Blog

  • Prieš skalbdami pažiūrėkite į etiketes: šie simboliai gali išgelbėti jūsų drabužius

    Prieš skalbdami pažiūrėkite į etiketes: šie simboliai gali išgelbėti jūsų drabužius

    Drabužių etiketėse esantys simboliai atrodo nereikšmingi, tačiau būtent jie gali apsaugoti audinius nuo susitraukimo, nublukimo ar sugadinimo. Pakanka žinoti kelias paprastas taisykles, kad skalbimas nebeprimintų loterijos.

    Daugeliui etiketė tėra šiurkštus audinio gabalėlis, kuris erzina kaklą ir norisi jį kuo greičiau nukirpti. Visgi būtent ten slepiasi drabužio „naudojimo instrukcija“: kaip jį skalbti, džiovinti, balinti ar lyginti. Štai kaip ją skaityti.

    Dubuo su vandeniu nurodo skalbimą: tai svarbiausias simbolis

    Svarbiausias ženklas etiketėje – dubuo su vandeniu. Jis nurodo, kaip drabužį galima skalbti. Jei šalia matote skaičių, tai yra maksimali temperatūra, kurioje drabužį leidžiama skalbti. 30 laipsnių dažniausiai tinka jautriems audiniams, 40 laipsnių – įprastiems kasdieniams drabužiams, o aukštesnės temperatūros dažniau taikomos rankšluosčiams, patalynei ar itin suteptiems daiktams.

    Svarbios ir papildomos linijos po dubeniu. Viena linija paprastai reiškia švelnų režimą, dvi – itin švelnų, skirtą audiniams, kurie lengvai išsitampo ar susivelia. Jei etiketėje pavaizduota į vandenį panardinta ranka, drabužį reikėtų skalbti rankomis. O perbrauktas dubuo aiškiai rodo, kad skalbti vandenyje negalima – tokiu atveju saugiau rinktis valymą, o ne rizikuoti, kad po vieno skalbimo drabužis praras formą.

    Trikampis ir kvadratas su apskritimu: balinimas ir džiovinimas, kurie dažnai sugadina drabužius

    Trikampis etiketėje reiškia balinimą. Tuščias trikampis nurodo, kad balinimo priemones naudoti galima, tačiau trikampis su įstrižomis linijomis viduje paprastai reiškia, kad tinka tik priemonės be chloro. Perbrauktas trikampis – balinimo draudimas. Tai ypač svarbu tamsiems drabužiams ir spalvotiems raštams, nes netinkamai parinkta priemonė gali palikti negrįžtamas dėmes ar išblukimus.

    Ne mažiau svarbus yra džiovinimo simbolis – kvadratas su apskritimu viduje. Jis nurodo, ar drabužį galima džiovinti būgninėje džiovyklėje. Vienas taškas dažniausiai reiškia žemesnę temperatūrą, du taškai – įprastą džiovinimą. Jei simbolis perbrauktas, džiovyklės reikėtų vengti. Būtent čia dažniausiai pasitaiko nemalonių staigmenų: marškinėliai „susitraukia“, o megztinis po džiovyklės gali priminti sukietėjusį veltinį.

    Jei matote vien tik kvadratą be apskritimo, tai nurodo natūralų džiovinimą. Vertikalios linijos kvadrate reiškia, kad drabužį reikėtų džiovinti pakabintą, o horizontali linija – džiovinti patiesus. Pastarasis būdas ypač svarbus megztiniams ir trikotažui: sunkus, šlapias megztinis ant pakabos dažnai deformuojasi, išsitampo pečių srityje ir praranda formą.

    Lygintuvas: taškų skaičius parodo tinkamą temperatūrą

    Lygintuvo simbolis paprastas, tačiau esminė detalė – taškai jo viduje. Vienas taškas paprastai reiškia žemą temperatūrą, tinkamą sintetikai. Du taškai nurodo vidutinę temperatūrą, kuri dažnai tinka poliesteriui ir įvairiems audinių mišiniams. Trys taškai reiškia, kad galima naudoti aukštą temperatūrą – dažniausiai tai taikoma medvilnei ar linui. Kuo daugiau taškų, tuo daugiau karščio galima naudoti saugiai.

    Jei lygintuvas perbrauktas, lyginti negalima. Kartais po simboliu dar būna perbraukta garų žyma – tai ženklas, kad lyginti garais nereikėtų, nes audinys gali prarasti struktūrą arba įgauti nepageidaujamą blizgesį. Tokios nuorodos ypač praverčia lyginant marškinius, sukneles ar drabužius su sintetinių pluoštų priemaiša: kelios sekundės patikrinant etiketę gali apsaugoti nuo sugadinimo, kurio vėliau nebeįmanoma ištaisyti.

  • Pieczone mleko to domowy hit. Stary przepis wraca do łask. Deser zrobi się sam

    Pieczone mleko to domowy hit. Stary przepis wraca do łask. Deser zrobi się sam

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas desertas, tačiau jo paruošimo būdas gali maloniai nustebinti. Vietoj įprasto kepinio gaunasi švelni, kreminė ir lengvai elastinga masė. Šis receptas primena, kad iš kelių kasdienių ingredientų galima sukurti saldumyną, kurio skonis ryškiai skiriasi nuo klasikinių pyragų.

    Ne kiekvienas desertas turi būti sudėtingas, kad paliktų įspūdį. Kartais užtenka pieno, kiaušinių ir trupučio kantrybės, kad rezultatas būtų tikrai išskirtinis. Kepto pieno idėja įvairiose pasaulio virtuvėse gyvuoja jau seniai, o šiandien vėl atrandama iš naujo dėl savo netikėtos tekstūros ir skonio.

    Netikėta struktūra: kažkas tarp kremo ir kepinio

    Keptas pienas išsiskiria tuo, kad po terminio apdorojimo sujungia kremišką konsistenciją ir švelniai standžią, elastingą formą. Jam paruošti prireiks paprastų produktų, kuriuos dažniausiai nesunku rasti namuose:

    • 400 g riebaus pieno
    • 3 kiaušinių trynių
    • 30 g cukraus
    • 40 g kukurūzų krakmolo
    • žiupsnelio druskos
    • 1 trynio viršui aptepti
    • 1 arbatinio šaukštelio cukraus apibarstymui

    Verdant masė tampa glotni ir šilkinė, o atvėsusią ją galima pjaustyti tarsi minkštą pudingą. Būtent ši transformacija desertui suteikia išskirtinumo ir įsimena.

    Lengvas receptas: keli žingsniai ir šiek tiek kantrybės

    Kepto pieno paruošimas nesudėtingas ir susideda iš kelių aiškių etapų.

    1. Į puodą suberkite cukrų, krakmolą ir druską. Supilkite pieną, sudėkite trynius ir gerai išmaišykite, kad neliktų gumuliukų.
    2. Kaitinkite ant mažos ugnies, nuolat maišydami, kol masė pastebimai sutirštės ir taps kreminė.
    3. Paruoštą kremą supilkite į formą ir palikite atvėsti, kad masė sutvirtėtų.
    4. Atvėsusį desertą aptepkite tryniu ir apibarstykite cukrumi, kad viršus gražiai apskrustų.
    5. Dėkite į iki 160 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 15 minučių, kol viršus lengvai paruduos.
    6. Išėmę supjaustykite gabalėliais ir dėkite atgal į orkaitę dar maždaug 5 minutėms.

    Šiame etape įprastas kremas virsta kur kas išraiškingesniu desertu: viršus tampa lengvai traškus, o vidus išlieka minkštas ir kremiškas, todėl susidaro malonus kontrastas.

    Lengvai pritaikomas skoniui: užtenka vieno priedo

    Pagrindinė kepto pieno versija yra gana neutrali, todėl puikiai dera su įvairiais priedais ir aromatais. Dar verdant galima įmaišyti vanilės, cinamono ar citrinos žievelės – šie priedai pastebimai pakeičia bendrą skonį.

    Iškepus verta patiekti su vaisiais, kurie suteikia gaivumo, arba su karamelės ar šokolado padažu, jei norisi intensyvesnio saldumo. Taip vieną receptą lengva pritaikyti pagal savo skonį ir kaskart paruošti vis kitokį variantą.

  • Gražu ant palangės, bet miegamajame gali varginti: šios gėlės kvapas užvaldo kambarį

    Gražu ant palangės, bet miegamajame gali varginti: šios gėlės kvapas užvaldo kambarį

    Ne kiekvienas augalas, kuris dieną džiugina akis, tinka nakčiai šalia lovos. Kai kurios gėlės gali paversti jaukų miegamąjį vieta, kurioje iš tiesų sunku pailsėti.

    Miegamasis siejamas su ramybe ir tyla, todėl tai, kas jame stovi, turi didesnę reikšmę, nei daugeliui atrodo. Vazoniniai augalai suteikia interjerui gyvybės, tačiau ne visi jie kuria tinkamą atmosferą ten, kur organizmas turėtų nusiraminti.

