CP v2

Blog

  • Lenkų įmonė „Control Process“ teigia išstumta iš Lvivo statybų: miestas ginčija 10 mln. eurų skolą

    Lenkijos bendrovė „Control Process“ viešai teigia netekusi galimybės tęsti atliekų tvarkymo infrastruktūros projektą Lvive Ukrainoje, nors didžioji darbų dalis, anot jos, jau buvo atlikta. Įmonės atstovai sako, kad savivaldybė nutraukė sutartį, užblokavo patekimą į statybvietę ir neatsiskaitė už atliktus darbus.

    Bendrovė tvirtina, kad ginčas sukasi apie maždaug 10 mln. eurų mokėjimą už darbus, kurie, jos teigimu, buvo įvykdyti apie 95 proc. Taip pat keliami klausimai dėl sutarties vykdymo užtikrinimo priemonių ir to, ar rangovas turėjo realias galimybes greitai apginti savo interesus Ukrainos teisinėje aplinkoje.

    Kas tai per projektas?

    „Control Process“ nurodo laimėjusi konkursą objektui, susijusiam su atliekų apdorojimu Lvive, kurį finansuoti padėjo Europos Sąjungos lėšos ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko instrumentai. Statybos startavo 2021 metais ir, pasak įmonės, tęsėsi net ir Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą.

    Įmonės versija tokia: iki projekto pabaigos buvo likę apie du mėnesiai, o didesnė mokėjimų dalis turėjo būti sumokėta baigiamajame etape. Būtent šioje vietoje, pasak „Control Process“, ir kilo konfliktas, po kurio rangovas esą buvo eliminuotas iš projekto.

    Lvivo mero pozicija ir politinis atgarsis

    Lvivo miesto vadovybė su tokia interpretacija nesutinka. Meras Andrijus Sadovyj viešai aiškino, kad rangovas turėjo galimybių ištaisyti situaciją, tačiau to nepadarė, todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti sutartį.

    Ginčas persikėlė ir į politinį lygmenį Lenkijoje: į situaciją sureagavo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis, ragindamas gerbti arbitražo mechanizmus, kurie skirti civilizuotai spręsti komercinius nesutarimus. Tuo metu Lvivo meras viešai teigė, kad galutinis arbitražo sprendimas, apie kurį kalbama, esą neegzistuoja, ir kad ministrui pateikta informacija galėjo būti netiksli.

    Ką tai reiškia verslui Ukrainoje?

    Ši istorija tapo ryškiu signalu įmonėms, planuojančioms dalyvauti Ukrainos atstatymo projektuose: net ir esant tarptautiniam finansavimui, praktinis atsiskaitymų užtikrinimas bei ginčų sprendimas gali tapti ilgas ir brangus. Verslui tai reiškia didesnį dėmesį sutarties sąlygoms, garantijoms, mokėjimų grafikams bei realiam ginčų sprendimo keliui.

    Ekspertai pabrėžia, kad atstatymo projektuose ypač svarbu aiški viešųjų pirkimų ir priežiūros architektūra, skaidrūs atsiskaitymai ir veiksmingi arbitražo sprendimų pripažinimo mechanizmai. Kitaip rizika persikelia rangovams, o tai gali mažinti konkurenciją ir didinti projektų kainą.

  • Irakas grasina pasitraukti iš OPEC: dėl Ormūzo krizės karteliui kyla reali skilimo rizika

    Irakas siunčia signalą OPEC

    Irakas svarsto galimybę pasitraukti iš OPEC, jei organizacija nesutiks peržiūrėti jam taikomų gavybos ribojimų ir leisti išgauti daugiau naftos. Apie tokius signalus iš Bagdado pranešta remiantis valdžios šaltiniais, o pačiai organizacijai tai būtų vienas skaudžiausių smūgių per pastaruosius metus.

