Blog

Ankstyvieji Alzheimerio ligos požymiai gali slypėti žmogaus kalboje, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kurie tarimo ir kalbėjimo niuansai diagnozei yra svarbiausi.

2023 m. atliktas tyrimas leidžia manyti, kad senstant svarbiau tampa ne tai, ką sakome, o kaip tai pasakome. „Toronto universiteto“ mokslininkai teigia, jog kasdienės kalbos tempas gali būti tikslesnis kognityvinio silpnėjimo rodiklis nei sunkumai prisimenant konkretų žodį.

„Mūsų rezultatai rodo, kad bendro kalbėjimo greičio pokyčiai gali atspindėti pokyčius smegenyse“, – tyrimo publikavimo metu sakė kognityvinis neurologas Jedas Meltzeris.

„Tai leidžia manyti, kad kalbėjimo greitis turėtų būti vertinamas kaip standartinių kognityvinių testų dalis – taip gydytojai galėtų greičiau pastebėti silpnėjimo požymius, o vyresnio amžiaus žmonės turėtų daugiau galimybių rūpintis smegenų sveikata“, – pridūrė jis.

Vadinamasis „žodis ant liežuvio galo“ (lethologica) reiškinys pažįstamas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Vis dėlto su amžiumi daiktų pavadinimus prisiminti gali būti vis sunkiau, ypač po 60 metų.

Siekdami išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, tyrėjai paprašė 125 sveikų 18–90 metų suaugusiųjų išsamiai apibūdinti pateiktą sceną.

Vėliau dalyviams buvo rodomi kasdieniai objektai, o kartu jie klausėsi garso įrašų, kurie turėjo arba padėti, arba suklaidinti.

Pavyzdžiui, rodant šluotos nuotrauką, garso įraše galėjo būti ištariamas panašiai skambantis žodis, kuris dėl rimo palengvina teisingo atsakymo prisiminimą. Tačiau kitu atveju dalyviai galėjo išgirsti susijusį žodį (pavyzdžiui, šluostę), kuris akimirkai nukreipia mintį į šalį.

Tyrimas parodė: kuo greitesnė buvo natūrali dalyvių kalba pirmojoje užduotyje, tuo sparčiau jie pateikdavo atsakymus antrojoje.

Rezultatai dera su vadinamąja apdorojimo greičio teorija: ji teigia, kad kognityvinio silpnėjimo centre yra bendras informacijos apdorojimo sulėtėjimas, o ne vien atminties „centrų“ silpnėjimas.

„Akivaizdu, kad vyresni suaugusieji įvairias kognityvines užduotis atlieka gerokai lėčiau nei jaunesni – įskaitant žodžių produkcijos užduotis, tokias kaip paveikslėlių įvardijimas, atsakymai į klausimus ar rašytų žodžių skaitymas“, – aiškino psichologo Hsi T. Wei vadovaujama „Toronto universiteto“ komanda.

„Natūralioje kalboje vyresni žmonės taip pat dažniau daro nesklandumų – pasitaiko neužpildytų ir užpildytų pauzių (pavyzdžiui, „uh“ ir „um“), be to, jų kalbėjimo tempas apskritai būna lėtesnis“, – pridūrė tyrėjai.

2024 m. publikuotame tekste „The Conversation“ demencijos tyrėja Claire Lancaster pažymėjo, kad „Toronto“ komandos darbas „atvėrė įdomias galimybes… parodė, jog kognityvinius pokyčius gali išduoti ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip greitai tai pasakome“.

Pastaruoju metu kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai, analizuodami kalbos ypatumus, mėgino prognozuoti Alzheimerio diagnozę, o tikslumas siekė 78,5 proc.

Kiti tyrimai nustatė, kad žmonės, kurių smegenyse aptinkama daugiau amiloidinių plokštelių požymių, 1,2 karto dažniau patiria su kalba susijusių sunkumų. Amiloidinės plokštelės, kaip ir tau baltymo sankaupos, laikomos vienais pagrindinių Alzheimerio ligos požymių.

