Blog

Daugiamečiai augalai yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems sodininkams. Jų nereikia kasmet iš naujo sodinti, kaip, pavyzdžiui, našlaičių ar petunijų. Rudenį antžeminė dalis nunyksta, tačiau šakniastiebiai ir šaknys išlieka dirvoje, o pavasarį augalas vėl išleidžia naujus ūglius.

Daugumą populiarių daugiamečių augalų pakanka patręšti vieną kartą per sezoną, o nemaža jų dalis gerai ištveria ir kelias savaites trunkančią sausrą. Kasmet gėlynas tankėja, ryškėja spalvos, o kas 3–4 metus išvešėjusius kerus galima padalyti kastuvu ir persodinti į kitą vietą. Taip iš vieno įsigyto sodinuko po kelių metų galima turėti net keliolika augalų.

Šiuos augalus vienija tai, kad jie atrodo įspūdingai, bet nereikalauja sudėtingos priežiūros. Tarp jų rasite tinkamų tiek saulėtoms, tiek pavėsingoms vietoms, žydinčių pavasarį, vasarą ar rudenį.

Ežiuolė purpurinė

Ežiuolė purpurinė formuoja tvirtus, stačius kerus, iš kurių nuo liepos iki rugsėjo išauga dideli žiedai. Jie turi švelniai nusvirusius rožinius–violetinius vainiklapius ir iškilų, dygliuotą, oranžinės rudos spalvos viduriuką. Būtent jis primena mažą ežį ir paaiškina augalo pavadinimą.

Ežiuolė atspari ligoms, vilioja bites ir drugelius, o nužydėję žiedynai puošia gėlyną net žiemą. Jai reikia saulėtos vietos ir laidžios, ne pernelyg sausos dirvos, o kitu atveju tai vienas paprasčiausių pasirinkimų pradedantiesiems.

Rudbekija

Rudbekija žydi nuo vasaros vidurio iki pat šalnų. Jos ryškiai geltoni žiedai su tamsiai rudu, beveik juodu, iškiliu viduriu primena mažus saulėgrąžų žiedus. Augalas sudaro kompaktiškus kerus, kurie kasmet tankėja ir plečiasi požeminiais ūgliais.

Rudbekija auga beveik bet kokioje vidutinėje sodo dirvoje, gerai pakelia sausrą ir retai serga. Kad išlaikytų gyvybingumą, kas kelerius metus kerus verta padalyti.

Katinžolė

Katinžolė suformuoja minkštas, kupolo formos pagalvėles, nusėtas smulkiais, vamzdiškais levandų ir violetinių atspalvių žiedais. Sidabriškai žali, aromatingi lapai gražiai kontrastuoja su žiedynais ir dekoratyvūs net tada, kai augalas nežydi.

Nukirpus peržydėjusius stiebus, katinžolė dažnai pražysta dar kartą ir gali džiuginti iki spalio. Jai nereikia itin derlingos žemės ar dažno laistymo, ji pritraukia bites bei drugelius, o kvapas padeda atbaidyti amarus.

Šalavijas

Šalavijas išsiskiria tamsiai violetiniais, siaurais, vertikaliai kylančiais žiedų varpomis, kurios suteikia gėlynui struktūros. Augalas yra kompaktiškas ir tvarkingas, dera tiek su rožėmis, tiek su dekoratyvinėmis žolėmis.

Po pirmosios žydėjimo bangos nupjovus stiebus virš lapų, šalavijas gali pražysti dar kartą. Jam labiausiai tinka saulėtos ir sausos vietos, o permirkusios dirvos jis netoleruoja. Šis augalas paprastai atsparus ligoms ir kenkėjams, taip pat vilioja kamanes.

Viendienė

Viendienė užaugina didelius, piltuvėlio formos žiedus, iškylančius ant plonų, be lapų stiebų virš ilgų, kalavijo formos lapų kupsto. Kiekvienas žiedas gyvena tik vieną dieną, tačiau jų susiformuoja tiek daug, kad augalas žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Spalvų paletė itin plati: nuo citrininių geltonų iki lašišinių, oranžinių ar sodriai bordo atspalvių.

Viendienės yra labai pakantūs augalai: ištveria šalčius, trumpalaikę sausrą ir pusšešėlį. Kad žydėjimas būtų gausus, kas kelerius metus kerus rekomenduojama padalyti.

Kraujalakė

Kraujalakė suformuoja plokščius, plačius žiedynus, sudarytus iš šimtų mažų žiedelių. Priklausomai nuo veislės, jie gali būti balti, geltoni, rožiniai ar raudoni. Žiedynai laikosi ant tvirtų, stačių stiebų virš smulkiai plunksniškų, aromatingų lapų skrotelės. Žydi nuo birželio iki rugsėjo.

Šis augalas gerai auga sudėtingomis sąlygomis: pilnoje saulėje, smėlingoje dirvoje ir esant minimaliam laistymui. Derlingoje žemėje stiebai linkę pernelyg ištįsti, silpnėja ir išgula, todėl kraujalakei dažnai net labiau tinka skurdesnė dirva.

Šilokas

Šilokas yra sukulentas, turintis storus, mėsingus stiebus ir lapus, padengtus melsvu vaškiniu apnašu. Augalas išlieka dekoratyvus visą sezoną, o nuo rugpjūčio iki spalio pasipuošia plokščiais rožiniais arba bordo atspalvio žiedynais.

Jam nereikia derlingos dirvos, nuolatinio tręšimo ar dažno laistymo. Vienintelis dalykas, kuris šilokui kenkia, yra užsistovintis vanduo. Lengvai dauginamas pavasarį padalijus kerą.

Funkija (hosta)

Funkija yra vienas iš nedaugelio daugiamečių augalų, galinčių įspūdingai atrodyti pavėsingame sodo kampelyje. Ji garsėja dideliais, ryškiais lapais, kurių spalvos varijuoja nuo limoninės žalios iki plieno melsvos, dažnai su kontrastingais kraštais ar dryžiais. Nuo birželio iki rugpjūčio ant aukštų žiedkočių išsiskleidžia levandų arba balti žiedai. Veislės skiriasi dydžiu: nuo miniatiūrinių iki kelių dešimčių centimetrų aukščio kerų.

Šiam augalui reikia kiek daugiau dėmesio: jam patinka drėgna, humusinga dirva ir reguliarus vandens tiekimas. Taip pat svarbu saugoti nuo šliužų.

