CP v2

Blog

  • Atėnų fotografijos festivalis Benaki muziejuje: 70 menininkų iš 30 šalių ir temos, kurios verčia sustoti

    Atėnų fotografijos festivalis Benaki muziejuje: 70 menininkų iš 30 šalių ir temos, kurios verčia sustoti

    Didžiausias Graikijos fotografijos renginys

    Atėnų fotografijos festivalis, laikomas didžiausiu tarptautiniu fotografijos renginiu Graikijoje, šiemet į Benaki muziejų Pirėjo gatvėje sukvietė 70 menininkų ir kūrybinių kolektyvų iš 30 šalių. Pagrindinė paroda išsidėsčiusi maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir užima visas muziejaus erdves.

    Festivalio programa orientuota į šiuolaikinę fotografiją, tačiau ją pristato plačiau nei vien kadrų serijas ant sienų. Lankytojai kviečiami patirti fotografiją kaip vizualinę kalbą, kuri keičiasi kartu su visuomene ir technologijomis.

    Ne viena tema, o dialogas

    Festivalio meninis vadovas Manolis Moresopoulos pabrėžia, kad šių metų paroda neturi vienos viską apimančios temos. Vietoj griežtų kategorijų kuriamas skirtingų autorių darbų dialogas, o prasmė gimsta iš to, kaip kūriniai susitinka bendroje erdvėje.

    Šis sprendimas atitinka pastarųjų metų fotografijos festivalių tendenciją: mažiau deklaratyvių šūkių ir daugiau kuratorinės dramaturgijos. Tokia struktūra leidžia žiūrovui pačiam susidėlioti maršrutą ir atrasti, kas šiandien fotografijoje tampa svarbiausia.

    „Svarbiausia, kad lankytojas klaidžiotų po parodas. Nėra vienos bendros temos, kuri apimtų visus darbus, taip pat nėra atskirų teminių kategorijų“, – sakė M. Moresopoulos.

    Nuo liudijimo iki fikcijos

    Pasak organizatorių, šiuolaikinės fotografijos lauke nuolat persidengia dokumentika, archyvas, meninė fikcija ir politinis gestas. Dėl to festivalyje keliami klausimai apie tai, kada fotografija tampa liudijimu, kada archyvu, o kada protesto forma.

    Programoje atsispindi temos, kurios pastaraisiais metais ypač ryškios vizualiojoje kultūroje: priverstinė migracija, ginkluoti konfliktai, klimato kaita, atmintis, tapatybė ir saviidentifikacija. Šias kryptis papildo interaktyvios instaliacijos, peržiūros, archyvinė medžiaga ir meninės publikacijos.

    Festivalį lydi viešoji programa su diskusijomis, edukacinėmis veiklomis, ekskursijomis ir renginiais, skatinančiais publikos įsitraukimą. Organizatoriai taip pat akcentuoja, kad fotografija yra technologiškai imli terpė, todėl menininkai vis dažniau eksperimentuoja su naujomis priemonėmis ir darbo metodais.

    Atėnų fotografijos festivalį organizuoja Graikijos fotografijos centras, o renginį priima Benaki muziejus. Šių metų festivalis vyksta iki liepos 26 dienos ir yra skirtas ilgamečio festivalio variklio bei įkūrėjo Stavroso Moresopoulo atminimui.

  • Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Italijos Triesto įlankoje per pastaruosius trejus metus vis dažniau pastebimos eršketrinės rajos, vietos žvejų vadinamos vaccarelle. Mokslininkai teigia, kad tokių stebėjimų mastas ir reguliarumas Viduržemio jūroje išsiskiria, o šią vasarą fiksuojami ir būriai iki 50 individų.

    Rajos priskiriamos saugomoms rūšims, tačiau jų gausėjimas turi ir labai praktišką pasekmę: jos vis dažniau lankosi prie midijų ūkių. Midijų virvės rajoms tampa lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu, todėl augintojai praneša apie vis dažniau patiriamus nuostolius.

    „Tai pirmi metai, kai matome tiek daug kartu besitelkiančių rajų, o būrių dydis siekia iki 50 individų“, – sakė WWF Miramare jūrinės saugomos teritorijos stebėsenos veiklų vadovas Saulas Ciriaco.

    Pasak tyrėjų, tokie susitelkimai gali būti susiję ne tik su maitinimusi, bet ir su dauginimusi, kai patinai ir patelės dažniau susitinka toje pačioje teritorijoje. Triesto įlankos forma, seklesni pakrančių vandenys ir žmonių sukurti maisto „taškai“ gali skatinti gyvūnus užsibūti ilgiau.

    Kas keičiasi Triesto įlankoje?

    Rajos Viduržemio jūroje buvo žinomos ir anksčiau, tačiau Triesto įlankoje jų pasirodymai tapo nuoseklūs: vasaros sezonu pranešimai pasiekia maždaug vieną kartą per savaitę. Mokslininkai pabrėžia, kad išskirtinis ne pats faktas, jog rūšis aptinkama regione, o tai, kaip dažnai ir kiek daug individų matoma vienu metu.