    Ne kiekviena graži gėlė padeda atsipalaiduoti: miegamajame svarbu ne tik vaizdas

    Augalai namuose gali visiškai pakeisti erdvę: ji tampa jaukesnė, atsiranda daugiau spalvų, net paprasta palangė ima atrodyti gyvesnė. Vis dėlto miegamajame į augalus verta žiūrėti kitaip. Tai vieta, kur kūnas turi nurimti, o mintys po dienos darbų – išsisklaidyti. Per stiprus kvapas šį ritmą gali paprasčiausiai sutrikdyti.

    Svetainėje ar virtuvėje intensyvesnė aroma dažniausiai netrukdo, nes ten nuolat vyksta judesys. Miegamajame situacija kitokia: uždaroje patalpoje kvapas išlieka ilgai, todėl gali atsirasti sunkumo jausmas, diskomfortas, o oras imti atrodyti slegiantis.

    Hiacintas traukia akį, tačiau jo kvapas gali užgožti visą kambarį

    Hiacintas daugeliui yra tikras žiemos pabaigos simbolis. Jis pasirodo anksti, džiugina sodriomis spalvomis ir akimirksniu pagyvina namus. Nenuostabu, kad ši gėlė dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje. Ant palangės ji atrodo įspūdingai, o žiedai tarsi sukurti pastatyti pačioje matomiausioje vietoje.

    Tačiau problema ta, kad hiacintas kvepia itin stipriai. Vieniems šis aromatas malonus tik trumpą laiką, kitiems jis greitai ima varginti. Mažame miegamajame kvapas gali užpildyti visą patalpą ir būti juntamas net tada, kai norisi tik užmigti. Dėl to hiacintą dažniau patariama perkelti į svetainę arba laikyti virtuvėje, kur kvapas nėra toks varginantis.

    Stipri aroma naktį gali pradėti erzinti: organizmas vietoj poilsio lieka įsitempęs

    Vakare pojūčiai veikia kitaip nei dieną. Tai, kas ryte atrodo gaivu ir malonu, po kelių valandų uždaroje patalpoje gali pasidaryti pernelyg intensyvu. Miegamasis neturėtų „pulti“ kvapu, net jei jis yra natūralios kilmės.

    Todėl renkantis augalus šiam kambariui verta vadovautis saiku. Kuo ramesnis fonas, tuo didesnė tikimybė iš tikrųjų pailsėti. Subtilesnio kvapo gėlės miegamajame paprastai tinka labiau nei tos, kurios savo buvimą primena vos įžengus pro duris.

  • Akmens ratai, paslaptingi ženklai ir užrakinti kapai: 10 mįslių, kurios glumina archeologus

    Akmens ratai, paslaptingi ženklai ir užrakinti kapai: 10 mįslių, kurios glumina archeologus

    Praeitis vis dar geba priešintis. Nors technologijos sparčiai tobulėja, archeologai ir toliau aptinka vietų, daiktų bei senųjų civilizacijų pėdsakų, kurie nenori atskleisti savo paslapčių. Vienos mįslės žavi jau dešimtmečius, kitos tik neseniai pradėjo ryškinti, kiek daug nežinomųjų dar lieka.

    Archeologija praeitį dėlioja po gabalėlį, tačiau vis dar juda pasaulyje, pilname spragų. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jau įtrauktos 1248 vietos 170 šalių, iš jų 972 – kultūros objektai. Vis dėlto net įspūdingiausi paminklai dažnai neatsako į esminius klausimus: kas juos sukūrė, kodėl jie atsirado ir dėl kokių priežasčių dalis civilizacijų išnyko.

    Štai 10 archeologijos mįslių, kurių iki šiol nepavyksta patikimai paaiškinti.

    Kam iš tikrųjų tarnavo Stonehenge?

    Stonehenge – vienas geriausiai atpažįstamų pasaulio paminklų, tačiau paradoksas tas, kad apie jį žinome stebėtinai mažai. Aišku, jog šis priešistorinis kompleksas buvo statomas etapais, o jo reikšmė turėjo būti didžiulė, jei į vietą buvo gabenami milžiniški akmens luitai iš tolimų vietovių.

    Tačiau iki šiol nėra sutarimo, kas tai buvo: laidojimo vieta, ritualinė erdvė, skirtingų bendruomenių susitikimų centras ar konstrukcija, susijusi su dangaus stebėjimu. Ši istorija primena, kad archeologija dažnai gali atsakyti į „kaip“ ir „kada“, bet gerokai sunkiau – į „kodėl“.

    Kas buvo denisoviečiai ir kaip jie iš tiesų gyveno?

    Ne kiekviena archeologinė paslaptis atrodo kaip akmenų ratas ar šventykla. Kartais mįslė yra pats žmogus – tiksliau, atskira žmonių linija, palikusi stulbinamai mažai tiesioginių pėdsakų. Denisoviečiai – vienas ryškiausių pavyzdžių.

    Apie jų egzistavimą iš pradžių sužinota iš genetinės medžiagos, o tik vėliau pradėta dėlioti istorija iš retų kaulų ir dantų radinių. Apie denisoviečius vis dar žinome daug mažiau nei apie neandertaliečius. Nauji duomenys leidžia manyti, kad jie gyveno didžiuliame Eurazijos plote – nuo Sibiro iki subtropinių zonų. Tai tik dar labiau išplečia nežinomybės mastą.

    Pagrindinė problema paprasta: turime pernelyg mažai tiesioginių palaikų, todėl ir tvirtų atsakymų – nedaug. Neaišku, kaip atrodė skirtingos jų populiacijos, kiek jos buvo įvairios ir kokį vaidmenį denisoviečiai suvaidino kontaktuose su Homo sapiens. Tai savotiškas XXI amžiaus paradoksas: galime aptikti senųjų žmonių pėdsakus DNR, bet vis dar nemokame jų istorijos papasakoti žmogiškais bruožais.

    Kodėl iki šiol nepavyksta perskaityti Indo slėnio rašto?

    Indo slėnio civilizacija buvo viena didžiųjų bronzos amžiaus kultūrų: ji turėjo miestus, planavimo tradicijas, prekybą ir savitą ženklų sistemą. Tačiau iki šiol nežinome, kas iš tiesų užrašyta ant antspaudų ir trumpų įrašų.

    Didžiausios kliūtys labai praktiškos: tekstai trumpi, nėra dvikalbio „Rosetos akmens“ tipo šaltinio, o kalba, slypinti už šios ženklų sistemos, nėra patikimai nustatyta. Kol raštas neįskaitomas, mes matome miestus, bet negirdime jų gyventojų balsų – nežinome pareigybių, dievų, valdovų vardų ar kasdienių žodžių, kurie jungė šios civilizacijos gyvenimą.

    Kokiu tikslu buvo sukurtos Naskos linijos?

    Naskos linijos Peru jau dešimtmečius kursto vaizduotę, nes atrodo taip, lyg būtų skirtos ne žemėje stovintiems žmonėms, o žvilgsniui iš dangaus. Žinoma, kad geoglifai atsirado maždaug tarp 500 m. pr. Kr. ir 500 m. po Kr. Jie apima ir gyvūnų bei augalų figūras, ir ilgas geometrines linijas dykumų teritorijoje, užimančioje šimtus kvadratinių kilometrų.

    Hipotezių – gausybė: nuo ritualų, susijusių su vandeniu, iki procesijų maršrutų ar kosmologinės reikšmės. Vis dėlto nė viena versija galutinai neužbaigė ginčo. Naskos pavyzdys rodo, kad net milžiniškas mastas ir puikus matomumas dar nereiškia supratimo.

    Kaip Rapa Nui gyventojai gabeno moai?

    Velykų salos moai statulos yra archeologinės paslapties simbolis ne tik dėl savo dydžio, bet ir dėl to, kad atsirado izoliuotoje saloje, turėjusioje ribotus išteklius. Rapa Nui aptinkama daugiau nei 600 akmeninių figūrų, o sunkiausios jų svoris siekė apie 82 tonas. Iki šiol nesutariama, kaip tiksliai jos buvo gabenamos ir statomos.

    Tačiau transportavimo technika – tik dalis mįslės. Ne mažiau svarbu, ką šis milžiniškas darbas pasako apie to meto visuomenės struktūrą, religiją ir galimas krizes. Moai – ne vien akmeniniai veidai. Tai ženklas visuomenės, kuri investavo neįtikėtinai daug darbo į simbolinius paminklus, vadinasi, jų reikšmė turėjo būti kur kas gilesnė, nei šiandien galime perskaityti vien iš akmens.

    Kas iš tiesų buvo Göbekli Tepe?

    Göbekli Tepe dabartinės Turkijos teritorijoje pakeitė požiūrį į sudėtingų visuomenių ištakas. Ši vietovė yra maždaug 6 tūkst. metų senesnė už Stonehenge, o monumentalios konstrukcijos ten buvo statomos labai ankstyvuoju laikotarpiu, dar iki gerai žinomų urbanizacijos formų.

    Pagrindinis klausimas – kodėl? Ar tai buvo ritualinė vieta, bendruomenių susitikimų centras, tapatybės kūrimo erdvė, o gal reiškinys, kuriam mūsų kalboje tiesiog nėra tikslaus atitikmens? Göbekli Tepe griauna paprastą schemą „pirmiausia žemdirbystė, tada perteklius, o tada šventyklos“. Čia viskas atrodo taip, tarsi simbolių ir ritualo poreikis būtų buvęs toks pat pirminis kaip ir kasdienė duona.

