CP v2

Blog

  • Mįslingas priešistorinis akmuo atskleidė, kada pasaulis nustojo priklausyti gigantams

    Mįslingas priešistorinis akmuo atskleidė, kada pasaulis nustojo priklausyti gigantams

    Daugiau nei milijoną metų Levante – rytinėje Viduržemio jūros baseino dalyje – žmonės gamino įrankius, kuriuos sunku pavadinti subtiliais. Sunkūs kumštiniai kirvukai, akmeninės rutulio formos priemonės, masyvūs skobtai ir kitos stambios formos nebuvo atsitiktinis priešistorės kaprizas. Tokia įranga tiesiog atitiko pasaulį, kuriame kraštovaizdžiu vaikščiojo iš tiesų didžiuliai gyvūnai – daugiau nei toną sveriantys milžiniški žolėdžiai.

    Naujas tyrimas rodo, kad šiems gyvūnams pradėjus nykti, pasikeitė ne tik ankstyvųjų žmonių mityba, bet ir pati akmens technologijų logika. Sunkūs įrankiai pamažu traukėsi iš kasdienės praktikos, o jų vietą vis dažniau užėmė lengvesni ašmenys, nuoskalos ir labiau specializuotos formos.

    Iš pirmo žvilgsnio būtų patogu pasakoti priešistorinių įrankių istoriją kaip tiesią pažangos liniją: nuo grubių akmenų iki vis išradingesnių sprendimų, tarsi žmogus staiga „taptų protingesnis“. Tačiau Tel Avivo mokslininkų siūlomas paaiškinimas gerokai žemiškesnis: pokytį galėjo lemti ne staigus intelektinis šuolis, o paprastas faktas – aplinkoje ėmė trūkti milžiniškų gyvūnų, kurių apdorojimui sunkieji įrankiai buvo išties naudingi.

    Kitaip tariant, technologija šiuo atveju nebūtinai „bėgo prieš žmogų“ kaip pažangos lokomotyvas. Ji galėjo reaguoti į kraštovaizdį ir valgiaraštį. Kai nebelieka milžiniškų skerdenų, kurias reikia išskrosti ir išdalinti, sunkus akmeninis arsenalas praranda prasmę, o pranašumą įgauna lengvesnės, patogesnės priemonės, labiau tinkančios smulkesniems gyvūnams ir kitokiam maisto gavimo ritmui.

    Kai dingsta gigantai, sunkūs įrankiai nebeatrodo savaime suprantami

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Quaternary Science Reviews“, apėmė 47 Levanto archeologines vietoves, datuojamas skirtingais paleolito etapais. Komanda sugretino akmens įrankių duomenis su tose pačiose vietose rastomis gyvūnų liekanomis. Rezultatas parodė aiškų dviejų procesų sutapimą: po žemutinio paleolito mažėjo daugiau nei 1000 kilogramų sveriančių milžiniškų žolėdžių dalis, o kartu nyko ir sunkiosios akmens technologijos.

    Tarp senųjų regiono gyvūnų „gigantų“, su kuriais tekdavo susidurti žmonėms, buvo didelės straublinių formos ir kiti ypač stambūs žolėdžiai žinduoliai. Toks grobis reiškė ne tik milžinišką mėsos ir riebalų atsargą, bet ir visai kitokią skerdenos apdorojimo logiką: storesnę odą, sunkesnes raumenų grupes, galingus sąnarius ir daugiau darbo skaidant kūną į panaudojamas dalis. Tokiose sąlygose stambūs, masyvūs įrankiai turėjo labai aiškią paskirtį.

    Vėliau vaizdas ėmė keistis. Maždaug prieš 200 tūkst. metų sunkūs įrankiai šiame regione beveik pranyksta iš archeologinio įrašo, o vis dažniau aptinkamos mažesnės formos: ašmenys, nuoskalos, skobtai ir kiti lengvesni akmens dirbiniai. Tai panašu ne į kosmetinį patobulinimą, o į viso technologinio gyvenimo būdo pasikeitimą.

    Akmens įrankiai pasakoja apie mitybą, o ne vien apie rankų miklumą

    Šis tyrimas meta iššūkį patogiai idėjai, kad kiekvienas technologinis posūkis praeityje privalo būti staigaus „žmogaus patobulėjimo“ įrodymas. Žinoma, pažintiniai gebėjimai ir kultūra turėjo didžiulę reikšmę, tačiau ne viską galima aiškinti vien proto raida. Kartais technologija keičiasi todėl, kad pasikeičia pasaulis, kuriam ji turi tikti.

