Blog

  • Pabandžiau anglišką rožių genėjimo schemą: krūmai taip apsipylė pumpurais, kad nustebau

    Pabandžiau anglišką rožių genėjimo schemą: krūmai taip apsipylė pumpurais, kad nustebau

    Šiandien patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi, kada ir kaip teisingai genėti rožes, kad jos ilgai išliktų sveikos ir džiugintų gausiu žydėjimu.

    Rožės – vienos populiariausių ir mylimiausių gėlių daugelyje sodų. Jos žavi išskirtiniu grožiu ir aromatu, todėl dažnas nori, kad krūmai žydėtų kuo ilgiau ir būtų vešlūs.

    Vis dėlto, kad rožės ilgai išlaikytų dekoratyvumą, joms būtina tinkama priežiūra. Pasak patyrusių augintojų, vienas svarbiausių darbų yra genėjimas. Tai ne tik krūmo formavimas, bet ir būdas sumažinti ligų bei kenkėjų riziką, o taip pat paskatinti intensyvesnį žydėjimą.

    Kada geriausia genėti rožes? Dažniausiai tam tinkamiausias laikas – žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai sniegas jau nutirpęs, o dirva pradėjusi šilti. Tuo metu augalai dar būna ramybės būsenoje ir nėra pradėję aktyviai augti, todėl genėjimas jiems ne toks stresuojantis.

    Taip pat galima genėti ir vasaros viduryje, po pirmojo žydėjimo – tai padeda paskatinti pakartotinį žydėjimą.

    Kaip pasiruošti genėjimui? Pirmiausia pasirūpinkite įrankiais: reikės aštrių, švarių sodo žirklių arba sekatoriaus. Svarbu, kad pjūviai būtų lygūs ir švarūs, neplėšytų audinių ir nepaliktų „žaizdų“, pro kurias lengviau patenka infekcijos.

    Ką pašalinti pirmiausia? Prieš formuojant krūmą būtina iškirpti visas sausas, pažeistas ir sergančias šakas. Tai padeda užkirsti kelią ligų plitimui ir geriau apsaugo augalą nuo kenkėjų. Taip pat rekomenduojama pašalinti šakas, kurios auga į krūmo vidų arba kryžiuojasi tarpusavyje.

    Kaip suformuoti taisyklingą krūmą? Genint svarbu išlaikyti tvarkingą formą. Ant kiekvienos šakos patariama palikti po 3–5 sveikus pumpurus, nukreiptus skirtingomis kryptimis. Taip krūmas augs tolygiai, šakos viena kitos neužgoš, o vainikas bus geriau vėdinamas.

    Ar galima genėti drąsiau? Patyrę sodininkai pabrėžia, kad nereikėtų bijoti stipresnio genėjimo. Kuo daugiau pašalinama senų, silpnų šakų, tuo daugiau vietos ir maisto medžiagų lieka jauniems ūgliams. Būtent jie dažniausiai suformuoja didesnius, gražesnius žiedus ir užtikrina gausesnį žydėjimą.

  • Tuja prie tvoros – atgyvena: kraštovaizdžio specialistai renkasi 4 augalus, kurie beveik neserga

    Tuja prie tvoros – atgyvena: kraštovaizdžio specialistai renkasi 4 augalus, kurie beveik neserga

    Pamirškite tujas prie tvoros. Kraštovaizdžio specialistai vis dažniau rekomenduoja rinktis šiuolaikiškas alternatyvas, kurios ne tik atrodo įspūdingai, bet ir yra mažiau lepios, atsparesnės ligoms bei geriau prisitaikančios prie skirtingų sodo sąlygų. Štai keturios kultūros, kurios gali sėkmingai pakeisti įprastas tujas.

    Vienas iš pasirinkimų – lėtai augantis medis, puikiai pakeliantis pavėsį. Natūraliomis sąlygomis jis gali užaugti iki 12 metrų. Minkšti spygliai išsiskiria sodria žalia spalva ir išilginėmis, maždaug 20 milimetrų ilgio juostomis. Kai jaunas medis peržengia 100 centimetrų aukštį, ant jo pradeda formuotis vertikaliai augantys violetiškai purpuriniai kankorėžiai. Pagrindinis šios rūšies trūkumas – didesni reikalavimai dirvos drėgmei ir derlingumui.

    Kitas augalas dėl savo proporcijų dažnai vadinamas „pieštukiniu medžiu“. Paprastai jis užauga iki 700–800 centimetrų aukščio, o lajos skersmuo siekia vos iki 10 centimetrų. Šakos auga vertikaliai, todėl susiformuoja siaura kūginė laja. Spygliai gali būti žvynuoti arba adatėlių tipo, melsvai pilkos spalvos. Didžiausias minusas – didesnis šviesos poreikis: geriausiai auga atvirose, saulėtose vietose.