    Viena iš galimų priežasčių – švelnėjančios žiemos ir kylanti jūros vandens temperatūra, dėl kurios rajoms tampa lengviau ištverti šaltojo sezono sąlygas šiaurinėje Adrijos dalyje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jei anksčiau įlanka galėjo būti tik migracijos maršruto dalis, dabar ji vis labiau tinka ilgesniam buvimui.

    Kita svarbi aplinkybė – žvejybos reguliavimas ir mažesnė atsitiktinė sugaunamų rajų dalis. Griežtesnės ir selektyvesnės taisyklės kai kuriose teritorijose gali reikšti, kad daugiau individų sulaukia brandos ir sėkmingiau dauginasi, o tai ilgainiui atsispindi stebėjimuose.

    Kodėl nukenčia midijų ūkiai?

    Eršketrinės rajos minta kietą kiautą turinčiais organizmais, pavyzdžiui, moliuskais ir vėžiagyviais. Įprastai jos ieško maisto dugne, tačiau midijų ūkiai sukuria ypač patogią „bufeto“ situaciją, kai maistas sukabintas ant virvių ir pasiekiamas be ilgesnių paieškų.

    Augintojai teigia, kad žalos mastą tiksliai įvertinti sudėtinga, nes midijų derlių veikia ir kiti veiksniai, tarp jų karščio bangos jūroje ar kiti plėšrūnai. Vis dėlto sutapimas tarp rajų stebėjimų dažnėjimo ir ūkių pažeidimų pranešimų pastaraisiais metais, anot mokslininkų, yra akivaizdus.

    „Tokios rajų ir žmogaus veiklos sąveikos anksčiau nebuvome matę“, – sakė jūrų biologė ir organizacijos MedSharks mokslinė vadovė Simona Clò.

    Sprendimų paieška ir stebėsena

    Triesto įlankoje vykdomos stebėsenos programos apima didelį pakrantės ruožą, todėl svarbi tampa tiksli individų apskaita. Tyrėjai naudoja dronus, kad iš viršaus fiksuotų būrius ir rinktų nuotraukas, reikalingas atpažinimui bei duomenų bazėms.

    Vienas iš metodų – fotoidentifikacija pagal ant nugaros matomus raštus, leidžianti atskirti atskirus individus ir suprasti, ar į įlanką grįžta tie patys gyvūnai. Tai padeda tiksliau vertinti populiacijos dydį, sezoninius pokyčius ir galimą įsitvirtinimą regione.

    Lygiagrečiai ieškoma priemonių, kurios leistų apsaugoti midijų ūkius nekenkiant saugomai rūšiai. Vienas bandymų – ant midijų virvių diegiami magnetiniai ar elektromagnetiniai atbaidymo sprendimai, kurie turėtų trikdyti rajas, bet jų nesužaloti.

    Bandymams pradėjus veikti tik neseniai, mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams įvertinti reikia laiko. Jei metodas pasiteisins, bus vertinama ne tik biologinė nauda, bet ir praktinis pritaikomumas, sąnaudos bei tai, ar sprendimas įmanomas dideliame ūkių plote.

    Vietos institucijos ir mokslininkai taip pat svarsto, kaip suvaldyti situaciją bendradarbiaujant su pakrančių apsauga ir regiono valdžia. Greta ūkinių sprendimų aptariamos ir platesnės sugyvenimo priemonės, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžtos zonos stebėjimui po vandeniu, kurios galėtų tapti papildomu impulsu vietos turizmui.

  • Skauda juosmenį? 4 paprasti pratimai gali sumažinti skausmą ir sustiprinti vieną svarbiausių kūno vietų

    Skauda juosmenį? 4 paprasti pratimai gali sumažinti skausmą ir sustiprinti vieną svarbiausių kūno vietų

    Juosmeninė stuburo dalis, sudaryta iš penkių slankstelių L1–L5, kasdien atlaiko vieną didžiausių krūvių kūne: ji laiko viršutinės kūno dalies svorį, padeda judėti ir saugo nervines struktūras. Būtent todėl maudimas ar aštrus skausmas apatinėje nugaros dalyje dažnai signalizuoja ne vien apie nuovargį, o apie ilgiau kauptą perkrovą.

    Specialistai pabrėžia, kad daugeliu atvejų juosmens skausmą provokuoja sėdimas gyvenimo būdas, silpnesni gilieji liemens raumenys ir įtempti klubų lenkiamieji. Prie to prisideda ir netaisyklingas kėlimas, miegas netinkamoje padėtyje, antsvoris bei ilgalaikis stresas, kuris didina raumenų įtampą.

    Kodėl juosmuo toks svarbus?

