CP v2

Blog

  • La Rábidos vienuolynas Ispanijoje: vieta, kur Kolumbas gavo lemiamą paramą kelionei į Ameriką

    La Rábidos vienuolynas Ispanijoje: vieta, kur Kolumbas gavo lemiamą paramą kelionei į Ameriką

    Netoli Huelvos, ten, kur į Atlantą įteka Tinto ir Odielio upės, stovi Santa Marijos La Rábidos vienuolynas – vieta, kuri, istorikų vertinimu, tapo vienu svarbiausių Kristupo Kolumbo kelio į Vakarus atspirties taškų. Būtent čia pranciškonų broliai vienu metu suteikė jam ir prieglobstį, ir ryšius, kurių reikėjo, kad idėja virstų realia ekspedicija.

    La Rábida pranciškonų istorijoje minima dar nuo ankstyvųjų viduramžių, kai vienuoliai regione steigė atsiskyrėlių bendruomenes. Ilgus dešimtmečius tai buvo rami maldos ir atsitraukimo vieta, tačiau XV amžiaus pabaigoje ji atsidūrė didžiosios geopolitinės permainos priešakyje.

    Prieglobstis, tapęs tramplinu

    Atvykęs į Andalūzijos pakrantę, Kolumbas jau buvo praleidęs ne vienerius metus ieškodamas finansavimo ir politinės paramos savo planui pasiekti Indiją plaukiant į vakarus. Šaltiniai liudija, kad jis bandė įtikinti skirtingas Europos valstybes, tačiau tuo metu valdovų dėmesį kaustė karai, vidaus politika ir konkurencija dėl jūrinių kelių.

    La Rábidoje jam pavyko rasti klausytojų, pasirengusių įsigilinti į jo argumentus. Ypač išskiriamas vienuolis Juanas Pérezas, turėjęs ryšių karaliaus rūmuose, o vienuolyno bendruomenė tapo tarpininku, padėjusiu Kolumbui priartėti prie susitikimų, nuo kurių priklausė sprendimas finansuoti kelionę.

    „La Rábidoje Kolumbas rado ne tik stogą virš galvos – jis rado žmonių, kurie padėjo jo sumanymą paversti derybų objektu“, – sakė istorikas, tyrinėjantis XV amžiaus Ispanijos jūrų ekspedicijas.

    Religiniai simboliai ir politiniai sprendimai

    Vienuolyne iki šiol saugomas Santa Marijos La Rábidos atvaizdas, vietos tradicijoje siejamas su Kolumbo pasirengimu kelionei. Tokios religinės praktikos tuo metu buvo neatsiejamos nuo jūrinių ekspedicijų: kelionės buvo rizikingos, o sėkmė dažnai suvokta kaip dieviškos globos klausimas.

    Kolumbui vien religinio palaikymo neužteko – reikėjo ir karūnos sprendimo. Istoriniuose pasakojimuose pabrėžiama, kad būtent Kastilijos valdovų sprendimas, priimtas po ilgų svarstymų, atvėrė kelią 1492 metais startavusiai ekspedicijai, kuri vėliau Europos istorijoje įvardyta kaip Amerikos atradimas.

    Pinzonų broliai – žmonės, be kurių laivai galėjo neišplaukti

    Net ir gavus politinį pritarimą, liko praktinis klausimas: kas sutiks plaukti nežinoma kryptimi. Čia išryškėja Palos de la Fronteros jūrininkų bendruomenė ir Pinzonų broliai, kurių autoritetas padėjo suburti įgulą ir sustiprino pasitikėjimą planu.

    Istorinėje tradicijoje teigiama, kad Martínas Alonso Pinzonas prisidėjo telkiant žmones ir išteklius, o Vicente Yáñez Pinzonas tapo vienu svarbiausių ekspedicijos vadų. Iš Palos uosto išplaukusios ekspedicijos laivai Santa María, La Pinta ir La Niña vėliau tapo vienu labiausiai atpažįstamų didžiųjų geografinių atradimų simbolių.

    Šiandien regione veikia muziejinės ekspozicijos su laivų replikomis, leidžiančiomis suprasti kelionės mastą ir to meto navigacijos realybę. Tai taip pat primena, kad didieji atradimai buvo ne vieno žmogaus istorija – juos lėmė ryšiai, finansai, įgulos ir vietos bendruomenių sprendimai.

    Vis dėlto šis istorijos tarpsnis vertinamas nevienareikšmiškai: kartu su prekybos, žinių ir kultūrų mainais prasidėjo ir kolonizacijos procesai, atnešę smurtą bei vietinių bendruomenių priespaudą. Dėl to La Rábida šiandien dažnai pristatoma kaip vieta, kurioje susikerta šviesioji ir tamsioji moderniosios pasaulio istorijos pusės.

    Vienuolynas išliko kaip kultūrinis traukos objektas, tačiau jo reikšmė peržengia turizmo ribas. La Rábida primena, kaip nedidelė vieta, turėjusi ryšių ir autoriteto, gali tapti lemiamu punktu sprendimams, pakeitusiems ištisų žemynų likimą.

  • Ispanijos būsto krizė po 87 metų nuomininkės iškeldinimo: kas kelia kainas ir kas keisis?

    Ispanijos būsto krizė po 87 metų nuomininkės iškeldinimo: kas kelia kainas ir kas keisis?

    Madrido gyventojos María del Carmen Abascal, visuomenėje vadinamos Maricarmen, iškeldinimas tapo dar vienu ženklu, kad Ispanijos būsto krizė pasiekė kritinį tašką. 87 metų moteris tame pačiame nuomojamame būste gyveno apie septynis dešimtmečius, o jos istorija per kelias dienas išplito visoje šalyje ir išjudino protestus.

    Nuomininkų organizacijų teigimu, pasikeitus būsto savininkui nuomos kaina buvo siūloma kelti nuo maždaug 500 eurų iki 2 650 eurų per mėnesį, vėliau suma buvo mažinta iki 1 650 eurų. Nepaisant bandymų sustabdyti procesą, iškeldinimas įvyko, o moteriai prireikė medikų pagalbos.