    Kodėl pirmojo Kinijos imperatoriaus kapas vis dar uždarytas?

    Čin Ši Huangdi kapo kompleksas yra vienas garsiausių pasaulio archeologinių objektų, daugiausia dėl terakotinės armijos. Vis dėlto centrinė imperatoriaus kapavietė iki šiol nebuvo iki galo atverta. Mauzoliejus – milžiniško komplekso dalis, užimanti apie 50 km2, o senoviniai aprašymai net mini gyvsidabrio „upes“ laidojimo kameroje.

    Atsargumo priežastis – ne romantika, o mokslas. Tyrėjai baiminasi, kad įėjimas į vidų gali negrįžtamai sunaikinti tai, kas išsilaikė daugiau nei du tūkstantmečius. Tai reta situacija, kai vienas didžiausių archeologijos radinių kartu yra ir vienas didžiausių sąmoningai neatsakytų klausimų: žinome, kad ten kažkas yra, tačiau nežinome, ar dabartinės technologijos leistų tai pamatyti nesunaikinant pačios „atsakymo“ medžiagos.

    Iš kur atsirado Antikitėros mechanizmas?

    Antikitėros mechanizmas paslaptingas ne dėl to, kad nežinotume, kas tai. Šiandien laikoma, kad tai senovės graikų mechaninis įrenginys, skirtas astronominiams reiškiniams skaičiuoti ir vaizduoti, datuojamas maždaug 100 m. pr. Kr.

    Mįslė slypi kitur: kaip tokia pažangi technologija galėjo atsirasti antikiniame pasaulyje ir vėliau ilgam išnykti iš akiračio? Ar tai buvo vienetinis išradimas, ar vienintelė išlikusi platesnės techninės tradicijos liekana? Šis mechanizmas primena, kad technologijų istorija ne visada vystosi tiesia linija – kartais žinios dingsta kartu su žmonėmis, dirbtuvėmis ir gebėjimais jas atkurti.

    Ar rongorongo iš tiesų yra raštas – ir ką jis sako?

    Rapa Nui paslaptys neapsiriboja moai. Rongorongo – ženklų sistema, išlikusi ant nedidelio skaičiaus medinių objektų. Iki šių dienų išliko mažiau nei 30 tokių dirbinių, o ženklai vis dar neįskaityti.

    Ypač svarbu nustatyti, ar rongorongo atsirado iki kontakto su europiečiais. Jei paaiškėtų, kad tai nepriklausomai išrastas raštas, turėtume itin retą atvejį pasaulio rašto istorijoje. Jei pasirodytų, kad tai nėra pilnavertis raštas, o ribotesnė užrašymo sistema, ir tai būtų reikšmingas atsakymas. Šios mįslės kaina – ne tik vienos salos istorija, bet ir mūsų supratimas apie patį rašymo gimimą.

    Kodėl Cahokia sunyko?

    Cahokia pylimai Šiaurės Amerikoje primena, kad paslaptingi civilizacijų nuosmukiai nėra vien Egipto, majų ar Velykų salos tema. Cahokia buvo didžiausias ikikolumbinis urbanistinis centras į šiaurę nuo Meksikos, klestėjimo laikotarpiu galėjęs turėti apie 20 tūkst. gyventojų. Miestas vystėsi maždaug nuo 950 iki 1350 metų.

    Ir čia prasideda didysis klausimas: kas lėmė, kad toks didelis centras susilpnėjo ir buvo apleistas? Klimato pokyčiai, išteklių išsekimas, socialinė įtampa, ligos, politinės transformacijos? Greičiausiai veikė keli veiksniai vienu metu, tačiau jų proporcijų vis dar nežinome. Tai dažnas archeologijos motyvas: didelės visuomenės retai žlunga dėl vienos priežasties, o praeitis nemėgsta paprastų nuosprendžių.

  • Kiek seneliai deda į vokelį per Pirmąją Komuniją? Suma kursto aistras, proseneliams – lengviau

    Pirmoji Komunija kasmet daugeliui šeimų tampa vis brangesne švente. Išlaidos auga ne tik tėvams, bet ir krikštatėviams bei seneliams. Nenuostabu, kad kylant kainoms vis daugiau emocijų sukelia ir dovanų vokeliai. Vienas klausimas kartojasi nuolat: kiek pinigų per Komuniją įprastai duoda seneliai ir kokia suma nebūtų nei per maža, nei pernelyg didelė?

    Prieš keliolika metų atsakymas atrodė paprastesnis. Šiandien tema jautresnė, nes kai kuriose šeimose Komunijos šventė pagal išlaidas prilygsta nedidelėms vestuvėms. Restoranas, apranga, tortas, dekoracijos ir kitos smulkmenos sudaro solidžią sumą, todėl dalis svečių į vokelį įdeda tiek, kad bent iš dalies padengtų savo dalyvavimo kaštus, vadinamąjį „lėkštutės“ mokestį. Šiame kontekste dažniausiai aptariamas senelių vaidmuo – juk tai vieni artimiausių ir svarbiausių šios dienos svečių.

    Iš ko sprendžiama, kiek turėtų būti vokelyje: vienos „teisingos“ sumos nėra

    Vienos oficialios sumos, kurią seneliai „privalėtų“ įdėti į vokelį, nėra. Vis dėlto įvairiose apžvalgose dažniausiai minimos kelių šimtų eurų sumos. Daugelyje šeimų laikoma įprasta, kad močiutė ir senelis dovanoja maždaug 70–115 eurų, tačiau pasitaiko ir gerokai didesnių sumų – apie 160, 230 ar net 345 eurus.

    Tokia amplitudė nėra atsitiktinė. Vieniems Komunija vis dar išlieka kukli, šeimyniška šventė, kur svarbiausia – buvimas kartu ir simbolinė dovana. Kiti senelius laiko artimiausiu ratu, todėl natūralu, kad jų dovana didesnė nei tolimesnių giminaičių. Galutinį sprendimą dažniausiai lemia tarpusavio santykiai, šeimos biudžetas ir tai, kokios tradicijos nusistovėjusios konkrečioje giminėje.

    Proseneliai ar dar vyresni giminaičiai neretai vertinami kaip garbės svečiai, iš kurių nesitikima nei „madingų“ dovanų, nei tikslaus orientavimosi, kokios sumos šiuo metu laikomos įprastomis.

    Kodėl svečiai vis dažniau skaičiuoja „už lėkštutę“

    Šiandien Komunijos vaišės namuose rengiamos vis rečiau – dažniau pasirenkami restoranai ar kavinės. Didesniuose miestuose kaina už vieną asmenį gali siekti keliasdešimt ar net daugiau nei šimtą eurų, todėl dalis svečių mano, kad sąžininga bent jau „susimokėti už save“.

    Kiti į šventės vietą ar jos prabangą nesiorientuoja – į vokelį deda tiek, kiek leidžia finansinės galimybės. Pasitaiko ir atvejų, kai žmonės, bijodami pasirodyti „taupūs“, peržengia savo galimybes. Vis dėlto ne visi su tokiu požiūriu sutinka: daugelis pabrėžia, kad Komunija nėra nei vestuvės, nei finansinis svečių egzaminas.

    Todėl į klausimą, kiek seneliai duoda per Komuniją, sąžiningiausias atsakymas būtų paprastas: tiek, kiek iš tiesų gali ir nori. Vieniems tai bus apie 70–115 eurų, kitiems – 230 eurų ar daugiau. Svarbiausia, kad dovana nekiltų iš spaudimo, o būtų nuoširdi. Be to, dovana nebūtinai turi būti pinigai – seneliai, gerai pažinodami anūką ar anūkę, dažnai geriausiai žino, kas tą dieną suteiktų daugiausia džiaugsmo.

  • Archeologų klaidos stebina: kodėl mokslininkai dažnai klysta ir kodėl tai – normalu

    Archeologų klaidos stebina: kodėl mokslininkai dažnai klysta ir kodėl tai – normalu

    Archeologija mėgsta tikrumo aurą. Problema ta, kad žemė labai retai kalba pilnais sakiniais. Ji palieka pėdsakus, fragmentus, kaulų išsidėstymą, keramikos šukes, stulpų paliktas dėmes, žiedadulkių likučius. Visa kita tenka „užpildyti“ tyrėjams. Būtent čia slypi didžiausia archeologijos stiprybė, bet kartu ir didžiausia rizika. Archeologai klysta dažniau, nei daugelis įsivaizduoja, tačiau ne dėl nekompetencijos, o todėl, kad praeitį tyrinėja iš neišsamių duomenų.

    Populiariame įsivaizdavime archeologas randa daiktą ir iš karto žino, kas tai. Praktikoje beveik niekada taip nebūna. Radiniai neturi etikečių: jie nepasako, kas juos pagamino, kam buvo skirti ar ką reiškė žmonėms, kurie jais naudojosi.

    Archeologija yra interpretacijos mokslas. Ji remiasi labai tvirtais duomenimis: žemės sluoksniais, radioaktyviosios anglies datavimu, izotopų analize, DNR tyrimais, naudojimo pėdsakų mikroskopija ar nuosėdų analize. Tačiau net geriausi duomenys patys nesusideda į užbaigtą pasakojimą. Tarp fakto ir išvados visada yra erdvės klaidai.