    Irakas yra antras pagal gavybą OPEC narys ir viena iš penkių valstybių, 1960 metais įkūrusių organizaciją kartu su Saudo Arabija, Iranu, Kuveitu ir Venesuela. Dėl to Bagdado pasitraukimas būtų ne tik ekonominis, bet ir simbolinis lūžis.

    Ormūzo sąsiauris ir pajamų kritimas

    Bagdado argumentas siejamas su pastarojo meto trikdžiais Ormūzo sąsiauryje, per kurį keliauja reikšminga dalis Persijos įlankos naftos ir dujų srautų. Suvaržymai ir rizikos veiksniai šiame maršrute tiesiogiai mažina eksporto apimtis, o kartu ir biudžeto įplaukas.

    Irakas turi nustatytą leidžiamą gavybos lygį, tačiau reali gamyba tam tikrais laikotarpiais smuko dėl logistikos ir eksporto apribojimų. Vyriausybei tai reiškia spaudimą kompensuoti prarastas pajamas didinant gavybą, kai tik techninės galimybės ir eksportas leidžia.

    Kodėl OPEC skilimas taptų rinkos įvykiu

    OPEC daugelį dešimtmečių veikė kaip kartelis, koordinuojantis dalies pasaulinės naftos gavybos apimtis ir taip darantis įtaką kainoms. Vis dėlto organizacijos disciplina dažnai stringa: kvotos ne kartą buvo pažeidinėjamos, o narių interesai skiriasi dėl biudžetų poreikių, politikos ir investicijų į pajėgumus.

    Jei Irakas pasitrauktų, OPEC prarastų vieną didžiausių gamintojų, o tai didintų riziką, kad kitos valstybės taip pat sieks daugiau laisvės. Rinkai tai reikštų mažesnį koordinavimo svorį ir didesnę tikimybę, kad pasiūla svyruos staigiau, o kainų dinamika taps sunkiau prognozuojama.

    Situaciją paaštrintų ir tai, kad regione egzistuoja papildomi pasiūlos veiksniai: bet koks didesnis naftos grįžimas į rinką iš Irano ar kitų gamintojų, taip pat gavybos augimas už OPEC ribų, galėtų stumti kainas žemyn. Dėl to dalis narių yra linkę riboti gavybą, kad apsaugotų pajamas.

    Kartelio įtaka istorijoje ir šiandien

    OPEC įtakos viršūnė dažnai siejama su 1973 metų naftos krize, kai dėl geopolitinių sprendimų ir eksporto apribojimų naftos kainos šoktelėjo kelis kartus, o daugelyje šalių kilo energetikos sukrėtimas. Ilgainiui tai paskatino taupymo priemones, alternatyvių šaltinių paiešką ir naujų telkinių plėtrą.

    Būtent po tokių sukrėtimų pasaulinė rinka tapo labiau diversifikuota, o didžiausi gamintojai šiandien yra ne vien OPEC šalys. Dėl to kartelio gebėjimas „vienu sprendimu“ pakeisti pasaulio ekonomiką sumažėjo, tačiau organizacijos signalai vis dar išlieka svarbūs tiek kainodarai, tiek investuotojų lūkesčiams.

    Ar Irako grasinimai virs realiu sprendimu, kol kas neaišku. Derybose reikšmę turės ir regioninė politika: Bagdado santykiai su Rijadu paprastai vertinami kaip palankesni nei kai kurių kitų Persijos įlankos sostinių, todėl kompromisas dėl gavybos ribų dar gali būti pasiektas.

  • Po kibernetinės atakos lemia minutės: ENISA ekspertas įvardijo tris pirmuosius žingsnius verslui

    Laikais, kai sukčiavimo laiškai ir netikros svetainės vis dažniau kuriamos pasitelkiant DI, o naujos pažeidžiamumo spragos išnaudojamos per valandas ar net minutes, įmonių reakcija į kibernetinį incidentą tampa esminiu išlikimo veiksniu. Europos Sąjungos kibernetinio saugumo agentūros ENISA atstovai pabrėžia, kad pirmosios valandos po įsilaužimo neretai nulemia galutinių nuostolių mastą.