2024 m. „Stanfordo universiteto“ tyrėjų vadovaujamas darbas parodė, kad ilgesnės pauzės ir lėtesnis kalbėjimo tempas siejasi su didesniu susivijusių tau baltymų kiekiu.

237 kognityvinių sutrikimų neturinčių suaugusiųjų neurovizualizacijos duomenys leidžia manyti, kad didesnė tau „našta“ dažniau siejama su lėtesniu kalbėjimu, ilgesnėmis pauzėmis tarp frazių ir didesniu pauzių skaičiumi apskritai.

Įdomu tai, kad dalyviai, kurių smegenyse buvo daugiau tau požymių, nebūtinai prasčiau susidorodavo su atminties atgaminimo testais. Gali būti, kad jie vis dar randa teisingą atsakymą, tačiau tam prireikia daugiau laiko – todėl kalba lėtėja ir daugėja pauzių.

Jeigu ši prielaida teisinga, tuomet kalbos ypatumai atliekant atminties atgaminimo užduotis galėtų suteikti naujos informacijos apie žmogaus neurologinę būklę – tokios, kurios tradiciniai testai ne visada užfiksuoja.

„Tai rodo, kad kalbos pokyčiai gali atspindėti Alzheimerio ligos patologijos vystymąsi net ir tada, kai dar nėra akivaizdaus kognityvinio sutrikimo“, – daro išvadą 2023 m. tyrimo autoriai.

„Ypač perspektyvu būtų analizuoti kalbą, kai po tam tikro laiko prašoma atpasakoti istoriją – tai yra uždelsto atgaminimo užduotyje“, – rašo komanda.

Mokslininkai pabrėžia, kad dabar reikia ilgalaikių tyrimų: būtina stebėti žmones, kurie atminties testus atlieka lėčiau, ir įvertinti, ar vėliau jiems iš tiesų dažniau išsivysto demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai.

Be to, net ir nustačius padidėjusias tau sankaupas ar amiloidines plokšteles smegenyse, tai dar nereiškia, kad žmogui neišvengiamai išsivystys Alzheimerio liga.

Nors darbo dar daug, mokslininkai vis labiau artėja prie to, kad iššifruotų subtilius žmogaus kalbos niuansus ir geriau suprastų, ką mūsų žodžiai bei jų tartis pasako apie smegenų būklę.

2023 m. tyrimas publikuotas žurnale „Aging, Neuropsychology, and Cognition“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. liepą.

Bakterinis meningitas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – apie naujus atvejus pranešta Naujojoje Zelandijoje, siejant juos su „Otago universitetu“, taip pat fiksuojamas sparčiai augantis protrūkis Anglijoje, „Kento universitete“.

Ši liga seniai žinoma kaip ūmi ir mirtinai pavojinga. „Pasaulio sveikatos organizacijos“ vertinimu, net ir laiku suteikus medicinos pagalbą bei skyrus antibiotikų, maždaug vienas iš šešių užsikrėtusių žmonių miršta.

Tačiau nors ši statistika dažnai patenka į antraštes, daug mažiau kalbama apie tai, kas nutinka tiems, kuriems pavyksta išgyventi. Dalis mokslinių tyrimų iki šiol daugiausia dėmesio skyrė ūmiajai ligos fazei, kai pacientai gydomi ligoninėje. Toks požiūris netiesiogiai sustiprina įsitikinimą, kad meningitas yra trumpalaikė liga, o išrašius pacientą viskas esą baigta.

Vis dėlto taip nėra. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad didelė dalis persirgusiųjų patiria ilgalaikių, gyvenimą keičiančių fizinių, psichologinių ir socialinių pasekmių, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei ūmus gydymo laikotarpis.

Naujajame tyrime, atliktame Naujojoje Zelandijoje, buvo siekiama detaliau suprasti, kaip atrodo gyvenimas po persirgto bakterinio meningito. Bendradarbiaujant su organizacija „Meningitis Foundation Aotearoa New Zealand“, buvo surinkti 16 suaugusiųjų apklausos atsakymai, o vėliau su dešimtimi jų atlikti išsamūs interviu. Tai leido sudaryti individualizuotą, niuansuotą vaizdą, ką iš tiesų reiškia atsigavimas po šios infekcijos.

