CP v2

Blog

  • Šaldytuve dar liko baltoji dešra? Per 15 minučių pasigaminsite vakarienę kaip itališkoje trattorijoje

    Makaronai su baltąja dešra – vienas tų patiekalų, kuris išgelbsti, kai trūksta idėjų greitai vakarienei, o šaldytuve po švenčių dar guli nepanaudotas ingredientas. Užtenka keliolikos minučių, kad paruoštumėte kvapnų, kremišką patiekalą, įkvėptą itališkos virtuvės. Šie makaronai žavi paprastumu, tačiau kartu ir ryškiu skoniu, kurį sukuria taikliai parinkti priedai.

    Nereikia nei sudėtingų produktų, nei valandų prie viryklės, kad ant stalo atsirastų išties gardus maistas. Makaronai su baltąja dešra – puikus „zero waste“ pavyzdys: panaudojate produktą, kuris dažnai lieka po švenčių, ir suteikiate jam visiškai naują „gyvenimą“.

    Švelni ir sultinga baltoji dešra puikiai dera su kremišku padažu, ruošiamu su grietinėle. Garstyčių ir krienų priedas subalansuoja riebumą ir suteikia patiekalui charakterio. Rezultatas – skonis lyg iš geros trattorijos, o paruošimas užtrunka mažiau nei 20 minučių.

    Svarbu ir tai, kad receptą lengva pritaikyti pagal turimus produktus: įdėkite daugiau česnako, pabarstykite parmezanu arba papildykite daržovėmis, jei jų turite po ranka.

    Ingredientai:

    Gaminimo būdas:

  • Roviate sode kaip piktžolę, o kroatai valgo kilogramais: štai kodėl verta palikti

    Paprastoji portulaka, dar vadinama daržine portulaka, auga beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Ją galima auginti namuose – balkone, ant palangės ar darže – ir naudoti salotoms, sriuboms ar greitai keptiems patiekalams. Nors mūsų daržuose ji dažnai laikoma įkyriu „svečiu“, Kroatijoje ir Graikijoje tai vienas būtinų vasaros meniu ingredientų.

    Šiose šalyse portulaka vertinama dėl savito skonio – lengvai sūroko, gaivaus, kiek rūgštoko, su ryškesne riešutų nata. Be to, ji puikiai malšina troškulį: stori lapai kaupia vandenį ir elektrolitus, todėl Viduržemio jūros klimato karštyje toks augalas yra itin naudingas.

    Portulaka laikoma vienu turtingiausių augalinių omega-3 riebalų rūgščių (alfa-linoleno rūgšties) šaltinių – jų joje gali būti daugiau nei daugelyje kitų žalių lapinių augalų. Taip pat joje gausu vitaminų A ir C, o kartu – magnio ir kalio. Dėl šių medžiagų portulaka dažnai įvardijama kaip vertingas raciono papildymas, galintis prisidėti prie normalios širdies veiklos ir kraujospūdžio palaikymo. Augale yra ir kalcio bei geležies, todėl jis gali būti naudingas vegetarams ir veganams.

    Vis dėlto portulaka tinka ne visiems. Nėščiosioms, žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, bei turintiems vadinamąjį „tingaus žarnyno“ sindromą jos reikėtų vengti arba vartoti itin atsargiai. Priežastis – oksalatai (kaip ir rūgštynėse ar špinatuose), kurie vartojami dideliais kiekiais gali skatinti inkstų akmenų susidarymą ir apsunkinti virškinimą jautresniems žmonėms.

    Prieš renkant portulaką svarbu įsitikinti, kad ji auga švarioje vietoje, kur nenaudojamos cheminės priemonės. Skaniausia ji būna prieš žydėjimą, kai ūgliai yra patys sultingiausi.

    Virtuvėje portulaka patogi tuo, kad valgoma visa – ir lapeliai, ir traškūs stiebeliai. Jos sultys yra šiek tiek gleivėtos tekstūros, todėl gali natūraliai tirštinti sriubas ar padažus be miltų ar užkepėlės. Portulaką galima dėti į vaisių–daržovių kokteilius, kad jie taptų maistingesni, arba marinuoti acte ir naudoti kaip kaparių pakaitalą.

    Balkanuose populiarus būdas – patiekti portulaką šiltą su bulvėmis ir gausiu kiekiu alyvuogių aliejaus: toks patiekalas primena mums įprastus valgius su špinatais ar burokėlių lapais. Švieži portulakos lapai taip pat puikiai dera su pieno produktais – graikišku jogurtu, feta ar varške.

    Jei norisi paprasto patiekimo, portulaką galima sumaišyti su alyvuogių aliejumi, druska ir citrinos sultimis. Pasirinktinai įdėkite pjaustytą pomidorą arba apibarstykite sutrupinta feta – toks priedas puikiai tinka prie ant grotelių keptos žuvies ar mėsos.

  • Pietums verdu lengvą meksikietišką vištienos sriubą: sušildo, sotina ir neapsunkina

    Meksikietiška vištienos sriuba – tai tikra spalvų ir skonių puota viename puode. Skirtingai nei sunkesnė versija su jautiena (chili con carne), variantas su vištiena leidžia atsiskleisti švelniam mėsos skoniui, kuris puikiai dera su kukurūzų saldumu ir būdingu romėniškų kmynų aromatu. Sriuba ne tik maloniai sušildo, bet ir pakelia nuotaiką savo sodria spalva. Tai puikus pasirinkimas tomis dienomis, kai pavasaris dar nelepina šiluma.

    Viena vertus, sotumo suteikia pupelės ir vištiena – tai puikūs baltymų šaltiniai. Kita vertus, čili pipiruose esantis kapsaicinas natūraliai spartina medžiagų apykaitą ir šildo organizmą iš vidaus. Be to, ši sriuba labai universali: jos aštrumą lengva reguliuoti pagal savo skonį ir pritaikyti visiems namiškiams.

