CP v2

Blog

  • Prieinami žaidimai visiems: nuo NFC kortų iki „Microsoft“ ir „Sony“ valdiklių žmonėms su negalia

    Prieinami žaidimai visiems: nuo NFC kortų iki „Microsoft“ ir „Sony“ valdiklių žmonėms su negalia

    Nuo savadarbių sprendimų iki pramonės standarto

    Kai ateina metas traukti kortą, Cristian M. Amores į ją nežiūri: jis priglaudžia telefoną prie ant dėkliuko priklijuotos NFC žymos, o ekrano skaitytuvas balsu pasako, ką ištraukė. Neregintis žaidėjas taip prisitaikė kolekcinį kortų žaidimą „Magic: The Gathering“ ir parodė, kad prieinamumas dažnai prasideda ne nuo leidėjų, o nuo pačių bendruomenių.

    Tokie pavyzdžiai tampa vis dažnesni, o kartu auga ir rinkos dėmesys: nuo perprogramuojamų valdiklių iki stalo žaidimų su reljefinėmis detalėmis. Vis dėlto daugelyje žaidimų prieinamumas dar nėra numatytas kaip dizaino norma, todėl žaidėjams tenka ieškoti aplinkkelių.

    Telefonu skaitoma kaladė: kodėl laimėjo NFC

    Pirmasis Amores bandymas buvo brailis: jis žymėjo kortas reljefiniais numeriais ir informaciją tikrindavo atskiroje duomenų bazėje. Praktikoje tai pasirodė nepatogu, nes kortos pastorėjo, kaladę tapo sunku maišyti, o turnyruose pažymėtos kortos gali būti laikomos nesąžiningu pranašumu.

    Vėliau jis išbandė QR kodus, tačiau nusitaikymas telefonu ir lėtas nuskaitymas žaidimą stabdė labiau nei padėjo. NFC žymos problemą išsprendė paprasčiau: pakanka priartinti telefoną, o ekrano skaitytuvas iškart perskaito visą kortos tekstą, nereikia taikytis kamera.

    „Nuo tada kaip žaidėjas padariau didžiulį šuolį“, – sakė Cristian M. Amores.

    Projektui vis dar reikia pagalbos su naujomis kortomis, nes kažkas turi pirmą kartą garsiai perskaityti tekstą, kad jis atsidurtų duomenų bazėje. Tačiau sistema jau leido jam žaisti parduotuvėse ir renginiuose, o organizatoriams iš anksto pranešus apie pritaikymus, tokie sprendimai vis dažniau vertinami kaip būtina pagalba, o ne taisyklių apėjimas.

    Kai padeda draugai: nuo brailio iki ausinuko

    Panašų kelią aprašė ir žaidėjų grupė, prisitaikiusi 100 kortų „Commander“ kaladę draugui, kurio regėjimas nuo gimimo silpo. Iš pradžių jis galėjo atskirti tik žemes nuo kitų kortų pagal formą, o visą kitą tekdavo garsiai skaityti šalia sėdinčiam žmogui, todėl prie stalo dingdavo slapta informacija ir atsirasdavo nuolatinis trūkumas.

    Brailio sprendimas pasirodė per lėtas ir nepatvarus: reljefiniai taškai dėvėjosi, dėkliukai storėjo, o maišymas tapo beveik neįmanomas. Galiausiai pasirinktos NFC žymos kiekviename dėkliuke, susietos su atskirais užrašais telefone, kuriuos ekrano skaitytuvas perskaito per ausinuką, taip išlaikant privatumą ir tempą.

    Skirtumas buvo akivaizdus: tai, kas brailiu užtrukdavo kelias dienas, su NFC buvo padaroma per kelias valandas. Ilgainiui tokie sprendimai tampa ne vien pavienių entuziastų eksperimentu, o praktišku receptu žaidėjų klubams ir turnyrų organizatoriams.

    Didieji gamintojai įsitraukia: valdikliai, profiliai ir bendros gairės

    Žaidimų įrangos gamintojai taip pat plečia pasirinkimą žmonėms su judėjimo ar kitais sutrikimais. „Microsoft“ 2018 metais pristatė „Xbox Adaptive Controller“, kurtą kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, kad mygtukus ir valdymą būtų galima pritaikyti individualiems poreikiams, jungiant išorinius jungiklius, svirtis ar tvirtinimus.

    2025 metais bendrovė papildė asortimentą vienarankiu „Xbox Adaptive Joystick“, skirtu naudoti savarankiškai arba kaip priedą. Tuo metu „Sony“ po CES 2023 pristatė „Access Controller“, leidžiantį keisti mygtukų formas, pritaikyti išdėstymą, kurti iki 30 profilių ir derinti du valdiklius tarpusavyje ar su standartiniu „DualSense“.

    Prieinamumas vis labiau virsta ne niša, o rinkos norma: vis daugiau žaidėjų renkasi žaidimus pagal tai, ar yra patogūs subtitrai, reguliuojamas tekstas, valdymo permapavimas ar įgarsinti meniu. Prie to prisideda ir bendros iniciatyvos, kuriose leidėjai siekia vienodai žymėti prieinamumo funkcijas, kad žaidėjui užtektų vieno žvilgsnio į aprašą.