    Juosmuo veikia kaip tiltas tarp krūtinės ląstos ir dubens: per jį jėgos perduodamos kojoms, o judesiai, tokie kaip pasilenkimas ar atsitiesimas, remiasi į šią sritį. Tarpslanksteliniai diskai čia padeda amortizuoti krūvius, tačiau dėl pasikartojančių apkrovų jie yra jautrūs dirginimui ir degeneraciniams pokyčiams.

    Jei stabilizuojantys raumenys nedirba pakankamai efektyviai, juosmeninė dalis kompensuoja ir perima daugiau darbo, nei turėtų. Ilgainiui tai didina pertempimų, uždegiminių reakcijų ir skausmo riziką, ypač po ilgo sėdėjimo ar staigesnio fizinio krūvio.

    Kada pratimai gali padėti?

    Reguliarūs, saikingi pratimai dažnai padeda sumažinti įtampą, pagerinti judesių kontrolę ir sustiprinti liemens stabilumą. Tyrimai rodo, kad judesys ir kryptingas giluminio stabilumo lavinimas daugeliui žmonių yra veiksmingas būdas mažinti nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą.

    Vis dėlto, jei skausmas plinta į koją, atsiranda tirpimas, silpnumas, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai, karščiavimas, arba skausmas kilo po traumos, savarankiškai gydytis nereikėtų. Tokiais atvejais būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

    4 pratimai juosmeniui ir liemeniui

    Prieš mankštą verta skirti kelias minutes apšilimui, o po jos atlikti lengvą tempimą. Atliekant pratimus svarbiausia taisyklinga technika ir kvėpavimas, o ne didelis intensyvumas: juosmens srityje dažniau padeda kontrolė, o ne jėga.

    Klubo lenkiamųjų tempimas gali sumažinti įtampą priekinėje klubų dalyje, kuri dažnai padidėja daug sėdint. Kai šie raumenys sutrumpėja, dubuo linksta į priekį, o juosmeniui tenka papildoma apkrova.

    Plankas, arba lenta, stiprina liemens giluminius raumenis, kurie padeda stabilizuoti juosmeninę dalį judant ir keliant daiktus. Svarbu išlaikyti neutralų juosmenį, neįsirėžti į nugarą ir nekelti dubens per aukštai.

    Katės nugaros judesys gerina stuburo mobilumą ir švelniai „atpalaiduoja“ apatinę nugaros dalį po ilgo sėdėjimo. Lėti, kontroliuojami judesiai leidžia sumažinti sustingimą neprovokuojant papildomo dirginimo.

    Pratimas „mirties vabalas“ lavina judesių kontrolę ir moko išlaikyti stabilų liemenį judinant rankas bei kojas. Tai viena praktiškiausių priemonių tiems, kuriems juosmuo „pagauna“ skausmą atliekant kasdienius judesius, pavyzdžiui, keliant pirkinius ar tvarkantis namuose.

    Jei pratimų metu skausmas ryškiai didėja, atsiranda aštrus duriantis pojūtis ar simptomai plinta į koją, pratimus reikėtų nutraukti. Saugiausia sprendimą dėl individualios programos priimti pasikonsultavus su kineziterapeutu, ypač jei skausmai kartojasi.

  • Arizonoje saulės elektrinės dengiamos virš kanalų: daugiau elektros ir iki 50 proc. mažiau vandens garavimo

    Arizonoje saulės elektrinės dengiamos virš kanalų: daugiau elektros ir iki 50 proc. mažiau vandens garavimo

    Arizonoje karštis kasdien iš atvirų kanalų išgarina didelius vandens kiekius, o tai ypač skaudžiai jaučiama sausros ir augančios vandens paklausos sąlygomis. Kartu regionui reikia vis daugiau švarios elektros, tačiau tradicinėms saulės elektrinėms būtini dideli žemės plotai.

    Šias dvi problemas bandoma spręsti vienu sprendimu: saulės paneles montuojant virš kanalų kaip stoginę. Tokia konstrukcija vienu metu gamina elektrą ir užstoja vandenį nuo tiesioginių saulės spindulių, taip mažindama garavimą.

    Kas parodė bandymai?

    Pietų Arizonoje, Bisbee mokslo laboratorijoje, tyrėjai kartu su Arizonos universitetu ir JAV Energetikos departamentu išbandė prototipą, kai saulės moduliai pakabinami virš tekančio vandens. Praktiniai matavimai rodė, kad šešėlis gali sumažinti garavimą iki 50 proc., o kartu pristabdyti dumblių augimą, dėl kurio dažnai kemšasi drėkinimo kanalai.

    Nauda yra ir pačioms saulės panelėms: po jomis tekantis vėsesnis vanduo mažina modulių temperatūrą, todėl jų efektyvumas gali didėti maždaug 5 proc. Tokia sąveika ypač aktuali karšto klimato vietovėse, kur saulės elektrinių našumą riboja aukšta aplinkos temperatūra.

    Pirmasis projektas prie Finikso

    Pirmieji tokio tipo kanalų ruožai įrengti į pietus nuo Finikso, Gila River Indian Community teritorijoje, virš Casa Blanca ir Level Top kanalų. Projektas įgyvendintas pagal bendrovės „Tectonicus“ sprendimą, o pagaminta elektra tiekiama Pima ir Maricopa bendruomenėms.