Tyrimo dalyviai pabrėžė, kad bakterinis meningitas jiems tapo ne trumpu epizodu, o ilgalaike būsena su plačiomis pasekmėmis. Jie pasakojo, jog po išrašymo iš ligoninės patyrė įvairius lėtinius padarinius: nuolatinį nuovargį, dėmesio sutrikimus, atminties problemas, sunkumus valdant emocijas, besitęsiančius galvos skausmus, taip pat judėjimo, regos ar klausos sutrikimus.

Kai kuriems šios pasekmės tapo negrįžtamos, kitiems – tęsėsi metų metus.

Nuolatiniai simptomai stipriai paveikė kasdienį gyvenimą: galimybes dirbti ir išsilaikyti, mokytis, palaikyti santykius. Tai, pasak dalyvių, turėjo ir rimtų pasekmių psichikos sveikatai – jie siejo savo patirtis su nerimu, depresija, savižudiškomis mintimis.

„Man atrodė, kad mano gyvenimas jau visiškai baigtas“, – taip savo būseną apibūdino vienas iš tyrimo dalyvių.

Pasak tyrėjų, situaciją sunkino ir informacijos stoka: žmonės teigė negavę aiškių, praktiškai pritaikomų gydytojų rekomendacijų apie galimus padarinius bei realias pasveikimo trajektorijas. Šis informacijos vakuumas, jų teigimu, apsunkino prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo, o kai kurie jautėsi palikti likimo valiai ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.

Interviu dalyviai taip pat nurodė, kad jiems nebuvo pasiūlytas psichikos sveikatos stebėjimas ar pagalba, nors gyvybei pavojingos diagnozės patirtis yra žinomas potrauminio streso sutrikimo rizikos veiksnys. Kai kurie pasakojo, jog iš ligoninės buvo išleisti šoko būsenoje, neturėdami aiškaus tolesnio gydymo plano, šeimos gydytojo priežiūros schemos ar siuntimų pas specialistus.

„Kai galiausiai buvau išrašyta, nebuvo jokios paramos. Nebuvo jokio lankstinuko, kuris paaiškintų, kad galiu su kuo nors pasikalbėti, ar sąrašo, kokių šalutinių reiškinių galiu tikėtis“, – teigė viena dalyvė.

Tyrimas atskleidė, kad sveikatos priežiūros sistemoje dažnai dominuoja ūmios būklės gydymas, o po išrašymo pacientai traktuojami tarsi jau pasveikę ir netrukus galėsiantys grįžti į įprastą gyvenimą. Keliems dalyviams gydytojai esą rekomendavo sugrįžti į darbą ar mokslus per kelias savaites.

Tačiau daugeliui tai pasirodė esanti klaidinanti ir pernelyg optimistinė prognozė – po meningito patirti sutrikimai ribojo jų galimybes dirbti, mokytis ar bendrauti mėnesius ar net metus.

Neturint formalios poūmio priežiūros, svarbia atrama tapo artimieji. Dalis tyrimo dalyvių pasakojo, kad iš ligoninės buvo išleisti būdami tokios būklės, jog negalėjo patys pavalgyti ar judėti be pagalbos, todėl šeimos ir draugų parama buvo gyvybiškai reikalinga.

Tyrėjų išvada aiški: bakterinis meningitas yra kur kas daugiau nei vien gyvybei pavojinga infekcija. Tai ūmi liga, kuri gali palikti sunkių lėtinių pasekmių – jos dažnai nepakankamai įvertinamos, menkai atpažįstamos ir neretai lieka be tinkamo tęstinio palaikymo.

Kartu su pastangomis didinti skiepijimo apimtis ir gerinti ankstyvą simptomų atpažinimą, būtina stiprinti pagalbą tiems, kurie gyvena su šios ligos pasekmėmis. Pacientams ir jų šeimoms reikia realistiškos informacijos, aiškaus sveikimo plano ir jautrios, į ilgalaikius poreikius reaguojančios pagalbos.

