CP v2

Blog

  • „TotalEnergies“ didins naftos ir dujų gavybą: investicijos sieks iki 15,7 mlrd. eurų per metus

    Prancūzijos energetikos grupė „TotalEnergies“ pristatė atnaujintus plėtros planus: bendrovė ketina nuosekliai didinti naftos ir gamtinių dujų gavybą ir kartu plėsti atsinaujinančios energetikos portfelį. Įmonė skelbia, kad artimiausiais metais metinės investicijos gali siekti 12,9–15,7 mlrd. eurų.

    „TotalEnergies“ nurodo, kad 2027–2030 metais gavyba turėtų augti apie 3 proc. per metus, o 2031–2035 metais augimas būtų 2–3 proc. per metus. Tikslas – iki dešimtmečio pabaigos pasiekti maždaug 3 mln. barelių naftos ekvivalento per parą, palyginti su dabartiniu maždaug 2,55 mln. lygiu.

    Kas stumia gavybos augimą?

    Bendrovė argumentuoja, kad paklausa išlieka didelė, ypač gamtinėms dujoms, kurios daugelyje šalių tebėra svarbios elektros gamybai ir pramonės poreikiams. „TotalEnergies“ pabrėžia, kad papildomas gavybos portfelis leis stabiliau užtikrinti tiekimą ir finansuoti kitus perėjimo prie mažesnių emisijų projektus.

    Įmonė gavybos plėtrą sieja su naujais angliavandenilių telkiniais ir vykdomais projektais Afrikoje bei kituose regionuose. Kartu minima, kad geopolitinės įtampos Persijos įlankoje ir laivybos rizikos strategiškai svarbiose vietose gali turėti įtakos daliai tiekimo grandinių.

    Daugiau žalios elektros ir grąža akcininkams

    „TotalEnergies“ planuose svarbi vieta skiriama elektros gamybai, kuri 2030 metais turėtų būti beveik visa paremta atsinaujinančiais šaltiniais. Bendrovė prognozuoja, kad energetikos segmento pajamos tuo metu sudarys apie 20 proc. visų grupės pajamų.

    Akcentuojamos investicijos į vėjo energetiką, įskaitant jūrinį vėją, taip pat į fotovoltiką, biodujas ir energijos kaupimo sprendimus. Tokia kryptis atitinka platesnę rinkos tendenciją: didieji energetikos žaidėjai siekia diversifikuoti veiklą, išlaikydami tradicinių išteklių srautus, bet augindami mažesnių emisijų verslus.

    Bendrovė taip pat paskelbė akcininkams aktualius sprendimus: valdyba pritarė dabartinio vadovo Patricko Pouyanné kadencijos pratęsimui trejiems metams, o pelno paskirstymo politikoje numatyta reikšminga dalis grąžos per dividendus ir akcijų supirkimą. Skelbiama, kad už 2026 metų rezultatą 40 proc. pelno būtų nukreipiama dividendams arba akcijų supirkimui, o pati dividendo suma kasmet turėtų augti po 5 proc.

    Akcijų supirkimui ketinama skirti iki maždaug 2,3 mlrd. eurų 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį ir dar apie 1,9–2,3 mlrd. eurų 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Bendrovė pabrėžia, kad tai yra ilgalaikės kapitalo grąžos politikos dalis, kurią ji ketina tęsti ir tolesniais ketvirčiais.

  • Xi ir Trumpo susitikimo rezultatai: 30 mlrd. JAV dolerių muitų mažinimas ir naujas DI dialogo mechanizmas

    Kinijos ir JAV vadovų susitikimas Vašingtone baigėsi konkrečiais ekonominiais ir politiniais susitarimais. Pekinas skelbia, kad abi pusės sutiko mažinti tarpusavio muitus prekėms, kurių bendra vertė siekia apie 25 500 000 000 eurų.

    Kartu numatyta įsteigti dvišalę prekybos tarybą ir pagreitinti ankstesnių susitarimų įgyvendinimą. Šie žingsniai vertinami kaip bandymas stabilizuoti santykius po kelių metų prekybinių įtampų ir abipusių ribojimų.

    DI dialogas ir incidentų kanalas

    Atskira susitikimo dalis skirta dirbtiniam intelektui. Šalys sutarė sukurti formalų JAV ir Kinijos dialogo mechanizmą, skirtą vertinti DI naudą ir rizikas, taip pat įsteigti tiesioginį komunikacijos kanalą nenumatytiems incidentams, susijusiems su DI sistemomis.