    Stalo žaidimai: didžiausias iššūkis yra tekstas

    Stalo žaidimuose didžiausia kliūtis dažnai būna ne lenta, o kortų ir taisyklių tekstas. Gamintojai ir organizacijos ieško skirtingų kelių: nuo reljefinių žymėjimų ir brailio iki sprendimų, kai informacija perskaitoma telefonu, o komponentai pritaikomi atpažinimui liečiant.

    JAV „Mattel“ sukūrė „UNO Braille“, kuriame kiekviena korta pažymėta brailiu, o taisyklės pateikiamos skirtingais formatais. Europoje veikia ir projektai, kataloguojantys pritaikytus vaizdo žaidimus pagal negalios tipą, taip padėdami greičiau rasti tinkamus sprendimus.

    Ekspertai pabrėžia, kad prieinamumas nebūtinai reiškia brangius komponentus: dažnai užtenka geresnio kontrasto, didesnio šrifto ar paprasto įpročio prie stalo garsiai įvardyti veiksmus. Vis dėlto, kai žaidimo mechanika remiasi vien vizualine informacija, be dizaino pokyčių ar technologinės pagalbos išsiversti tampa sunku.

  • Yann Arthus-Bertrand „Vivre Ensemble“ paroda Lione: 40 000 portretų ir žinia apie vieną planetą

    Yann Arthus-Bertrand „Vivre Ensemble“ paroda Lione: 40 000 portretų ir žinia apie vieną planetą

    Portretai, fiksuojantys šiuolaikinę Prancūziją

    Prancūzų fotografas Yann Arthus-Bertrand Lione pristato projektą „Vivre Ensemble“, kuriame šimtai portretų pasakoja apie žmones ir bendruomenes, kuriančias šiandienos Prancūziją. Autorius sako, kad keliaudamas ir fotografuodamas sutiko šalį, kuri jam pasirodė laiminga, džiugi ir savimi pasitikinti.

    Parodos idėja, pasak kūrėjo, paprasta: parodyti ne abstrakčią statistiką, o gyvą visuomenę per veidus, profesijas ir šeimas. Projektą jis pradėjo kartu su demografu Hervé Le Bras, siekdamas aprėpti skirtingas socialines grupes ir kasdienybės realijas.

    40 000 žmonių prieš objektyvą

    Fotografas teigia, kad šiam projektui jau įamžino apie 40 000 žmonių. Vien Lione per tris dienas, anot jo, buvo nufotografuota beveik 1 500 dalyvių, o tai rodo ir vietos susidomėjimą, ir projekto mastą.

    „Man vis labiau rūpi veidai, nes tarp fotografo ir žmogaus atsiranda ryšys, o su juo ir empatija“, – sakė Yann Arthus-Bertrand.

    Nuo vaizdų iš oro prie žmogaus

    Yann Arthus-Bertrand plačiau žinomas dėl apdovanojimų sulaukusio projekto apie Žemę, fotografuotą iš oro, tačiau dabar, jo žodžiais, jis sąmoningai renkasi artimesnį žvilgsnį. Portretuose svarbiausia tampa ne fonas, o asmens istorija ir tai, kas jungia skirtingus žmones.

    Parodos centre autorius iškelia meilės žmonėms idėją ir teigia, kad žvelgiant į pasaulį iš aukštai sienos išnyksta. „Iš viršaus nematai sienų ar sienų linijų, matai tik vieną planetą, kuria visi dalijamės“, – sakė Yann Arthus-Bertrand.

  • Kuro kainų rekordai Prancūzijoje: protestai, mokesčiai ir pažadai, galintys pakeisti prezidento rinkimus

    Kuro kainų rekordai Prancūzijoje: protestai, mokesčiai ir pažadai, galintys pakeisti prezidento rinkimus

    Kuras tampa rinkimų tema

    Prancūzijoje, iki prezidento rinkimų likus maždaug septyniems mėnesiams, degalų kainos virsta vienu ryškiausių politinių klausimų. Pastarosiomis savaitėmis pietuose žvejai blokavo naftos bazes ir uostų įvažiavimus, o ūkininkai skirtinguose regionuose rengė protestus dėl brangstančio kuro.

    Kainų šuolį sustiprino tarptautiniai veiksniai: įtampa Artimuosiuose Rytuose ir sutrikęs tiekimas per Hormūzo sąsiaurį, kuris yra vienas svarbiausių pasaulio energijos „butelio kakliukų“. Tokie trikdžiai paprastai greitai persiduoda didmeninėms kainoms Europoje, ypač dyzelino rinkoje.

    Prancūzijoje dyzelino vidutinė kaina pasiekė apie 2,41 euro už litrą, o benzino kainos taip pat peržengė ankstesnius pikus. Plačiausiai parduodamas SP95-E10 pakilo virš 2,17 euro už litrą, o SP98 vidutiniškai viršijo 2,28 euro už litrą.

    Matyti ir paklausos silpnėjimo ženklų, kai dalis vairuotojų pradeda mažinti keliones arba ieško alternatyvų. Vis dėlto praktikoje daugelyje priemiesčių ir kaimiškų vietovių automobilis išlieka būtinybė, todėl kainų smūgis jaučiamas tiesiogiai.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Didelę galutinės kainos dalį Prancūzijoje sudaro mokesčiai, tarp jų ir TICPE – vidaus vartojimo mokestis energetikos produktams. Prie kainos dar prisideda apie 20 proc. PVM, kuris skaičiuojamas jau įtraukus TICPE, todėl vartotojui susidaro „mokesčio nuo mokesčio“ efektas.

