Blog

Pavasaris sodininkams reiškia vieną dalyką – darbymetį. Po žiemos sodas neretai atrodo apleistas, todėl tenka pasiraitoti rankoves ir imtis tiek naujų sodinimų, tiek jau augančių augalų priežiūros. Kadangi Velykos jau visai čia pat, verta iš anksto žinoti, ką dar galima spėti nuveikti, kad kiemas atrodytų tvarkingai, o augalai būtų tinkamai paruošti šylantiems orams.

Kovas laikomas vienu geriausių mėnesių pradėti pavasarinius darbus. Šiuo metu galima genėti krūmus ir medelius, paruošti dirvą būsimoms lysvėms, pasėti kai kurias daržoves, taip pat pasodinti gėlių į dėžes ar gėlynus.

Specialistai intensyvesnių darbų pradžia dažnai vadina kovo pabaigą. Kadangi šiemet Velykos – balandžio pradžioje, iki švenčių dar tikrai įmanoma atlikti svarbiausius darbus. Keli paprasti veiksmai neužims daug laiko, tačiau padės ir gražiau sutvarkyti aplinką, ir ramiau pasitikti vėlesnes pavasario savaites.

Iki Velykų sode verta susitelkti į kelias pagrindines užduotis:

1. Paruoškite dirvą daržui. Kovo pabaigoje pravartu imtis darbų daržinėje zonoje – sutvarkyti lysves, supurenti žemę ir parengti ją ankstyvesnėms sėjoms.

2. Genėkite vaismedžius ir uogakrūmius. Kovo pabaiga taip pat tinkamas laikas genėti vaismedžius ir uoginius augalus, pavyzdžiui, obelis, kriaušes, serbentus, agrastus ar avietes.

3. Atlikite pirmąsias sėjas į atvirą gruntą. Šiuo metu galima sėti šalnoms atsparesnes, greitai augančias ir nereiklios priežiūros daržoves – pavyzdžiui, morkas, petražoles, ridikėlius, špinatus, salotas ar lapinius kopūstus.

4. Skirkite laiko augalų priežiūrai. Kovas ir balandžio pradžia – metas, kai sode prasideda intensyvesnė priežiūra, todėl verta pasirūpinti augalais, kad jie sklandžiai startuotų naujame sezone ir lengviau atlaikytų pavasario orų svyravimus.

Kopūstai vertinami dėl skonio, vitaminų gausos ir plačių panaudojimo galimybių virtuvėje. Tačiau svarbu prisiminti, kad šios daržovės rūšių yra ne viena. Viena įdomesnių – smailiagūžė kopūstė, išsiskirianti kūgio formos gūže ir švelnesniu skoniu. Kada prasideda jos sezonas ir ką skanaus iš jos galima paruošti?

Smailiagūžė kopūstė (dar vadinama kūgine kopūste) yra gūžinių kopūstų atmaina. Kaip sufleruoja pavadinimas, jos pagrindinis bruožas – į viršų siaurėjanti gūžė, todėl ją nesunku atskirti nuo įprastos baltagūžės kopūstės. Smailiagūžė kopūstė turi gana didelius, šviesius lapus, kurių atspalviai dažniausiai varijuoja nuo šviesiai žalios iki gelsvos.

Daugelis šią daržovę vertina ir dėl skonio: jis švelnus, kiek salstelėjęs. Be to, smailiagūžė kopūstė paprastai būna mažiau karti nei baltagūžė, todėl kai kuriems ji tampa malonesniu pasirinkimu kasdieniams patiekalams.

Kalbant apie maistinę vertę, didelių skirtumų tarp smailiagūžės ir baltagūžės kopūstės nėra. Abi turi maždaug po 25 kcal 100 gramų. Visgi smailiagūžėje kopūstėje gali būti kiek daugiau skaidulų – apie 2–3 g 100 gramų, palyginti su maždaug 2 g 100 gramų baltagūžėje. Abi daržovės yra geras vitamino C, vitamino K, vitamino A ir B grupės vitaminų šaltinis – šios medžiagos svarbios normaliai organizmo veiklai.

Dėl skaidulų smailiagūžės kopūstės įtraukimas į mitybą gali būti naudingas žarnyno veiklai. Taip pat minimi ir gliukozinolatai – junginiai, siejami su priešuždegiminėmis bei antibakterinėmis savybėmis. Jie taip pat gali veikti antioksidaciškai, padėdami organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso.