Astra

Astra žydi nuo rugpjūčio iki pirmųjų šalnų ir kartu su viržiais bei chrizantemomis tampa rudeninio sodo pagrindu. Augalai apsipila šimtais smulkių, žvaigždės formos žiedelių violetinių, rožinių ar baltų atspalvių.

Joms patinka saulė ir vidutiniškai drėgna dirva. Silpnoji vieta dažnai būna miltligė, todėl svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir laistyti prie šaknų, o ne ant lapų.

Akvilegija (kartuolė)

Akvilegiją lengva atpažinti iš pailgų pentinų ir švelnių, dažnai dvispalvių žiedlapių, kurių spalvos svyruoja nuo mėlynos ir violetinės iki rožinės ar baltos. Ji žydi nuo gegužės iki liepos, kartais ir iki rugpjūčio, o smulkūs žiedai ant plonų stiebelių suteikia gėlynui lengvumo.

Augalas mėgsta pusiau pavėsingą vietą ir dirvą, kuri neišdžiūsta. Jis noriai pasisėja pats, todėl kasmet gali pasirodyti naujose sodo vietose, o daigų spalvos neretai skiriasi nuo motininio augalo.

Griaušpigvė (Pyronia veitchii) – erškėtinių šeimos augalas, išvestas sukryžminus paprastąją kriaušę su paprastąja svaraine. Vakarų Europoje jis gana populiarus, o Lenkijoje vis dar laikomas įdomia, rečiau sutinkama sodo naujove.

Šis augalas auga kaip nedidelis medelis arba krūmas ir, priklausomai nuo poskiepio, pasiekia 2–5 metrų aukštį. Augimo dinamika labiau primena svarainį nei kriaušę. Gegužės pabaigoje–birželio pradžioje griaušpigvė pražysta dideliais baltais ir rožiniais žiedais, o žydėjimas trunka kelias savaites.

Vaisiai – valgomi tiesiai nuo krūmo

Griaušpigvės vaisiai sunoksta nuo rugsėjo antrosios pusės iki spalio vidurio. Forma jie dažniausiai primena obuolį, kartais būna šiek tiek pailgi, panašūs į kriaušę. Odelė žalia, visiškai prinokusi – gelsva, neretai su lengvu rausvu atspalviu.

Minkštimas sultingas, švelniai saldus ir minkštas, be kietų akmeninių ląstelių, būdingų kriaušėms. Taip pat jaučiamas subtilus, svarainei būdingas aromatas, kuris ir išskiria griaušpigvę iš įprastų kriaušių.

Skirtingai nei paprastosios svarainės, kurių vaisiai dažniausiai reikalauja terminio apdorojimo, griaušpigvės vaisius galima valgyti tiesiai nuo krūmo.

Vaisiai tinka ir perdirbti: iš jų verdamos uogienės bei džemai, gaminamos konfitūros, užpilai, kompotai, jie naudojami kepiniuose. Dėl iš svarainės paveldėto aromato tokie gaminiai įgauna ryškesnį, sodresnį skonį.

Auginimas ir priežiūra

Griaušpigvės poreikiai panašūs į paprastosios svarainės, todėl su ja dažniausiai susitvarko ir pradedantieji sodininkai.

Sodinimas

Konteineriuose augintas sodinukas gali būti sodinamas beveik visus metus, jei tik dirva nėra įšalusi. Optimalus laikas – pavasaris (kovas–balandis) arba ankstyvas ruduo (rugsėjis–spalis). Iškaskite duobę šiek tiek didesnę už šaknų gumulą, įstatykite sodinuką, užberkite žemėmis, lengvai suspauskite ir gausiai palaistykite.

Tarp augalų palikite maždaug 3 metrų atstumą – griaušpigvei reikia vietos lajai išskleisti.

Dirva

Geriausiai ji auga derlingoje, humusingoje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Tinkamiausias dirvos rūgštingumas – nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus (pH 6,0–7,0). Prieš sodinimą dirvą verta pagerinti kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu.

Vieta

Rinkitės saulėtą vietą, apsaugotą nuo stiprių vėjų. Saulė skatina gausesnį žydėjimą ir derėjimą. Lengvame pavėsyje augalas taip pat augs, tačiau derlius bus kuklesnis.

Laistymas

Griaušpigvė mėgsta drėgną dirvą, tačiau nemėgsta užmirkimo. Pirmuosius dvejus metus po pasodinimo laistykite reguliariai, ypač sausros metu. Vėliau augalai tampa atsparesni, tačiau karštomis vasaromis papildomas laistymas gali pagerinti vaisių kokybę.

Tręšimas

Pirmus 2–3 metus papildomai tręšti dažniausiai nereikia, jei dirva buvo tinkamai paruošta. Augalui pradėjus gausiau derėti, pakanka patręšti kartą per metus arba kas dvejus metus. Pavasarį užtenka saujos komposto arba kompleksinių vaismedžiams skirtų trąšų, pabertų lajos projekcijoje.

Genėjimas

Formuojamąjį genėjimą atlikite anksti pavasarį, dar prieš pradedant brinkti pumpurams. Pirmaisiais metais lają verta formuoti taip, kad ji būtų pralaidi orui ir gerai apšviesta. Vėliau dažniausiai pakanka sanitarinio genėjimo – pašalinti sergančias, nulūžusias ar besikryžiuojančias šakas.

Atsparumas šalčiui

Griaušpigvė yra gana atspari šalčiui, tačiau jauniems augalams pirmus dvejus metus pravartu skirti papildomą apsaugą. Kamieną galima apvynioti agropluoštu, o aplink jį supilti žemės ar žievės kauburėlį, kad būtų apsaugotos šaknys.

Derliaus nuėmimas ir laikymas

Vaisius skinkite, kai odelė pradeda šviesėti ir nežymiai gelsti – dažniausiai rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje. Jei planuojate laikyti, nuskinkite kiek anksčiau ir leiskite vaisiams sunokti vėsioje patalpoje.

Griaušpigvė paprastai pradeda derėti maždaug 3–4 metais po pasodinimo.

Ligos ir kenkėjai

Griaušpigvė laikoma gana atsparia ligoms ir kenkėjams, todėl tinka ir ekologiškesniam auginimui. Didžiausią riziką dažniausiai kelia vaismedžiams būdingos grybinės ligos, pavyzdžiui, rudoji puvinė ar rauplės.

