CP v2

Blog

  • Iki 95 proc. paramos būsto pritaikymui: viena klaida gali kainuoti visą kompensaciją

    Būsto pritaikymas žmogui, turinčiam judėjimo negalią, dažnai kainuoja brangiai, tačiau dalį išlaidų gali padengti valstybės finansuojamos programos, skirtos architektūrinių kliūčių šalinimui. Tokia parama paprastai skiriama ne estetiniam remontui, o konkrečioms priemonėms, kurios realiai didina savarankiškumą ir saugumą namuose.

    Didžiausias finansavimo intensyvumas gali siekti iki 95 proc. tinkamų išlaidų, tačiau pareiškėjui įprastai tenka prisidėti mažiausiai 5 proc. savo lėšomis. Be to, taikomos ir maksimalios sumos „lubos“, kurios priklauso nuo nustatytų taisyklių ir praktikoje dažnai ribojamos metinių biudžetų savivaldybėse.

    Kam skiriama parama?

    Parama nukreipta į darbus, kurie pašalina konkrečias kliūtis būste ar prie jo ir leidžia žmogui saugiai judėti. Vertinant paraišką svarbu pagrįsti, kad planuojami pakeitimai tiesiogiai sprendžia kasdienes judėjimo, higienos ar patekimo į būstą problemas.

    Dažniausiai finansuojamas vonios ir tualeto pritaikymas, pavyzdžiui, vonios keitimas į be slenksčio įrengtą dušą, saugos turėklų montavimas ar sanitarinės įrangos pritaikymas. Taip pat gali būti kompensuojami darbai, susiję su durų angų platinimu, slenksčių šalinimu ir neslidžių dangų įrengimu.

    Kita dažna kryptis yra patekimo į pastatą sprendimai, tokie kaip pandusai, rampos ar specialūs keltuvai. Tokie projektai dažnai reikalauja tikslaus techninio pagrindimo ir suderinimų, ypač kai darbai atliekami daugiabutyje.

    Kas nekompensuojama?

    Vienas svarbiausių principų yra tai, kad parama paprastai neskiriama darbams, kurie atliekami tik dėl atnaujinimo ar grožio. Pavyzdžiui, sienų dažymas, tapetavimas ar plytelių keitimas be tiesioginio pritaikymo poreikio dažniausiai laikomi netinkamomis išlaidomis.

    Taip pat paprastai nekompensuojamas įprastinės buitinės technikos įsigijimas, net jei jis palengvintų kasdienybę. Vertinant tinkamumą dažniausiai žiūrima, ar priemonė yra specialiai skirta barjerams šalinti, o ne įprastam namų ūkio atnaujinimui.

    Viena klaida, kuri kainuoja brangiai

    Dažniausiai pareiškėjams pakiša koją pernelyg anksti pradėti darbai. Jei medžiagos nupirktos ar remontas pradėtas iki oficialaus sprendimo ir sutarties pasirašymo, tokios išlaidos neretai pripažįstamos netinkamomis ir nekompensuojamos.

    „Svarbiausia taisyklė paprasta: darbus pradėkite tik tada, kai pasirašyta finansavimo sutartis, kitaip išlaidos gali būti negrąžinamos“, – pabrėžia programų administravimo praktika.

    Kad rizika būtų mažesnė, paraiškoje verta pateikti aiškų darbų aprašą, pagrįstą sąmatą ir medicininius dokumentus, patvirtinančius judėjimo funkcijos ribojimus. Praktikoje taip pat padeda kuo anksčiau kreiptis dėl finansavimo, nes lėšos dažnai skirstomos iki tol, kol išnaudojamas metinis biudžetas.

  • Vinilinės ar laminuotos? Grindų pasirinkimas, kuris vėliau kainuoja brangiausiai

    Grindys, kurios lemia viską

    Tinkamos grindys dažnai nulemia ne tik interjero vaizdą, bet ir kasdienį komfortą, triukšmo lygį bei remonto ilgaamžiškumą. Ilgus metus populiariausias pasirinkimas daugelyje būstų buvo laminuotos grindys, vertinamos dėl palyginti nedidelės kainos ir greito montavimo.

    Tačiau rinkoje vis labiau įsitvirtina vinilinės dangos, ypač LVT ir standaus mineralinio branduolio SPC tipo sprendimai. Nors pradinė investicija dažniausiai didesnė, vinilas neretai išsprendžia tas problemas, kurios laminatą paverčia rizikingesniu pasirinkimu.

    Kur vinilas lenkia laminatą

    Didžiausias vinilinių grindų pranašumas yra atsparumas vandeniui: kokybiški SPC sprendimai praktiškai nereaguoja į drėgmę, todėl mažėja rizika po išsiliejimų ar buitinės technikos gedimų. Tuo metu laminuotos grindys, ypač su HDF pagrindu, ilgesnio kontakto su vandeniu gali neatlaikyti, o išbrinkusios siūlės dažnai reiškia neišvengiamą keitimą.

