CP v2

Blog

  • Rudenį sodininkų atradimas: osmantas kvepia persikais su medumi, o sodinukai – nebrangūs

    Rudenį sodininkų atradimas: osmantas kvepia persikais su medumi, o sodinukai – nebrangūs

    Kas yra osmantas ir kuo jis išsiskiria

    Osmantas, dar vadinamas kvapiuoju alyvmedinių šeimos krūmu, rudenį dažnai tampa sodo pažiba dėl intensyvaus aromato. Jo smulkūs vamzdiški žiedai skleidžia saldų kvapą, kuris primena persikus su medaus nata, o pats augalas išlieka dekoratyvus ir šaltuoju sezonu.

    Priklausomai nuo rūšies ir veislės, osmantas gali augti kaip tankus krūmas ar nedidelis medelis ir pasiekti maždaug 2,5–4 metrų aukštį. Jam būdingi odiniai, blizgūs lapai ir kompaktiška laja, todėl jis tinka tiek soliteriniam sodinimui, tiek gyvatvorei.

    Kokias rūšis rinktis mūsų klimatui

    Vėsesniam klimatui dažniausiai rekomenduojamos atsparesnės rūšys, pavyzdžiui, dyglialapis osmantas (Osmanthus heterophyllus) ir Burkvudo osmantas (Osmanthus x burkwoodii). Šie augalai paprastai geriau pakelia žemesnes temperatūras, tačiau jaunus krūmus vis tiek verta papildomai apsaugoti.

    Kai kurios kvapniausios ir egzotiškesnės rūšys, pavyzdžiui, kvapusis osmantas (Osmanthus fragrans), jautriau reaguoja į šalčius. Dėl to jos dažniau auginamos vazonuose, kad žiemai būtų galima perkelti į šviesią, vėsią patalpą.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti

    Osmantui labiausiai tinka saulėta vieta, nors jis gali augti ir pusiau pavėsyje, tik tuomet žydėjimas dažnai būna kuklesnis. Geriausiai jaučiasi laidžioje, derlingoje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, dažnai minimas ir silpnai rūgštus reakcijos diapazonas.

    Kadangi dalis veislių nėra visiškai atsparios speigui, verta rinktis nuo vėjo apsaugotą vietą prie sienos, gyvatvorės ar kitų užuovėjų. Žiemą grunte augančius krūmus pravartu pridengti, o vazoninius augalus perkelti į vėsią, bet šviesią patalpą.

    Sodinimui dažniausiai pasirenkamas ankstyvas pavasaris arba ankstyvas ruduo, kai dirva dar šilta ir pakankamai drėgna. Rudenį pasodintas augalas spėja geriau įsišaknyti iki šalčių, tačiau vėsesniuose regionuose saugiau sodinti pavasarį.

    Laistymas svarbiausias pirmaisiais metais: nuo pavasario iki rudens dirva turėtų būti tolygiai drėgna, bet ne permirkusi. Vėliau osmantas tampa atsparesnis trumpoms sausroms, nors ilgesniais sausrų laikotarpiais vandens prireikia ir suaugusiam krūmui.

    Tręšti rekomenduojama saikingai, dažniausiai pavasarį ir rudenį, pirmenybę teikiant kompostui ar kitoms organinėms trąšoms. Osmanas gerai pakelia genėjimą, todėl gali būti formuojamas ir tankinamas, o tai ypač patogu planuojant gyvatvorę.

    Kiek kainuoja sodinukai ir ką verta žinoti prieš perkant

    Sodinukų kaina paprastai nėra didelė ir dažnai priklauso nuo veislės, dydžio bei auginimo formos. Renkantis verta atkreipti dėmesį į rūšies atsparumą šalčiui, nes būtent tai dažniausiai lemia, ar augalas sėkmingai peržiemos lauke.

    Perkant naudinga pasidomėti, ar sodinukas augintas lauke ir grūdintas, ar ilgiau laikytas šiltnamyje. Praktikoje tvirtesnę pradžią dažnai suteikia augalai su gerai išsivysčiusia šaknų sistema, auginti konteineriuose ir turintys aiškiai nurodytą veislę.

