CP v2

Blog

  • JK šokas darbo rinkoje: nedarbas auga, algų tempas lėtėja – ką darys Anglijos bankas?

    JK šokas darbo rinkoje: nedarbas auga, algų tempas lėtėja – ką darys Anglijos bankas?

    Jungtinėje Karalystėje nedarbo lygis pakilo pirmą kartą nuo 2023 metų liepos, o darbo užmokesčio augimas pradėjo vėsti. Tokie nacionalinės statistikos tarnybos duomenys sustiprino signalą, kad spaudimas kainoms gali silpnėti, tačiau palūkanų mažinimo kelias išliks atsargus.

    Skaičiuojant 2023 metų lapkričio–2024 metų sausio laikotarpį, nedarbo lygis pakilo iki 3,9 proc., kai ankstesniu trijų mėnesių laikotarpiu siekė 3,8 proc. Nors pokytis nedidelis, rinkai jis svarbus, nes rodo palaipsnį darbo rinkos persilaužimą po ilgesnio stabilumo.

    Vidutinis darbo užmokestis, neskaičiuojant premijų, augo 6,1 proc., palyginti su 6,2 proc. ankstesniu laikotarpiu. Įskaičiavus premijas, augimas sulėtėjo iki 5,6 proc. nuo 5,8 proc., o tai leidžia manyti, kad atlyginimų spaudimas infliacijai po truputį mažėja.

    Palūkanų mažinimas dar neskubės

    Rinkos dalyviai šiuos duomenis vertina kaip palankius Anglijos bankui, nes atlyginimų dinamika yra viena svarbiausių dedamųjų, lemiančių paslaugų infliaciją. Vis dėlto, net ir lėtėjant augimui, 5–6 proc. atlyginimų didėjimas tebėra gerokai aukštesnis, nei būtų suderinama su tvariai žema infliacija.

    „Atlyginimų augimas silpnėja, bet vis dar išlieka pakankamai tvirtas, todėl Anglijos bankui gali neužtekti šių signalų“, – sakė investicijų ekspertė Victoria Scholar.

    „Centrinis bankas aiškiai nori matyti reikšmingesnių įrodymų, kad atlyginimų augimas rimčiau lėtėja, prieš pradėdamas mažinti palūkanas, tačiau vasaros sprendimas vis dar tikėtinas“, – pridūrė ji.

    Finansų analizės vadovė Danni Hewson pabrėžė, kad vien šių skaičių neužteks, jog palūkanų mažinimas būtų paankstintas. Tam įtakos gali turėti ir papildomi veiksniai, tokie kaip gyventojų disponuojamų pajamų pokyčiai, infliacijos trajektorija ir vartojimo atsparumas.

    Daugiau pašalpų gavėjų, mažiau laisvų vietų

    Nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis, bedarbio pašalpų gavėjų skaičius per mėnesį iki 2024 metų vasario padidėjo 16 800, o per metus išaugo 85 800. Tai rodo, kad daliai gyventojų darbo rinka tampa mažiau palanki, net jei bendras nedarbo lygis vis dar išlieka santykinai žemas.

    Laisvų darbo vietų skaičius mažėjo jau 20-ą kartą iš eilės ir per tris mėnesius iki vasario sumenko 43 000. Vis dėlto laisvų vietų lygis, statistikos vertinimu, išlieka didesnis nei iki pandemijos, o darbo paklausą dalinai palaiko struktūriniai veiksniai.

    Vienas jų – ilgalaikis nedarbingumas ir ekonominis neaktyvumas darbingo amžiaus grupėje. Neaktyvių žmonių, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo, skaičius paskutinį ketvirtį šiek tiek sumažėjo, bet vis dar siekia apie 2 700 000 ir išlieka arti rekordinių lygių.

    „Pereita nuo rekordinių užimtumo tikslų prie rekordinių ilgalaikio nedarbingumo mastų“, – sakė Resolution Foundation ekonomistė Louise Murphy.

    „Didžiausias Jungtinės Karalystės darbo rinkos iššūkis 2020-aisiais yra sugrąžinti neaktyvius žmones į užimtumą“, – pridūrė ji.

    Ką tai reiškia gyventojams ir verslui

    Atvėsusi darbo rinka paprastai mažina spaudimą atlyginimams ir kainoms, bet kartu gali signalizuoti lėtesnį ekonomikos augimą. Įmonėms tai reiškia atsargesnius planus dėl samdos, o darbuotojams – didesnę konkurenciją dėl geriausiai apmokamų pozicijų.

    Anglijos bankui šie rodikliai yra svarbūs sprendžiant, ar palūkanų normos jau pakankamai sugriežtino finansines sąlygas. Kol atlyginimų augimas išlieka aukštas, o paslaugų infliacija jautriai reaguoja į darbo sąnaudas, tikėtina, kad palūkanų mažinimo sprendimai bus priimami tik sulaukus aiškesnės ir nuoseklesnės tendencijos.

  • Volstrytas nusisuko nuo „Didžiojo septyneto“: DI sąskaitos, brangūs lustai ir 2 trln. eurų

    Volstrytas nusisuko nuo „Didžiojo septyneto“: DI sąskaitos, brangūs lustai ir 2 trln. eurų

    Daugiau nei trejus metus Volstrytą tempė vadinamasis „Didysis septynetas“: „Nvidia“, „Apple“, „Microsoft“, „Alphabet“, „Amazon“, „Meta“ ir „Tesla“. Tačiau 2026 metų birželis tapo lūžio tašku, kai beveik visų šių milžinių akcijos smuko vienu metu.