    Šis atvejis sukėlė stiprią emocinę reakciją, tačiau jis sutapo su platesne tendencija: būstas vis daugiau namų ūkių tampa pagrindine finansine našta. Ispanijoje augant kainoms ir nuomai, vis daugiau žmonių atsiduria situacijoje, kai net ir dirbant stabilų darbą būstas tampa sunkiai įperkamas.

    Kainos ir nuoma kyla dviženkliu tempu

    Naujausi Nacionalinio statistikos instituto (INE) duomenys rodo, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį būsto kainos Ispanijoje per metus padidėjo 12,2 proc. Antrinėje rinkoje augimas buvo dar spartesnis – 12,9 proc., o naujos statybos būstas brango 7,4 proc.

    Nuomos rinkoje spaudimas taip pat nemažėja. Skelbimuose fiksuojama vidutinė nuomos kaina 2026 metų rugpjūtį siekė 15,1 euro už kvadratinį metrą ir buvo 5,8 proc. didesnė nei prieš metus, rodo „Idealista“ skaičiavimai.

    Augančios kainos tampa problema ne tik norintiems įsigyti būstą, bet ir nuomininkams, kurie tiesiogiai jaučia rinkos šuolius. INE duomenimis, 2024 metais 28,1 proc. rinkos kaina nuomojančių žmonių būsto išlaidoms skyrė daugiau nei 40 proc. disponuojamų pajamų, kai Europos Sąjungos vidurkis siekė 19,2 proc.

    Kodėl krizė aštrėja būtent dabar?

    Ekonomistai ir institucijos pabrėžia, kad vienos priežasties nėra, tačiau esminė problema – pasiūlos ir paklausos disbalansas. Ten, kur žmonės nori gyventi ir kur yra darbo vietos, būsto statoma per lėtai, todėl konkurencija dėl esamų butų ar namų stiprėja.

    Ispanija pastaraisiais metais augina gyventojų skaičių ir kuria daugiau namų ūkių, o statybų mastai vis dar nepasiekia lygių, buvusių iki 2008 metų finansų krizės. Ispanijos bankas ne kartą yra akcentavęs, kad pasiūlos deficitas labiausiai koncentruojasi ekonomiškai dinamiškose teritorijose.

    Svarbus niuansas tas, kad šalyje netrūksta būsto „apskritai“: dalyje savivaldybių yra tuščių objektų, tačiau jie dažnai yra regionuose, kur mažiau darbo ir infrastruktūros. Tuo metu didžiausias spaudimas tenka Madridui, Barselonai, saloms, Viduržemio jūros pakrantei ir turistiniams centrams.

    Statybų plėtra susiduria ir su praktiniais ribojimais: žemės paskirties keitimas, planavimo procedūros, leidimai, finansavimas ir statybos užtrunka metus. Kai gyventojų ir darbo vietų skaičius mieste auga greičiau nei būsto fondas, kainos reaguoja beveik automatiškai.

    Didieji savininkai, turistinė nuoma ir socialinis būstas

    Viešojoje diskusijoje dažnai minimi investiciniai fondai ir dideli būsto savininkai, o nuomos pasiūlos koncentracija iš tiesų yra reikšminga. Vartotojų reikalų ministerijos ir CSIC ataskaita rodo, kad tik 39 proc. įprastos nuomos būstų priklauso žmonėms, turintiems vieną nuomojamą objektą, o likusi dalis – kelių būstų savininkams, juridiniams asmenims ir viešajam sektoriui.

    Kai kuriose brangiausiose rinkose koncentracija dar didesnė: Barselonoje, Madride ir Valensijoje kelių būstų savininkai sudaro daugiau nei pusę privačių nuomos pasiūlos. Tokia struktūra, nuomininkų organizacijų vertinimu, silpnina derybinę nuomininkų poziciją, ypač kai paklausa viršija pasiūlą.

    Turistinė nuoma taip pat prisideda prie įtampos, tačiau jos poveikis labai skiriasi priklausomai nuo vietos. Miestuose ir kurortuose, kur trumpalaikė nuoma pelningesnė, dalis būstų pasitraukia iš ilgalaikės nuomos rinkos, o tai dar labiau mažina pasiūlą vietiniams gyventojams.

    Kitas struktūrinis veiksnys – santykinai mažas socialinio būsto fondas. Europos Komisijos vertinimu, socialiniams tikslams skiriamas būstas sudaro apie 1,5–1,7 proc. Ispanijos būsto fondo, kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 6–7 proc. Tai reiškia, kad didesnė dalis žemesnes ir vidutines pajamas gaunančių namų ūkių yra priklausomi nuo privačios rinkos svyravimų.

    Jaunimui krizė tampa dar vienu barjeru pradėti savarankišką gyvenimą. Statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis 26–34 metų ispanų vis dar gyvena su tėvais, o viena dažniausių priežasčių – per brangus būstas nuomai ar įsigijimui.

    „Maricarmen istorija tapo simboliu, nes ji parodė, kad nesaugumas dėl būsto gali paliesti ne tik jaunus žmones ar naujakurius, bet ir tuos, kurie vienoje vietoje gyveno dešimtmečius“, – teigia nuomininkų organizacijų atstovai.

    Politiniu lygmeniu Maricarmen atvejis dar labiau paaštrino diskusiją dėl nuomininkų apsaugos ir valstybės vaidmens. Ginčai kyla dėl to, kas turėjo užtikrinti alternatyvų būstą pažeidžiamam žmogui ir ar dabartinės taisyklės pakankamai greitai reaguoja į staigius nuomos šuolius.

    Protestai rodo, kad visuomenės kantrybė senka ne dėl vieno iškeldinimo, o dėl bendros krypties: kainos kyla sparčiau nei dalies gyventojų pajamos, o pasiūla didmiesčiuose didėja per lėtai. Todėl tikėtina, kad artimiausiu metu Ispanijoje daugės priemonių, nukreiptų į nuomos reguliavimą, socialinio būsto plėtrą ir trumpalaikės nuomos kontrolę.

  • Okupuotoje Oleškų gyvenvietėje Kyjivas dronais skraidina maistą, bet Rusija blokuoja pagalbą

    Okupuotoje Oleškų gyvenvietėje Kyjivas dronais skraidina maistą, bet Rusija blokuoja pagalbą

    Ukrainos Chersono srityje okupuota Oleškų gyvenvietė atsidūrė ant humanitarinės katastrofos ribos: Kyjivas praneša, kad maisto ir vaistų tiekimas į miestą praktiškai sustabdytas, o dalis gyventojų nebegali nei evakuotis, nei sulaukti pagalbos įprastais kanalais.