    Trečiasis variantas – žemaūgė kedrinė pušis, auganti labai lėtai. Per metus ji paauga daugiausia 8–15 centimetrų. Tanki laja dažniausiai būna piramidės formos, o šakos kyla vertikaliai. Spygliai minkšti, ilgi, melsvai žali. Ši veislė ypač tinka akmenuotiems ir viržynų sodams, alpinariumams. Tačiau reikėtų įvertinti jos poreikius: jai svarbi didesnė dirvos drėgmė ir rūgštingumas.

    Ketvirtoji kultūra – lėtai augantis, šliaužiantis augalas. Per metus jis paauga apie 4–5 centimetrus, o per pirmuosius 10 metų pasiekia maždaug 50 centimetrų aukštį. Lajos skersmuo išlieka labai kompaktiškas – iki 10 centimetrų. Jį galima sodinti pavieniui arba grupėmis. Pagrindinis trūkumas – didesni reikalavimai dirvos drėgmei.

    Gyvatvorėms, topiarijoms ir įvairioms sodo kompozicijoms dažnai prireikia formuojamojo genėjimo. Tinkamai atliekamas jis padeda lengvai suformuoti norimą siluetą, ypač dirbant su kompaktiškais, lėtai augančiais augalais.

  • Tiesiog pasėju kovą ir jau birželį džiaugiuosi žydinčiu kilimu: 3 daugiametės gėlės

    Tiesiog pasėju kovą ir jau birželį džiaugiuosi žydinčiu kilimu: 3 daugiametės gėlės

    Šiandien patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi patarimu, kokius tris įspūdingus daugiamečius augalus verta sėti jau dabar, jei norite, kad vasaros pradžioje sodas pražystų ryškiomis spalvomis.

    Kovas daugeliui gėlininkų yra itin darbymetis. Jei svajojate apie puošnų gėlyną, kuris džiugintų visą vasarą, sėjos atidėlioti nereikėtų. Pasak patyrusių augintojų, yra trys kultūros, kurioms ankstyvas startas ypač naudingas – jos atsidėkoja vešliu ir gausiu žydėjimu. Tai – sodo gvazdikas, hibridinė verbenė ir pentinius (delfiniumas).

    Sodo gvazdikas pasižymi gana ilgu vegetacijos laikotarpiu: nuo sėjos iki žydėjimo praeina maždaug pusmetis. Dėl to sėjos terminai priklauso nuo regiono. Centrinėse vietovėse sėklas rekomenduojama sėti kovą, pietiniuose regionuose galima pradėti vasario pabaigoje, o vėsesnėse vietovėse sėja neretai nusikelia į balandžio pradžią. Daigus į lysvę paprastai sodina gegužę–birželį.

    Hibridinė verbenė dažnai vadinama nenutrūkstamo žydėjimo karaliene – ji žydi nuo birželio iki pat šalnų, paversdama sodą tikra oaze. Sėklos paprastai geriausiai dygsta esant apie +23–25 °C temperatūrai, o daigai pasirodo po 4–7 dienų. Optimalus sėjos laikas – antroji kovo dekada, kai augalams jau pakanka natūralios šviesos.

    Pentinius (delfiniumas) reikalauja kiek daugiau dėmesio, nes jo sėkloms būtina stratifikacija. Prieš sėją jas patariama laikyti šaldytuve, +3–5 °C temperatūroje, maždaug 2–3 savaites. Sėti rekomenduojama kovo viduryje – tuomet po 1,5–2 savaičių dažniausiai pasirodo tolygūs daigai.

    Specialistai primena kelias svarbias taisykles: pentiniaus stratifikacijos praleisti nereikėtų, verbenės svarbu nesėti per tankiai, nes drėgnu oru tai gali paskatinti miltligę. O gvazdikų daigus po sudygimo patartina laikyti vėsiau (apie +15 °C), kad jie neištįstų.

  • Triukas su švirkštu: kaip per kelias sekundes išpūsti kiaušinį tik per vieną skylutę

    Įsitraukite į kiaušinių marginimą kartu su vaikais – kūrybai ribų nėra. Toliau rasite paprastą būdą, kaip greitai ir lengvai ištuštinti kiaušinį taip, kad lukštas būtų kuo mažiau pažeistas. Taip pat sužinosite, kaip kiaušinį paruošti dažymui, kad dažai gerai laikytųsi.

    Kasmet kiaušinių paruošimas dažymui daugeliui tampa tikru iššūkiu. Įprastai išpūsti kiaušinį nėra lengva, o jei jų reikia daugiau – dar sudėtingiau: tenka įdėti nemažai pastangų, o ant lukšto neretai atsiranda didesnių įskilimų. Dėl jų dalies kiaušinių vėliau nebeįmanoma panaudoti.