    Per mėnesį „Nvidia“ krito daugiau nei 5 proc., „Microsoft“ apie 17 proc., „Alphabet“ beveik 6 proc., „Amazon“ apie 12 proc., o „Meta“ maždaug 11 proc. „Apple“ po rekordinio uždarymo mėnesio pradžioje vėliau nusileido daugiau nei 10 proc. nuo piko, o „Tesla“ po audringų svyravimų mėnesį baigė beveik nepakitusi.

    Bendrai skaičiuojama, kad per vieną mėnesį ši grupė ištrynė apie 2 trilijonus eurų rinkos vertės. Investuotojus nustebino ne vien kritimo mastas, o tai, kad smuko beveik visi grupės nariai, kai anksčiau dažniausiai klupdavo tik viena ar dvi bendrovės.

    DI bumas atsitrenkė į sąnaudas

    Birželį spaudimą dar labiau išryškino investuotojų pasitraukimas iš fondo, kuris paprastai laikomas paprasčiausiu būdu statyti už šią technologijų grupę. „Roundhill Magnificent Seven ETF“ per mėnesį fiksavo apie 615 mln. eurų nutekėjimą, o jo kaina nuo gegužės pabaigos rekordo buvo nukritusi maždaug 13 proc.

    Rinkos nuotaiką pakurstė ir signalai iš kitų didelių DI infrastruktūros pirkėjų. „Oracle“ birželį smuko apie 35 proc., investuotojams sunerimus dėl šuolio DI išlaidose ir skolos didėjimo, o tai tapo dar vienu priminimu, kad rinka vis griežčiau vertina brangiai kainuojančią plėtrą.

    Analitikų vertinimais, didžiausi debesijos paslaugų tiekėjai 2026 metais DI infrastruktūrai gali skirti daugiau nei 615 mlrd. eurų. Vien „Microsoft“ investicijos, remiantis rinkos prognozėmis, gali artėti prie 167 mlrd. eurų, o kai kurių vertintojų teigimu, kapitalo išlaidos jau priartėjo prie beveik viso veiklos pinigų srauto.

    Brangsta atminties lustai, mažėja kantrybė

    Kuo daugiau statoma duomenų centrų, tuo didesnė paklausa komponentams, be kurių DI neveikia, ypač atminties lustams. Dėl pasiūlos įtampos atminties kainos kilo, o tai automatiškai didina sąnaudas toms bendrovėms, kurios sparčiausiai plečia duomenų centrų pajėgumus.

    Šioje grandinėje gerai matoma ir kita tendencija: dalis pelno bei augimo persikelia pas puslaidininkių ir atminties gamintojus, o ne pas galutines platformas. Todėl investuotojai vis dažniau klausia, kada šimtus milijardų eurų siekiančios DI investicijos virs apčiuopiamomis pajamomis, o ne vien didėjančiomis sąskaitomis.

    Tuo pat metu platesnė rinka demonstravo, kad augimas nebūtinai turi remtis vien keliomis mega bendrovėmis. Skaičiuojant be „Didžiojo septyneto“, likusios S&P 500 įmonės 2026 metų pradžioje uždirbo sparčiau, o tai paskatino kapitalo rotaciją iš anksčiau dominavusių technologijų lyderių į platesnį sektorių spektrą.

    Ar „Didysis septynetas“ praranda titulą?

    Nors šios įmonės išlieka DI ekosistemos branduoliu ir vis dar generuoja reikšmingą pelno augimą, jų akcijose įsivyravo nauja logika. Investuotojai vis mažiau perka vien pažadą, kad DI pakeis ekonomiką, ir vis labiau reikalauja įrodymų, kada investicijos pradės atsipirkti.

    Rinka taip pat vertina faktą, kad DI plėtra tampa mažiau koncentruota: atsiranda daugiau konkurentų, plinta atvirojo kodo sprendimai, o DI paslaugų kainodara kinta. Todėl statymas už DI vis rečiau sutapatinamas tik su septyniomis akcijomis, net jei jos ir toliau išlieka vienos svarbiausių pasaulio biržose.

  • ES biudžeto kova aštrėja: Piotras Serafinas įspėja taupiuosius, kodėl mažinimas kainuos daugiau

    ES biudžeto kova aštrėja: Piotras Serafinas įspėja taupiuosius, kodėl mažinimas kainuos daugiau

    2 trilijonų eurų biudžetas

    Europos Komisijos biudžeto komisaras Piotras Serafinas sukritikavo vadinamąsias taupiąsias ES valstybes, siekiančias mažinti būsimą daugiametį Sąjungos biudžetą. Pasak jo, papildomi karpymai ir menkesnės ambicijos dėl naujų ES pajamų šaltinių nebūtinai reikštų mažesnę naštą mokesčių mokėtojams.

    Europos Komisija dar 2025 metų liepą pasiūlė apie 2 000 000 000 000 eurų vertės 2028–2034 metų daugiametį finansinį planą, o dabar vyksta intensyvios derybos tarp valstybių narių. Būtent šiame etape ryškėja skirtingos stovyklos dėl to, kiek ES turėtų investuoti į bendrus prioritetus ir iš kur tam paimti lėšų.

