CP v2

Blog

  • Pagalvokite du kartus: šios rudenį sodinamos invazinės rūšys gali greitai užvaldyti sodą

    Pagalvokite du kartus: šios rudenį sodinamos invazinės rūšys gali greitai užvaldyti sodą

    Ruduo daugeliui sodininkų atrodo idealiausias metas sodinti medžius, krūmus ir daugiamečius augalus, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai netrūksta. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu į sklypus neretai patenka ir augalai, kurie vėliau tampa rimta problema ne tik pačiam sodui, bet ir aplinkinei gamtai.

    Invazinės rūšys dažniausiai yra iš kitų regionų atkeliavę augalai, kurie naujoje aplinkoje plinta itin agresyviai. Jos nustelbia vietines rūšis, keičia buveines, o dalis jų gali daryti žalą infrastruktūrai ar kelti riziką žmonių sveikatai.

    Kuo pavojingi invaziniai augalai?

    Didžiausia bėda ta, kad invaziniai augalai dažnai dauginasi labai efektyviai: gausiai subrandina sėklas, plinta šakniastiebiais arba atžalomis. Net ir iš pažiūros dekoratyvus krūmas ar vijoklis po kelerių metų gali pradėti stelbti gėlynus, vejas ir net kaimyninius sklypus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą spartina švelnėjančios žiemos ir ilgesnis vegetacijos sezonas. Dėl to dalis augalų, kurie anksčiau sunkiai peržiemodavo, dabar įsitvirtina lengviau, o jų kontrolė tampa brangesnė ir sudėtingesnė.

    Rudenį sodinami augalai, kurie gali išplisti

    Vienas dažnai minimas pavyzdys yra japoninis pelėvirkštis, dar vadinamas japoniniu rykšteniu, kurio šakniastiebiai gali atželti net iš mažų fragmentų. Tokie augalai ypač sparčiai kolonizuoja upių pakrantes, šlaitus ir apleistas teritorijas, o jų naikinimas paprastai reikalauja kelių sezonų nuoseklaus darbo.

    Riziką sode kelia ir kai kurie dekoratyvūs krūmai, pavyzdžiui, šliaužiančios formos sedulos, kurios sudaro tankius sąžalynus ir užgožia kitus augalus. Panašiai elgtis gali ir greitai augantys vijokliai, kurie, įsikibę į atramas ar medžius, atima šviesą, vandenį bei maisto medžiagas.

    Dar viena sodininkų dažnai nuvertinama grupė yra augalai, kurie plinta iš požeminių dalių, pavyzdžiui, topinamburas. Jei jis auginamas be šaknų barjero, kitą sezoną gali išdygti ten, kur jo neplanavote, nes pakanka dirvoje likusios mažos gumbų dalies.

    Kada gresia atsakomybė?

    Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, daliai invazinių rūšių taikomi griežti ribojimai: jų laikymas, dauginimas, prekyba ar platinimas gali būti draudžiamas. Tokiais atvejais atsakomybė gali būti taikoma ne tik už tyčinį platinimą, bet ir už aplaidumą, kai invazinis augalas iš sklypo išplinta į gamtą.

    Net jei konkretus augalas nėra įtrauktas į draudžiamų sąrašus, tai dar nereiškia, kad jis yra saugus pasirinkimas. Prieš perkant sodinukus verta pasitikrinti oficialius invazinių rūšių sąrašus, o abejonių atveju rinktis vietines arba neinvazines alternatyvas.

    Jeigu įtariate, kad invazinis augalas jau auga jūsų sklype, svarbiausia neskubėti jo kompostuoti ar vežti žaliųjų atliekų į bendras aikšteles. Tokie veiksmai gali dar labiau paskatinti plitimą, todėl dažniausiai rekomenduojama atliekas tvarkyti taip, kad augalas nebeturėtų galimybės atželti.

  • Šis krūmas rudenį užgožia šermukšnį: pasodinkite dabar ir sodas suspindės violetiniais vaisiais

    Šis krūmas rudenį užgožia šermukšnį: pasodinkite dabar ir sodas suspindės violetiniais vaisiais

    Kuo išsiskiria kalikarpa?

    Kalikarpa, dar vadinama gražuole, yra dekoratyvus lapuotis krūmas, labiausiai vertinamas dėl ryškių violetinių ar rožinių uogų, kurios rudenį tankiais kekėmis apgaubia šakas. Būtent dėl šių vaisių ji dažnai nustelbia įprastus rudeninius akcentus, tokius kaip šermukšniai ar gudobelės.

    Dažniausiai soduose auginamos kalikarpų rūšys kilusios iš Rytų ir Pietryčių Azijos, o dalis veislių pritaikyta augti vidutinio klimato zonoje. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, tai vis dar rečiau sutinkamas augalas, todėl jis greitai tampa gėlyno ar sodo kompozicijos akcentu.