    Dėl to du tyrėjai, žiūrėdami į tą patį objektą, gali prieiti skirtingas išvadas. Vienas matys ritualinį įrankį, kitas – kasdienybės daiktą. Vienas pastatą laikys rūmais, kitas – sandėliu. Ir abu gali turėti pagrįstų argumentų.

    Kaip dažnai archeologai iš tikrųjų klysta

    Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienu skaičiumi – niekas neveda paprasto archeologinių klaidų skaitiklio. Be to, archeologijoje klaida retai atrodo kaip akivaizdi nesąmonė. Dažniau kalbama apie tikrumo laipsnį.

    Daugiausia netikslumų kyla interpretuojant funkciją, prasmę ir kontekstą. Lengviau nustatyti, kad objektas senas, nei paaiškinti, ką jis reiškė. Galima gana patikimai datuoti gyvenvietę ar nustatyti metalo lydinio sudėtį, tačiau gerokai sunkiau atsakyti, ar figūrėlė buvo žaislas, amuletas, ar ritualo dalis. Dar sudėtingiau – suprasti, ką žmonės galvojo, ko bijojo ir kuo tikėjo.

    Todėl archeologai klysta pakankamai dažnai – ne todėl, kad metodai silpni, o todėl, kad klausimai kartais didesni už įrodymų kiekį. Kuo labiau norime žinoti „kam“, „kodėl“ ir „ką tai reiškė“, tuo labiau pereiname į hipotezių teritoriją.

    Didžiausia problema: daiktai išlieka prasčiau nei pasakojimai apie juos

    Iki mūsų dienų išlieka tik maža praeities dalis. Medis supūva, audiniai suyra, oda dingsta, maistas išlieka tik mikrodalelėmis. Dažniausiai išlieka akmuo, keramika, metalas, kartais kaulai. Tai reiškia, kad praeitis išsaugoma labai netolygiai.

    Archeologas netiria viso senovės pasaulio – jis tiria tai, kas atsitiktinai išliko. O tai labai keičia vaizdą. Jei tam tikroje vietoje daugiausia išliko kapai ir monumentalūs statiniai, lengva daryti išvadą, kad visuomenė buvo orientuota į religiją, valdžią ir mirtį. Tuo tarpu kasdienis gyvenimas galėjo būti gerokai turtingesnis – tiesiog paliko mažiau patvarių pėdsakų.

    Šis reiškinys veikia kaip filtras. Ir tas filtras pats savaime gali klaidinti – kartais net labiau nei neteisinga teorija.

    Archeologai mato per savo epochos „akinius“

    Vienas svarbiausių klaidų šaltinių yra ne duomenys, o žmonės, kurie juos aiškina. Archeologija nėra apsaugota nuo madų, išankstinių nuostatų ar kultūrinių įpročių. Ilgą laiką tyrėjai praeitį vertino per savojo pasaulio prizmę, o tai galėjo smarkiai iškreipti vaizdą.

    Geras pavyzdys – polinkis prestižą, valdžią ir veiklumą automatiškai priskirti vyrams. Dešimtmečiais turtingai įkapių turintys kapai su ginklais beveik savaime buvo laikomi vyrų karių palaidojimais. Kai plačiau pradėta taikyti pažangesnė osteologija ir DNR analizė, paaiškėjo, kad dalis tokių prielaidų buvo klaidingos: kai kurie su ginklais palaidoti žmonės buvo moterys. Tai nereiškia, kad kiekviena ankstesnė interpretacija buvo neteisinga – tik kad senieji mąstymo rėmai kartais buvo per siauri.

    Panašiai ilgai buvo linkstama visuomenes laikyti „primityviomis“, jei jos nepaliko didžių statinių ar rašto. Toks požiūris nustūmė į šalį žinias apie bendruomenes, kurios buvo sudėtingos, tačiau organizavosi kitaip nei valstybines civilizacijas primenantys dariniai.

    Kur klaidų rizika didžiausia?

    Daugiausia nesusipratimų gimsta ten, kur medžiaga neišsami, o pagunda sukurti patrauklų pasakojimą – labai stipri. Tai ypač pasakytina apie ritualus. Kai archeologas nežino, kam skirtas daiktas, neretai atsiranda pagunda jį priskirti ceremonijai. Tai patogu, bet ne visada sąžininga duomenų atžvilgiu. Kartais „ritualas“ tampa tiesiog elegantišku pavadinimu frazei „mes nežinome“.

    Antras „minų laukas“ – socialinio gyvenimo rekonstrukcijos. Iš kelių namų, kelių palaidojimų ir indų likučių bandoma atkurti šeimos ryšius, lyčių vaidmenis, hierarchijas ir tikėjimų sistemą. Tai įspūdinga, bet rizikinga: kiekvienas toks modelis neišvengiamai yra apytikris.

    Trečia problema – sensacija. Kuo radinys neįprastesnis, tuo didesnis spaudimas suteikti jam išskirtinę prasmę. Tuomet lengva „persistengti“. Archeologijos istorijoje netrūko atvejų, kai objektai buvo paskelbti „revoliuciniu įrodymu“, o po kelerių metų paaiškėjo, kad jie gerokai mažiau įspūdingi.

    Garsios klaidos apie archeologiją pasako daugiau nei sėkmės istorijos

    Vienas žinomiausių atvejų – Piltdauno žmogus. XX amžiaus pradžioje Anglijoje rasti palaikai buvo palaikyti trūkstama žmogaus evoliucijos grandimi. Jie atitiko to meto lūkesčius, buvo sensacingi, todėl daugelis norėjo jais tikėti. Tik po daugelio metų įrodyta, kad tai buvo klastotė.

    Tai kraštutinis, bet pamokantis pavyzdys: mokslą gali suklaidinti ne tik prasti duomenys, bet ir noras, kad kažkas būtų tiesa.

    Kur kas dažnesnės – mažiau įspūdingos klaidos, susijusios su objektų funkcija. XIX ir XX amžiaus pradžioje daugelis moterų figūrėlių iškart buvo aiškinamos kaip vaisingumo deivės. Dalis tokių interpretacijų gali būti teisingos, tačiau problema ta, kad ilgą laiką jos buvo laikomos beveik savaime suprantamu faktu. Šiandien tyrėjai gerokai atsargesni ir supranta, kad panaši forma nebūtinai reiškia panašią paskirtį.

    Panašių korekcijų būta vertinant senovės gyvenvietes, kapus ir megalitines konstrukcijas. Tai, kas kadaise laikyta šventyklomis, vėliau kartais aiškinta kaip susitikimų vietos, mainų centrai ar daugiafunkcės erdvės. Praeitis retai telpa į vieną stalčių.

    Naujos technologijos padeda, bet neišsprendžia visko

    Per pastaruosius dešimtmečius archeologija patyrė technologinę revoliuciją. DNR analizė leidžia tirti giminystę ir migracijas, izotopai – mitybą ir judrumą, LIDAR technologija atidengia po miškais paslėptas struktūras, mikroskopija išryškina įrankių naudojimo pėdsakus, datavimas tampa vis tikslesnis. Visa tai mažina klaidos tikimybę.

    Tačiau jos visiškai nepanaikina.

    Nauji metodai puikiai atsako į klausimus apie medžiagą, kilmę, amžių ir biologinius ryšius, bet daug silpniau padeda aiškinant simboliką, prasmę ir žmogaus patirtį. DNR gali parodyti, iš kur žmogus kilęs, tačiau nepasakys, kaip jis suvokė savo tapatybę. Riebalų likučių analizė inde gali atskleisti, kas jame buvo gaminta, bet nepaaiškins, ar tas valgymas buvo šventinis, kasdienis ar ritualinis.

    Gera archeologija nėra gebėjimas visada pateikti efektingą atsakymą. Tai gebėjimas atskirti, kas yra tikra, nuo to, kas tik tikėtina. Tačiau žiniasklaida, popkultūra ir auditorija labiau mėgsta tvirtas tezes: „atrastas karaliaus sostas“ skamba patraukliau nei „galbūt tai reprezentacinės funkcijos objektas“.

    Vis dėlto būtent atsargumas yra šio mokslo stiprybės ženklas. Archeologas, kuris pasako „mes nežinome“, nerodo silpnumo – jis parodo, kad supranta įrodymų ribas ir nenori prirašyti praeičiai to, ko ji nepaliko.

    Tai svarbu ir todėl, kad klaidingos interpretacijos gyvuoja ilgai. Kai patraukli teorija patenka į vadovėlius, dokumentinius filmus ar internetą, vėliau ją labai sunku paneigti – net jei specialistai jos seniai atsisakė.

    Klaida nėra gėda. Ji yra metodo dalis

    Moksle klaida nebūtinai reiškia nesėkmę – dažnai tai žingsnis tikslesnio modelio link. Archeologija veikia būtent taip: hipotezės keliamos, tikrinamos, kvestionuojamos ir taisomos. Viena interpretacija užleidžia vietą kitai, o praeities vaizdas keičiasi atsirandant naujiems atradimams ir metodams.