    Vietos administracijos duomenimis, Ukrainos pajėgos vienos iš didžiausių tokio pobūdžio operacijų metu į Oleškus dronais pristatė apie 4 tonas maisto. Tai tapo alternatyva, kai sausumos maršrutai yra užminuoti, o judėjimas per kontaktinę liniją laikomas itin pavojingu.

    Pagalba dronais ir jos blokavimas

    Chersono srities karinės administracijos vadovas Oleksandras Prokudinas teigia, kad Rusijos pajėgos bando neutralizuoti šias siuntas: numušinėja dronus, konfiskuoja nukritusius krovinius, o kai kuriais atvejais, pasak Ukrainos pareigūnų, sulaiko gyventojus, radusius humanitarinius paketus.

    Pasak vietos liudijimų, okupuotose teritorijose neretai vykdomos kratos, o įtarus ryšius su Ukrainos institucijomis žmonėms kyla tiesioginis pavojus. Tokios sąlygos dar labiau mažina galimybes civiliniams savarankiškai gauti maisto ar vaistų.

    Kiek žmonių liko ir kodėl situacija prastėja

    Ukrainos administracija skelbia, kad Oleškuose gali būti likę apie 2 000 gyventojų, tarp jų ir vaikų, nors kitos organizacijos mini didesnius skaičius platesnėje apylinkių zonoje. Iki plataus masto invazijos 2022 metais čia gyveno apie 25 000 žmonių.

    Kritinį lūžį situacijai, anot ukrainiečių pareigūnų, sudavė 2023 metais įvykęs Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas ir po jo kilęs potvynis. Chersono regione buvo užlieti ištisi kvartalai, sutriko šulinių ir nuotekų sistemos, o dalis žmonių liko be elementarių higienos ir geriamojo vandens sąlygų.

    Vietos šaltiniai taip pat kalba apie nuolatinį vaistų trūkumą, elektros ir ryšio problemas, plėšikavimą bei nuolatinę baimę dėl apšaudymų ir bepiločių atakų. Dalis gyventojų, teigiama, maistą bando užsiauginti daržuose, tačiau tai nepadengia poreikių, ypač vyresniems ar sergantiems žmonėms.

    Evakuacija stringa be saugaus koridoriaus

    Kyjivas skelbia parengęs humanitarinės evakuacijos planą, prie kurio būtų pasirengęs prisidėti Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas. Tačiau Ukrainos ombudsmenas Dmytro Lubinecas nurodo, kad be Rusijos patvirtinto saugaus priėjimo tokia misija negali būti pradėta, o savanoriai į okupuotą miestą patekti negali.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha ragina tarptautines organizacijas siekti humanitarinio priėjimo ir civilinių evakuacijos. Jungtinių Tautų stebėsenos misija Ukrainoje anksčiau yra perspėjusi, kad tokiose vietovėse civiliai susiduria su realia grėsme gyvybei dėl maisto stygiaus ir ribotos medicinos pagalbos.

    „Rusija sąmoningai provokuoja humanitarinę katastrofą okupuotoje Chersono srities dalyje: blokuoja maistą ir vaistus, trukdo humanitarinei pagalbai ir civilių evakuacijai“, – sakė Andrijus Sybiha.

    Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Michaelas O’Flaherty savo pareiškimuose yra pabrėžęs, kad pagal tarptautinę humanitarinę teisę okupuojanti valstybė privalo užtikrinti civilių prieigą prie maisto, vaistų ir medicinos paslaugų. Oleškų atvejis, pasak jo, kelia itin didelį susirūpinimą dėl greitai blogėjančių sąlygų ir augančios mirties rizikos.

    Tuo metu Kremlius viešai pripažįsta, kad situacija vietovėje yra kritinė, tačiau atsakomybę dėl tiekimo trikdžių verčia Ukrainai. Kyjivas tai atmeta ir teigia, kad būtent okupacinė administracija riboja pagalbos patekimą bei civilių judėjimą.

    Oleškų istorija išryškina platesnę karo tendenciją: okupuotose ar prie fronto linijos esančiose gyvenvietėse logistika tampa ginklu, o pagalbos pristatymas vis dažniau remiasi technologiniais sprendimais, tokiais kaip dronai. Vis dėlto be tarptautiniu mastu suderintų humanitarinių koridorių tokios operacijos išlieka rizikingos ir ne visada gali užtikrinti pastovią paramą civiliams.

  • ES KIDS Act ir socialinių tinklų ribojimai vaikams: ar europiečiai pritaria draudimui iki 13 metų?

    ES KIDS Act ir socialinių tinklų ribojimai vaikams: ar europiečiai pritaria draudimui iki 13 metų?

    Ką siūlo ES KIDS Act?

    Europos Sąjungoje svarstomas KIDS Act pasiūlymas numatytų riboti vaikų naudojimąsi socialiniais tinklais: jaunesniems nei 13 metų tai galėtų reikšti visišką draudimą, o 13–15 metų paaugliams – griežtesnes taisykles ir funkcijų apribojimus.

    Pagrindinis tikslas – mažinti priklausomybę nuo telefonų ir nuolatinį turinio slinkimą, kartu geriau apsaugant nepilnamečius nuo žalingo turinio, manipuliacijų ir rizikingų kontaktų internete.

    Pagal aptariamą modelį 13–15 metų paaugliai galėtų susikurti paskyrą tik su tėvų įsitraukimu: paskyra būtų patvirtinama suaugusiojo, o valdymas vyktų per susietą tėvų profilį arba administravimo skydelį.

    Tarp svarstomų ribojimų minima ir ekrano laiko kontrolė, pavyzdžiui, dienos limitas, kuris kai kuriose diskusijose siejamas su vienos valandos riba per parą.

    Apklausos: dauguma nori griežtesnių taisyklių

    Eurobarometro apklausa rodo, kad 91 proc. ES gyventojų mano, jog vaikų naudojimuisi socialiniais tinklais reikia daugiau reguliavimo priemonių.