    Kitas svarbus aspektas yra šiluminės savybės, ypač jei būste įrengtas grindinis šildymas. Plonesnės ir tankesnės vinilinės grindys paprastai turi mažesnę šiluminę varžą, todėl šiluma perduodama greičiau, o sistema reaguoja operatyviau į termostato pokyčius.

    Kasdienybėje ryškiai jaučiasi ir akustika: laminatas dažnai sukuria vadinamąjį aido efektą, kai žingsniai skamba kietai ir garsiai. Vinilinė danga dėl savo elastingumo paprastai geriau slopina smūginį triukšmą, todėl patalpose būna tyliau.

    Ką būtina įvertinti prieš perkant

    Vinilinės grindys turi ir „kaprizų“, kurie neretai paaiškėja tik montavimo metu. Dėl mažesnio storio jos labiau išryškina pagrindo nelygumus, todėl prastas paruošimas gali baigtis deformacijomis arba jungčių pažeidimais, o tai reikštų papildomas išlaidas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į konkrečią vinilo rūšį: standaus branduolio SPC dangos paprastai yra stabilesnės, mažiau jautrios temperatūros svyravimams ir sunkių baldų poveikiui. Minkštesni LVT sprendimai kai kuriais atvejais gali būti jautresni įspaudams ar intensyviam saulės kaitinimui.

    Renkantis tarp laminato ir vinilo, lemiami kriterijai dažniausiai yra biudžetas ir patalpų paskirtis. Laminuotos grindys gali būti racionalus sprendimas sausesnėse erdvėse, kai norisi greito remonto, o vinilas dažniau atsiperka ten, kur svarbi drėgmės tolerancija, tyla ir efektyvus grindinis šildymas.

  • Šis riebalas bulvėms kepti daro stebuklus: traški plutelė ir mažiau riebalų

    Bulves dažniausiai verdame, kepame orkaitėje ar sutriname į košę, tačiau ypač gerą rezultatą duoda trumpas apvirimas prieš kepimą keptuvėje. Tokiu būdu bulvės greičiau apskrunda ir paprastai sugeria mažiau riebalų, nes jų paviršius būna stabilesnis, o vidus jau apšilęs.

    Geriausiai tinka tvirtesnės, mažiau krakmolingos bulvės, kurios neverdant greitai neištižta ir lengviau išlaiko formą. Apvirtos skiltelės ar kubeliai kepant nesubyra, todėl galima išgauti tolygų apskrudimą ir traškią plutelę.

    Kurį riebalą rinktis?

    Trumpam kepimui aukštesnėje temperatūroje dažnai pasirenkamas kokosų aliejus. Jis turi švelnų aromatą ir dėl didesnio sočiųjų riebalų rūgščių kiekio paprastai yra stabilesnis kaitinant, todėl tinka, kai norisi greitai apskrudinti bulves keptuvėje.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad sotieji riebalai turėtų sudaryti ribotą raciono dalį, todėl kokosų aliejų verta laikyti kaip įvairovę, o ne kasdienį pagrindinį riebalą. Kasdieniam naudojimui dažniau rekomenduojami nesočiųjų riebalų šaltiniai, o kepant svarbiausia neperkaitinti riebalų ir vengti svilinimo.

    Didžiausia klaida prieš kepimą

    Esminė taisyklė po apvirimo yra bulves kruopščiai nusausinti. Drėgmė atšaldo riebalą, todėl bulvės vietoje skrudinimo gali pradėti troškintis, o plutelė nesusidarys taip greitai, kaip tikimasi.

    Ne mažiau svarbu bulvių neperkrauti keptuvėje. Jei gabalėliai sugula per tankiai ir nesiliečia su įkaitusiu dugnu, jie kaista netolygiai, ilgiau minkštėja ir apskrudimas būna silpnesnis.

    Kaip išgauti traškią plutelę

    Bulves apvirkite tik iki lengvo minkštumo, kai peilis sminga su nedideliu pasipriešinimu. Tada kepkite plačioje, storesnio dugno keptuvėje, geriausia viena eile, o jei reikia, kepkite partijomis.

    Kepkite vidutiniškai stiprioje kaitroje ir apverskite kas kelias minutes, kad apskrustų tolygiai. Prieskonius patogiau berti kepimo pabaigoje, kad jie mažiau svilėtų, o bulvės išlaikytų švaresnį, traškesnį paviršių.