    ENISA kibernetinio saugumo ir operacijų direktorius Hansas de Vriesas akcentuoja, kad kibernetinė ataka šiandien nėra vien IT skyriaus problema. Tai visos organizacijos atsparumo testas, apimantis technologijas, žmones ir procesus, o klaidos pradžioje gali pakenkti ne tik sistemoms, bet ir reputacijai bei klientų pasitikėjimui.

    DI keičia atakų greitį

    Pastaraisiais metais saugumo ekspertai vis dažniau kalba apie trumpėjantį laiką nuo spragos aptikimo iki jos išnaudojimo. DI padeda nusikaltėliams greičiau parengti įtikinamas apgaules, automatizuoti žvalgybą ir pritaikyti atakų scenarijus konkrečioms įmonėms, todėl vėluojanti reakcija tampa brangia klaida.

    Ši situacija didina poreikį iš anksto turėti incidentų valdymo planą, apmokytus atsakingus žmones ir aiškius sprendimų priėmimo kelius. Praktikoje daugelis organizacijų deklaruoja pasirengimą, tačiau realaus įvykio metu paaiškėja, kad trūksta aiškios komunikacijos, atsarginių veikimo scenarijų ir išbandytų procedūrų.

    Trys žingsniai pirmosioms minutėms

    ENISA ekspertas išskiria tris prioritetus, kuriuos įmonei svarbu atlikti vos pastebėjus galimą įsilaužimą ar duomenų nutekėjimą. Tikslas yra sustabdyti žalą, užfiksuoti informaciją tyrimui ir kuo greičiau įjungti pagalbos mechanizmus, kad incidentas neplistų.

    „Greitas pranešimas apie ataką padeda specialistams greičiau spręsti problemą ir užkirsti kelią tolesnei žalai, taip pat leidžia gauti patarimų ir paramą, reikalingą efektyviam atsigavimui“, – sakė Hansas de Vriesas.

    Pirmasis žingsnis yra nedelsiant stabilizuoti situaciją ir rinkti įrodymus: išsaugoti klaidų pranešimus, sistemos įspėjimus, ekrano nuotraukas, užfiksuoti įtartiną veiklą ir neardyti galimų įkalčių. Tai svarbu ir vidiniam tyrimui, ir tuo atveju, jei prireiktų teisėsaugos ar reguliuotojų įsitraukimo.

    Antrasis žingsnis yra kreiptis į kompetentingas institucijas ir naudotis oficialiais pranešimo kanalais. ES šalyse veikia nacionaliniai kibernetinio saugumo centrai ir incidentų registravimo mechanizmai, o didesniais atvejais gali būti reikalingas ir platesnis koordinavimas su sektoriaus ar valstybinėmis struktūromis.

    Trečiasis žingsnis yra greitas ir tikslus informavimas tų, kuriuos incidentas galėjo paveikti. Tai apima darbuotojus, klientus, partnerius ir tiekimo grandinės dalyvius, nes šiuolaikinėse atakose dažnai siekiama plisti per kontaktus, perimtas paskyras ar kompromituotus tiekėjų kanalus.

    Technologijos, žmonės ir procesai

    ENISA pabrėžia, kad kibernetinė sauga nėra vieno įrankio ar vienos platformos klausimas. Net pažangiausios apsaugos priemonės nebus veiksmingos, jei darbuotojai neatpažins apgaulių arba jei organizacijoje nebus aiškių taisyklių, kas ką daro incidento metu.

    „Sistemos ir paslaugos, kuriomis remiamės kasdieniame gyvenime, yra tarpusavyje susietos, todėl sutrikimas vienoje grandinės vietoje gali sukelti domino efektą visoje tiekimo grandinėje“, – sakė Hansas de Vriesas.

    Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama nuolatiniams mokymams, pratyboms ir pareigybių aiškumui, kad incidento metu sprendimai būtų priimami greitai. ENISA taip pat yra parengusi Europos kibernetinio saugumo gebėjimų sistemą, kuri padeda įmonėms apibrėžti roles ir kompetencijas bei planuoti, kokių specialistų reikia realiam atsparumui užtikrinti.

    Artėjant griežtesniems reikalavimams daliai sektorių, įmonėms aktualu ne tik investuoti į technologijas, bet ir reguliariai testuoti veiklos tęstinumo planus, atnaujinti incidentų valdymo procedūras ir įvertinti tiekėjų rizikas. Kuo aiškesnis pasirengimas, tuo didesnė tikimybė, kad kibernetinė ataka netaps verslo sustojimu.

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • Kaip atvėsinti butą per karščius: dažna klaida su langais ir paprasta „urvo metodo“ taisyklė

    Per karščius daugelis bando atvėsinti butą atidarydami langus ir sudarydami skersvėjį, tačiau dieną tai dažnai duoda priešingą rezultatą. Kai lauke gerokai šilčiau nei patalpoje, atviri langai įleidžia įkaitusį orą, o saulės įkaitintos sienos ir stiklai pradeda kelti temperatūrą dar greičiau.

    Viena paprasčiausių ir pigiausių strategijų vadinama „urvo metodu“: tikslas yra padaryti būstą kuo labiau uždarą ir tamsų. Praktikoje tai reiškia sandariai uždaryti langus ir duris, o langus uždengti žaliuzėmis, roletais ar užuolaidomis, kad saulė kuo mažiau kaitintų vidų.

    Kada vėdinti, kad padėtų?

    Vėdinimą verta atidėti vakarui arba nakčiai, kai lauko temperatūra realiai nukrenta žemiau patalpų temperatūros. Tada trumpas, intensyvesnis vėdinimas gali būti efektyvesnis nei visą dieną praverti langai, nes įleidžiamas vėsesnis oras, o išleidžiamas įšilęs.

    Jei yra galimybė, pravartu vėdinti per kelias angas skirtingose būsto pusėse, bet tik tada, kai lauke vėsiau. Dieną svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: laikyti uždaryta tai, pro ką patenka karštis, ir užtemdyti tai, ką tiesiogiai pasiekia saulė.

    Kas dar kelia temperatūrą namuose?

    Net ir be saulės šilumą į butą įneša kasdieniai prietaisai. Orkaitė, viryklė, taip pat dalis elektronikos gali pastebimai pašildyti patalpą, todėl per didžiausią kaitrą verta rinktis paprastesnį maisto ruošimą arba perkelti gaminimą į vėlesnį laiką.

    Šilumą skleidžia ir ilgai veikiantys kompiuteriai, televizoriai bei kiti įrenginiai, todėl jų naudojimą naudinga sumažinti bent jau karščiausiomis dienos valandomis. Kuo mažiau papildomos šilumos šaltinių, tuo lengviau išlaikyti pastovesnę, komfortiškesnę temperatūrą net ir be kondicionieriaus.

  • Lenkija pertvarko kibernetinę diplomatiją: atsiras kiberatašė, o valdžia žada dialogą su verslu

    Lenkija imasi permainų kibernetinės diplomatijos srityje – Užsienio reikalų ministerija planuoja diplomatinėse atstovybėse įtvirtinti kiberatašė pareigybę, o valdžios atstovai žada glaudesnį dialogą su verslu. Tema plačiai aptarta Katovicuose vykusiame CYBERSEC EXPO & FORUM, kur susitiko politikos, institucijų ir kibernetinio saugumo rinkos lyderiai.

    Diskusijose akcentuota, kad kibernetinė diplomatija šiandien reiškia ne vien politinius pareiškimus ar tarptautinius susitarimus. Tai ir praktinės priemonės, padedančios šalies įmonėms užsienyje įgyvendinti projektus, valdyti geopolitines rizikas, atsilaikyti prieš dezinformaciją ir kurti pasitikėjimą su partneriais, ypač už Europos ribų.

