Blog

Ilgas sėdėjimas tapo viena dažniausių šiuolaikinio gyvenimo ypatybių, o jo poveikis sveikatai vis aiškiau siejamas su ankstyvesne mirtimi ir lėtinėmis ligomis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas gerina savijautą, mažina ligų riziką ir siejamas su ilgesne gyvenimo trukme.

PSO rekomenduoja suaugusiesiems per savaitę sukaupti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo arba 75 minutes intensyvaus aktyvumo, taip pat bent du kartus atlikti raumenis stiprinančius pratimus. Vis dėlto dalis žmonių šių gairių nepasiekia, o didelė dienos dalis praeina sėdint.

Kodėl sėdėjimas tampa problema?

Fizinis neaktyvumas reiškia, kad nepasiekiamos minimalios aktyvumo rekomendacijos, tačiau tai nereiškia visiško nejudrumo. Žmonės gali vaikščioti ar atlikti buities darbus, bet vengti intensyvesnio krūvio ir kartu turėti daug sėdimos veiklos.

Sėdima veikla apima sėdėjimą, gulėjimą ar ilgą stovėjimą beveik nejudant, tačiau daugiausia laiko paprastai praleidžiama sėdint. Tyrimai rodo, kad suaugusieji dažnai nurodo sėdintys apie 6 valandas per dieną, o objektyvūs matavimai kai kuriais atvejais leidžia įtarti, kad realus laikas gali priartėti prie 10 valandų.

PSO fizinį neaktyvumą įvardija kaip vieną svarbiausių koreguojamų mirties rizikos veiksnių. Mokslininkai taip pat yra skaičiavę, kad didesnis visuomenės aktyvumas reikšmingai sumažintų ankstyvų mirčių skaičių, todėl sėdėjimo klausimas nėra vien gyvenimo būdo detalė.

Kas vyksta organizme sėdint?

Ilgai sėdint sulėtėja medžiagų apykaita, nes energijos poreikis tampa mažas. Dėl to organizmas prasčiau „tvarkosi“ su riebalais kraujyje, o ilgainiui tai gali neigiamai veikti gliukozės ir insulino apykaitą.

Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad ilgas nejudrumas siejamas su didesne 2 tipo diabeto rizika, silpnėjančiais raumenimis, venų varikoze ir giliųjų venų trombozės tikimybe. Ilgalaikės stebėsenos tyrimai taip pat susieja didesnį sėdėjimą su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, kai kurių vėžio formų, demencijos ir ankstyvesnės mirties rizika.

„Būti fiziškai aktyviam yra geriau, nei nebūti aktyviam, net jei tenka daug sėdėti, tačiau rizika priklauso ir nuo aktyvumo lygio, ir nuo sėdėjimo trukmės“, – aiškina sveikatos mokslų profesorius Scott Lear.

Tyrimuose, kuriuos bendraautoriavo S. Lear, nustatyta, kad didesnis sėdėjimo laikas siejosi su didesne ankstyvos mirties rizika, o nepakankamai aktyviems žmonėms ši sąsaja buvo ryškesnė. Kitaip tariant, sportas padeda, bet visiškai „nenubraukia“ ilgo sėdėjimo poveikio, ypač jei judėjimo apskritai per mažai.

Paprastas būdas sumažinti žalą

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo stovimi stalai, tačiau vien stovėjimas ne visada išsprendžia problemą. Tyrimai rodo, kad ilgai stovint nejudant metabolinis poveikis gali būti panašus kaip sėdint, be to, didėja raumenų nuovargis ir venų problemų rizika.

Efektyviausia strategija yra ne pakeisti sėdėjimą stovėjimu, o įterpti judėjimą. Tyrimų duomenimis, pakeitus 30 minučių sėdėjimo fiziniu judesiu, ankstyvos mirties rizika tarp daug sėdinčių žmonių sumažėjo maždaug 2 proc.

Jei 30 minučių judėjimo iškart įterpti nepavyksta, ekspertai siūlo mažinti nenutrūkstamo sėdėjimo atkarpas. Praktinis patarimas paprastas: kas 20–30 minučių atsistoti ir apie 2 minutes pajudėti, pavyzdžiui, lengvai paeiti, atlikti kelis pritūpimus ar kitą trumpą aktyvumą.