Infekcijų tikimybę mažina gera oro cirkuliacija lajoje bei vengimas drėkinti lapus. Iš kenkėjų kartais pasitaiko amarų. Jei jų nedaug, dažniausiai pakanka ekologiškų priemonių, pavyzdžiui, sodo muilo tirpalo.

Reguliariai apžiūrėkite augalą, kad problemas pastebėtumėte dar joms neįsisenėjus. Rudenį surinkite nuo žemės nukritusius vaisius ir lapus – tai padeda sumažinti ligų židinius kitam sezonui.

Balandis – tinkamas metas genėti avietes. Didelių šalnų rizika paprastai jau būna praėjusi, o stiebuose sultys dar tik pradeda cirkuliuoti, todėl krūmas nėra įsibėgėjęs į intensyvų augimą. Pavasarį verta apžiūrėti tiek vasarines, tiek rudenines avietes, pašalinti apmirusias šakeles ir paskatinti augalą augti bei derėti.

Dvimečių ūglių trumpinimas

Pavasarį pirmiausia verta griebtis sekatoriaus ir visiškai išpjauti sudžiūvusias, negyvas ar per žiemą apšalusias šakeles. Tokie ūgliai derliaus neduos, o tik be reikalo tankins krūmą, ribos šviesą ir trukdys oro cirkuliacijai. Išpjaunant juos prie pat pagrindo, atlaisvinama vieta stipriausiems ūgliams – jie gali augti laisviau ir gauti daugiau pavasarinės saulės. Be to, sumažėja grybelinių ligų rizika, o augalas neskiria maisto medžiagų nereikalingoms šakoms.

Pašalinus nereikalingus ūglius, dvimečius stiebus rekomenduojama sutrumpinti iki maždaug 150 cm aukščio. Tokia riba padeda augalui nešvaistyti energijos „lenktynėms“ į viršų ir perteklinės žalios masės auginimui, kuris užtamsina apatinę krūmo dalį. Sutrumpinus iki šio aukščio, sultys intensyviau cirkuliuoja apatinėje ir vidurinėje ūglių dalyje – ten slypi didžiausias potencialas užauginti stambias, saldesnes uogas.

Šį genėjimą geriausia atlikti sausą, saulėtą dieną – tada pjūvio vietos greičiau apdžiūsta ir sumažėja grybelinių ligų tikimybė.

10 ūglių taisyklė: atranka ir retinimas

Dažna klaida – manyti, kad kuo daugiau šakų paliksite, tuo gausesnis bus derlius. Iš tikrųjų per didelis tankumas augalą „smaugia“: ūgliai konkuruoja tarpusavyje dėl maisto medžiagų, o prasta oro cirkuliacija sukuria palankias sąlygas grybelinėms ligoms. Čia praverčia vadinamoji 10 ūglių taisyklė, kai paliekami tik stipriausi stiebai.

Augalas turi ribotą energijos kiekį, kurį pavasarį kelia iš šaknų į viršų. Jei ši energija „išsiskaido“ tarp, pavyzdžiui, 25 silpnų stiebelių, uogos dažniau būna smulkios ir rūgštesnės. Tačiau sutelkus augalo jėgas į 10 sveikiausių, storų ir stačiai augančių ūglių, vaisiai gauna daugiau maisto medžiagų ir gali užaugti gerokai stambesni. Toks ūglių skaičius vienam krūmui (arba vienam eilės metrui) taip pat užtikrina, kad į krūmo vidų pateks pakankamai šviesos – tai būtina, kad uogos vienodai sunoktų ir įgautų saldumą.

Kaip tai pritaikyti praktiškai? Pirmiausia įvertinkite krūmą ir atrinkite 8–10 stipriausių, storiausių ūglių, augančių vertikaliai, be ligų požymių ir be žievės pažeidimų. Aštriu, dezinfekuotu sekatoriumi prie pat žemės išpjaukite plonus, svyrančius, prigludusius ar per toli nuo pagrindinės krūmo dalies augančius ūglius. Atrinktus pagrindinius stiebus sutrumpinkite iki minėtų 150 cm. Šoninius ūglius patrumpinkite iki 20–30 cm ilgio. Išpjautas šakas išneškite iš avietyno, kad jos netaptų kenkėjų ar grybelio sporų židiniu.

Tręšimas kaliu ir mulčiavimas

Tikslus genėjimas – sėkmės pagrindas, tačiau net ir idealiai suformuotas krūmas neduos įspūdingo derliaus, jei dirva bus nualinta. Avietėms labiausiai tinka derlingas, laidus, o svarbiausia – silpnai rūgštus dirvožemis. Optimalus dirvos pH šioms uogakrūmėms turėtų būti 5,5–6,5. Jei reakcija per aukšta (dirva šarminė), augalas prasčiau pasisavina mikroelementus: lapai gali gelsti, o uogos – smulkėti.

Norint dirvą natūraliai ir saugiai parūgštinti, tinka pušų žievė, spygliai ar rūgščios durpės. Šios medžiagos, paskleistos aplink krūmus, ilgainiui švelniai mažina pH, be to, sudaro struktūrą, primenančią miško paklotę – tokią terpę avietės ypač mėgsta.

Taip pat verta pasirūpinti tręšimu. Nebūtina rinktis vien tik pirktinių priemonių – puikiai tinka kompostas, maždaug 1–2 l vienam augalui. Jis palaipsniui atiduoda maisto medžiagas ir stiprina būsimų uogų kekes. Šiuo laikotarpiu avietėms reikia ir nemažai kalio: jo yra komposte, taip pat galima naudoti trąšas iš bananų žievių arba medžio pelenus.

Galiausiai svarbu nepamiršti vandens. Vien reguliaraus laistymo ne visada pakanka, todėl pravartu mulčiuoti 5–7 cm sluoksniu. Tam tinka šiaudai, smulkinti sausi lapai ar ta pati pušų žievė, kuri papildomai padeda palaikyti dirvos rūgštingumą. Mulčias veikia kaip izoliacija: sulaiko drėgmę prie šaknų, mažina garavimą ir rečiau prireikia laistyti. Be to, jis slopina piktžolių augimą, kurios kitaip konkuruotų su avietėmis dėl vandens ir maisto medžiagų.