    Ekonomistė Anna Creti iš Paryžiaus Dauphine universiteto pabrėžia, kad mokesčiai yra reikšmingas biudžeto pajamų šaltinis, tačiau jie didina spaudimą vartotojams. Kartu egzistuoja ir visuomenės įsitikinimas, kad didžiausią naudą pasiima degalinių tinklai, nors realybėje didesnės maržos dažniau siejamos su perdirbimu, o ne mažmenine prekyba.

    „Tai suteikia reikšmingas pajamas valstybei, tačiau galutinėje kuro kainoje sudaro didelę naštą“, – sakė Anna Creti.

    Nors kainas daugiausia lemia rinka, sektorius yra prižiūrimas, o degalinių kainos stebimos per valstybinę kainų palyginimo sistemą. Mažmeninėje grandyje konkurencija didelė, tačiau dideli žaidėjai, tokie kaip „TotalEnergies“, dėl plataus tinklo gali daryti netiesioginę įtaką kainodarai, pavyzdžiui, taikydami laikinus kainų „lubų“ sprendimus.

    Dar vienas svarbus aspektas – didelis dyzelinių automobilių skaičius. Dyzelinas plačiai naudojamas ne tik privačiame transporte, bet ir smulkiajame bei vidutiniame versle, todėl kainų šuoliai greitai atsiliepia ir prekių bei paslaugų savikainai.

    Vyriausybės atsakas ir kandidatai

    Reaguodama į brangimą, Prancūzijos vyriausybė pranešė apie tikslinių pagalbos priemonių plėtrą ir pratęsimą labiausiai paveiktiems namų ūkiams. Nurodoma, kad naujas paketas kainuos apie 450 000 000 eurų, o bendra pagalba degalams pasieks apie 1 400 000 000 eurų.

    Tai vyksta sudėtingoje fiskalinėje aplinkoje: biudžeto deficitas šiemet prognozuojamas apie 5,4 proc. BVP, o valstybės skola artėja prie 120 proc. BVP. Dėl to erdvė plačioms mokesčių lengvatoms ribota, todėl valdžia renkasi labiau taikines, o ne visuotines priemones.

    Vyriausybė taip pat pasiūlė vadinamąją kuro auksinę taisyklę 2027 metų biudžetui. Jos esmė – papildomas mokestines pajamas, atsirandančias dėl brangstančio kuro, nukreipti vartotojų rėmimui, kad valstybė nebūtų laikoma „uždirbančia“ iš kainų šuolio.

    Politologė Diane Bollet iš Sciences Po Paris teigia, kad degalų kainos tapo privaloma kandidatų darbotvarkės dalimi dar nuo 2018 metų geltonųjų liemenių judėjimo. Tuomet protestai kilo dėl pragyvenimo brangimo ir planuoto anglies dioksido mokesčio kurui, o neramumai tapo vienu ryškiausių socialinių sukrėtimų šiuolaikinėje Prancūzijoje.

    „Tai privertė politikus aiškiai pasakyti, ar jie pripažįsta kuro kainų poveikį ir kiek pasirengę remti žmones, kurie su tuo susiduria kasdien“, – sakė Diane Bollet.

    Kampanijoje jau skamba skirtingi pažadai. Marine Le Pen ir jos Nacionalinis sambūris kelia idėją mažinti PVM nuo 20 proc. iki 5,5 proc., tačiau toks sprendimas susidurtų su Europos Sąjungos PVM taisyklėmis ir ribojimais.

    Kairiųjų kandidatas Jeanas-Lucas Mélenchonas ir La France Insoumise siūlo nustatyti kainų lubas: benzinui – 1,70 euro už litrą, dyzelinui – 1,80 euro už litrą. Jis kritikuoja vien mokesčių mažinimą argumentuodamas, kad nėra garantijos, jog sumažinimas pilnai pasieks vartotoją.

    Kol kas dauguma kandidatų dar nėra paskelbę išsamių programų, todėl rinkėjams trūksta aiškumo dėl finansavimo ir detalių. Tačiau vienas dalykas jau matomas: rekordinės kainos degalinėse gali tapti tema, kuri spręs ne tik nuotaikas, bet ir balsus prezidento rinkimuose.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.

  • Sėklos – naujasis išlikimo produktas: štai kodėl saulėgrąžos gali pamaitinti ir kitą derlių

    Saulėgrąžų sėklos daugeliui yra tik įprastas užkandis, tačiau jų vertė gerokai platesnė. Pasirinkus daiginimui tinkamas sėklas, iš vieno augalo galima ne tik gauti maisto, bet ir pasiruošti kitam sezonui, nes dalį derliaus įmanoma pasilikti naujai sėjai.

    Toks principas vis dažniau minimas kalbant apie ilgalaikį apsirūpinimą maistu ir atsparumą krizinėms situacijoms. Sėklos laikomos kompaktišku, ilgai išsilaikančiu resursu, o kartu ir priemone atkurti maisto šaltinį, jei tiekimo grandinės sutriktų.

    Maistine prasme saulėgrąžų sėklos išsiskiria dideliu energijos tankiu: jose gausu riebalų, taip pat yra baltymų, skaidulų, vitamino E, B grupės vitaminų ir mineralų. Dėl šios sudėties jos gali papildyti racioną, kai svarbu gauti daugiau kalorijų ir maistinių medžiagų iš nedidelio produkto kiekio.