    Tokios bulvės ypač tinka su keptu kiaušiniu, žuvimi, orkaitėje kepta vištiena ar jogurtiniu česnakiniu padažu. Krapus galima keisti petražolėmis, o aitrumą reguliuoti čili ar džiovintu česnaku.

  • Lenkijoje aptiko milžinišką valgomą grybą: iš vieno vaisiakūnio – net keliolika kotletų

    Lenkijoje rasta milžiniška lauko „kamuolį“ primenanti valgomųjų grybų rūšis – didžioji kalvatija (Calvatia gigantea), dažnai vadinama ir milžinišku pūkuotuoju grybapūkiu. Šis grybas neturi įprastos kepurėlės ar koto, nes vaisiakūnis auga tiesiai iš žemės ir gali pasiekti įspūdingą dydį.

    Grybų žinovai pabrėžia, kad nors taksonomijoje dėl pavadinimų pasitaiko painiavos, virtuvėje tai turi mažiau reikšmės. Daug svarbiau, kad vienas didelis vaisiakūnis gali tapti itin „produktyviu“ ingredientu ir užtekti keliems patiekalams, pavyzdžiui, keliolikai keptų riekelių ar kotletų alternatyvų.

    Kur dažniausiai randama?

    Fotografas ir grybų žinovas Piotras Krzyśka, bendradarbiaujantis su Fungarium asociacija, teigia šią rūšį aptinkantis įvairiose vietose. Pasak jo, didžiųjų kalvatijų pasitaiko ir miesto žaliosiose zonose, ir atviresnėse gamtinėse teritorijose.

    „Dažnai jas randu, pavyzdžiui, Cytadela parke Poznanėje, taip pat apaugusiuose miškų pakraščiuose, fortų teritorijose, bet ir pievose bei ganyklose“, – sakė Piotras Krzyśka.

    Didžiajai kalvatijai palankiausias derlingas, organinėmis medžiagomis turtingas dirvožemis, todėl ji gali pasirodyti vejose, parkuose, soduose, krūmynuose ir pievose. Dažniausias sezonas tęsiasi nuo vasaros iki rudens, o vaisiakūniai kai kada užauga iki kelių dešimčių centimetrų skersmens.

    Kada grybas tinkamas valgyti?

    Virtuvėje tinka tik jauni vaisiakūniai, kurių vidus yra vienodai baltas ir tvirtas. Kai minkštimas pradeda gelsti ar ruduoti, toks grybas jau nebeturėtų keliauti į lėkštę, nes tai ženklas, kad prasidėjo sporų formavimasis ir keičiasi tekstūra bei skonis.

    Šis atpažinimo kriterijus itin svarbus ir dėl saugumo, nes pernokęs vaisiakūnis praranda kulinarinę vertę. Be to, renkant grybus rekomenduojama būti tikriems dėl rūšies, nes grybų „balti kamuoliai“ gamtoje gali būti painiojami su kitais, ne visada tinkamais vartoti radiniais.

    Kaip ją ruošti virtuvėje?

    Eksperto teigimu, didžioji kalvatija suteikia daug kulinarinių galimybių, tačiau jos skonis yra švelnus, todėl svarbiausia tampa prieskoniai ir marinavimas. Grybo minkštimas lengvai sugeria skonius, todėl dažnai lyginamas su daržovėmis, kurios „neša“ prieskonius, pavyzdžiui, baklažanu.

    „Ją galima pjaustyti riekelėmis ir kepti džiūvėsėliuose kaip karbonadą arba naudoti kaip picos pagrindą, bet jai reikia ryškaus marinato“, – sakė Piotras Krzyśka.

    Praktikoje riekeles dažnai patariama įtrinti aliejumi, įdėti česnako, druskos, pipirų, saldžios ar rūkytos paprikos, džiovintų žolelių, o ryškesniam skoniui galima naudoti ir šiek tiek sojų padažo bei citrinos sulčių. Po maždaug 20–30 minučių marinavimo grybas tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grotelių.

  • Ukrainietiškos kefyro paplotėlės be mielių: minkštos kaip bandelės ir paruošiamos per valandą

    Ukrainoje populiarios paplotėlės, dažnai vadinamos koržikais, turi daugybę versijų: vienos būna saldžios, kitos sūrios, kepamos orkaitėje arba greitai iškepamos keptuvėje. Šis variantas ypač patogus, kai norisi greitesnio sprendimo pusryčiams ar vakarienei ir namuose nėra laiko laukti, kol pakils mielinė tešla.

    Šių paplotėlių purumą užtikrina kefyro rūgšties ir sodos reakcija. Susidarantys oro burbuliukai tešloje veikia kaip natūralus kildinimas, todėl paplotėliai gražiai iškyla net be mielių, o viduje išlieka minkšti.

    Kas lemia purumą?