Smailiagūžė kopūstė parduotuvėse dažniausiai pasirodo panašiu metu kaip ankstyvieji ir vidutinio ankstyvumo kopūstai. Dažnai ją galima įsigyti jau balandžio ir gegužės sandūroje, nors prieinamumas priklauso nuo vietovės ir konkrečių orų sąlygų.

Dėl švelnaus skonio smailiagūžė kopūstė patiekaluose paprastai neužgožia kitų ingredientų. Ji tinka kaip priedas salotoms ar daržovių sriubai, o geriausiai atsiskleidžia derinama su ryškesnio skonio produktais, pavyzdžiui, saldesnėmis morkomis ar rūgštesniais raugintais agurkais.

Nemažai žmonių iš smailiagūžės kopūstės gamina ir įvairius konservuotus produktus, pavyzdžiui, ją raugina. Ši daržovė populiari ir augalinėje virtuvėje – iš jos galima kepti „be mėsos“ kepsnelius, tik tokiu atveju verta negailėti kvapnių prieskonių, kurie papildytų švelnų lapų skonį.

Smailiagūžė, arba kūginė, kopūstė puikiai tinka ir tradiciniams balandėliams. Dėl elastingesnių lapų juos sukti dažnai patogiau nei naudojant baltagūžę kopūstę. Tiesa, dėl švelnesnės struktūros balandėliams gali prireikti kiek trumpesnio virimo laiko.

Majonezas – vienas populiariausių priedų prie įvairių patiekalų ir užkandžių, todėl jo beveik visada rasime šaldytuve. Jis sustiprina skonį, suteikia kremiškumo ir ryškumo. Vis dėlto verta prisiminti, kad ne kiekvienas majonezas yra vienodas – vieni produktai pasižymi paprasta sudėtimi, kiti gali būti papildyti ingredientais, kurių kasdienėje mityboje norėtųsi vengti.

Majonezas mityboje jau seniai kelia diskusijų. Anksčiau dietologai dažnai ragindavo jo atsisakyti, nes tai kaloringas produktas, o vartojamas dažnai gali prisidėti prie svorio augimo. Tačiau šiandien rinkoje vis daugiau alternatyvų – ekologiškų, veganiškų, mažesnio kaloringumo majonezų, kurie kai kam gali tapti priimtinesniu pasirinkimu už klasikinį variantą.

Norintys visiškai natūralaus varianto majonezą gali pasigaminti ir namuose – tai paprasčiau, nei gali pasirodyti. O renkantis parduotuvėje, ypač pigesnius produktus, verta atidžiai skaityti etiketes: dalis jų gali turėti pridėtinio cukraus, konservantų ar aromatinių medžiagų, kurios pakeičia natūralius prieskonius. Taip pat kai kurie gamintojai vis dar naudoja prastesnės kokybės kiaušinius iš narvuose laikomų vištų.

Majonezas dažniausiai valgomas su kiaušiniais, tepamas ant sumuštinių ar dedamas į salotas. Būtent salotos, ypač tradicinė daržovių mišrainė, daugelyje namų tampa privalomu patiekalu per šventes ar šeimos susibūrimus. Jei norite, kad mišrainė būtų ir skani, ir maistinga, perkant majonezą svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį bei rinktis produktą, kuriame būtų kuo mažiau nereikalingų priedų.

Daugeliui gali atrodyti, kad pasigaminti majonezą patiems yra sudėtinga, tačiau iš tiesų receptas paprastas. Svarbiausia taisyklė – visi ingredientai turėtų būti kambario temperatūros.

Paruošus namuose, gaunamas kremiškas, skanus ir jūsų pačių kontroliuojamos sudėties majonezas.

Po žiemos spygliuočiai neretai praranda ryškesnę spalvą, atrodo nusilpę, perdžiūvę, o jų augimas sulėtėja. Norint padėti augalams, dažnas iškart griebiasi trąšų, juolab pavasaris laikomas tinkamiausiu metu medeliams ir krūmams papildomai pamaitinti. Tačiau problema ta, kad spygliuočiams tręšimas reikalingas ne visada, o netinkamai parinktos trąšos ar blogai pasirinktas laikas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Remiantis „University of Maryland“ rekomendacijomis, sveiki, gerai įsišakniję ir jau subrendę sodo medžiai bei krūmai dažnai nereikalauja reguliaraus tręšimo. Spygliuočių atveju specialistai pataria būti ypač atsargiems, nes jų negili šaknų sistema yra jautri, o per didelės greitai veikiančių trąšų dozės gali ją pažeisti.