    Meksikoje panašios sriubos dažnai patiekiamos su priedais, kurie subalansuoja aštrumą. Keli lašai laimo sulčių, šviežia kalendra ar kreminio avokado riekelės – tai ne tik papuošimas, bet ir skanus paįvairinimas. Šie ingredientai suteikia patiekalui gaivumo, o kiekvienas šaukštas gali skambėti šiek tiek kitaip.

    Patiekite sriubą su šaukštu grietinės, pabarstykite kapota kalendra ir šalia įdėkite laimo skiltelę, kad kiekvienas galėtų įsispausti pagal skonį. Skanaus!

  • Zakopanėje paragavau haluškių ir nepatikėjau: namuose atkūriau tą patį skonį

    Pirmą kartą haluškių paragavau mažoje Zakopanės užeigoje, kai po ilgo pasivaikščiojimo nuo lietaus užsukau sušilti. Nieko ypatingo nesitikėjau, tačiau gavau patiekalą, kuris akimirksniu patraukė dėmesį. Iš pažiūros paprasti kukuliai turėjo kažką išskirtinio – kuklumą, bet kartu ir gilų, tikrai naminį skonį. Nuo tada haluškės vis sugrįždavo mintyse, todėl nusprendžiau pabandyti atkurti jas savo virtuvėje.

    Labiausiai anuomet sužavėjo tų kalnietiškų haluškių autentiškumas. Jos nebuvo vizualiai tobulos, neatrodė kaip iš prabangaus restorano, tačiau skonis priminė tradicinę virtuvę, paremtą paprastais, patikimais ingredientais.

    Ilgai galvojau, kas haluškes daro tokias ypatingas. Atsakymas pasirodė labai paprastas – bulvės. Jos sudaro pagrindą, o visa kita tėra skoniui užbaigti. Būtent šis paprastumas ir kuria tą „priklausomybę“, dėl kurios haluškės iš Zakopanės įstringa atmintyje. Todėl nusprendžiau pasigaminti savas – kuo panašesnes į tas, kurias ragavau Podhalėje.

    Gardžių Podhalės kukulių paslaptis slypi tinkamai paruoštose bulvėse ir proporcijose, kurios leidžia išgauti idealią tešlos konsistenciją.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Geriausia dalis atėjo vėliau – patiekimas. Mano haluškės atsidūrė keptuvėje su pakepintu svogūnu, sūriu ir šonine. Aromatas iškart priminė Zakopanę ir tą mažą užeigą, nuo kurios viskas ir prasidėjo.

  • „Artemis II“ astronautai prabilo apie šiurpą keliantį grįžimą: užtenka 1 laipsnio klaidos

    „Artemis II“ astronautai prabilo apie šiurpą keliantį grįžimą: užtenka 1 laipsnio klaidos

    Artėdami prie Žemės „Artemis II“ misijos astronautai sutvarkė savo „Orion“ kapsulę prieš artėjantį „ugninį“ sugrįžimą į atmosferą ir pasidalijo įspūdžiais apie istorinį skrydį aplink Mėnulį. Kelionę jie apibūdino kaip siurrealistinę ir itin gilią patirtį.

    Ketvirtadienį, priešpaskutinę misijos dieną, žmonijos pirmieji Mėnulį po daugiau nei pusės amžiaus vėl pasiekę tyrinėtojai buvo mažiau nei 240 tūkst. kilometrų nuo namų – atstumas iki Žemės sparčiai mažėjo.

    Pilotas Victoras Gloveris pabrėžė, kad svarbiausia – saugiai sugrįžti, nes didelė dalis misijos vertės grįžta kartu su įgula.

    „Turime grįžti. Jūs jau matėte daug duomenų, bet visa geriausia dalis grįžta su mumis. Yra dar tiek daug nuotraukų, tiek daug istorijų“, – sakė V. Gloveris, pridūręs, kad „skristi per atmosferą tarsi ugnies kamuolyje taip pat yra gili patirtis“.

    Misijos vadas Reidas Wisemanas teigė, kad ypač neįprastas jausmas buvo beveik valandą būti visiškai atskirtiems nuo ryšio su žmonija, kai erdvėlaivis slinko už Mėnulio.

    „Mūsų smegenims tenka daug ką apdoroti… ir tai yra tikra dovana“, – trečiadienio vakarą, per pirmąją įgulos spaudos konferenciją nuo pat starto, sakė R. Wisemanas.

    Pirmadienį, praradę ryšį už Mėnulio, R. Wisemanas, V. Gloveris, Christina Koch ir kanadietis Jeremy Hansenas tapo toliausiai nuo Žemės kada nors buvusiais žmonėmis – maksimalus atstumas siekė 406 771 kilometrą. Vėliau jie pasuko atgal į Žemę.

    Išnirę iš už Mėnulio, astronautai iš savo perspektyvos stebėjo įspūdingą visišką Saulės užtemimą – Mėnulio diskas visiškai uždengė Saulę.

    V. Gloveris pažymėjo, kad balandžio 1 dieną Floridoje įvykęs startas sumažino Mėnulio tolimojoje pusėje matomą apšvietimą, tačiau užtemimas tapo savotišku „paguodos prizu“.

    „Tai buvo viena didžiausių dovanų“, – sakė jis.

    Nors prieš penktadienį laukiančią sugrįžimo fazę įtampa juntama, NASA vadovybės atstovas Amitas Kshatriya pabrėžė, kad visame pasaulyje žmones sujaudino įgulos atvirumas kalbant apie šeimą ir artimuosius. Jo teigimu, tai primena, kodėl tokios misijos apskritai vykdomos.