  • Neišmeskite sundavilės po vasaros: 5 taisyklės, kaip išsaugoti balkono karalienę per žiemą

    Neišmeskite sundavilės po vasaros: 5 taisyklės, kaip išsaugoti balkono karalienę per žiemą

    Sundavilė, dar vadinama mandevila, dėl įspūdingų žiedų vis dažniau puošia balkonus ir terasas, tačiau mūsų klimato žiemos jai yra pavojingos. Tai šilumamėgis augalas, todėl net trumpi šaltesni periodai gali pažeisti lapus, ūglius ir šaknis. Tinkamai paruošta ir perkelta į patalpą sundavilė gali sėkmingai peržiemoti ir kitą sezoną vėl gausiai žydėti.

    Svarbiausia taisyklė – neskubėti laukti pirmųjų šalnų. Praktikoje sundavilę verta įnešti į vidų dar tuomet, kai naktimis temperatūra stabiliai artėja prie 10–12 laipsnių šilumos. Vėsesnės naktys lėtina šaknų darbą, augalas patiria stresą, o pažeisti audiniai vėliau dažniau tampa ligų židiniais.

    Kada ir kaip paruošti žiemojimui

    Prieš įnešant vazoną į patalpas, augalą būtina apžiūrėti dėl kenkėjų, nes šiltesnėje aplinkoje jie greitai išplinta ir ant kitų kambarinių augalų. Dažniausiai pasitaiko amarai, voratinklinės erkės ir baltasparniai, todėl verta patikrinti lapų apačią ir ūglių viršūnes. Taip pat reikėtų pašalinti nudžiūvusius lapus, peržydėjusius žiedus ir pažeistas augalo dalis.

    Jei sundavilė per vasarą smarkiai suvešėjo ir netelpa numatytoje vietoje, ją galima saikingai apgenėti. Paprastai pakanka sutrumpinti ilgiausius ūglius maždaug trečdaliu ar iki pusės, kad augalas lengviau išlaikytų formą ir mažiau garintų drėgmę. Genėjimas taip pat padeda sumažinti ligų riziką, jei dalis lapijos jau susilpnėjusi po sezono.

    Žiemojimui labiausiai tinka šviesi, bet vėsesnė patalpa, kur nėra kaitros nuo radiatorių. Dažniausiai rekomenduojama 15–18 laipsnių šilumos temperatūra, nes tokiomis sąlygomis augalas pereina į ramybės fazę ir nebesistengia aktyviai augti. Tiesioginiai saulės spinduliai taip pat nėra privalumas, nes žiemą jie gali didinti streso ir perdžiūvimo riziką.

    Didžiausia klaida – per daug vandens

    Žiemą sundavilę laistyti reikia gerokai rečiau, nes ramybės metu sulėtėja augimas ir sumažėja vandens poreikis. Per drėgnas substratas riboja deguonies patekimą prie šaknų, todėl jos greičiau pradeda pūti, o augalas netenka lapų ir silpsta. Praktinis orientyras – laistyti tik tada, kai žemė pradžiūsta maždaug 3–5 centimetrų gylyje.

    Dažniausiai pakanka laistymo kas 2–3 savaites, tačiau tikslus dažnis priklauso nuo temperatūros ir patalpos drėgmės. Vandenį geriausia pilti nedidelėmis porcijomis, o po keliolikos minučių būtinai išpilti vandens perteklių iš padėklo ar vazono gaubto. Vazonas privalo turėti drenažo angas, nes užsistovėjęs vanduo yra tiesiausias kelias į šaknų pažeidimus.

    Žiemos laikotarpiu trąšų reikėtų visiškai atsisakyti. Kai šaknys dirba lėčiau, augalas nesugeba efektyviai pasisavinti maisto medžiagų, o jų perteklius kaupiasi substrate ir gali sukelti druskų koncentracijos padidėjimą. Tręšimą geriau atnaujinti pavasarį, kai pasirodo nauji sveiki ūgliai, dažniausiai kovo ar balandžio mėnesiais.