    Didžiausio palaikymo sulaukė idėja drausti socialinius tinklus vaikams iki tam tikro amžiaus – ją pasirinko 36 proc. respondentų.

    Ryškiausias palaikymas fiksuotas Graikijoje, kur šiai priemonei pritarė 49 proc. apklaustųjų. Toliau rikiuojasi Bulgarija, Rumunija, Portugalija, Airija ir Slovakija – po 44 proc.

    Mažiausias palaikymas matomas dalyje Vidurio Europos valstybių: Austrijoje 27 proc., Vokietijoje 28 proc., Čekijoje 29 proc.

    Vaikų teisių organizacijos įžvelgia rizikų

    Vaikų teisių organizacijos iniciatyvą vertina nevienareikšmiškai: dalis sveikina dėmesį vaikų apsaugai, tačiau kitos pabrėžia, kad vien draudimai gali stumti paauglius į mažiau saugias, sunkiau prižiūrimas interneto erdves.

    Taip pat keliami klausimai, ar reguliavimas netaps atsakomybės perkėlimu nuo platformų ant šeimų pečių.

    „Mes remiame 13 metų kaip minimalią ribą, tačiau to nelaikome nauju draudimu: socialinių tinklų platformos jau dabar dažniausiai nustato 13 metų amžiaus reikalavimą“, – sakė Terre des Hommes Netherlands atstovė ES advokacijai Jeanne-Marie Quashie.

    Ji atkreipė dėmesį, kad amžiaus riba dera su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 8 straipsnyje apibrėžtais principais, tačiau siūlomą sistemą, pasak jos, dar reikia tobulinti, ypač dėl 13 ir 14 metų paauglių prieigos taisyklių.

    Jos vertinimu, jei paauglio paskyros sukūrimas ir patvirtinimas priklausytų nuo tėvų, praktiškai nemaža kontrolės dalis atitektų šeimai, o ne pačioms technologijų bendrovėms.

    „ES KIDS Act juda teisinga kryptimi, kai dėmesys nukreipiamas į platformų dizainą, o ne į visuotinius draudimus. Tačiau susiejus prieigą su tėvų registracija našta perkeliama nuo technologijų bendrovių šeimoms“, – sakė Jeanne-Marie Quashie.

    „13–15 metų vaikų saugumas turi būti įdiegtas pagal nutylėjimą, o ne įjungiamas pasirinktinai. Prieiga prie interneto erdvių turi priklausyti nuo saugumo, o ne nuo tėvų leidimo“, – pridūrė ji.

    Diskusijose dėl KIDS Act išryškėja ir platesnė dilema: kaip suderinti vaikų teisę į informacijos ir bendravimo erdves su pareiga apsaugoti nuo manipuliacijų, priekabiavimo, priklausomybę skatinančio dizaino ir žalingo turinio.

    Didėjant DI pagrindu veikiančių rekomendacijų ir personalizacijos mastui, reguliuotojai vis dažniau kalba ne tik apie amžiaus patikrą, bet ir apie pačių platformų atsakomybę bei dizaino sprendimus.

    Apklausa rodo, kad ES gyventojų nerimas dėl vaikų saugumo internete išlieka aukštas. Apie 71 proc. respondentų nurodė esantys susirūpinę patyčiomis internete, 70 proc. – viliojimu ir išnaudojimu internete, 69 proc. – žalingo turinio pasiekiamumu.

    Tuo metu priklausomybę skatinantis dizainas kelia mažesnį, nors vis dar reikšmingą susirūpinimą: dėl jo nerimą išreiškė 60 proc. respondentų, o labai susirūpinę buvo 28 proc.

    Išsiskyrė kelios šalys, kur priklausomybę skatinančio dizaino tema gyventojus jaudina labiau. Pavyzdžiui, Kipre nerimą dėl to išreiškė 89 proc. apklaustųjų, o Liuksemburge – 87 proc.

    Tai rodo, kad KIDS Act diskusija neapsiriboja vien amžiaus ribomis: nemaža visuomenės dalis tikisi, kad platformos bus pertvarkytos taip, jog vaikams ir paaugliams būtų saugiau net ir turint prieigą.

  • Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Paradoksas darbo rinkoje

    Nuo 2022 metų kandidatų paraiškų skaičius į vieną poziciją daugelyje sektorių išaugo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad tinkamų žmonių neranda. Šis neatitikimas rodo ne vien talentų trūkumą, o tai, kad atrankos procesai nespėja su pasikeitusia realybe.

    Darbo rinka tapo atviresnė, o kandidatuoti paprasčiau, nes DI įrankiai padeda greitai parengti gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus ir prisitaikyti prie skelbimų formuluočių. Dėl to atrankų komandos gauna daugiau paraiškų, bet ne visada geresnę kandidatų kokybę.

    Kodėl senos atrankos taisyklės nebeveikia

    Daugelį metų darbuotojai buvo samdomi pagal tai, kur studijavo, kur dirbo anksčiau ir ar turi pažinčių organizacijoje. Tokia logika iki šiol stipri, nes žmonės dažniau įsidarbina ten, kur jau turi ryšį ar rekomendaciją.

    Problema ta, kad šis modelis sistemingai praleidžia kandidatus, kurių gebėjimai netelpa į tradicinį CV šabloną. Kai įmonės konkuruoja dėl tos pačios siauro rato darbo jėgos, jos pačios susikuria dirbtinį trūkumą.

    DI gali padėti, bet tik pakeitus požiūrį

    DI atrankose gali būti naudingas tuomet, kai jis plečia žmogaus vertinimą, o ne jį pakeičia. Įrankiai gali padėti peržiūrėti daugiau profilių, atpažinti įgūdžius, kurie neatsispindi pareigų pavadinimuose, ir sumažinti triukšmą dideliuose kandidatų srautuose.

    Praktiškai tai reiškia, kad darbdaviai turi aiškiau įvardyti, kokių įgūdžių iš tiesų reikia darbui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar nepagrįstai ilgos patirties. Tokiu būdu daugiau žmonių, ypač pakeitusių karjeros kryptį ar įgijusių kompetencijų neformaliai, gauna realią galimybę patekti į atranką.