    „Jei negalime nusinešti meilės į žvaigždes, tai ką mes darome? Todėl kartais siunčiame žmones, o ne robotus – tam, kad turėtume tą tiesioginį liudijimą“, – sakė A. Kshatriya.

    Visų dėmesys dabar sutelktas į penktadienį numatytą įėjimą į atmosferą ir nusileidimą Ramiajame vandenyne netoli San Diego. Šis etapas laikomas ne mažiau dinamišku ir pavojingu nei startas. Gelbėjimo laivas „USS John P. Murtha“ jau buvo jūroje, o karinių lėktuvų ir sraigtasparnių grupė pasirengusi prisijungti prie operacijos.

    Tai pirmas kartas nuo 1972 metų „Apollo 17“ misijos, kai NASA ir JAV Gynybos departamentas kartu organizuoja Mėnulio įgulos sugrįžimą.

    „Orion“ kapsulė į atmosferą grįš milžinišku greičiu: prognozuojama, kad ji skries 10 657 metrais per sekundę (apie 38 367 kilometrus per valandą). Tai ne rekordas, tačiau greitis – sunkiai suvokiamas.

    Skrydžio vadovas Jeffas Radiganas pabrėžė, kad kritiškai svarbu tiksliai pataikyti į reikiamą įėjimo į atmosferą kampą – paklaida negali viršyti vieno laipsnio.

    „Nereikia sukti aplinkui. Turime pataikyti į tą kampą tiksliai – kitaip sėkmingo sugrįžimo nebus“, – sakė J. Radiganas.

    Valdymo centras itin atidžiai stebės, kaip laikysis kapsulės šiluminis skydas. Per vienintelį ankstesnį „Orion“ bandymą skristi prie Mėnulio 2022 metais (be įgulos) šiluminis skydas patyrė gerokai daugiau pažeidimų, nei tikėtasi, kai įėjimo į atmosferą metu teko atlaikyti maždaug 2 760 laipsnių Celsijaus karštį.

    Vietoje to, kad „Artemis II“ misijai būtų keičiamas šiluminis skydas ir tai dar labiau atidėtų skrydį, NASA pakoregavo kapsulės nusileidimo trajektoriją, siekdama sumažinti laiką, kai skydas patiria ekstremalią kaitrą. Kitų misijų – „Artemis III“ ir vėlesnių – kapsulės turėtų skristi su perdarytais šiluminiais skydais.

    Numatoma, kad „Artemis III“ misijoje astronautai treniruosis sujungti kapsulę su vienu ar dviem nusileidimo moduliais orbitoje aplink Žemę. O „Artemis IV“ 2028 metais turėtų siekti išlaipinti du astronautus netoli Mėnulio pietų ašigalio – tai būtų žingsnis link tvarios bazės, kurios kūrimą NASA laiko ilgalaikiu tikslu.

    NASA pareigūnai vengia viešai skelbti rizikos vertinimo skaičius beveik 10 dienų trukmės misijai, tačiau pripažįsta, kad didžiausios grėsmės kyla starto ir sugrįžimo metu.

    „Dabar esame finišo tiesiojoje. Esame pačioje misijos pabaigoje, ir akivaizdu, kad įgulos sugrąžinimas namo bei saugus nusileidimas yra reikšminga rizikos dalis, kuri dar prieš akis“, – sakė NASA atstovė Lakiesha Hawkins.

  • Kosmosas visiškai tylus, bet mokslininkai rado būdą „išgirsti“ juodąją skylę

    Kosmosas visiškai tylus, bet mokslininkai rado būdą „išgirsti“ juodąją skylę

    Jei be skafandro dreifuotumėte kosmoso vakuume, paskutinės akimirkos prieš mirtį būtų visiškai tylios.

    Taip yra todėl, kad kosmose medžiagos tankis per mažas, jog garso banga galėtų keliauti nuo vienos dalelės prie kitos. Garsas sklinda tada, kai terpėje esančios dalelės stumdosi ir perduoda energiją, o jai pasiekus mūsų ausis ima virpėti jautri ausies būgnelio membrana.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kosmoso negalime patirti klausa. Mokslininkai rado ne vieną būdą kosminius signalus paversti garsovaizdžiais, kurie skamba keistai, įspūdingai ir kartais net padeda moksliškai geriau suprasti duomenis. Tokiu būdu galima „išgirsti“ ir juodąją skylę.

    Kosmoso tyrimai iš esmės yra signalų vertimas į prasmingą informaciją. Didžioji dalis iš Visatos gaunamų signalų priklauso elektromagnetiniam spektrui, tačiau žmogaus rega apima tik siaurą jo dalį. Kiti signalai gali būti plazmos bangų matavimai arba gravitaciniai bangavimai pačioje erdvėlaikio struktūroje.

    Šį principą lengva suprasti prisiminus, kaip informacija užkoduojama radijo bangomis ar šviesos impulsais optiniuose kabeliuose, kad žmonės galėtų bendrauti. Patys signalai mūsų pojūčiams neturi įgimtos prasmės – juos reikia iššifruoti, kitaip tariant, išversti į formą, kurią galime interpretuoti.

    Astronomijoje didelė dalis duomenų paverčiama vaizdais. Tai ypač patogu, kai dirbama su šviesa. Tačiau bangos kosmose gali „keliauti“ įvairiais būdais, ir kai kuriais atvejais logiškiau duomenis paversti garsu.

    Vienas iš metodų – tiesioginis vaizdo duomenų pavertimas garsu: šviesos taškai tampa natomis. Kitu atveju paimami bangų duomenys ir susiejami su girdimų dažnių skale. Taip galima atkurti, pavyzdžiui, slėgio bangas, sklindančias karštose dujose aplink supermasyvią juodąją skylę, arba plazmos bangas, judančias išilgai Žemės magnetinio lauko linijų.

