CP v2

Blog

  • Ne tik SPF: 6 kosmetikai, be kurių atostogos po 50 gali baigtis pigmentinėmis dėmėmis

    Ne tik SPF: 6 kosmetikai, be kurių atostogos po 50 gali baigtis pigmentinėmis dėmėmis

    SPF – tik pradžia

    Brandesnė oda į ultravioletinius spindulius reaguoja jautriau: greičiau ryškėja raukšlės, netolygus tonas ir pigmentinės dėmės. Dermatologai pabrėžia, kad svarbiausia kasdienė plataus spektro UVA ir UVB apsauga, o veidui dažniausiai rekomenduojamas SPF 30–50, ypač esant aktyviai saulei.

    Jei anksčiau SPF priemonės baltino, riebalavo ar „nesugyveno“ su makiažu, šiuolaikinės formulės dažnai būna lengvesnės ir patogesnės. Kelionėje verta turėti ne tik kremą, bet ir priemonę pakartotiniam užtepimui dienos eigoje, nes apsauga mažėja dėl prakaito, trinties ir vandens.

    Po saulės oda prašo ramybės

    Po dienos paplūdimyje ar vaikštant mieste oda netenka drėgmės, todėl sustiprėja tempimas, šerpetojimas ir diskomfortas. Dėl to į kosmetinę verta įsidėti barjerą atkuriančią priemonę su keramidų kompleksais, pantenoliu, glicerinu ar šlapalu, kuri padeda sumažinti išsausėjimą.

    Kelionėse ypač svarbu vengti agresyvių eksperimentų: jei oda jautri, per stiprūs šveitikliai ar rūgštys gali sukelti dirginimą. Vakare geriau rinktis švelnų prausiklį ir raminančią, drėkinančią priežiūrą, o aktyvius ingredientus naudoti tik jei esate įpratę ir griežtai laikotės SPF.

    Lengvas makiažas, kuris nepablogina situacijos

    Vasarą daugelis atsisako sunkių pudrų, tačiau norisi sulyginti odos atspalvį ir paslėpti paraudimus. Tokiu atveju praverčia BB arba toninė priemonė su aukštu SPF, tačiau svarbu nepamiršti, kad dekoratyvinės priemonės dažnai neužtikrina pakankamo kiekio apsaugos, jei jų tepama labai plonai.

    Akių makiažui kelionėje verta rinktis ilgai išliekančią blakstienų tušo formulę, kuri atlaiko karštį ir drėgmę. Tai ypač aktualu, kai dieną laukia ilgi pasivaikščiojimai, o makiažą norisi turėti tvarkingą be nuolatinio taisymo.

    Vietoj kelių atskirų produktų veidui praktiškas pasirinkimas yra universali paletė su bronzantu, skaistalais ir šviesikliu. Tokia priemonė sutaupo vietos lagamine ir leidžia greitai atgaivinti veidą, ypač kai oda po saulės atrodo pavargusi.

    Natūralų švytėjimą suteikiantys lašai ar skystas šviesiklis taip pat gali būti kelioninis gelbėtojas, nes lengvai maišomas su kremu ar tonine priemone. Svarbiausia nepersistengti ir rinktis tekstūras, kurios neapsunkina odos ir neparyškina odos reljefo.

    Kelionėse dažnai pamirštamos sritys yra kaklas, dekoltė ir plaštakos, nors būtent jos greitai išduoda saulės žalą. Šias zonas verta tepti SPF taip pat kruopščiai kaip veidą, o vakare pamaitinti regeneruojančiu kremu.

    Dienos metu odą gali išgelbėti greitas drėkinimo „pertraukėlės“ ritualas, ypač karštyje ir vėjyje. Patogu turėti lengvą drėkinamąją dulksną ar terminį vandenį, tačiau po papurškimo geriau švelniai nusausinti perteklių, kad garuodama drėgmė papildomai netrauktų vandens iš odos.