    Ko tikėtis iki pavasario

    Žiemojant sundavilė gali numesti dalį lapų, ir tai dažnai yra normali reakcija į trumpesnes dienas bei pasikeitusias sąlygas. Svarbiausia stebėti, ar ūgliai išlieka tvirti, ar neatsiranda puvimo požymių prie šaknies kaklelio, ir ar substratas nėra nuolat šlapias. Antroje vasario pusėje, ilgėjant dienai, laistymą galima pamažu dažninti, o augalą pratinti prie aktyvesnio sezono.

    Patyrę augintojai atkreipia dėmesį, kad sėkmingą žiemojimą lemia balansas: pakankamai šviesos, vėsesnė temperatūra ir saikingas laistymas. Pernelyg šilta patalpa dažnai skatina silpną, ištįsusį augimą, o kartu padidina kenkėjų tikimybę. Todėl geriausias sprendimas – stabilios sąlygos ir kantrybė iki pavasario.

  • Norite po medžiais balto žiedų kilimo? Snieguoles rudenį pasodinkite taip ir suvešės

    Norite po medžiais balto žiedų kilimo? Snieguoles rudenį pasodinkite taip ir suvešės

    Snieguolės yra vienos ankstyviausių pavasario pranašų, o tinkamai pasodintos jos per kelerius metus gali sudaryti tankų baltų žiedų kilimą. Dažniausiai auginamos paprastoji snieguolė ir Elveso snieguolė, žydinčios nuo vasario iki balandžio, priklausomai nuo oro.

    Šie svogūniniai augalai natūraliai auga lapuočių miškuose, todėl sode jiems ypač tinka vieta po medžiais. Ankstyvą pavasarį, kol šakos dar be lapų, snieguolės gauna pakankamai šviesos, o vasarą medžių laja suteikia pavėsį, kai augalai pereina į ramybės periodą.

    Dar viena priežastis rinktis vietą po lapuočiais yra dirvožemis: snieguolėms patinka humusinga, puri žemė, praturtinta suirusiais lapais. Dėl to rudenį verta neskubėti sugrėbti visų lapų būtent tose vietose, kur norite, kad snieguolės natūraliai plėstųsi.

    Kada ir kur sodinti?

    Geriausias laikas sodinti snieguolių svogūnėlius yra ankstyvas ruduo, dažniausiai rugsėjį, kol dirva dar šilta. Svarbu jų neperlaikyti namuose, nes svogūnėliai greitai išdžiūsta, o perdžiūvę dažnai prasčiau įsišaknija arba visai nesudygsta.

    Renkantis svogūnėlius verta atkreipti dėmesį į kokybę: jie turi būti kieti ir stangrūs, be pelėsio, minkštų vietų ar puvinio požymių. Patikimiausiai prigyja šviežiai įsigyti svogūnėliai, ypač jei sodinami tą pačią arba kitą dieną.

    Vieta turėtų būti pralaidi, neužmirkstanti, bet pavasarį pakankamai drėgna, nes snieguolės pradeda vegetuoti labai anksti. Jei dirva sunki ir molinga, ją verta pagerinti kompostu, lapų žeme ar smulkia organine medžiaga, kad vanduo neužsistovėtų.

    Sodinimo technika, kuri lemia žydėjimą

    Prieš sodinimą svogūnėlius galima kelias valandas pamirkyti vandenyje, kad greičiau atgautų drėgmę ir lengviau pradėtų leisti šaknis. Snieguolės gražiausiai atrodo pasodintos netvarkingomis grupėmis, o ne lygiomis eilėmis, todėl verta planuoti didesnius plotelius.

    Dažna taisyklė svogūniniams augalams tinka ir snieguolėms: sodinimo gylis turėtų būti maždaug tris kartus didesnis už svogūnėlio aukštį. Svogūnėlis dedamas smailiu galu į viršų, o sodinama taip, kad augalai vienas nuo kito būtų maždaug per 5–6 centimetrus.

    Pasodinus žemę reikia lengvai suspausti ir palaistyti, jei artimiausiu metu nenumatoma lietaus. Vėlyvą rudenį, prieš stipresnius šalčius, paviršių verta mulčiuoti lapais ar kompostu, kad dirva mažiau iššaltų ir išlaikytų drėgmę.