    Kiekvienas Saulės sistemos kūnas sukuria savitą „garsovaizdį“. Pavyzdžiui, Saulė, jei garsas galėtų sklisti kosmosu, skambėtų tarsi nuolatinis riaumojimas: jos paviršių nuolat „verda“ kylantys ir grimztantys konvekciniai srautai, kai kurie jų – didesni už Teksaso valstiją. Mokslininkai skaičiuoja, kad toks garsas siektų apie 100 decibelų.

    Saturnas ir Jupiteris, turintys sudėtingas žiedų ir palydovų sistemas, taip pat generuoja signalus, kuriuos pavertus garsu galima išgirsti keistą, kone „ateivišką“ muziką.

    Pirmieji „garsai iš kosmoso“ užfiksuoti 1933 metais, kai astronomas Karlas Guthe’is Jansky pastatė besisukantį radijo teleskopą, pramintą „Jansky’s Merry-Go-Round“. Prietaisas buvo skirtas aptikti tam tikro dažnio radijo bangas.

    Kai duomenys ėmė plaukti, Jansky pastebėjo nuolatinį fone girdimą šnypštimą. Vėliau jis nustatė, kad tai ne atsitiktinis triukšmas, o radijo spinduliuotė iš paties Paukščių Tako centro.

    Tokie duomenų vertimai į garsą daromi ne vien pramogai, nors įspūdis dažnai būna stiprus. Garsas suteikia kitą būdą pasiekti ir patirti informaciją, o tai kartais padeda mokslininkams pastebėti smulkias detales, kurios vaizduose gali praslysti pro akis.

    Pats kosmosas išlieka tylus – toks jis yra nuo tada, kai Visata pakankamai išsiplėtė ir išsisklaidė ankstyvuoju laikotarpiu ją užpildžiusi „taškoma“ plazma. Vis dėlto, pasitelkus technologinius sprendimus, galime atverti klausą Visatai ir patirti erdvėlaikį visiškai nauju būdu.

  • „Artemis II“ grįžta į Žemę: hipergarsinis skrydis, 10 tūkst. °C karštis ir ryšio tyla

    „Artemis II“ grįžta į Žemę: hipergarsinis skrydis, 10 tūkst. °C karštis ir ryšio tyla

    Sėkmingai įvykdžiusi misiją prie Mėnulio, „Artemis II“ įgula ruošiasi sugrįžti į Žemę. Keturi astronautai pasiekė naują rekordą – nuo mūsų planetos buvo nutolę iki 406 771 kilometro.

    Kelionės pabaiga bus viena sudėtingiausių: erdvėlaivis turės hipergarsiniu greičiu įskrieti į Žemės atmosferą, patirdamas milžinišką karštį, o vėliau nusileisti Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos krantų. Nusileidimas numatomas apie balandžio 10 d. 20 val. vietos laiku.

    Įskridimas į atmosferą – paskutinis didysis išbandymas dešimties dienų misijoje. Tai pavojinga procedūra, tačiau kapsulėje įdiegta daugybė technologijų, skirtų apsaugoti įgulą.

    „Orion“ kapsulė, kuria skrenda „Artemis II“ astronautai, atmosferos ribą pasieks judėdama didesniu nei 11 km/s greičiu (apie 40 000 km/h). Tai maždaug 40 kartų greičiau nei skrenda keleivinis lėktuvas.

    Pagal kinetinę energiją skirtumas dar ryškesnis: įskridimo metu „Orion“ kapsulė vienam masės kilogramui turės beveik 2 000 kartų daugiau kinetinės energijos nei keleivinis lėktuvas. Kad būtų galima išskleisti parašiutus ir saugiai nusileisti, šią energiją reikia sumažinti beveik iki nulio.

    Erdvėlaiviai lėtėja atlikdami valdomą įskridimą per viršutinius atmosferos sluoksnius. Čia jie naudoja aerodinaminį pasipriešinimą kaip „stabdį“. Skirtingai nei lėktuvai, kurie projektuojami taip, kad būtų kuo aptakesni ir patirtų mažesnį pasipriešinimą, grįžtantys erdvėlaiviai kuriami priešingu principu – kad pasipriešinimas būtų maksimalus ir padėtų greičiau sulėtėti.

    Toks lėtėjimas gali būti itin atšiaurus. Apkrovos dažnai apibūdinamos g jėgomis – tai pagreičio arba lėtėjimo jėga, palyginta su įprasta Žemės gravitacija. Pavyzdžiui, „Formulės 1“ pilotas posūkyje gali patirti daugiau nei 5 g – tai arti ribos, kurią žmogus dar gali pakelti neprarasdamas sąmonės.

    Mažos, be įgulos grįžtančios kapsulės dažnai tiesiog „sminga“ į atmosferą ir staigiai sulėtėja. Toks įskridimas trunka trumpiau nei minutę, o g jėgos gali viršyti 100 – tai priimtina robotinėms sistemoms, bet ne žmonėms.

    Įgulos kapsulės, tokios kaip „NASA“ „Orion“, naudoja keliamąją jėgą, kad sulėtintų įskridimą ir sumažintų apkrovas iki žmogui išgyvenamų lygių. Dėl to įskridimas trunka kelias minutes.

    „Orion“ į atmosferą grįš skriedama daugiau nei 30 kartų greičiau už garsą. Aplink erdvėlaivį susiformuos smūgio banga, o oro temperatūra gali pasiekti 10 000 °C ir daugiau – tai maždaug du kartus karščiau nei Saulės paviršius.

    Tokio karščio veikiamas oras virsta elektriškai įkrauta plazma, kuri laikinai blokuoja radijo signalus. Dėl to astronautai sunkiausios nusileidimo dalies metu negalės palaikyti ryšio.