    Autoriai sunkesnius įrankius pirmiausia sieja su didelių gyvūnų apdorojimu, o lengvesnius – su vėlesniu perėjimu prie smulkesnės medžioklės. Tokia perspektyva primena, kad įrankis neegzistuoja vakuume: jis yra ryšio tarp žmonių, gyvūnų, kraštovaizdžio ir išlikimo galimybių dalis. Jei šimtus tūkstančių metų vertingiausias resursas buvo didžiulės skerdenos, dideli ir sunkūs įrankiai buvo logiškas sprendimas. Tačiau kai kraštovaizdis „ištuštėja“ nuo tokių gyvūnų, technologija taip pat turi „sulieknėti“.

    Ši išvada griauna mokyklinį vaizdinį apie priešistorę kaip paprastą nuolatinės pažangos grandinę. Ne visada vėlesnis reiškia pažangesnis visomis prasmėmis. Kartais vėlesnis reiškia tiesiog geriau pritaikytas kitokiam, skurdesniam ar pasikeitusiam pasauliui.

    Sunkūs kumštiniai kirvukai nebuvo primityvūs

    Pats žodis „kumštinis kirvukas“ šiandien gali klaidinti: daug kam jis asocijuojasi su paprastu, grubesniu ir beveik atsitiktiniu akmens gabalu. Vis dėlto tokie įrankiai turėjo aiškią logiką, buvo patvarūs ir funkcionalūs. Ašelinėje tradicijoje dideli kumštiniai kirvukai buvo vienos svarbiausių akmens technologijos formų ir stebėtinai ilgai išliko kaip veiksmingas sprendimas. Ankstesni tyrimai net pabrėžė išskirtinį šios technologinės tradicijos ilgaamžiškumą.

    Be to, žinomi ir vadinamieji gigantiniai kumštiniai kirvukai. Archeologai jau anksčiau nurodė, kad ypač didelės formos greičiausiai nėra atsitiktinė egzotika – jos gali turėti savitą chronologinį ir kultūrinį kontekstą. 2024 m. žurnale „Antiquity“ publikuotas darbas atkreipė dėmesį, kad gigantiniai kumštiniai kirvukai Didžiosios Britanijos žemutiniame paleolite nėra atsitiktinai išsibarstę laike, o sudaro aiškesnį dėsningumą.

    Tai dera su naujuoju Levanto tyrimu: stambūs akmeniniai įrankiai nebuvo beprasmiška „mažiau išsivysčiusių“ žmonių palikta tradicija. Tai buvo technologija, sukurta konkrečiam pasauliui – dideliems gyvūnų kūnams, kitokiai medžioklės ekonomikai ir kitokiam skerdenos panaudojimui. Kai tas pasaulis susitraukė, susitraukė ir įrankiai.

  • Japonijos izoliacija – mitas: VII a. šarvų paslaptis veda į Korėjos Baekje karalystę

    Japonijos izoliacija – mitas: VII a. šarvų paslaptis veda į Korėjos Baekje karalystę

    Remiantis naujausiais archeologų atradimais, vis garsiau keliama mintis, kad ankstyvoji Japonija nesivystė taip izoliuotai, kaip ilgą laiką manyta. Mokslininkų dėmesys šįkart sutelktas į VII amžiuje naudotą ginkluotę, ypač šarvus, kurių konstrukcijoje aptikta aiškių technologinių sąsajų su kitomis Azijos dalimis.

    Tyrimų atspirties tašku tapo dar 1957 metais aptikti šarvų fragmentai Asukaderos šventykloje Nara prefektūroje. Ši vieta laikoma viena ankstyviausių reikšmingų budistinių šventyklų Japonijoje. Ji pastatyta laikotarpiu, kai šalis aktyviai perėmė žemyninės Azijos patirtį. Istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, kronika „Nihon Shoki“, mini, kad prie šventyklos statybų prisidėjo iš Baekje atvykę amatininkai ir vienuoliai, o tai jau anksčiau rodė glaudžius ryšius tarp regionų.

    Lūžį atnešė modernios tyrimų metodikos: rentgeno vaizdinimas ir trimačiai matavimai leido tiksliai įvertinti rastų šarvų konstrukciją. Analizė parodė, kad Asukaderoje aptikti šarvai savo sandara beveik sutampa su šarvais, randamais archeologinėse vietovėse, siejamose su Korėjos pusiasalyje gyvavusia Baekje karalyste. Esminis bendras bruožas – lamelinė konstrukcija, kai nedidelės geležinės plokštelės sujungiamos virvelėmis. Tokia technologija užtikrino ir lankstumą, ir didelį atsparumą smūgiams.