    Kaip prižiūrėti, kad plėstųsi?

    Po žydėjimo svarbiausia taisyklė yra neskubėti nupjauti lapų: jie turi natūraliai pagelsti ir nunykti. Per lapus augalas sukaupia maisto medžiagas kitų metų žydėjimui, todėl per anksti pašalinti lapai dažnai reiškia mažiau žiedų kitą sezoną.

    Snieguolės paprastai nereikalauja dažno persodinimo ir vienoje vietoje gali augti daugelį metų, palaipsniui tankėdamos. Jei norite dar greitesnio efekto, sodinkite daugiau svogūnėlių vienoje zonoje ir rinkitės panašias sąlygas mėgstančius ankstyvus augalus, kad pavasarį po medžiais atsirastų vientisa žydinti kompozicija.

  • Mėlynos gėlės pavėsiui su paslaptimi: rudenį pasodinkite tojį ir pavasarį džiaugsitės rezultatu

    Mėlynos gėlės pavėsiui su paslaptimi: rudenį pasodinkite tojį ir pavasarį džiaugsitės rezultatu

    Tojis – įspūdingas, bet klastingas

    Tojis (Aconitum) – aukšta daugiametė gėlė, mėgstama dėl ryškių mėlynų ar violetinių žiedų, primenančių šalmus. Priklausomai nuo rūšies ir augimo sąlygų, jis dažnai užauga apie 1–1,2 metro, o kai kurios veislės gali siekti ir iki 2 metrų.

    Šis augalas ypač tinka vietoms, kuriose trūksta tiesioginės saulės: po medžių lajomis, pusiau pavėsingose gėlyno vietose ar natūralistiniuose želdynuose. Aukšti žiedynai gražiausiai atrodo gėlyno gilumoje, kai priekyje auga žemesnės daugiametės gėlės.

    Vis dėlto tojis turi svarbią „antrą pusę“ – jis yra stipriai nuodingas. Nuodingų junginių yra įvairiose augalo dalyse, todėl sodinant, persodinant ar kerpant būtina mūvėti pirštines ir vengti sąlyčio su oda.

    Kur geriausiai auga pavėsyje?

    Tojui labiausiai tinka pusiau pavėsis, nes kaitri, tiesioginė saulė visą dieną gali silpninti augimą ir trumpinti žydėjimą. Svarbus ir dirvožemis: jam reikia derlingos, humusingos ir gana drėgnos žemės, kuri neišdžiūsta per greitai.

    Praktiškai tai reiškia, kad gerai tinka priemolio dirvožemis, galintis ilgiau išlaikyti drėgmę. Tačiau nuolat šlapios vietos netinka, nes per didelė drėgmė didina šaknų puvinio riziką.

    Kad gėlynas atrodytų harmoningai, tojis dažnai derinamas su pavėsį mėgstančiais augalais, pavyzdžiui, melsvėmis ar kitomis lapinėmis daugiametėmis gėlėmis. Tokie deriniai leidžia išryškinti tojo žiedynų vertikalumą ir spalvą.

    Rudeninis sodinimas ir priežiūra

    Ruduo laikomas palankiu laiku sodinti jau užaugintus tojo sodinukus, nes augalas dar spėja įsišaknyti iki šalčių. Prieš sodinant verta paruošti vietą: supurenti dirvą ir praturtinti ją kompostu, kad šaknys greičiau įsitvirtintų.

    Pasodinus svarbiausia suvaldyti drėgmę: dirva turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Jei ilgai nelyja, laistymas reikalingas, tačiau perlaistymas gali būti ne mažiau pavojingas nei sausra.

    Vėlyvą rudenį, kai stiebai ir lapai visiškai nudžiūsta, tojį rekomenduojama nukirpti kelis centimetrus virš žemės. Šį darbą būtina atlikti su apsauginėmis pirštinėmis, o po to kruopščiai nusiplauti rankas ir įrankius.

    Tojis paprastai gerai ištveria žiemą ir dažniausiai nereikalauja papildomo dengimo. Jei vieta parinkta tinkamai, pavasarį jis atželia be didesnių rūpesčių, o vasarą vėl suformuoja įspūdingus žiedynus.