    Išgyventi ekstremalias sąlygas padeda kruopščiai parinkta skrydžio trajektorija, siekiant kiek įmanoma sumažinti kaitrą. Be to, kapsulė turi šiluminės apsaugos sistemą – izoliacinį sluoksnį, saugantį erdvėlaivį ir įgulą nuo hipergarsinio srauto išorėje.

    Ši apsauga pritaikoma konkrečiam aparatui ir misijai: daugiau karščio atlaikančios medžiagos naudojamos tose vietose, kur tikimasi didžiausių apkrovų, taip pat tiksliai parenkamas sluoksnių storis. Įskridimo metu dalis medžiagų įkaista iki raudonumo ir palaipsniui ardomos, tačiau būtent taip jos sugeria energiją ir padeda ją „išnešti“ į išorę.

    Dėl tokio projektavimo „Artemis“ gali judėti per aplinką, kurioje oras įkaista iki 10 000 °C, o šiluminio skydo paviršiaus temperatūra išlieka apie 3 000 °C.

    Daugelis erdvėlaivių naudoja vadinamąsias abliacines medžiagas – dažniausiai anglies pluošto ir fenolinės dervos derinį. Tokie šiluminiai skydai sugeria energiją ir išskiria palyginti vėsesnes dujas, kurios formuoja apsauginį sluoksnį prie kapsulės paviršiaus ir padeda sumažinti kaitrą.

    „Orion“ kapsulėje naudojama abliacinė medžiaga vadinama AVCOAT. Tai patobulinta technologija, naudota ir „Apollo“ kapsulėse, kai jos grįždavo iš Mėnulio XX a. 7–8 dešimtmečiais.

    Nors „Artemis I“ – bandomoji misija be įgulos – buvo sėkminga, tuomet šiluminio skydo ardymasis įskridimo metu buvo didesnis, nei tikėtasi: kai kuriose vietose nuo skydo atsiskyrė stambesnės medžiagos dalys.

    Po ilgų patikrų ir analizės inžinieriai nusprendė „Artemis II“ misijoje naudoti tą patį skydo tipą. Jų vertinimu, „Artemis I“ atveju problemą galėjo lemti slėgio susikaupimas medžiagos viduje vadinamosios „šoktelėjimo“ fazės metu, kai erdvėlaivis trumpam išeina iš atmosferos atvėsti, o tada atlieka antrą įskridimą.

    „Artemis II“ trajektoriją nuspręsta šiek tiek pakoreguoti: išlaikyti keliamąją jėgą, tačiau padaryti „šoktelėjimą“ mažiau ryškų.

    Misijos pasiekimai įspūdingi, tačiau daugeliui svarbiausia – kad sudėtingiausias etapas baigtųsi sėkmingai ir įgula būtų saugiai pasitikta Žemėje.

  • Injekciniai peptidai – nauja jaunystės mada: kas juose iš tiesų ir kokia rizika sveikatai?

    Injekciniai peptidai – nauja jaunystės mada: kas juose iš tiesų ir kokia rizika sveikatai?

    Injekciniai peptidai tampa nauja grožio industrijos ir „anti-age“ tendencija. Socialiniuose tinkluose jie pristatomi kaip priemonė odos atstatymui, kolageno gamybai ir net „ląstelių atjauninimui“. Šių produktų gausu interneto parduotuvėse, dažnai – iš užsienio tiekėjų, nors nemaža dalis peptidų Australijoje nėra aiškiai reglamentuojami.

    Tačiau kas iš tiesų yra šiuose preparatuose ir ar jie saugūs?

    Anksčiau šiais metais Jungtinėse Valstijose trys asmenys buvo nubausti tūkstantinėmis baudomis dėl to, kad viename „anti-age“ festivalyje Las Vegase teikė peptidų injekcijas dviem moterims, kurios vėliau susirgo kritiškai. Farmacijos priežiūros institucija taip ir negalėjo nustatyti, kodėl jos susirgo ir kokios tiksliai medžiagos buvo serumuose.

    Mūsų darbas su kolegomis „Steroid QNECT“ – karštąja linija, kur žmonės gali konfidencialiai gauti patarimų apie išvaizdą ir pajėgumą gerinančias medžiagas – rodo, kad peptidus jau leidžiasi ir Australijoje. Tačiau reguliavimas nespėja, o mokslinių įrodymų, ar peptidų „anti-age“ pažadai pagrįsti ir ar jie saugūs žmonėms, vis dar trūksta.

    Kas yra peptidai ir kodėl jie traukia dėmesį?

    Peptidai – tai trumpos aminorūgščių grandinės, sudarančios baltymų „statybinius blokelius“. Organizme jie veikia kaip cheminiai „pasiuntiniai“ ir dalyvauja įvairiuose procesuose, įskaitant odos atstatymą bei uždegimo slopinimą.

    Kūnas peptidus gamina natūraliai. Sintetiniai peptidai kuriami siekiant imituoti arba sustiprinti šias natūralias funkcijas.

    Kai kurie peptidai turi aiškias medicinines paskirtis. Pavyzdžiui, gliukagoną primenančio peptido-1 (GLP-1) grupės vaistai, tokie kaip semagliutidas, patvirtinti diabeto gydymui ir svorio kontrolei. Jie taip pat parduodami kaip „Ozempic“ ir „Wegovy“, o jų veiksmingumas paremtas stipriais klinikinių tyrimų duomenimis.

    Tačiau vis daugiau peptidų reklamuojama kosmetikos ir senėjimo lėtinimo tikslais, neturint Australijos terapinių prekių reguliuotojo patvirtinimo.

    Kaip peptidai parduodami ir kaip apeinamas reguliavimas?

    Tokie peptidai kaip GHK-Cu, BPC-157 ir TB-500 internete siūlomi su pažadais skatinti kolageno gamybą, spartinti odos atsistatymą, mažinti raukšles ir net „atversti“ kai kuriuos biologinio senėjimo požymius.