    Skelbiama, kad maždaug 0,8 kilometro bandomoji atkarpa generuoja apie 1,3 megavato galios elektrą. Taip pat nurodoma, jog per metus sutaupoma vandens apimtis siekia apie 9 900 kubinių metrų, nes mažiau jo prarandama dėl garavimo.

    Kodėl šis sprendimas laikomas perspektyviu?

    Svarbus argumentas tas, kad saulės elektrinėms panaudojama erdvė virš infrastruktūros, kuri ir taip jau užima teritoriją, todėl mažėja spaudimas ieškoti naujų plotų dykumose ar jautriose ekosistemose. Inžinieriai konstrukcijas projektuoja taip, kad būtų išlaikyta galimybė prižiūrėti kanalą ir atlikti įprastus eksploatacinius darbus.

    Tokia kryptis atitinka ir platesnę tendenciją energetikoje, kai saulės generacija integruojama į jau naudojamas erdves: virš automobilių stovėjimo aikštelių, pramoninių teritorijų ar vandens telkinių. JAV Vakarams, kur vanduo ir žemė tampa vis brangesniais ištekliais, saulės panelės virš kanalų gali tapti praktiniu kompromisu tarp energijos plėtros ir vandens taupymo.

  • Saulės tvora vietoj įprastos tvoros: kodėl vertikalūs bifacial moduliai Europoje sparčiai populiarėja

    Saulės tvora vietoj įprastos tvoros: kodėl vertikalūs bifacial moduliai Europoje sparčiai populiarėja

    Vertikaliai įrengtos saulės elektrinės, montuojamos ties sklypo riba kaip tvora, Europoje tampa vis realesne alternatyva stogo moduliams. Tokia sistema ne tik atlieka įprastą tvoros funkciją, bet ir gamina elektrą, o kai kuriais paros laikais gali būti naudingesnė už tradiciškai ant stogo montuojamus sprendimus.

    Esminė stogo saulės elektrinių problema susijusi su gamybos piku dienos viduryje. Daugiausia energijos pagaminama tada, kai daliai vartotojų jos labiausiai nereikia, o tinklams tai gali reikšti didesnį apkrovos svyravimą ir sudėtingesnį balansavimą rytais bei vakarais.

    Kodėl vertikali kryptis svarbi?

    Saulės tvora dažniausiai projektuojama taip, kad moduliai būtų orientuoti rytų ir vakarų kryptimis. Tuomet viena pusė efektyviau surenka ryto saulę, o kita pusė daugiau generuoja vakare, kai namų ūkiuose paprastai auga vartojimas dėl maisto gaminimo, apšvietimo ar įkrovimo įrenginių.

    Vertikalus montavimas turi ir praktinių privalumų: moduliai natūraliai geriau vėdinami, todėl karštomis dienomis lėčiau praranda efektyvumą. Be to, ant jų paprastai kaupiasi mažiau purvo, o žiemą sniegas dažniau nuslysta, užuot ilgesniam laikui uždengęs aktyvų paviršių.

    Bifacial moduliai ir atspindėta šviesa

    Dauguma saulės tvorų remiasi bifacial moduliais, kurie elektrą gamina abiem pusėmis. Tai reiškia, kad energija išgaunama ne tik iš tiesioginės saulės šviesos, bet ir iš nuo žemės paviršiaus atspindėtos spinduliuotės.

    Gamybą gali padidinti skirtingas pagrindas: šviesesnė skalda, betonas ar net sniegas, kuris žiemą dažnai veikia kaip stiprus atspindintis sluoksnis. Tyrimai, vertinantys vertikaliai montuotus bifacial sprendimus, rodo, kad ryto ir vakaro valandomis jie gali generuoti pastebimai daugiau nei įprastai pakreipti moduliai.

    Kaina, ribojimai ir ką įvertinti

    Rinkoje jau siūlomi ir mažesni, moduliniai sprendimai, kurių kaina prasideda maždaug nuo 250 eurų, tačiau galutinė suma dažniausiai priklauso nuo galingumo, montavimo ir elektros instaliacijos paruošimo. Gamintojai taip pat akcentuoja, kad atsipirkimas priklauso nuo elektros kainų, suvartojimo profilio ir vietos sąlygų.

    Prieš įsirengiant saulės tvorą svarbu įvertinti sklypo šešėliavimą, tvoros kryptį ir kliūtis, kurios gali mesti šešėlį ryto ar vakaro metu. Ne mažiau svarbus ir teisinis aspektas: skirtingose savivaldybėse gali galioti skirtingi reikalavimai tvoroms ir ant jų montuojamai įrangai, todėl verta iš anksto pasitikslinti leidimų ir atstumų nuo sklypo ribos taisykles.