    Yra paprastesnis sprendimas: kiaušinį galima ištuštinti beveik be pastangų, per kelias akimirkas ir tik per vieną mažą skylutę. Jums prireiks tvirtesnio smeigtuko arba ilgesnio kanceliarinio smeigtuko, didesnio švirkšto su adata (geriausia apie 40 ml talpos), taip pat dubenėlio, į kurį subėgs kiaušinio turinys.

    Prieš pradėdami kiaušinius būtina nuriebalinti – kitaip dažai gali nekibti prie kai kurių vietų. Pakanka juos kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu su indų plovikliu. Jei ant lukšto yra raudonas antspaudas, jį galima pašalinti švelnia valymo priemone (skystu šveitikliu) ir indų kempinėle.

    Ant smailesnio kiaušinio galo atsargiai padarykite nedidelę skylutę – tik tiek, kad pro ją praeitų švirkšto adata. Į švirkštą įtraukite oro, įkiškite adatą į skylutę ir virš dubenėlio lėtai spauskite stūmoklį. Kiaušinyje susidarys slėgis, kuris palaipsniui išstums baltymą ir trynį. Kartokite, kol lukštas bus visiškai tuščias.

    Jeigu praduriant lukštas linkęs trupėti ar skilti, probleminę vietą užklijuokite skaidria lipnia juostele ir durkite per ją. Juostelė sutvirtins lukštą, o skylutė bus švaresnė ir tikslesnė.

    Tuomet į švirkštą prisitraukite švaraus vandens, įpurkškite jo į tuščią kiaušinį, ištraukite adatą ir kiaušinį kelis kartus gerai suplakite, kad vidus išsiplautų. Vandenį pašalinkite tuo pačiu būdu, kaip ir kiaušinio turinį. Šio žingsnio nepraleiskite – priešingu atveju po kurio laiko lukštas gali pradėti nemaloniai dvokti.

    Kai lukštas švarus ir išskalautas, galite imtis marginimo ir dekoravimo.

  • „Jennifer Lopez“ sužibėjo juodai ir parodė triuką, kaip sutramdyti neklusnias sruogas

    „Jennifer Lopez“ sužibėjo juodai ir parodė triuką, kaip sutramdyti neklusnias sruogas

    „Jennifer Lopez“ dar kartą patvirtino savo, kaip stiliaus ikonos, vardą. Beverli Hilse vykusioje kasmetinėje labdaros šventėje „Unforgettable Evening 2026“ ji ne tik netikėtai pasirodė scenoje, bet ir pasirūpino, kad apie jos įvaizdį kalbėtų visas pasaulis.

    Renginyje, kurį organizuoja „Women’s Cancer Research Fund“, susirinko ryškiausios Holivudo žvaigždės – tarp viešnių buvo Sofía Vergara, Carmen Electra, Demi Lovato ir Rachel Zoe. Vakaro tikslas tradiciškai buvo lėšų rinkimas vėžio tyrimams, todėl pramogų pasaulio dėmesys susiliejo su svarbia socialine misija.

    Vienu svarbiausių vakaro momentų tapo „Courage Award“ apdovanojimas, įteiktas Kerry Washington už jos įsitraukimą į iniciatyvas, susijusias su kova prieš vėžį. Tačiau prieš aktorei lipant į sceną organizatoriai parengė netikėtą staigmeną.

    Publikos akivaizdoje pasirodė „Jennifer Lopez“ – paaiškėjo, kad ji su Kerry Washington pažįstamos nuo vaikystės. Dainininkė ir aktorė prisiminė laikus, kai abi lankė „Boys and Girls Club“ Bronkse, ir pasidalijo šiltais prisiminimais.

    Susitikimas scenoje buvo kupinas emocijų. Kerry Washington neslėpė nuostabos ir jaudulio, o salė abi žvaigždes palydėjo ovacijomis atsistojus. Savo kalboje „Jennifer Lopez“ pabrėžė bendruomenės, mokslo ir tarpusavio palaikymo svarbą kovoje su onkologinėmis ligomis, pagerbdama ne tik laureatę, bet ir visus, kuriuos palietė vėžys.

    Vis dėlto žiniasklaidos dėmesį patraukė ne vien jautrūs žodžiai – daug kalbų sukėlė ir nepriekaištingai apgalvotas „Jennifer Lopez“ įvaizdis.

    Žvaigždė pasirinko laikui nepavaldžią juodą spalvą, pateikdama modernią, versliškai elegantišką jos interpretaciją. Pagrindiniu akcentu tapo šilkinė suknelė plonomis petnešėlėmis su giliu nėriniuotu iškirpimu. Audinys švelniai prigludo prie silueto, o lengvai klostuotas sijonas suteikė įvaizdžiui judesio ir lengvumo.

