorijai – Lenkijoje ši vieta turi Specialiosios paukščių apsaugos teritorijos statusą, o specialistai daugelį metų siekė išsaugoti ją nepažeistą. 2022 ir 2023 metais Vroclavo regioninis aplinkos apsaugos direktorius užsakė specialius darbus, skirtus pagerinti paukščių buveinių sąlygas ir parengti teritoriją artėjantiems perėjimo sezonams. Darbai apėmė medžių ir krūmų kirtimą bei šalinimą pakrantės zonoje, taip pat reljefo suformavimą, kad paukščiams būtų patogiau maitintis.

Iššūkiu tapo tai, kad telkinys iki šiol atlieka vandens kaupimo ir apsaugos nuo potvynių funkcijas, o jo teritorijoje yra vandens ūkio įrenginių. Vis dėlto, bendradarbiaujant su regionine vandentvarkos institucija, kuri administruoja telkinį, šiuos darbus pavyko įgyvendinti.

Priemonės leido ne tik išsaugoti, bet ir padidinti biologinę įvairovę. Jos padėjo pasirūpinti ne vien paukščiais, bet ir kitais gyvūnais: seklumos, lagūnos ir įlankėlės yra vertingos vietos, kur klesti varliagyviai, bestuburiai ir žuvys.

Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“, „przyrodniczo.pl“

Pirmieji duomenys apie Dobčycų pilį siekia XIII amžių, tačiau dar anksčiau ant kalvos stovėjo medinė tvirtovė. Archeologiniai tyrimai rodo, kad ši vieta buvo gyvenama jau neolito laikotarpiu ir bronzos amžiuje. Pirmųjų Piastų laikais Dobčycų tvirtovė buvo itin svarbus taškas prekybos kelyje į Vengriją, be to, ją buvo nepaprastai sunku užimti.

Rabo slėnio apsuptis ir netoliese esantis Dobčycų ežeras lėmė, kad pilis ilgą laiką tarnavo kaip prieglobstis arba priimdavo iškilmingus svečius. Čia viešėjo Vladislavas Lokietka, Kazimieras Didysis, Vladislavas Jogaila bei Kazimiero Jogailaičio sūnūs. XIV amžiuje, plečiant tvirtovę, ji tapo nepilinių seniūnų rezidencija, tačiau didžiausias pilies klestėjimas siejamas su 1585–1649 metais, kai seniūniją perėmė Liubomirskiai. Tuo metu tvirtovė buvo perstatyta renesanso stiliumi ir įgavo rezidencinį pobūdį, tačiau pastato „aukso amžius“ baigėsi 1702 metais.

Vėlesniais metais Dobčycų pilis ėmė sparčiai nykti, o dalis statinių net buvo išardyta. Įdomu tai, kad XVIII amžiuje pilies mūruose aptikta slėptuvė su puodu, pilnu monetų ir brangenybių. Šis radinys tik paspartino niokojimą, nes lobio ieškotojai ardė sienas tikėdamiesi rasti daugiau vertybių. Galiausiai įspūdinga tvirtovė maždaug 130 metų tapo gyvulių ganymo vieta.

Tik XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pradėti valymo darbai ir pilies vidaus erdvių restauravimas. Šiandien čia veikia „PTTK“ regioninis muziejus. Lankytojai gali apžiūrėti kiemą, Istorinę salę, pilies koplyčią, pilies virtuvę, Metalurgijos salę, Tautos atminties salę ir požemį.

Ypač gyva ši vieta tampa per spalvingą Karališkąją eiseną, kuri Dobčycuose kasmet rengiama gegužės 3 dieną. Ji žymi turizmo sezono pradžią ir suteikia progą dalyvauti mugėje, amatininkų dirbtuvėse bei paragauti regioninių patiekalų. Istorijos ir gamtos mėgėjus vilioja ir vaizdas į ežerą, kurį galima stebėti nuo atstatomų mūrų ar apžvalgos bokšto.