    Anksčiau dalis tyrėjų panašumus siejo su kitos korėjiečių valstybės – Goguryeo – įtaka. Tačiau dabartinės išvados akcentą perkelia Baekje naudai, teigdamos, kad technologijų ir karinių žinių perdavimas buvo tiesioginis. Šį argumentą sustiprina radiniai Gongsanseong tvirtovėje Korėjoje, kur aptikti VII amžiaus viduriu datuojami šarvų fragmentai pasižymi beveik identiškais konstrukciniais sprendimais.

    Platesniame istoriniame kontekste šie duomenys patvirtina dokumentuotą kontaktų tinklą tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio tuo metu, kai formavosi Yamato valstybė. VI–VII amžiais vyko intensyvi prekių, idėjų, technologijų ir žmonių apykaita. Baekje karalystė atliko svarbų tarpininko vaidmenį perduodant ir Kinijos įtaką: budizmą, administracines sistemas bei pažangias metalurgijos technologijas.

    Patys šarvai – tik dalis platesnio paveikslo. VII amžiaus Japonijoje vyravo šarvų tipas, vadinamas „keiko“. Kaip ir korėjietiški analogai, jis buvo sudarytas iš daugybės metalinių plokštelių, sudarančių lanksčią, žvynus primenančią struktūrą. Toks ginkluotės elementas buvo brangus, todėl dažniausiai prieinamas kariniam elitui. Paprasti kariai dažniau naudojo paprastesnes apsaugos priemones – neretai tekstilines, sutvirtintas mažais metaliniais intarpais.

    Puolamoji ginkluotė taip pat rodo aukštą technologinį lygį ir galimas išorines įtakas. Kariai naudojo maždaug 60–70 centimetrų ilgio kalavijus, ilguosius lankus iš kietmedžio, o bambukines strėles laikė dėkluose, talpinusiuose net keliasdešimt šaudmenų. Toks komplektas leidžia spręsti apie palaipsnį kariuomenės profesionalėjimą ir labiau organizuotų karinių struktūrų formavimąsi.

    Asukaderos radiniai tampa dar vienu įrodymu, kad ankstyvoji Japonija nebuvo izoliuota. Priešingai – ji veikė dinamiškame Rytų Azijos kultūrinių ryšių tinkle. Technologijų perėmimas iš Baekje neapsiribojo vien karyba: jis apėmė religiją, architektūrą ir politines sistemas, kurios vėliau formavo Japonijos civilizacijos pamatus. Šių tyrimų šviesoje vis aiškiau matyti, kad Japonijos, kaip valstybės, pradžia buvo nulemta intensyvaus bendradarbiavimo ir mainų su kaimynais, o ne vien vidinės raidos.

    Šaltinis: „Arkeonews“.

  • Po kojomis – prarytų vandenynų kapinynas: mokslininkai atskleidė, kas vyksta Žemės gelmėse

    Po kojomis – prarytų vandenynų kapinynas: mokslininkai atskleidė, kas vyksta Žemės gelmėse

    Tūkstančius kilometrų po mūsų kojomis, ten, kur gyvybės nėra, vyksta nuolatinis Žemės „spektaklis“. Nors kasdienybėje kalnai ir žemynai atrodo nekintami, geologiniu masteliu planeta yra dinamiška: jos sluoksniai juda, deformuojasi ir persitvarko milijonų metų laikotarpiu. Naujausi geologiniai tyrimai atskleidė, kas vyksta giliausiose mantijos srityse, visai prie ribos su skystuoju branduoliu, ir parodė, kad ten vis dar „gyvena“ senovinių tektoninių plokščių pėdsakai.

    Didžiausia intriga siejama su apatiniu mantijos sluoksniu – milžiniška uolienų mase, sudarančia didžiąją dalį Žemės tūrio. Nors žemynų dreifas paviršiuje yra palyginti gerai ištirtas, procesai, vykstantys pačiose giliausiose mantijos dalyse, iki šiol buvo menkai suprantami. Šiuos klausimus nagrinėti ėmėsi Kalifornijos universiteto ir „Arizona State University“ mokslininkai, atlikę išskirtinio masto analizę.

    Tyrėjai sutelkė dėmesį į zoną maždaug 2900 kilometrų gylyje – tiesiai virš branduolio ir mantijos ribos. Komanda, vadovaujama Jonathano Wolfo, išanalizavo milžinišką duomenų rinkinį, apimantį daugiau nei 16 milijonų seismogramų, surinktų iš 24 duomenų centrų visame pasaulyje. Tokia imtis leido sudaryti beveik 75 proc. žemiausios mantijos dalies vaizdą – gerokai tikslesnį nei bet kada anksčiau.