    Taupieji prieš sanglaudos šalininkus

    Vokietija, Nyderlandai, Danija, Švedija, Suomija ir Austrija laikosi kietos pozicijos dėl siūlomo išlaidų mažinimo ir skeptiškai vertina naujų ES masto pajamų šaltinių kūrimą. Šios šalys derybose dažnai pabrėžia fiskalinę drausmę ir siekį riboti įmokų augimą.

    Kitoje pusėje – grupė valstybių, dažniausiai siejamų su pietų ir rytų Europa, kurios reikalauja didesnio finansavimo žemės ūkiui ir regioninei politikai. Jos argumentuoja, kad sanglaudos ir žemės ūkio lėšos yra būtinos konkurencingumui, infrastruktūrai ir atotrūkiui tarp regionų mažinti.

    Įspėjimas dėl gynybos ir dubliavimo

    P. Serafinas perspėjo, kad mažesnis ES biudžetas nebūtinai taps modernesnis vien dėl karpymų. Jo teigimu, modernizacijai reikia tvarių investicijų, o per dideli apribojimai gali susilpninti bendrą ES gebėjimą įgyvendinti strateginius tikslus.

    „Turime aiškiai matyti ryšį tarp taupaus biudžeto ir modernaus biudžeto. Tiesa ta, kad taupesnis biudžetas nebūtinai yra modernesnis“, – sakė Piotras Serafinas.

    Komisaro vertinimu, jei tokios sritys kaip gynyba, saugumas ar strateginės technologijos nebus finansuojamos ES mastu, išlaidos persikels į nacionalinius biudžetus. Tai gali reikšti daugiau dubliuojamų projektų, mažesnį efektyvumą ir prarastas masto ekonomijos galimybes, todėl galutinė kaina mokesčių mokėtojams nebūtinai mažėtų.

    Derybose jau pasiektas tarpinis kompromisinis tekstas, kuriame numatomas 32 800 000 000 eurų mažinimas, palyginti su pirminiu Europos Komisijos pasiūlymu. Vis dėlto derybininkai šį dokumentą laiko tik pirmu žingsniu, o galutiniai skaičiai, tikėtina, bus dėliojami dar kelis mėnesius.

    Valstybių narių tikslas – susitarti iki 2026 metų pabaigos, kad diskusijos nenusikeltų į 2027 metus, kai kai kuriose didžiosiose ES šalyse numatomi politiškai jautrūs rinkimų ciklai. Kuo ilgiau užsitęs derybos, tuo didesnė rizika, kad biudžetas taps derybų įkaitu, o sprendimai bus priimami skubotai.

  • Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jauni europiečiai susiduria su vis brangstančiu būstu, aukštomis nuomos kainomis ir išaugusiomis kasdienėmis išlaidomis, todėl santaupų ir turto kaupimas iki 35 metų daugeliui tampa sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto Europos duomenys rodo milžiniškus skirtumus tarp šalių: kai kur jaunų žmonių turtas jau siekia šešiaženkles sumas, kitur jis išlieka simbolinis.

    Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas rodo, kad euro zonoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 24 600 eurų. Tai sudaro apie 18 proc. bendros populiacijos medianinio grynojo turto, kuris įvertintas 140 100 eurų.

    Grynasis turtas skaičiuojamas kaip turto vertė atėmus įsipareigojimus, todėl jį smarkiai veikia būsto nuosavybė ir paskolos. Jaunų žmonių atveju šis rodiklis dažnai labiau atspindi galimybes patekti į būsto rinką ir šeimos paramą, o ne vien atlyginimą ar taupymo įpročius.

    Kur jaunimas turtingiausias?

    Tarp 22 valstybių, apie kurias pateikiami palyginami duomenys, medianinis 16–34 metų grynasis turtas svyruoja nuo 5 700 eurų Suomijoje iki 257 500 eurų Maltoje. Išskyrus Maltą, daugiau nei 100 000 eurų ribą peržengia tik Liuksemburgas, kur jaunų žmonių medianinis turtas siekia 135 000 eurų.

    Belgija rikiuojasi iškart po lyderių ir priartėja prie šešiaženklės ribos su maždaug 97 200 eurų. Toliau seka Kroatija, kur jauno amžiaus grupės medianinis grynasis turtas siekia apie 82 000 eurų.

    „Jaunų suaugusiųjų turto skirtumai ypač iškalbingi, nes 16–34 metų žmonės paprastai dar neturėjo daug laiko sukaupti reikšmingo turto vien iš savo darbo pajamų“, – sakė Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto profesorius Fabian Pfeffer.

    Lietuva išsiskiria regione

    ECB tyrimas rodo, kad Lietuvoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 59 600 eurų. Panašūs ar kiek didesni rodikliai fiksuojami Estijoje ir Čekijoje, o Slovakijoje jaunų žmonių medianinis turtas dar aukštesnis – 74 600 eurų.

    Šie skaičiai stebina todėl, kad dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių pajamos vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau turto rodikliai jaunimo grupėje yra palyginti aukšti. Tai dažnai siejama su didesniu būsto nuosavybės paplitimu, ankstesniu įsitraukimu į būsto rinką, šeimos parama ar turto perdavimu tarp kartų.

    „Šiame amžiuje didelis privatus turtas dažnai nėra vien asmeninės sėkmės istorija. Tai taip pat šeimos ir institucijų istorija“, – sakė Fabian Pfeffer.

    Kodėl italai lenkia vokiečius?