  • Vilkaviškio rajono kapinės persikėlė į internetą: 183 vietas dabar rasite platformoje „CEMETY“

    Vilkaviškio rajono savivaldybė pranešė įgyvendinusi kapinių skaitmeninimo projektą, kuris gyventojams atveria vieningą rajono kapinių duomenų bazę. Nuo šiol visos 183 Vilkaviškio rajono kapinės pasiekiamos skaitmeninėje platformoje „CEMETY“.

    Skaitmeninimas reiškia, kad gyventojai gali lengviau surasti artimųjų kapavietes, patikrinti su laidojimu susijusią informaciją ir greičiau susiorientuoti kapinių teritorijose. Savivaldybė akcentuoja, kad tokia sistema kartu leidžia tikslinti registrus ir efektyviau administruoti kapinių priežiūrą.

    Paslaugos perkeltos į nuotolį

    Pasak savivaldybės, dalį laidojimo administravimo paslaugų galima užsisakyti nuotoliniu būdu per Elektroninius valdžios vartus. Taip gyventojams sudaroma galimybė kreiptis dėl leidimų ir pažymų, susijusių su laidojimu, kapavietės tvarkymu ar duomenų atnaujinimu.

    Tokie sprendimai tampa vis aktualesni, nes savivaldybės vis dažniau skaitmenizuoja viešąsias paslaugas, siekdamos trumpinti aptarnavimo laiką ir mažinti klaidų tikimybę duomenų apskaitoje. Praktikoje tai reiškia mažiau vizitų į įstaigas ir aiškesnę informaciją gyventojams, ypač tvarkant dokumentus po artimojo mirties.

    Gyventojai kviečiami tikrinti duomenis

    Savivaldybė ragina gyventojus prisijungti prie „CEMETY“ ir patikrinti artimųjų kapaviečių įrašus. Jei pastebimi netikslumai, prašoma apie juos pranešti savivaldybei, kad duomenys būtų patikslinti.

    Tokios duomenų bazės paprastai kuriamos ne tik patogumui, bet ir ilgalaikiam informacijos išsaugojimui, kai dalis senesnių kapaviečių duomenų būna fragmentiški. Savivaldybė pabrėžia, kad aktyvus gyventojų įsitraukimas padeda greičiau suvienodinti informaciją ir užtikrinti tikslesnį kapinių registrą.

  • Vėl kauks sirenos: ką privalo žinoti gyventojai per perspėjimo sistemos patikrinimą rugsėjo 29 dieną

    2026 metais rugsėjo 29 dieną visoje Lietuvoje bus tikrinama gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema. Patikrinimas vyks valstybės lygio mobilizacinių pratybų „Vyčio skliautas 2026“ metu.

    Numatyta, kad nuo 11 valandos 52 minučių šalyje bus įjungiamos perspėjimo sirenos. Tuo pačiu gyventojai į mobiliuosius telefonus turėtų gauti pranešimus per Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą.

    Kaip elgtis patikrinimo metu?

    Išgirdus sirenas svarbiausia išlikti ramiems ir įvertinti pranešimo turinį telefone, jei jis bus gautas. Kadangi tai yra patikrinimas, papildomų veiksmų paprastai nereikia, tačiau verta įsitikinti, ar jūsų įrenginys gauna perspėjimus.

    Tokie testai reikalingi tam, kad institucijos galėtų įvertinti, ar sirenų tinklas veikia, o pranešimai pasiekia skirtingų operatorių vartotojus bei skirtingų modelių telefonus. Praktika rodo, kad patikrinimai padeda greičiau nustatyti ryšio aprėpties, nustatymų ar suderinamumo problemas.

    Kodėl prašoma užpildyti apklausą?

    Po patikrinimo gyventojai kviečiami užpildyti trumpą apklausą, kuri padeda įvertinti sistemos efektyvumą ir pasiekiamumą. Apklausos nuorodos skelbiamos institucijų oficialiuose kanaluose, todėl svarbu rinktis tik patikimus informacijos šaltinius.