Tokios trumpos pertraukos padeda palaikyti aktyvesnę medžiagų apykaitą ir geriau kontroliuoti gliukozės bei insulino svyravimus. Kasdienybėje tai galima palengvinti nustatant telefone priminimus, einant telefonu vaikštant ar renkantis trumpus pasitarimus judant.

Galiausiai specialistai pabrėžia, kad sėdėjimo visiškai išvengti nereikia ir dažnai neįmanoma, tačiau organizmui svarbiausia reguliarus judėjimas ir sėdėjimo „išskaidymas“. Net maži įpročiai, kartojami kasdien, gali tapti reikšmingu pokyčiu ilgalaikėje sveikatos perspektyvoje.

Šaltiniai:

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/physical-activity

– https://www.who.int/publications/i/item/9789240015128

– https://jamanetwork.com/journals/jama/fullarticle/2734709

– https://academic.oup.com/eurheartj/article/44/44/3909/7283017

– https://jamanetwork.com/journals/jamacardiology/fullarticle/2792949

– https://diabetesjournals.org/care/article/35/5/976/30026/Breaking-Up-Prolonged-Sitting-Reduces

Autizmo spektro sąvoka jau kelis dešimtmečius yra pagrindas diagnostikoje, švietime ir viešose diskusijose. Ją 9-ajame dešimtmetyje išpopuliarino psichiatrė Lorna Wing, siekusi pabrėžti, kad autizmo patirtys ir pagalbos poreikiai yra labai įvairūs.

Vis dėlto vis daugiau tyrimų ir pačių autistiškų mokslininkų darbų kelia klausimą, ar dabartinis spektro aiškinimas nepersiaurina realybės. Kritika dažniausiai nukreipta į tai, kad autizmas vis dar pernelyg dažnai apibrėžiamas kaip komunikacijos sutrikimas, o ne kaip skirtinga raidos ir patirties visuma.

Šiuolaikinėje klinikinėje praktikoje diagnozė dažniausiai grindžiama specialistų stebėjimu ir standartizuotais vertinimo kriterijais. Dėl to autistiškų žmonių pasakojimai apie savo patirtį neretai laikomi mažiau patikimais arba sunkiau „pamatuojamais“, nors būtent jie gali paaiškinti kasdienius poreikius ir sunkumus.

Kai norma tampa vienintele tiesa

Tyrėjai vis dažniau mini neuronormatyvumo problemą, kai „normaliu“ laikomas vienas bendravimo ir elgesio modelis. Tokia nuostata ypač sustiprėja vertinant kalbą: dažnai daroma prielaida, kad pilnavertė komunikacija privalo būti žodinė, nuosekli ir atitikti socialines taisykles.

Tokiu atveju skirtingi bendravimo būdai gali būti automatiškai laikomi nesuprantamais arba beprasmiškais. Tai sukuria riziką, kad autistiški žmonės bus vertinami kaip mažiau patikimi savo gyvenimo ekspertai, o sprendimai dėl pagalbos bus priimami neatsižvelgiant į jų pačių patirtį.

Komunikacija yra daugiau nei kalbėjimas

Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad autistiški žmonės gali komunikuoti prasmingai įvairiais būdais, kurie ne visada atpažįstami kaip komunikacija. Tai gali būti intensyvus įsitraukimas į konkrečius interesus, per kuriuos kuriamas ryšys, tapatybė ir socialinis bendravimas.

Taip pat dažnai minimi pasikartojantys judesiai ar garsai, vadinami stimingu, bei echolalija, kai kartojami žodžiai ar frazės. Šios raiškos formos gali signalizuoti nusiraminimą, stresą, džiaugsmą, dėmesio sutelkimą ar poreikį reguliuoti pojūčius, todėl jos nėra vien „simptomai“.

Vis plačiau pripažįstama, kad dalis žmogaus patirties sunkiai telpa į žodžius, o emocijos yra neatsiejamos nuo mąstymo ir sprendimų priėmimo. Tai reiškia, kad vertinant autizmo patirtį svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kas pasakoma, bet ir į tai, kaip žmogus išreiškia savijautą, saugumo poreikį ar ryšio siekį.

