Jei jaučiate nerimą dėl dirbtinio intelekto ir to, ką jis gali reikšti žmonijos ateičiai, verta pažiūrėti filmą The AI Doc: Or, How I Became an Apocaloptimist. Kūrinys siekia įnešti daugiau aiškumo į triukšmą, kuris dažnai lydi dirbtinio intelekto temą. Filmas jau rodomas kino teatruose, o jo kūrėjas Danielis Roheris, už filmą Navalny pelnęs „Oskarą“, atvirai pasakoja apie savo prieštaringus jausmus šiai technologijai.
Pasak režisieriaus, pati tema jį gerokai gąsdino, todėl jis nusprendė susiburti su panašiai nerimaujančiais kolegomis ir bandyti demistifikuoti dirbtinį intelektą per kiną. Projektą jis apibūdina kaip savotišką „pirmą pasimatymą“ su dirbtiniu intelektu: galimybę išgirsti apie potencialią naudą iš šalininkų ir kartu įsiklausyti į kritikų įvardijamas rizikas. Roheris pripažįsta, kad tikriausiai jau per vėlu visiškai sustabdyti DI plėtrą, tačiau, jo nuomone, dar įmanoma ieškoti būdų, kaip apriboti blogiausius technologijų industrijos impulsus.
„Norėjau sukurti šį filmą, nes buvau mirtinai išsigandęs – toks ir yra esmės esmė. Aš nesupratau, kas yra dirbtinis intelektas. Nesupratau, kodėl visi apie jį kalba ir kodėl staiga jis tapo tuo dalyku, apie kurį kalbama arba kaip apie apokalipsę, arba kaip apie patį optimistiškiausią ir geriausią dalyką pasaulyje“, – teigė jis interviu.
Galiausiai režisierius sugalvojo terminą „apocaloptimist“ – juo siekiama suderinti dvi, iš pirmo žvilgsnio, prieštaringas idėjas: kad dirbtinis intelektas gali smarkiai pakenkti visuomenei, tačiau kartu vis dar turime galimybę formuoti ateitį – kritikuodami technologiją ar net ją atmesdami.
„Tai yra pasaulėžiūra. Tai pasirinkimas nepirkti dvejetainio naratyvo, kuris prašo matyti tik vieną iš dviejų variantų: apokalipsę ir pasaulio pabaigą arba rožinius, nefiltruoto optimizmo akinius, kurie taip pat yra tam tikra klaida“, – aiškino D. Roheris.
Viena vertus, jis puikiai supranta, kad pagrindiniai žaidėjai, stumiantys dirbtinį intelektą į priekį, anaiptol nėra be priekaištų. Kalbėdamas apie milijardierius technologijų pasaulyje, režisierius nevengė aštrių formuluočių, teigdamas, jog dalis jų turi labai siaurą, šaltą ir apskaičiuotą pasaulėžiūrą ir menkai supranta, su kuo kasdien susiduria realūs žmonės.
Daugeliui nerimą kelia tai, kad plačiai diegiama dar iki galo neišbandyta technologija, o ją palaikančiųjų sukaupti turtai ir įtaka leidžia numanyti, kad neigiamos pasekmės gali būti beveik neišvengiamos. Vis dėlto D. Roherio „apocaloptimismas“ priešinasi vien cinizmui ir nuolatiniam pranašavimui, kad viskas baigsis blogai.
Jis atkreipė dėmesį į „OpenAI“ vaizdo generavimo programėlę „Sora“, kuri sulaukė daug kritikos kaip įrankis, galintis padėti kurti dar tikroviškesnius „deepfake“ vaizdus, tačiau vėliau buvo atsisakyta jos platinimo.
„Manau, žmonėms tai sukėlė diskomfortą – ir gerai. O „OpenAI“ turėtų būti gėda, kad išleido tokį dalyką be pakankamo apgalvojimo. Žinoma, kartelė čia žema – bent jau jie turėjo padorumo atsitraukti ir atšaukti, bet tik po viešo pasmerkimo“, – teigė režisierius.
Jis taip pat pabrėžė, kad tiems, kurie ciniškai kartoja, esą „viskas prarasta“, jis turi aiškų atsakymą: visuomenės veiksmai ir spaudimas yra svarbūs.
Režisieriaus teigimu, vienas iš filmo tikslų – paskatinti apie technologijų naudojimą mąstyti giliau nei tai daro dalis žmonių, kurie jas kuria. Pasak jo, susėdus su tokiais kūrėjais akis į akį dažnai paaiškėja, kad jie patys neturi aiškumo ir negali suteikti ramybės jausmo, o jų motyvacija neretai paremta beribiu optimizmu dėl pelningiausios technologijos galimybių.