    Ant suknelės „Jennifer Lopez“ užsimetė prigludusį švarką su šilkiniais atlapais, taip įvaizdžiui suteikdama formalesnį, vadinamąjį „power dressing“ charakterį. Viską užbaigė subtili nėriniuota, gėlių raštais dekoruota skraistė, kuri sukūrė romantišką kontrastą minimalistinei juodai spalvai.

    Puošnumo įnešė deimantiniai, sietynų stiliaus auskarai, prie jų priderintos apyrankės ir žiedai. Papuošalai suteikė spindesio, tačiau neperkrautė bendro vaizdo – tai tapo taiklaus balanso tarp elegancijos ir išraiškingumo pavyzdžiu.

    Nemažiau dėmesio sulaukė ir atlikėjos grožio įvaizdis. „Jennifer Lopez“ pasirinko klasikinę glotnią šukuoseną: plaukai buvo kruopščiai ištiesinti, subtiliai blizgėjo, o tiesus sklastymas pabrėžė veido simetriją. Minimalistinis sprendimas idealiai derėjo prie rafinuotos aprangos, suteikdamas jai profesionalumo ir šiuolaikiškumo – be to, tai gali būti puikus būdas sutramdyti neklusnias sruogas.

    Makiažas buvo išlaikytas sodriomis vakaro spalvomis, derančiomis prie tokios šukuosenos. „Jennifer Lopez“ pasirinko dūminį akių makiažą bordo atspalviais ir prie jo pritaikytą merlot spalvos lūpdažį, sukurdama vientisą, jausmingą įspūdį. Įvaizdį užbaigė jai būdingas švytėjimas, jau ne vienerius metus išliekantis vienu ryškiausių žvaigždės bruožų.

  • 52-ejų „Project Runway“ žvaigždė Heidi Klum pribloškė auksine suknele: štai jos stiliaus paslaptis

    52-ejų „Project Runway“ žvaigždė Heidi Klum pribloškė auksine suknele: štai jos stiliaus paslaptis

    Heidi Klum – viena ryškiausių pasaulio supermodelių – dar kartą priminė, kad stilius ir klasė amžiaus neturi. 52-ejų ji žavi ne tik puikia figūra, bet ir išlavintu mados pojūčiu, kuris subtiliai pabrėžia moteriškumą bei natūralų spindesį.

    Heidi Klum jau kelis dešimtmečius laikoma mados pasaulio ikona. Jos karjera prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai ji greitai išgarsėjo kaip modelis, o vėliau sėkmingai pasuko į televiziją ir verslą.

    Per daugelį metų ji žibėjo ant podiumų ir žurnalų viršelių, kurdama savimi pasitikinčios, savo stilių gerai išmanančios moters įvaizdį.

    Šiandien, būdama 52-ejų, ji ir toliau stebina gaiviu, švytinčiu įvaizdžiu. Jos grožio paslaptis – nuosekli priežiūra, sveikas gyvenimo būdas ir fizinis aktyvumas. Modelis ne kartą yra pabrėžusi, kad svarbiausia – reguliarus judėjimas, subalansuota mityba ir pozityvus požiūris į gyvenimą.

    Pastaruoju metu Heidi Klum pasirodė „Project Runway“ filmavimuose Niujorke vilkėdama prigludusią, auksinę midi ilgio suknelę, kuri puikiai išryškino jos figūrą. Iš blizgaus audinio pasiūta suknelė atspindėjo šviesą ir suteikė įvaizdžiui prabangos. Asimetriška peties linija ir kūną pabrėžiantis kirpimas akcentavo pečius bei liemenį, sukurdami harmoningas proporcijas.

    Subtilūs kūno spalvos aukštakulniai vizualiai ilgino kojas, o minimalistiniai aksesuarai leido visumai atrodyti elegantiškai ir šiuolaikiškai. Retro stiliaus saulės akiniai suteikė lengvumo ir išskirtinio mados prieskonio.

    Šis įvaizdis puikiai parodo, kaip tinkamai parinkti drabužiai gali išryškinti natūralius privalumus. Prigludęs suknelės siluetas pabrėžė liemenį ir klubus, o spindintis audinys traukė dėmesį į figūrą. Švelnios plaukų bangos ir natūralus makiažas suteikė gaivumo bei lengvo, jaunatviško žavesio.

    Elegancijos ir subtilaus seksualumo derinys daro jos stilių rafinuotą, bet kartu lengvai pritaikomą, ir, svarbiausia, itin moterišką. Modelis įrodo, kad žavesys neprivalo būti perdėtas – pakanka rasti pusiausvyrą tarp formos ir detalių.