    Tai ne archeologijos trūkumas, o sąžiningas jos veikimo būdas. Kur kas pavojingesnė už klaidą yra tariama tikrumo iliuzija. Kai tyrėjas pernelyg prisiriša prie vieno pasakojimo, jis nustoja matyti alternatyvas. O praeitis paprastai būna sudėtingesnė, nei pirmasis mūsų įsivaizdavimas.

    Šia prasme archeologai klysta dažnai, bet ne chaotiškai. Jų klaidos yra įrašytos į bandymą perskaityti pasaulį, kuris iki mūsų atėjo fragmentais. Tai panašu į milžiniškos dėlionės dėliojimą, kai dauguma detalių dingusios, dalis sumaišyta, o vaizdo ant dėžutės niekada nebuvo.

    Interpretacijos ribos yra mūsų kuklumo ribos

    Svarbiausia archeologijos pamoka skamba kiek paradoksaliai: praeitis nėra tai, ką paprasčiausiai „iškasame“ iš žemės. Mes ją rekonstruojame. Darome tai vis geriau, atsargiau ir su vis tobulesniais įrankiais, tačiau vis tiek rekonstruojame, o ne atkuriame šimtu procentų.

    Todėl verta su distancija vertinti kiekvieną antraštę, kuri skelbia galutinai išsprendusi archeologinę mįslę. Šioje srityje galutiniai sprendimai reti – dažniau egzistuoja geresnės ir prastesnės interpretacijos.

    Archeologai klysta ne todėl, kad blogai dirba savo darbą. Jie klysta todėl, kad bando atsakyti į klausimus, didesnius už turimų įrodymų kiekį. Ir būtent todėl jų darbas toks vertingas: jis moko ne tik to, kas buvo, bet ir to, kaip atsargiai turime elgtis su kiekvienu pasakojimu apie praeitį.

  • Pamirškite elektrinį virdulį: ši virtuvės naujovė verdančiu vandeniu aprūpina per sekundę

    Pamirškite elektrinį virdulį: ši virtuvės naujovė verdančiu vandeniu aprūpina per sekundę

    Elektriniai virduliai netrukus gali tapti praeitimi. Vis daugiau žmonių moderniose virtuvėse renkasi sprendimą, kuris verdantį vandenį pateikia beveik akimirksniu ir neužima vietos ant stalviršio. Tokia technologija gali iš esmės pakeisti kasdienius įpročius virtuvėje.

    Daugelyje namų virdulys – kasdien naudojamas prietaisas. Vis dėlto vis dažniau atsiranda alternatyva, kuri palengvina karšto vandens paruošimą ir leidžia apsieiti be papildomos technikos. Šis sprendimas dera su minimalizmo ir patogumo tendencijomis: svarbu ne tik funkcionalumas, bet ir laiko bei vietos taupymas.

    Verdantis vanduo per sekundę: sistema veikia kitaip, nei įprasta

    Po plautuve montuojamas nedidelis rezervuaras, kuris palaiko vandenį beveik virimo temperatūroje. Dėl geros izoliacijos prietaisui reikia palyginti nedaug energijos temperatūrai išlaikyti. Atsukus čiaupą, itin karštas vanduo pasirodo beveik iš karto – nereikia jo iš anksto virinti.

    Toks sprendimas ypač naudingas, kai karštas vanduo naudojamas dažnai. Nuolatinis temperatūros palaikymas rezervuare gali būti efektyvesnis nei vandens kaitinimas virdulyje daug kartų per dieną. Tačiau jei verdančio vandens prireikia retai, energijos sąnaudos gali būti didesnės vien dėl to, kad sistema nuolat palaiko aukštą temperatūrą.

    Mažiau vandens ir energijos švaistymo: įsipilate tik tiek, kiek reikia

    Naudojant virdulį neretai užkaitinama daugiau vandens, nei iš tiesų prireikia. Perteklius lieka neatiduotas arba vėliau išpilamas. Čiaupas su verdančio vandens funkcija leidžia prisipilti tikslų kiekį, todėl sumažėja nuostoliai.

    Ilgainiui tai gali reikšti mažesnį vandens naudojimą ir sąmoningesnį energijos vartojimą, ypač namuose, kur karšto vandens prireikia daug kartų per dieną.

    Daugiau vietos ir tvarkingesnė virtuvė: stalviršis atrodo švariau

    Atsisakius elektrinio virdulio, atsilaisvina vieta ant stalviršio, o virtuvę lengviau organizuoti. Ne lieka laidų ir papildomų prietaisų, o po plautuve paslėpta sistema padeda sumažinti matomos technikos kiekį iki minimumo.

    Be to, paprasčiau palaikyti švarą – nebereikia valyti virdulio korpuso nuo apnašų. Vis dėlto verta prisiminti, kad kalkės gali kauptis pačioje sistemoje, todėl periodinė priežiūra išlieka svarbi.

    Kaina ir saugumas kelia klausimų: ne visi ryšis iš karto

    Čiaupai su verdančio vandens funkcija kainuoja daugiau nei tradiciniai sprendimai, todėl dažniausiai montuojami remonto metu. Tokio komplekto įrengimas įprastai gerokai brangesnis nei paprasto virdulio įsigijimas.

    Gamintojai paprastai numato apsaugas, kurios apsunkina atsitiktinį įjungimą. Čiaupo konstrukcija mažina nusiplikymo riziką, tačiau naudojantis itin karštu vandeniu vis tiek būtinas atsargumas.

  • Suknelės spalva vestuvėms gali išduoti daugiau, nei manai: štai ką ji pasako apie tave

    Suknelės spalva vestuvėms gali išduoti daugiau, nei manai: štai ką ji pasako apie tave

    Renkiesi suknelę artimo žmogaus vestuvėms ir svarstai, kokia spalva būtų tinkamiausia? Verta į tai pažvelgti atidžiau, nes būtent spalva dažnai nulemia pirmą įspūdį, kurį paliksi kitiems svečiams. Vieni atspalviai laikomi saugiais ir subtiliais, kiti iškart patraukia dėmesį, o kai kurie vis dar kelia abejonių. Ką iš tiesų reiškia skirtingos suknelių spalvos ir kaip pasirinkti taip, kad atrodytum stilingai, bet ir taktiškai?

    Geriausia suknelės spalva vestuvėms yra ta, su kuria jautiesi gerai ir kuri dera prie šventės pobūdžio. Mados keičiasi, tačiau viena išlieka: vestuvėse svarbiausia saikas, skonis ir patogumas. Net gražiausias atspalvis nepadės sukurti įvaizdžio, jei su juo nesijausi savimi. Ar kiekviena spalva tinka vestuvėms? Beveik kiekviena, jei ją pasirinksi apgalvotai.

    Pasteliniai ir šviesūs tonai – saugus pasirinkimas, o ryškesnės spalvos suteikia charakterio

    Pudrinė rožinė, švelni mėlyna, levandų atspalviai, smėlio spalva ar lengva persikinė – tai spalvos, kurios vestuvėse visada atrodo tinkamai. Jos kuria gaivų, romantišką ir moterišką įspūdį, todėl ypač dažnai pasirenkamos pavasario ir vasaros šventėms. Tokių atspalvių suknelė atrodo subtiliai, neužgožia visos stilizacijos ir suteikia lengvumo.

    Vis dėlto neverta savęs spausti rinktis pastelinių tonų, jei jie nedera prie tavo odos atspalvio ar paprasčiausiai nepatinka. Daug svarbiau žinoti, kas tau tinka. Pavyzdžiui, raudona vestuvėse neišvengiamai trauks dėmesį ir pabrėš pasitikėjimą savimi, o sodri, vadinamoji butelio žaluma atrodys kilniai ir elegantiškai. Supratimas, kokie atspalviai tau labiausiai tinka, dažnai lemia, ar įvaizdis atrodys natūraliai ir harmoningai.

    Juoda, tamsiai mėlyna ir ruda vestuvėms? Taip, tik svarbu mokėti sukurti balansą

    Juoda suknelė vestuvėse šiandien nieko nebestebina. Dažniausiai ji siejama su klasika, elegancija ir brandžiu stiliumi. Ypač gerai tinka vakarinei šventės daliai, tačiau ją verta „praskaidrinti“ aksesuarais, kad įvaizdis neatrodytų pernelyg sunkus ar net gedulingas. Jei juodą suknelę suderinsi labai santūriai, kai kam gali kilti klausimų dėl tokio pasirinkimo. Tuo tarpu auksiniai papuošalai, šviesios basutės ar blizgi rankinė gali visiškai pakeisti nuotaiką ir suteikti šventiškumo.

    Tamsiai mėlyna laikoma vienu saugiausių pasirinkimų vestuvėms. Ji tokia pat elegantiška kaip juoda, tačiau švelnesnė ir universalesnė. Ši spalva dažnai siejama su ramybe, geru skoniu ir laikui nepavaldžia klasika. Ji tinka beveik bet kuriam sezonui, o aksesuarus prie jos priderinti paprasta.

    Ruda – dar vienas įdomus, nors ir rečiau pasirenkamas variantas. Šokolado, karamelės ar kavos su pienu atspalviai kuria šilumos, natūralumo ir jaukumo įspūdį. Geriausiai jie atsiskleidžia rudenį arba boho ir rustikiniame vestuvių kontekste. Renkantis rudą suknelę ypač svarbūs audinys ir kirpimas: šiai spalvai reikia lengvumo, kad įvaizdis neatrodytų pernelyg kasdieniškas.