Nuo diagnozės prie įsiklausymo

Diagnozė išlieka svarbi, nes ji dažnai atveria kelią paslaugoms, pritaikymams mokykloje ar darbe ir specializuotai pagalbai. Tačiau tyrėjai siūlo keisti akcentą: vietoje klausimo, kas žmoguje „ne taip“, dažniau klausti, kaip geriau jį suprasti ir į ką verta atkreipti dėmesį kasdienėse situacijose.

Praktikoje tai reikštų daugiau erdvės alternatyviems bendravimo būdams, sensorinių poreikių supratimui ir aplinkos pritaikymams. Mokyklose tai galėtų padėti tiksliau atpažinti kliūtis mokymuisi, o socialinėje politikoje – kurti veiksmingesnes paramos, įtraukties ir užimtumo priemones.

Platesnis komunikacijos supratimas gali būti naudingas ne tik autistiškiems žmonėms. Daugelis patirčių, ypač susijusių su emocijomis, stresu ar perdegimu, nėra lengvai apibūdinamos žodžiais, todėl jautresnė aplinka ir lankstesnės sąveikos formos gali pagerinti gerovę platesnei visuomenės daliai.

„Jei norime realiai suprasti autizmą, turime žiūrėti plačiau nei į šnekamąją kalbą ir pripažinti, kad prasminga raiška gali būti labai skirtinga“, – teigia autistiški komunikacijos ir švietimo tyrėjai.

Ši kryptis vis dažniau siejama su neuroįvairovės požiūriu, kuriame autizmas vertinamas ne vien kaip deficitas, o kaip skirtingas neurologinis funkcionavimas su savomis stiprybėmis ir iššūkiais. Mokslininkų teigimu, plečiant tai, kas laikoma įrodymais ir kas laikomas patikimu savo patirties pasakotoju, galima kurti tikslesnes ir humaniškesnes pagalbos sistemas.

Šaltiniai:

– https://www.cambridge.org/core/journals/bjpsych-bulletin/article/lorna-wing-obe-md-frcpsych-formerly-psychiatrist-and-physician-social-psychiatry-unit-institute-of-psychiatry-kings-college-london-cofounder-of-the-uk-national-autistic-society/53ACB6F4525853548E057B6A9123BB12

– https://www.autism.org.uk/advice-and-guidance/what-is-autism

– https://theconversation.com/why-understanding-autism-means-looking-beyond-spoken-language-two-autistic-researchers-of-communication-explain-278633

– https://journals.sagepub.com/doi/full/10.1177/13623613231195795

Mialginis encefalomielitas, dar vadinamas lėtinio nuovargio sindromu (ME/CFS), gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą: nuo darbingumo ir socialinių ryšių iki finansinio stabilumo. Nauja apžvalga, parengta Ajovos valstijos universiteto mokslininkų, išanalizavo 505 mirusių žmonių atminimo įrašus ir išskyrė pasikartojančias patirtis, su kuriomis susiduria sergantieji.

Tyrėjai rėmėsi viešai prieinamais artimųjų ir draugų tekstais, skelbtais National Chronic Fatigue and Immune Dysfunction Syndrome Foundation atminimo puslapyje. Analizės tikslas buvo geriau suprasti, kaip liga formuoja kasdienybę ir kokiame kontekste žmonės praranda gyvenimo kokybę, net jei mirties priežastis ne visada būna tiesiogiai susijusi su ME/CFS.

Keturios temos, kurios kartojasi

Mokslininkai išskyrė keturias pagrindines temas: sisteminę nepriežiūrą ir institucijų negebėjimą padėti, klinikinę nepriežiūrą, socialinę atskirtį ir asmeninę naštą. Įrašuose dažnai kartojosi mintis, kad liga buvo nuvertinama, o pagalbos paieškos priminė kovą su biurokratija.

Artimieji rašė apie finansinį spaudimą, sudėtingas draudimo išmokas ir sunkumus siekiant oficialaus neįgalumo statuso. Taip pat minėta, kad dėl riboto funkcionalumo žmonės netenka darbo, o kartu praranda ir dalį socialinių garantijų.