    Reglamentuojami injekciniai peptidai priskiriami tik pagal receptą išduodamiems vaistams. Tai reiškia, kad juos turėtų skirti ir prižiūrėti kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas, esant pagrįstai medicininei indikacijai.

    Australijos priežiūros institucijos jau yra skyrusios baudas įmonėms už neteisėtą svorio mažinimo injekcijų reklamavimą tiesiogiai vartotojams. Tuo pačiu Terapinių prekių administracija (TGA) kai kuriuos sintetinius peptidus, dar nepatvirtintus vartoti žmonėms, pavyzdžiui, BPC-157, yra įtraukusi į 4 sąrašo (Schedule 4) medžiagų kategoriją.

    Vis dėlto internete dažnai platinami produktai parduodami kaip „tyrimams skirti chemikalai“ su žyma „nevartoti žmonėms“. Praktikoje jie neretai supakuojami, dozuojami ir pateikiami taip, kad akivaizdžiai taikomi žmogaus vartojimui. Pardavėjai dažniausiai prašo minimalios amžiaus ar tapatybės patikros, žada greitą pristatymą ir „aukštą grynumą“ (pavyzdžiui, 99 proc. ir daugiau).

    Taip susiformuoja lygiagreti rinka, veikianti už klinikinės priežiūros ir reguliavimo apsaugų ribų. Nors receptinių peptidų importas ar laikymas be leidimo gali užtraukti baudas ar teisines pasekmes, globalioje skaitmeninėje rinkoje kontrolė yra sudėtinga.

    „Injekcijų kultūra“ ir auganti rizika

    Injekcijos vis mažiau laikomos tabu, ypač kosmetikos ir gerovės industrijoje. Daugelis kosmetinių injekcijų (įskaitant nuo raukšlių ar užpildų procedūras) taip pat susijusios su tik pagal receptą skiriamomis medžiagomis. Tačiau yra klinikų, kur injekcijos siūlomos esant minimaliai gydytojų priežiūrai.

    Ši platesnė „injekcijų kultūra“, kartu su didėjančiu steroidų vartojimu, gali mažinti barjerus eksperimentinėms praktikoms, įskaitant peptidų leidimąsi.

    Ką sako mokslas: įrodymų žmonėms trūksta

    Daugeliui „anti-age“ ir odos sveikatai reklamuojamų peptidų aukštos kokybės įrodymų, gautų tiriant žmones, vis dar yra mažai. Teiginiai, kad GHK-Cu, BPC-157 ar TB-500 padeda regeneruoti audinius, spartinti gijimą ar slopinti uždegimą, dažnai remiasi nedideliu skaičiumi laboratorinių tyrimų su ląstelėmis ar gyvūnais, bet ne su žmonėmis.

    Pavyzdžiui, yra ribotų duomenų, kad GHK-Cu gali būti susijęs su kolageno gamyba, o tyrimuose su pelėmis – su žaizdų gijimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad tokie pat rezultatai bus pasiekiami žmonėms.

    Panašiai kai kurie tyrimai rodo, kad BPC-157 gali skatinti naujų kraujagyslių formavimąsi, mažinti uždegimą ir padėti gyti audiniams žiurkėms. Vis dėlto su žmonėmis atliktų tyrimų yra itin mažai: minima vos keli nedideli, prastai suprojektuoti tyrimai be kontrolinės grupės, todėl saugumas ir veiksmingumas žmonėms išlieka neaiškūs.

    Trys pagrindinės grėsmės: sudėtis, biologinis poveikis ir pačios injekcijos

    Ryškėja pasikartojantis modelis: šiandien nėra pakankamai kokybiškų įrodymų, kurie pagrįstų daugelį peptidams priskiriamų „anti-age“ pažadų.

    Pirma, problema – nežinoma produkto kokybė. Nereguliuojami peptidai gali būti neteisingai paženklinti, užteršti ar netiksliai dozuoti. Panašios bėdos jau fiksuotos gretimose nelegaliose rinkose, pavyzdžiui, su klastotais steroidais.

    Antra, egzistuoja biologinės rizikos. Peptidai, veikiantys augimo, audinių atstatymo ar hormoninius kelius, teoriškai gali skatinti ir nepageidaujamus procesus. Tai gali apimti esamų navikų augimo skatinimą arba endokrininės sistemos pusiausvyros trikdymą. Riziką didina ir tai, kad nelegaliuose „pagerinimo“ produktų kanaluose neretai aptinkami sunkieji metalai.

    Trečia, pati injekcija yra rizikinga procedūra. Ypač savarankiškai leidžiantis be sterilių sąlygų gali kilti infekcijos, pūliniai, audinių pažeidimai.

    Ką rodo praktika ir ko trūksta?

    „Steroid QNECT“ jau sulaukia besikreipiančių žmonių, kurie po internete įsigytų peptidų vartojimo nežino, ką tiksliai vartojo, kokią dozę susileido ir ko tikėtis. Kai kuriais atvejais dozės gerokai viršija tai, kas apskritai buvo tirta klinikiniuose bandymuose.

    Reikalingas aiškesnis ir nuoseklesnis peptidų tiekimo bei rinkodaros reguliavimas. Tačiau vien to gali nepakakti, atsižvelgiant į globalias ir skaitmenines tiekimo grandines.

    Veiksmingesnė reakcija turėtų apimti ir aiškią, lengvai prieinamą visuomenės sveikatos informaciją apie galimą peptidų naudą ir rizikas. Svarbiausia – sprendimai turi atspindėti realybę: dalis žmonių šias medžiagas jau vartoja.

  • Mokslininkai aptiko netikėtą aukšto kraujospūdžio priežastį smegenyse – štai kaip ją stabdyti

    Mokslininkai aptiko netikėtą aukšto kraujospūdžio priežastį smegenyse – štai kaip ją stabdyti

    Naujas tyrimas pateikė įrodymų, kad viena konkreti smegenų sritis gali prisidėti prie kai kurių padidėjusio kraujospūdžio atvejų.