    Vien samdyti neužtenka: organizacijos dažnai nepasikeitusios

    Net ir radus tinkamus darbuotojus, rezultatas prastėja, jei įmonė juos įveda į nepasikeitusią sistemą. Daugelis organizacijų diegia DI įrankius, bet palieka tas pačias hierarchijas, tuos pačius sprendimų priėmimo grandynus ir tuos pačius vertinimo kriterijus.

    Tokiu atveju DI tiesiog pagreitina seną procesą, bet nesukuria geresnio darbo organizavimo. Vietoj to vadovams tenka peržiūrėti pačias užduotis: kurias galima atlikti greičiau, kur būtinas žmogaus sprendimas ir kaip dėl to turi keistis pareigybės.

    Vadovų vaidmuo persirašo realiu laiku

    DI perimant rutiną, vadovams mažėja poreikis tikrinti kiekvieną žingsnį, bet didėja poreikis ugdyti darbuotojų sprendimo kokybę, kūrybiškumą ir empatiją. Tai sritys, kuriose technologijos kol kas nepakeičia žmogiško santykio ir konteksto supratimo.

    Vis dėlto nemažai lyderių pripažįsta, kad dar nėra iki galo aišku, kaip DI perbraižys vaidmenis jų organizacijose, todėl kyla rizika užstrigti pereinamajame laikotarpyje. Darbuotojams sunku prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos, jei jų vadovai patys nėra paruošti naujam darbo modeliui.

    „Darbdaviai turi nustoti samdyti pagal darbo rinką, kurią prisimena, ir pradėti vertinti įgūdžius, kuriuos žmonės realiai turi“, – sakė „LinkedIn“ EMEA ir Lotynų Amerikos regiono vadovė Sue Duke.

    Ši kryptis vis labiau įsitvirtina Europoje: daugėja įgūdžiais grįstų atrankų, auga investicijos į perkvalifikavimą ir vidinį mobilumą, o DI tampa kasdieniu įrankiu ne tik technologijų, bet ir administravimo, pardavimų, rinkodaros bei klientų aptarnavimo komandose. Darbdaviams tai signalas, kad vien tik sugriežtinti filtrus nebeužteks.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    Vokietijos pramonė pastaruosius metus patiria užsitęsusią stagnaciją, o investicijų tempas išlieka menkas, teigia „STIHL“ patariamosios ir stebėtojų tarybos pirmininkas dr. Nikolas Stihl. Jo vertinimu, per maždaug aštuonerius metus šalis neteko reikšmingos pramonės gamybos dalies, o dalis įmonių apsiriboja tik susidėvėjusio turto pakeitimu.

    Pasak autoriaus, prie spaudimo prisideda išoriniai veiksniai, tokie kaip geopolitinė įtampa, JAV prekybos ribojimai ar agresyvi Kinijos pramonės politika. Vis dėlto didžiausi iššūkiai, jo teigimu, kyla šalies viduje: per didelė reguliavimo našta, aukštos energijos ir darbo sąnaudos, dideli mokesčiai bei prastėjančios kompetencijos.

    Reformos, kurios turi duoti efektą

    Dr. Nikolas Stihl pripažįsta, kad Vokietijos valdžia pristatė pokyčių paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijas, mokesčius ir darbo rinką, tačiau jo nepakanka struktūrinei krizei įveikti. Jo teigimu, verslui ypač svarbu, kad pradėtos reformos nebūtų išskaidytos ar susilpnintos politinių kompromisų kaina.

    Autorius pabrėžia, kad vien specialieji fondai gynybai ir infrastruktūrai neįžiebs tvaraus augimo, jei nepasikeis sąlygos investuoti ir kurti gamybą. Jo manymu, kitas reformų etapas turėtų mažinti biurokratiją, skatinti investicijas į tyrimus ir plėtrą bei didinti produktyvumą per skaitmenizaciją ir dirbtinį intelektą.

    „Kiti reformų žingsniai turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą išdirbtų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realias paskatas investuoti į mokslinius tyrimus bei plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihl.

    Valstybė kaip paslaugų teikėja

    Vienas ryškiausių akcentų yra viešojo sektoriaus darbo kokybė: aiškios taisyklės, greitos procedūros, proporcingi ataskaitų reikalavimai ir realiai veikiantys skaitmeniniai procesai. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad administravimas turi padėti įgyvendinti projektus, o ne tapti kliūtimi, ypač kai sprendimai dėl investicijų konkuruoja tarptautiniu mastu.

    Jo vertinimu, dokumentavimo naštos mažinimas galėtų tapti signalu, kad valstybė keičia požiūrį į verslą ir gyventojus. Tokie sprendimai, pasak autoriaus, didintų pasitikėjimą Vokietija kaip vieta investuoti ir gaminti, o kartu stiprintų pasitikėjimą politika.

    Darbo valandos, sąnaudos ir demografija

    Autorius daug dėmesio skiria demografijai, kuri mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinėms sistemoms. Jo teigimu, norint išlaikyti gerovės valstybės finansinį pagrindą, bendras išdirbtų valandų skaičius ekonomikoje turi augti, o diskusija apie tai neturėtų virsti darbuotojų kaltinimu.

    Tarp galimų priemonių jis mini paskatas dirbti daugiau, geresnį dalyvavimą darbo rinkoje, kvalifikuotos migracijos politiką ir sprendimus, susijusius su nedarbingumo administravimu. Taip pat pabrėžiama, kad produktyvumo augimas vien per skaitmenizaciją ir DI, autoriaus nuomone, nekompensuos demografinių pokyčių masto.

    Kitas jautrus klausimas yra darbo sąnaudos ir socialinio draudimo įmokos. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad ne darbo užmokesčio kaštai, susiję su pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo draudimu, neturėtų peržengti ekonomiškai tvarios ribos, tačiau realybėje ši riba, jo vertinimu, jau viršyta.

    Pramonės konkurencingumą jis sieja ir su būsimomis kolektyvinėmis derybomis metalo bei elektros pramonėje, kurios, pasak autoriaus, taps lakmuso popierėliu, ar Vokietija išliks stipri pramoninė valstybė. Jis ragina ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti gamybą šalyje ir apsaugoti darbo vietas.