    Planetos vidaus „rentgenas“

    Pagrindinis raktas į šių gelmių supratimą – reiškinys, vadinamas seismine anizotropija. Jis reiškia, kad seismikos bangos (pavyzdžiui, sukeltos žemės drebėjimų) uolienose sklinda nevienodu greičiu priklausomai nuo krypties. Tai galima palyginti su važiavimu per lauką: lengviau judėti išilgai provėžų, o ne skersai jų. Žemės gelmėse tokias „provėžas“ sukuria mineralų deformacijos, atsirandančios dėl milžiniško slėgio ir temperatūros.

    Nors teoriniai modeliai jau seniai numatė, kad apatinėje mantijoje turėtų būti tokių anomalijų, naujieji duomenys parodė, jog anizotropija aptinkama net maždaug dviejuose trečdaliuose tirtos teritorijos. Tai itin svarbu, nes leidžia netiesiogiai nustatyti medžiagos judėjimo kryptis ten, kur joks tiesioginis matavimo prietaisas nepasiekia. Jonathanas Wolfas pabrėžia, kad jei deformacijas viršutinėje mantijoje daugiausia lemia plokščių judėjimas paviršiuje, tai mechanizmas, valdantis srautus pačiame dugne, ilgą laiką buvo didžioji mįslė. Nauji rezultatai rodo, kad šis procesas turi aiškų išorinį „variklį“.

    Senovinių tektoninių plokščių pėdsakai

    Analizė atskleidė ryškią sąsają: stipriausia anizotropija fiksuojama ten, kur geologai identifikuoja buvusias plokščių susidūrimo ribas. Tokiose vietose subdukcijos metu tankesnės vandenyninės litosferos dalys buvo stumiamos gilyn į planetos vidų. Paaiškėjo, kad šios „plokštės-vaiduoklės“ ne tiesiog ištirpsta ir pranyksta – jos gali nusileisti iki pat branduolio ir mantijos ribos.

    Šie nugrimzdę litosferos blokai deformuoja aplinkinę medžiagą, keičia jos struktūrą ir daro įtaką globaliam šilumos apytakos režimui. Mantijos judėjimas dažnai lyginamas su lavos lempa: iš branduolio kylanti šiluma kelia lengvesnes uolienas aukštyn, o vėsesnės leidžiasi žemyn. Vis dėlto tyrimas rodo, kad šis konvekcinis ciklas yra gerokai sudėtingesnis – jį formuoja ne tik temperatūrų skirtumai, bet ir fizinis senovinių vandenyninių plokščių „svoris“ bei jų įsiterpimas į giliausius sluoksnius.

    Žmogaus pažinimo ribos

    Nors atradimai įspūdingi, mokslininkai primena, kokios ribotos yra mūsų tiesioginės galimybės pasiekti planetos vidų. Giliausias žmogaus atliktas gręžinys – Kolos supergilusis gręžinys – siekė tik 12,26 kilometro. Lyginant su daugiau nei 6300 kilometrų Žemės spinduliu, tai tėra menkas įbrėžimas. Dėl to didžioji dalis žinių apie Žemės gelmes vis dar remiasi nuotoliniais metodais, pirmiausia seismikos bangų analize.

    Geofizika, kaip teigia tyrėjai, artėja prie naujo etapo: pažangūs duomenų apdorojimo algoritmai ir pasaulinis jutiklių tinklas leidžia Žemę matyti kaip vientisą sistemą. Joje net ir nedidelis litosferos pokytis vandenyno dugne gali turėti pasekmių tūkstančiais kilometrų giliau – tik gerokai vėliau, per milijonus metų. Vienas ambicingiausių tikslų, kurį kelia tokie mokslininkai kaip Jonathanas Wolfas, – sudaryti išsamią pasaulinių srautų mantijoje schemą ir taip geriau suprasti ilgalaikę Žemės evoliuciją.

  • Prancūzijoje bręsta perversmas per Gegužės 1-ąją: „Les Républicains“ siūlo atverti kepyklas

    Prancūzijoje bręsta perversmas per Gegužės 1-ąją: „Les Républicains“ siūlo atverti kepyklas

    PARIS — Nusipirkti šviežią bagetę gegužės 1-ąją Prancūzijoje netrukus gali tapti gerokai paprasčiau.

    Įstatymo projektas, kuriuo siūloma per Darbo dieną leisti dirbti daugiau prekybininkų, penktadienį žengė svarbų žingsnį priėmimo link. Tai papiktino šalies kairiąsias partijas ir įtakingas profesines sąjungas, teigiančias, kad tokia iniciatyva silpnina darbuotojų teises.

    Pagal siūlomą reguliavimą be papildomų apribojimų per šią šventinę dieną galėtų veikti tokios įmonės kaip kepyklos, gėlių parduotuvės ar mėsinės.