    Kodėl sodinti verta rudenį?

    Ruduo laikomas vienu palankiausių laikotarpių sodinti daugumą lapuočių krūmų, nes dirva dažniau būna natūraliai drėgna, o temperatūra žemesnė ir augalas patiria mažiau streso. Tokios sąlygos skatina šaknų įsitvirtinimą, todėl pavasarį krūmas paprastai startuoja greičiau.

    Dar vienas privalumas tas, kad pasodinus rudenį dažnai reikia mažiau intensyvaus laistymo nei vasarą, kai vanduo greitai išgaruoja. Vis dėlto pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo svarbu stebėti, kad dirva aplink šaknis visiškai neišdžiūtų.

    Kaip sodinti, kad prigytų?

    Kalikarpai tinka šilta, saulėta ir nuo vėjo apsaugota vieta, nes atviros, perpučiamos vietos didina nušalimo riziką. Dirvai geriausia būti derlingai, laidžiai vandeniui ir vidutiniškai drėgnai, o reakcija dažniausiai tinka nuo neutralios iki silpnai rūgščios.

    Sodinant rekomenduojama kasti duobę maždaug tokio gylio, kaip šaknų gumulas, ir maždaug dvigubai platesnę. Jei sodinukas augo vazone, jis į žemę turėtų patekti tokiame pačiame gylyje, kaip ir augo, o tarp kelių krūmų verta palikti apie 1,5 metro atstumą.

    Įstačius krūmą, žemę reikia supilti taip, kad neliktų tuščių ertmių, bet jos pernelyg nesuspausti. Pasodinus būtina gausiai palaistyti, kad dirva priglustų prie šaknų ir augalas greičiau pradėtų formuoti naujas šakneles.

    Kaip apsaugoti nuo šalčių?

    Pirmaisiais 2–3 metais kalikarpai dažniausiai yra jautresni šalčiui, todėl žiemai verta ją papildomai apsaugoti net ir palankesnėse vietose. Praktinis sprendimas yra mulčiavimas, kai aplink krūmą paskleidžiamas žievės ar kitos organinės dangos sluoksnis, o prie pagrindo supilamas nedidelis kaupukas.

    Jei prognozuojami stipresni šalčiai, jauniems augalams gali praversti ir pridengimas šviesia agrodanga, ypač jei krūmas pasodintas atviroje vietoje. Pavasarį, kai šiluma tampa pastovi, dangas būtina laiku nuimti, kad augalas neimtų šusti ir galėtų normaliai vegetuoti.

    Žiemą iškritęs sniegas gali tapti natūraliu izoliaciniu sluoksniu, todėl jo nereikėtų skubėti nuvalyti nuo augalo zonos. Net jei dalis ūglių apšąla, kalikarpa dažnai geba atželti, tačiau didesni pažeidimai gali sumažinti žydėjimą ir vaisių kiekį kitą sezoną.

  • Mėlyna pavasario žvaigždė gėlyne: pasodinkite rudenį po krūmais ir turėsite kilimą metams

    Mėlyna pavasario žvaigždė gėlyne: pasodinkite rudenį po krūmais ir turėsite kilimą metams

    Rudenį pasodinta, pavasarį sužydi

    Prieš žiemą verta pasodinti paprastąją žibuoklę, kad ankstyvą pavasarį ji greitai suformuotų tankų žiedų kilimą. Šis daugiametis augalas ypač tinka vietoms po krūmais ar medžiais, kur kitiems žydintiems augalams dažnai pritrūksta šviesos.

    Paprastoji žibuoklė, lotyniškai Hepatica nobilis, natūraliai auga miškuose daugelyje Europos regionų. Dažniausiai ji užauga iki 15–20 centimetrų, o dalis lapų išlieka dekoratyvūs ir per žiemą.

    Kada ir kiek laiko žydi

    Žibuoklės žydi labai anksti, dažniausiai kovo ar balandžio mėnesiais, neretai dar prieš visiškai išsiskleidžiant naujiems lapams. Žiedai paprastai būna melsvi arba violetiniai, tačiau selekcinės veislės gali būti ir baltos ar rožinės.

    Žydėjimas dažniausiai trunka apie 2–3 savaites, nes žiedai skleidžiasi ne vienu metu. Lietingu oru žibuoklės žiedai linkę susiskleisti, o pagerėjus orams vėl atsiveria.

    Kur sodinti ir kokios sąlygos tinka

    Geriausiai žibuoklėms tinka pavėsis arba dalinis pavėsis, todėl jas patogu sodinti po medžių laja ar tankesniais krūmais. Atviroje saulėje, ypač sausringose vietose, jos dažniau nukenčia nuo drėgmės trūkumo ir prasčiau auga.