    Kefyras turi pieno rūgšties, todėl sumaišius jį su soda tešloje prasideda cheminė reakcija, išskirianti anglies dioksidą. Dėl to tešla lengviau „užsipildo“ oru, o kepant susiformuoja švelni, purus trupinys.

    Svarbu nepadauginti miltų: kuo tešla minkštesnė, tuo paplotėliai bus švelnesni. Jei miltų bus per daug, kepinys gali tapti sausas ir kietesnis, net jei iš išorės atrodys gerai iškepęs.

    Dažniausios klaidos kepant

    Paplotėlių nereikėtų kočioti pernelyg plonai: optimalus storis apie 1 centimetrą. Plonesni greičiau išsausėja, o per storus kepant gali būti sunkiau tolygiai iškepti, ypač jei karštis per didelis.

    Kepant geriausia rinktis vidutinę kaitrą: taip paplotėliai spės iškepti iki galo, o paviršius neapskrus per greitai. Iškepusius paplotėlius pravartu pridengti švariu rankšluosčiu, kad ilgiau išliktų minkšti.

    Ingredientai ir paruošimas

    Šiam receptui prireiks apie 500 mililitrų kefyro, 1 kiaušinio, maždaug 600–700 gramų kvietinių miltų, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 1 arbatinio šaukštelio cukraus ir pusės arbatinio šaukštelio druskos. Kepimui tiks neutralaus skonio aliejus, pilamas plonu sluoksniu.

    Kefyrą verta išimti iš šaldytuvo maždaug 30 minučių prieš gaminimą, kad sušiltų. Tuomet jis maišomas su kiaušiniu, soda, cukrumi ir druska, o miltai beriami palaipsniui, kol gaunama minkšta, tik lengvai prie rankų limpanti tešla.

    Tešlą reikėtų palaikyti apie 30 minučių, uždengus dubenį rankšluosčiu. Po to ji dalijama į 5–6 dalis, kiekviena dalis iškočiojama iki maždaug 1 centimetro storio, o paviršiuje padaromi keli negilūs įpjovimai, kad kepant paplotėliai gražiau „dirbtų“.

    Įkaitintoje keptuvėje paplotėliai kepami po vieną, po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo dydžio ir kaitros. Iškeptus geriausia dėti į lėkštę ir laikyti pridengtus, kad neišdžiūtų, o patiekti galima vietoj duonos su sūriais, užtepėlėmis ar šiltais patiekalais.

  • Triukas su varške ir kiaušiniu: švelnūs tinginių virtinukai per 10 min., bet yra viena klaida

    Ieškote greitos vakarienės ar pietų idėjos, kuri primintų vaikystę, bet tiktų ir aktyvesnį gyvenimo būdą pasirinkusiems? Tinginių virtinukai iš varškės ir kiaušinio tebėra vienas paprasčiausių patiekalų, o baltymų kiekį galima padidinti patiekiant juos su natūraliu tirštu jogurtu.

    Pagrindinė sėkmės taisyklė čia labai paprasta: svarbu nepadauginti miltų. Kai tešla limpa prie rankų, natūraliai norisi berti dar, tačiau kuo daugiau miltų, tuo virtinukai būna kietesni ir mažiau purūs.

    Geriausiai tinka varškė brikete, pusiau riebi arba riebi, nes ji paprastai būna sausesnė ir stabilesnės konsistencijos. Varškė indeliuose dažnai turi daugiau drėgmės, todėl tešla greičiau skystėja ir ima reikalauti papildomų miltų.

    Dar viena dažna klaida yra ilgas minkymas. Varškę, kiaušinį ir miltus užtenka tik greitai sujungti į minkštą tešlą, kad vėliau išvirtę virtinukai netaptų guminiai.

    Kaip paruošti, kad pavyktų

    Masę patogiau formuoti miltais pabarstytoje darbo vietoje, o ne papildomai berti miltus į pačią tešlą. Taip lengviau suvaldyti lipnumą išlaikant švelnią, lengvą struktūrą.

    Suformuotą tešlą verta dalinti į dvi dalis, iš kiekvienos greitai sukti volelius ir supjaustyti nedideliais gabalėliais. Virti rekomenduojama pasūdytame vandenyje trumpai, apie 1 minutę nuo momento, kai virtinukai iškyla į paviršių.

    Baltymų daugiau be pastangų

    Tradicinis patiekimas su sviestu, cukrumi ir cinamonu išlieka klasika, tačiau norint sotesnio varianto dalį saldumo galima perkelti į priedus. Tirštas natūralus jogurtas, pavyzdžiui, „Skyr“, suteikia kremiškumo ir padeda padidinti baltymų kiekį, nekeičiant paties recepto esmės.