Ankstyvąsias morkų veisles verta rinktis tuomet, kai svarbiausia – greitas derlius ir šviežias vartojimas, o ne ilgas laikymas. Šios grupės augalai auga intensyviai, greitai įgauna spalvą ir dažniausiai suformuoja trumpesnes, švelnesnes šaknis, kurios puikiai tinka kasdieniam naudojimui virtuvėje, ypač salotoms ar sultims.

Ankstyvosios morkos paprastai sėjamos nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos, kai dirva jau būna pakankamai sušilusi ir įdirbama. Vis dėlto daigų gali tekti palaukti – sudygimas neretai trunka 10–20 dienų. Tarp populiarių ankstyvųjų tipų dažnai minimos nante tipo veislės, vertinamos dėl tolygesnės formos, gero skonio ir palyginti trumpo vegetacijos periodo.

Vėlyvosios morkos, priešingai, skirtos rudeniniam derliui ir laikymui kelis mėnesius, todėl skiriasi ir jų sandara, ir auginimo poreikiai. Jų šaknys dažniausiai būna didesnės, tvirtesnės, mažiau pažeidžiamos, todėl geriau ištveria transportavimą ir ilgesnį laikymą vėsiose sąlygose.

Vėlyvųjų veislių sėja dažniausiai planuojama gegužę, o vėsesniuose regionuose ji gali nusikelti net iki birželio pradžios. Svarbu suderinti sėjos laiką su vegetacijos trukme, kuri šioje grupėje neretai viršija 130 dienų.

Tarp vidutiniškai vėlyvų ir vėlyvų veislių dažnai dominuoja berlikum ir flakkee tipai, pasižymintys ilgomis, lygiomis šaknimis bei dideliu tinkamumu perdirbti ir sandėliuoti. Renkantis veislę verta įvertinti ne tik planuojamą derliaus laiką, bet ir dirvos sąlygas bei tai, kam bus naudojamas derlius – būtent šie veiksniai dažniausiai lemia auginimo sėkmę.

Ar verta tręšti morkas mėšlu?

Šviežio mėšlo naudojimas prieš morkų sėją yra viena dažniausių šaknų deformacijų ir prastesnės derliaus kokybės priežasčių. Jauna šaknis tokioje dirvoje susiduria su nestabilia struktūra, nesuirusia organine medžiaga ir dideliu lengvai prieinamų maisto medžiagų kiekiu, todėl augimas tampa netolygus. Vietoj vienos tiesios šaknies gali formuotis išsišakojimai, susisukimai ar vadinamieji „trikojo“ tipo šakniavaisiai, kurie gerokai sumažina morkų vertę.

Be to, azoto perteklius skatina vešlias lapijas, tačiau tai nebūtinai reiškia geresnę valgomosios dalies kokybę.

Dėl šios priežasties morkas saugiausia auginti antrais ar trečiais metais po mėšlo įterpimo, kai organinė medžiaga jau būna suirusi ir nebetrikdo šaknų formavimosi. Tokiu atveju maisto medžiagos dirvoje pasiskirsto stabiliau, o pati dirvos struktūra labiau tinka tolygiam šaknų ilgėjimui. Taip sumažinama deformacijų rizika ir išlaikomas dirvos derlingumas be pertręšimo.

Jei dirva skurdi, geresnė alternatyva – švelnesnės organinės trąšos, naudojamos iš anksto. Gerai perpuvęs kompostas, įterptas prieš sėją ir kruopščiai sumaišytas su žeme, gerina dirvos struktūrą ir biologinį aktyvumą, tačiau paprastai nesukelia šaknų deformacijų. Taip pat gali būti naudojamos skystos organinės trąšos, pavyzdžiui, biohumusas, kuris veikia tolygiau ir nesudaro fizinių kliūčių dirvoje.

Morkų sėjos technika

Auginimą verta pradėti nuo kruopštaus vietos paruošimo. Dirvoje suformuojami negilūs vageliai, išdėstomi tolygiais atstumais – dažniausiai kas 20–30 centimetrų. Vagučių gylis turėtų siekti apie 1 centimetrą, o pati dirva turi būti gerai supurenta ir išlyginta, be grumstų ar akmenukų, nes jie gali deformuoti besiformuojančias šaknis.

Sėklos išberiamos kuo tolygiau, užžeriamos plonu žemės sluoksniu ir lengvai prispaudžiamos, kad geriau kontaktuotų su drėgnu pagrindu. Kadangi sėklos labai smulkios, jas dažnai patariama maišyti su smėliu – taip sumažinama per tankios sėjos rizika.

Net ir taikant šiuos būdus, morkos neretai pasėjamos per tankiai, todėl dažnai prireikia retinimo – dalies daigelių pašalinimo, kad likę augalai turėtų pakankamai vietos šaknims augti. Retinti reikia atsargiai: pažeisti augalai ir išrautų daigelių kvapas gali privilioti morkinę musę – vieną pavojingiausių šios kultūros kenkėjų. Jos lervos graužia šaknis, palieka landas ir taip smarkiai suprastina derliaus kokybę. Dėl to retinimą geriausia atlikti vakare, o išrautų daigelių likučius iškart pašalinti nuo lysvės.

Nuo kenkėjų gali padėti ir tinkamai parinkti augalų kaimynai. Dažnai taikomas sprendimas – morkų ir svogūnų eilutes sodinti pakaitomis, nes jų kvapai kai kuriuos kenkėjus dezorientuoja ir atbaido. Svogūnai skleidžia sieros junginius, trikdančius vabzdžių orientaciją, o morkų lapų išskiriamos medžiagos savo ruožtu gali mažinti kenkėjų aktyvumą svogūnų pasėliuose. Tokia kaimynystė padeda išlaikyti sveikesnę ir stabilesnę lysvę.

Šilauogės pastaraisiais metais soduose populiarėja ne mažiau nei agrastai ar serbentai. Vis dėlto šie krūmai gerokai skiriasi: jie turi specifinių poreikių ir dera ne visomis sąlygomis. Šilauogėms būtina rūgšti dirva ir tinkamas tręšimas, kurį svarbu pradėti pavasarį.

Pavasarinis šilauogių tręšimas: kodėl jis toks svarbus?

Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, krūmams ypač reikia maisto medžiagų. Tuo metu trąšos skatina augalą auginti žaliąją masę ir ūglius, ant kurių netrukus formuosis žiedai, o vėliau – uogos. Be to, pavasarinis tręšimas stiprina šaknų sistemą, todėl pagerėja bendra krūmų būklė ir atsparumas.