Milijonai žmonių serga širdies ritmo sutrikimu, vadinamu prieširdžių virpėjimu. Tokiu atveju viršutinės širdies kameros – prieširdžiai – plaka ne tolygiai, o chaotiškai.

Daliai pacientų simptomai būna palyginti lengvi: jaučiamas širdies permušimas, nuovargis ar dusulys. Tačiau didžiausia grėsmė yra gerokai rimtesnė – insultas.

Širdyje yra nedidelė „kišenė“, vadinama kairiojo prieširdžio ausyte. Kai širdis plaka nereguliariai, kraujas šioje vietoje gali užsistovėti, o užsistovėjęs kraujas linkęs krešėti.

Jei toks krešulys atitrūksta ir nukeliauja į smegenis, jis gali užkimšti kraujagyslę ir sukelti insultą. Manoma, kad prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina maždaug penkis kartus. Todėl mokslininkai ieško būdų, kaip šią ausytę tarsi „išjungti“ iš rizikos grandinės.

Neseniai tyrėjai pristatė vieną galimą sprendimą – naują metodą, kol kas išbandytą tik su gyvūnais. Jo esmė – į širdį per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, kuris sukietėja ir iš vidaus visam laikui užsandarina kairiojo prieširdžio ausytę.

Ankstyvieji bandymai su žiurkėmis ir kiaulėmis rodo, kad ateityje šis metodas galėtų mažinti insulto riziką žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu.

Dabartinis gydymas veiksmingas, bet ne idealus. Šiandien daugumai pacientų skiriami kraują skystinantys vaistai, pavyzdžiui, antikoaguliantai. Jie sumažina kraujo krešėjimą ir reikšmingai mažina insulto riziką.

Vis dėlto antikoaguliantai turi ir trūkumų – jie didina kraujavimo riziką. Tai gali būti pavojinga kai kuriems pacientams, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie turi kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, skrandžio opų, hipertenziją, kepenų ar inkstų ligų, onkologinių susirgimų.

Kai kurie žmonės šių vaistų netoleruoja arba priversti nutraukti gydymą dėl kraujavimo komplikacijų.

Dar viena alternatyva – kairiojo prieširdžio ausytės uždarymo procedūra, kai gydytojai įtaiso mažą prietaisą, užkemšantį ausytę. Plačiausiai žinomi sprendimai įvedami kateteriu ir išsiskleidžia tarsi nedidelis metalinis „skėtis“, uždarantis angą.

Tokie prietaisai gali būti veiksmingi, tačiau taip pat nėra tobuli. Kadangi ausytės forma ir dydis tarp pacientų labai skiriasi, standūs implantai ne visada užtikrina visišką sandarumą.

Kartais aplink kraštus gali pratekėti nedidelis kraujo kiekis, o ant prietaiso paviršiaus – susidaryti smulkūs krešuliai. Be to, prietaisą laikantys elementai gali pažeisti širdies audinį.

Naujasis metodas siūlo kitokį kelią. Vietoj standaus implanto į kairiojo prieširdžio ausytę per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, vadinamas magnetofluidu.

Patekus į ausytės ertmę, išorinis magnetinis laukas padeda nukreipti ir išlaikyti skystį vietoje, kad jis užpildytų visą ausytę net ir veikiant kraujotakai.

Per kelias minutes skystis sureaguoja su kraujyje esančiu vandeniu ir virsta minkštu magnetogeliu, kuris užsandarina ertmę. Kadangi pradžioje medžiaga yra skysta, ji gali tiksliai prisitaikyti prie kiekvieno paciento ausytės nelygios, netaisyklingos formos.

Teoriškai tai leistų sukurti pilnesnį sandarumą nei įprasti standūs prietaisai. Be to, gelis, panašu, gali integruotis su širdies vidiniu dangalu, sudarydamas lygesnį paviršių, o tai galėtų sumažinti krešulių susidarymo tikimybę.