    Vis dėlto namams, kurių stogas netinkamas dėl krypties, užtamsinimo ar konstrukcinių apribojimų, saulės tvora tampa praktišku būdu išnaudoti iki šiol „neuždirbantį“ sklypo perimetrą. Tokie sprendimai ypač patrauklūs tiems, kas nori didesnės gamybos rytais ir vakarais bei paprastesnės priežiūros per žiemą.

  • Naujajame Džersyje karvės ganosi tarp saulės modulių: eksperimentas rodo netikėtą naudą ūkiams

    Naujajame Džersyje karvės ganosi tarp saulės modulių: eksperimentas rodo netikėtą naudą ūkiams

    Naujasis Džersis, garsėjantis ūkininkavimo tradicijomis, sparčiai plečia saulės energetiką ir ieško būdų, kaip išvengti konflikto tarp elektrinių ir žemės ūkio. Vietos iniciatyvos vis dažniau remiasi vadinamąja dvigubos paskirties schema, kai ta pati žemė naudojama ir elektros gamybai, ir ūkininkavimui.

    Tokį modelį valstijoje skatina dvigubos paskirties saulės energetikos bandomoji programa, siekianti išlaikyti dirbamą žemę produktyvią. Ūkininkams tai reiškia papildomą, labiau prognozuojamą pajamų šaltinį, o energetikai – galimybę plėstis mažinant įtampą dėl žemės panaudojimo.

    Saulės parkai ir ūkiai vienoje vietoje

    Projektas bandomas per Rutgerso universiteto agrivoltikos programą, kuri valstijoje yra sukūrusi kelių vietų bandymų tinklą. Tyrėjai vertina, kaip saulės modulių išdėstymas veikia pasėlius, pašarus ir ūkių kasdienę veiklą, įskaitant priežiūros darbus ir technikos judėjimą.

    Praktikoje siekiama, kad saulės modulių konstrukcijos ne „išimtų“ laukų iš apyvartos, o leistų toliau auginti augalus ar naudoti pievas. Tokie sprendimai ypač svarbūs regionuose, kur saugoma žemė turi išlikti žemės ūkio paskirties, o infrastruktūros plėtra susiduria su ribojimais.

    Į saulės parkus įleidžiamos karvės

    Viename bandymų ūkyje šalia saulės modulių ganyklose apsigyveno trys karvės – Blossom, Misty ir Furry. Jos vasarą ganosi žolėje tarp vertikaliai išdėstytų modulių eilių, o karščiausią dienos dalį ilsisi jų metamoje paunksmėje.

    Tyrėjai stebi, ar toks šešėlis mažina karščio stresą ir kaip tai gali paveikti gyvulių elgseną bei produktyvumą. Stebėsenai naudojamos kameros, periodiškai fiksuojančios gyvulių judėjimą, buvimo vietą ir tai, kiek laiko jos praleidžia po modulių danga.

    Ūkiui tai suteikia dvi tiesiogines naudas: gyvuliai natūraliai „nupjauna“ žolę ir mažina teritorijos priežiūros kaštus, o saulės parkas tuo pat metu gamina elektrą. Tokia kombinacija vis dažniau pristatoma kaip realistiškas kelias suderinti klimato tikslus su maisto gamyba, ypač ten, kur laisvos žemės naujiems projektams mažėja.

    Naujajame Džersyje išbandytas modelis atitinka platesnę pasaulinę tendenciją: agrivoltika laikoma vienu perspektyviausių būdų didinti atsinaujinančios energetikos apimtis neatsisakant žemės ūkio. Jei rezultatai pasitvirtins, tokie sprendimai gali tapti įprasti ir kitose JAV valstijose, kur ūkininkai ieško stabilesnių pajamų, o elektros tinklui reikia vis daugiau švarios generacijos.

  • JAV Robinson atominė elektrinė pratęsė veiklą iki 2050 metų: aušinimo ežeras tapo laukinės gamtos prieglobsčiu

    JAV Robinson atominė elektrinė pratęsė veiklą iki 2050 metų: aušinimo ežeras tapo laukinės gamtos prieglobsčiu

    Pietų Karolinoje, netoli Hartsvilio, veikianti H.B. Robinson atominė elektrinė gavo leidimą dirbti dar 20 metų ir veiklą tęsti iki 2050 metų. Tai reiškia, kad vienas seniausių JAV pietryčių branduolinės energetikos objektų artėja prie 80 metų eksploatacijos ribos.

    Elektrinė komercinę veiklą pradėjo 1971 metų kovo mėnesį ir tapo pirmąja komercine atomine elektrine JAV pietryčiuose. Čia veikia vienas slėginio vandens reaktorius, kurio elektrinė galia siekia apie 759 megavatus.