    Tačiau svarbiausia detalė – ne bet kokios sėklos tinka auginimui. Parduotuvėse dažnai parduodamos skrudintos, termiškai apdorotos ar kitaip paruoštos sėklos, kurios paprastai nebedygsta. Auginimui reikalingos neapdorotos, daigios sėklos, o geriausia – aiškiai nurodytos kaip skirtos sėjai.

    Saulėgrąžos laikomos palyginti nereikliomis, tačiau geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur pakanka erdvės šaknims ir stiebui. Daug veislių subręsta maždaug per 70–90 dienų, o tai leidžia planuoti derlių per vieną sezoną net ir trumpesnės vasaros sąlygomis.

    Subrendusiame graiže sėklų gali būti labai daug, o dalį jų galima suvartoti, dalį – išsaugoti kitai sėjai. Norint išlaikyti daigumą, sėklas svarbu gerai išdžiovinti ir laikyti sausai, vėsiai, apsaugant nuo drėgmės ir kenkėjų.

    Praktiškai dažnai prireikia ir apsaugos nuo paukščių bei graužikų, kurie taip pat mėgsta saulėgrąžų sėklas. Artėjant brandai, graižus neretai dengia orui laidžiomis medžiagomis, kad būtų sumažinti nuostoliai ir sėklos liktų tinkamos tiek maistui, tiek kitų metų pasėliui.

    Dar viena kryptis – aliejinės saulėgrąžų veislės, iš kurių sėklų išgaunamas augalinis aliejus. Tai reiškia, kad vienas augalas gali suteikti kelis panaudojimo būdus: užkandį, žaliavą patiekalams, o tam tikrais atvejais ir aliejų, kuris virtuvėje yra ypač universalus.

    Būtent ši dviguba nauda – maistas dabar ir galimybė atkurti atsargas vėliau – paaiškina, kodėl sėklos vis dažniau vadinamos išlikimo produktu. Tinkamai parinktos ir laikomos jos tampa ne tik sandėliuko papildymu, bet ir realiu žingsniu link didesnio savarankiškumo.

  • Brangus ES planas vairuotojams: „Made in Europe“ baterijų taisyklės gali pridėti 2 100 eurų

    Brangus ES planas vairuotojams: „Made in Europe“ baterijų taisyklės gali pridėti 2 100 eurų

    Europos Sąjungos siekis stiprinti vietinę baterijų ir automobilių tiekimo grandinę gali turėti netikėtą šalutinį poveikį – pabranginti elektromobilius tūkstančiais eurų. Tokį scenarijų piešia nepriklausomas Briuselio ekonomikos tyrimų institutas „Bruegel“, vertinantis pastarųjų metų ES priemones automobilių sektoriui.

    Ataskaitoje teigiama, kad politika, kuri vienu metu bando apsaugoti gamintojus nuo išorinės konkurencijos ir priversti tiekimo grandines perkelti į Europą, rizikuoja didesnę sąskaitą perkelti vartotojams bei mokesčių mokėtojams. Tyrėjų vertinimu, dėl klimato tikslų ir technologijų raidos ateitis vis tiek yra elektrinė, todėl bandymai lėtinti perėjimą tik didina neapibrėžtumą.

    Kodėl elektromobilis gali pabrangti

    „Bruegel“ skaičiavimu, jei baterijų elementų gamyba būtų griežtai siejama su ES kilmės reikalavimais, jų kaina galėtų kilti nuo maždaug 50 eurų iki 85 eurų už kilovatvalandę. Tai, priklausomai nuo baterijos dydžio, tipiniam elektromobiliui reikštų apie 2 100 eurų papildomą kaštą vien dėl baterijos.

    Papildomų išlaidų, ataskaitos autorių teigimu, pridėtų ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, mažo anglies dioksido pėdsako plieno naudojimas, kuris galėtų kainą padidinti dar apie 200 eurų. Tuo pat metu siūlomi procedūriniai supaprastinimai, pavyzdžiui, kai kurie tipo patvirtinimo pakeitimai, gamintojams sutaupytų palyginti nedaug – apie kelias dešimtis eurų vienam automobiliui.

    Didžiausias smūgis, anot ataskaitos, tektų pigesniems modeliams ir mažesnes pajamas gaunantiems pirkėjams, nes kainos augimas tokiuose segmentuose sudaro didesnę dalį galutinės sumos. Tyrėjai pabrėžia įtampą tarp dviejų tikslų: pigiausias elektrifikacijos kelias remiasi globaliomis grandinėmis, o atspariausias – vietinėmis.

    Tarifai ir netikėtas hibridų efektas

    Ataskaitoje kritikuojama ir tai, kaip ES taiko importo tarifus kiniškiems automobiliams. Nurodoma, kad papildomi muitai daugiausia paveikė grynai elektrinius automobilius, tačiau mažiau palietė įkraunamus hibridus, todėl importo struktūra galėjo persisverti į labiau taršius sprendimus.

    „Šis požiūris yra klaidingas: dėl klimato ir sąnaudų ateitis yra elektrinė, o diskusijos apie perėjimo lėtinimą tik nukreipia dėmesį“, – teigiama „Bruegel“ ataskaitoje.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad dažni reguliavimo pakeitimai yra atskira konkurencingumo kaina: gamintojams ir investuotojams sunkiau planuoti, o vartotojams – suprasti, kokios taisyklės ir paskatos galios po metų ar dvejų. Kaip pavyzdys minima Prancūzijos subsidijų schema, kuri realiai apribojo dalies importuojamų modelių tinkamumą paramai ir, pasak ataskaitos, galėjo pristabdyti bendrą elektromobilių įsigijimo tempą.