    Žemei svarbiausia būti puriai, humusingai ir nuolat lengvai drėgnai, bet be užmirkimo. Dažniausiai rekomenduojama neutrali arba silpnai šarminė dirva, todėl priesmėlyje ar rūgštesnėje žemėje verta ją pagerinti kompostu ir lapine žeme.

    Sodinimo laikas ir tankumas

    Žibuokles patogiausia sodinti rudenį, kad iki šalčių jos spėtų įsišaknyti. Praktikoje tai dažniausiai daroma iki spalio vidurio, nors tiksli data priklauso nuo rudens šilumos ir dirvos drėgmės.

    Norint greito kilimo efekto, augalai sodinami gana tankiai, paliekant maždaug 15–20 centimetrų tarpus. Žibuoklės auga lėtai, todėl kantrybė čia svarbi, tačiau geromis sąlygomis kerai pamažu sutankėja ir kasmet atrodo vis įspūdingiau.

    Priežiūra ir tręšimas

    Šis augalas laikomas gana atspariu ir paprastai nesukelia daug rūpesčių, jei parinkta tinkama vieta. Dirvą prieš sodinimą pravartu praturtinti kompostu, o vėliau kasmet papildyti plonu organikos sluoksniu, kuris imituoja natūralią miško paklotę.

    Jei norisi gausesnio žydėjimo, pavasario pradžioje ar rudenį galima rinktis trąšas, kuriose daugiau fosforo ir kalio. Per didelis azoto kiekis dažniau skatina lapų augimą, bet ne žiedų gausą.

    Kaip dauginti ir ką svarbu prisiminti

    Naujų augalų galima gauti dalijant kerą, tačiau tai reikia daryti atsargiai, nes žibuoklės nemėgsta dažno persodinimo. Dalijant svarbu, kad kiekviena dalis turėtų šakniastiebio fragmentą ir gyvų ūglių.

    Taip pat verta dirbti su pirštinėmis, nes augalo sultys gali dirginti odą. Padalytas dalis geriausia iš karto pasodinti į paruoštą, drėgną ir purią dirvą, kad šaknys kuo greičiau prigytų.

  • Spalį pabarstykite tai po serbentais: senas būdas žada gerokai gausesnį kitų metų derlių

    Spalį pabarstykite tai po serbentais: senas būdas žada gerokai gausesnį kitų metų derlių

    Ruduo serbentams yra ne poilsio, o pasiruošimo metas: po derliaus krūmai kaupia maisto medžiagas, stiprina šaknis ir ruošia ūglius sumedėjimui. Tinkamai patręšti augalai paprastai lengviau ištveria šalčius ir pavasarį startuoja sparčiau, o tai tiesiogiai siejama su būsimu derliumi.

    Skirtingai nei pavasarį, rudenį nereikėtų skatinti intensyvaus žaliosios masės augimo. Dėl to šiuo laikotarpiu dažniausiai vengiama azoto trąšų, o dėmesys sutelkiamas į fosforą ir kalį, kurie svarbūs šaknų sistemai bei audinių tvirtumui.

    Basalto miltai rudeniniam tręšimui

    Vienas populiarių natūralių pasirinkimų serbentams rudenį yra basalto miltai. Jie vertinami dėl mineralinės sudėties, nes gali papildyti dirvožemį tokiais elementais kaip kalcis, magnis ir geležis, o kartu įprastai nenaudojami kaip azoto šaltinis.

    Praktiškai basalto miltai dažniausiai barstomi aplink krūmą prie pagrindo, lengvai įterpiami į viršutinį dirvos sluoksnį ir po to palaistomi. Normos priklauso nuo produkto, dirvožemio ir krūmo dydžio, todėl saugiausia vadovautis gamintojo rekomendacijomis ir nepadauginti.

    Pelenai ir kompostas: kada tinka?

    Jei basalto miltų neturite, kartais pasirenkami medžio pelenai, tačiau su jais verta elgtis atsargiai. Pelenai yra šarminiai, todėl gali kelti dirvos pH, o serbentai geriausiai auga silpnai rūgščioje ar artimoje neutraliai dirvoje.

    Dėl to pelenus patariama naudoti retai, nedideliais kiekiais ir tik įvertinus dirvos reakciją. Kai kurie sodininkai pelenus maišo su vandeniu ir laisto aplink lajos projekciją, palikdami tarpą nuo ūglių, tačiau tokį maitinimą paprastai taiko vieną kartą per sezoną.

    Saugesnis ir universalesnis variantas rudenį dažnai būna subrendęs kompostas. Jis ne tik papildo dirvą organine medžiaga, bet ir gerina struktūrą, drėgmės išlaikymą bei mikrobiologinį aktyvumą, o tai aktualu ir dėl vis dažniau pasitaikančių sausringų rudenų.