    Toks pasirinkimas tiktų ir vestuvėms, ir elegantiškai vaikų Pirmosios komunijos šventei. Verta pasisemti įkvėpimo iš Heidi Klum, kuri jau daugelį metų išlieka ištikima savo stiliaus taisyklėms.

    Heidi Klum visame pasaulyje įkvepia moteris savo požiūriu į madą ir grožį. Jos stilius remiasi paprastumu, kokybe ir gebėjimu pabrėžti figūros privalumus. Nepriklausomai nuo amžiaus, ji išlieka pasitikėjimo savimi ir natūralaus grožio simboliu.

  • „BMW“ N47 grandinė kelia siaubą: mechanikas pasakė, kaip atidėti 1 700–2 000 € remontą

    „BMW“ N47 grandinė kelia siaubą: mechanikas pasakė, kaip atidėti 1 700–2 000 € remontą

    „N47“ – tai 2,0 litro dyzelinis variklis, kurį „BMW“ montavo 2007–2015 m. praktiškai visoje modelių gamoje – nuo 1 serijos iki „X3“. Šis agregatas vertinamas kaip ekonomiškas ir dinamiškas, tačiau turi vieną silpną vietą, dėl kurios daugelis savininkų nerimauja: paskirstymo grandinę, sumontuotą variklio gale, pavarų dėžės pusėje.

    Toks išdėstymas reiškia, kad gedimo remontas dažnai reikalauja atskirti variklį nuo pavarų dėžės arba net išimti variklį. Dėl to sąskaita paprastai išauga iki maždaug 1 700–2 000 eurų. Vis dėlto yra ir gera žinia – tinkama eksploatacija bei reguliarus alyvos keitimas gali šį momentą gerokai atitolinti.

    „Kris Autoserwis“ (Bukovecas, netoli Lodzės) savininkas Kristian Iwaczuk, daugelį metų besispecializuojantis „BMW“ variklių remonte, teigia, kad daug kas priklauso nuo naudojimo sąlygų:

    „N47 grandinė, jei automobilis eksploatuojamas teisingai, paprastai tarnauja 200–250 tūkst. km, tačiau važiavimo profilis čia yra lemiamas. Automobiliai, kurie daugiausia važiuoja užmiesčio maršrutais, laikosi gerokai geriau nei tie, kurie kasdien stumdosi miesto spūstyse“, – sako meistras.

    Pasak specialistų, grandinės problemos turi kelias priežastis. Tuo laikotarpiu „BMW“ naudojo plonesnes grandines nei senesnėse konstrukcijose, be to, buvo pailginti rekomenduojami alyvos keitimo intervalai. Alyva, užteršta suodžiais ir degimo produktais, prasčiau sutepa paskirstymo mechanizmo dalis, todėl greičiau dėvisi grandinės nareliai ir kreipiančiosios.

    Papildomas iššūkis – pati grandinės vieta. „N47“ atveju priėjimas prie jos sudėtingas, tad darbo sąnaudos ir kaina ženkliai padidėja.

    Svarbiausias veiksnys, lemiantis paskirstymo mechanizmo ilgaamžiškumą, yra reguliarus alyvos keitimas. Oficialiose „BMW“ rekomendacijose kartais minimi intervalai iki 30 tūkst. km, naudojant „longlife“ alyvas, tačiau su šiais varikliais dirbantys mechanikai dažniausiai pataria šį laikotarpį trumpinti iki 10–15 tūkst. km. Taip pat pabrėžiama, kad alyva turi atitikti „BMW LL-04“ specifikaciją, užtikrinančią tinkamą apsaugą esant aukštai temperatūrai ir didelėms apkrovoms, būdingoms šiuolaikiniams dyzeliams.

    Ne mažiau svarbi ir eksploatacijos pobūdžio įtaka. Važinėjimas trumpais atstumais, kai variklis nespėja pasiekti darbinės temperatūros, skatina kondensato ir nevisiškai sudegusio kuro likučių kaupimąsi alyvoje. Ilgesnės kelionės leidžia alyvai įkaisti iki optimalių parametrų ir efektyviau saugoti paskirstymo mechanizmo dalis.

    Įdomu tai, kad agresyvesnis važiavimas aukštesnėmis apsukomis, priešingai nei dažnai manoma, nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios prireikia grandinės keitimo. Daug labiau kenkia nepakankamas tepimas – kai alyva keičiama per retai arba automobilis daugiausia eksploatuojamas mieste.

    Specialistai taip pat pataria pasidomėti, ar „BMW“ autorizuotame servise nėra galimų variklio valdymo programinės įrangos atnaujinimų. Kai kurie jų gali optimizuoti darbo parametrus taip, kad sumažėtų apkrovos paskirstymo mechanizmui.