    Toks pajėgumas, priklausomai nuo vartojimo ir tinklo sąlygų, gali padėti aprūpinti elektra šimtus tūkstančių namų ūkių. JAV sprendimas pratęsti seno reaktoriaus darbą siejamas su platesne tendencija išlaikyti stabilų bazinį elektros gamybos pajėgumą ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Leidimas pratęstas iki 2050

    Sprendimą dėl antrojo licencijos pratęsimo priėmė JAV Branduolinės reguliavimo komisija. Skelbiama, kad vertinimas buvo atliktas sparčiau nei įprasta, taikant atnaujintus terminus, kuriais siekiama greitinti su branduoline energetika susijusių sprendimų priėmimą.

    Anksčiau elektrinės veiklos leidimas jau buvo pratęstas, o naujasis sprendimas galiojimą nukelia iki 2050 metų. Praktikoje tai reiškia ilgalaikius įsipareigojimus dėl saugos programų, įrangos būklės stebėsenos, senėjimo valdymo ir periodinių patikrų.

    Aušinimo ežeras, kurio nemato pravažiuojantys

    Šalia elektrinės įrengtas Robinson ežeras buvo sukurtas pirmiausia kaip aušinimo vandens telkinys, reikalingas reaktoriaus šilumos nuvedimui. Jo plotas siekia apie 2 250 akrų, tai yra maždaug 9,1 kvadratinio kilometro.

    Dalis infrastruktūros aplink ežerą yra prieinama lankytojams, tačiau didelę pakrantės dalį supa apsaugos zona ir ribojamas patekimas. Tokia tvarka nuo pat elektrinės veiklos pradžios mažino žmonių trikdymą ir apribojo plėtrą aplinkinėse teritorijose.

    Netikėtas poveikis gamtai

    Per kelis dešimtmečius ribotos prieigos teritorija virto savotišku netyčiniu laukinės gamtos prieglobsčiu. Vietos stebėjimai ir energetikos bendrovių viešinama informacija rodo, kad čia aptinkami elniai, lapės, laukiniai kalakutai, o virš vandens medžioja plikagalviai ereliai.

    Ežere taip pat gausu žuvų, todėl jis traukia žvejus, o pakrantėse pastebimi garniai ir kiti vandens paukščiai. Energetikos bendrovės, valdančios tokius objektus, paprastai taiko paukščių apsaugos priemones ir bendradarbiauja su agentūromis, siekdamos mažinti infrastruktūros poveikį gyvūnijai.

    Pratęsus elektrinės veiklą, iki 2050 metų išlieka ir apsaugos zonos režimas, kuris netiesiogiai saugo šią buveinę nuo intensyvesnės urbanizacijos. Toks paradoksas vis dažniau minimas ir kitų energetikos objektų kontekste, kai griežta apsauga bei ribotas žmonių srautas sudaro sąlygas gamtai atsikurti.

    Vis dėlto licencijos pratęsimas pirmiausia yra apie energetinį patikimumą ir saugą, o ne apie gamtosaugą. Būtent todėl Robinson atvejis išsiskiria: infrastruktūra, sukurta techniniam tikslui, per laiką tapo ir neplanuotu biologinės įvairovės buferiu.

  • Portugalijoje degalai brangs šokiruojančiai: nuo pirmadienio aišku, kiek kainuos litras

    Portugalijoje degalai brangs šokiruojančiai: nuo pirmadienio aišku, kiek kainuos litras

    Kainų šuolis jau kitą savaitę

    Portugalijoje artėjančią savaitę, nuo liepos 20 iki 26 dienos, vairuotojams prognozuojamas ryškus degalų kainų augimas. Vietos rinkos stebėtojai pabrėžia, kad labiausiai brangs dyzelinas, o benzino kaina taip pat kils.

    Automóvel Clube de Portugal (ACP), remdamasis Portugalijos Energetikos ir geologijos generalinės direkcijos (DGEG) prognozėmis, skaičiuoja, kad dyzelinas gali brangti 13,5 euro cento už litrą. Benzino kaina, pagal tuos pačius skaičiavimus, gali augti 6,5 euro cento už litrą.

    Prognozuojama, kad dėl šio pokyčio dyzelino litras gali kainuoti apie 1,988 euro, o benzino – apie 1,980 euro. ACP akcentuoja, kad tai yra vidutiniai orientaciniai dydžiai, o realios kainos skirtingose degalinėse gali skirtis dėl konkurencijos ir logistikos kaštų.

    Taip pat pažymima, kad skaičiavimai paremti žaliavų kainomis, fiksuotomis praėjusios savaitės pabaigoje. Iki naujos savaitės pradžios rinkose dar gali vykti svyravimai, todėl galutinės kainos gali kiek kisti.

    Kas labiausiai kelia kainas?

    Didžiausią spaudimą naftos kainoms pastaruoju metu daro geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose. Rinkos jautriai reaguoja į bet kokias rizikas, susijusias su tiekimo grandinėmis, nes net riboti sutrikimai greitai persiduoda didmeninėms degalų kainoms Europoje.

    Ypač svarbus Hormūzo sąsiauris, kuriuo, tarptautinių energetikos institucijų vertinimu, keliauja reikšminga pasaulinės naftos ir dujų prekybos dalis. Bet kokie ribojimai ar karinės eskalacijos signalai šiame regione didina tiekimo rizikos priedą, kuris atsispindi kainose.