    Pramonė spaudžiama iš kelių pusių

    „Bruegel“ primena, kad Europos automobilių gamyba nuo 2019 metų sumažėjo maždaug 2,6 milijono vienetų, tai yra apie 19 proc. Palyginti su 2019 metais, europiečiai pernai įsigijo apie 2,2 milijono mažiau naujų automobilių, tačiau sektorius visoje vertės grandinėje vis dar siejamas su maždaug 14 milijonų darbo vietų, arba apie 6 proc. visų ES darbo vietų.

    Vis dėlto ataskaita akcentuoja, kad didžiausia grėsmė – ne staigus pramonės žlugimas, o lėtas silpnėjimas: eksporto rinkų praradimas, technologinės lyderystės ir tiekėjų tinklų erozija. Tyrėjų vertinimu, Europai labiau reikia prisitaikymo strategijos, o ne bandymo statyti skydą nuo pokyčių.

    Kaip alternatyvą „Bruegel“ siūlo labiau subalansuoti taisykles skirtingoms pavarų technologijoms ir ieškoti laikinų, aiškiai apibrėžtų prekybos susitarimų, kurie suteiktų pramonei laiko pasivyti konkurentus. Taip pat pabrėžiama, kad užsienio investicijos baterijų srityje gali būti ne tik grėsmė, bet ir galimybė greičiau perimti technologijas bei didinti gamybos pajėgumus Europoje.

  • Portugalijoje nuoma šokiruoja: vieno kambario butas kainuoja daugiau nei minimali alga

    Portugalijoje nuoma šokiruoja: vieno kambario butas kainuoja daugiau nei minimali alga

    Portugalijoje nuomos rinka vėl įsibėgėjo: po 2026 metų pirmojo pusmečio sulėtėjimo vasaros pabaigoje kainos ėmė kilti, o vieno miegamojo buto nuoma daug kur jau viršija minimalią mėnesio algą. Tai rodo nekilnojamojo turto portalo „Idealista“ analizė, apžvelgusi 2026 metų antrąjį ketvirtį.

    Skaičiuojama, kad vieno miegamojo buto, Portugalijoje dažnai žymimo kaip T1, mediana siekia 1 128 eurus per mėnesį. Palyginimui, kambario nuomos mediana yra 505 eurai, tad skirtumas sudaro 123 proc., o tai ypač skaudžiai atsiliepia jauniems darbuotojams, studentams ir į miestus persikeliantiems žmonėms.

    Brangiausias regionas pagal T1 nuomos medianą yra Lisabonos apygarda, kur ji siekia 1 354 eurus per mėnesį. Toliau rikiuojasi Madeira su 1 295 eurais, Faro apygarda su 1 171 euru, o Porto ir Setubalo apygardose nuomos medianos jau artėja prie 1 000 eurų ribos.

    Tuo metu pigiausių T1 butų ieškantys gyventojai dažniau dairosi į mažesnes ir rečiau turistų pasirenkamas teritorijas. „Idealista“ duomenimis, žemiausios medianos fiksuotos Guarda apygardoje, kur vieno miegamojo butas kainuoja apie 456 eurus per mėnesį, taip pat Castelo Branco ir Bragança apygardose, kur sumos nesiekia 530 eurų.

    Didmiesčiuose situacija dar aštresnė: pačiame Lisabonos mieste T1 nuomos mediana siekia 1 409 eurus per mėnesį, o Funchal mieste Madeiroje – 1 340 eurų. Porto ir Faro miestuose vieno miegamojo butų nuomos medianos taip pat viršija 1 000 eurų, todėl būsto įperkamumo klausimas tampa vienu svarbiausių kasdienės ekonomikos rodiklių.

    Brangsta ne tik butai, bet ir kambariai: Madeiroje kambario nuomos mediana siekia 565 eurus per mėnesį ir net lenkia Lisabonos apygardą, kur ji yra 551 euras. Miestų lygmeniu kambario nuoma Lisabonoje ir Funchal mieste vertinama vienodai – apie 570 eurų per mėnesį, o pigiausių variantų ieškoma tokiose vietovėse kaip Guarda.

    „Idealista“ tyrimas taip pat išskiria studijų segmentą: studijos nuomos mediana siekia 908 eurus per mėnesį. Tai yra apie 80 proc. daugiau nei kambario nuoma, tačiau maždaug 20 proc. mažiau nei vieno miegamojo butas, todėl daliai nuomininkų studija tampa kompromisu tarp privatumo ir kainos.

    Tyrime analizuotos ilgalaikės nuomos rinkos skelbimuose nurodomos medianos, lyginant kambarių bendrabučio tipo butuose, studijų ir T1 butų kainas 2026 metų balandžio–birželio laikotarpiu. „Idealista“ pažymi, kad į analizę įtrauktos tik tos rinkos, kuriose skelbimų imtis buvo pakankamai reprezentatyvi, kad rezultatai atspindėtų realias tendencijas.

    Kas stumia kainas į viršų?