    Pirmasis ilgėjančios grandinės požymis dažniausiai yra metalinis tarškesys šalto užvedimo metu. Jis paprastai nurimsta po kelių sekundžių, kai įtempikliai pasiekia reikiamą alyvos slėgį. Jei garsas užsitęsia ilgiau arba pasireiškia ir įšilusiame variklyje, situacija gali būti rimtesnė.

    Dar vienas aiškus signalas – užsidegusi „check engine“ lemputė ir klaidos, susijusios su paskirstymo velenų padėties koreliacija. Tai gali reikšti, kad grandinė peršoko per vieną ar kelis dantis. Tokiu atveju tolesnis važiavimas kelia riziką, jog vožtuvai susidurs su stūmokliais, o variklis gali būti visiškai sugadintas.

    Jei grandinės keitimas tampa neišvengiamas, taupyti detalėms nerekomenduojama. K. Iwaczuk perspėja apie pigius pakaitalus: prastesnės kokybės kreipiančiųjų plastikiniai intarpai gali iškristi iš kreipiamųjų, o jų fragmentai – užkimšti alyvos siurblio paėmimo filtrą. Tokie atvejai, pasak meistro, gali pasitaikyti net po maždaug 50 tūkst. km ir kelerių metų nuo remonto, o pasekmės – pažeistos įdėklų poros ir gerokai brangesnis viso variklio remontas.

    Kartu su grandine rekomenduojama keisti ir įtempiklius, kreipiančiąsias bei paskirstymo velenų žvaigždutes. Taip pat verta rinktis patobulintas dalis, kurias „BMW“ įdiegė po 2015 m. – tai padeda sumažinti riziką, kad problema pasikartos.

    Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo pagaminimo metų ir VIN numerio, „BMW“ buvo vykdžiusi servisines kampanijas, kurių metu paskirstymo mechanizmas buvo keičiamas nemokamai. Todėl verta patikrinti automobilio istoriją ir pasiteirauti autorizuotame servise, ar konkretus automobilis nepatenka į tokios kampanijos sąlygas.

  • Net hibridai turi šią bėdą: jei taip elgiesi, 12 V akumuliatorius išsikraus iki nulio

    Net hibridai turi šią bėdą: jei taip elgiesi, 12 V akumuliatorius išsikraus iki nulio

    Išsikrovęs akumuliatorius jau daugelį metų yra dažniausia priežastis, dėl kurios vairuotojai kviečia pagalbą kelyje – ir tai nepriklauso nuo automobilio pavaros tipo. Elektromobilių ir hibridų savininkai neretai mano, kad turėdami po dugnu kelių dešimčių kilovatvalandžių talpos traukos bateriją, su tokiomis bėdomis nesusidurs. Tačiau kiekvienas automobilis – benzininis, dyzelinis, hibridinis ar visiškai elektrinis – turi įprastą 12 V akumuliatorių. Be jo kartais nepavyksta ne tik užvesti, bet net ir atidaryti durų.

    12 V akumuliatorius maitina borto elektroniką, apšvietimą, saugos sistemas, o elektromobiliuose ir hibriduose dar ir įjungia aukštos įtampos baterijos valdymo sistemą (BMS). Be šio akumuliatoriaus automobilis tampa „negyvas“, nesvarbu, kiek energijos likę traukos baterijoje.

    Vidaus degimo varikliu varomuose automobiliuose 12 V akumuliatorius turi atiduoti didelę srovę starteriui. Elektromobiliuose ir hibriduose jo darbas paprastai lengvesnis – jis daugiausia paleidžia pavaros valdymo elektroniką. Dėl to gamintojai dažnai montuoja mažesnius ir lengvesnius 12 V akumuliatorius, kurie yra jautresni išsikrovimui.

    Elektromobiliuose 12 V akumuliatorius įkraunamas per DC–DC keitiklį, kuris energiją ima iš traukos baterijos. Kai automobilis prijungtas prie įkrovimo, dažniausiai kraunamas ir 12 V akumuliatorius. Problema išryškėja tuomet, kai automobilis ilgesnį laiką stovi nenaudojamas ir neprijungtas prie įkrovimo: signalizacija, ryšio moduliai ir kitos sistemos nuolat vartoja nedidelius elektros kiekius, kurie per kelias savaites gali visiškai iškrauti nedidelį akumuliatorių.

    Hibriduose situacija panaši, tik 12 V akumuliatorius gali būti įkraunamas ir per DC–DC keitiklį, ir per klasikinį generatorių (alternatorių), varomą vidaus degimo variklio. Dažnai važinėjant trumpais atstumais, ypač žiemą, kai įjungiamos šildomos sėdynės, galinio stiklo šildymas ir salono ventiliatorius, energijos balansas gali tapti neigiamas: akumuliatorius atiduoda daugiau, nei spėja atgauti.