  • Šios 5 vestuvinės rankinės iš „Mango“, „H&M“, „Zara“ ir „Mohito“ atrodo brangiai, kainuoja mažiau

    Šios 5 vestuvinės rankinės iš „Mango“, „H&M“, „Zara“ ir „Mohito“ atrodo brangiai, kainuoja mažiau

    Renkantis rankinę vestuvėms dažniausiai norisi dviejų dalykų: kad ji atrodytų prabangiai ir būtų praktiška. Stilistai pabrėžia, kad geriausiai pasiteisina kompaktiškos delninės ir mažos peties rankinės su grandinėle, kuriose telpa telefonas, raktai, kortelė ir kelios būtiniausios kosmetikos priemonės.

    Tarp saugiausių pasirinkimų išlieka neutralūs atspalviai ir klasikinės faktūros, nes juos lengva priderinti prie skirtingų suknelių ar kostiumėlių. Tokios rankinės dažnai atrodo brangiau, jei turi tvirtą formą, kokybiškai atrodančią furnitūrą ir minimalų, bet išskirtinį akcentą.

    Spalvos ir detalės, kurios kuria įspūdį

    Šilto konjako atspalvio delninė iš „Mango“ su aukso spalvos grandinėle yra vienas universaliausių variantų vakarui. Gintarą primenanti lygi faktūra kuria prabangos įspūdį ir lengvai dera su smėlio, alyvuogių ar kreminiais tonais.

    Juoda delninė iš „H&M“ su banguotos formos aukso spalvos rankenėle yra modernus sprendimas toms, kurios nori minimalistinės, bet pastebimos detalės. Toks modelis ypač tinka prie vienspalvių suknelių ar elegantiško kostiumėlio, o privalumas tas, kad telpa daugiau nei tik telefonas.

    Akcentas, kuris tampa pagrindiniu aksesuaru

    Jei norisi ryškesnio akcento, dėmesio verta standi, karoliukais dekoruota delninė iš „Zara“. Geometriniai raštai ir šviesą gaudantys elementai dažnai sukuria papuošalo efektą, todėl likusi įvaizdžio dalis gali būti labai paprasta.

    Tokiu atveju svarbu nepamiršti praktiškumo: reljefiniai karoliukai gali užkabinti jautresnius audinius, pavyzdžiui, tiulį ar šilką. Renkantis tokį aksesuarą verta pasitikrinti, ar rankinė nesitrina į suknelės šoną ir ar patogu ją laikyti visą vakarą.

    Subtilesnė alternatyva yra kreminė delninė iš „H&M“, kurios išskirtinumas slypi ne spalvoje, o mažoje, dekoratyvioje užsegimo detalėje. Šviesūs atspalviai ypač tinka vasaros šventėms lauke, o nuimama grandinėlė leidžia rankinę nešioti ir ant peties, ir rankoje.

    Romantišką kryptį renkasi spalvinga puzderio tipo rankinė iš „Mohito“, dekoruota smulkiais 3D gėlių elementais ir žėrinčiomis detalėmis. Ji geriausiai veikia kaip vienintelis ryškus akcentas, todėl prie jos dažnai pakanka paprastos vienspalvės suknelės ir santūrių auskarų.

    Stiliaus ekspertai primena, kad vestuvėse svarbiausia balansas: jei rankinė dekoruota, avalynė ir papuošalai gali būti ramesni, o jei aksesuarai minimalūs, galima leisti sau ryškesnį audinį ar įdomesnį siluetą. Taip net ir masinės prekybos tinklų pasirinkimai gali atrodyti kaip apgalvotas, brangesnis įvaizdis.

  • Fryzjeriai atskleidė: šios plaukų spalvos moterims po 60-ies vizualiai jaunina veidą

    Fryzjeriai atskleidė: šios plaukų spalvos moterims po 60-ies vizualiai jaunina veidą

    Plaukų spalva gali pastebimai pakeisti tai, kaip atrodo veido oda: netinkamai parinktas tonas išryškina raukšles, pabrėžia mimikos linijas ir suteikia pavargusį įspūdį. Specialistai sako, kad brandžiame amžiuje dažniausiai laimi ne radikalūs pokyčiai, o šviesesni, daugiamatiai atspalviai ir švelnūs perėjimai.