    Nors šiame tyrime pateikiami pirmiausia skelbimų kainų duomenys, bendra kryptis atitinka platesnę Europos tendenciją, kai nuomos kainas spaudžia paklausa didmiesčiuose ir ribota pasiūla. Portugalijoje papildomą įtaką daro turizmas ir trumpalaikės nuomos segmentas, o taip pat aktyvus užsieniečių persikėlimas į Lisaboną, Porto ir Algarvės regioną.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad nuomos kainų ir atlyginimų atotrūkis lemia ne tik socialinę įtampą, bet ir darbo rinkos pokyčius: įmonėms sunkiau pritraukti darbuotojų į brangius regionus, o gyventojai vis dažniau renkasi dalijimąsi būstu arba kraustymąsi į periferiją. Tokiose sąlygose būsto politika ir naujos statybos tempai tampa lemiamu faktoriumi, galinčiu stabilizuoti kainas.

  • Kataras atkirto dėl Hormūzo aplinkkelio ir skelbia apie 52 mlrd. eurų investicijų planą

    Kataras atkirto dėl Hormūzo aplinkkelio ir skelbia apie 52 mlrd. eurų investicijų planą

    Kataras pareiškė atsisakantis idėjos tiesti dujotiekį, kuris leistų apeiti Hormūzo sąsiaurį, nes tai, anot šalies energetikos sektoriaus vadovų, ekonomiškai neapsimoka. Sprendimas grindžiamas tuo, kad dujų transportavimas alternatyviu maršrutu vis tiek pareikalautų brangių suskystintų gamtinių dujų gamybos pajėgumų už Kataro ribų.

    Šalies valstybės ministras energetikos reikalams ir „QatarEnergy“ vadovas Saad Sherida Al-Kaabi teigė, kad kaimyninės valstybės siūlė tranzitą per savo teritorijas. Vis dėlto, jo aiškinimu, suskystintų gamtinių dujų negalima paprastai „perpumpuoti“ įprastu dujotiekiu taip, kaip tai daroma su gamtinėmis dujomis.

    „Vien dujotiekio neužtenka: reikėtų perkelti dalį gamybos grandinės į kitą šalį ir pastatyti naujas SGD gamyklas“, – sakė S. Sherida Al-Kaabi.

    Pasak jo, tai reikštų dubliuoti Ras Lafano pramoninėje zonoje jau vystomus pajėgumus, kuriuos Kataras plečia įgyvendindamas Šiaurinio telkinio plėtros programą. Tokia schema, Kataro vertinimu, būtų ne tik brangi, bet ir mažintų masto ekonomiją, kuri šiandien leidžia šaliai išlikti tarp konkurencingiausių SGD tiekėjų.

    SGD plėtra ir rizikų grandinė

    Šiaurinio telkinio plėtra numato iki 2030 metų padidinti SGD gamybos pajėgumą nuo 77 mln. tonų per metus iki 142 mln. tonų. Tai vienas didžiausių pasaulio energetikos projektų, turintis tiesioginę įtaką pasaulinei dujų pasiūlai ir kainų dinamikai, ypač Europoje ir Azijoje.

    Kataro pusė nurodė, kad pirmasis „North Field East“ projekto gamybos blokas dabar numatomas 2027 metų pirmoje pusėje, nors anksčiau buvo planuota 2026 metais. Taip pat įspėta, kad vėlesni etapai gali nusikelti, jei sutrikimai trukdytų įrangos tiekimui ir logistikai.

    Kontekstas šiam sprendimui ypač jautrus: Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, per kurį keliauja reikšminga dalis naftos ir suskystintų dujų krovinių. Kataras pabrėžė, kad sąsiaurio reikšmė nėra vien energetinė, nes tai ir platesnis tarptautinės prekybos koridorius.

    Po išpuolių Ras Lafane

    Energetikos sektoriaus spaudimą pastaruoju metu sustiprino išpuoliai prieš Ras Lafano infrastruktūrą, po kurių buvo apgadinti du SGD gamybos įrenginiai. Kataras skaičiuoja, kad eksportiniai pajėgumai dėl to laikinai sumažėjo apie 17 proc., o pilnas dviejų apgadintų įrenginių remontas, anot pareigūnų, gali užtrukti apie trejus metus.

    Taip pat nurodyta, kad vieno apgadinto dujų į skystus produktus perdirbimo įrenginio remontas turėtų būti užbaigtas 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Tuo pat metu Kataras teigia, jog neapgadinti Ras Lafano įrenginiai galėtų grįžti į įprastą režimą per kelias savaites, kai tik laivyba per Hormūzą normalizuotųsi.

    Šie sutrikimai atsiliepė ir šalies ekonomikai: oficialūs duomenys rodo, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį Kataro bendrasis vidaus produktas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, smuko 7 proc. Tokia dinamika pabrėžia, kiek stipriai valstybės pajamos ir augimas priklauso nuo energijos eksporto ir infrastruktūros patikimumo.

    52 mlrd. eurų vertės investicijų kryptys

    Tuo pačiu Kataras pristatė ir platesnę ekonomikos bei investicijų strategijos pertvarką. Niujorke vykusio Kataro ekonomikos forumo metu šalies ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras šeichas Mohammed bin Abdulrahman Al Thani paskelbė apie naują investicijų ir ekonomikos augimo valdymo platformą „Doha Investment“.