    Pirmieji požymiai – lėčiau besisukantis starteris vidaus degimo varikliu varomuose automobiliuose arba uždelstas sistemų įsijungimas elektromobiliuose. Dar vienas tipiškas signalas – staiga nustojusi veikti „start-stop“ sistema. Kai kuriuose automobiliuose prietaisų skydelyje pasirodo pranešimas apie žemą akumuliatoriaus įtampą.

    Akumuliatoriaus būklei įvertinti reikalingas įtampos matavimas po kelių valandų stovėjimo. Tradiciniuose švino–rūgštiniuose akumuliatoriuose normali ramybės įtampa paprastai turėtų būti 12,4–12,8 V. Naujesniuose ličio geležies fosfato (LFP) akumuliatoriuose, montuojamuose kai kuriuose elektromobiliuose, ši reikšmė siekia apie 13,4 V.

    Matuojant elektromobilyje svarbu neįjungti važiavimo parengties režimo, nes tuomet DC–DC keitiklis pradeda maitinti 12 V grandinę iš traukos baterijos, o matavimo rezultatas bus klaidinantis. Norint patikrinti, ar įtampa laikosi virš 12 V, pakanka įjungti šviesas ir radiją neaktyvuojant pavaros. Kartais ramybės įtampa atrodo normali, tačiau akumuliatorius vis tiek nepajėgia atiduoti pakankamos srovės paleidimui. To priežastis gali būti vidinis elementų trumpasis jungimas, kuris pasimato tik esant apkrovai – bandant užvesti, įtampa staigiai krenta.

    Svarbiausia taisyklė – vengti gilaus iškrovimo. Švino–rūgštiniuose akumuliatoriuose žemas įkrovos lygis skatina plokštelių sulfataciją, kuri negrįžtamai mažina talpą. Be to, išsikrovęs akumuliatorius prasčiau atlaiko šaltį, todėl žiemą tai gali baigtis užšalusiu elektrolitu ir net įtrūkusia korpuso sienele.

    Jei automobilis nenaudojamas ilgiau nei dvi savaites, verta prijungti įkroviklį su palaikomojo įkrovimo funkcija. Tai aktualu ir vidaus degimo varikliu varomiems automobiliams, ir elektromobiliams, nors pastariesiems problemą dažniausiai išsprendžia reguliarus prijungimas prie tinklo įkroviklio.

    Dažnai važinėjant trumpais atstumais, ypač šaltuoju metų laiku, naudinga bent kartą per savaitę nuvažiuoti ilgesnį maršrutą, kad alternatorius arba DC–DC keitiklis spėtų pilnai įkrauti 12 V akumuliatorių.

  • Fotoradaras jau stovi, bet ar tikrai veikia? Štai kaip greitai tai patikrinti

    Fotoradaras jau stovi, bet ar tikrai veikia? Štai kaip greitai tai patikrinti

    Ar vien kameros buvimas prie kelio reiškia, kad greičio matuoklis jau fiksuoja pažeidimus? Ne visada. Daugelyje vietų įrenginiai būna sumontuoti ir pažymėti kelio ženklais, tačiau kurį laiką pažeidimų dar nefiksuoja. Kaip suprasti, ar konkretus fotoradaras iš tiesų veikia?

    Automatinės eismo priežiūros sistema Lenkijoje nuosekliai plečiama: daugėja ne tik fotoradarų, bet ir vidutinio greičio matavimo ruožų.

    Tokių įrenginių diegimas paprastai vyksta etapais. Iš pradžių pastatomi stulpai, sumontuojamos kameros ir atsiranda įspėjamieji ženklai. Tik vėliau sistema prijungiama prie elektros, integruojama su centrine infrastruktūra ir pereina techninius patikrinimus. Šis procesas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

    Per tą laiką įrenginiai gali stovėti ir būti pažymėti, tačiau pažeidimų dar nefiksuoti. Tai veikia kaip prevencinė priemonė, nes vairuotojai, pamatę fotoradarą, dažniausiai vis tiek sulėtina greitį.

    Patikimiausias informacijos šaltinis – „Centrum Automatycznego Nadzoru nad Ruchem Drogowym“ (CANARD) skelbiamas žemėlapis, kuriame pateikiamos aktyvių įrenginių vietos. Žemėlapyje galima filtruoti įrenginius ir patikrinti konkrečią lokaciją: aktyvūs taškai pažymimi atitinkamomis piktogramomis, o žymėjimo nebuvimas paprastai reiškia, kad įrenginys dar neįjungtas arba tuo metu nefiksuoja pažeidimų.

    Vis dėlto svarbu įsidėmėti, kad žemėlapis yra informacinio pobūdžio. Nors jis atnaujinamas, jo nereikėtų laikyti realaus laiko įrankiu.

    Alternatyva – CANARD pranešimai socialiniuose tinkluose, tačiau toks tikrinimo būdas dažniausiai mažiau patogus.