    Kinijos užsienio reikalų ministerija nurodė, kad kitas apsikeitimas nuomonėmis šiuo formatu numatytas 2026 metų lapkritį. Analitikų teigimu, tokio tipo kanalas gali tapti praktiniu įrankiu mažinant eskalacijos riziką, kai DI pritaikymas persikelia į kibernetinio saugumo, gynybos ir kritinės infrastruktūros sritis.

    Tarptautiniai signalai ir politinė simbolika

    Susitikimo komunikatuose paliesti ir tarptautiniai klausimai, įskaitant Irano branduolinę programą bei laivybos tarptautiniuose vandens keliuose laisvę. Taip pat paskelbta, kad abu vadovai ketina remti ir asmeniškai dalyvauti artėjančiuose APEC susitikimuose Kinijoje bei G20 renginiuose JAV.

    Simboliniu akcentu tapo žinia apie dviejų didžiųjų pandų perdavimą JAV zoologijos sodui Atlantoje. Be to, pranešta apie planus pasirašyti karinį memorandumą dėl krizinės komunikacijos ir tęsti JAV karių palaikų paieškas Kinijoje.

    Susitikimo kontekstas rodo dvi lygiagrečias kryptis: ekonomikos srityje siekiama sumažinti trintį, o technologijų fronte bandoma sukurti bent minimalias taisykles ir kontaktų linijas. Rinkoms svarbiausia, ar muitų mažinimas ir dialogas dėl DI virs realiais sprendimais, o ne vien deklaracijomis.

  • Billas Gatesas perspėja dėl kibernetinių ir bioatakų: reguliuoti DI bus sunkiau nei branduolines derybas

    „Microsoft“ įkūrėjas ir filantropas Billas Gatesas perspėja, kad dirbtinis intelektas (DI) gali tapti įrankiu ne tik verslui ar mokslui, bet ir piktavaliams, galintiems surengti kibernetines ar biologines atakas dideliu mastu. Jo teigimu, tarptautinis DI reguliavimas bus itin sudėtingas, tačiau delsimas didina riziką, kad rimtos krizės įvyks anksčiau, nei bus sutarta dėl saugiklių.

    Interviu JAV žiniasklaidai Gatesas pabrėžė, kad technologijų pažanga pasiekė etapą, kai mažos grupės, turinčios prieigą prie pažangių DI modelių, teoriškai gali atlikti tai, kas anksčiau buvo įmanoma tik valstybėms. Didžiausia problema, anot jo, yra ta, kad DI ne visada galima „paprastai išjungti“ kaip įprastą sistemą, o jo poveikis gali būti išskaidytas per daugybę paslaugų ir infrastruktūros grandžių.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    Gateso vertinimu, didžiausia grėsmė kyla tuomet, kai pažangūs modeliai atsiduria blogų ketinimų turinčių žmonių rankose. Tokiais atvejais DI gali pagreitinti kenkėjiškų programų kūrimą, padėti ieškoti sistemų pažeidžiamumų ar automatizuoti dezinformacijos kampanijas, kurios išnaudoja visuomenės įtampas.

    Dar jautresnė sritis – biologinė sauga, kur DI potencialiai gali sumažinti barjerus planuojant pavojingus eksperimentus ar ieškant būdų apeiti saugumo protokolus. Nors reali rizika priklauso nuo daugybės veiksnių, įskaitant prieigą prie laboratorinės infrastruktūros, Gatesas ragina DI kūrimą vertinti kaip nacionalinio ir tarptautinio saugumo klausimą.

    „Vienintelis klausimas – ar tai padarysime prieš didelio masto kibernetinę ar biologinę ataką, ar po jos“, – sakė Billas Gatesas.

    Reguliavimo dilema: greitis prieš saugumą

    Gatesas ragina JAV imtis iniciatyvos ir stumti DI reguliavimo principus į tarptautinį lygmenį, nes atskirų valstybių taisyklės lengvai apėjamos globalioje skaitmeninėje rinkoje. Jo požiūriu, reikalingi bendri standartai, apimantys modelių testavimą, rizikos vertinimą, incidentų atskleidimą ir atsakomybės mechanizmus, kai DI panaudojamas žalingai.

    Pastaruoju metu DI saugumo tema aštrėja ir dėl to, kad net tarpusavyje konkuruojančios bendrovės ima ieškoti bendrų taisyklių. Viešojoje erdvėje dažniau kalbama apie nepriklausomą priežiūrą, modelių auditus ir privalomas procedūras prieš pateikiant ypač galingus modelius plačiajai rinkai.