    Ką dar padaryti prieš žiemą?

    Vien trąšų nepakanka, jei po krūmais lieka ligų židinių. Rudenį verta sugrėbti nukritusius lapus ir senos mulčio dangos likučius, nes juose gali peržiemoti grybinės ligos ir kenkėjai.

    Taip pat naudinga pasirūpinti drėgme, jei ruduo sausas, tačiau laistyti reikėtų protingai, kad šaknys neimtų dusti. Dirvą aplink serbentus galima atsargiai supurenti, nes šių krūmų šaknys dažnai būna negiliai.

    Sezono pabaigoje dažnai pasiteisina mulčiavimas, pavyzdžiui, pušų žieve. Mulčias padeda stabilizuoti dirvos temperatūrą, mažina drėgmės svyravimus ir apsaugo šaknų zoną, kai žiema būna permaininga, su atodrėkiais ir staigiais šalčiais.

  • Sena slyvų veislė „Anna Spath“ grįžta į sodus: ištveria šaltį ir stebina skoniu

    Sena slyvų veislė „Anna Spath“ grįžta į sodus: ištveria šaltį ir stebina skoniu

    Vaismedžių augintojai vis dažniau atsigręžia į senąsias veisles, kurios vertinamos dėl stabilaus derliaus ir atsparumo permainingiems orams. Viena tokių veislių yra slyva „Anna Spath“ – sena, bet iki šiol aktuali dėl savo ištvermės ir desertinio skonio.

    Ši veislė mokslinėje literatūroje minima kaip viena geriau šalčius pakeliančių slyvų. Tyrimuose, kuriuose vertinta ūglių ir žiedinių pumpurų būklė po stiprių šalčių, „Anna Spath“ išsiskyrė mažesniais pažeidimais net tada, kai oro temperatūra buvo nukritusi iki minus 27 laipsnių.

    „Tyrimai rodo, kad po labai stiprių šalčių „Anna Spath“ dažnai patiria mažiau audinių pažeidimų nei dalis kitų slyvų veislių“, – teigia vaismedžių augintojai, vertinantys šią veislę dėl patikimumo.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: jei žiemos būna šaltos, o pavasariai permainingi, tokia veislė gali sumažinti riziką prarasti dalį derliaus. Vis dėlto sodininkai pabrėžia, kad atsparumas šalčiui nereiškia, jog vaisiai bus vienodai atsparūs vėlyvoms šalnoms ar krušai.

    „Anna Spath“ paprastai pradeda derėti palyginti anksti, o derlius dažnai būna gausus ir reguliarus. Minima ir tai, kad veislė gali būti savidulkė, todėl teoriškai gali derėti ir pasodinta viena, tačiau šalia augančios kitos slyvų veislės neretai dar labiau pagerina derėjimą.

    Kaip atrodo ir kada dera

    Medis gali užaugti nuo maždaug 1 iki 5 metrų, o galutinis dydis priklauso nuo poskiepio ir formavimo. Prekyboje dažnai pasitaiko sodinukų, skiepytų į stipriau augantį poskiepį, todėl vainikas gali būti platus ir reikalauti daugiau vietos sode.

    Derliaus laikas skirtinguose šaltiniuose nurodomas nevienodai, nes jis priklauso nuo klimato ir vasaros šilumos. Dažniausiai minima, kad slyvos pradedamos skinti nuo rugpjūčio antros pusės, tačiau vėsesniais metais jos gali sunokti ir vėliau, artėjant rudeniui.

    Vaisiai paprastai būna vidutinio dydžio, apie 30–45 gramų, tamsūs, dažnai su melsvu apnašu. Minkštimas apibūdinamas kaip vidutiniškai sultingas, su lengvu rūgštumo prieskoniu, tačiau ryškiai saldus ir tinkamas tiek šviežiam vartojimui, tiek konservavimui.

    Kokios sąlygos tinka geriausiai

    Norint iš veislės gauti maksimalų rezultatą, svarbiausia parinkti saulėtą vietą. Šviesa padeda vaisiams geriau nusidažyti ir sukaupti daugiau cukrų, todėl skonis būna ryškesnis, o derlius patrauklesnis.

    Dirvai ši slyva paprastai reiklesnė: geriausiai tinka derlinga, humusinga, laidi ir tolygiai drėgna žemė. Ilgesnės sausros ir užmirkimas gali susilpninti medį bei bloginti vaisių kokybę, todėl svarbu subalansuotas laistymas ir tinkamas dirvos paruošimas.