    Šiuo metu Prancūzijoje galiojanti tvarka leidžia pilnai dirbti tik toms įstaigoms, kurios laikomos būtinosiomis, įskaitant restoranus. Neesminių parduotuvių savininkai per šventę gali dirbti, tačiau tik be darbuotojų. Pranešama, kad dalis kepyklų pernai šią taisyklę vis dėlto pažeidė.

    Prieštaringai vertinamą projektą pateikė konservatyvi partija „Les Républicains“. Pernai jis buvo patvirtintas Senate. Prezidento Emmanuelio Macrono partija „Renaissance“ neseniai įtraukė klausimą į Nacionalinės Asamblėjos, žemesniųjų parlamento rūmų, darbotvarkę, siekdama įstatymą priimti iki šių metų gegužės 1-osios.

    Buvęs ministras pirmininkas Gabriel Attal, dabar vadovaujantis „Renaissance“, tapo vienu ryškiausių šio projekto šalininkų. Jis ėmėsi viešos kampanijos, inicijavo internetinę peticiją ir paskelbė vaizdo įrašą, kuriame, pirkdamas duoną ir gėles, piktinasi, kad Prancūzijoje gegužės 1-ąją gali veikti „McDonald’s“, tačiau amatininkų kepyklos – ne.

    Siekiant pagreitinti įstatymo priėmimą, „Renaissance“ atstovas pateikė procedūrinį siūlymą formaliai atmesti projektą, tačiau praktiškai toks žingsnis smarkiai sutrumpina įprastas parlamentines diskusijas ir perduoda tekstą jungtiniam Nacionalinės Asamblėjos ir Senato komitetui, kuris turėtų suderinti kompromisinę įstatymo redakciją.

    Už šį siūlymą balsavo „Renaissance“, „Les Républicains“ ir kraštutinių dešiniųjų „National Rally“, o kairiosios partijos pasisakė prieš, penktadienį vykusios įtemptos diskusijos metu tai vadindamos parlamentiniu perversmu.

    „Jie negina mūsų kaimų amatininkų kepėjų, jie gina tinklus, akcininkus, dividendus“, – pareiškė socialistų frakcijos vadovas Boris Vallaud.

  • Klaipėda ieško kultūros magistrų: kas bus pagerbtas per miesto gimtadienį?

    Klaipėda ieško kultūros magistrų: kas bus pagerbtas per miesto gimtadienį?

    Klaipėdos miesto savivaldybė kviečia Klaipėdos kultūros organizacijas ir fizinius asmenis teikti kandidatus Klaipėdos kultūros magistro vardui.

    Klaipėdos kultūros magistras – išskirtinis Klaipėdos miesto savivaldybės įsteigtas apdovanojimas, skiriamas menininkams ir kitiems kultūros darbuotojams už nuopelnus miesto kultūrai. Apdovanojimo regalijos – Klaipėdos piliavietėje rasto renesansinio auksinio žiedo su brangakmeniais tiksli replika ir dokumentas, patvirtinantis magistro vardo suteikimą. Šis apdovanojimas Klaipėdoje teikiamas nuo 2003 metų, o iki šiol juo jau pagerbta daugiau nei 40 ryškiausių miesto kultūros ir meno kūrėjų.

    Teikiant kandidatą, būtina pateikti:

    • pretendento nuopelnų Klaipėdos miesto kultūrai aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijas, autoriaus spausdintus darbus, rekomendacijas, kitų institucijų įvertinimus, duomenis apie apdovanojimus ir kitą medžiagą);
    • pretendento gyvenimo aprašymą.

    Teikėjas, siūlydamas kandidatą, patvirtina, kad pretendentas apie tai yra informuotas ir sutinka priimti apdovanojimą bei regalijas.

    Pretendentus vertins Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės meras ir Kultūros ir meno politikos formavimo darbo grupės nariai. Komisijai pirmininkauja meras.

    Klaipėdos kultūros magistro regalijos bus įteikiamos specialios ceremonijos metu rugpjūčio 1 dieną, per miesto gimtadienį.

    Pasiūlymai priimami ir registruojami iki 2026 m. gegužės 8 d. (imtinai) elektroniniu būdu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai.

    Kontaktinis asmuo – Kultūros skyriaus patarėja Germinta Patašiūtė, tel. 39 61 75, el. p. germinta.patasiute@klaipeda.lt

  • Klaipėda ir Liubekas pasirašė svarbią deklaraciją: štai ką žada stiprinti artimiausiu metu

    Klaipėda ir Liubekas pasirašė svarbią deklaraciją: štai ką žada stiprinti artimiausiu metu

    Klaipėda ir Vokietijos miestas Liubekas dar kartą patvirtino ilgametę partnerystę. Liubeke viešintis Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus kartu su Liubeko meru Jan Lindenau pasirašė bendrą deklaraciją, kuria įtvirtinami įsipareigojimai gyvybingai, į ateitį orientuotai partnerystei.