    Balta suknelė vestuvėse vis dar kelia daugiausia diskusijų

    Balta spalva nėra oficialiai „uždrausta“, tačiau būtent ji ir labai šviesūs ecru atspalviai dažniausiai sukelia daugiausia ginčų. Net paprasto kirpimo šviesi suknelė nuotraukose gali atrodyti per daug panaši į nuotakos įvaizdį, todėl tokio pasirinkimo dažniausiai patariama vengti. Galiausiai svarbiausia ne tik tai, kas madinga, bet ir tai, kas laikoma tinkama.

    Jei norisi šviesesnės spalvos, geriau rinktis švelnų sviestinį atspalvį, kuris pastaruoju metu itin populiarus ir dažniausiai nekelia nepatogių asociacijų.

  • Od złodziejaszka do bohatera wojennego. Mężczyzna, który przetrwał najgorsze japońskie obozy

    Od złodziejaszka do bohatera wojennego. Mężczyzna, który przetrwał najgorsze japońskie obozy

    Na olimpiadzie w 1936 r . zaimponował samemu Hitlerowi. W czasie wojny przeżył 46 dni, dryfując na tratwie po Pacyfiku. Potem był więźniem najgorszych japońskich obozów jenieckich. Dziś 94-letni Louis Zamperini pomaga innym walczyć ze stresem i własnymi słabościami.

    7 sierpnia 1936 r. Stadion Olimpijski w Berlinie. Tysiące ludzi – wśród nich Führer – dopingują biegaczy walczących o medale na 5000 m. Na czele Finowie. Potem długo nikt i pozostali zawodnicy. Wśród nich o oddech walczy Louis Zamperini. Gdy już wydawało się, że padnie, młody Amerykanin włącza 6. bieg. Nie zdaje sobie sprawy, że cały stadion obserwuje jego finisz… Louis nie wygrał,zajął 8. miejsce, ale podczas ostatniego okrążenia nadrobił aż 46 m! Zdobył też serce niemieckiej publiczności… oraz Führera. Po biegu Louis usiadł na trybunach w pobliżu jego loży. Lekkoatleta chciał na pamiątkę zdjęcie przywódcy. Podał więc swój aparat Goebbelsowi. Szef propagandy wypytał zawodnika o personalia i oddalił się do Führera. Po chwili wrócił. „Hitler chce cię widzieć” – poinformował. „Szczęka mi opadła” – wspominał w  autobiografii Zamperini. Führer podał mu dłoń i powiedział: „Ach, to ty jesteś tym młodym człowiekiem z szybkim finiszem” – i uśmiechnął się. W tej chwili Louis jeszcze nie zdawał sobie sprawy, że stojący przed nim dyktator przeszkodzi mu w przygotowaniach do kolejnej olimpiady.

    MAŁOMIASTECZKOWE TORNADO

    Jeszcze 6 lat wcześniej mieszkańcy małego Torrance w Kalifornii wróżyli Louiemu nie tyle karierę sportsmena, ile przestępcy. Młody Zamperini włóczył się bowiem po mieście, szukając okazji, by coś zwędzić lub zbroić. Moment zwrotny w jego życiu nastąpił w 1931 roku. Za kolejne przewinienie dyrektor lokalnego liceum zawiesił 14-letniego Louiego w zajęciach pozalekcyjnych. Jego starszy brat Pete przekonał pryncypała, że właśnie zmuszenie  winowajcy do uprawiania sportu może przynieść pozytywne efekty. Jednak to nie on namówił go do pierwszego startu. Zrobiły to… koleżanki z klasy. W biegu na 600 jardów (ok. 548 m) Louie poniósł spektakularną klęskę, która jednak podziałała na jego ambicję. Zaczął więc trenować wraz z bratem, który jechał za nim rowerem i dopingował go… kijem. W następnym roku Zamperini zaczął ustanawiać rekordy w biegu na milę (1609 m). Lokalne gazety ochrzciły go mianem Tornada z Torrance.

    Wkrótce dawny złodziejaszek zaczął marzyć o igrzyskach olimpijskich. Niestety na dystansie zbliżonym do mili – 1500 m – konkurencja była bardzo silna. Louie, który biegał od niedawna i w grudniu 1935 r. skończył liceum, nie miał szans w starciu ze starszymi zawodnikami. Wtedy bracia wpadli na absurdalny – wydawałoby się – pomysł. A gdyby tak spróbować sił na 5000 m, dystansie, na którym konkurencja nie była aż tak duża? Pomysł okazał się strzałem w dziesiątkę. W lipcu 1936 r. Louis na dystansie, na którym biegł zaledwie kilka razy w życiu, uzyskał olimpijską kwalifikację, zajmując 2. miejsce w finałach w Nowym Jorku.

    BOMBARDIER Z CHOROBĄ LOKOMOCYJNĄ

    „Gdy dotarliśmy do Berlina, miasto było nieskazitelne – opowiada 94-letni dziś Louie „Focusowi Historia”. – Cały kraj był zmilitaryzowany. Sądziliśmy, że Hitler może mieć zakusy na jakieś państwo, ale nie przyszło nam na myśl, że porwie się na cały świat. Z wąsikiem a la Charlie Chaplin i przesadną gestykulacją odbieraliśmy go jako »niebezpiecznego komedianta«”. Tymczasem komedię zaczął odgrywać pozbawiony braterskiej kontroli Louie. Pewnego razu podczas spaceru ulicami Berlina lekkoatleta zauważył małą nazistowską flagę niedaleko wejścia do Kancelarii Rzeszy. Uznał, że stanowiłaby idealną pamiątkę z podróży. Gdy strażnicy odwrócili się, podbiegł i próbował ją zerwać. Okazało się jednak, że wisiała wyżej, niż myślał. „Gdy strażnicy odwrócili się, zobaczyli mnie i zaczęli krzyczeć – wspominał Louie w autobiografii. – Wyciągnąłem się, chwyciłem flagę i zacząłem biec. Usłyszałem trzask, który brzmiał jak wystrzał z karabinu i krzyk: »Halten Sie! Halten Sie!«”. Amerykanin posłusznie zatrzymał się i zaczekał na wachmanów. Gdy Niemcy zauważyli jego olimpijski strój, sprowadzili z Kancelarii oficera. Okazał się nim generał Werner von Fritsch, szef sztabu wojsk lądowych. Zamperini wytłumaczył mu, że chciał jedynie zyskać pamiątkę „szczęśliwych chwil, które spędził w Niemczech”… Generał podarował mu flagę.

    Po powrocie z Berlina Louie podjął studia na University of Southern California, który szczycił się świetną drużyną lekkoatletyczną. Z oczami skierowanymi ku kolejnym igrzyskom rzucił się w wir treningów. Niestety już wkrótce jego marzenia miały się rozwiać. Wojna, która wybuchła w Europie, szybko zmieniła się w konflikt światowy, a igrzyska odwołano. W marcu 1941 r., gdy sytuacja stawała się coraz bardziej napięta, Zamperini zgłosił się do lotnictwa. Podczas szkolenia okazało się jednak, że w samolocie cierpi na chorobę lokomocyjną i nie nadaje się na pilota. Odszedł więc ze służby. Nie na długo jednak. W sierpniu 1941 r. został zmobilizowany i – po krótkim epizodzie w piechocie – trafił ponownie do lotnictwa. Tym razem nikt się nie przejmował, że przyszłemu bombardierowi robi się w kokpicie „niedobrze”. W październiku 1942 r. ppor. Louis Zamperini,  przydzielony  do  załogi  B-24 D „Superman” należącej do 372. eskadry 307. grupy bombowej 7. Armii Powietrznej, trafił do bazy Kahuku na wyspie Oahu na Hawajach.

    Od świąt Bożego Narodzenia Zamperini i jego koledzy bez szwanku wychodzili z nalotów na japońskie pozycje (m.in. na Wake).  Ich szczęście skończyło się w kwietniu podczas bombardowania Nauru. Po zrzuceniu ładunku Amerykanów przechwyciły japońskie myśliwce. Pilot „Supermana” Russell Allen Phillips (Phil) robił co mógł, by uniknąć zestrzelenia, ale Zera zdołały podziurawić bombowiec jak szwajcarski ser. Louis uwijał się jak w ukropie wśród rannych kolegów. Na szczęście mimo uszkodzeń Philowi udało się wylądować. To był jednak ostatni lot „Supermana”: w samolocie naliczono 594 dziury. Zdolni do dalszej służby członkowie załogi – wśród nich Phil i Louis – zostali przeniesieni do Kualoa.

    27 maja 1943 roku Louis i Phil mieli spędzić czas, wałęsając się po wyspie. W ostatniej chwili otrzymali jednak rozkaz wzięcia udziału w misji ratowniczej. Jakieś 200 mil na północ od Palmyry zaginęła załoga B-25. „Jeśli nie wrócimy w ciągu tygodnia, gorzała jest wasza” – nabazgrał Louis na swojej szafce w pokoju, zanim wsiadł do jedynego wolnego samolotu „Green Hornet”. Zamperini, Phil i pozostali członkowie załogi mieli duszę na ramieniu, wchodząc na pokład B-24, który do tej pory służył za… magazyn części zapasowych i słynął z tego, że w powietrzu zachowuje się nieprzewidywalnie.  