    Ruošiant namuose verta prisiminti ir maisto saugą: kiaušinis turi būti gerai termiškai apdorotas, todėl virtinukų negalima palikti vos pašildytų. Trumpas, bet tikslus virimo laikas užtikrina ir skonį, ir tinkamą konsistenciją.

  • Geriausias pasaulio tiramisu išrinktas Italijoje: komisiją pribloškė, kas tapo nugalėtoju

    Savaitgalį Trevizo miestas Italijoje gyveno tiramisu nuotaikomis: finale susirinkę desertų entuziastai varžėsi dėl Tiramisù World Cup titulų. Renginys, prasidėjęs kaip vietinė iniciatyva, per kelerius metus tapo tarptautiniu reiškiniu, sutraukiančiu dalyvius iš skirtingų žemynų.

    Trevizas laikomas istorine tiramisu gimtine, nes būtent čia XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje restorane „Le Beccherie“ buvo suformuota šiandien klasika tapusi deserto versija. Dėl šios priežasties būtent Trevize kasmet rengiami finalai, o komisija ypatingą dėmesį skiria tradicijai ir technikai.

    Kas laimėjo klasikinėje kategorijoje?

    Šių metų prestižiškiausioje, tradicinio recepto kategorijoje pagrindinis apdovanojimas iškeliavo už Atlanto. Geriausiu klasikiniu tiramisu pripažintas 51 metų Marcos Muzzi iš San Paulo, kuris kasdien dirba bitininku.

    Tradicinėje kategorijoje taisyklės itin griežtos: leidžiama naudoti tik šešis ingredientus, tarp jų savoiardi sausainius, maskarponę, kiaušinius, kavą, cukrų ir nesaldintą kakavą. Organizatorių teigimu, brazilą į viršų iškėlė nepriekaištinga technika, tiksli kremo konsistencija ir skonių balansas, kurį jis tobulino daugiau nei dvejus metus.

    Autoriškas tiramisu liko Italijoje

    Autoriško recepto kategorijoje pergalė liko Italijoje. Nugalėtoju tapo 53 metų Ciro Tomassini iš Vičencos, kuris komisiją sužavėjo ne tik skoniu, bet ir pateikimu.

    Jo tiramisu buvo suformuotas kaip avilys, o klasikiniai skoniai papildyti aviečių musu, baltojo šokolado akcentais ir citrininiu medumi. Pats dalyvis pabrėžė, kad medaus motyvai ir avilio forma jam buvo būdas priminti apie gamtos svarbą ir būtinybę saugoti bites.

    Kodėl varžybos išskirtinės?

    Tiramisù World Cup išsiskiria tuo, kad tai mėgėjų čempionatas: dalyvauti gali tik žmonės, kurie profesionaliai nedirba konditerijoje ar gastronomijoje. Šiemet turnyre varžėsi 320 atrinktų dalyvių, kurie į finalą pateko po atrankų, vykusių įvairiuose miestuose, įskaitant San Paulą ir Vankuverį.

    Finalininkai gyvai gamino desertą per 40 minučių, o jų darbą vertino 130 teisėjų. Komisija vertino ne vien skonio balansą, bet ir desertų pateikimą, darbo švarą bei struktūrą, o teisėjai prieš vertinimą turėjo išlaikyti internetinį žinių testą apie tiramisu istoriją ir gaminimo principus.

    Renginys pritraukė ir gausią publiką: Trevize lankytojams buvo patiekta daugiau nei 15 000 porcijų tiramisu, kurias paruošė ankstesnių metų čempionai. Organizatoriai pabrėžia, kad būtent toks atviras formatas ir aiškios taisyklės kasmet augina susidomėjimą ir kelia deserto kultūrą į naują lygį.

  • Bankai prieš DI botus: agentiniai asistentai kelia naują grėsmę indėliams ir rinkoms

    Bankai prieš DI botus: agentiniai asistentai kelia naują grėsmę indėliams ir rinkoms

    Kas yra agentinis DI ir kodėl jis kelia nerimą?

    Finansų sektorius sparčiai bando agentinį dirbtinį intelektą, tai yra DI asistentus, kurie gali veikti savarankiškai siekdami tikslo, o ne tik vykdyti vienkartines komandas. Tokie sprendimai jau diegiami kaip pagalbininkai apsipirkimui, investavimui, sąskaitų apmokėjimui ar pasiūlymų paieškai.

    Ekspertai įspėja, kad autonomija keičia rizikos pobūdį: klaida ar neteisinga prielaida gali virsti grandinine reakcija. Skirtumas tas, kad sprendimai būtų priimami greičiau nei žmogus spėtų juos patikrinti, o pasekmės galėtų persimesti per visą rinką.