Kai simptomai nurašomi, o ryšiai trūkinėja

Ne mažiau ryški tema buvo socialinis atsiskyrimas: nutrūkusios draugystės, mažėjantis artimųjų ratas, menkesnis supratimas šeimoje. Įrašuose kartojosi nusivylimas dėl to, kad pacientai nesulaukia kompetentingos medicininės pagalbos, o simptomai kartais laikomi perdėtais ar psichologiniais.

„Vieni dalijosi viltimi ir prisiminimais apie progresą, kurio mirusieji siekė, kiti rašė apie skausmą, netektį ir pyktį sistemoms, kurios, jų manymu, prisidėjo prie patirties ir neretai mirties“, – rašė autoriai Zoe Sirotiak ir Hailey Amro.

Pastaraisiais metais ME/CFS vis dažniau vertinamas kaip biologinė liga, nors vieno visuotinai priimto diagnostinio testo iki šiol nėra. Mokslinėje literatūroje aptariami objektyvūs pokyčiai, susiję su nervų sistema ir organizmo atsako į krūvį sutrikimais, tačiau klinikinėje praktikoje pacientų kelias iki diagnozės neretai išlieka ilgas.

Psichikos sveikatos rizika ir pagalbos svarba

Apžvalgoje pabrėžta, kad ilgalaikė negalia, skausmas, izoliacija ir beviltiškumo jausmas gali didinti savižudybės riziką. Atminimo įrašuose buvo aprašomos aplinkybės, kuriose, artimųjų teigimu, prie sprendimo pasitraukti iš gyvenimo prisidėjo prasta savijauta, prarastas savarankiškumas ir patirtas atstūmimas.

„Dideli iššūkiai, su kuriais susiduria žmonės, sergantys ME/CFS, gali turėti įtakos savižudybės rizikai, ir mūsų analizė patvirtina šią išvadą“, – rašė Z. Sirotiak ir H. Amro.

Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į disproporciją tarp ligos naštos ir mokslinių tyrimų masto. Ekspertų vertinimu, vien JAV reikėtų daug kartų didesnio finansavimo, kad tyrimai atitiktų realų sergančiųjų skaičių ir poveikį visuomenei, ypač augant ilgalaikio nuovargio būklių aktualumui po COVID-19 pandemijos.

Tyrimo autoriai akcentuoja, kad atminimo įrašų analizė nėra klinikinė statistika, tačiau ji suteikia retą galimybę išgirsti pacientų ir jų šeimų balsą. Pasak jų, tokios istorijos padeda aiškiau suprasti, kur stringa sveikatos priežiūra, socialinė parama ir visuomenės supratimas, o kartu leidžia tiksliau formuluoti, kokių pokyčių labiausiai reikia.

„Jos tėvas buvo cituojamas sakantis, kad dukra gyveno su nepakeliamu ir nesiliaujančiu skausmu, ir nors jam nebuvo lengva netekti vienintelio vaiko, jis pridūrė: yra dalykų, kurie šiame pasaulyje blogesni už mirtį“, – rašoma apžvalgoje pateikiant vieną iš šeimų liudijimų.

Jeigu ši tema jums sukėlė nerimą ar jums reikia pagalbos, svarbu kreiptis į artimuosius, šeimos gydytoją arba psichikos sveikatos specialistus. Skubios pagalbos atveju Lietuvoje galima skambinti telefonu 112.

Šaltiniai:

– https://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0343374

– https://www.nice.org.uk/guidance/ng206

– https://www.cdc.gov/me-cfs/index.html

– https://www.ninds.nih.gov/health-information/disorders/myalgic-encephalomyelitis-chronic-fatigue-syndrome-me-cfs

– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/suicide

Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius balandžio 22 dieną pristatė pirmąją šalies istorijoje Bundesvero karinės strategijos gairių versiją. Dokumentas apibrėžia, kaip Vokietija ketina pertvarkyti kariuomenę, kad ji būtų greitesnė, technologiškai pažangesnė ir geriau pasirengusi atgrasymui.