    Svarbiausia – mokslininkai nurodo ir galimą būdą šį poveikį sumažinti ar net atkurti normalų kraujospūdį.

    Tyrimą atliko Brazilijos San Paulo universiteto ir Naujosios Zelandijos Oklando universiteto komanda. Pasak jų, šoninė parafascialinė sritis (pFL) gali sukelti biologinius pokyčius, dėl kurių kyla kraujospūdis.

    pFL siejama su kvėpavimo kontrole – ypač su stipriais, sąmoningais iškvėpimais, kurie pasireiškia sportuojant, kosint ar juokiantis. Tačiau bandymuose su žiurkėmis mokslininkai nustatė, kad ši sritis gali atlikti ir kitą funkciją: skatinti kraujagyslių susitraukimą.

    Šis kvėpavimo kontrolės ir signalų, veikiančių kraujagysles, derinys, tyrėjų teigimu, kai kuriais atvejais gali būti vienas iš hipertenzijos variklių. Tai galėtų paaiškinti, kodėl daugeliui žmonių kraujospūdis išlieka nekontroliuojamas net vartojant antihipertenzinius vaistus – kai kuriais vertinimais, taip nutinka maždaug 40 proc. pacientų.

    Tyrimas rodo, kad pFL neuronai gali susieti kvėpavimo ritmo pokyčius (kurie nebūtinai būtų lengvai pastebimi) su padidėjusiu simpatinės nervų sistemos aktyvumu – vadinamąja „kovok arba bėk“ reakcija, svarbia kraujospūdžio reguliavimui. Tai atitinka ankstesnius darbus, kurie hipertenziją siejo su smegenų ir nervų sistemos veikla.

    „Atsižvelgiant į tai, kad maždaug 50 proc. hipertenzija sergančių pacientų turi neurogeninę dedamąją, iššūkis yra suprasti mechanizmus, sukeliančius simpatinės sistemos suaktyvėjimą hipertenzijos metu“, – rašo tyrėjai publikuotame straipsnyje.

    „Toks atradimas suteiktų labai reikalingas klinikines gaires naujoms gydymo strategijoms“, – priduria jie.

    Eksperimentuose su žiurkėmis mokslininkai pasitelkė genetinės inžinerijos metodus, kad galėtų pFL neuronus „įjungti“ arba „išjungti“, o vėliau stebėjo pasekmes. Buvo nuolat matuojamas su kvėpavimu susijusių nervų aktyvumas, simpatinės nervų sistemos aktyvumas ir kraujospūdis.

    Aktyvavus pFL neuronus daliai žiurkių, buvo sužadintos kitos smegenų grandinės, kurios galiausiai padidino gyvūnų kraujospūdį. Tyrėjai detaliai sužymėjo smegenų kamieno ir nervų veiklą, nustatė, su kokiais neuronais bendrauja pFL sritis, ir palygino šiuos duomenis su kontrolinėmis žiurkėmis, neturinčiomis hipertenzijos.

    Hipertenziją turinčių žiurkių atveju pFL neuronai ne tik prisidėjo prie kvėpavimo reguliacijos, bet ir skatino kraujagyslių susitraukimą. Tai atvėrė ir galimą naują gydymo kryptį.

    „Atradome, kad esant padidėjusiam kraujospūdžiui šoninė parafascialinė sritis suaktyvėja, o kai mūsų komanda ją inaktyvino, kraujospūdis nukrito iki normalaus lygio“, – teigė Oklando universiteto fiziologas Julianas Patonas.

    Šie rezultatai taip pat iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms, turintiems miego apnėją (kvėpavimo sutrikimus nakties metu), dažniau išsivysto padidėjęs kraujospūdis. Ryšys vėl tas pats – kvėpavimas ir kraujo tėkmės kontrolė. Nors pFL neuronai nėra būtini normaliam kvėpavimui, jie suaktyvėja, kai organizme padidėja CO2 kiekis arba sumažėja deguonies lygis – būtent taip nutinka miego apnėjos epizodų metu.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai – tyrimas su gyvūnų modeliu. Tikėtina, bet dar neįrodyta, jog tokia pati nervinė grandinė taip pat veikia ir žmonėms.

    Tačiau atsižvelgiant į tai, kad su padidėjusiu kraujospūdžiu gali susidurti maždaug trečdalis pasaulio gyventojų, o dalis jų neturi galimybės gauti veiksmingų vaistų, naujų gydymo sprendimų poreikis yra itin skubus. Hipertenzija smarkiai didina širdies ligų riziką ir siejama su kitomis būklėmis, įskaitant demenciją.

    Kitas mokslininkų žingsnis – išsiaiškinti, kaip būtų galima vaistais tiksliai paveikti pFL neuronus, nepažeidžiant kitų funkcijų. Tyrėjai praneša jau padarę pažangą ir šioje srityje.

    Viena iš galimybių – taikytis ne tiesiai į smegenis, o į miego arterijų kūnelius. Tai kakle esantys ląstelių telkiniai, veikiantys tarsi smulkūs jutikliai, galintys daryti įtaką pFL neuronams iš išorės. Mokslininkų manymu, šių jutiklių slopinimas galėtų padėti „sulaikyti“ pFL srities aktyvumą.

    „Mūsų tikslas – veikti miego arterijų kūnelius. Importuojame naują vaistą, kurį pritaikome iš naujo, kad nuslopintume miego arterijų kūnelių aktyvumą ir saugiai, nuotoliniu būdu inaktyvintume šoninę parafascialinę sritį, t. y. nenaudodami vaisto, kuris prasiskverbia į smegenis“, – sakė J. Patonas.