    Jei medis auginamas stipriai augančiame poskiepyje, jam prireiks daugiau erdvės ir reguliaraus genėjimo. Formuojant vainiką siekiama įleisti daugiau šviesos į vidų ir pagerinti oro cirkuliaciją, nes tai mažina dalies ligų riziką ir gerina derliaus kokybę.

    Atsparumas ligoms ir rizikos

    „Anna Spath“ dažnai minima kaip atsparesnė šarkai – vienai pavojingiausių slyvų virusinių ligų, galinčiai pabloginti vaisių išvaizdą ir skonį. Vis dėlto visiško imuniteto nėra, todėl sodininkai rekomenduoja stebėti, ar neatsiranda būdingų požymių ant lapų ir vaisių.

    Kita praktinė rizika – rudasis puvinys kaulavaisiuose, kuris ypač plinta drėgnais periodais ir gali pažeisti žiedus bei vaisius. Dėl to svarbi sodo higiena, tinkamas genėjimas ir laiku pašalinami pažeisti vaisiai, kad liga neplistų visame vainike.

    Augant susidomėjimui senosiomis veislėmis, „Anna Spath“ vėl atrandama kaip kompromisas tarp skonio, derliaus ir ištvermės. Tinkamai parinkus vietą ir prižiūrint, ši slyva gali tapti patikimu pasirinkimu tiek mažesniam sodui, tiek didesniam šeimos ūkiui.

  • Kaip per žiemą išlaikyti kriaušes kietas ir sultingas: klaidos, kurios viską sugadina

    Kaip per žiemą išlaikyti kriaušes kietas ir sultingas: klaidos, kurios viską sugadina

    Kada skinti kriaušes laikymui?

    Kriaušės dažnai sunoksta nevienodai, todėl vienu kartu nuskintos jos gali greitai suminkštėti arba pradėti gesti. Patikimiausias požymis yra ne odelės spalva, o tai, kaip lengvai vaisius atsiskiria nuo šakos.

    Jei švelniai pakėlus ir nežymiai pasukus kriaušę su koteliu ji lengvai atsiskiria, derlių jau galima imti į laikymo dėžes. Minkštėjanti, pernokusi kriaušė sandėliavimui netinka, nes greitai pradeda ruduoti ir „užkrečia“ šalia esančius vaisius.

    Tiksli skynimo diena kasmet skiriasi, nes ją lemia orai, vieta ir veislės ypatybės. Ankstyvos vasarinės veislės paprastai yra skirtos greitam suvalgymui, o ilgam laikymui labiau tinka rudeninės ir žieminės kriaušės.

    Veislės, kurios laikosi ilgiau

    Ilgesniam laikymui dažniausiai renkamasi kriaušes, kurios skinamos dar tvirtos ir prinoksta jau sandėliuojamos. Praktikoje tai reiškia, kad tokios kriaušės geriau išlaiko kietumą ir lėčiau praranda drėgmę.

    Tarp ilgiau išsilaikančių dažnai minimos „Konferencinė“, „Lukasówka“, „Erika“, „Dicolor“, „Concorde“ ir „Carola“ veislės. Vis dėlto net ir tinkama veislė nepadės, jei vaisiai bus pernokę, pažeisti ar laikomi per šiltai.

    Kaip laikyti, kad nesuminkštėtų?

    Laikymui tinka tik sveikos kriaušės be rudų dėmių, įtrūkimų, sumušimų ar pelėsio. Bet koks pažeidimas spartina gedimą, todėl prieš sandėliuojant svarbiausia kruopščiai atrinkti vaisius.

    Trumpam laikymui kriaušes galima dėti į šaldytuvą, geriausia į vaisiams ir daržovėms skirtą stalčių. Ten vėsiau ir drėgniau, todėl kelias dienas ar ilgiau jos paprastai išlieka gaivesnės, ypač jei nėra pernokę.

    Norint išlaikyti kriaušes ilgiau, reikalinga temperatūra apie 0 laipsnių Celsijaus ir didelė oro drėgmė, maždaug 90–95 proc. Buitinėmis sąlygomis tai dažniausiai atstoja vėsi, stabili rūsys ar sandėliukas, tačiau svarbu vengti didelių temperatūros svyravimų.

    Kriaušių nepatariama laikyti greta obuolių ar pomidorų, nes šie vaisiai išskiria daugiau etileno, kuris spartina nokimą. Dėl to kriaušės greičiau suminkštėja, praranda sultingumą ir trumpėja jų laikymo laikas.

    Dar viena dažna klaida yra plauti kriaušes iškart po skynimo. Vanduo ir papildoma drėgmė ant odelės gali paskatinti pelėsį, todėl geriau vaisius nuplauti tik prieš valgant.