    Fryzjeriai dažniausiai rekomenduoja atspalvius, kurie optiškai švelnina bruožus ir atspindi daugiau šviesos. Tarp tokių pasirinkimų minimi smėlinis blondas, medaus blondas, šviesus kaštonas su sruogelėmis, vėsaus tono rusva spalva, vadinama mushroom brown, taip pat žilų plaukų deriniai su šviesiais arba sidabriškais tonais.

    Smėlinis blondas dažnai atrodo natūraliai ir mažiau kontrastuoja su oda, todėl veidas gali atrodyti skaistesnis. Medaus blondas labiau tinka šiltesnio atspalvio odai, nes paryškina auksinius tonus ir suteikia daugiau gyvybingumo, ypač jei plaukai nėra dažomi vientisai.

    Tamsesnių plaukų savininkėms siūloma rinktis šviesesnį kaštoną su subtiliais šviesesniais akcentais, nes tokia spalva suteikia gylio ir vizualiai „suminkština“ veidą. Mushroom brown vertinamas dėl neutralumo: tai vėsus, šiek tiek smėlinis rusvas tonas, kuris atrodo moderniai ir nekuria sunkumo efekto.

    Jei plaukai žili, jų nebūtina visiškai slėpti: vis daugiau moterų pasirenka žilumą integruoti į bendrą įvaizdį. Žili plaukai, sumaišyti su šviesesniu blondu ar sidabriškais atspindžiais, dažnai atrodo šiuolaikiškai, o ataugančios šaknys tampa mažiau pastebimos.

    Specialistai perspėja, kad vienalytė intensyvi juoda arba labai tamsus, matinis rudas tonas gali vizualiai paaštrinti veido bruožus ir labiau pabrėžti raukšles. Taip pat rizikingas ryškiai gelsvas blondas, nes jis neretai išryškina odos paraudimus ir gali suteikti pavargusį įspūdį.

    Didelę reikšmę turi ne tik atspalvis, bet ir dažymo technika. Švelnus balayage, kelių tonų deriniai ar lengvas sruogų pašviesinimas aplink veidą dažnai sukuria apimties įspūdį, o plaukai atrodo lengvesni ir judresni.

    Renkantis spalvą verta atsižvelgti į odos potonį. Šiltesnei odai dažniau tinka medaus, karamelės, auksinio smėlio, šviesesnio kaštono atspalviai, o vėsesniam tipui labiau dera neutralūs ar pelenų krypties tonai, tokie kaip smėlinis blondas ar vėsus šviesesnis rudas.

    Fryzjeriai primena, kad brandesniame amžiuje jauninančio efekto dažniausiai suteikia blizgesys ir spalvos daugiamatiškumas. Tvarkingi, žvilgantys plaukai geriau atspindi šviesą, todėl veidas atrodo skaistesnis, o bendras įvaizdis labiau pailsėjęs.

  • Gervuogės lenkia mėlynes: mažiau cukraus, daugiau skaidulų ir vitaminų – kodėl jas pamirštame?

    Gervuogės dažnai lieka mėlynių šešėlyje, nors pagal maistinę vertę daugeliu atvejų joms nenusileidžia, o kai kuo ir lenkia. Jose paprastai būna daugiau skaidulų ir vitamino C, o natūralių cukrų kiekis neretai mažesnis, todėl jos tinka ir tiems, kurie siekia subalansuoti cukraus suvartojimą.

    100 gramų gervuogių turi apie 43 kilokalorijas, maždaug 10 gramų angliavandenių, iki 5 gramų natūralių cukrų ir daugiau nei 5 gramus skaidulų. Dėl to jos ilgiau suteikia sotumo, padeda palaikyti tolygesnį gliukozės įsisavinimą ir prisideda prie geresnės žarnyno veiklos, ypač jei mityboje skaidulų trūksta.

    Kas slypi tamsioje spalvoje?

    Gervuogių tamsiai violetinė spalva rodo didelę antocianinų ir kitų polifenolių koncentraciją. Šios medžiagos veikia kaip antioksidantai, o mityboje jų gausa siejama su mažesne oksidacinio streso įtaka ląstelėms ir geresne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle.