    Tuo pat metu reguliavimo idėjos susiduria su politiniu pasipriešinimu. JAV politinėje diskusijoje dalis lyderių laikosi pozicijos, kad griežtesnės taisyklės gali sulėtinti inovacijas ir mažinti ekonominį konkurencingumą, o rinkos lūkesčiai dėl DI proveržio esą tapo svarbiu augimo veiksniu.

    Kodėl tai svarbu Europai ir Lietuvai?

    Nors Gateso komentarai skamba JAV kontekste, DI rizikos valdymas vis labiau tampa tarptautiniu klausimu, aktualiu ir Europai. Europos Sąjungoje didelis dėmesys skiriamas tam, kad pažangios sistemos būtų diegiamos su aiškiais atsakomybės ir saugumo reikalavimais, ypač srityse, kurios gali paveikti infrastruktūrą, sveikatą ar demokratinius procesus.

    Lietuvai, kaip mažai ir skaitmenizuotai valstybei, kibernetinis atsparumas yra kritiškai svarbus: nuo viešųjų paslaugų iki energetikos ir finansų sektoriaus. Todėl diskusija apie DI saugumą neišvengiamai palies ne tik technologijų įmones, bet ir valstybės institucijas, kritinės infrastruktūros valdytojus bei švietimo sistemą, kuri ruošia specialistus naujai rizikų aplinkai.

  • Dirbtinis intelektas gali nesukilti: didesnė rizika, kad patys tyliai atiduosime jam sprendimus

    Diskusijos apie dirbtinio intelekto keliamas rizikas vis dažniau sukasi ne apie filmų scenarijus, o apie kasdienybę: kaip technologija tampa tokia patogi, kad žmogus pamažu nustoja tikrinti, abejoti ir spręsti pats. Ekspertai pabrėžia, kad grėsmė gali kilti ne iš staigaus „maišto“, o iš lėto įpročio deleguoti vis daugiau atsakomybių sistemoms.

    Tokia „tyliojo perėmimo“ rizika ypač aktuali tada, kai DI diegiamas į sprendimų priėmimą, infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas. Kuo daugiau procesų priklauso nuo automatizuotų modelių, tuo didesnė tikimybė, kad sutrikus sistemai ar pasikeitus jos elgsenai, žmonėms bus sunku greitai atkurti kontrolę.

    Rizika auga kartu su autonomija

    Ekspertai sutaria, kad šiandien dar sunku patikimai įvertinti tikimybę, jog pažangus DI kada nors taptų egzistencine grėsme. Vis dėlto rizikos lygis gali augti, jei modeliai įgyja daugiau autonomijos, prieigą prie įrankių ir galimybę atlikti ilgesnes užduočių grandines be nuolatinės žmogaus priežiūros.

    Praktikoje tai reiškia ne vien geresnį teksto generavimą, bet ir agentines sistemas, kurios vykdo veiksmus: valdo paskyras, inicijuoja pirkimus, keičia nustatymus, rašo ir paleidžia kodą. Tokiose situacijose didžiausia problema tampa ne „ketinimai“, o prognozuojamumas: ar galime patikimai numatyti, kokiais būdais sistema sieks tikslo sudėtingoje aplinkoje.

    Ne viena katastrofa, o incidentų grandinė

    Vietoje vieno didelio lūžio scenarijaus, realistiškesnis kelias gali būti incidentų serija. Tai gali būti autonominis agentas, sukėlęs finansinių nuostolių, masinio klaidinimo kampanijos, klaidingai suveikę sprendimų palaikymo įrankiai ar infrastruktūros sutrikimai, kai naudojamas modelis, kurio veikimo logikos organizacija iki galo nesupranta.

    Kiekvienas toks įvykis didina spaudimą reguliuoti, diegti papildomas apsaugas ir kurti standartus. Tačiau problema ta, kad reguliavimas dažniausiai vejasi inovaciją, o DI – bendros paskirties technologija, kurią sunku apriboti vienu „režimu“ taip, kaip ribojamos siauresnės didelės rizikos sritys.

    Ką siūlo ekspertai: testai, stebėsena ir ribotos teisės

    Vienas dažniausiai kartojamų siūlymų – nepriklausomi saugumo testai, ypač prieš plačiai išleidžiant pažangiausius modelius. Vien vidiniai kūrėjų bandymai ir deklaracijos apie saugumą nėra pakankami, nes trūksta išorinio patikrinimo ir palyginamų metodikų.

    Taip pat akcentuojamas incidentų registravimas ir stebėsena po įdiegimo, kad būtų galima matyti pasikartojančius gedimus ir netikėtą elgseną. Kitas principas – riboti DI „teises“: kokius veiksmus jis gali atlikti be patvirtinimo, prie kokių sistemų gali prisijungti ir kokiu mastu gali valdyti kritinius procesus.