    Jei kriaušes norite užšaldyti, geriausia jas supjaustyti gabalėliais, išimti sėklalizdžius ir sudėti į sandarius indus. Po atšildymo jos dažniausiai būna minkštesnės, todėl labiau tinka kepiniams, desertams ar uogienėms, o ne valgymui kaip šviežias vaisius.

    Sandėliuojant dėžėse kriaušes verta dėti taip, kad jos nesusispaustų ir turėtų oro tarpų. Kuo mažiau spaudimo ir trinties, tuo mažesnė tikimybė, kad atsiras sumušimų, nuo kurių dažniausiai ir prasideda gedimas.

  • Šiandien kauks sirenos ir ateis SMS: ką reiškia „Vyčio skliautas 2026“ ir kaip elgtis

    Šiandien kauks sirenos ir ateis SMS: ką reiškia „Vyčio skliautas 2026“ ir kaip elgtis

    Šiandien Lietuvoje vyks Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos patikrinimas, kuris yra mobilizacinės sistemos patikrinimo pratybų „Vyčio skliautas 2026“ dalis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praneša, kad patikrinimo metu bus įjungtos perspėjimo sirenos ir siunčiami pranešimai į telefonus.

    Sirenų patikrinimas numatytas rugsėjo 29 dieną nuo 11.52 valandos. Visoje šalyje bus įjungtas garsinis signalas „Perspėjimo sistemos patikrinimas“.

    Sirenų garsas truks 3 minutes, nuo 11.52 iki 11.55 valandos. Pasibaigus signalui, 11.55 valandą per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, taip pat regionines ir vietines radijo stotis bus skelbiama informacija bei rekomendacijos gyventojams.

    Kartu su sirenomis į mobiliuosius telefonus bus siunčiami trumpieji perspėjimo pranešimai. Jų siuntimas prasidės 11.52 valandą ir tęsis iki 12.00 valandos.

    PAGD atkreipia dėmesį, kad pranešimai siunčiami visiems mobiliojo ryšio vartotojams, tačiau juos gaus tik tie įrenginiai, kuriuose įjungta perspėjimo pranešimų priėmimo funkcija. Tai reiškia, kad dalis gyventojų patikrinimo pranešimo gali nepamatyti, jei nustatymai telefone išjungti arba ribojami.

    Ką daryti išgirdus sirenas?

    Išgirdus sirenas, gyventojams rekomenduojama nedelsiant įsijungti radiją arba televiziją ir išklausyti oficialiai skelbiamą informaciją. Tolimesni veiksmai priklauso nuo pranešimo turinio, todėl svarbiausia yra gauti patikimą informaciją tuo metu.

    Institucijos primena, kad realios grėsmės atveju perspėjimas gali būti vykdomas ne tik sirenomis ir SMS pranešimais. Prireikus informacija taip pat gali būti perduodama per radiją, televiziją, mobiliąsias įgarsinimo priemones ar kitais būdais, priklausomai nuo situacijos.

    Kiek Lietuvoje yra sirenų?

    PAGD duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 1 163 perspėjimo sirenos. Jomis perspėjama apie 69 proc. šalies gyventojų.

    Numatyta plėtra siejama su civilinės saugos stiprinimu: planuojama įdiegti 275 naujas sirenas ir 600 esamų sirenų prijungti prie centralizuotos valdymo sistemos. Tokie sprendimai leidžia greičiau ir tiksliau valdyti perspėjimą, ypač kai situacija keičiasi dinamiškai.

    Pagal paskelbtus planus, 2029 metais sirenų skaičius turėtų pasiekti 1 438, o centralizuotai valdoma sistema apimtų 1 125 sirenas. Tikimasi, kad tuomet perspėjimo sirenomis būtų galima pasiekti apie 75 proc. Lietuvos gyventojų.

    Kodėl tokie patikrinimai svarbūs?

    Tokio masto patikrinimai leidžia įvertinti, ar perspėjimo grandinė veikia nuo sirenų iki informacijos perdavimo kanalų, įskaitant mobiliuosius pranešimus ir transliuotojus. Praktikoje tai padeda laiku pastebėti techninius sutrikimus, ryšio spragas ir vietas, kuriose perspėjimas pasiekia per mažai gyventojų.

    Gyventojams tai taip pat yra proga pasitikrinti savo pasirengimą: ar namuose veikia radijas, ar telefone įjungti perspėjimo pranešimai, ar šeimos nariai žino, kur ieškoti oficialios informacijos. Institucijos ragina sirenų patikrinimą vertinti kaip treniruotę, o ne realios grėsmės signalą.