    PRZYGOTUJCIE SIĘ NA UDERZENIE!

    Początkowo misja odbywała się bez zakłóceń. W pewnym momencie drugi pilot Hugh Cuppernell zamienił się miejscami z Philem. Chwilę potem zgasł zewnętrzny z silników po lewej stronie. W takiej sytuacji mechanik powinien nacisnąć przycisk, umożliwiający ustawienie śmigieł w chorągiewkę. Niestety pomylił się i wyłączył lewy wewnętrzny silnik! Samolot wpadł w spiralę. „Spadanie w samolocie to najbardziej przerażające doświadczenie w życiu – wspominał Louie w autobiografii. – Te chwile, kiedy spadasz, przypominają jazdę na kolejce górskiej. Z jedną ważną różnicą: na rollercoasterze zamykasz oczy, wytrzymujesz mimo przerażenia, i przeżywasz. W spadającym samolocie jest tylko przerażenie (…)”. 

    „Na stanowiska! Przygotować się na uderzenie!” – krzyknął Phil, który desperacko próbował wyciągnąć samolot ze  spirali. Louie skulił się i czekał na śmierć. W momencie zderzenia z wodą jego ciało gwałtownie poleciało do przodu. Następnie poczuł zalewającą go wodę. Samolot zaczynał powoli tonąć. Zamperini chciał wydostać się na zewnątrz, ale zaplątał się w przewody. Jeden z kabli zaciskał się wokół jego gardła. Louie dusił się. Zemdlał. I wtedy stało się coś niesamowitego. W zanurzającym się samolocie odzyskał przytomność. Wokół niego nie było już przewodów. „Nie wiem, jak to się stało. Byłem w 100 proc. przekonany, że umrę. Chyba jakiś anioł czuwał nade mną” – opowiada „Focusowi Historia”.

    Zamperini wynurzył się i spostrzegł dwie postacie unoszące się na resztkach zapasowego zbiornika paliwa. Oprócz niego katastrofę przeżył Phil oraz ogonowy strzelec Francis P. McNamara (Mac). Louisowi udało się przechwycić dwie gumowopłócienne tratwy ratunkowe wielkości metr na dwa. Pomógł kolegom wspiąć się do środka. Nie pozostało im nic innego jak czekać na ratunek.

    Niestety w katastrofie przepadło pudełko z zapasami, które powinien trzymać Mac. Rozbitkowie musieli się zadowolić tym, co znaleźli na tratwach: kilkoma batonikami czekolady oraz puszkami wody objętości ok. 240 ml. Poza tym znaleźli lusterko, pistolet na flary, barwnik do wody, haczyki, żyłkę, dwie pompki do tratw, obcęgi i śrubokręt, łatki. Nie było ani noża, ani kompasu!

    „Umrzemy!” – krzyknął Mac niedługo po katastrofie. Zamilkł dopiero, gdy Louis uderzył go w twarz. To był jednak dopiero początek problemów z McNamarą, który załamał się. Gdy zapadła noc, strzelec sam zjadł zapasy. Od tej pory lotnicy mogli liczyć tylko na to, co sobie „zorganizują”.  Dwa razy nad ich głowami  przelatywały samoloty, dając nadzieję. Dwa razy wystrzeliwali race i czekali. Nadaremnie. Zostało im tylko rozmyślanie. Phil prawdopodobnie obwiniał siebie za ich los. „Być może zamiana miejsc przyczyniła się do katastrofy, ale ten samolot był kompletnym gratem. Równie dobrze mógł spaść bez niczyjej »pomocy«” –  opowiada Zamperini  „Focusowi”. On w każdym razie nie winił  pilota. 

    Wkrótce musiał myśleć o czymś innym. Skromne zapasy wody szybko się skończyły. Na szczęście po trzech dniach spadł deszcz. Rozbitkowie łapali wodę w pochewki od pompek do tratw. Następnie brali płyn do ust i wypluwali do puszek. Jedynie w ten sposób mogli zabezpieczyć wodę przed solą z bryzgających fal. Natura kilkakrotnie ratowała ich przed śmiercią z pragnienia, choć raz musieli wytrzymać 7 dni bez wody. Do pragnienia dochodził głód. Lotnicy kilkakrotnie złapali albatrosy, które brały ich za kawałki skały i siadały im na głowie. Surowe mięso – poza zaspokojeniem pierwszego głodu – służyło jako przynęta dla ryb. Połowy nie były jednak zbyt obfite. Rozbitkowie mieli też jeszcze jeden problem – krążące wokół tratwy rekiny. Niektóre z nich, nie mogąc doczekać się na posiłek, wyskakiwały z wody, próbując złowić sobie obiad… 

    27. dnia rozbitkowie dostrzegli samolot. Natychmiast wystrzelili w jego kierunku race i zamarli w oczekiwaniu. Nagle stał się cud. Samolot zawrócił i zaczął obniżać wysokość. Wybuch radości na tratwie ostudziła seria z karabinu maszynowego. Zostali ostrzelani! Rozbitkowie zeskoczyli do wody i schowali się pod tratwę, nie zważając na kręcące się wokół rekiny. Po chwili Louie musiał pomagać kolegom wspiąć się z powrotem do środka. Japoński bombowiec nie dał jednak za wygraną. Wracał jeszcze cztery razy – za każdym podejściem Louie chował się pod wodą, jego koledzy jednak byli już na to za słabi. Zostawali na tratwie, udając martwych. O dziwo nikt – poza tratwą – nie ucierpiał. Kolejne dni Amerykanie spędzili na łataniu tratwy.

    „Byłem zbyt zajęty tym, aby wymyślić, jak przetrwać, by martwić się o śmierć” – wspominał Louie w rozmowie z „Focusem” dni spędzone na tratwie. Niemal od razu zaczął zabawiać towarzyszy rozmową. Phil i Zamperini opowiadali o swoim życiu oraz o… przepisach na ulubione potrawy. Wkrótce umieli je już na pamięć.

    „Studiując na USC, chodziłem na zajęcia dr. Webstera – tłumaczy „Focusowi” swoją taktykę. – Nauczył nas, że mózg to taki mięsień. Jeśli go nie używasz, ulega atrofii. Po prostu zmuszałem nas do używania mózgów, stosując ćwiczenia myślowe”. I to okazało się kluczem do przeżycia. „To, co zrobił, było genialne! – podkreśla amerykański psycholog, specjalizujący się w leczeniu traumatycznych przeżyć, dr Robert Scott w rozmowie z „Focusem”.  – Zdolność do użycia wyobraźni i poczucie humoru  Zamperiniego na tratwie były zadziwiające” – kontynuuje Scott i właśnie w tym, obok siły fizycznej i cech osobowościowych, upatruje sekret jego przetrwania. Tych cech nie miał Mac… Po 33 dniach zmarł.

    Trzynaście dni później w tratwę uderzył tajfun. Gdy się przejaśniło, Phil i Louis dostrzegli ląd. Wkrótce przechwyciła ich załoga japońskiej łodzi motorowej. „Gdy Japończycy nas znaleźli, na początku odczuliśmy ulgę, że zejdziemy z tratwy – opowiada Louie „Focusowi”. – Lepiej było cierpieć w japońskim obozie jenieckim niż umrzeć na morzu… Ale wkrótce miałem sprzeczne uczucia”. 

    POJEDYNEK Z PTAKIEM

    Rozbitkowie wylądowali na Wotje na Wyspach Marshalla. Początkowo Japończycy traktowali ich dobrze, jednak po kilku dniach nadszedł rozkaz o przeniesieniu jeńców na Kwajalein zwaną Wyspą Egzekucji. „Cela była bardzo niehigieniczna, musiałem spać z głową obok dziury, której używałem jako toalety – wspomina Louie. – Najgorsze jednak były ataki biegunki. Na tratwie musieliśmy przeżyć o łyku wody. Tutaj po prostu przez nas przelatywała”. Strażnicy regularnie pastwili się nad jeńcami, nie tylko fizycznie, ale pokazując niedwuznacznie gestem, że wkrótce zostaną ścięci. 

    Na Kwajalein rozpoczęły się przesłuchania, które kontynuowano w obozie Ofuna, dokąd mimo gróźb strażników przeniesiono Louisa i Phila pod koniec sierpnia. Po ponad roku Zamperini został skierowany do Omuri niedaleko Tokio. Tam spotkał swego prześladowcę kaprala Mutsuhiro Watanabe, zwanego przez więźniów „Ptakiem”. „Krzywdzenie jeńców sprawiało mu przyjemność. Zaspokajał swoje seksualne pożądanie, krzywdząc ich” – opisywał „Ptaka” obozowy księgowy Yuichi Hatto. W dodatku nikt z oficerów mu w tym nie przeszkadzał.