    Galiausiai pabrėžiama žmonių kompetencijų reikšmė. DI neveikia vakuume: jei vadovai, inžinieriai ar viešojo sektoriaus sprendimų priėmėjai nesupranta, kaip ir kada modeliai klysta, net ir gera reguliacinė bazė gali neveikti taip, kaip tikimasi.

    Ekspertų įspėjimas paprastas: didžiausias pavojus gali būti ne „maištaujanti“ sistema, o visuomenė, kuri dėl patogumo ir spaudimo efektyvumui palaipsniui praranda gebėjimą valdyti savo pačios sprendimus.

  • DI grąžinimų sukčiai įsisiautėja: „Allegro“ ir „Vinted“ pardavėjai praranda prekes bei pinigus

    Dirbtinis intelektas e. prekyboje padeda pirkėjams greičiau rasti prekes ir pardavėjams efektyviau aptarnauti klientus. Tačiau vis dažniau jis naudojamas ir apgaulei, kai ginčams dėl pirkinių sukuriami įtikinami, bet suklastoti „įrodymai“.

    Pardavėjai socialiniuose tinkluose ir platformų bendruomenėse vis dažniau pasakoja apie atvejus, kai pirkėjas pateikia DI sugeneruotas nuotraukas ar vaizdus, esą prekė brokuota, apgadinta ar neatitinka aprašymo. Tokiu būdu inicijuojamas ginčas, prašoma kompensacijos ar viso grąžinimo, o prekė neretai lieka pas pirkėją.

    Kaip veikia refund fraud schema

    Dažniausiai sukčiavimo logika paprasta: pirkėjas nufotografuoja prekę arba siuntą ir vaizde dirbtiniu intelektu „prideda“ defektus, kurių realybėje nebuvo. Pavyzdžiui, drabužiuose ar batuose atsiranda „skylės“, o ant pakuotės „matomi“ pažeidimai.

    Toliau sekantis žingsnis – pretenzija ir reikalavimas grąžinti pinigus. Pardavėjai pabrėžia, kad ginčų metu platformos dažnai remiasi pirkėjo pateikta vizualine medžiaga, todėl įrodinėjimo našta tenka būtent pardavėjui.

    Šis modelis tarptautinėje praktikoje vadinamas refund fraud – kai siekiama atgauti pinigus už geros būklės prekę. DI įrankiai tokį sukčiavimą padaro pigesnį, greitesnį ir sunkiau atsekamą, nes „įrodymai“ atrodo realistiškai.

    Auga nusiskundimų mastas

    Viešojoje erdvėje matyti, kad problema nėra pavienė – daugėja diskusijų grupių, kuriose pardavėjai dalijasi patirtimi ir prašo patarimų, kaip reaguoti į pretenzijas. Tokiose bendruomenėse kasdien atsiranda naujų istorijų apie ginčus, kuriuose pirkėjas pateikia tariamus defektus.

    Pačios platformos akcentuoja, kad vizualinis vaizdų „pagerinimas“ ne visada yra draudžiamas, jei jis nekeičia realių prekės savybių ir atitinka taisykles. Tačiau klaidinančios ar apgaulingos DI manipuliacijos, ypač ginčuose, vertinamos kaip taisyklių pažeidimas.

    „Kai kurie įrankiai gali būti naudojami parodyti drabužio prigludimą, pašalinti foną ar apsaugoti asmens duomenis, nekeičiant tikros prekės išvaizdos“, – teigiama platformos pozicijoje.

    Platformos taip pat pabrėžia, kad suklastotų įrodymų pateikimas ginčų metu yra draudžiamas ir traktuojamas rimtai. Vis dėlto pardavėjai pastebi, jog praktikoje ginčų sprendimai gali užtrukti, o žala patiriama iš karto.

    Kaip pardavėjams apsisaugoti?

    Kibernetinio saugumo specialistai pataria kaupti įrodymus dar prieš išsiunčiant siuntą. Viena veiksmingiausių priemonių – vaizdo įrašas, kuriame matomas prekės patikrinimas ir pakavimo procesas, įskaitant siuntos užklijavimą bei lipdukų uždėjimą.

    Taip pat rekomenduojama fiksuoti identifikatorius, jei prekė juos turi, pavyzdžiui, serijos numerius ar kitus unikalius žymėjimus. Papildomai verta archyvuoti originalias nuotraukas ir vaizdo failus su techniniais metaduomenimis, kad vėliau būtų lengviau įrodyti, kada ir kuo buvo fotografuota.