    Teksto pabaigoje autorius akcentuoja, kad inovacijų ekosistema, apjungianti mokslą, universitetus, klasterius ir įmones, yra vienas didžiausių Vokietijos pranašumų. Jo teigimu, didesnės mokestinės paskatos, daugiau rizikos kapitalo ir mažiau biurokratinių barjerų leistų greičiau perkelti žinias į produktus ir naujus verslo modelius.

  • Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    „SOCAR“ stabdo kainų šuolį

    Italijoje, kur pastarosiomis savaitėmis degalų kainos tapo vienu karščiausių politinių ir ekonominių klausimų, Azerbaidžano valstybės energetikos grupė „SOCAR“ paskelbė įvedanti benzino ir dyzelino kainų lubas.

    Priemonė pirmiausia bus taikoma Italiana Petroli valdomame IP degalinių tinkle, kurį „SOCAR“ perėmė 2026 metais. Bendrovė teigia siekianti sumažinti staigaus brangimo poveikį vairuotojams ir verslui.

    Kiek kainuos litras ir kam tai galios?

    „SOCAR“ kol kas neatskleidė, kokia konkreti maksimali kaina bus nustatyta degalinėse. Bendrovė nurodė, kad riba bus parenkama įvertinus tiek vartotojų poreikius, tiek tiekimo grandinės ekonominį tvarumą.

    Mechanizmas bus diegiamas palaipsniui, pradedant IP ženklu pažymėtomis degalinėmis. Vėliau svarstoma galimybė šį sprendimą išplėsti ir į „Esso“ ženklu veikiančias degalines bei kitus operatorius, kurie kurą perka iš IP.

    Valdžia spaudžia, rinkoje daug įtampos

    Sprendimas priimtas Italijos valdžiai vis aktyviau raginant rinkos dalyvius prisidėti prie kainų stabilizavimo. Kainų jautrumas ypač išryškėjo dyzelino segmente, kurį dažnai veikia tiekimo sutrikimai ir tarptautinių energijos rinkų svyravimai.

    Italijos Verslo ir Made in Italy ministerija kasdien skelbia nacionalinius kainų vidurkius, o atskirų degalinių kainos fiksuojamos specialioje degalų kainų stebėsenos sistemoje. Šis skaidrumo modelis didina spaudimą operatoriams, kai kainos kyla greičiau nei gyventojų perkamoji galia.

    „Įvedamos kainų lubos turi padėti apsaugoti šeimas ir įmones, kartu užtikrinant nepertraukiamą degalų tiekimą“, – teigiama „SOCAR“ pranešime.

    Kainų lubas taiko ne vieni

    „SOCAR“ nėra vienintelė, paskelbusi apie ribojimo mechanizmą. Italijos energetikos milžinė „ENI“ taip pat pritaiko kainų lubų principą savo degalinių tinkle, siekdama sumažinti brangimo naštą vartotojams.

    Vis dėlto „SOCAR“ žingsnis išsiskiria tuo, kad tai vienas pirmųjų aiškių signalų apie naują grupės strategiją Italijos rinkoje po IP įsigijimo. Sandoris, kuriuo „SOCAR“ perėmė beveik visą Italiana Petroli akcijų paketą, buvo baigtas 2026 metų gegužės 8 dieną.

    Rekordiniai skaičiai prie kolonėlių

    Pagal naujausius Italijos oficialius duomenis, 2026 metų rugsėjo 27 dieną nacionalinis vidurkis savitarnos režimu keliuose siekė 2,159 euro už litrą benzino ir 2,377 euro už litrą dyzelino.

    Magistralėse vidurkiai dar didesni: 2,254 euro už litrą benzino ir 2,459 euro už litrą dyzelino. Dėl to dyzelino kaina kai kur priartėjo prie 2,50 euro už litrą ribos, o tai ypač jautru logistikai ir smulkiajam verslui.

    „SOCAR“ nurodo sieksianti paremti tinklo operatorius ir degalinių valdytojus, tačiau kartu išlaikyti balansą visoje tiekimo grandinėje. Jei priemonė bus išplėsta į platesnį tinklą, ji galėtų reikšmingiau paveikti mažmenines kainas didelėje šalies dalyje.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Eksperimentas be pauzių

    Šunys dažnai sureaguoja į savo vardą ar žodį pasivaikščioti, tačiau naujas tyrimas parodė dar įdomesnį gebėjimą: jie gali aptikti žodžių raštus nenutrūkstančioje kalboje. Tai reiškia, kad jų smegenys sugeba suskaidyti garsų srautą į pasikartojančius vienetus net tada, kai nėra aiškių pauzių.

    Tyrimą atlikę Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkai šunims leido klausytis vientiso įrašų srauto su dirbtiniais, prasmės neturinčiais trijų skiemenų žodžiais. Svarbiausia sąlyga buvo ta, kad tarp šių žodžių nebuvo tylos tarpų, todėl vien pagal pauzes atpažinti ribų neįmanoma.

    Kol šunys klausėsi įrašų, ant jų galvų pritvirtinti elektrodai fiksavo smegenų elektrinį aktyvumą. Tokiu pačiu principu buvo tiriami ir suaugę žmonės, kad būtų galima palyginti, ar smegenys panašiai seka kalbos struktūrą.

    Kodėl laimėjo priebalsiai

    Mokslininkai parengė kelias skirtingas garso versijas: vienoje „žodžius“ apibrėžė pasikartojantys priebalsių raštai, kitoje tą pačią funkciją atliko balsiai. Trečioje versijoje skiemenys buvo sumaišyti taip, kad jokio pasikartojančio žodžio modelio neliktų.

    Nors balsiai akustiškai dažniausiai skamba ryškiau ir turi daugiau energijos, šunų smegenys aiškiau sinchronizavosi su tais įrašais, kuriuose kartojosi priebalsių raštai. Kitaip tariant, šunys neuroniškai „pagavo“ trijų skiemenų vienetų ritmą, kai užuominą apie ribas suteikė priebalsiai.

    Įrašuose, kuriuose raštus kūrė balsiai, tokio aiškaus žodžių lygmens smegenų atsako šunims praktiškai nefiksuota, jis nebuvo reikšmingai stipresnis nei sumaišytame įraše. Žmonių smegenys taip pat pirmenybę teikė priebalsių raštams, tačiau jie labiau nei šunys sekė ir balsių apibrėžtą modelį.