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų turtingiausi 16–34 metų gyventojai yra Italijoje, kur medianinis grynasis turtas siekia 53 500 eurų. Prancūzijoje jis įvertintas 27 700 eurų, Ispanijoje – 23 700 eurų, o Vokietijoje jaunimo medianinis grynasis turtas tėra 17 600 eurų.

    Tai reiškia, kad jaunų italų grynasis turtas yra maždaug tris kartus didesnis nei jų bendraamžių Vokietijoje. Ekspertai tokį atotrūkį dažnai aiškina skirtingu būsto nuosavybės modeliu, nuomos rinkos dydžiu, kredito prieinamumu ir šeimos paramos tradicijomis.

    Anot F. Pfeffer, lūžio taškas jaunų žmonių turto struktūroje dažnai yra pirmasis nuosavas būstas. Tačiau tam paprastai reikia ne tik disciplinos ir pastovaus taupymo, bet ir prieinamo kredito, stabilaus darbo, įkandamų kainų bei dažnai tėvų pagalbos pradiniam įnašui arba tiesioginio turto perdavimo.

    Apačioje – Suomija ir Graikija

    Žemiausi rodikliai fiksuojami Suomijoje, kur 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 5 700 eurų, ir Graikijoje – 9 900 eurų. Žemiau už Vokietiją taip pat rikiuojasi Austrija su 13 400 eurų ir Latvija su 16 900 eurų.

    Kitose šalyse vaizdas margas: Airijoje jaunimo medianinis grynasis turtas siekia 23 900 eurų, Portugalijoje – 36 200 eurų, Vengrijoje – 36 300 eurų, Nyderlanduose – 40 900 eurų. Skirtumai rodo, kad vien pajamų lygis ne visada paaiškina turto rodiklius, ypač kai svarbiausias jaunų žmonių turtas yra būstas.

    Ekspertai pabrėžia, kad turto nelygybė atsikartoja anksčiau nei įprastai manoma: ne tik paveldėjimo momentu vėlesniame amžiuje, bet ir tada, kai jaunuoliai pradeda savarankišką gyvenimą, studijuoja, kuria šeimas ar bando įsigyti būstą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl būsto politikos, kreditavimo taisyklių ir socialinės paramos gali turėti ilgalaikį poveikį visos kartos finansinei padėčiai.

  • Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Vokietijos valdančioji koalicija, kurią sudaro CDU, CSU ir SPD, pristatė plataus masto reformų paketą, skirtą įsibėgėti sunkiai augančiai ekonomikai ir sumažinti visuomenės nepasitenkinimą. Susitarimas pasiektas po maždaug septynių valandų derybų Berlyne ir apima 34 priemones mokesčių, darbo rinkos, socialinės apsaugos ir reguliavimo srityse.

    Federalinis kancleris Friedrichas Merzas teigė, kad pagrindinis tikslas yra didesnis verslo lankstumas, mažesnė biurokratinė našta ir aiškesnės taisyklės tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Koalicija paketą pristatė kaip bandymą grąžinti pasitikėjimą ekonomikos kryptimi ir sustiprinti konkurencingumą.

    Mokesčiai ir pajamų „žirklės“

    Pagal susitarimą numatomas gyventojų pajamų mokesčio mažinimas mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms. Koalicija skelbia, kad vidutinė šeima per metus galėtų sutaupyti apie 600 eurų, o bendras lengvatų mastas siektų apie 10 mlrd. eurų per metus.

    Kartu sutarta nekeisti 42 proc. tarifo, tačiau jį taikyti tik pajamoms, viršijančioms 70 000 eurų per metus. Taip pat numatyta didesnių pajamų apmokestinimo pakopa: nuo 250 000 eurų planuojamas 45 proc. tarifas, o virš 280 000 eurų per metus būtų taikomas 47 proc. tarifas.

    SPD lyderis ir vicekancleris Larsas Klingbeilis sakė esantis patenkintas kompromisu, kuris, koalicijos teigimu, derina mokesčių palengvinimą dirbantiesiems ir didesnį turtingiausių gyventojų indėlį. Toks sprendimas turi ir politinį svorį, nes mokesčių tema buvo viena labiausiai skaldžiusių koalicijos derybose.

    Ligos pažymėjimai ir darbo rinkos lankstumas

    Vienas daugiausia diskusijų keliančių pokyčių susijęs su nedarbingumo tvarka. Koalicija siūlo nutraukti praktiką, kai darbuotojai gali pranešti apie ligą nuotoliniu būdu ir iki kelių dienų nedirbti be gydytojo apžiūros, o taip pat riboti galimybę gauti nedarbingumo pažymėjimą neapsilankius pas gydytoją.

    Pagal planuojamą tvarką darbdaviai galėtų reikalauti gydytojo pažymos nuo pirmosios nedarbingumo dienos. F. Merzas anksčiau yra viešai kritikavęs didelį nedarbingumo mastą Vokietijoje, teigdamas, kad tai kenkia produktyvumui ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai.

    Darbo rinkos dalyje koalicija kalba apie didesnes galimybes terminuotoms darbo sutartims ir ilgesnes sekmadienių prekybos valandas. Tokie sprendimai pristatomi kaip priemonės verslo lankstumui didinti, tačiau tikėtina, kad jie sulauks griežtesnių profsąjungų ir dalies socialdemokratų elektorato vertinimų.