    Pardavėjai vis dažniau naudoja ir prevencinius sprendimus, pavyzdžiui, ant siuntų deda žymas, jog pakuojama stebint vaizdo stebėjimui. Kai DI klastotės plika akimi nepastebimos, galima pasitelkti aptikimo sistemas, tačiau jos dažnai pateikia tik tikimybinius signalus, o ne galutinį įrodymą.

    Teisinė pusė ir atsakomybė

    Teisininkai primena, kad sąmoningas pardavėjo klaidinimas siekiant finansinės naudos gali būti vertinamas kaip sukčiavimas. Atsakomybė gali kilti ir už manipuliavimą skaitmeniniais duomenimis, ypač jei klastojami „įrodymai“ ir jie naudojami pinigų išviliojimui.

    Ekspertai prognozuoja, kad DI įrankiams tobulėjant bandymų piktnaudžiauti grąžinimais tik daugės. Kol kas aiškaus sisteminio sprendimo trūksta, todėl didžioji dalis prevencijos tenka patiems pardavėjams ir platformų ginčų mechanizmams.

  • Miške aptiktas grybas, primenantis gėlę: kas yra alyvinė lakovica ir kuo ji pavojinga

    Drėgnuose miškuose rudenį kartais galima pamatyti vaizdą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena netikėtai pražydusią gėlę. Tačiau po arčiau apžiūrėjus paaiškėja, kad tai grybas, kurio forma ir spalva klaidina net patyrusius grybautojus.

    Šis radinys dažniausiai siejamas su alyvine lakovica, dar vadinama lila lakarija. Jai būdinga ryški violetinė spalva ir banguoti, į šonus užsirietę kepurėlės kraštai, todėl miško paklotėje ji gali atrodyti tarsi žiedlapiais apsuptas augalas.

    Alyvinės lakovicos kepurėlė paprastai užauga iki 3–5 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji būna kiek iškili, vėliau plokštėja, o spalva su amžiumi dažnai blunka iki šviesesnio violetinio ar pilkai alyvinio atspalvio.

    Apatinėje kepurėlės pusėje matomos gana retos, storokos lakštelės, kurios neretai tarsi leidžiasi link kotelio. Kotelis dažniausiai būna 5–10 centimetrų ilgio, plonas, kietesnis, o jo spalva artima kepurėlei.

    Šis grybas auga nedidelėmis grupėmis drėgnesnėje dirvoje, tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, tarp samanų ir nukritusių lapų. Vaisiakūniai dažniausiai pasirodo nuo rugpjūčio iki lapkričio.

    Alyvinė lakovica paprastai priskiriama prie valgomų grybų, tačiau kulinarine prasme ji laikoma vidutinės vertės. Dažniau rekomenduojama rinkti kepurėles, nes koteliai gali būti pluoštiniai ir kieti, ypač vyresnių grybų.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vien išvaizdos nepakanka: violetiniai atspalviai miške nėra unikalūs tik vienai rūšiai. Dėl to svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: jei kyla bent menkiausia abejonė, grybo geriau neimti.

    Pagrindinis pavojus slypi panašume į kai kurias kitas, nepageidaujamas rūšis. Dažniausiai minimas rizikingas supainiojimas su micingomis, tarp kurių pasitaiko nuodingų grybų.

    Atpažinimą gali apsunkinti ir natūralūs pokyčiai: lakovicos spalva su laiku išblunka, o miško drėgmė, apšvietimas ir dirvožemis keičia vizualų įspūdį. Todėl renkant grybus svarbu vertinti ne vien spalvą, bet ir lakštelių pobūdį, kotelio struktūrą, augavietę bei kitus požymius.

    Grybautojams taip pat primenama laikytis atsargumo, ypač kai miškuose daug įvairių rūšių ir derlius vilioja rinkti greitai. Saugiausia rinkti tik gerai pažįstamus grybus, o dėl neaiškių egzempliorių konsultuotis su specialistais ar patikimais atpažinimo šaltiniais.

  • Tai ne balandžiai: Ukrainos miestuose vis dažniau pastebimi miškiniai karveliai ir strazdinės žieduotosios

    Ukrainos miestuose gyventojai vis dažniau pastebi paukščius, kurie iš pirmo žvilgsnio primena įprastus miesto balandžius, tačiau elgiasi kitaip ir atrodo ne visai taip pat. Ornitologų teigimu, tarp įprastų pilkųjų karvelių vis dažniau matomi miškiniai karveliai (uoliniai karveliai su jais painiojami) ir žieduotosios karvelinės, o kai kur pasitaiko ir retesnių rūšių.