Kada vis dėlto verta pagalvoti apie pavasarinį tręšimą? Tuomet, kai augalas akivaizdžiai silpsta: prastėja spyglių spalva, augimas menksta, laja retėja, o bendra būklė negerėja net ir sudarius tinkamas auginimo sąlygas. Jei spygliuotis tankus, spalva gera, o augimas stabilus, intensyvus tręšimas paprastai nėra būtinas.

Geriausias laikas – ankstyvas pavasaris, kai dirva jau atitirpusi, bet augalas dar nepradėjęs intensyviai leisti naujų ūglių. Svarbu pataikyti į momentą, kai šaknys jau ima aktyviai pasisavinti maisto medžiagas, tuomet trąšos tampa realia pagalba sezono pradžioje.

Patikimiausias pasirinkimas – kompleksinės spygliuočiams skirtos trąšos su vidutiniu azoto kiekiu, geriausia – lėto, kontroliuojamo veikimo. Dažniausiai rekomenduojamos granuliuotos trąšos, kurios maisto medžiagas atpalaiduoja palaipsniui: taip sumažėja pertręšimo rizika ir mažiau medžiagų išplaunama po lietaus. Spygliuočiams tai ypač aktualu, nes jie nemėgsta staigių „stiprių“ dozių.

Renkantis produktą, verta ieškoti trąšų, pažymėtų kaip skirtų spygliuočiams, rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, taip pat ilgai veikiančių arba kontroliuojamo atpalaidavimo. Svarbiausia – nesivaikyti kuo didesnio azoto kiekio. Per stiprios trąšos gali suteikti greitą, bet tik vizualų efektą: paskatinti minkštus, jautresnius ūglius, padidinti augalo pažeidžiamumą ir kartu pakenkti šaknims.

Naminių trąšų tema taip pat populiari, nes jos atrodo ekologiškos, pigios ir saugios. Vis dėlto ne viskas, kas tinka daržui, tinka spygliuočiams.

Kavos tirščiai dažnai rekomenduojami augalams, mėgstantiems rūgštesnę dirvą. Jie gali papildyti dirvą organine medžiaga, tačiau spygliuočiams tai nėra pilnavertės trąšos: maisto medžiagų kiekis nėra prognozuojamas, todėl tirščiai nepakeis tinkamai parinktų trąšų. Juos galima naudoti kaip nedidelį priedą komposte arba labai plonai įmaišyti į paviršinį dirvos sluoksnį. Persistengus galima pabloginti dirvos struktūrą ir be reikalo ją per daug parūgštinti.

Kompostas ir komposto arbata – vienas racionaliausių naminių pasirinkimų. Gerai perpuvęs kompostas gerina dirvos struktūrą, palaiko biologinį aktyvumą ir veikia švelniai. Nors jis nesukelia greito efekto kaip mineralinės trąšos, ilgainiui pagerina augimo sąlygas. Pakanka plono sluoksnio aplink augalą, neužpilant kamieno.

Su medžio pelenais reikėtų būti atsargiausiems. Nors pelenai suteikia kalio, jie taip pat kelia dirvos pH, t. y. mažina rūgštingumą. Kadangi daug spygliuočių geriau auga silpnai rūgščioje dirvoje, pelenai gali labiau pakenkti nei padėti. Todėl spygliuočiams pelenai dažniausiai nėra pirmo pasirinkimo priemonė, o be dirvos pH įvertinimo jų geriau nenaudoti.

Naudingas sprendimas yra mulčiavimas. Mulčias sumažina drėgmės garavimą, padeda palaikyti tolygesnę dirvos drėgmę, tampa fizine kliūtimi piktžolėms. Tam tinka susmulkinti lapai ar pušų žievė.

Vis dėlto verta prisiminti, kad tręšimas kartais tėra bandymas užmaskuoti gilesnę problemą. Ne kiekvienam spygliuočiui reikia stipriai rūgštinti dirvą, o rūgštinančių priemonių naudojimas neįvertinus dirvožemio gali situaciją pabloginti. Jei augalas atrodo prastai, priežastis gali būti ne trąšų trūkumas, o, pavyzdžiui, netinkamas drėkinimas, šaknų pažeidimai ar puvinys, dirvos uždruskėjimas, netinkama vieta, per sunki arba per prastai laidži dirva.