Šalia pilies yra ir išskirtinis XIX amžių menančių regiono pastatų ansamblis. Čia galima pamatyti, pavyzdžiui, laidotuvių namą, karčemą, vištidę ir kalvę, įrengtas autentiška to laikmečio įranga. Skanseno teritorijoje stovi ir pakelės koplytėlė, datuojama 1604 metais – itin gerai išlikęs šio krašto paminklas. Medinės architektūros skansenas suteikia galimybę tarsi persikelti laiku atgal ir geriau pažinti Dobčycų žemės istoriją bei tradicijas.

Vis dėlto kelionė į pilies kalvą tuo nesibaigia – verta užsukti ir prie Dobčycų užtvankos. Čia esanti užtvanka yra 617 metrų ilgio, ji pastatyta XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje kaip geriamojo vandens rezervuaras Krokuvai, esančiai maždaug už 40 minučių kelio nuo Dobčycų. Pasivaikščiojimo metu galima grožėtis ne tik Dobčycų ežeru, bet ir Beskidų kalnyno panorama, taip pat pilimi ir jos istoriniais mūrais.

Per pastarąjį dešimtmetį paprastojo žvirblio (Passer domesticus), dar vadinamo naminiu žvirbliu, populiacija sumažėjo maždaug 1,5 mln. perinčių porų – tai daugiau nei 20 proc. kritimas. Jei anksčiau dešimčių ar net šimtų paukščių būriai buvo įprastas vaizdas, šiandien net keliolika žvirblių vienoje vietoje jau stebina.

Ši problema neapsiriboja vien Lenkija. Daugelyje Europos valstybių, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Nyderlanduose, paprastojo žvirblio populiacija sumažėjo net perpus. Dar prastesnė padėtis Paryžiuje, kur gamtininkai fiksavo maždaug 90 proc. šių paukščių populiacijos nykimą. Tai rodo, kad kalbame apie platesnį aplinkosauginį reiškinį.

Mažėjantis žvirblių skaičius gali būti juntamas ir žmonėms. Šie paukščiai padeda reguliuoti vabzdžių gausą, ypač perėjimo laikotarpiu, kai jauniklius maitina būtent vabzdžiais. Jie noriai lesa amarus, lervas, uodus ir vikšrus. Žvirblių mažėjimas gali reikšti didesnį vabzdžių kiekį miestuose ir kaime, įskaitant tuos, kurie daro žalą pasėliams.

Suaugę paukščiai minta ir sėklomis – pavyzdžiui, laukinių rožių, žolių bei piktžolių – taip prisidėdami prie jų plitimo kontrolės. Taip pat lesa javų, saulėgrąžų ir uogų sėklas, padėdami jas išnešioti ir palaikydami biologinę įvairovę.

Mokslininkai pabrėžia, kad vienos priežasties nėra – žvirblių gausos kritimą lemia susikertantys aplinkos ir civilizaciniai pokyčiai. Vienas svarbiausių veiksnių – smarkiai sumažėjęs maisto prieinamumas. Anksčiau žvirbliai lengvai rasdavo ant žemės pabirusių grūdų ir su žemės ūkiu bei gyvulininkyste susijusių likučių, tačiau modernizuotas, mechanizuotas žemės ūkis šiuos šaltinius gerokai apribojo.

Prie to prisideda ir intensyvesnė žemės ūkio chemizacija bei pesticidų naudojimas, mažinantis vabzdžių, kurie būtini jaunikliams išmaitinti, kiekį. Susidaro savotiškas uždaras ratas: mažėjant žvirblių, vabzdžių gali daugėti, o tai didina poreikį naudoti chemines augalų apsaugos priemones, kurios dar labiau blogina sąlygas žvirbliams.

Miestuose situacija kiek paradoksali – čia žvirbliams trūksta maisto ir dėl perdėto tvarkingumo. Nuolat šienaujamos vejos, piktžolių naikinimas ir laukinės augmenijos stygius mažina ir maisto, ir slėptuvių, kur mažieji paukščiai galėtų pasislėpti, skaičių.