    Tokia tendencija siejama su keliais veiksniais: švelnėjančiomis žiemomis, miestų želdynų gausa, lengvai pasiekiamu maistu bei tuo, kad dalis miškinių rūšių pamažu prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Miestuose atsiranda daugiau ramių žaliųjų zonų, kuriose paukščiams saugiau perėti ir maitintis.

    Miškinis karvelis dažnai atrodo gerokai stambesnis už įprastą miesto balandį, o jo plunksnos neretai turi pilkai violetinį atspalvį. Vienas ryškiausių požymių yra baltos dėmės kaklo šonuose, nors jaunikliams jos gali būti menkiau matomos.

    Skiriasi ir elgsena: miškiniai karveliai dažniau laikosi poromis ar nedidelėmis grupelėmis, paprastai išlaiko didesnį atstumą nuo žmonių. Šaltuoju sezonu dalis jų migruoja, todėl jų gausa miestuose gali keistis priklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų.

    Žieduotoji karvelinė paprastai yra mažesnė ir grakštesnė už balandį, jos plunksnos dažniau rusvai pilkos, o kakle aiškiai matomas tamsus „žiedas“. Miestuose ji vis dažniau sutinkama parkuose, skveruose ir gyvenamuosiuose rajonuose, ypač ten, kur gausu medžių ir krūmų.

    Kai kur Ukrainoje sutinkama ir paprastoji karvelinė, tačiau ji laikoma gerokai retesne ir dažniau renkasi lapuočių miškus bei jų pakraščius. Nuo žieduotosios karvelinės ji skiriasi ryškesniu raštu ant sparnų ir labiau išreikštu dėmėtumu.

    Ornitologinėje literatūroje miestų „užkariavimas“ aiškinamas kaip prisitaikymo procesas: urbanizuotos teritorijos suteikia šiltesnį mikroklimatą, pastovesnius maisto šaltinius ir nemažai vietų lizdams. Prie to prisideda ir žmonių įpročiai šerti paukščius, nors ne visada tinkamu maistu.

    Specialistai pabrėžia, kad paukščiams ypač kenkia duona ir bandelės, nes toks maistas gali sutrikdyti virškinimą ir sukelti ligas. Jei norisi padėti šaltuoju metu, geriau rinktis nesūdytas sėklas ar grūdus, o šėrimą vykdyti saikingai, kad paukščiai neprarastų natūralių mitybos įgūdžių.

    Pastebėjus neįprastai besielgiančius ar akivaizdžiai sergančius paukščius, rekomenduojama apie tai pranešti vietos gyvūnų globos organizacijoms ar aplinkosaugos specialistams. Tai padeda stebėti ligų židinius ir mažinti riziką kitoms miesto paukščių populiacijoms.

  • Kachovkos tvenkinio atkūrimas vėl kelia ginčus: ekologas perspėja apie trečią ekokatastrofą

    Ukrainoje vėl įsiplieskė diskusija, ar verta atkurti Kachovkos vandens saugyklą Dniepre. Dalis regiono politikų akcentuoja vandens tiekimą, drėkinimą ir dykumėjimo grėsmę, tačiau ekologai ragina žiūrėti plačiau ir vertinti ilgalaikes pasekmes.

    Aplinkosaugos ekspertas Olehas Lystopadas pabrėžia, kad pagrindinė problema yra ne vien konkretaus regiono vandens balansas, o klimato kaita ir seklėjantys upių debitai. Jo teigimu, net ir atstačius vandens saugyklą išlieka esminis klausimas, ar Dniepre užteks vandens jai realiai užpildyti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad karščio bangos ir kritulių pasiskirstymo pokyčiai vis dažniau lemia hidrologines sausras Europoje. Dėl to mažėja upių nuotėkis, kyla rizikos energetikai ir žemės ūkiui, o sprendimai, paremti pastoviu didelių upių vandeningumu, tampa mažiau patikimi.

    Olehas Lystopadas kaip pavyzdį mini atvejus, kai dėl vandens trūkumo Europoje buvo ribojama dalies pramonės ir energetikos objektų veikla. Jo teigimu, tokios situacijos rodo, kad infrastruktūros priklausomybė nuo stabilaus upių vandens režimo gali tapti sistemine rizika.

    Pasak ekologų, diskusija neturėtų apsiriboti pasirinkimu atkurti arba palikti viską, kaip yra. Kartu su pačios užtvankos atstatymu atsirastų būtinybė atkurti drėkinimo infrastruktūrą, spręsti dugne susiformavusios augalijos likimą ir įvertinti, kiek laiko truktų realus telkinio užpildymas esant dabartiniams Dniepro debitams.