    Ką tai reiškia šunų supratimui

    Autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog šunys išmoko žodžių reikšmes. Tyrimas rodo gebėjimą atpažinti pasikartojančias struktūras ir segmentuoti nenutrūkstamą kalbos srautą, o ne semantinį supratimą.

    „Ypač įdomu tai, kad tokio šališkumo priebalsiams iki šiol nebuvo pademonstruota kitoms rūšims, net ir nežmoginiams primatams, tačiau mes jį aptikome šunims“, – sakė tyrimo autorės Boglárka Morvai ir Dorottya Rácz.

    Mokslininkų teigimu, išvada leidžia svarstyti, kad bent daliai kalbos apdorojimo ypatybių nebūtinai reikia smegenų, iš anksto „sukonfigūruotų“ kalbai. Patirtis, nuolat girdint žmonių kalbą, gali būti pakankama, kad atsirastų jautrumas informatyviems garsų raštams.

    Kartu nustatyta ir ribų: nors abi rūšys sekė skiemenų ritmą, žmonėms būdingesnis aiškus atskirų kalbos garsų „sekimas“. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad šunims mažiausias apdorojimo vienetas dažniau yra skiemuo, o ne atskiras fonetinis garsas.

    Komanda taip pat patikrino, ar svarbi ankstyva gyvenimo patirtis namuose, kur gausu žmonių kalbos. Net ir tie šunys, kurie, kaip manyta, į tokią aplinką pateko vėliau nei 12 savaičių amžiaus, demonstravo priebalsių raštų pirmenybę, nors tyrėjai pabrėžia nedidelę imtį ir ne visada pilnai žinomą ankstyvą istoriją.

    Pasak autorių, tolesni tyrimai galėtų tiksliau atsakyti, kada ši nuostata formuojasi ir ar ji susijusi su prijaukinimu. Viena iš krypčių būtų palyginti šunis su vilkais, siekiant suprasti, ar tokie gebėjimai buvo „atsinešti“ iš protėvių, ar sustiprėjo per ilgą gyvenimą greta žmogaus.

  • Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Eksporto priklausomybė virto spąstais

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantos regione, baigiantis konjako vynuogių derliui augintojai jau skaičiuoja nuostolius ir planuoja dar vienus sudėtingus metus. Maždaug 300 metų tradiciją turintis gėrimas gaminamas tik griežtai apibrėžtoje vietovėje, tačiau jo ateitį šiandien lemia geopolitika ir muitų karai.

    Konjako sektorius itin priklausomas nuo užsienio rinkų: apie 98 proc. produkcijos iškeliauja už Europos Sąjungos ribų. Dėl to bet koks prekybos ribojimas ar vartotojų nuotaikų pokytis akimirksniu smogia tiek didiesiems prekės ženklams, tiek smulkiesiems vynuogynų ūkiams.

    Paklausos kritimas ir mažesnis derlius

    Pramonė fiksuoja ryškų pardavimų smukimą: per kelerius metus metinės apimtys nuo maždaug 230 mln. butelių sumažėjo iki 140 mln. Butelių. Didieji konjako namai, tokie kaip „Rémy Martin“, „Hennessy“, „Martell“ ir „Courvoisier“, atitinkamai mažino užsakymus iš vietos augintojų, nes dalis pirkėjų atšaukė sutartis.

    Šių metų sausra situaciją paradoksaliai kiek „subalansavo“ iš pasiūlos pusės, nes derlius sumažėjo. Vienas regiono vynuogininkų Matthieu Augier teigė, kad ekonomine prasme derlius gali būti 30–40 proc. mažesnis nei įprastai.

    Kinijos atsakas į ES sprendimus

    Vienas didžiausių smūgių atėjo iš Kinijos, kuri laikoma antra pagal svarbą konjako rinka po JAV ir sudaro apie ketvirtadalį eksporto. Įtampa paaštrėjo po Europos Sąjungos sprendimų dėl tarifų kiniškiems elektromobiliams, o Kinija atsakomosiomis priemonėmis nukreipė dėmesį į europietišką brendį.

    Buvo pritaikytos laikinosios rinkliavos iki 34,8 proc., nors dalis didžiųjų gamintojų vėliau gavo išimtis, sutikę laikytis neatskleistų minimalių kainų. Vis dėlto, kaip pabrėžia sektoriaus atstovai, reputacinė žala ir sutrikę platinimo kanalai rinkoje jau buvo įvykę.

    „Kai valdžia mus išskyrė ir susiejo su anti kiniška Europos politika, dalis vartotojų tiesiog nusisuko, o platintojai nustojo pirkti ir dėti produkciją į lentynas“, – sakė Nacionalinio tarpšakinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    JAV tarifas ir užsitęsęs neapibrėžtumas

    Ne mažiau svarbi problema yra JAV, kuri sudaro apie pusę konjako eksporto. Dalis tarifų buvo taikyti dar ankstesnių prekybinių ginčų metu, vėliau jie buvo sustabdyti, tačiau 2025 metais JAV vėl pritaikė platesnius tarifus prekybos partneriams.

    Po susitarimo, pasiekto Turnberry mieste Škotijoje, daugumai Europos eksporto prekių į JAV nustatytas 15 proc. tarifas, o konjakas pateko į šį sąrašą. Vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius aktyviai siekė išimčių, tačiau iki šiol aiškaus proveržio nematyti.

    „Tai sukūrė aplinką, kurioje importuotojai renkasi saugesnes alternatyvas nei konjakas“, – sakė Raphaël Delpech.

    Krizė paliečia ir regiono darbo vietas

    Konjako vertės grandinė svarbi ne tik didiesiems prekės ženklams, bet ir visai regiono ekonomikai: Prancūzijoje su šiuo sektoriumi siejama apie 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Šalia maždaug 260 prekybos namų, brandinančių ir parduodančių gėrimą, nuo konjako priklauso statinių gamintojai, distiliavimo įrangos tiekėjai, transporto įmonės ir žemės ūkio rangovai.