Jei pavasarinis tręšimas apleidžiamas, šilauogės auga lėčiau, o uogos dažnai būna rūgštesnės ir jų užmezgama mažiau. Pirmąsias trąšas geriausia berti anksti pavasarį, kai dirva jau pradeda šilti – pumpurų brinkimo laikotarpiu. Dažniausiai tai būna kovo pabaiga arba balandžio pradžia.

Kitas tręšimo etapas rekomenduojamas pasibaigus žydėjimui (gegužę arba birželį), dar vienas – vasaros pradžioje (nuo birželio pabaigos iki liepos pradžios). Vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį (rugpjūtį–rugsėjį) tinka kalio ir fosforo trąšos be azoto – jos padeda augalui pasiruošti kitam sezonui. Tręšimas keliais etapais leidžia krūmams gauti tai, ko reikia skirtingais augimo tarpsniais.

Kuo tręšti šilauoges ankstyvą pavasarį?

Svarbu nepamiršti, kad net ir brangiausios trąšos nepadės, jei šilauogės auga netinkamo rūgštingumo dirvoje. Šis krūmas yra itin rūgščią dirvą mėgstantis augalas – jam tinkamiausias pH 3,5–4,8. Kai pH pakyla virš šios ribos, šilauogės pradeda prasčiau įsisavinti maisto medžiagas, net jei jų dirvai suteikiama pakankamai. Per mažai rūgščioje žemėje krūmai silpsta, lėčiau auga ir gali visai nederėti. Todėl svarbu rūpintis ne tik tręšimu, bet ir dirvos rūgštinimu.

Šilauogėms geriausia rinktis rūgštesnės reakcijos trąšas. Tam tinka specialios kompleksinės trąšos, skirtos būtent šilauogėms. Iš mineralinių trąšų ankstyvą pavasarį dažnai naudojamas amonio sulfatas. Visais atvejais trąšas būtina naudoti pagal gamintojo nurodymus.

Pavasarį galima rinktis ir natūralias priemones, kurios padeda palaikyti dirvos rūgštingumą:

• Kompstas su rūgščiais komponentais – jį galima paruošti iš spyglių, pušų žievės, durpių, kankorėžių, medžio skiedrų ar spygliuočių pjuvenų. Tokiu kompostu patogu mulčiuoti krūmus.
• Raugas (srutos) iš pienių – jis būna lengvai rūgštus. Balandį ar gegužę surinkite žydinčias pienių dalis ir lapus, pripildykite jais maždaug trečdalį kibiro, užpilkite lietaus vandeniu ir laikykite pavėsyje 2–4 savaites, kasdien pamaišydami. Kai skystis nustos putoti, nukoškite, praskieskite santykiu 1:10 ir laistykite šilauoges.
• Trąša iš pušų spyglių ir ąžuolo lapų – sumaišykite spyglius ir ąžuolo lapus santykiu 1:1, kibirą pripildykite iki pusės, užpilkite lietaus vandeniu ir laikykite apie 10 dienų vis pamaišydami. Nukoškite, praskieskite santykiu 1:1 ir naudokite krūmams palaistyti. Ši priemonė natūraliai rūgština dirvą.

Kaip papildoma priemonė gali praversti ir kavos tirščiai – jų reakcija taip pat šiek tiek rūgšti. Vis dėlto jie turėtų būti tik priedas, o ne pagrindinis pavasarinio tręšimo būdas.

Po kiekvieno tręšimo šilauoges būtina palaistyti. Vėliau rekomenduojama aplink krūmus paskleisti rūgštinančio mulčio sluoksnį (spyglių, kankorėžių ar pušų žievės) 5–10 cm storio. Laikantis šių paprastų taisyklių, šilauogės atsilygins gausesniu derliumi ir saldesnėmis, didesnėmis uogomis.

Virtuvės atliekos gali tapti netikėtu pagalbininku sode. Kavos tirščiuose yra nedideli kiekiai azoto, fosforo ir kalio, todėl jie tinka kaip natūrali trąša braškėms. Šios medžiagos į dirvą patenka pamažu, kartu su dirvožemio mikroorganizmų veikla. Dėl to braškės nėra staigiai skatinamos auginti lapus, kaip neretai nutinka pertręšus azotu – augalas daugiau energijos nukreipia į žydėjimą ir vaisių formavimą.

Fosforas padeda skatinti žydėjimą, o kalis prisideda prie uogų tvirtumo ir saldesnio skonio. Be to, reguliariai naudojami kavos tirščiai gerina dirvos struktūrą: ji tampa puresnė ir geriau išlaiko drėgmę, o tai ypač svarbu uogoms nokstant. Tirščiai taip pat vilioja sliekus, kurie purena dirvą ir prisideda prie natūralaus jos derlingumo.

Kavos tirščius geriausia naudoti sausus ir birius. Drėgni, į gumulus sulipę tirščiai gali pradėti pūti, todėl jų nereikėtų berti storu sluoksniu. Patogiausia paskleisti ploną sluoksnį aplink kerelius arba labai lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Svarbu nepersistengti: rekomenduojama užberti maždaug saują tirščių vienam kvadratiniam metrui kas tris savaites. Taip braškes galima maitinti iki pat derėjimo pabaigos.

Braškėms patinka silpnai rūgšti dirva: kaip ją pasiekti be chemijos

Braškės geriausiai auga silpnai rūgščiame dirvožemyje – tokiomis sąlygomis šaknys efektyviau pasisavina medžiagas, atsakingas už uogų spalvą ir skonį. Kavos tirščiai natūraliai yra šiek tiek rūgštūs, todėl gali veikti kaip švelnus pH reguliatorius. Svarbu tai, kad jie dirvos rūgštingumo nekeičia staigiai, o palaipsniui, tad tai saugesnis sprendimas nei agresyvios cheminės priemonės.

Dirvą galima parūgštinti ir kitomis natūraliomis priemonėmis. Tam tinka perpuvusi pušų žievė, kuri kartu atlieka mulčio funkciją: mažina drėgmės garavimą ir apsaugo dirvą nuo perkaitimo. Kadangi žievė jau perpuvusi, ji nebeišbalansuoja azoto apykaitos ir gali būti saugiai naudojama braškėms. Mulčiavimas apskritai braškėms naudingas, o jei mulčias dar ir padeda palaikyti tinkamesnį pH, poveikis būna dar geresnis.