    Vienas jautriausių praktinių klausimų būtų saugumas: prieš bet kokius darbus teritorijoje reikėtų išminavimo, o bet kokia statybų fazė išliktų pažeidžiama tęsiantis karo veiksmams. Dėl to, pasak ekspertų, rizikų vertinimas turi būti toks pat svarbus kaip ir inžineriniai sprendimai.

    Per kelerius metus buvusio vandens telkinio dugne susiformavo didelė natūrali teritorija, kurią mokslininkai apibūdina kaip sparčiai atsikuriančių sausumos buveinių kompleksą. Ekspedicijų duomenys rodo, kad augalų įvairovė čia padidėjo nuo keliolikos iki kelių šimtų rūšių, taip pat fiksuojamos saugomos rūšys.

    „Jei šią teritoriją vėl užlietume ir sunaikintume susiformavusią ekosistemą, tai būtų trečia ekologinė katastrofa per trumpą laiką“, – sakė Olehas Lystopadas.

    Jo logika remiasi tuo, kad pirmą kartą ekosistemos buvo radikaliai pakeistos statant vandens saugyklą, antrą kartą – jai staiga netekus vandens, o trečią kartą – bandant dirbtinai grąžinti ankstesnę būklę, panaikinant jau susiformavusį natūralų kompleksą.

    Vietoj didelio masto hidrotechninio projekto ekologai siūlo daugiau dėmesio skirti natūralioms vandens sulaikymo priemonėms. Tarp jų dažniausiai minima šlapynių ir durpynų atkūrimas bei nusausinimo mažinimas, nes tokios ekosistemos veikia kaip natūralūs vandens rezervuarai ir padeda stabilizuoti baseinų hidrologiją sausros laikotarpiais.

    Pasak O. Lystopado, dėl šlapynių nykimo vanduo greičiau nuteka į didžiąsias upes ir galiausiai pasiekia jūrą, o regionai praranda natūralų „buferį“, kuris palaikytų drėgmę dirvožemyje ir mažintų ekstremalių svyravimų žalą. Todėl sprendžiant vandens stygių, anot jo, svarbiausia yra ilgalaikė adaptacija prie klimato kaitos, o ne vien vieno telkinio atstatymas.

  • Nusekus Dniestras atvėrė netikėtą radinį: aptiktas Austro-Vengrijos laikų navigacinis ženklas

    Ukrainoje, Dniestrui smarkiai nusekus, upės vagos seklumose aptiktas istorinis radinys – tašyto akmens stulpas su cilindrine viršūne ir iškaltu numeriu 147. Jį netoli Beremianų kaimo Ternopilio srityje pastebėjo nacionalinio gamtos parko Dniestrų kanjonas darbuotojai, vykdę kompleksinius upės tyrimus.

    Pasak parko specialistų, šią vasarą Dniestras pasiekė itin žemus vandens lygius, todėl susiformavo didelės seklumos, o įprastai po vandeniu esanti pakrantės vagos dalis tapo prieinama apžiūrai. Tokios sąlygos ne tik keičia ekosistemas, bet ir atveria galimybę rasti objektus, kurie dešimtmečiais buvo paslėpti dugne.

    Stulpas buvo iškeltas iš upės ir pastatytas kaip būsimos ekologinės-edukacinės trasos elementas. Kraštotyrininkas Vladimiras Dobrianskis spėja, kad tai gali būti vienas iš navigacinių stulpų, naudotų Austro-Vengrijos imperijos laikais, kai Dniestras buvo svarbi transporto arterija ir pakrantės ženklinimas padėjo orientuotis laivybai.

    Parko darbuotojai tyrimų metu fiksavo ir platesnes nusekimo pasekmes: seklumos sparčiai apželia vandens augalija, o kartu keičiasi buveinės paukščiams ir kitiems gyvūnams. Dniestru jau pradeda formuotis žieminiai paukščių sambūriai, nors tuo pat metu vis dar vyksta rudeninė migracija.

    Hidrologai šią situaciją sieja su užsitęsusia sausra ir neįprastai mažu kritulių kiekiu baseine, dėl ko upė praranda įprastą debito atsargą. Nacionalinio parko atstovai anksčiau yra nurodę, kad 2026 metais Dniestrą maitinančių upių baseine vandeningumas vasarą vietomis siekė tik 10–40 proc. normos, o kai kuriuose ruožuose – dar mažiau, todėl reiškinys vadinamas hidrologine sausra.