    Siekiant prisitaikyti prie mažėjančios paklausos, pradėtos dvi vynuogynų mažinimo programos su finansine parama: viena numato nuolatinį vynmedžių išrovimą, kita leidžia laikinai sumažinti plotus penkeriems metams. Kol kas susidomėjimas nuolatiniu pasitraukimu ribotas, nes vynuogynas daugeliui ūkių yra ilgalaikis turtas ir šeimos paveldas.

    „Vynuogynas yra gamybos priemonė. Pasodini ne keliems metams, o 40–50 metų, tai yra paveldas“, – sakė Matthieu Augier.

    Konjako sektorius taip pat kelia platesnį klausimą Europos Sąjungai: kaip kompensuoti ūkiams ir pramonėms, kurios patiria nuostolius dėl atsakomųjų priemonių, kai ES imasi prekybos apsaugos veiksmų kituose sektoriuose. Kol politinės derybos tęsiasi, gamintojams tenka spręsti, kaip išgyventi mažėjančios paklausos ir didėjančios kainų įtampos laikotarpį.

  • Mįslingi juodieji deimantai: nauja versija sieja jų kilmę su senoviniu kosminiu smūgiu

    Mįslingi juodieji deimantai: nauja versija sieja jų kilmę su senoviniu kosminiu smūgiu

    Porėti juodieji deimantai, vadinami karbonadais, jau dešimtmečius glumina geologus: jie randami daugiausia Brazilijoje ir Centrinėje Afrikoje, tačiau iki šiol nėra aiškiai nustatyta, kokioje uolienoje jie susiformavo. Skirtingai nei skaidrūs papuošalams šlifuojami deimantai, karbonadas yra tarsi sulipusi daugybės smulkių kristalų masė, persmelkta ertmių ir mineralų priemaišų.

    Naujas tyrimas siūlo scenarijų, pagal kurį karbonadų istoriją galėjo „pajudinti“ senovinis kosminis smūgis, bet patys deimantai, tikėtina, nebuvo tiesiogiai „iškepti“ smūgio metu. Mokslininkai kelia hipotezę, kad susidūrimas galėjo paskatinti labai greitą paviršiuje buvusios anglingos medžiagos grimzdimą į Žemės gelmes, kur mantijoje, esant milžiniškam slėgiui, dalis anglies virsta deimantu.

    Kas išdavė karbonadų paviršių

    Tyrėjai analizavo karbonadus iš Brazilijos Tombador geologinių sluoksnių ir ieškojo požymių, kurie leistų spręsti apie jų kilmę. Viena seniai aptarinėta mįslė buvo stikliškai blizgantis akmenų paviršius, primenantis lydytą meteorito plutą, todėl anksčiau svarstyta, kad jis galėjo susidaryti smūgio metu.

    Vis dėlto mikroskopiniai tyrimai nerodė struktūrų, būdingų smūginiam „šokui“ deimanto gardelėje: kristalai tęsėsi per paviršių be akivaizdžių sukrėtimo pėdsakų. Be to, dalyje mėginių aptiktas plonas anatazo sluoksnis, o lygus blizgus paviršius dengė ir šį mineralą, ir atviras deimanto vietas, kas leidžia manyti, kad paviršiaus „poliravimas“ įvyko vėliau.

    „Stikliškas paviršius turėjo susidaryti po šio mineralo nusėdimo“, – sakė tyrimo bendraautoris Attila Demény.

    Tokį nuoseklumą mokslininkai aiškina skysčių poveikiu: vėlesniais etapais skysčiai galėjo nežymiai tirpdyti ir deimantą, ir dangą, suvienodindami paviršių bei suteikdami jam blizgesį. Tai reikštų, kad išorinis „stiklas“ ne tiek pasakoja apie susidarymą, kiek apie vėlyvesnę karbonado kelionės dalį.

    Anglis iš gyvybės pėdsakų?

    Svarbi tyrimo dalis buvo anglies izotopų santykio matavimai, kurie padeda atskirti galimus anglies šaltinius. Daugelyje tirtų karbonadų izotopinis „parašas“ labiau priminė anglį, būdingą senovinei organinei medžiagai, o viename grūde matytas tarpinis signalas, galintis rodyti mišrią kilmę.

    Kad paviršiaus nuosėdos pasiektų deimantų formavimuisi reikalingas sąlygas, jos turėtų nusileisti į mantiją, o tai realiausia per subdukciją, kai plokštės ir su jomis susijusi medžiaga grimzta gilyn. Tyrėjai pabrėžia greičio svarbą: jei procesas būtų per lėtas, poros ir ertmės turėtų „užsitraukti“, tačiau karbonaduose jų išlikę itin daug.

    „Vienintelis kelias yra subdukcija, ir ji turėjo būti labai greita, kitaip deimantuose esančios poros būtų išnykusios“, – sakė Attila Demény.

    Kelionė į mantiją ir atgal

    Pagal siūlomą modelį, smūgis jaunai Žemei galėjo sukelti geodinaminį „stumtelėjimą“, padėjusį organinėmis medžiagomis praturtintiems sluoksniams greitai patekti į gelmes. Mantijoje anglis galėjo kristalizuotis į deimantą, o vėliau magmos judėjimas ir tektoniniai procesai iškėlė fragmentus arčiau paviršiaus, kur jie buvo ardomi, pernešami ir galiausiai nusėdo nuogulose.

    Vėliau į poras galėjo patekti kiti mineralai, o skysčių cirkuliacija galėjo pakeisti akmenų išorę ir suteikti jai būdingą blizgesį. Mokslininkų teigimu, toks scenarijus vienu metu paaiškintų kelis keistus bruožus: porėtumą, trupintą struktūrą, mineralų „lopus“ ir izotopinius anglies signalus.

    Vis dėlto autoriai akcentuoja, kad tai tebėra hipotezė: kol kas neįvardytas konkretus smūgis, kurį būtų galima tvirtai susieti su karbonadų atsiradimu, taip pat dar nerasta tokios mineralinės inkliuzijos, kuri neabejotinai parodytų, jog plutos medžiaga pateko į mantiją iki deimantų susiformavimo. Aiškiau nustatyta tik tai, kad anatazo danga atsirado anksčiau nei stikliškas paviršius, o pastarasis greičiausiai susiformavo vėlyvame etape dėl skysčių poveikio.