    Gyventojų grįžtamasis ryšys leidžia tiksliau įvertinti, kuriose vietovėse sirenos buvo girdimos silpniau, ar pranešimai atėjo laiku, ir ar informacija buvo suprantama. Tai ypač svarbu planuojant realių ekstremaliųjų situacijų valdymą.

    Perspėjimo pranešimai yra vienas greičiausių būdų informuoti žmones apie grėsmes, tokias kaip stichinės nelaimės, pavojingi incidentai ar kiti ekstremalūs įvykiai. Dėl to institucijos reguliariai tikrina techninę infrastruktūrą ir gyventojų pasiekiamumą.

  • Rugsėjo 23-ioji Vilkaviškyje: aplankytos žudynių vietos ir įvardyta svarbiausia pamoka

    Rugsėjo 23 dieną Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Ji siejama su Vilniaus geto likvidavimu 1943 metais ir skirta pagerbti Holokausto aukas bei priminti tragedijos mastą Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

    Istorikai pabrėžia, kad iki Antrojo pasaulinio karo žydų bendruomenės buvo svarbi šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Žydai kūrė amatus ir prekybą, steigė mokyklas, religines ir labdaros organizacijas, o jų paveldas iki šiol matomas urbanistikoje ir vietos istorijoje.

    Vilkaviškio rajone atminimo dieną aplankytos Holokausto aukų memorialinės vietos ir masinių žudynių vietos. Seniūnijų atstovai uždegė atminimo žvakutes, taip pagerbdami nužudytų žmonių atminimą ir primindami, kad tragedija palietė ne abstrakčius skaičius, o konkrečias šeimas.

    Minėjimas vyko ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje. Renginyje dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Blauzdžiūnas, o mokiniai prisijungė prie atminimo akcijų.

    Moksleiviai taip pat aplankė Holokausto aukų atminimo vietą, kur uždegė žvakutes ir padėjo atminimo akmenėlius. Tokie simboliniai gestai dažnai siejami su tarptautine atminimo tradicija, kai akmuo tampa ilgaamžiškumo ir nepamirštamo vardo ženklu.

    Šios dienos minėjimai vis dažniau siejami su švietimu ir istorinio raštingumo stiprinimu, ypač jaunajai kartai. Ekspertai akcentuoja, kad atmintis nėra vien praeities pagerbimas, bet ir praktinė prevencija, padedanti atpažinti antisemitizmo, neapykantos kalbos ir dezinformacijos apraiškas šiandien.

    Lietuvoje Holokausto atmintis įtvirtinama per memorialų priežiūrą, edukacines programas ir mokyklų iniciatyvas, kurios skatina kalbėti apie vietos bendruomenių istoriją. Vilkaviškio rajono pavyzdys rodo, kad atminimas gali būti gyvas ir prasmingas, kai jis tampa ne formaliu ritualu, o nuosekliu dialogu su istorija.

  • Savivaldybėms pažadėtos milijoninės kelių investicijos: ką regionams žada „Via Lietuva“?

    Savivaldybėms pažadėtos milijoninės kelių investicijos: ką regionams žada „Via Lietuva“?

    Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas ir Vietinio ūkio skyriaus vedėja Eglė Mockevičienė dalyvavo „Via Lietuva“ surengtoje Partnerių dienoje, kur aptarti savivaldybėms aktualūs susisiekimo klausimai. Susitikime dalyvavo daugiau kaip 50 savivaldybių atstovų, taip pat Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos savivaldybių asociacijos deleguoti specialistai.

    Renginyje daugiausia dėmesio skirta regionų kelių ir gatvių būklei, planuojamiems darbams bei tam, kaip savivaldybės galėtų greičiau derinti sprendinius su nacionaliniu kelių tinklu. Diskusijose akcentuota, kad gyventojams svarbiausi ne tik didieji projektai, bet ir kasdieniai klausimai, tokie kaip saugesnės sankryžos, pėsčiųjų perėjos ir patogesnis susisiekimas su paslaugomis.

    Kas numatyta artimiausiais metais

    „Via Lietuva“ pristatė planuojamas veiklas regionuose ir kelių priežiūros pokyčius, kurie turėtų turėti tiesioginį poveikį savivaldybių teritorijose esančioms atkarpoms. Aptartos galimybės gerinti darbų planavimą, greičiau reaguoti į kritinės būklės ruožus ir aiškiau informuoti savivaldybes apie rangos grafikus.