    Pensijų pertvarka ir politinis spaudimas

    Reformų pakete numatyta ir pensijų sistemos pertvarka: koalicija kalba apie laipsnišką pensinio amžiaus kėlimą, siejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais. Tikslas, kurį pabrėžia valdantieji, yra stabilizuoti sistemą taip, kad pensijų lygis nemažėtų, o įmokos dirbantiesiems neaugtų staigiai ir ilgam laikui.

    Darbo ministrė Bärbel Bas pensijų paketą pavadino itin svarbiu sprendimu, o F. Merzas pažadėjo įgyvendinti ekspertų ir politikų grupės rekomendacijas, pristatytas anksčiau. Vokietijai senstant, pensijų klausimas tampa vienu svarbiausių fiskalinių iššūkių, susijusių ir su darbo jėgos trūkumu.

    Koalicija taip pat susitarė uždrausti būsto įmonių nacionalizavimą, argumentuodama, kad tai mažina investuotojų neapibrėžtumą. Kitas blokas skirtas biurokratijai mažinti, numatant dažnesnį vadinamųjų galiojimo pabaigos nuostatų taikymą, kai teisės aktai ir paramos mechanizmai būtų reguliariai peržiūrimi ir automatiškai nebesitęstų be politinio sprendimo.

    Reformų paketą kritikuoja kraštutinių dešiniųjų Alternatyva Vokietijai bendraįkūrėja Alice Weidel, teigdama, kad sprendimai tėra minimalūs kompromisai ir kad valdžia nepajėgi imtis tikrų reformų. Vyriausybei papildomą spaudimą kelia artėjantys žemių rinkimai, o apklausose AfD pastaraisiais mėnesiais išlieka itin stipri, ypač kai kuriuose regionuose.

    Ekonomistai paprastai pabrėžia, kad Vokietijos augimo problemos susijusios su investicijų vangumu, produktyvumo dinamika, pramonės transformacija ir darbo jėgos trūkumu. Todėl tikėtina, kad realus reformų poveikis bus vertinamas pagal tai, ar jos paskatins investicijas, sumažins administracinę naštą ir užtikrins socialinės sistemos tvarumą neprarandant visuomenės palaikymo.

  • JAV darbo rinkoje smūgis: naujų darbo vietų vos 57 000, kai euro zonoje nedarbas rekordiškai žemas

    JAV darbo rinkoje smūgis: naujų darbo vietų vos 57 000, kai euro zonoje nedarbas rekordiškai žemas

    Naujausi duomenys išryškino didėjantį skirtumą tarp JAV ir euro zonos darbo rinkų: JAV samdymo tempas smarkiai sulėtėjo, o Europoje nedarbas išlieka ties istorinėmis žemumomis. Tokia dinamika svarbi ir finansų rinkoms, nes gali keisti centrinių bankų sprendimus dėl palūkanų.

    JAV Darbo statistikos biuro skelbiamais skaičiais, birželį ne žemės ūkio sektoriuose sukurta 57 000 naujų darbo vietų. Tai gerokai mažiau, nei tikėjosi rinka, ir ryškus kritimas, palyginti su ankstesniu mėnesiu, kai augimas buvo gerokai didesnis.

    Nors naujų darbo vietų skaičius nuvylė, nedarbo lygis JAV netikėtai sumažėjo iki 4,2 proc. po 4,3 proc. gegužę. Tai rodo, kad bendras vaizdas nėra vienareikšmis, tačiau lėtėjantis samdymas stiprina signalus, jog darbo rinka vėsta.

    Savaitinių bedarbio pašalpų paraiškų rodikliai taip pat reikšmingai nepablogėjo: pirminių paraiškų skaičius išliko apie 215 000, o tęstinių paraiškų skaičius šiek tiek sumažėjo iki maždaug 1 814 000. Tokie duomenys leidžia manyti, kad atleidimų banga kol kas nesiformuoja, tačiau darbdaviai tampa atsargesni priimdami naujus žmones.

    Euro zonoje padėtis stabilesnė

    Tuo metu Eurostato duomenys rodo, kad euro zonoje nedarbo lygis gegužę išliko 6,2 proc. ir laikosi rekordiškai žemame lygyje. Tai atitiko prognozes ir patvirtina, kad darbo jėgos paklausa daugelyje šalių išlieka tvirta net ir esant lėtesniam ekonomikos augimui.

    Žemas nedarbas euro zonoje paprastai reiškia, kad atlyginimų spaudimas gali išlikti, o tai svarbu vertinant infliacijos perspektyvas. Dėl šios priežasties darbo rinkos rodikliai tampa vienu iš kertinių argumentų, kai centriniai bankai sprendžia, ar verta švelninti pinigų politiką.

    Ką tai reiškia centriniams bankams?

    Skirtinga situacija abipus Atlanto vyksta jautriu metu tiek JAV Federaliniam rezervų bankui, tiek Europos Centriniam Bankui. JAV darbo vietų augimo sulėtėjimas gali didinti spaudimą ateityje svarstyti palūkanų mažinimą, jei silpnesni rodikliai kartosis ir pradės veikti platesnę ekonomikos paklausą.

    Vis dėlto mažesnis nedarbo lygis JAV gali suteikti argumentų neskubėti, jei infliacijos rizikos išlieka. Rinkos paprastai itin greitai pervertina tikimybes dėl palūkanų, todėl vienas silpnesnis mėnuo dar nebūtinai reiškia aiškų posūkį, tačiau signalas apie vėsesnę darbo rinką tampa vis ryškesnis.