Todėl, susidūrus su probleminiais augalais, geriau neveikti aklai, o pirmiausia išsiaiškinti tikrąją priežastį. Tik tuomet, derinant tinkamą priežiūrą ir atsakingą tręšimą, galima tikėtis aiškaus pagerėjimo.

Tinkamai atliktas pavasarinis tręšimas gali padėti atkurti spyglių spalvą, sustiprinti sezono prieaugį, pagerinti augalo tankumą, padidinti atsparumą trumpalaikiam perdžiūvimui ir pagreitinti regeneraciją po žiemos. Tačiau svarbu pripažinti: trąšos neišsprendžia visų bėdų. Jei spygliuočiai ruduoti pradėjo dėl fiziologinės sausros, šaknų puvinio, dirvos uždruskėjimo ar netinkamos vietos, vien papildomas maitinimas nepadės.

Trąšos veiksmingos tada, kai problema iš tiesų susijusi su maisto medžiagų stygiumi ar skurdžiu dirvožemiu, o kiti augalo poreikiai patenkinami. Specialistai pabrėžia, kad dažnai svarbiau už tręšimą yra tinkamas laistymas ir dirvos būklė. „University of Maryland“ atkreipia dėmesį, jog ypač jaunuose želdiniuose dirvos drėgmė dažnai turi didesnę reikšmę nei papildomos trąšos.

Dar vienas labai geras įprotis – mulčiuoti žieve. Toks sluoksnis mažina garavimą, stabilizuoja dirvos temperatūrą ir laikui bėgant gerina jos struktūrą.

Nešvari orkaitė ne tik gadina net ir kruopščiai prižiūrimos virtuvės vaizdą, bet ir nėra higieniška. Prikepusio maisto likučiai, kaitinami aukštoje temperatūroje, gali skleisti nemalonų kvapą ir išskirti kenksmingas medžiagas. Jei vien mintis apie dar vieną šveitimą kelia stresą, verta išbandyti paprastus būdus, leidžiančius orkaitę išvalyti beveik be pastangų.

Vienas universaliausių pagalbininkų namų tvarkai – valgomoji soda. Ji tinka ir įsisenėjusioms dėmėms orkaitėje: padeda pašalinti riebalus, neutralizuoja kvapus ir nesubraižo jautresnių paviršių. Į dubenį suberkite pakelį valgomosios sodos ir įpilkite tiek vandens, kad gautųsi tiršta pasta. Ją užtepkite ant nešvarių vietų (kuo dėmės didesnės, tuo storesnį sluoksnį naudokite) ir palikite maždaug 30 min. Vėliau nuvalykite kempinėle, o likučius pašalinkite drėgna šluoste.

Kitas veiksmingas metodas – actas. Jis padeda įveikti įsisenėjusius nešvarumus ir pasižymi antibakteriniu poveikiu. Į karščiui atsparų indą supilkite vandenį ir actą santykiu 1:1, įlašinkite šiek tiek indų ploviklio. Indą padėkite ant vidurinės orkaitės lentynos ir įjunkite karšto oro režimą, nustatydami 150 laipsnių temperatūrą. Per 40 min. garai sudrėkins orkaitės vidų, o po kelių minučių nuo išjungimo pakaks viską perbraukti minkšta šluoste – pridegę likučiai turėtų lengvai pasišalinti.

Jei orkaitė tik šiek tiek apsinešusi, gali pakakti citrinos. Šis būdas ypač tinka tiems, kurie valymą atlieka dažniau ir nenori aitraus acto kvapo.

Į karščiui atsparų indą įpilkite apie 0,75 l vandens ir įspauskite 2 citrinų sultis. Dar geresniam efektui į tą patį indą galima įdėti citriną, supjaustytą griežinėliais. Indą dėkite ant vidurinės lentynos, įjunkite karšto oro režimą ir nustatykite 180 laipsnių temperatūrą. Po 2 val. orkaitę išjunkite ir palaukite, kol atvės. Tuomet vidų nuvalykite kempinėle – suminkštėję nešvarumai turėtų nusivalyti be vargo.

Jei namuose neturite nei sodos, nei acto, stipresniems nešvarumams galima pasitelkti indaplovės tabletę. Joje esančios medžiagos tirpdo riebalus ir padeda atnaujinti paviršių. Tabletę padėkite ant gilesnės skardos arba karščiui atsparaus indo dugno ir užpilkite 5 stiklinėmis šilto vandens. Indą įdėkite į orkaitę, įjunkite karšto oro režimą ir nustatykite 150 laipsnių temperatūrą. Po 2–3 val. palaukite, kol orkaitė atvės, ir vidų nuvalykite drėgna šluoste.