    Deklaracijoje pabrėžiama bendra miestų atsakomybė aktyviai puoselėti partnerystę, rengti reguliarius susitikimus, skatinti institucijų ir bendruomenių bendradarbiavimą.

    „Ši partnerystė yra ne tik pagarba mūsų miestų istorijai, bet ir aiškus žvilgsnis į ateitį. Poreikį bei būtinybę stiprinti ryšius išreiškė ir Liubekas, ir Klaipėda. Matome aiškias kryptis, kuriose galime bendradarbiauti, dalintis patirtimi, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Siekiame stiprinti ryšius švietimo, mokslo, kultūros, jaunimo mainų, ekonomikos, uostų saugumo, darnaus judumo, kultūros paveldo išsaugojimo bei socialinių inovacijų srityse“, – sako Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

    Klaipėdos ir Hanzos miesto Liubeko partnerystė tęsiasi nuo 1990 metų, kai buvo pasirašyta miestų bendradarbiavimo sutartis. Šis bendradarbiavimas grindžiamas ne tik daugiau nei tris dešimtmečius trunkančiais instituciniais ryšiais, bet ir giliu istoriniu pagrindu – 1258 m. Klaipėdai suteiktomis Liubeko savivaldos teisėmis.

    Šių metų kovą Klaipėdoje vykus oficialiam Vokietijos delegacijos vizitui, kurį vedė Liubeko meras Jan Lindenau, buvo sutarta dar kartą įtvirtinti partnerystę ir praplėsti bendradarbiavimo kryptis.

    Atsakomojo vizito Vokietijoje metu Klaipėdos meras ir miesto delegacija taip pat susitiko su „Liubeko ekonomikos plėtros korporacijos“ bei Liubeko uosto atstovais. Be to, delegacija lankysis Hamburge, kur numatyti susitikimai su Ekonomikos, darbo ir inovacijų ministerijos, „Hamburgo investicijų ekonominės plėtros korporacijos“, „Hamburgo Turto ir investicijų valdymo įmonės“ bei Susisiekimo ir mobilumo pertvarkos ministerijos atstovais.

    Vizito tikslas – susipažinti su miesto valdymo modeliais, investicijų pritraukimo ir ekonominės plėtros priemonėmis, viešųjų erdvių, ypač pakrančių, transformacijos sprendimais, taip pat savivaldybių įmonių valdymo ir finansavimo modeliais.

    Miestų partnerystės skatinimas akcentuojamas ir Vyriausybės patvirtintose Lietuvos santykių su Vokietija strateginėse gairėse. Pažymima, kad ryšių su Vokietijos miestais stiprinimas ypač aktualus šiandieniame Europos Sąjungos saugumo kontekste.

  • Klaipėdos senamiestis ir naujamiestis atsinaujins: savivaldybės parama pasieks virš trisdešimt pastatų

    Klaipėdos senamiestis ir naujamiestis atsinaujins: savivaldybės parama pasieks virš trisdešimt pastatų

    Klaipėdos miesto savivaldybė, siekdama išsaugoti senamiesčio ir naujamiesčio istorinį veidą, šiemet numatė reikšmingą finansavimą Fasadų rėmimo programai. Iš viso planuojama atnaujinti 38 pastatus: penki iš jų yra Klaipėdos miesto kultūros paveldo objektai, keturių pastatų fasadų tvarkymo darbai pradėti dar pernai, o likę 29 objektai į programą įtraukti šiemet – jų fasadai bus tvarkomi artimiausiu metu.

    „Rudenį miesto tarybos priimtas sprendimas išplėsti fasadų tvarkymo programos teritoriją pasiteisino su kaupu – matome, kad žmonėms to reikėjo. Paraiškų daugiau, įsitraukimo daugiau ir pats miestas nuo to tik laimi. Smagu, kad tvarkysis ne tik senamiestis, bet ir naujamiestis – vis daugiau pastatų palaipsniui atgaus savo tikrąjį veidą. Kartu tai ir apie mūsų istoriją – norisi, kad Klaipėda išlaikytų savo charakterį, savo unikalumą, ir tokie projektai prie to labai prisideda. Tikiu, kad tai įkvėps ir kitus – kuo daugiau tvarkomės, tuo gražesnėje aplinkoje gyvename patys“, – sako Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

    Fasadų tvarkymui šiemet skirta 600 tūkst. eurų. Vertinant gautas paraiškas, pirmajame etape dalinis finansavimas patvirtintas 13 pastatų: Žvejų g. 2 ir 11, Turgaus a. 23, Turgaus g. 3, Baltikalnio g. 7 ir 8, Kepėjų g. 15, Tiltų g. 17, Tilžės g. 28, Galinio Pylimo g. 15 ir 18, Jono g. 8 bei Kurpių g. 11. Šiems objektams prioritetas suteiktas dėl jų matomumo svarbiausiose senamiesčio vietose arba dėl planuojamo kompleksinio sutvarkymo.