    Be to, gervuogėse yra vitaminų C, K ir E, taip pat mangano, vario, magnio, kalio ir folatų. Toks derinys svarbus imuninei sistemai, kraujo krešėjimo procesams, nervų sistemos veiklai ir raumenų funkcijoms, ypač aktyviai gyvenantiems žmonėms.

    Mėlynės populiarios, bet ar visada pranašesnės?

    Mėlynės pelnytai laikomos vertingu uogų pasirinkimu, tačiau jų sudėtis nėra vienareikšmiškai geresnė. 100 gramų mėlynių paprastai turi apie 57 kilokalorijas, natūralių cukrų kiekis dažnai būna didesnis, o skaidulų – apie 2,4 gramo, tai yra daugiau nei dukart mažiau nei gervuogėse.

    Vitamino C mėlynėse dažnai randama apie 10 miligramų 100 gramų, kai gervuogėse jo gali būti apytikriai dvigubai daugiau. Taip pat gervuogės neretai išsiskiria didesniu kalio ir mangano kiekiu, todėl pagal mineralines medžiagas jos gali būti praktiškesnis pasirinkimas kasdieniam racionui.

    Kur gervuogės atsiskleidžia virtuvėje?

    Gervuogės vertinamos dėl intensyvaus saldžiarūgščio skonio su lengvu kartumu, todėl tinka ne tik desertams. Kepiniuose jos dera su juoduoju šokoladu, vanile, cinamonu ir riešutais, o kad tešla nepermirktų, uogas prieš kepant verta lengvai apvolioti krakmole.

    Sūriuose patiekaluose gervuogės ypač tinka prie brandintų ir pelėsinių sūrių, taip pat prie jogurto ar varškės desertų, salotose su lapiniais žalumynais ir keptais burokėliais. Iš jų gaminami padažai dažnai pasirenkami prie antienos, kiaulienos ar žvėrienos, nes uogų rūgštelė subalansuoja riebesnę mėsą.

    Jos puikiai tinka ir naminiams konservams, nes net po terminio apdorojimo išlaiko ryškų aromatą ir spalvą. Džemuose, žele, sirupuose ar sultyse gervuogės dažnai leidžia naudoti mažiau cukraus, tačiau tuomet svarbu kruopšti pasterizacija ir tinkamas laikymas, o atidarytus produktus geriausia suvartoti per kelias dienas.

  • Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Vėsesni orai ir dažnesni krituliai vasaros pradžioje sudaro palankias sąlygas grybams augti, todėl miškuose jau pasirodo pirmieji baravykai, voveraitės ir kiti vasariniai laimikiai. Tačiau kartu su valgomais grybais suaktyvėja ir pavojingi antrininkai, kuriuos net patyrę grybautojai kartais supainioja.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tuomet, kai į krepšį patenka grybai, panašūs į populiariausius valgomuosius. Apsinuodijimas gali baigtis ne tik stipriu virškinimo sutrikimu, bet ir sunkiais kepenų pažeidimais ar net mirtimi, todėl menkiausiai abejojant grybą reikėtų palikti miške.

    Kodėl vasarą klaidų daugėja?

    Liepą miškuose gausėja jaunų grybų, kurie dar nėra įgavę ryškių rūšinių požymių, todėl juos atpažinti sudėtingiau. Be to, po lietaus kepurėlės ir kotai gali pakisti, o spalvos tampa ryškesnės arba, priešingai, blankesnės, todėl iš pirmo žvilgsnio panašūs grybai lengviau suklaidina.

    Dar viena dažna priežastis yra skubėjimas ir įsitikinimas, kad užtenka atpažinti vieną požymį, pavyzdžiui, kepurėlės spalvą. Patikimas atpažinimas remiasi visuma: kepurėle, koto raštu, vamzdeliais ar lakšteliais, kvapu, minkštimo pokyčiais perlaužus ir augaviete.