Artėjant Velykoms – svarbiausiai krikščionims šventei – daugelis tikinčiųjų skuba atlikti išpažintį, kad galėtų priimti šventąją Komuniją. Bažnyčia primena pareigą bent kartą per metus atlikti išpažintį, o Velykų laikotarpiu priimti Komuniją. Nepriėmus Komunijos per Velykų laiką, tai laikoma sunkiu nuodėmės nusižengimu.

Vis dėlto verta žinoti, kad ne kiekviena išpažintis automatiškai reiškia išrišimą. Kanonų teisėje pabrėžiama: jei klausytojas neturi abejonių dėl atgailaujančiojo nusiteikimo, o šis prašo išrišimo, jam negalima nei atsisakyti, nei vilkinti. Tai reiškia, kad kunigas negali savavališkai trukdyti žmogui gauti išrišimo.

Tačiau esama situacijų, kai kunigui tenka pareiga išrišimo nesuteikti. Kanonų teisė nurodo, kad tikintysis, norėdamas gauti išganymo „vaistą“ – Atgailos sakramentą, turi būti taip nusiteikęs, jog atmesdamas padarytas nuodėmes ir turėdamas tvirtą pasiryžimą taisytis, atsiverstų į Dievą.

Jei žmogus nuoširdžiai nesigaili dėl nuodėmių ir neturi noro keistis, o ketina ir toliau gyventi taip pat, išrišimas neturėtų būti suteikiamas. Panašiai nutinka ir tuomet, kai išpažįstantysis nuslepia sunkią nuodėmę arba sąmoningai klaidina išpažintį klausantį kunigą – tokia išpažintis laikoma negaliojančia. Tokiu atveju šventosios Komunijos priėmimas būtų dar viena sunki nuodėmė.

Kunigai taip pat pažymi, kad išrišimo negalima suteikti asmeniui, kuris gyvena vadinamajame konkubinate ir neketina nieko keisti. „Tas, kuris iki santuokos gyvena kartu su vaikinu ar mergina ir gyvena kaip sutuoktiniai, nors jais nėra, išrišimo negaus, nebent pažadės taisytis ir išsikels“, – aiškina kun. Januszas Gręźlikowskis portale „katolik.pl“.

Pasak jo, panašus principas galioja ir tais atvejais, kai du žmonės gyvena kaip vyras ir žmona, tačiau neturi valios situacijos keisti – tuomet nėra pasiryžimo taisytis, todėl nėra ir sąlygų išrišimui. Kunigas mini ir vadinamąjį „notorinį“ konkubinatą, kai pora kartu negyvena, bet nuolat ir sistemiškai palaiko artimą ryšį, pažeisdama šeštąjį įsakymą. Tokiu atveju, norint gauti išrišimą, būtina nutraukti tokią pažintį.

Kita būtina sąlyga – pasiryžimas atlyginti žalą. Kun. Januszo Gręźlikowskio teigimu, svarbu siekti atitaisymo už kiekvieną nuodėmę – tiek Dievui, tiek artimui – ir, be to, atlikti kunigo paskirtą atgailą.

Dvasininkai pabrėžia, kad išrišimo nesuteikimas išpažintyje nėra Bažnyčios „atstūmimas“. Tai veikiau kvietimas įsigilinti į savo situaciją ir žingsnis, skatinantis rimtai peržiūrėti gyvenimo pasirinkimus. Žmogui, kuris negavo išrišimo, rekomenduojama įsiklausyti į išpažintį klausiusio kunigo nurodymus.

Kunigas, nusprendęs išrišimo nesuteikti, paprastai paaiškina tokio sprendimo priežastis ir pasiūlo konkrečius žingsnius, kurių reikėtų imtis. Jei išpažįstantysis nuo klausyklos pasitraukia be išrišimo ir jaučia kartėlį, nesupratimą ar neteisybę, gali būti naudinga šią situaciją aptarti su kitu kunigu.

Kai žmogus pašalina priežastį, dėl kurios išrišimas nebuvo suteiktas, jis gali vėl prieiti prie išpažinties. Tuomet svarbu pasakyti, kad praėjusį kartą išrišimo negavo, nurodyti priežastį, o po to išpažinti tas pačias nuodėmes, kurios buvo išvardytos anksčiau, taip pat ir naujas.