    Nors toks kelias gali pasirodyti paprastesnis nei bandymas sukurti vaistą, kuris patikimai pasiektų smegenų audinį, strategijai vis tiek reikės išsamių tyrimų ir testavimo.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Circulation Research.

  • Vitaminas D gali stabdyti Alzheimerio baltymų kaupimąsi: 16 metų tyrimas nustebino

    Vitaminas D gali stabdyti Alzheimerio baltymų kaupimąsi: 16 metų tyrimas nustebino

    Naujas tyrimas atskleidė galimą ryšį tarp vitamino D kiekio vidutiniame amžiuje ir toksinių tau baltymo sankaupų, kurios kaupiasi Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

    Išanalizavus 793 suaugusiųjų kraujo mėginius ir smegenų vaizdinimo tyrimus paaiškėjo: kuo didesnė vitamino D koncentracija buvo žmogaus organizme vidutiniame amžiuje, tuo mažiau tau baltymo raizginių jam paprastai nustatyta po daugelio metų.

    Tyrimą atliko tarptautinė mokslininkų komanda. Nors šie duomenys neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, jie rodo reikšmingą sąsają, kurią verta tirti toliau.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad didesnis vitamino D kiekis vidutiniame amžiuje gali suteikti apsaugą nuo tau sankaupų susidarymo smegenyse, o mažas vitamino D kiekis potencialiai gali būti rizikos veiksnys, kurį įmanoma koreguoti ir gydyti, taip mažinant demencijos riziką“, – teigė neurologijos mokslininkas Martin David Mulligan iš Golvėjaus universiteto Airijoje.

    „Žinoma, šiuos rezultatus būtina papildomai patikrinti kitais tyrimais.“

    Tyrimo dalyviams vitaminas D buvo išmatuotas vieną kartą – pradinio įvertinimo metu, kai jų amžiaus vidurkis siekė 39 metus. Smegenų skenavimai, atlikti vidutiniškai po 16 metų, buvo panaudoti įvertinti tau ir amiloido beta (kito su Alzheimerio liga glaudžiai siejamo baltymo) lygius.

    Svarbu pažymėti, kad tyrime nebuvo vertinamos demencijos diagnozės. Vaizdinimo metu nė vienas iš dalyvių nesirgo Alzheimerio liga, tačiau nenormalus tau ir amiloido beta elgesys buvo laikomas ankstyvu, ikiklinikiniu Alzheimerio tipo smegenų pokyčių rodikliu.

    Nei tau, nei amiloidas beta savaime nėra „blogi“ baltymai – jie reikalingi normaliai smegenų veiklai. Žala prasideda tada, kai šie baltymai ima kauptis ir trikdyti neuronų veiklą: nyksta smegenų ląstelės, sutrinka jų tarpusavio komunikacija.

    Nors ryšio tarp vitamino D ir amiloido beta mokslininkai nenustatė, sąsaja tarp vitamino D ir tau baltymo tapo akivaizdi. Ji buvo matoma tiek vertinant visų smegenų vaizdą, tiek atskiruose regionuose, kurie, kaip žinoma, pažeidžiami pačiose ankstyviausiose Alzheimerio stadijose.

    „Kiek mums žinoma, anksčiau nebuvo tyrimų, vertinusių ryšį tarp vitamino D koncentracijos kraujo serume ir ikiklinikinės demencijos neurovaizdinimo žymenų“, – rašoma mokslininkų publikuotame straipsnyje.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad didesnės vitamino D dozės ir (arba) ilgesnis papildų vartojimas jaunesniems, kognityviai sveikiems žmonėms teoriškai galėtų būti naudingas, nes ankstyvuoju laikotarpiu „galimybių langas“ ligos rizikai mažinti yra didesnis. Vis dėlto tokias prielaidas būtina patvirtinti klinikiniais tyrimais.

    Ankstesni moksliniai darbai vitaminą D siejo su įvairiomis sveikatos naudomis ir galima apsauga nuo demencijos. Šis tyrimas papildo vaizdą, nes pateikia ryšį su tau baltymu, kuris laikomas vienu ankstyviausių požymių, kad smegenyse gali prasidėti nepageidaujami procesai. Kol kas neaišku, ar tau raizginiai yra pagrindinė ligos priežastis, ar labiau pasekmė, tačiau jų reikšmė Alzheimerio tyrimuose išlieka labai svarbi.

    Mokslininkai primena ir ankstesnius duomenis, rodančius, kad vitaminas D gali palankiai veikti smegenų imuninės sistemos reguliavimą. Tuo tarpu vitamino D stoka kai kuriuose eksperimentiniuose modeliuose buvo siejama su netinkamu tau baltymų funkcionavimu.

    Alzheimerio ligos riziką lemia daug veiksnių: baltymų sankaupos, genetika ir kiti biologiniai bei gyvenimo būdo aspektai. Tačiau šis tyrimas leidžia svarstyti, kad dalį rizikos galėtų padėti sumažinti pakankamas vitamino D kiekis organizme.

    Vis dėlto, norint tvirčiau atsakyti, ar vitaminas D iš tiesų mažina demencijos riziką, reikės ilgalaikių stebėjimų, kurie dešimtmečiais fiksuotų vitamino D vartojimą ir aiškiai sietų duomenis su demencijos diagnozėmis.

    „Šie rezultatai yra viltingi, nes jie rodo ryšį tarp didesnio vitamino D kiekio ankstyvajame vidutiniame amžiuje ir mažesnės tau sankaupų naštos vidutiniškai po 16 metų“, – sakė M. D. Mulligan.

    „Vidutinis amžius – tai laikotarpis, kai rizikos veiksnių koregavimas gali turėti didesnį poveikį.“

    Tyrimas publikuotas žurnale „Neurology Open Access“.