Ministro teigimu, pagrindinis lūžis susijęs su Rusijos plataus masto karu prieš Ukrainą ir sparčiai kintančia karybos praktika. Berlynas vertina, kad grėsmių aplinka per pastaruosius metus tapo sunkiau prognozuojama, todėl planavimas turi būti lankstesnis ir greičiau atnaujinamas.

„Mūsų tikslas aiškus: ir toliau stiprinsime Bundesvero operacinį pasirengimą, ir darysime tai greitai“, – sakė B. Pistorius.

Nuo skaičių prie pajėgumų

Naujoji strategija akcentuoja posūkį nuo fiksuotų pajėgų dydžio tikslų prie realių gebėjimų, kuriuos kariuomenė gali suteikti NATO ir nacionalinei gynybai. Vietoj diskusijų, kiek konkrečiai tankų ar lėktuvų reikės po 10 ar 20 metų, prioritetu tampa pasiekiamas efektas mūšio lauke.

Šį požiūrį sustiprino ir Bundesvero inspektorius generolas Carstenas Breueris, pabrėžęs, kad vertinama bus tai, kokį poveikį pajėgos gali sukurti. Praktikoje tai reiškia daugiau dėmesio oro gynybai, ilgojo nuotolio smūgiams ir moderniai, duomenimis grįstai karybai.

Dokumente taip pat įtvirtinama, kad naujos technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, ateityje turės didesnį svorį planuojant operacijas, žvalgybą ir sprendimų priėmimą. Tai atspindi platesnę NATO ir Europos gynybos politikos tendenciją sparčiau pereiti prie tinklaveikos ir skaitmeninių gebėjimų.

Tolimojo smūgio ambicijos

Vienas ryškiausių strategijos akcentų yra vadinamasis giluminis smūgis, galimybė taikliai smogti taikiniams toli už fronto linijos. Tokie smūgiai būtų skirti priešo logistikai, vadavietėms ir kritinei infrastruktūrai, siekiant anksti sutrikdyti jo veiksmus ir sumažinti spaudimą savoms pajėgoms.

Šiuo metu Bundesvero galimybės šioje srityje laikomos ribotomis, o dažniausiai minimas pavyzdys yra sparnuotoji raketa „Taurus“, kurios nuotolis viršija 500 kilometrų. Strategijoje numatoma šias galimybes plėsti, kad Vokietija galėtų smogti tiksliau ir didesniais atstumais.

Kaip vienas iš ateities pavyzdžių įvardijamas planas įsigyti JASSM-ER raketų, kurias būtų galima naudoti su Vokietijos įsigyjamais naikintuvais F-35. Skelbiama, kad tokio tipo ginkluotė galėtų praplėsti veikimo nuotolį iki maždaug 1 000 kilometrų.

Kas bus slepiama ir kodėl?

Pasak B. Pistoriaus, dalis strategijos detalių sąmoningai nebus viešinama, nes konkrečios situacijų schemos ir dislokavimo planai suteiktų potencialiems priešininkams per daug informacijos. Tai atitinka įprastą praktiką, kai viešuose strateginiuose dokumentuose apibrėžiami principai ir prioritetai, bet ne operaciniai scenarijai.

Tuo pat metu Berlynas planuoja didelę Bundesvero plėtrą, apimančią aktyvius karius ir rezervą. Strategijoje įvardijamas tikslas siekti 460 000 žmonių bendro pajėgumo, o operacinį pasirengimą sparčiai didinti iki 2029 metų.

Rezervas ir mažiau biurokratijos

Rezervistams numatomas gerokai svarbesnis vaidmuo, jie įvardijami kaip lygiavertė gynybos sistemos dalis, o ne tik atsarginis resursas. Krizės atveju Vokietija mato save kaip logistinį Europos mazgą, kuriam reikės saugoti infrastruktūrą, tiekimo grandines ir sąjungininkų pajėgų judėjimą.

Kartu planuojama supaprastinti valdymą ir mažinti biurokratiją, diegiant skaitmeninius procesus ir peržiūrint ataskaitų teikimo reikalavimus. Ministro teigimu, strategija bus nuolat atnaujinama, nes grėsmės ir technologijos keičiasi greičiau nei tradiciniai planavimo ciklai.