    Atskirai aptarta dviračių eismo infrastruktūra ir jos derinimas su valstybinės reikšmės keliais, kur dažnai kyla klausimų dėl saugumo, jungčių tęstinumo ir finansavimo modelių. Praktikoje tai reiškia poreikį projektuoti ne pavienes atkarpas, o vientisus maršrutus, kad infrastruktūra būtų patogi kasdieniam judėjimui, o ne tik laisvalaikiui.

    2027–2033 metų investicijų kryptys

    Partnerių dienoje pristatytos 2027–2033 metų laikotarpiui numatomos investicijų kryptys, susijusios su regionų susisiekimo ir kelių infrastruktūra. Tokios investicijos paprastai orientuojamos į eismo saugą, pralaidumo didinimą, tiltinės infrastruktūros būklės gerinimą bei darnaus judumo sprendinius, kai prioritetas teikiamas ne tik automobiliams.

    Renginio dalyviai pabrėžė, kad savivaldybėms svarbiausia aiškumas, kokie projektai turi didžiausias galimybes patekti į finansavimo programas ir kokių dokumentų prireiks iš anksto. Taip pat išskirta, kad vietos gyventojų lūkesčiai sparčiai auga, o kelių infrastruktūros planavimui vis dažniau keliami reikalavimai dėl triukšmo, saugaus eismo ir aplinkosaugos.

    Ko tikisi savivaldybės

    Diskusijų metu aptarti savivaldybių poreikiai ir iššūkiai, su kuriais susiduriama derinant sprendinius su valstybinės reikšmės kelių valdytoju. Tarp dažniausių problemų minėtas darbų eiliškumas, kai vienoje atkarpoje atliktas remontas neduoda naudos, jei gretimi ruožai lieka prastos būklės.

    Taip pat akcentuota, kad glaudesnis bendradarbiavimas leistų greičiau spręsti vietos eismo saugos problemas, ypač prie mokyklų, gyvenviečių centruose ir intensyvaus eismo keliuose. Savivaldybių atstovai tikisi, kad reguliarūs tokio formato susitikimai taps praktiniu įrankiu ne tik pristatyti planus, bet ir realiai suderinti prioritetus, kurie labiausiai pagerintų kasdienį susisiekimą regionuose.

    Renginio organizatoriai nurodė, kad Partnerių diena skirta stiprinti institucijų dialogą ir geriau suderinti savivaldybių bei nacionalinio kelių tinklo tikslus. Nuotraukos autorius nurodomas kaip Vilkaviškio rajono savivaldybė ir „Via Lietuva“.

  • Vilkaviškis svarsto geotermiją: vokiečiai parodė, kaip šiluma iš žemės gali mažinti sąskaitas

    Vilkaviškis svarsto geotermiją: vokiečiai parodė, kaip šiluma iš žemės gali mažinti sąskaitas

    Vilkaviškio rajono savivaldybėje aptartos geoterminės energijos panaudojimo galimybės šilumai ir vėsinimui. Nuotoliniame susitikime dalyvavo meras Algirdas Neiberka, savivaldybės specialistai, rajono įstaigų atstovai, taip pat Vokietijos bendrovės „Geothermie Neubrandenburg GmbH“ atstovai ir Lietuvos geotermijos ekspertai.

    Pokalbyje daugiausia dėmesio skirta praktiniams pavyzdžiams, kaip geoterminė energija pritaikoma pastatų šildymui bei vėsinimui ir kaip gali būti integruojama į centralizuoto šilumos tiekimo sistemas. Vokietijos specialistai pristatė sprendimus, kai šiluma paimama iš žemės gelmių ir perduodama vartotojams, o dalis energijos kaupiama požeminiuose vandeninguose sluoksniuose.

    „Geoterminiai projektai nėra vien tik gręžiniai: tai ilgas procesas nuo duomenų ir tyrimų iki eksploatacijos kontrolės, todėl svarbiausia nuo pradžių tiksliai įvertinti vietos sąlygas ir poreikį“, – sakė susitikime dalyvavęs Vokietijos specialistų komandos atstovas.