    Indėlių „perbėgimo“ scenarijus

    Vienas dažniausiai minimų pavojų yra staigus indėlių perkėlimas iš vieno banko į kitą, jei agentiniai asistentai automatiškai ieškotų geriausios grąžos. Kai tokį veiksmą vienu metu atliktų daug klientų, net ir sveikas bankas galėtų patirti likvidumo įtampą.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad panašūs procesai ir be DI jau yra vykę, o skaitmeniniai kanalai paspartino pinigų judėjimą. Agentinis DI šį greitį dar padidintų, nes sprendimus priimtų ne tūkstančiai žmonių, o tūkstančiai automatizuotų veikėjų, remdamiesi panašiomis taisyklėmis.

    2023 metais Jungtinėse Valstijose žlugus Silicon Valley Bank, viena priežasčių buvo itin spartus indėlių atsiėmimas. Finansų rinkose tai tapo priminimu, kad pasitikėjimas ir informacijos sklaida gali lemti banko stabilumą, o automatizuoti sprendimai tokias bangas gali sustiprinti.

    Rinkų „bandos“ efektas ir prekybos rizikos

    Kitas sisteminis pavojus siejamas su investavimu ir prekyba rinkose. Jei daug institucijų ar mažmeninių investuotojų naudotų panašius modelius, duomenų šaltinius ar to paties tiekėjo sprendimus, jie galėtų priimti labai panašius sprendimus tuo pačiu metu.

    Toks sinchroniškumas didina vadinamąjį bandos efektą, kai kapitalas staiga plūsta į tą pačią kryptį ir išpučia kainas arba sukelia staigų nuosmukį. Ekonomistai ir rizikos valdymo ekspertai pabrėžia, kad sisteminė rizika atsiranda ne tik dėl vieno neteisingo sprendimo, bet ir dėl to, kad daug dalyvių klysta vienu metu.

    Rinkos dalyviai taip pat eksperimentuoja su agentiniu DI signalų paieškai ir automatizuotoms rekomendacijoms. Apklausos rodo, kad dalis turto valdytojų jau suteikia DI autonominę arba pusiau autonominę teisę daryti įtaką prekybos sprendimams, o tai didina poreikį aiškiai apibrėžti kontrolę ir atsakomybę.

    Kas atsako už klaidas ir nuostolius?

    Didžiausia praktinė problema, kurią įvardija finansų rinkos dalyviai, yra atsakomybės klausimas. Jei agentinis asistentas nupirktų ne tai, ko prašė vartotojas, ar priimtų žalingą investicinį sprendimą, neaišku, kas turėtų atlyginti nuostolius: vartotojas, bankas, platforma, DI modelio tiekėjas ar prekybininkas.

    Finansų sektoriaus apklausos rodo, kad sutarimo čia nėra, o atsakomybės modelis dažnai priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir sutartinių sąlygų. Tai reiškia, kad agentinio DI plėtra greičiausiai lenks teisinį aiškumą, o ginčai dėl kaltės gali tapti nauja kasdienybe.

    „Atsakomybė agentinio DI atveju yra tikras minų laukas“, – sakė DI valdymo srityje dirbantis ekspertas Samas Greenas.

    Ne tik klaidos, bet ir kibernetinės atakos

    Riziką didina ir tai, kad agentiniai sprendimai gali turėti prieigą prie mokėjimų, sąskaitų ar prekybos paskyrų. Kibernetinio saugumo specialistai perspėja: jei toks agentas būtų perimtas ar apgautas, jis galėtų tapti įsibrovėlio įrankiu organizacijos viduje.

    Tokiu atveju žala galėtų būti itin greita, nes agentas pats vykdytų veiksmus, o sukčiams pakaktų nukreipti jo tikslą. Finansų sektorius laikomas vienu patraukliausių taikinių organizuotam nusikalstamumui, todėl didėjant automatizacijai augs ir spaudimas saugumo standartams.

    Reguliuotojai atsilieka nuo tempo

    Reguliuotojai pripažįsta, kad DI diegimo tempas kelia iššūkių priežiūrai. JK finansų rinkos priežiūros apklausos rodo, kad agentinis DI per kelerius metus iš nišinės temos tapo bandoma ar diegiama praktika daugelyje įmonių, nors dažnai dar riboto masto.

    Diskusijose vis dažniau keliama mintis apie technines saugiklio priemones, kurios leistų sustabdyti automatizuotą prekybą ar mokėjimus, jei modeliai pradėtų elgtis netikėtai. Tuo pat metu pasaulyje išsiskiria reguliavimo kryptys: Europos Sąjunga pasirinko rizika grįstą DI reglamentavimo modelį, o kitose jurisdikcijose požiūriai įsikišimą gerokai atsargesni.