  • Mero taurė Vilkaviškyje: į trasą išbėgo šimtai mokinių – kas šiemet nustebino labiausiai

    Mero taurė Vilkaviškyje: į trasą išbėgo šimtai mokinių – kas šiemet nustebino labiausiai

    Prie Vilkaviškio sporto centro surengtos Vilkaviškio rajono savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų mokinių rudens kroso pirmenybės Mero taurei laimėti. Į varžybas susirinko skirtingo amžiaus moksleiviai, kurie jėgas išbandė distancijose pagal savo grupes.

    Organizatoriai pabrėžė, kad rudens krosas yra ne tik varžybos, bet ir svarbi fizinio aktyvumo tradicija mokyklose. Toks formatas padeda į sportą įtraukti daugiau vaikų, nes bėgimo rungčiai nereikia sudėtingos įrangos, o startuoti gali ir pradedantieji.

    Varžybų dalyvius pasveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Jis dėkojo mokiniams už aktyvumą, o mokytojams ir treneriams – už nuoseklų darbą skatinant jaunimą judėti ir siekti rezultatų.

    „Smagu matyti tiek daug aktyvių ir sportuojančių mokinių. Tokios varžybos ugdo ištvermę, atkaklumą ir norą siekti savo tikslų. Linkiu, kad sportas ir judėjimo džiaugsmas lydėtų ne tik varžybose, bet ir kasdien“, – sakė Algirdas Neiberka.

    Specialistai primena, kad reguliarus bėgimas ir kitos aerobinės veiklos vaikams svarbios ne vien dėl sportinių pasiekimų. Tyrimai rodo sąsajas su geresne širdies ir kraujagyslių būkle, emocine savijauta, miego kokybe ir koncentracija, todėl mokyklinės varžybos dažnai tampa pirmu žingsniu į ilgalaikius įpročius.

    Renginio organizatoriai dėkojo visiems prisidėjusiems prie saugaus ir sklandaus kroso, o dalyviams linkėjo neprarasti motyvacijos viso sezono metu. Tokios rajoninės pirmenybės taip pat leidžia pastebėti perspektyvius sportininkus ir paskatinti juos tęsti treniruotes lengvosios atletikos užsiėmimuose.

  • 400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    AB „Kelių priežiūra“ kartu su AB „Via Lietuva“ ir VILNIUS TECH pradeda vertinti laukinių gyvūnų atbaidymo atšvaitų efektyvumą valstybinės reikšmės keliuose. Iš viso planuojama sumontuoti apie 400 atšvaitų, o pirmieji jau įrengti krašto kelyje Nr. 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai.

    Atšvaitai bus montuojami ruožuose, kuriuose fiksuojama didesnė susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizika. Parenkant vietas bus remiamasi eismo intensyvumu, kelio infrastruktūros ypatumais, priežiūros lygiu ir ankstesnių įvykių duomenimis.

    Kaip veikia atšvaitai?

    Tyrimui pasirinkti prie signalinių stulpelių ar apsauginių atitvarų tvirtinami atšvaitai, kurie atspindi automobilių žibintų šviesą į kelio prieigas. Idėja paprasta: staiga atsiradęs optinis dirgiklis turi sulaikyti gyvūną nuo išėjimo į važiuojamąją dalį, kai artėja transporto priemonė.

    Vis dėlto praktikoje rezultatą gali lemti daugybė veiksnių, pradedant reljefu ir augmenija, baigiant oru, šviesų kryptimi bei gyvūnų elgsena skirtingais metų laikais. Dėl to Lietuvoje ir imtasi papildomo vertinimo, nes tarptautinė mokslinė praktika šios priemonės naudą vertina nevienareikšmiškai.

    „Šia prevencine priemone siekiama sumažinti laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją dalį ir susidūrimų su jais tikimybę. Tačiau nė viena priemonė negali visiškai eliminuoti susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizikos“, – sakė „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Ką matuos ir kaip bus vertinama?

    Numatoma, kad stebėjimas apims vieną sezoną, o pagrindinis kriterijus bus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais pokytis atšvaitais aprūpintuose ruožuose. Vertinant bus atsižvelgiama ir į sezoniškumą, migracijos laikotarpius, oro sąlygas bei eismo srautus, nes šie veiksniai gali smarkiai pakeisti rizikos lygį.

    „Eismo saugumo sprendimai turi būti pagrįsti ne prielaidomis, o duomenimis. Šio tyrimo rezultatai padės priimti pagrįstus sprendimus dėl jų taikymo ateityje“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir pritaikius papildomas priemones, vairuotojų budrumas išlieka esminis. Laukiniai gyvūnai dažniausiai pasirodo prietemoje, naktį ir anksti ryte, o didesnio atsargumo reikia miškingose vietovėse bei ruožuose, pažymėtuose ženklu „Laukiniai gyvūnai“.