Kitas būdas – rūgštus sodo durpynas (durpės), tačiau tai patogiausia daryti dar prieš sodinant braškes. Durpes rekomenduojama įkasti ir sumaišyti su žeme 15–20 cm gylyje, kur ir būna pagrindinė šaknų masė. Dažniausiai tinkamas durpių pH braškėms siekia apie 3,5–4,5, o įmaišytos į dirvą jos savo savybes atiduoda palaipsniui.

Jei kavos nevartojate ir neturite nei durpių, nei perpuvusios žievės, kai kas dirvą parūgština actu. Vis dėlto tai reikia daryti itin atsargiai. Actą su vandeniu siūloma maišyti santykiu 1:8 (viena dalis acto ir aštuonios dalys vandens) ir palaistyti dirvą maždaug prieš tris savaites iki sodinimo. Kai braškės jau pasodintos, tokio tirpalo naudoti nereikėtų – jis gali nudeginti lapus ir pakenkti visai lysvei.

Natūrali apsauga: kodėl kavos tirščiai atbaido šliužus ir skruzdėles

Braškėmis mėgaujasi ne tik žmonės – šliužai taip pat dažnai apgraužia uogas dar prieš derliaus nuėmimą. Kavos tirščiai gali veikti kaip natūralus barjeras: jų struktūra šliužams nemaloni, o kvapas ir sudėtis atgraso nuo judėjimo per lysvę. Paskleisti aplink kerelius, jie sukuria zoną, kurią šliužai dažniau aplenkia, todėl uogos turi daugiau šansų sunokti nepažeistos.

Į kavos tirščius nenoriai reaguoja ir skruzdėlės. Stiprus aromatas gali sutrikdyti jų takus, todėl šie vabzdžiai rečiau pasirodo prie augalų. Tai svarbu ir todėl, kad skruzdėlės neretai „globoja“ amarus, kurie silpnina braškes ir netiesiogiai lėtina uogų nokimą. Pačių amarų kavos kvapas taip pat gali atbaidyti, tad tirščiai tampa ne tik paprastu tręšimo, bet ir natūralios apsaugos būdu.

Pirmasis pavasarinis rožių genėjimas nulemia, kaip krūmas augs visą sezoną. Palikti ūgliai tampa augalo „karkasu“: iš jų pumpurų išauga jauni atžalynai, ant kurių vėlyvą pavasarį ir pasirodo žiedai. Jei paliksite per daug senų, silpnų šakų, rožė energiją išskirstys daugeliui smulkių ūglių, todėl žiedai bus mažesni ir ne tokie įspūdingi. O jei nukirpsite per trumpai, augalas didžiąją sezono dalį skirs ūgliams atauginti, o ne gausiam žydėjimui.

Šis etapas svarbus ir todėl, kad po žiemos galima pašalinti pažeidimus: nušalusius, sergančius ar nulūžusius ūglius. Juos atpažinti nesunku – pakanka patrumpinti ūglio galiuką ir pasižiūrėti pjūvį. Žalsvas arba šviesiai kreminis vidus rodo sveiką audinį, o rudas ir sausas – negyvą, kurį būtina pašalinti.

Pavasarį šiltesnė temperatūra taip pat pagreitina pjūvių gijimą ir sumažina grybelinių infekcijų riziką. Rudenį ir žiemą atviros žaizdos džiūsta lėčiau, tampa „vartais“ ligų sukėlėjams, todėl pagrindinis genėjimas paprastai atliekamas būtent pavasarį.

Pirmasis genėjimas po žiemos: kada ateina tinkamas metas?

Optimalus pirmasis rožių genėjimo laikas dažniausiai būna kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, tačiau tiksli data priklauso nuo regiono ir konkrečių metų orų. Svarbiausia, kad stiprūs šalčiai jau būtų pasitraukę, o pumpurai ant ūglių – aiškiai paburkę, bet dar neišsiskleidę į lapelius. Dieną temperatūra turėtų laikytis aukščiau nei 5–8 °C.

Geras natūralus orientyras – forzitijų žydėjimas. Kai šis krūmas pradeda žydėti, sąlygos dažniausiai tinkamos ir rožėms genėti. Darbui rinkitės sausą, apsiniaukusią dieną: drėgmė pjūvio vietoje skatina grybelines ligas, o kaitri saulė gali pažeisti atidengtus audinius.

Per ankstyvas genėjimas pavojingas tuo, kad sugrįžusios šalnos gali pažeisti pumpurus po pjūvio vieta. Per vėlyvas genėjimas, kai rožė jau išleidusi lapelius, reiškia prarastą energiją – augalas jau būna investavęs į ūglius, kuriuos vis tiek teks šalinti.

Įrankiai ir pjūvio technika

Prieš pradėdami pasiruoškite aštrų, patogų sekatorių. Bukas ašmuo ne pjauna, o traiško audinius – dėl to pjūviai gyja sunkiau ir lengviau prasideda infekcijos. Prieš darbą įrankį dezinfekuokite spiritu. Storesniems nei 2 cm ūgliams prireiks dviejų rankų žirklių arba nedidelio sodo pjūklo.

Pjaukite įstrižai, palikdami apie 0,5–1 cm virš gerai išsivysčiusio pumpuro. Geriausia rinktis pumpurus, nukreiptus į krūmo išorę – taip rožė formuos retesnę, geriau vėdinamą lają. Įstrižas pjūvis padeda vandeniui neužsilaikyti ant žaizdos.

Stambesnius ūglius po genėjimo verta patepti sodo tepalu arba priemone su fungicidiniu priedu. Plonų ūglių žaizdos paprastai užsitraukia pačios per kelias savaites.

Nekirpkite per arti pumpuro – džiūstantis audinys gali jį pažeisti. Taip pat nepalikite per ilgo „kelmelio“, nes nudžiūvę galiukai tampa ligų židiniais. Nevykdykite genėjimo per lietų ar tuoj po jo, kai ūgliai šlapi.

Pirmasis pavasarinis rožių genėjimas: kaip stipriai kirpti skirtingas grupes?

Pjūvio stiprumas labiausiai priklauso nuo rožių grupės. Dažniausia pradedančiųjų klaida – visas rožes genėti vienodai.