    Pavojingiausi antrininkai

    Baravykų mėgėjams daugiausia problemų kelia panašūs baravykinių šeimos grybai, kurie vizualiai primena baravyką, bet gali būti nevalgomi arba sukelti stiprų negalavimą. Dažniausiai painiojami kartieji baravykai, kurių skonis labai kartus, ir kai kurie raudonporiai baravykai, kurie netinkamai paruošti gali sukelti apsinuodijimą.

    Ypač pavojingos situacijos kyla, kai valgomi grybai painiojami su mirtinai nuodingomis rūšimis, tokiomis kaip žalsvoji musmirė. Nors ji dažniau siejama su rudeniniu sezonu, šiltesniais metais gali pasitaikyti ir vasarą, o jos toksinai yra vieni pavojingiausių, nes simptomai gali pasireikšti tik po kelių ar net keliolikos valandų.

    Voveraičių rinkėjai taip pat turėtų išlikti budrūs, nes kartais painiojama su netikrosiomis voveraitėmis. Šie grybai dažniausiai nesukelia mirtinų pasekmių, bet gali sukelti stiprius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms ar vaikams.

    Kaip sumažinti riziką miške ir virtuvėje?

    Saugiausia rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus atpažįsta be jokių abejonių, ir vengti labai jaunų ar peraugusių egzempliorių. Jei kyla klausimų, verta pasitarti su patyrusiu grybautoju arba pasinaudoti specialistų parengtais grybų atpažinimo gidais, tačiau vien nuotraukomis telefone pasikliauti nereikėtų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad net ir valgomieji grybai kai kuriems žmonėms gali būti sunkiai virškinami, o netinkamas laikymas pagreitina gedimą. Grybus rekomenduojama apdoroti tą pačią dieną, nevalgyti neaiškios kilmės patiekalų ir ypač saugoti vaikus, kuriems apsinuodijimas gali vystytis greičiau.

    Jei po grybų patiekalo atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, silpnumas ar svaigimas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais patariama kuo greičiau kreiptis į gydytojus ir, jei įmanoma, išsaugoti likusius grybus ar patiekalo likučius, kad būtų lengviau nustatyti apsinuodijimo priežastį.

  • Meszkės kandžioja skaudžiau nei uodai: pigūs triukai, kad jos laikytųsi atokiau visą vasarą

    Meszkės kandžioja skaudžiau nei uodai: pigūs triukai, kad jos laikytųsi atokiau visą vasarą

    Meszki vasarą gali sugadinti iškylas ir darbą sode ne prasčiau nei uodai, o jų įkandimai neretai būna skausmingesni ir ilgiau gyja. Skirtingai nei uodai, jos dažnai ne tik praduria odą, bet ją įpjauna, todėl reakcija gali būti ryškesnė: paraudimas, patinimas, deginimas ir stiprus niežulys.

    Didžiausias meszkių aktyvumas paprastai fiksuojamas šiltuoju sezonu, ypač prie vandens telkinių, drėgnose vietose ir pavakarėmis. Jos dažnai skraido spiečiais, tad pakanka kelių minučių lauke, kad įkandimų būtų daug ir jie susitelktų vienoje vietoje.

    Meszkes, kaip ir uodus, traukia iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma ir prakaito sudedamosios dalys. Po sporto ar karštą dieną, kai prakaituojama daugiau, rizika būti sukandžiotam išauga, ypač jei būnate drėgnose, nuo vėjo apsaugotose vietose.

    Prie to prisideda ir apranga bei kvapai: tamsūs drabužiai dažniau „patraukia“ vabzdžių dėmesį, o saldūs, vaisiniai ar gėliniai aromatai gali veikti kaip papildomas masalas. Dėl to išvykose verta rinktis šviesesnius, kūną dengiančius drabužius ir vengti intensyvių kvapų ant odos.

    Norint atbaidyti meszkes be agresyvių priemonių, dažnai pasitelkiami kvapai, kurie joms nemalonūs. Praktikoje žmonės dažniausiai renkasi vanilę, pipirmėtę ar česnaką: vieniems veiksmingiausia kvapą naudoti ant drabužių, kitiems tinka lengvai praskiesti purškalai, tačiau prieš tepant ant odos verta įsitikinti, kad priemonė nedirgina.