    „Nukrypimas nuo prognozių atrodo kaip augimo svyravimas, o pirmoji reakcija rinkoje bus iš naujo įkainoti palūkanų mažinimą. Tačiau čia ir slypi spąstai: nedarbas nukrito iki 4,2 proc., todėl griežtesnė pozicija gali išlikti“, – sakė Iggy Ioppe.

    Euro zonoje istoriškai žemas nedarbas ECB suteikia daugiau pagrindo laikytis griežtesnės pozicijos, jei kainų spaudimas vis dar kelia nerimą. Kitaip tariant, tvirta darbo rinka gali padėti ekonomikai atlaikyti aukštesnes palūkanas, bet kartu apsunkina greitesnį infliacijos slūgimą.

  • Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris parlamente oficialiai atsiprašė už valstybės vaidmenį dešimtmečius trukusioje priverstinių įvaikinimų praktikoje. Jis ją pavadino skaudžia dėme šalies istorijoje ir pripažino, kad pasekmės daugybei šeimų jaučiamos iki šiol.

    Remiantis istorinių tyrimų ir parlamentinių svarstymų metu pateiktais duomenimis, 1949–1976 metais Anglijoje ir Velse apie 185 000 nesusituokusių moterų pagimdytų kūdikių buvo atiduoti įvaikinti susituokusioms poroms. Kampanijų dalyviai teigė, kad daugelis motinų buvo spaudžiamos, klaidinamos ar gąsdinamos atsisakyti vaikų.

    Starmeris susitiko su nukentėjusiųjų atstovais, dalis jų stebėjo atsiprašymą Bendruomenių Rūmų galerijoje. Premjeras pabrėžė, kad prievarta ar spaudimu grįsti sprendimai paveikė ir įvaikintus vaikus, ir jų biologines šeimas, o trauma neretai tęsiasi visą gyvenimą.

    „Vaikai užaugo tikėdami, kad buvo nepageidaujami. Jaunoms motinoms buvo sakoma, kad jos amoralios, o jų kūdikiams esą bus geriau be jų“, – sakė Keiras Starmeris.

    Anot premjero, tai nebuvo pavieniai atvejai: praktikos buvo įtvirtintos savivaldos struktūrose, savanoriškose ir tikėjimu grįstose institucijose, taip pat sveikatos ir socialinės priežiūros sistemoje. Jis pripažino, kad valstybė turi atsakomybę už finansuotus ir legitimuotus mechanizmus, kurie sudarė sąlygas tokiems sprendimams.

    Dar 2022 metais parlamento Jungtinis žmogaus teisių komitetas ragino vyriausybę atsiprašyti už viešųjų institucijų ir valstybės tarnautojų veiksmus, kurie, komiteto vertinimu, prisidėjo prie priverstinių įvaikinimų. 2023 metais atsiprašymus paskelbė Škotijos ir Velso valdžios, tačiau tuometinė konservatorių vadovaujama JK vyriausybė atsisakė tai padaryti, argumentuodama, kad valstybė šių praktikų aktyviai nerėmė.

    Prie atsiprašymo Starmeris pridėjo ir konkrečius pažadus: daugiau pagalbos nukentėjusiems žmonėms, lengvesnę prieigą prie įvaikinimo dokumentų bei didesnį psichologinės pagalbos prieinamumą. Kampanijų dalyviai pabrėžia, kad atsiprašymas yra esminis žingsnis pripažįstant padarytą žalą ir mažinant ilgai lydėjusią socialinę stigmą.

    „Gėda ne jūsų, jos niekada nebuvo jūsų. Gėda yra mūsų“, – sakė Keiras Starmeris.

  • ES automobilių pramonėje – skilimas: „Pagaminta Europoje“ taisyklė gali kainuoti 350 000 darbo vietų

    ES automobilių pramonėje – skilimas: „Pagaminta Europoje“ taisyklė gali kainuoti 350 000 darbo vietų

    Kas vyksta Briuselyje?

    Europos Sąjungoje bręsta aštri automobilių sektoriaus priešprieša dėl vadinamosios „Pagaminta Europoje“ krypties, kuria siekiama sumažinti priklausomybę nuo kiniškos gamybos ir sustiprinti vietinę elektrinių automobilių grandinę.

    Diskusijų centre – Europos Komisijos svarstomas pramonės skatinimo paketas, kuris viešųjų pirkimų ir valstybės paramos schemose prioritetą teiktų automobiliams, pagamintiems daugiausia iš Europoje pagamintų komponentų.

    70 proc. riba supriešino sektorių

    Pagal svarstomą modelį elektriniams automobiliams būtų taikoma 70 proc. vietinės kilmės turinio riba. Tai reikštų, kad didžioji dalis pagrindinių dalių ir komponentų turėtų būti pagaminti Europoje, jei gamintojai norėtų lengviau pretenduoti į viešųjų pirkimų užsakymus ar paramą.

    Europos automobilių tiekėjų asociacija CLEPA teigia, kad toks slenkstis realistiškas, nes Europoje pagamintuose įkraunamuose hibriduose ir baterijiniuose elektromobiliuose vietinių komponentų dalis jau dabar dažnai siekia apie 80–90 proc.

    Ką siūlo gamintojai ir kodėl kyla ginčas?