    Ši rizika aktuali ir dėl to, kad degalų kainą vartotojui sudaro ne tik nafta, bet ir perdirbimo maržos, transportavimas bei mokesčiai. Todėl, net stabilizuojantis žaliavai, kainos degalinėse dažnai krenta lėčiau, o kylant – reaguoja sparčiau.

    Vyriausybės reakcija ir patikrinimai

    Portugalijos valdžia yra žadėjusi taikyti neeilinį laikino pobūdžio naftos ir energetikos produktų mokesčio (ISP) mažinimą, kai kainų augimas peržengia 10 centų ribą. Tokios priemonės paprastai naudojamos siekiant amortizuoti staigius šokus, tačiau jų apimtis ir trukmė priklauso nuo fiskalinių galimybių.

    Portugalijos spaudoje skelbta, kad aplinkos ir energetikos ministrė Maria Graça Carvalho kreipėsi į energetikos reguliuotoją ERSE, prašydama patikrinimų ir analizės. Tikslas – įvertinti degalinių kainodarą nuo 2024 metų ir paaiškinti, kodėl tarptautinių rinkų atpigimai ne visada greitai atsispindi degalinėse.

    Tuo pačiu viešojoje erdvėje vėl keliama diskusija dėl PVM mažinimo degalams. Vis dėlto Portugalijos finansų ministras Miranda Sarmento, remiantis viešais pasisakymais, laikosi pozicijos, kad mokesčio tarifas keičiamas nebus, o dėmesys sutelkiamas į tikslines ir laikinas priemones.

    Ekspertai primena, kad vartotojams tokiais laikotarpiais verta sekti vidutines kainas ir atkreipti dėmesį į regioninius skirtumus. Staigių šuolių metu net keli euro centai už litrą, ypač dažnai važinėjantiems, per mėnesį gali virsti apčiuopiama suma.

  • Europos Parlamentas siunčia signalą Kinijai: net menki ribojimai gali sukrėsti Pekiną

    Europos Parlamentas siunčia signalą Kinijai: net menki ribojimai gali sukrėsti Pekiną

    Europos Parlamento narys Enginas Eroglu, vadovaujantis EP delegacijai ryšiams su Kinija, teigia, kad Pekino ekonominis modelis turi rimtų spragų. Jo vertinimu, net nedidelis Kinijos prekių patekimo į ES rinką ribojimas galėtų smarkiai paveikti eksportu grindžiamą šalies augimą.

    Politikas pabrėžė, kad ES, turinti apie 450 mln. vartotojų rinką, turi realų svertą derybose su Pekinu. Pasak jo, Kinijos vidaus vartojimas stringa, todėl eksportas į Europą išlieka kritiškai svarbus daugeliui sektorių.

    „Jeigu Europa nors kiek apribotų patekimą į savo rinką, nukentėtų Kinijos įmonės, ypač kai vidaus vartojimas stagnuoja“, – sakė Enginas Eroglu.

    Pastarosiomis savaitėmis įtampa tarp Briuselio ir Pekino auga, o Europos Komisija signalizuoja, kad vien dialogo gali nepakakti. ES pusė yra numačiusi terminą iki spalio, per kurį tikimasi apčiuopiamų rezultatų siekiant mažinti prekybos disbalansą.

    Europos Komisija yra pranešusi apie ketinimą iki nustatyto termino taikyti vienašales prekybos gynybos priemones, jei importo srautas ir toliau spaustų Europos gamintojus. Praktikoje tai gali reikšti tarifus, kvotas ar papildomas antidempingo priemones konkretiems produktams ir sektoriams.

    Kas keičiasi ES prekybos politikoje

    ES prekybos gynybos priemonės dažniausiai remiasi antidempingo ir antisubsidijų tyrimais, kai nustatoma, kad importas daro žalą vietos pramonei. Pastaruoju metu Briuselis vis dažniau kalba ir apie platesnę riziką: perteklinę gamybą, valstybės subsidijas bei nelygias konkurencijos sąlygas.

    Kontekstas susijęs ir su tuo, kad po JAV 2025 metais įvestų griežtesnių tarifų dalis Kinijos pramonės pertekliaus persiorientavo į Europą. Dėl to didėja spaudimas tokioms šakoms kaip plieno gamyba, automobilių pramonė ir chemijos sektorius.

    Ekonomistai taip pat atkreipia dėmesį į Kinijos įmonių struktūrines problemas, įskaitant valstybės remiamas neefektyvias bendroves. OECD yra konstatavusi, kad Kinijos įmonės gauna kelis kartus daugiau subsidijų nei įmonės daugelyje OECD šalių, o tai iškraipo tarptautinę konkurenciją.