• Didžiažiedės rožės genimos stipriausiai. Palikite 4–6 sveikiausius ūglius ir patrumpinkite juos iki 20–30 cm nuo žemės, ant kiekvieno palikdami 3–5 gerai išsivysčiusius pumpurus. Storesnius ūglius galima palikti kiek aukštesnius, plonesnius – trumpinti labiau. Toks genėjimas skatina mažesnį, bet stipresnių ūglių skaičių ir didesnius žiedus.

• Daugiažiedės (rabatinių tipų) rožės genimos švelniau. Žemas veisles trumpinkite iki 20–30 cm, aukštesnes – iki 30–50 cm. Palikite daugiau ūglių nei didžiažiedėms, kad krūmas išliktų tankesnis ir sukrautų gausias žiedų kekes.

• Laipiojančios rožės (climber tipo) pavasarį dažniausiai reikalauja sanitarinio genėjimo: išpjaukite nudžiūvusius, sergančius ir pažeistus ūglius. Šoninius ūglius trumpinkite iki 30–40 cm, palikdami 5–6 pumpurus. Pagrindinių karkasinių ūglių paprastai netrumpinkite, nebent jie akivaizdžiai per ilgi. Rambler tipo rožes, kurios žydi kartą per sezoną ant pernykščių ūglių, genėkite tik po žydėjimo vasarą – pavasarinis genėjimas atimtų žiedus.

• Parkinės rožės genimos minimaliai. Pakanka išpjauti sausus, sergančius, besikryžiuojančius ūglius. Kas kelerius metus galima atlikti atjauninantį genėjimą – išpjauti pačius seniausius ūglius prie pat pagrindo.

• Dirvos dangos rožėms kasmetinis genėjimas dažniausiai nebūtinas. Pašalinkite tik nušalusius ir pažeistus ūglius, o kas kelerius metus atlikite stipresnį atjauninantį patrumpinimą.

Kaip prižiūrėti rožes po pirmojo pavasarinio genėjimo?

Iškart po genėjimo supurenkite žemę aplink krūmą kelių centimetrų gyliu, stengdamiesi nepažeisti paviršinių šaknų. Tuomet patręškite kompleksinėmis trąšomis, skirtomis rožėms, su didesniu azoto kiekiu – jis skatina naujų ūglių augimą. Granules paskleiskite tolygiai krūmo lajos projekcijoje ir lengvai įterpkite į viršutinį dirvos sluoksnį. Papildomai galima paskleisti 3–5 cm komposto arba gerai perpuvusio mėšlo sluoksnį, paliekant kelis centimetrus tarpo nuo stiebų.

Laistykite reguliariai, bet saikingai. Vandenį pilkite prie šaknų – lapų šlapinimas skatina miltligę ir juodąją dėmėtligę. Tinkamiausias laistymo metas – ankstyvas rytas.

Jei žiema buvo atšiauri ir teko genėti stipriai, verta apsvarstyti profilaktinį purškimą fungicidu. Šviežios žaizdos po intensyvaus genėjimo ypač jautrios grybelinėms infekcijoms, ypač kai pavasario orai drėgni ir permainingi.

Papildykite mulčio sluoksnį aplink krūmus: žievė, šiaudai ar sodo atliekų mulčias mažina drėgmės garavimą ir padeda išlaikyti stabilesnę dirvos temperatūrą. Dažniausiai pakanka 5–8 cm storio sluoksnio.

Prieš griebiantis komposto ar kitų priedų, verta išsiaiškinti, kokia dirva yra jūsų darže. Tai galima padaryti dviem paprastais būdais, nesiunčiant mėginių į laboratoriją.

Dirvos struktūros testas pavasarį: purenti ar stiprinti?

Pirmasis – delno testas. Paimkite saują drėgnos žemės iš maždaug 15 cm gylio ir stipriai suspauskite kumštyje. Smėlinga dirva, atgniaužus delną, iškart subyrės – ji per laisva, prasčiau sulaiko vandenį ir maisto medžiagas. Molinga dirva suformuos kietą, lipnų gumulą, kuris nenorės irti – tokia žemė yra sunki, prastai praleidžia vandenį ir orą.

Pabandykite iš mėginio suformuoti ploną „volelio“ formos juostelę: jeigu ją galima susukti į žiedą ir ji netrūkinėja, dirva yra labai sunki ir molinga. Ideali daržo žemė šiek tiek sutepa pirštus, tačiau suspausta subyra į kelis stambesnius gabalėlius.

Antrasis – stiklainio testas. Į litrinį stiklainį įberkite maždaug trečdalį daržo žemės, užpilkite vandeniu beveik iki viršaus ir energingai supurtykite. Palikite parai, o tada įvertinkite, kuri sluoksnio dalis dominuoja:

• apačioje nusės smėlis (dažniausiai per kelias minutes) – jei jis sudaro daugiau nei pusę nuosėdų, dirva per lengva ir per laisva;
• aukščiau, per kelias valandas, nusės dulkės ir smulkiausios molio dalelės – jeigu šis sluoksnis storiausias, dirva sunki, molinga;
• vandens paviršiuje gali plūduriuoti organinių liekanų.

Smėlingai dirvai dažniausiai reikia daugiau organinės medžiagos, kad ji geriau sulaikytų drėgmę ir maisto medžiagas. Molingai – geresnio laidumo ir oro. Abiem atvejais naudingi du sprendimai: kompostas ir bazalto miltai.

Kompostas ir bazalto miltai – idealus duetas ekologiškam daržui

Subrendęs kompostas gerina bet kurio tipo dirvos struktūrą: smėlingai suteikia rišlumo ir padeda kaupti vandenį, o molingai grąžina purumą ir pagerina aeraciją. Kompostą paskleiskite lysvėse tolygiai, maždaug 3–5 kg vienam kv. m, ir negiliai įmaišykite į viršutinį žemės sluoksnį. Geriausia tai daryti likus 2–3 savaitėms iki sėjos, kad mikroorganizmai spėtų „įsikurti“ dirvoje ir prasidėtų humuso formavimosi procesai.

Puikus komposto papildymas – bazalto miltai, t. y. smulkinta vulkaninė uoliena, kurioje gausu silicio, magnio, kalcio, geležies ir kitų mikroelementų. Jie padeda formuotis grumstelinei dirvos struktūrai: silicio junginiai susijungia su dirvos dalelėmis ir sudaro stabilesnius agregatus, todėl žemė geriau praleidžia orą ir vandenį. Bazalto miltų pH yra apie 7,6, todėl jie ypač tinka silpnai rūgščioms dirvoms, kurios pasitaiko dažniausiai.