    Jei įkandimo išvengti nepavyko, svarbiausia ne kasytis, nes taip lengva sukelti infekciją ir prailginti gijimą. Niežulį ir patinimą dažniausiai sumažina šaltas kompresas, o namų sąlygomis kai kurie renkasi sodos tirštą košelę, svogūno griežinėlį ar praskiestą acto bei citrinos sulčių užtepimą, jei oda nėra pažeista.

    Ypatingo dėmesio reikia, jei patinimas greitai didėja, atsiranda išplitęs bėrimas, dusulys, veido ar gerklės tinimas, svaigimas. Tokiais atvejais tai gali būti stipri alerginė reakcija, todėl būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Pastatėte automobilį prie savo namų? Net ir čia galite gauti baudą – štai kada rizikuojate

    Pastatėte automobilį prie savo namų? Net ir čia galite gauti baudą – štai kada rizikuojate

    Automobilį prie savo namų daugelis palieka ten, kur patogiausia išvažiuoti ar įsukti į kiemą. Tačiau vien to, kad vieta yra šalia jūsų būsto, ne visada pakanka: netinkamai pastatytas automobilis gali tapti pagrindu kviesti viešąją tvarką prižiūrinčias tarnybas ir gauti baudą.

    Dažniausios kaimynų konfliktų priežastys kyla tada, kai erdvė prieš namą nepriklauso vienam savininkui. Tai gali būti vidinis privažiavimas, bendro naudojimo teritorija ar kelias, kuriam taikoma servituto teisė, todėl taisyklės gali skirtis nuo įprasto įsivaizdavimo, kad čia galima statyti bet kaip.

    Kur baudos tikimybė didžiausia?

    Ypatingo dėmesio reikalauja gyvenamoji zona, kuri žymima specialiu kelio ženklu. Tokiose teritorijose transporto priemones leidžiama statyti tik pažymėtose vietose, o palikus automobilį bet kur, galima sulaukti baudos, nes čia galioja Kelių eismo taisyklių reikalavimai.

    Kita rizikinga situacija – kai automobilis trukdo kitiems: užstato įvažiavimą į gretimą sklypą ar kiemą, apsunkina išvažiavimą, susiaurina pravažiavimą specialiosioms tarnyboms. Net jei automobilis paliktas jums atrodžiusioje įprastoje vietoje, faktas, kad jis realiai riboja patekimą ar judėjimą, gali tapti pagrindu administracinei atsakomybei.

    Ar kaimynas gali statyti prieš jūsų namą?

    Jei vieta yra viešajame kelyje ar viešojoje erdvėje, pats faktas, kad automobilis stovi prieš jūsų namą, savaime nereiškia pažeidimo. Tačiau automobilis negali blokuoti įvažiavimo į jūsų teritoriją, taip pat turi būti laikomasi saugaus atstumo reikalavimų nuo sankryžų ir pėsčiųjų perėjų.

    Prieš ginčijantis su kaimynais ar paliekant automobilį įprastoje vietoje, verta išsiaiškinti teritorijos statusą: ar tai privati valda, bendras kiemas, vidinis kelias, servitutinis privažiavimas ar viešasis kelias. Praktikoje būtent neaiškus statusas ir skirtingi lūkesčiai dažniausiai sukelia konfliktus, kurie baigiasi pareigūnų iškvietimu.

    Ką daryti, kad išvengtumėte problemų?

    Jeigu kyla įtarimų, kad statymas gali būti vertinamas kaip trukdymas, saugiausia rinktis aiškiai sužymėtas stovėjimo vietas arba statyti savo sklype taip, kad nebūtų ribojamas kito asmens įvažiavimas. Taip pat pravartu įvertinti matomumą ir pravažumą, ypač siauruose kvartalų privažiavimuose, kur ginčai dėl parkavimo kyla dažniausiai.

    Jei konfliktas jau įsiplieskė, situaciją dažnai padeda išspręsti paprastas susitarimas su kaimynais ir aiškūs argumentai dėl teritorijos priklausomybės. Vis dėlto tais atvejais, kai paliktas automobilis pažeidžia eismo ar viešosios tvarkos reikalavimus, sprendimą gali priimti pareigūnai, o bauda tampa realia rizika net ir prie nuosavų namų.