    Jeigu įrenginys neaktyvus, jis nefiksuoja pravažiavimų, todėl negali būti pagrindas skirti baudą. Praktikoje tai reiškia, kad greičio viršijimas tokioje vietoje sistemos gali būti neužregistruotas.

    Aktyviems įrenginiams taikomas baudų tarifas. Baudos prasideda maždaug nuo 12 eurų ir 1 baudos taško už greičio viršijimą iki 10 km/val., o už viršijimą daugiau nei 70 km/val. gali siekti apie 600 eurų ir 15 baudos taškų. Pakartotinio pažeidimo atveju maksimali bauda gali išaugti iki maždaug 1 200 eurų.

    Praktikoje automatinės sistemos dažnai taiko matavimo paklaidą – maždaug iki 10 km/val. virš leistino greičio. Tačiau tai nėra aiškiai įtvirtinta kaip taisyklė teisės aktuose – greičiau techninė įrenginių veikimo ypatybė.

  • Vokietija pristatė naują klimato planą, bet „Greenpeace“ įspėja: laukia teismai

    Vokietija pristatė naują klimato planą, bet „Greenpeace“ įspėja: laukia teismai

    Trečiadienį Vokietija pristatė naują klimato veiksmų planą, kuriuo siekiama reikšmingai sumažinti taršą artimiausiais metais. Vis dėlto ekologinės organizacijos netruko jo sukritikuoti kaip nepakankamo ir pranešė svarstančios teisinius veiksmus.

    Politikos gaires Berlyne pristatė aplinkos ministras Carstenas Schneideris. Plane numatytos naujos subsidijos elektromobiliams bei papildoma parama vėjo energetikos sektoriui.

    Didžiausia Europos ekonomika yra įsipareigojusi teisiškai privalomai iki 2030 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 65 proc., palyginti su 1990 metų lygiu, o iki 2045 metų pasiekti klimatui neutralios valstybės statusą.

    Tačiau ekspertų prognozės rodo, kad Vokietija, ilgą laiką laikyta žaliosios energetikos lydere, nuo šių tikslų vis dar atsilieka. C. Schneideris pripažino, kad 2030 metų tikslui pasiekti reikės „milžiniškų pastangų“, tačiau teigė tikintis, jog šalis dar gali įsipareigojimus įgyvendinti.

    „Greenpeace“ planą įvertino kaip nepakankamą, pabrėždamas, kad jis pernelyg remiasi „optimistinėmis“ prielaidomis. Žaliųjų partijos parlamentarė Katharina Dröge jį pavadino „šiurkščiai klaidinančiu“.

    Anot K. Dröge, valdžia iki šiol esą vadovavosi „norų mąstymu“ ir išlaikė priklausomybę nuo naftos bei dujų, o tai, jos teigimu, tampa ypač pavojinga sparčiai kylant iškastinio kuro kainoms.

    Plane numatyta per artimiausius ketverius metus klimato priemonėms papildomai skirti 8 mlrd. eurų. Pasak C. Schneiderio, dalis lėšų būtų skiriama sunkiajai pramonei, kad ši mažintų „priklausomybę nuo brangaus ir nenuspėjamo naftos ir dujų importo“.

    Vyriausybė tikisi, kad naujos priemonės iki 2030 metų leistų sumažinti emisijas daugiau nei 25 mln. tonų CO₂ – tai turėtų užtikrinti parama mažataršėms technologijoms ir programos, skatinančios statyti bei renovuoti energetiškai efektyvesnius pastatus.

    Tarp planuojamų veiksmų – papildomų 2000 vėjo turbinų statyba ir nauja, nuo pajamų priklausanti subsidijų schema namų ūkiams, perkantiems elektromobilius. Programą planuojama taikyti maždaug 800 tūkst. transporto priemonių.

    Vis dėlto konservatorių kanclerio Friedricho Merzo vadovaujama vyriausybė kai kuriose srityse siekia švelninti klimato politiką, argumentuodama poreikiu skatinti ekonomikos augimą didžiausioje ES ekonomikoje, kuri pastaraisiais metais susiduria su stagnacija.

    F. Merzas remia ES automobiliams taikomų emisijų normų sušvelninimą, o jo energetikos ministrė Katherina Reiche, pasak pranešimų, siekia pristabdyti saulės energetikos plėtrą ir kartu skatina naujų dujinių elektrinių statybas.

    Emisijų mažinimo tempas Vokietijoje sulėtėjo – 2025 metais CO₂ emisijos, lyginant su ankstesniais metais, sumažėjo tik 0,9 mln. tonų. Kad 2030 metų tikslas būtų pasiektas, emisijos vidutiniškai turėtų mažėti po 42 mln. tonų kasmet.