    Savivaldybė numatė ir galimybę skirti papildomų lėšų, kad parama pasiektų dar 16 pastatų, esančių prioritetinėje eilėje: Liepų g. 42, H. Manto g. 3, 5, 63, 73, 76 ir 80, J. Janonio g. 5, Puodžių g. 22, Šaulių g. 32, S. Nėries g. 12 ir 14, I. Kanto g. 6, S. Daukanto g. 27 bei K. Donelaičio g. 10 ir 13. Taip siekiama, kad nė viena tinkama paraiška neliktų be dėmesio.

    Atskira 270 tūkst. eurų lėšų dalis numatyta saugomų kultūros paveldo objektų atnaujinimui. Savivaldybės parama suplanuota penkiems projektams: Aukštoji g. 5 numatomas fasado ir stogo remontas, o H. Manto g. 37 pastatui – langų, durų ir mūro restauracija bei remontas, cokolinės dalies tvarkymas ir stogo remonto darbai. Taip pat ketinama užbaigti anksčiau pradėtus darbus Girulių pl. 4 ir K. Donelaičio g. 13, o J. Janonio g. 9 pastatui planuojama visiškai sutvarkyti stogą.

    Siekdami, kad miesto lėšos būtų naudojamos efektyviai, specialistai paraiškas vertino itin atidžiai. Kai kuriems pastatams šiemet paramos gauti nepavyko dėl reikiamų dokumentų trūkumo arba dėl neatitikimo programos tikslams.

    2025 metais Klaipėdos miesto savivaldybė užbaigė 14 senamiesčio pastatų fasadų atnaujinimo projektų. Rezultatas pasiektas užbaigus šešis dar 2024 metais pradėtus darbus, pavyzdžiui, Tiltų g. 20, Tomo g. 16 ir Bangų g. 21, taip pat visiškai sutvarkius aštuonis naujus objektus, tarp kurių – Tiltų g. 18, Tomo g. 8, Kurpių g. 3, Kepėjų g. 11 ir kiti. Be Fasadų rėmimo programos, miestas taip pat mini pernai užbaigtus tris kultūros paveldo pastatų restauravimo projektus: etapais atnaujintą Tiltų g. 1 pastatą, sutvarkytą Daržų g. 1 fachverkinį pastatą ir Sukilėlių g. 18 namo stogo remontą.

    Pernai rudenį Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą, leidžiantį dėl dalinės fasadų tvarkymo paramos kreiptis ir naujamiesčio pastatų savininkams. Kartu išplėtus programos teritoriją, buvo padidintas ir vienam objektui galimas skirti finansavimas. Maksimali parama dabar gali siekti 50 tūkst. eurų, kai tvarkomas plotas viršija 500 kv. m. Įprastai maksimali parama sudaro 30 tūkst. eurų ir gali padengti iki 70 proc. darbų vertės.

    Saugomų kultūros paveldo pastatų savininkams sudarytos dar palankesnės sąlygos: jiems gali būti skiriama iki 90 tūkst. eurų parama, apimanti ne tik fasado, bet ir kitus išsaugojimo darbus.

    Platus šių metų tvarkomų pastatų sąrašas, savivaldybės teigimu, rodo tiek miestiečių įsitraukimą, tiek nuoseklų siekį investuoti į miesto istoriją. Tikimasi, kad atnaujinti senieji pastatai suteiks Klaipėdai daugiau gyvybės ir taps svarbiu istorijos liudijimu ateities kartoms.

  • Vilnius perima 381 gatvę: kodėl „Registrų centras“ iki šiol tam priešinosi?

    Vilnius perima 381 gatvę: kodėl „Registrų centras“ iki šiol tam priešinosi?

    Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ketinama teikti sprendimo projektą dėl gatvių, kurios iki 1998 m. buvo Vilniaus miesto teritorijoje, perėmimo savivaldybės nuosavybėn. Vadovaujantis valstybės turto perėmimo savivaldybės nuosavybėn įstatymu, į projektą įtrauktos 381 gatvės.

    Tokio sprendimo poreikis atsirado po to, kai 1997 m. šalies Vyriausybei perdavus gatves Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, „Registrų centras“ atsisakė registruoti tarybos sprendimo projekte išvardytas gatves savivaldybės vardu. Dėl to, pasak savivaldybės, buvo apsunkinta susisiekimo infrastruktūros priežiūra ir plėtra.