Kaip darže naudoti bazalto miltus?

Mažiau derlingai dirvai pirmą kartą rekomenduojama išbarstyti apie 1,5–3 kg bazalto miltų 10 kv. m ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei tręšiate kasmet, pakanka mažesnių normų – apie 2–3 kg 100 kv. m.

Bazalto miltus galima naudoti ištisus metus, tačiau patogiausias laikas – ankstyvas pavasaris, vos tik atitirpsta žemė. Tuomet veikliosios medžiagos spėja ištirpti iki vegetacijos pradžios.

Ypač gerų rezultatų duoda komposto ir bazalto miltų derinys. Į kompostą įmaišyti bazalto miltai gali paspartinti organinių medžiagų skaidymąsi, skatinti aerobinių bakterijų veiklą ir mažinti nemalonius kvapus. Į kompostinę dažnai beriama maždaug 5–7 kg bazalto miltų 100 kg komposto – taip gaunamas mikroelementais turtingesnis mišinys.

Mulčiavimas: kaip sulaikyti drėgmę ir pristabdyti piktžoles

Panaudoję kompostą ir bazalto miltus, lysves verta užmulčiuoti organinės medžiagos sluoksniu. 5–8 cm storio mulčas gerokai sumažina vandens garavimą, todėl laistyti tenka rečiau. Be to, jis slopina piktžolių dygimą – sėklos, negaudamos šviesos, sunkiau sudygsta.

Darže dažniausiai pasiteisina:

• šiaudai (ypač po pomidorais, agurkais ir braškėmis);
• nupjauta ir šiek tiek pradžiūvusi žolė;
• susmulkinti lapai;
• smulkintos šakelės.

Nerekomenduojama mulčiuoti sergančių augalų liekanomis – ligų sukėlėjai gali išlikti organinėje medžiagoje ir vėliau užkrėsti naujus augalus.

Mulčas, pamažu irdamas, grąžina į dirvą maisto medžiagas ir maitina sliekus bei dirvos bakterijas. Būtent jie padeda formuotis grumstelinei struktūrai – kuo daugiau sliekų darže, tuo žemė paprastai būna puresnė ir geriau vėdinama.

Taip pat venkite šviežios spygliuočių žievės ant daržovių lysvių: ji gali rūgštinti dirvą, o irimo metu „suriša“ azotą, kurio daržovėms reikia augimui.

Pavasarinis veiksmų planas daržui

Dirvos atgaivinimui nereikia nei brangių preparatų, nei sudėtingų procedūrų – pakanka paprasto plano kelioms savaitėms.

Iškart po to, kai žemė atitirpsta, atlikite delno arba stiklainio testą ir nuspręskite, ko dirvai labiausiai trūksta. Tuomet išbarstykite kompostą ir bazalto miltus, negiliai įmaišykite į viršutinį sluoksnį ir palaukite 2–3 savaites. Kai dirva sušyla ir artėja sėja, lysves užmulčiuokite pasirinkta organine medžiaga.

Venkite gilaus daržo kasimo. Apverčiant dirvos sluoksnius ardoma grumstelinė struktūra ir nukenčia ją kuriantys organizmai. Dažniausiai geriau apsiriboti negiliu purenimu šakėmis ar grėbliu. Tokia kasmetinė rutina ilgainiui daro dirvą vis derlingesnę, o daržovės atsilygina sveikesniu augimu ir gausesniu derliumi.

Pędrakai – tai dirvoje gyvenančios vabalų lervos (tarp jų ir grambuolio). Dažniausiai jos būna stambios, 3–5 cm ilgio, baltu kūnu, išlinkusiu tarsi pasaga. Lervos turi rudą galvą su graužiamuoju burnos aparatu ir tvirtas kojeles prie priekinės kūno dalies. Jos minta ne tik yrancia organine medžiaga, bet ir augalų šaknimis, įskaitant veją.

Kadangi veja paprastai nėra reguliariai perkasama kaip daržo lysvės, pędrakams tai tampa patogia vieta maitintis. Ramiai grauždami žolių šaknis, jie gali padaryti didelę žalą.

Požymiai, kad vejoje gali būti pędrakų:

• geltonėjanti, ruduojanti ir nykstanti velėna;
• sulėtėjęs žolės augimas;
• velėna lengvai atsiskiria nuo žemės;
• į veją dažnai lesa paukščiai, ieškodami lervų;
• dirvoje randamos būdingos lervos.

Vis dėlto prastesnė vejos būklė gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, todėl verta įsitikinti. Patogiausia atkelti pažeistos, nudžiūvusios velėnos gabalą ir patikrinti, ar atidengtoje dirvoje nėra lervų.

Pędrakų naikinimas vejoje – nelengvas uždavinys. Veiksmų geriau imtis kuo greičiau, nes šie kenkėjai dirvoje gali gyventi net iki 3 metų ir plisti į greta esančius plotus. Jų gausą padeda mažinti reguliari vejos vertikuliacija, taip pat gali būti naudojami įvairūs biologiniai sprendimai.

Mažiau žinomas, bet veiksmingas būdas – amoniakas, kurio pędrakai netoleruoja. Didesnis azoto kiekis ir dirginantis poveikis gali priversti lervas kilti į paviršių, kur jos tampa lengvu grobiu paukščiams ir kitiems natūraliems priešams.

Tačiau amoniaką būtina naudoti atsargiai ir tik mažos koncentracijos, nes per didelis kiekis vietoje naudos gali pakenkti vejai.

Kaip pasigaminti tirpalą? Į kibirą įpilkite 10 l vandens ir įmaišykite 2 šaukštus 10 proc. amoniako (amoniakinio vandens). Šiuo mišiniu palaistykite vietas, kur matyti sausi, pageltę plotai. Po to perlietekite tas pačias vietas švariu vandeniu, kad priemonė nuo žolės stiebelių nubėgtų į dirvą. Procedūrą geriausia atlikti ryte arba vakare, apsiniaukusią dieną. Darbus atlikite dėvėdami apsauginę kaukę.

Amoniakas gali ne tik sumažinti pędrakų kiekį, bet ir papildomai pamaitinti veją azotu. Vis dėlto jį reikėtų naudoti saikingai ir ne dažniau kaip 2 kartus per sezoną, darant kelių mėnesių pertrauką.