    Gamintojus vienijanti asociacija ACEA ragina keisti skaičiavimo logiką ir vertinti ne atskirų komponentų kilmę, o galutinio automobilio vertę, įtraukiant tyrimus, vystymą, inžineriją ir dizainą. Šalininkų teigimu, automobilis nėra vien dalių suma, o didelę vertę sukuria ir aukštos kvalifikacijos darbas.

    „Automobilis yra gerokai daugiau nei jo dalių suma. Jo vertė slypi ir tyrimuose, pažangioje inžinerijoje bei aukštos kvalifikacijos darbo jėgoje“, – teigiama ACEA pozicijoje.

    CLEPA atkerta, kad toks metodas realiai „atskiestų“ reikalavimą dėl Europoje pagamintų dalių, nes dalį vietinio turinio sudarytų ne fizinė gamyba, o sukurta pridėtinė vertė. Asociacijos skaičiavimais, taip galutiniame rezultate pakaktų maždaug 50 proc. ES pagamintų dalių, o likusi dalis būtų „užpildoma“ kitomis veiklomis.

    „Riba, kuri ignoruoja, kur iš tiesų pagaminamos dalys, yra etiketė, kuri ignoruoja Europos darbuotoją“, – sakė CLEPA generalinis sekretorius Benjaminas Kriegeris.

    Tiekėjų pusė perspėja, kad pernelyg lanksti metodika gali paskatinti didesnį komponentų importą iš mažesnių kaštų šalių, o didžiausias konkurencinis spaudimas šiuo metu ateina iš Kinijos. CLEPA teigimu, blogiausiu scenarijumi tai galėtų reikšti iki 350 000 darbo vietų praradimą tiekimo grandinėje.

    Kodėl tai svarbu visai Europai?

    Automobilių pramonė yra viena didžiausių Europos ekonomikos šakų, o perėjimas prie elektromobilių jau dabar keičia darbo rinką: mažėja vidaus degimo varikliams skirtų komponentų paklausa, o sparčiai auga baterijų, galios elektronikos ir programinės įrangos svarba.

    Briuselis siekia, kad žalioji transformacija nevirstų deindustrializacija, kai gamyba ir tiekimas persikelia už ES ribų. Tačiau ginčas parodo esminę įtampą: kaip apginti darbo vietas ir gamybą Europoje, kartu išlaikant konkurencingumą bei neapsunkinant gamintojų naujais reikalavimais.

    Šiuo metu pasiūlymas derinamas tarp ES valstybių ir Europos Parlamento, todėl galutinė vietinio turinio taisyklių forma dar gali keistis. Sprendimas nulems, ar parama ir viešieji pirkimai labiau skatins komponentų gamybą Europoje, ar didesnį dėmesį skirs bendrai sukurtai vertei, įskaitant tyrimus ir vystymą.

  • PRL opozicijos herojė Anka Kowalska: nuo „Pestkos“ sėkmės iki KOR pogrindžio ir internavimo

    Anka Kowalska gimė 1932 metais Sosnovce. Ji studijavo lenkų filologiją Liublino katalikiškajame universitete, ten pradėjo rašyti eiles, o pirmieji tekstai pasirodė katalikiškoje spaudoje. Vėliau jos darbas ilgam susijęs su redakcijomis ir leidyklomis.

    1964 metais pasirodė romanas „Pestka“ – trumpa meilės istorija, kuri netikėtai tapo itin skaitoma, ypač tarp moterų. Autorė važinėjo į susitikimus su skaitytojomis, o diskusijų centre dažnai atsidurdavo ne ji pati, o knygos herojė ir jos pasirinkimai.

    Praėjus keliems dešimtmečiams kūrinys pasiekė platesnę auditoriją, kai istorija buvo perkelta į ekraną. Būtent ekranizacija daugeliui įtvirtino „Pestką“ kaip svarbiausią Kowalskos vardą lydėjusį pavadinimą, nors ji kūrė ir poeziją, ir publicistiką.

    Privatus gyvenimas – už uždarų durų

    Nors jos knygos sulaukė populiarumo, Kowalska vengė viešumo ir nebuvo linkusi pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Ji sąmoningai brėžė ribą tarp savo kūrybos ir biografijos, todėl net ir augant susidomėjimui liko santūri.

    Šaltiniuose pabrėžiama, kad ji gyveno kukliai, dažnai viena, ir populiarumo nekeitė į viešus prisipažinimus ar sensacijas. Tokia laikysena išsiskyrė laikotarpiu, kai literatūrinė sėkmė neretai tapdavo bilietu į platesnę medijų erdvę.

    Kelias į opoziciją ir KOR

    Jos politinis apsisprendimas brendo literatūrinėje aplinkoje. Kurį laiką ji priklausė asociacijai „Pax“, tačiau po 1968 metų kovo įvykių ryšius nutraukė, o tai interpretuota kaip protesto gestas.

    1976 metais ji įsitraukė į Darbininkų gynimo komitetą, tapusį vienu svarbiausių pilietinės opozicijos tinklų Lenkijoje. Kowalska prisidėjo prie leidinio „Komunikat“ rengimo, koordinavo ryšius ir padėjo užtikrinti, kad informacija apie represijas pasiektų visuomenę.

    Po darbininkų protestų ji vyko į Radomą stebėti teismų ir fiksuoti procesų eigą. Tokia dokumentacija buvo būtina opozicijai, nes oficialioji informacija buvo kontroliuojama, o dalis liudijimų galėjo išlikti tik per nepriklausomus kanalus.