    Susitikimo metu aptarti pagrindiniai projektų etapai: pirminiai geologiniai ir hidrogeologiniai tyrimai, galimybių studija, techninių sprendimų parinkimas, gręžinių įrengimas, šilumos tiekimo infrastruktūros projektavimas ir ilgalaikė veiklos stebėsena. Akcentuota, kad klaidos ankstyvame vertinimo etape vėliau dažniausiai virsta didesnėmis investicijomis ar prastesniu sistemos efektyvumu.

    Diskusijoje išskirti kriterijai, nuo kurių priklauso reali geoterminės energijos nauda savivaldybei: vietos geologinės sąlygos, šilumos poreikio koncentracija, esamų šilumos tinklų techninės galimybės, elektros kainų dinamika ir numatoma šilumos ūkio modernizavimo kryptis. Taip pat pabrėžta, kad geotermija dažniausiai duoda didžiausią efektą ten, kur projektas derinamas su pastatų renovacija ir šilumos vartojimo efektyvinimu.

    Geoterminė energija Europoje vis dažniau vertinama kaip vietinis, nuo importuojamų iškastinių išteklių mažiau priklausantis šaltinis, galintis stabilizuoti šilumos kainodarą ilguoju laikotarpiu. Vilkaviškio rajonui toks sprendimas galėtų tapti viena iš alternatyvų, tačiau prieš priimant sprendimus būtini detalūs tyrimai ir ekonominis pagrįstumas, įvertinant ir galimą finansavimą, ir rizikas.

  • Zarasų savivaldybėje pristatė rekviziciją: kada valstybė gali paimti turtą ir kaip atlygina

    Zarasų savivaldybėje pristatė rekviziciją: kada valstybė gali paimti turtą ir kaip atlygina

    Zarasų rajono savivaldybėje Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Panevėžio regioninės karo komendantūros atstovas pristatė rekvizicijos sampratą, tikslus ir taikymo tvarką. Rekvizicija – teisės aktuose numatyta procedūra, kai valstybės ar visuomenės poreikiams turtas gali būti paimamas laikinai arba nuolat, už jį atlyginant nustatyta tvarka.

    Pristatymo metu akcentuota, kad rekvizicija nėra įprasta administracinė priemonė ir negali būti taikoma laisva nuožiūra. Ji siejama su išskirtinėmis situacijomis, kai būtina greitai užtikrinti viešąjį interesą, o sprendimai turi būti priimami laikantis aiškių procedūrų ir atsakomybių.

    Kada ir kokiomis sąlygomis taikoma?

    Susitikime aptarta, kokiais atvejais rekvizicija gali būti inicijuojama, kokios institucijos yra atsakingos už sprendimų organizavimą ir vykdymą, bei kaip fiksuojamas paimamas turtas. Pabrėžta, kad praktikoje itin svarbūs dokumentavimo žingsniai, turto identifikavimas ir perdavimo faktų įforminimas.

    Taip pat išskirta, kad turto paėmimo apimtis turi būti pagrįsta realiu poreikiu, o priemonė taikoma tik tiek, kiek būtina tikslui pasiekti. Tokiais atvejais prioritetu laikomas proporcingumas ir aiški atskaitomybė, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo bei ginčų.

    Savininkų teisės ir atlyginimas

    Pristatyme daug dėmesio skirta turto savininkų teisėms, įskaitant informaciją apie procesą, turto būklės fiksavimą ir atlyginimo mechanizmą. Rekvizuojant turtą, atlyginimas už jį turi būti skiriamas teisės aktų nustatyta tvarka, o savininkas turi teisę ginčyti sprendimus, jei mano, kad procedūros buvo pažeistos.

    Susitikimo dalyviai uždavė klausimų apie praktinius scenarijus savivaldybėje ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Tokie pristatymai, kaip akcentuota renginyje, padeda iš anksto suderinti veiksmus, kad esant poreikiui sprendimai būtų įgyvendinami sklandžiai ir teisiškai tvarkingai.

    Zarasų rajono savivaldybės administracijos informacija.