    Savivaldybė tikisi, kad tarybai priėmus sprendimą bus galima užbaigti faktiškai valdomų gatvių registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu, o ateityje paprasčiau spręsti su susisiekimo infrastruktūros priežiūra bei plėtra susijusius klausimus.

  • Liubarto tiltas stoja ant kojų: naktimis uždarys Geležinio Vilko gatvės atkarpą

    Liubarto tiltas stoja ant kojų: naktimis uždarys Geležinio Vilko gatvės atkarpą

    Tęsiantis Liubarto tilto, jungiančio J. Jasinskio gatvę su Žvėrynu, atnaujinimo darbams, iki birželio pradžios išliks eismo ribojimai. Tuo metu balandžio 14–18 dienomis naktimis bus laikinai perorganizuotas eismas.

    Balandžio 14–18 d. nuo 22 iki 6 val. bus uždaroma Geležinio Vilko gatvės dalis nuo Pakalnės gatvės iki Lukiškių gatvės. Nurodytu laiku eismas bus nukreipiamas A. Goštauto gatve:

    • nuo Vingio parko Šeškinės kryptimi – A. Goštauto gatvės estakada, A. Goštauto ir Gynėjų gatvėmis;
    • nuo Šeškinės Vingio parko kryptimi – iš Geležinio Vilko g. į A. Goštauto g., išvažiuojant ties degaline ir grįžtant į Geležinio Vilko g. ties Verslo trikampiu.

    Darbų metu naktimis 8, 24, 25 ir 29 maršrutų autobusai kursuos apylankomis ir laikinai nestos Gedimino prospekto stotelėje. Vietoje to bus numatyti sustojimai apylankos stotelėse „Verslo trikampis“ ir „Nepriklausomybės aikštė“. Grįžę į įprastas trasas, autobusai toliau stos įprastose maršrutų stotelėse. Dienos metu viešasis transportas kursuos įprastomis trasomis pagal galiojančius tvarkaraščius.

    Nuo 22 iki 6 val. bus uždaromas ir pėsčiųjų eismas šalia tilto. Dienos metu jis vyks įprastai – specialiosiomis priemonėmis pėstiesiems bus užtikrintas priėjimas prie visų viešojo transporto stotelių.

    Vykdant kitus tęstinius Liubarto tilto rekonstrukcijos darbus, iki birželio 5 d. Geležinio Vilko gatvėje ties J. Jasinskio gatve bus uždarytos trečiosios eismo juostos abiem kryptimis. Darbų zonoje greitis ribojamas iki 40 km/h.

    Jeigu darbai bus baigti anksčiau, gyventojai apie tai bus informuoti papildomai.

    Tvarkaraščiai skelbiami interneto svetainėse, o viešojo transporto judėjimą realiu laiku galima stebėti „JUDU“ virtualioje švieslentėje.

  • Šventinė nuotaika Vilniaus rajone: „SIGNUM INTER“ centruose vaikai stebino idėjomis

    Šventinė nuotaika Vilniaus rajone: „SIGNUM INTER“ centruose vaikai stebino idėjomis

    Per pavasario mokinių atostogas, kovo 30–balandžio 3 d., VšĮ „SIGNUM INTER“ įsteigtuose Juodšilių, Kalviškių ir Parudaminio vaikų dienos centruose tvyrojo velykinė nuotaika. Vaikai žaidė stalo ir komandinius žaidimus, kūrė bei piešė šventines atvirutes, atsinešė nudažytus margučius, juos rideno.

    Centruose netrūko jaukumo ir šilumos: vaikai vaišinosi gardžiomis vaišėmis, o dalyviai, įsitraukę į margučių ridenimo konkursą, sulaukė ir velykinių prizų.

    Šventinės veiklos skatino vaikų kūrybiškumą ir bendravimą tarpusavyje. Mažieji noriai dalijosi margučių dekoravimo idėjomis ir įspūdžiais, o centrų darbuotojai pasirūpino, kad kiekvienas jaustųsi įtrauktas ir svarbus. Tokios iniciatyvos stiprina bendruomeniškumą ir suteikia daug teigiamų emocijų.

    Pabrėžiama, kad tokie vaikų dienos centrai Vilniaus rajone yra ypač reikalingi – čia vaikai gali turiningai leisti laisvalaikį ir gauti jiems būtinas socialines paslaugas.

    Dėkojama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyriui, teikiančiam profesionalias konsultacijas steigiant vaikų dienos centrus bei padedančiam spręsti aktualius klausimus.

    Inf. ir nuotr. VšĮ „SIGNUM INTER“