Kol kas šis metodas išbandytas tik su gyvūnais. Pirmiausia koncepcija vertinta su žiurkėmis, vėliau pereita prie bandymų su kiaulėmis – tai svarbus etapas širdies ir kraujagyslių tyrimuose.

Tyrime su kiaulėmis magnetogelis ausytėje išliko stabilus 10 mėnesių – nepastebėta nei krešulių, nei pratekėjimo. Širdies vidinis dangalas apaugo gelio paviršių ir suformavo vientisą, vizualiai sveiką sluoksnį.

Palyginus su įprastais metaliniais uždarymo prietaisais, magnetogelis sudarė lygesnį vidinį paviršių ir padėjo išvengti audinių pažeidimų, kurie kartais siejami su prietaisų tvirtinimo elementais. Taip pat tyrėjai nepastebėjo žalingo biologinio poveikio gyvūnams.

Kiaulės dažnai naudojamos širdies ir kraujagyslių tyrimuose, nes jų širdys yra panašios į žmogaus – dydžiu, sandara ir funkcija. Todėl saugumo ir veikimo įrodymai kiaulių modelyje laikomi reikšmingu koncepcijos patvirtinimu, tačiau tai dar negarantuoja, kad technologija bus saugi ir veiksminga žmonėms.

Nepaisant žadančių rezultatų, metodas kol kas išlieka eksperimentinis. Prieš pradedant klinikinius tyrimus su žmonėmis, reikės įrodyti ilgalaikį saugumą, patobulinti medžiagos suleidimo būdą ir užtikrinti, kad ji didesniuose gyvūnų modeliuose elgsis nuspėjamai.

Yra ir praktinių iššūkių. Pavyzdžiui, magnetinė medžiaga gali turėti įtakos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimams, todėl tam tikras širdies sritis gali būti sunkiau įvertinti. Tokias problemas būtina išspręsti, kad metodą būtų galima taikyti pacientams. Be to, medicinos prietaisai privalo pereiti ilgą testavimo kelią, todėl iki realaus taikymo gali prireikti daug metų.

Jeigu ateityje technologija pasirodytų esanti saugi ir veiksminga žmonėms, ji galėtų pasiūlyti naują būdą apsaugoti prieširdžių virpėjimu sergančius pacientus nuo insulto.

Kateteriu suleidžiamas skystas „sandariklis“ galėtų tapti alternatyva tiems, kurie netoleruoja antikoaguliantų, ir padėti įveikti dalį esamų ausytės uždarymo prietaisų apribojimų.

Prieširdžių virpėjimas paveikia dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje, todėl net ir nedideli insulto prevencijos patobulinimai galėtų turėti reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai.

Kol kas magnetogelis išlieka laboratorine inovacija, o ne klinikine terapija. Vis dėlto šis sprendimas parodo, kaip medžiagų mokslo ir biomedicininės inžinerijos pažanga atveria naujas galimybes sprendžiant vieną iš sudėtingiausių kardiologijos iššūkių.

Naujas tyrimas rodo, kad vienas žmogaus žarnyne aptinkamas mikrobas gali prisidėti prie didesnės raumenų jėgos.

Žarnyne gyvena daugybė mikroorganizmų, bendrai vadinamų žarnyno mikrobiomu. Jie svarbūs įvairiems organizmo procesams – nuo virškinimo ir medžiagų apykaitos iki imuninės sistemos veiklos, miego, nervų sistemos vystymosi ir smegenų funkcijų.

Mokslininkai atkreipė dėmesį į dar vieną galimą šių mikroorganizmų „darbą“ – raumenų funkcijos gerinimą. Tyrime išskirta konkreti bakterija, priskiriama „Roseburia“ genčiai, kuri, kaip teigiama, gali teigiamai veikti raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą.

Pasak vieno iš tyrimo autorių, Granados universiteto (Ispanija) fizinio aktyvumo fiziologo Jonatano Ruizo, šie rezultatai stiprina prielaidą apie vadinamąją žarnyno ir raumenų ašį – panašiai kaip dažniau minima žarnyno ir smegenų ašis.