„Šios strategijos yra gyvi dokumentai“, – sakė B. Pistorius.

Šaltiniai:

– https://www.euronews.com/my-europe/2026/04/22/speed-and-deterrence-germanys-defence-minister-unveils-first-ever-military-strategy

Libane nuo savaitgalį per pasalą patirtų sužalojimų mirė antras Prancūzijos karys, tarnavęs Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje UNIFIL. Apie tai trečiadienį pranešė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kaltę dėl išpuolio siejęs su Irano remiama grupuote „Hezbollah“.

Pirmasis per ataką žuvo štabo seržantas Florian Montorio, o „Hezbollah“ dėl incidento viešai atsakomybę neigė. Prancūzijos pareigūnai teigia, kad kariai buvo užpulti vykdydami įprastą užduotį pietų Libane, netoli vadinamosios Mėlynosios linijos.

„Kapralas Anicet Girardin… pargabentas vakar iš Libano, kur buvo sunkiai sužeistas „Hezbollah“ kovotojų, šįryt mirė nuo patirtų sužalojimų“, – rašė Emmanuelis Macronas.

Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ministrė Catherine Vautrin nurodė, kad A. Girardin priklausė specializuotam kinologų padaliniui. Pasak jos, kariai vykdė užduotį išvalyti maršrutą, kuris, įtariama, buvo užminuotas savadarbiu sprogstamuoju įtaisu.

Ministrės teigimu, kariai buvo apšaudyti iš arti, iš pasalų veikusių ir pasislėpusių užpuolikų, o A. Girardin bandė padėti sužeistam skyriaus vadui. Ji pabrėžė, kad taikdariai veikė sudėtingomis sąlygomis ir pareiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems.

Kas yra UNIFIL ir kodėl įtampa didėja

UNIFIL buvo įkurta 1978 metais, jos mandatas apima situacijos pietų Libane stebėjimą ir pastangas mažinti įtampą tarp Libano ir Izraelio. Misijoje paprastai tarnauja per 10 000 taikdarių iš maždaug 50 valstybių, kurie patruliuoja palei Jungtinių Tautų nustatytą Mėlynąją liniją.

Pastaraisiais metais UNIFIL veikla vis dažniau atsiduria regioninės eskalacijos kryžkelėje, kai pasienyje didėja incidentų rizika, o taikdariai tampa lengvu taikiniu. JT ir valstybių, siunčiančių karius, pareigūnai nuolat ragina visas puses užtikrinti misijos saugumą ir laikytis tarptautinės teisės.

Prancūzijos reakcija ir platesnis kontekstas

E. Macronas pabrėžė, kad Prancūzijos kariai UNIFIL gretose „drąsiai ir ryžtingai“ tarnauja taikai Libane. Prancūzija yra viena svarbiausių misijos dalyvių, todėl netektys turi ir politinį svorį Paryžiui, ypač augant diskusijoms dėl tarptautinių misijų saugumo.

Pranešama, kad tai jau trečias Prancūzijos karys, žuvęs nuo platesnio masto įtampos Artimuosiuose Rytuose pradžios, po F. Montorio ir dar vieno kario, kuris, kaip skelbta, praėjusį mėnesį žuvo per Irano drono ataką Irako Kurdistano regione. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas, kaip ir E. Macronas, viešai siejo savaitgalio išpuolį prieš UNIFIL su „Hezbollah“.

Tuo pat metu tarptautinėje arenoje tęsiasi debatai dėl UNIFIL ateities: skelbta, kad JT Saugumo Taryba vienbalsiai pritarė sprendimui misiją nutraukti 2026 metų pabaigoje, atliepdama Jungtinių Valstijų ir Izraelio poziciją. Tai didina spaudimą artimiausiais mėnesiais aiškiau apibrėžti, kaip bus užtikrinamas saugumas prie Libano ir Izraelio sienos.

Šaltiniai:

– https://www.euronews.com/my-europe/2026/04/22/second-french-peacekeeper-dies-after-ambush-blamed-on-hezbollah-macron-says

– https://unifil.unmissions.org/about