    „Ji buvo viena drąsiausių žmonių visame KOR“, – sakė Henrykas Wujecas.

    1980 metų vasarą, valdžiai ribojant ryšius ir bandant izoliuoti aktyvistus, Kowalska ieškojo būdų perduoti žinias apie streikus į Vakarus, tarp jų ir į Londoną. Ji taip pat dalyvavo bado akcijoje Varšuvos Šventojo Kryžiaus bazilikoje, surengtoje solidarizuojantis su Čekoslovakijos iniciatyva Karta 77.

    Kaina: internavimas ir kūryba už cenzūros ribų

    Įvedus karo padėtį, Kowalska buvo internuota Gołdapo ir Darłówko stovyklose. Izoliacijoje ji praleido beveik pusmetį, o patirtis paveikė sveikatą taip, kad vėliau prireikė gydymo.

    Dalis gydymo vyko Prancūzijoje, po to ji grįžo į Lenkiją ir pasitraukė į pensiją. Vis dėlto kūryba nesustojo: eilės, rašytos internavimo metu, cirkuliavo antrajame leidybos kanale, apeinant cenzūrą.

    Jos kasdienė laikysena siejosi ir su lojalumu artimiesiems bei bendražygiams. Minima, kad ji rūpinosi žmogaus teisių gynėja Aniela Steinsbergowa, taip pratęsdama solidarumo tradiciją ne deklaracijomis, o veiksmais.

    Anka Kowalska mirė 2008 metais Varšuvoje. Vieniems ji liko „Pestkos“ autorė, kitiems – žmogus, padėjęs opozicijai išlaikyti informacinį tinklą, kai viešas kalbėjimas galėjo baigtis areštu ar smurtu.

  • Kodėl katė graužia laidus: nuo nuobodulio ir streso iki dantų problemų ar kitų sveikatos signalų

    Katės, ypač jaunos, neretai bando kandžioti įvairius daiktus, o laidai joms tampa lengvu ir „įdomiu“ taikiniu. Toks elgesys dažnai prasideda nuo natūralaus pasaulio pažinimo, kai daiktai tiriami ne tik letenomis, bet ir burna. Vis dėlto laidų graužimas nėra nekaltas įprotis, nes gali baigtis nudegimais, elektros smūgiu ar net gaisro rizika.

    Dažniausia priežastis yra nuobodulys ir per maža kasdienė stimuliacija. Kai katė ilgai būna viena, neturi ką veikti arba jos žaidimai monotoniški, kandžiojimas gali tapti būdu iškrauti energiją. Laidas dar ir juda, linguoja, kartais skleidžia garsą, todėl suveikia medžioklės instinktas.

    Stresas ir nerimas namuose

    Laidų graužimas kartais yra savotiška saviraminimo strategija. Katę gali išmušti iš ritmo persikraustymas, naujas šeimos narys, kitas gyvūnas namuose, pasikeitęs šeimininkų darbo grafikas ar net per dažnas triukšmas. Tada kandžiojimas, kaip ir kiti pasikartojantys veiksmai, gali trumpam sumažinti įtampą.

    Jei elgesys sustiprėja po pokyčių, verta įvertinti, ar katė turi saugių vietų atsitraukti, ar jos dienotvarkė pakankamai stabili, ar ji gauna pakankamai dėmesio. Praktikoje padeda reguliarūs trumpi aktyvūs žaidimai, maisto paieškos žaidimai ir aiškios poilsio zonos, kur katė netrukdoma.

    Ką gali signalizuoti apie sveikatą?

    Staiga atsiradęs noras graužti laidus ar kitus neįprastus daiktus gali būti susijęs su burnos diskomfortu. Dantų akmenys, dantenų uždegimas, nulūžęs dantis ar kitos burnos ertmės problemos kartais paskatina katę ieškoti kietesnių objektų, kuriuos galima „pakramtyti“. Tokiu atveju elgesys gali būti ne žaidimas, o bandymas sumažinti nemalonų pojūtį.

    „Pamaniau, kad katė tiesiog žaidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad problema buvo dantys“, – sakė augintinio šeimininkas, apibūdindamas situaciją, kai tik po vizito pas veterinarą paaiškėjo tikroji graužimo priežastis.

    Jei katė ne tik graužia laidus, bet ir seilėjasi, vengia sauso maisto, blogiau ėda, krato galvą, trina snukutį letena ar atsiranda blogas kvapas iš burnos, tai yra aiškūs signalai neatidėlioti apžiūros. Taip pat svarbu reaguoti, jei katė pradeda ryti ne maistui skirtus daiktus, nes tai gali baigtis žarnyno nepraeinamumu.

    Kaip sumažinti riziką namuose?

    Pirmas žingsnis yra saugumas: laidus verta paslėpti, pakelti nuo grindų, sutvarkyti kabelių kanalais ar apsaugomis, ypač ten, kur katė dažnai būna viena. Tuo pačiu svarbu pasiūlyti alternatyvų: žaislų, draskyklių, laipynių, o kai kurioms katėms tinka ir saugūs kramtukai, skirti būtent gyvūnams.

    Jei elgesys kartojasi, geriausia derinti aplinkos praturtinimą su veterinaro konsultacija, kad būtų atmestos sveikatos priežastys. Nuoseklus režimas, kasdienis aktyvus žaidimas ir mažiau streso šaltinių namuose dažnai duoda greitą rezultatą, o laidai lieka sveiki ir, svarbiausia, saugūs.