  • Parketas atrodo prabangiai, bet viena klaida jį greitai sugadina: kaip prižiūrėti teisingai

    Parketas atrodo prabangiai, bet viena klaida jį greitai sugadina: kaip prižiūrėti teisingai

    Parketas daugelį metų laikomas vienu elegantiškiausių grindų sprendimų: jis šiltas, ilgaamžis ir dera prie skirtingų interjerų. Tačiau net ir kokybiška mediena gali greitai prarasti išvaizdą, jei kasdienėje priežiūroje daromos kelios tipinės klaidos. Tuomet atsiranda įbrėžimai, dėmės, o kraštutiniais atvejais – lentelių išsipūtimas ir brangus remontas.

    Didžiausi parketo priešai paprastai yra smulkios abrazyvinės dalelės, perteklinė drėgmė ir netinkamos valymo priemonės. Smėlis, žvyras ar dulkės, vaikštant po namus, veikia kaip švitrinis popierius ir pamažu braižo apsauginį lako ar alyvos sluoksnį. Kai apsauga pažeista, mediena tampa jautresnė vandeniui ir dėmėms.

    Kasdienėje rutinoje svarbiausia – reguliarus sausas valymas. Parketą verta dažniau siurbti dulkių siurbliu su minkštu antgaliu arba šluoti minkštu šepečiu, kad neatsirastų mikroįbrėžimų. Ypač daug smulkių dalelių į namus patenka per prieškambarį, todėl ten pravartu turėti kilimėlį ir dažniau skirti dėmesį šiai zonai.

    Drėgnas plovimas tinka, tačiau tik tada, kai vandens yra minimaliai. Parketui pavojingiausia, kai ant grindų lieka balučių ar ilgiau nei kelias minutes laikosi drėgmė, nes vanduo gali prasiskverbti į siūles ir sukelti lentelių brinkimą. Jei kažkas išsiliejo, skystį geriausia nedelsiant nuvalyti ir paviršių nusausinti.

    Valant svarbu rinktis tinkamą inventorių: geriausiai tinka mikropluošto šluostės ar šluotos, kurios surenka nešvarumus, bet neperlieja grindų vandeniu. Jei naudojamas tradicinis šluostinis šluostytuvas, jis turi būti itin gerai išgręžtas. Praktiškas orientyras paprastas: po valymo parketas neturi atrodyti šlapias, tik vos drėgnas.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kuo plaunamos grindys. Universalių, agresyvių priemonių ar indų ploviklio geriau vengti, nes jos gali palikti plėvelę, išblukinti paviršių ar pažeisti apsauginį sluoksnį. Saugiausias pasirinkimas – parketui skirtos priemonės, pritaikytos lakui arba alyvuotai dangai, nes skirtingi paviršiai reaguoja nevienodai.

    Norint ilgiau išsaugoti išvaizdą, verta galvoti ir apie prevenciją. Baldų kojelėms naudingi veltinio padukai, o kėdėms ar stalams, kurie dažnai stumdomi, tai tampa būtinybe. Taip pat pravartu palaikyti stabilesnę patalpų drėgmę šildymo sezono metu, nes dideli svyravimai medienai kenkia ne mažiau nei netinkamas valymas.

    Jei parkete jau matosi aiškūs įbrėžimai, pašiauštos siūlės ar vietomis pasikeitusi spalva, tai gali būti signalas, kad apsauginis sluoksnis nusidėvėjo. Tokiu atveju kartais pakanka atnaujinančios priežiūros priemonės, tačiau gilesni pažeidimai dažniau baigiasi šlifavimu ir perlakuojimu arba alyvavimu. Kuo anksčiau sureaguojama, tuo paprastesnis ir pigesnis būna sprendimas.

  • Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Vasara ir baseinų sezonas primena, kad maudymosi kostiumėliai yra gerokai jautresni nei įprasti marškinėliai ar apatiniai. Netinkamas skalbimas gali greitai išblukinti spalvas, ištempti audinį ir sugadinti formą, ypač jei kostiumėlyje yra korsetinių detalių.