    Kartu įvardytas daugiau kaip 52 mlrd. eurų vertės projektų ir investicinių galimybių paketas per artimiausius penkerius metus. Iš jų apie 33,5 mlrd. eurų sudarytų nauji infrastruktūros projektai, įskaitant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystes, o apie 19,6 mlrd. eurų planuojama pritraukti į nekilnojamojo turto ir svetingumo projektus.

    „Doha Investment“ paskirtis skiriasi nuo naujų projektų programos: platforma įkurta valdyti ir auginti Qatar Investment Authority vidaus portfelį. Kataro prekybos ir pramonės ministras šeichas Faisal bin Thani Al Thani paskirtas šios platformos vadovu ir valdybos pirmininko pavaduotoju.

    Platforma iš pradžių prižiūrės 45 bendroves, kurios, Kataro vertinimu, sudaro maždaug trečdalį Qatar Investment Authority turto. Tarp portfelio įmonių minimos „Qatar Airways“, QNB, Ooredoo, Qatari Diar, Katara Hospitality ir Hassad Food, o veikla apima finansus, logistiką, telekomunikacijas, technologijas, nekilnojamąjį turtą, maisto tiekimo grandines ir žemės ūkį.

    Analitikai paprastai tokias pertvarkas sieja su platesne Persijos įlankos šalių kryptimi mažinti priklausomybę nuo vienos pajamų rūšies ir aktyviau įdarbinti suvereniųjų fondų kapitalą šalies viduje. Kataro atveju tai įgauna papildomą svorį dėl energijos tiekimo grandinės pažeidžiamumo ir geopolitinių rizikų, kurios gali turėti tiesioginį poveikį tiek eksportui, tiek valstybės biudžetui.

  • „Air Up“ fenomenas sprogo „TikTok“: kaip buteliukas be cukraus pritraukė „PepsiCo“ pinigus

    „Air Up“ fenomenas sprogo „TikTok“: kaip buteliukas be cukraus pritraukė „PepsiCo“ pinigus

    Virusinis hitas, virtęs verslu

    Per kelerius metus „Air Up“ tapo vienu ryškiausių socialinių tinklų fenomenų Europoje: „TikTok“ platformoje skaičiuojama daugiau nei 12 mln. įrašų, o turinys renka milijardus peržiūrų. Tuo pat metu „Instagram“ influenceriai demonstruoja buteliukus ir jų priedus milijonams sekėjų.

    Įmonė teigia, kad nuo starto pardavė daugiau nei 15 mln. buteliukų ir per 200 mln. keičiamų kapsulių. Tokie skaičiai rodo, jog tai ne vien trumpalaikė mada, o bandymas kurti įprotį ir pakartotinį pirkimą.

    Kaip veikia „skonio“ triukas?

    Iš pirmo žvilgsnio „Air Up“ gali priminti dar vieną daugkartinį vandens buteliuką, tačiau jo idėja paremta kvapo ir skonio sąsajomis. Ant buteliuko viršaus tvirtinamos kapsulės skirtos sukurti skonio pojūtį vien per kvapą, nors geriamas yra paprastas vanduo.

    Tokie sprendimai pataiko į platesnę tendenciją: vartotojai vis dažniau ieško būdų mažinti cukraus vartojimą, bet kartu nenori atsisakyti įvairovės. Sveikatos institucijos taip pat pabrėžia reguliaraus skysčių vartojimo svarbą, nors konkretūs rekomenduojami kiekiai skiriasi pagal amžių, fizinį aktyvumą ir klimatą.

    „Mes egzistuojame tam, kad žmonės gertų daugiau vandens“, – sakė „Air Up“ vadovė Cristina Kenz.

    „Tai darome be cukraus ir be dirbtinių priedų: tik vanduo ir lengvas užuominos pojūtis, kuris suteikia malonumą“, – teigė ji.

    Nuo triukšmo iki įpročio

    C. Kenz, anksčiau dirbusi su greito vartojimo prekių ženklais, tarp jų ir „PepsiCo“, akcentuoja, kad socialinių tinklų sukelta banga dar nereiškia ilgalaikės sėkmės. Jos teigimu, „Air Up“ kelias turi tris fazes: dėmesio bumas, virusiškumas ir įpročio formavimas.

    Didžiausias iššūkis, pasak vadovės, yra ne vien pritraukti pirkėją, o pasiekti, kad jis grįžtų kasdien ir nuolat pirktų kapsules. Būtent todėl įmonė daugiau investuoja į pakartotinio naudojimo modelį, o ne vien į vienkartines kampanijas.

    Kodėl investuotojai patikėjo?

    Į „Air Up“ investavo ir žinomi vardai, tarp jų aktoriai Ashton Kutcher ir Mila Kunis, taip pat „PepsiCo“. Tokie investuotojai dažniausiai vertina ne vien produkto idėją, bet ir galimybę sukurti ilgalaikį vartojimo įprotį bei globaliai mastelį turintį platinimą.

    Pati bendrovė pabrėžia prieinamumą: ji mini apie 15 000 prekybos taškų, kuriuose galima rasti produktų. Logika paprasta: kuo lengviau įsigyti, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus naudos sistemą nuolat, o ne tik trumpą laiką po virusinio pirkimo.

    Kas toliau: plėtra, bet be skubėjimo

    Šiuo metu „Air Up“ prioritetu įvardija keturias pagrindines rinkas: Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Jungtinę Karalystę. Vietoje agresyvios ekspansijos įmonė siekia išsigryninti modelį, kuris užtikrintų stabilų pakartotinį vartojimą.