„Mūsų rezultatai pateikia tvirtų įrodymų, patvirtinančių žarnyno ir raumenų ašies egzistavimą – nustatyta bakterija teigiamai moduliuoja raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą“, – teigia J. Ruizas.

Siekdami įvertinti ryšį tarp konkrečių žarnyno bakterijų ir raumenų jėgos, tyrėjai analizavo dviejų grupių žmonių išmatų mėginius: 90 jaunų suaugusiųjų (18–25 m.) ir 33 vyresnio amžiaus asmenų (65 m. ir vyresnių).

Visi dalyviai nurodė gyvenantys gana sėsliai: sportuojantys mažiau nei 20 minučių rečiau nei tris kartus per savaitę. Taip pat jie per pastaruosius tris mėnesius buvo išlaikę stabilų kūno svorį ir nerūkė.

Dalyviams atlikti išsamūs raumenų pajėgumo matavimai, įskaitant plaštakos suspaudimo jėgos, kojų ir viršutinės kūno dalies jėgos testus. Be to, buvo įvertintas maksimalus deguonies suvartojimas, rodantis kardiorespiracinį pajėgumą.

Nors išmatų mėginiuose aptikta didelė mikrobų įvairovė, „Roseburia“ genties bakterijos išsiskyrė teigiama koreliacija su raumenų rodikliais. Kai kurios „Roseburia“ rūšys, pasak tyrėjų, su tiriamais parametrais nesusijusios, tačiau kitos demonstravo sąsajas su dalimi raumenų testų. Pavyzdžiui, „Roseburia intestinalis“ siejama su kojų ir viršutinės kūno dalies jėga jaunų suaugusiųjų grupėje.

Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė rūšis „Roseburia inulinivorans“. Nustatyta, kad didesnis šios bakterijos santykinis gausumas siejosi su keliais žmonių jėgos rodikliais: plaštakos suspaudimu, kojų spaudimu ir štangos spaudimu.

Vyresnio amžiaus dalyviai, kurių mėginiuose aptikta ši bakterija, turėjo beveik 30 proc. stipresnį plaštakos suspaudimą nei panašūs tiriamieji, kurių mėginiuose jos nebuvo.

Teigiamas ryšys pastebėtas ir tarp jaunų suaugusiųjų: didesnis „R. inulinivorans“ paplitimas siejosi su stipresniu suspaudimu bei didesniu kardiorespiraciniu pajėgumu.

Tyrime atlikti ir papildomi bandymai su pelėmis, siekiant įvertinti priežastinį ryšį ir geriau suprasti mechanizmus. Pirma pelėms antibiotikais buvo sumažinta natūrali žarnyno mikroflora, o tuomet aštuonias savaites kas savaitę jos buvo papildomos žmogaus žarnyno bakterijomis.

Tyrėjų teigimu, „R. inulinivorans“ sukėlė „ryškų padidėjimą“ pelių priekinių galūnių sugriebimo jėgoje – maždaug 30 proc. daugiau nei kontrolinėje grupėje.

Be jėgos pokyčių, pelėms, gavusioms šią bakteriją, nustatyta daugiau greitųjų raumeninių skaidulų ir didesnės raumenų skaidulos pado (soleus) raumenyje, esančiame apatinės kojos užpakalinėje dalyje.

Mokslininkai mano, kad bakterija gali veikti per aminorūgščių apykaitos pokyčius, aktyvindama purinų ir pentozių fosfato kelią raumenyse bei skatindama raumenų skaidulų hipertrofiją, kartu didindama greitųjų skaidulų dalį.

Nors reikalingi papildomi tyrimai, autoriai pažymi, kad rezultatai gali atverti kelią naujų probiotikų kūrimui, kurie padėtų ilgiau išlaikyti jėgą ir fizinį pajėgumą senstant.

„Tai atveria galimybę, kad tiriama bakterija ateityje galėtų būti naudojama kaip probiotikas, padedantis išsaugoti raumenų jėgą senstant“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Almerijos universiteto (Ispanija) endokrinologas Borja Martínez Téllez.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Gut“.