    Dažniausia klaida – mesti bikini ar vientisą kostiumėlį į skalbyklę su kitais drabužiais, pasirinkus aukštą temperatūrą ir intensyvų gręžimą. Taip pažeidžiami elastano pluoštai, deformuojasi kaušeliai, gali lūžti lankeliai, o agresyvūs skalbikliai paspartina audinio blukimą.

    Kas labiausiai kenkia audiniui?

    Maudymosi kostiumėliai nuolat susiduria su chloru baseine, druska jūroje, prakaitu ir apsauginiais kremais nuo saulės. Šios medžiagos gali ardyti pluoštą ir palikti dėmes, ypač jei drėgnas kostiumėlis ilgai laikomas susuktas rankšluostyje ar uždarame krepšyje.

    Šiltas ir drėgnas audinys taip pat sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms ir grybeliams, todėl kostiumėlį verta išskalauti po kiekvieno dėvėjimo. Kuo greičiau pašalinami chloro ir druskos likučiai, tuo ilgiau išlieka elastingumas ir spalva.

    Kaip skalbti, kad tarnautų ilgiau?

    Patikimiausias būdas – skalbimas rankomis drungname vandenyje, naudojant švelnų ploviklį. Kostiumėlio nereikėtų stipriai trinti ar gręžti: pakanka švelniai pamirkyti, lengvai praskalauti ir vandens perteklių nuspausti per rankšluostį.

    Jei vis dėlto renkatės skalbyklę, saugiausia naudoti skalbimo maišelį, žemą temperatūrą ir itin švelnų režimą be intensyvaus gręžimo. Taip sumažinama rizika, kad audinys užsikabins, o tamprūs pluoštai bus pertempti.

    Džiovinimas – pusė sėkmės

    Džiovinti geriausia ištiesus ant lygaus paviršiaus, gerai vėdinamoje ir pavėsingoje vietoje. Tiesioginė saulė gali greičiau išblukinti ryškias spalvas, o karštis nuo radiatorių ar šildomų grindų silpnina elastingumą.

    Džiovyklė su būgnu maudymosi kostiumėliams netinka, nes karštis ir intensyvus sukimas sparčiausiai ardo pluoštą. Laikui bėgant būtent netinkamas džiovinimas dažnai lemia, kad kostiumėlis praranda formą net ir tada, kai buvo skalbtas atsargiai.

  • Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Vynuogių sezonas dažniausiai suintensyvėja vasaros pabaigoje ir rudenį, tačiau parduotuvėse jų netrūksta beveik ištisus metus. Pirkėjai dažnai renkasi pagal kainą ar skonį, bet mitybos specialistai primena, kad spalva gali išduoti ir skirtingą biologiškai aktyvių medžiagų sudėtį.

    Tiek šviesios, tiek tamsios vynuogės turi panašų kalorijų kiekį ir yra saldus užkandis, kuriame nemažai vandens bei skaidulų. Šis derinys gali padėti virškinimui ir sotumo jausmui, tačiau dėl natūralių cukrų vynuogių porcijas verta derinti prie bendro dienos raciono.

    Skirtumai ryškėja ne tiek minkštime, kiek odelėje. Tamsiųjų vynuogių odelėje paprastai yra daugiau antocianinų ir kitų polifenolių, o šios medžiagos siejamos su didesniu antioksidaciniu potencialu ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Antioksidantai mityboje svarbūs dėl to, kad padeda neutralizuoti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinėmis ligomis ir spartesniu senėjimu. Dėl to tamsios vynuogės dažnai minimos kaip palankesnis pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai, ypač jei valgoma ir odelė.

    Vis dėlto praktinis patarimas paprastas: naudingiausia rinktis ne vien pagal spalvą, o pagal šviežumą ir kokybę. Jei vynuogės valgomos su odele, svarbu jas gerai nuplauti, o turintiems gliukozės apykaitos sutrikimų ar laikantis svorio kontrolės plano, porcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.