    Kalbėdama apie galimą debiutą biržoje, vadovė pabrėžė, kad tai nėra artimiausias tikslas, tačiau hipotetiškai pirmenybę teiktų Europai, o ne JAV. Tuo pat metu įmonė sulaukia užklausų dėl bendradarbiavimo ir iš kitų rinkų, įskaitant Japoniją, Vietnamą, Meksiką ir Pietų Korėją.

  • Degalų kainų rekordai ES: kur už benziną sumokate daugiausia mokesčių ir kodėl?

    Degalų kainų rekordai ES: kur už benziną sumokate daugiausia mokesčių ir kodėl?

    Degalų kainos Europos Sąjungoje pastarosiomis savaitėmis pasiekė rekordines aukštumas, o didelę galutinės benzino kainos dalį sudaro mokesčiai. Europos Komisijos stebima svertinė ES „Euro-super 95“ benzino kaina rugsėjo 14 dieną pakilo iki 2,063 euro už litrą – aukščiausio lygio nuo 2005 metais renkamų duomenų pradžios.

    Kainų šuolį skatino keli veiksniai vienu metu. Energijos tiekimo grandines sukrėtė konfliktas Irano regione, dėl kurio sutriko srautai per Hormūzo sąsiaurį, o naftos rinkoje pabrango „Brent“ rūšies nafta. Prie spaudimo prisidėjo ir perdirbėjų maržos, kurios, Europos Centrinio Banko ekspertų vertinimu, euro zonoje pastebimai didino tiek benzino, tiek dyzelino kainą.

    Kaip susidaro mokesčiai

    Didžiojoje dalyje ES valstybių benzino mokesčių sąskaita susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmiausia taikomas akcizas, kuris paprastai yra fiksuotas mokestis už litrą ir automatiškai nedidėja kartu su naftos kaina, nors kai kur papildomai taikomi anglies dioksido ar kiti aplinkosauginiai mokesčiai.

    Antra dalis – pridėtinės vertės mokestis, skaičiuojamas nuo galutinės kainos, į kurią jau įtraukti akcizai ir kiti priedai. Tai reiškia, kad vairuotojai moka PVM ir nuo akcizo, todėl galutinis mokestinis „svoris“ išauga net ir tais atvejais, kai akcizas nekinta.

    Europos Komisijos duomenimis, visoje ES mokesčiai vidutiniškai sudarė 0,976 euro už litrą, arba 47,3 proc. galutinės benzino kainos. Septyniose valstybėse mokesčiai viršijo 1 euro ribą, todėl beveik kas antras centas degalinėje keliauja į biudžetą.

    10 valstybių, kur mokesčiai didžiausi

    Didžiausią mokestinę naštą už litrą benzino, Europos Komisijos skelbiamais skaičiais, turėjo Nyderlandai – 1,270 euro. Šioje šalyje ypač aukštas akcizas, o papildomai taikomas mokestis strateginėms naftos atsargoms, prie kurio prisideda ir 21 proc. PVM.

    Antroje vietoje – Danija, kur mokesčiai siekė 1,230 euro už litrą. Nors Danijoje benzino kaina buvo pati didžiausia ES, mokesčių dalį didino ne tik PVM, bet ir keli skirtingi energetiniai bei taršos mokesčiai, įskaitant anglies dioksido komponentą.

    Toliau rikiavosi Suomija su 1,193 euro mokesčiais ir Vokietija su 1,179 euro. Suomijoje išsiskiria aukštas 25,5 proc. PVM tarifas, o Vokietijoje, be energijos mokesčio, reikšmingą dalį sudaro anglies dioksido kainodara, kuri į galutinę kainą įneša papildomą priedą.

    Į didžiausių mokesčių penketuką taip pat pateko Graikija, kur bendra mokesčių suma siekė 1,133 euro už litrą ir sudarė apie 52,5 proc. kainos degalinėje. Prancūzijoje ir Italijoje mokesčiai buvo panašaus lygio – atitinkamai 1,052 ir 1,049 euro, tačiau šių šalių praktika skyrėsi dėl skirtingų sprendimų laikinai koreguoti dyzelino apmokestinimą.

    Dešimtuką užbaigė Portugalija, Estija ir Latvija, kur mokesčiai siekė atitinkamai 0,978, 0,963 ir 0,960 euro už litrą. Portugalijoje svarbią dalį sudaro anglies dioksido mokestis, o Latvijoje ir kai kuriose kitose šalyse papildomai prisideda įmokos, skirtos privalomoms strateginėms naftos atsargoms finansuoti.

    Ką tai reiškia vairuotojams

    Rekordinės kainos rodo, kad degalų čekį lemia ne tik naftos barelio kaina, bet ir perdirbimo maržos, mokesčių struktūra bei PVM tarifai. Praktikoje tai reiškia, kad net ir stabilizavusis naftos kainoms galutinė kaina gali išlikti aukšta, jei brangūs perdirbimo pajėgumai ar dideli mokestiniai komponentai nesikeičia.

    Kita vertus, kai kurios valstybės taiko laikinas priemones, kurios sumažina šuolių poveikį, pavyzdžiui, automatiškus mechanizmus, grąžinančius dalį papildomai surenkamo PVM. Tačiau bendra ES kryptis, susijusi su taršos mažinimu ir klimato politika, reiškia, kad anglies dioksido kainodara ir toliau liks reikšmingu degalų kainos veiksniu.