    Be mokslinių stebėjimų, parko komanda tęsia ir paveldo bei infrastruktūros darbus: pranešta, kad prie Dniestrų krantų ties Krasna Hora buvo sutvarkytas šaltinis-koplytėlė. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis upių nusekimas kelia rizikų ne tik gamtai ir turizmui, bet ir vandens tiekimui bei žemės ūkiui, todėl būtina nuosekliai stebėti situaciją ir planuoti prisitaikymo priemones.

  • Mokslininkai įrengė sekiklius dramblių straubluose: paaiškėjo, kad laukinėje gamtoje jie miega itin mažai

    Laukiniai drambliai gali miegoti gerokai trumpiau, nei manyta iki šiol: tai parodė Botsvanos Čobės nacionaliniame parke atliktas tyrimas, kuriame dviem dramblių patelėms buvo įtaisyti judesio sekikliai straubliuose. Surinkti duomenys atskleidė, kad per parą jos vidutiniškai miegojo apie 2 valandas.

    Toks rezultatas išsiskiria net tarp žinduolių: ankstesni stebėjimai nelaisvėje laikomų dramblių zoologijos soduose ar cirkuose rodė 3–7 valandų miego trukmę. Tyrėjai pabrėžė, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų rutina, grėsmės ir nuolatinis judėjimas miego laiką gali trumpinti.

    Tyrime panaudotas aktigrafas, dažnai taikomas ir miego klinikose žmonėms, fiksavo menkiausius judesius. Prielaida buvo paprasta: jei straublys nejudrus bent 5 minutes, tai laikoma tikėtinu miego epizodu.

    Kartu patelės nešiojo GPS antkaklius su judesio jutikliais, kurie padėjo atskirti, ar gyvūnas stovi, ar guli. Šis derinys leido tiksliau susieti poilsį su realia kūno padėtimi ir judėjimu.

    Duomenys parodė, kad miegas retai būdavo vientisas: per parą jis dažniausiai susidėdavo iš kelių trumpų epizodų. Didžiausia miego dalis fiksuota paryčiais, dažniausiai tarp 2 ir 6 valandos.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pabudimą geriau nei saulėtekis paaiškino aplinkos sąlygos, ypač karščio ir drėgmės derinys. Kitaip tariant, drambliai galėjo keltis anksčiau ne dėl šviesos, o dėl didėjančio šiluminio diskomforto.

    Nors drambliai gali snūduriuoti stovėdami, gulėjimas fiksuotas tik dalį naktų. Per stebėjimo laikotarpį kiekviena patelė gulėsi miegoti maždaug 10 iš 35 naktų, ir šios naktys nesutapo.

    Dar įspūdingiau tai, kad keliais atvejais iš viso neužfiksuota jokių miego požymių. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su staigiai išaugusiu judėjimu: gyvūnas ilgą laiką intensyviai keliavo, o miego pertraukos nebuvo matyti beveik iki ryto.

    Autoriai aptarė kelias priežastis, kodėl drambliai tam tikromis naktimis galėjo nemiegoti. Viena jų yra plėšrūnų keliama grėsmė, ypač vietovėse, kur liūtai gali taikytis į jauniklius ir išprovokuoti bandos judėjimą.

    Kitos galimos priežastys yra žmonių keliamas trikdymas, įskaitant brakonieriavimą, arba patinų elgsena rujojimo laikotarpiu, kai bandoma sekti pateles. Tokiais atvejais banda gali ilgai judėti, keisti kryptį ir vengti sustojimų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad išvados remiasi nedidele imtimi: stebėtos tik dvi suaugusios patelės, viena jų buvo su jaunikliu, o stebėjimas truko 35 dienas. Tai reiškia, kad rezultatų negalima automatiškai priskirti visai rūšiai skirtingais sezonais ar kitose buveinėse.

    Svarbu ir tai, kad aktigrafai fiksuoja judesius, o ne smegenų aktyvumą, todėl visiško tikslumo dėl miego fazių nėra. Vis dėlto tyrimas suteikė retą, realiomis sąlygomis gautą vaizdą apie tai, kaip laukiniai drambliai derina poilsį su išlikimo poreikiais.

    Galiausiai šie duomenys kelia platesnį klausimą: jei bandos vedlė gali būti nemiegojusi beveik dvi paras, kaip tai veikia sprendimų priėmimą, atmintį ir grupės elgesį. Atsakymų tikimasi iš platesnių projektų, kurie apimtų daugiau gyvūnų, skirtingas vietoves ir sezonus.