    Pamačius gyvūną kelkraštyje rekomenduojama nedelsiant sumažinti greitį ir būti pasirengus netikėtam jo judesiui į kelią. Taip pat primenama, kad po pirmo gyvūno neretai gali pasirodyti ir kiti, todėl situacija gali pasikeisti per kelias sekundes.

  • Zarasuose nuaidėjo „Derliaus banga“: mugėje pagerbti „Metų ūkio“ nugalėtojai ir gražiausios sodybos

    Zarasuose nuaidėjo „Derliaus banga“: mugėje pagerbti „Metų ūkio“ nugalėtojai ir gražiausios sodybos

    Zarasuose surengta rudens mugė „Derliaus banga“ subūrė ūkininkus, bendruomenes, amatininkus, įstaigas ir gausų būrį lankytojų. Renginys tapo proga ne tik įsigyti sezono gėrybių, bet ir padėkoti žmonėms, kurių kasdienis darbas stiprina Zarasų kraštą.

    Nuo ryto mugėje netrūko šurmulio: prekystaliai viliojo vietoje užauginta produkcija, namų gaminiais ir amatininkų dirbiniais. Lankytojai bendravo su augintojais ir gamintojais, ragavo skanėstų, domėjosi, kaip gimsta vietiniai produktai.

    Spalvinga eisena ir bendruomenių kiemeliai

    Šventei išskirtinį ritmą suteikė spalvinga eisena, kurioje dalyvavo bendruomenių ir seniūnijų atstovai. Į aikštę susirinkusius dalyvius pasveikino Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė.

    Šventėje veikė edukacijos, vyko žaidimai ir kūrybinės veiklos, o bendruomenių kiemeliai išsiskyrė idėjomis ir rudeniškomis dekoracijomis. Kiekviena erdvė turėjo savitą pasakojimą apie vietos tradicijas, vaišingumą ir žmonių bendrystę.

    Organizatoriai paskelbė labiausiai išsiskyrusius šventės kiemelius. Pirmoji vieta skirta Zarasų profesinei mokyklai, antroji vieta atiteko Zarasų rajono socialinių paslaugų centrui, trečioji vieta skirta Salako seniūnijai ir bendruomenėms.

    Paskelbti „Metų ūkis – 2026“ laimėtojai

    Viena svarbiausių mugės akimirkų tapo žmonių, puoselėjančių Zarasų krašto ūkius ir kuriančių kaimo ateitį, pagerbimas. Šventėje paskelbti konkurso „Metų ūkis – 2026“ nugalėtojai.

    Pirmąją vietą pelnė Ramunė ir Donatas Bartaškos, antrąją vietą užėmė Dalia ir Gintautas Vilkauskai, trečioji vieta atiteko Aušrai Mažeikaitei-Eitmantienei ir Vytautui Eitmančiui.

    Taip pat įvertinti ūkininkai, plečiantys perspektyvius ūkius ir kuriantys naujas veiklas. Salako seniūnijos ūkininkams Sandrai ir Nerijui Koroliovams įteikta žemės ūkio ministro padėka už avininkystės ūkio plėtojimą, o Turmanto seniūnijos ūkininkams Agnei ir Deividui Umbrasams padėkota už daržininkystės ūkio įkūrimą ir žemės ūkio verslų plėtrą.

    Pagerbtos gražiausiai puoselėjamos sodybos

    „Derliaus bangoje“ dėmesio sulaukė ir tie, kurie savo kruopštumu bei kūrybiškumu gražina gyvenamąją aplinką. Šventėje pabrėžta, kad tvarkinga sodyba puošia ne tik namus, bet ir visą kaimą bei kraštą.

    Už puoselėjamas sodybas pagerbti Daiva ir Arvydas Sulai iš Dusetų, Marytė ir Juozas Čiškauskai iš Imbrado kaimo, Vida Drazdauskienė iš Pratkūnų kaimo, Jevgenija Katkova iš Turmanto ir Liudmila bei Grigorijus Plotnikovai iš Apkartų kaimo.

    Visą dieną šventę lydėjo muzika ir šokiai, kuriuos dovanojo Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro kolektyvai. Koncertavo senjorų liaudiškų šokių grupė „Sėliai“, Smalvų tradicinė muzikos kapela, tradicinės muzikos kapela „Čir-vir-vyrai“, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiūta“ kapelytė, folkloro ansamblis „Seluona“ bei linijinių šokių grupė „Jovingė“.

    Organizatoriai dėkojo visiems, prisidėjusiems prie renginio įgyvendinimo: savivaldybei, kultūros įstaigoms, partneriams, rėmėjams, ūkininkams, bendruomenėms ir savanoriams. „Derliaus banga“ dar kartą priminė, kad svarbiausias krašto derlius yra žmonių darbštumas ir gebėjimas kurti kartu.

    Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus inf., Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro nuotr.