    Finansų sektoriui tai reiškia paprastą dilemą: agentinis DI žada efektyvumą ir augimą, tačiau kartu reikalauja naujo lygio kontrolės, testavimo ir atsakomybės taisyklių. Priešingu atveju autonomiški sprendimai gali tapti ne tik patogumu, bet ir pagreitinto nestabilumo šaltiniu.

  • Kibernetinė ataka Prancūzijos prekybos centruose išjungė šaldymo sistemas: maistą teko utilizuoti

    Kibernetinė ataka Prancūzijos prekybos centruose išjungė šaldymo sistemas: maistą teko utilizuoti

    Prancūzijoje kilęs kibernetinio saugumo incidentas paveikė kelių didžiųjų prekybos tinklų šaldymo įrangą, todėl daliai parduotuvių teko skubiai išimti iš apyvartos šviežius ir šaldytus produktus. Situaciją stebi šalies vyriausybė, o tyrimą koordinuoja nacionalinė kibernetinio saugumo agentūra ANSSI, bendradarbiaudama ir su Europos partneriais.

    Premjero biuras pranešė, kad už situacijos stebėseną asmeniškai atsakingas gynybos ministras Sébastien Lecornu. ANSSI pavesta įvertinti atakos mastą, nustatyti pažeidžiamas vietas ir pateikti rekomendacijas, kaip kuo greičiau atkurti kritinių sistemų veikimą bei sumažinti riziką, kad panašūs incidentai kartosis.

    Pirmadienį vietos žiniasklaida skelbė, kad paveiktos galėjo būti šimtai parduotuvių. Prekybos tinklai Intermarché ir Cooperative U naujienų agentūrai AFP patvirtino, kad patyrė poveikį, o dalyje parduotuvių dėl sutrikusių šaldymo grandinių reikėjo utilizuoti dalį šviežių ir šaldytų prekių.

    Cooperative U vadovas Dominique Schelcher viešai nurodė, kad nuo sekmadienio nakties ataka palietė kelių tinklo parduotuvių šalčio gamybos infrastruktūrą. Tuo metu Europos Komisijos žemės ūkio ir maisto komisaras Christophe Hansen pasmerkė incidentą ir užsiminė, kad informacija apie galimą poveikį sieja ir su „Leclerc“, nors pats tinklas viešai nebuvo patvirtinęs, kad yra nukentėjęs.

    Anot Prancūzijos institucijų, ANSSI nustatė programinės įrangos spragą, susijusią su Danijos įmone, ir dėl jos jau susisiekė su tiekėju. Pranešimuose taip pat minima, kad incidentas galėjo būti susijęs su šaldymo įranga, siejama su „Danfoss“, tačiau bendrovė iš karto komentaro nepateikė.

    Toks atvejis primena, kad prekybos tinklų infrastruktūra jau seniai nebėra vien kasos ar sandėlio sistemos: šaldymo kontrolė, temperatūrų stebėsena ir nuotolinis valdymas dažnai veikia per pramoninius valdiklius ir centralizuotas platformas. Kibernetinė ataka į šią grandį gali tiesiogiai virsti nuostoliais, maisto saugos rizika ir sutrikusiu tiekimu, todėl institucijos akcentuoja tiek techninių pažeidžiamumų užlopymą, tiek aiškias incidentų valdymo procedūras.

    ANSSI kartu su Europos partneriais vertina, ar analogiškos konfigūracijos ir ta pati programinė įranga galėjo būti naudojama ir kitose šalyse. Tai ypač svarbu dėl to, kad šaldymo įrangos tiekimo grandinės ir nuotolinio administravimo sprendimai dažnai būna standartizuoti, o vienos spragos išnaudojimas gali greitai peržengti valstybių sienas.

    Kol kas nėra pateikta viešai patvirtintos informacijos, kas konkrečiai įvykdė ataką ir ar buvo reikalauta išpirkos. Institucijos ragina kritinių sistemų operatorius ir tiekėjus peržiūrėti prieigos valdymą, atnaujinimų diegimo tvarką bei segmentuoti tinklus taip, kad sutrikimai nepersimestų iš administracinių sistemų į pramoninę įrangą.

  • Buvusi CFTC vadovė: agentūra gali prižiūrėti beveik viską, išskyrus svogūnus ir kino pajamas

    Buvusi CFTC vadovė: agentūra gali prižiūrėti beveik viską, išskyrus svogūnus ir kino pajamas

    Ką reiškia CFTC mandatas?

    Buvusi JAV Prekių ateities sandorių komisijos (CFTC) laikinoji pirmininkė Caroline Pham teigia, kad pagal Prekių biržų įstatymą agentūros jurisdikcija apima beveik viską. Jos teigimu, įstatyme praktiškai visa galima laikyti preke, išskyrus dvi aiškiai įvardytas išimtis: svogūnus ir kino teatrų bilietų pajamas.