    Niemal natychmiast Watanabe skupił się na Louiem. „Jako biegacz olimpijski miałem wartość propagandową dla Japończyków. Sądzę, że zdecydowali się podkusić »Ptaka«, by spróbował mnie złamać, abym był skłonny do współpracy” – opowiada Zamperini „Focusowi”. Watanabe codziennie tropił więc Louiego, by się na nim wyładować. Wkrótce okazało się, do czego miał go „zmiękczyć”. W połowie listopada producenci z Tokio zaproponowali Zamperiniemu udział w audycji propagandowej „Postman Calls” transmitowanej na teren USA. Mógł sam napisać przemówienie, informujące rodzinę o tym, że żyje. Louie po konsultacji z wyższym oficerem zgodził się. Po pierwszej audycji producenci wrócili – tym razem z gotowym tekstem propagandowym do przeczytania. Amerykanin nie zgodził się. Za karę miał być przeniesiony do „obozu karnego”.

    Tymczasem z końcem roku przeniesiono nie Zamperiniego, lecz Watanabe. Szczęście nie trwało długo. 28 lutego 1945 r. Louie i kilku jego kolegów zostali odkomenderowani do obozu 4B Naoetsu na zachodnim wybrzeżu Japonii. Tam spotkali… „Ptaka”, który niemal oszalał z radości. Uważał bowiem, że więźniowie się za nim stęsknili! Natychmiast też zaczął pastwić się nad Louiem. To właśnie w Naoetsu Zamperini był najbliżej poddania się. Gdy nabawił się kontuzji podczas rozładowywania barki z węglem (w Naoetsu oficerowie także musieli pracować), aby odzyskać obcięte racje żywnościowe, poprosił Watanabe o przydzielenie do innej pracy. Ten wyznaczył mu funkcję świniopasa. Jednocześnie zakazał używania narzędzi do czyszczenia wybiegu. Louie, który zawsze miał bzika na punkcie higieny, musiał więc zbierać ekskrementy gołymi rękoma. Od załamania i śmierci uratowały go bomby atomowe zrzucone na Japonię…

    EPILOG

    Louie po kilku miesiącach wrócił do domu. Stał się gwiazdą mediów. Zaczął też ostro pić. „Po powrocie Louis, który doskonale trzymał się podczas niewoli, cierpiał na gwałtowne reakcje posttraumatyczne (PTSD) – miał koszmary, zaburzenia snu, depresję, stany lękowe – tłumaczy dr Scott. – Należał więc do tej grupy ludzi, u której PTSD rozwija się w opóźnieniu”. Louis usiłował trenować, by wrócić do olimpijskiej formy, lecz w trakcie forsownych ćwiczeń odnowiła się kontuzja z Japonii. Jego kariera definitywnie się skończyła. Ożenił się, lecz nie udało mu się wyjść na prostą. Roztrwonił oszczędności, a alkohol stał się poważnym problemem. Pewnego dnia obudził się, dusząc swą żonę. Myślał, że to „Ptak”… Zespół stresu pourazowego nie był wówczas jednostką chorobową, Zamperini nie miał więc co liczyć na fachową pomoc. „Louis znalazł ukojenie w religii” – tłumaczy dr Scott nagłe nawrócenie lotnika. Po kilku latach Zamperini pod wpływem kaznodziei Billego Grahama sam postanowił głosić Słowo Boże. Pojechał nawet do obozu dla japońskich zbrodniarzy w Sugamo, by im przebaczyć. „Doświadczenie, które jest przerażające, czasem może wyjść ludziom na dobre. Gdy wezmą pod uwagę to, jak stali się silniejszymi osobami, jak dojrzeli, jest możliwe, że powiedzą: »Jestem lepszą osobą dzięki temu, co przeszedłem«. Innymi słowy, jak mówi słynna sentencja: Co cię nie zabije, to cię wzmocni”.


    SPECJALNIE DLA „FOCUSA HISTORIA”  DR ROBERT SCOTT wyjaśnia, co zwiększa szanse na przetrwanie w ekstremalnych sytuacjach

    „Jeśli jest pod dostatkiem wody i jedzenia, a warunki naturalne (pogoda, temperatura) nie są zbyt ostre, rozbitkowie mogą wytrzymać tygodniami, może miesiącami, zanim stres związany z przetrwaniem odciśnie na nich piętno. W sytuacji, w jakiej przebywał Louis, stres powodują przede wszystkim: poczucie utraty kontroli i niepewność, czy zostaniesz uratowany. To właśnie ona jest tak wyczerpująca dla ciała i umysłu. Louisowi przeżycie umożliwiły jego cechy osobowości i wcześniejszy trening fizyczny oraz siła. Badania nad stresem wskazują, że ludzie, którzy są psychicznie odporni (to ci, którzy widzą szklankę w połowie pełną i są nastawieni na rozwój) i wykazują rezyliencję, czyli umiejętność dostosowania się do zmieniającej się sytuacji, mają większą szansę na przetrwanie intensywnego stresu i uporanie się później z traumatycznymi wspomnieniami”.

  • Nemeskite šių drabužių į skalbyklę: kelių minučių skalbimas rankomis gali išgelbėti

    Nemeskite šių drabužių į skalbyklę: kelių minučių skalbimas rankomis gali išgelbėti

    Ne kiekvienas drabužis atlaiko gręžimą, trintį ir aukštą temperatūrą. Su jautriais audiniais verta pristabdyti – kelios minutės atsargaus skalbimo rankomis gali sutaupyti ir pinigų, ir nervų.

    Mėgstamas megztinis po skalbimo kartais netikėtai susitraukia, o plona apatinė apranga gali prarasti formą jau po vieno ciklo skalbyklėje. Dėl to dalį daiktų geriau valyti rankomis – ramiau ir turint daugiau kontrolės. Svarbu ne tik pasirinktas skalbiklis, bet ir vandens temperatūra, skalavimo būdas bei tai, ar audinys nenudažys kitų drabužių.

    Ne viskas turėtų keliauti į skalbyklės būgną: kai kurie audiniai net ir trumpos programos „nemėgsta“

    Skalbimas rankomis geriausiai tinka tuomet, kai medžiaga plona, minkšta arba lengvai praranda formą. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su vilnoniais megztiniais, drabužiais su kašmyro priemaiša, nėriniuota apatinių drabužių dalimi, pėdkelnėmis, palaidinėmis su plonomis petnešėlėmis, taip pat su stipriai dažančiais audiniais. Tokiais atvejais atsitiktinis kontaktas su kita apranga, per šiltas vanduo ar intensyvus trynimas gali baigtis deformacija, apsivėlimu ar spalvos praradimu.

    Budrumo reikia ir skalbiant drabužius su dekoracijomis. Aplikacijos, žvyneliai, siuvinėjimai ar plonos gumelės neretai atrodo nepriekaištingai tik iki pirmo pernelyg agresyvaus skalbimo. Skalbimas rankomis suteikia daugiau kontrolės, o būtent ji dažnai lemia, ar daiktas po džiovinimo dar bus tinkamas dėvėti.

    Vien skalbiklio neužtenka: svarbi ir veiksmų seka, ir tai, kaip elgiatės su audiniu

    Skalbimui rankomis geriau rinktis skystą priemonę arba produktus, skirtus švelniems audiniams. Skalbimo milteliai gali kelti problemų – jie ne visada greitai ištirpsta, o smulkios dalelės gali įstrigti tarp pluoštų. Tai ypač pastebima ant tamsių drabužių ir plonų trikotažinių audinių.

    Prieš merkiant drabužius į vandenį, verta juos atskirti į šviesius, tamsius ir intensyviai dažančius. Tuomet pakanka drungno vandens ir švelnaus audinio minkymo rankomis – be sukimo, be šveitimo ir be stipraus gręžimo.

    Skalavimas lemia galutinį rezultatą: paskubėjus šiame etape gali kilti problemų

    Viena dažniausių klaidų – nepakankamai gerai išskalautas skalbiklis. Priemonės likučiai gali padaryti drabužį šiurkštų, sumažinti jo minkštumą, o kartais net sudirginti odą. Todėl gležnus audinius verta skalauti kelis kartus, kol vanduo taps visiškai skaidrus.

    Megztiniams ir apatiniams drabužiams tinka paprastas būdas: po paskutinio skalavimo jų nereikėtų išgręžti. Pakanka švelniai nuspausti vandenį rankomis, o tuomet drabužį paguldyti ant sauso rankšluosčio. Rankšluostis sugers drėgmės perteklių, todėl audinys neišsitampys nuo savo svorio.

    Netinkamas džiovinimas taip pat gali sugadinti drabužį: į tai verta atkreipti dėmesį

    Šlapias megztinis, pakabintas ant džiovyklės, dažnai pailgėja ir nusvyra. Gerokai saugiau jį džiovinti paguldytą, iš anksto suteikus taisyklingą formą. Tas pats galioja plonoms palaidinėms ir švelniam trikotažui. Kuo mažiau svorio tenka šlapiam audiniui, tuo didesnė tikimybė, kad išdžiūvęs jis atrodys taip pat gerai kaip ir prieš skalbimą.

    Nereikėtų skubinti proceso džiovinant ant karšto radiatoriaus ar kaitrioje saulėje. Per aukšta temperatūra kenkia pluoštams ir gali susilpninti spalvą. Skalbimas rankomis turi prasmę tik tuomet, kai atsargumas išlaikomas nuo pradžios iki pat džiovinimo.