    Kodėl Pekinui tai jautru

    Enginas Eroglu akcentuoja socialinės įtampos riziką, jei dėl ribojimų įmonės būtų priverstos mažinti gamybą ir atleisti darbuotojus. Jo teigimu, tai galėtų tapti politiniu išbandymu Kinijos valdžiai, ypač turint omenyje jaunimo nedarbo problemą.

    „Jau dabar matome didelį jaunimo nedarbą, o Kinijos pasitikėjimas savimi ne visada atspindi realią situaciją“, – sakė Enginas Eroglu.

    Lygiagrečiai ES griežtina ir priežiūrą dėl galimai nesąžiningų praktikų, o skundų dėl importo daromos žalos skaičius auga. Pastaruoju metu ES institucijos ėmėsi tyrimų ir žemės ūkio segmente, kas rodo, kad dėmesys nebėra sutelktas tik į tradiciškai jautrius pramonės sektorius.

    Tuo pat metu Briuselis pabrėžia, kad tikslas nėra plataus masto prekybos karas, o taisyklėmis grindžiama prekyba ir konkurencijos sąlygų suvienodinimas. Vis dėlto, jeigu sprendimai nebus rasti iki spalio, didesni ribojimai Kinijos eksportui į ES tampa vis realesniu scenarijumi.

  • Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Europos namų ūkių biudžetus pastaraisiais metais spaudė pandemijos pasekmės, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šuoliai ir rekordinė infliacija. Nors nominalūs atlyginimai daug kur augo, kainos kilo greičiau, todėl daliai dirbančiųjų perkamoji galia taip ir neatsistatė.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vertinant gyventojų gerovę svarbiausi yra realieji atlyginimai, kai pajamų pokytis lyginamas su infliacija. Būtent ši metrika parodo, ar už tą patį atlyginimą galima nusipirkti daugiau, ar mažiau prekių ir paslaugų.

    OECD 2026 metų užimtumo apžvalgoje, kurioje vertintos 27 Europos valstybės, skaičiuojama, kad nuo 2021 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio realieji atlyginimai smuko devyniose šalyse. Per tą patį laikotarpį euro zonoje realieji atlyginimai sumažėjo apie 1,8 proc.

    Kodėl atlyginimai nespėjo paskui kainas?

    OECD analitikai atkreipia dėmesį, kad 2022–2023 metų pragyvenimo brangimo krizė dar buvo jaučiama ir 2026 metų pirmąjį ketvirtį. Viena pagrindinių priežasčių – kolektyvinės sutartys ir derybos dėl darbo užmokesčio dažnai atnaujinamos ne kasmet, todėl atlyginimų korekcijos vėluoja.

    Pasak OECD, minimalūs atlyginimai daugelyje šalių dažniausiai buvo keliami sparčiau ir labiau priartėjo prie kainų kilimo, tačiau tai ne visada kompensavo bendrą infliacijos poveikį. Didžiausią spaudimą pajuto vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, kurių išlaidos būstui, energijai ir maistui sudaro didelę biudžeto dalį.

    Kur realieji atlyginimai smuko labiausiai?

    Didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis fiksuotas Italijoje – apie 6,1 proc. Ekspertai tai sieja su lėtu kolektyvinių sutarčių atnaujinimu, silpnesne produktyvumo dinamika ir vangiu ekonomikos augimu, dėl ko nominalūs atlyginimai į infliaciją reagavo per lėtai.

    Ryškesni nuosmukiai matyti ir Čekijoje bei Švedijoje, kur realieji atlyginimai taip pat sumažėjo keliomis procentinėmis dalimis. Nedidelis, bet neigiamas pokytis fiksuotas ir tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Slovakija, Suomija, Airija bei Šveicarija.

    Kas išsiskyrė augimu?

    Tyrime išskirtiniu atveju įvardijama Turkija, kur realiųjų atlyginimų augimas statistiškai siekė apie 78,6 proc., tačiau ekonomistai įspėja, kad toks skaičius gali pervertinti faktinį gyvenimo lygio šuolį. Akcentuojama, jog startinė bazė 2021 metais buvo žema, o dalį augimo nulėmė minimalios algos kėlimai ir vėlesnis atsistatymas po ankstesnių ekonominių sukrėtimų.

    Europos Sąjungoje didžiausias realiųjų atlyginimų augimas fiksuotas Vengrijoje – apie 29,8 proc., o Lenkijoje – apie 16,5 proc. Tarp euro zonos šalių ryškiausiai išsiskyrė Lietuva, kur realieji atlyginimai, pagal OECD duomenis, augo apie 14,8 proc., o Latvijoje – apie 7,4 proc.

    Didžiosiose Europos ekonomikose situacija buvo nevienoda: Jungtinėje Karalystėje realieji atlyginimai augo apie 3,6 proc., Vokietijoje – apie 0,9 proc., Prancūzijoje pokytis buvo minimalus, o Italijoje ir Ispanijoje fiksuotas kritimas. OECD pabrėžia, kad šiuos skaičius gali keisti vėlesni energijos kainų svyravimai, kurie tiesiogiai veikia infliaciją ir namų ūkių perkamąją galią.