    Šis argumentas vėl iškilo į pirmą planą po to, kai praėjusį mėnesį JAV žlugo bandymas priimti Clarity Act. Rinkos dalyviai, ieškodami aiškesnių taisyklių kriptoturtui ir susijusioms paslaugoms, vis daugiau dėmesio nukreipia ne į Kongreso įstatymų leidybą, o į pačių priežiūros institucijų taisyklių kūrimą.

    C. Pham, šiuo metu einanti „MoonPay“ vyriausiosios teisininkės ir vyriausiosios administravimo vadovės pareigas, tvirtina, kad CFTC principu grįsta sistema yra pakankamai lanksti. Pasak jos, ji buvo kuriama taip, kad galėtų aprėpti ir naujas rinkas, įskaitant DI skaičiavimo išteklius, jei šie ateityje taptų išvestinių finansinių priemonių objektu.

    Didesnė apsauga mažmeniniams kripto prekiautojams

    CFTC pastaruoju metu suaktyvino darbą rengiant taisykles, skirtas kriptoturto sektoriui, ypač svertinei mažmeninei prekybai. Agentūra pristatė išankstinį pranešimą, kuriuo siekiama sukurti federalinį rėmą svertinėms mažmeninėms kripto operacijoms, kaip alternatyvą skirtingiems valstijų licencijavimo reikalavimams.

    C. Pham pabrėžia, kad tokia kryptis atitinka mažmeninių investuotojų apsaugos logiką. Jos vertinimu, svertinės ar kitaip finansuojamos mažmeninės prekių operacijos turėtų vykti reguliuojamose biržose, o ne būti paliekamos nevienodų taisyklių ir spragų mišiniui.

    Ji priminė, kad iniciatyvos dėl kriptoturto rinkos taisyklių rėmėsi Dodd-Frank reformų nuostatomis, kurios numato, jog mažmeninės svertinės prekių operacijos turi vykti reguliuojamoje prekybos vietoje. Pasak jos, šio principo nuoseklus taikymas galėtų sumažinti rizikas investuotojams ir supaprastinti priežiūrą.

    Stabiliosios monetos, tokenizuoti indėliai ir akcijos

    Kalbėdama apie atsiskaitymų infrastruktūrą, C. Pham perspėja, kad rinka gali pervertinti stabiliųjų monetų vaidmenį, palyginti su tokenizuotais indėliais didmeninėse rinkose. Ji aiškino, kad vienos prekybos dienos atsiskaitymams realiuoju laiku, taikant vadinamąjį atominį atsiskaitymą, teoriškai reikėtų maždaug 15 trilijonų eurų grynųjų lėšų, kurių rinkoje tiesiog nėra.

    Jos teigimu, šiandien bankai ir rinkos dalyviai tokį mastą suvaldo per grynąjį atsiskaitymą, kai tarpusavio įsipareigojimai yra užskaitomi, o pervedama tik likutinė suma. Dėl to, anot jos, tokenizuoti indėliai gali tapti būtina grandimi, jei rinka judės link platesnio aktyvų tokenizavimo.

    Stabiliosios monetos, C. Pham vertinimu, išlieka naudingos ten, kur sandorio šalys nepažįsta viena kitos arba kai siekiama maksimaliai sumažinti atsiskaitymo riziką, vienu metu pristatant ir turtą, ir pinigus. Tačiau didelio masto didmeninėse rinkose vien jų gali neužtekti.

    Vertindama tokenizuotų vertybinių popierių perspektyvą, C. Pham teigė besitikinti, kad Niujorko vertybinių popierių birža ir „Nasdaq“ per artimiausius dvejus metus gali pradėti matyti realią tokenizuotų akcijų prekybą ir apimtis. Jos manymu, tradicinės finansų rinkos ir kriptoturto technologijos artėja, tačiau esminė riba išlieka aiški: svarbiausia, kad kalbama būtų apie tikras, emitentų pripažintas akcijas, o ne apie sintetinius jų atitikmenis.

    Ji taip pat atskyrė tokenizuotus vertybinius popierius nuo nepalaikomų sintetinių žetonų, akcentuodama, kad tikros akcijos suteikia balsavimo teises ir akcininko statusą. Tai, jos teigimu, yra fundamentali savybė, kurios negalima imituoti vien technologiniu sprendimu.

    Galiausiai C. Pham prognozuoja, kad gerėjant reguliaciniam aiškumui gali ateiti ir antroji NFT banga. Vis dėlto ji ragina juos vertinti labiau kaip klientų įtraukties ir lojalumo priemonę, o ne kaip vertybinius popierius ar nuosavybės teises į įmonę.