Tarp reikšmingų veiksnių minimi ir didesnė oro bei aplinkos tarša, triukšmo lygis, dirbtinis apšvietimas, taip pat klimato kaita, galinti paveikti jauniklių išgyvenamumą. Dėl šių pokyčių paukštis, kuris ilgą laiką buvo įprasta žmogaus kaimynystės dalis ir puikiai prie jos prisitaikė, nebespėja prisiderinti prie sparčiai kintančios aplinkos.

Papildomą spaudimą didina ir plėšrūnai. Pastaraisiais metais fiksuojamas plėšriojo paukščio – vištvanagio – gausėjimas, o kartu didėja ir naminių kačių skaičius, kurios per metus gali sumedžioti nemažai žvirblių. Pavojų kelia ir stikliniai pastatų fasadai bei langai.

Šiuolaikiniai miestai žvirbliams tampa nepalankūs ne tik dėl maisto stygiaus, bet ir dėl vis mažėjančių slėptuvių. Nauji pastatai dažnai yra itin sandarūs – juose beveik nelieka plyšių ar užkaborių, kuriuose žvirbliai galėtų sukti lizdus. Senesnių pastatų renovacija ir šiltinimas neretai panaikina anksčiau buvusias perėjimo vietas. Be to, miestuose nyksta krūmynai, kurie mažiems paukščiams tarnauja kaip priedanga ir poilsio vieta. Dėl to žvirbliai praranda gyvenamąją erdvę, o situaciją apsunkina ir konkurencija su kitomis paukščių rūšimis.

Pozlota (dar vadinama kalifornine ešolcija) kilusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o natūraliai dažniausiai aptinkama Kalifornijos pievose. Šis augalas buvo atrastas XIX amžiuje Johanno Friedricho von Eschscholtzo, kurio pavarde ir pavadintas – ešolcija. Įdomu tai, kad jos žiedai forma primena aguonas, o pats augalas taip pat priskiriamas aguoninių šeimai, kaip ir vaistinė aguona, dirvinė aguona ar mekonopsis.

Tarp gražiausių ir populiariausių kaliforninės ešolcijos veislių dažnai minimos oranžinės „Mikado“ ir „Orange“, geltona „Sunbeam“, raudona „Red Chief“, taip pat baltos „Alba“ ir „Ivory Castle“. Spalvingų gėlynų mėgėjai neretai renkasi ir įvairiaspalvių žiedų mišinį „Ballerina Mix“.

Šis augalas vertinamas dėl paprastos priežiūros: jam pakanka saulėtos vietos ir lengvos, gerai vandenį praleidžiančios dirvos. Be to, kaliforninė ešolcija turi ilgas šaknis, todėl geriau pakelia sausrą. Dar viena įdomi savybė – žiedai prasiskleidžia tik šviečiant saulei, o naktį ar esant prastam orui užsiveria, kad apsisaugotų nuo perteklinės drėgmės.

Lietuvoje ešolcija dažniausiai auginama kaip vienmetis augalas. Ji žydi nuo gegužės pabaigos ar birželio pradžios iki pirmųjų šalnų – paprastai iki rugsėjo ar spalio. Kaip nurodo Agnieszka Boreczek, rašiusi portale „Deccoria“, kaliforninė ešolcija lengvai pasisėja pati, todėl palankiomis sąlygomis gali įsitvirtinti ilgesniam laikui, tačiau iš savaiminio pasisėjimo išaugę augalai ne visada pakartoja motininės veislės savybes.

Darželiuose šie augalai puikiai dera su heliotropais, šalavijais, levandomis, rugiagėlėmis ir dvigubai plunksniškais kosmėjais. Todėl jie tinka tiek gėlynams, tiek ir vešliai žydinčiai gėlių pievai. Anksčiau ešolcija kartais buvo laikoma natūralia raminančia priemone, tačiau jos naudojimas šiam tikslui nebūtinai duoda norimą rezultatą.

Sėjai tinkamiausias laikas – balandis ir gegužė, tačiau galima sėti ir rudenį, rugsėjį arba spalį.

Šaltiniai: hub.pl, deccoria.pl, niepodlewam.pl, e-budownictwo.pl.