    Kodėl verslas nepatenkintas?

    Verslo atstovai konferencijoje pabrėžė, kad dabartinės Lenkijos valstybės siūlomos priemonės ne visuomet atitinka sparčiai augančio kibernetinio saugumo sektoriaus poreikius. Kritikuota, jog dalis valstybės pastangų per dažnai apsiriboja matomumu parodose ir reprezentacinėmis veiklomis, o įmonėms labiau reikia kryptingo eksporto skatinimo ir konkrečių kontaktų su užsienio užsakovais.

    Kalbėta ir apie žmogiškųjų išteklių trūkumą: net ir turint stiprių ekspertų, jų gali būti per mažai, kad būtų galima nuosekliai padėti įmonėms atverti rinkas, derėtis dėl didelių projektų ar reaguoti į situacijas, kai būtinas politinis užnugaris. Verslas taip pat pasigenda didesnio ambicingumo, kai kalbama apie Lenkijos kibernetinio saugumo sprendimų tarptautinį „įpakavimą“ ir rinkodarą.

    Valdžios pažadas: sėsti prie vieno stalo

    Lenkijos plėtros ir technologijų ministerijos atstovai pripažino, kad kibernetinė diplomatija turi būti kuriama kartu su rinka, o ne tik administraciniu lygmeniu. Viceministras Michałas Baranowskis deklaravo pasirengimą susitikti su verslo atstovais ir aptarti, kas veikia, o kas neveikia kibernetinio saugumo sprendimų eksporto ir tarptautinės sklaidos grandinėje.

    „Siūlau kartu susitikti ir atvirai aptarti, kas veikia, o kas ne – kaip geriau reklamuoti ir remti kibernetinį saugumą“, – sakė Michałas Baranowskis.

    Jis taip pat akcentavo, kad skirtingose rinkose valstybės ir diplomatinių kanalų vaidmuo nevienodas. Kai kur užtenka verslo ryšių, tačiau kitur, ypač ten, kur pirkėjas yra valstybė ar strategiškai svarbios institucijos, politinis ir diplomatinis „durų atvėrimas“ tampa kritiniu veiksniu.

    Kiberatašė ir ES priemonės prieš kibernetines grėsmes

    Užsienio reikalų ministerijos atstovė Joanna Pawełek-Méndez pabrėžė, kad kiberatašė įvedimas ambasadose yra naujas valstybės ir verslo bendradarbiavimo etapas. Pasak jos, dalis panašių funkcijų kai kuriose atstovybėse jau atliekamos neformaliai, tačiau dabar siekiama sukurti aiškų, nuoseklų modelį ir sutvirtinti koordinavimą su institucijomis, atsakingomis už eksporto ir investicijų skatinimą.

    Diskusijose išskirta ir Europos Sąjungos dimensija: ES vis aktyviau naudoja politines ir teisines priemones kovai su kibernetinėmis atakomis, įskaitant galimybę taikyti ribojamąsias priemones asmenims ar subjektams, siejamiems su reikšmingais kibernetiniais incidentais. Tokie mechanizmai, anot dalyvių, didina atgrasymą, bet kartu verslui svarbu turėti aiškias gaires ir greitus koordinavimo kanalus, kai atakos ar dezinformacija nukreipiama į tarptautines plėtros iniciatyvas.

    Kita svarbi tema – pasitikėjimo kūrimas trečiosiose šalyse. Verslo atstovai pateikė pavyzdžių, kad dirbant su užsienio valstybės institucijomis sprendimą dažnai lemia ne vien technologinis pranašumas, bet ir politinis patikimumas bei gebėjimas užtikrinti ilgalaikę partnerystę. Todėl kibernetinė diplomatija vis dažniau suprantama kaip praktinis instrumentas, padedantis įmonėms išvengti klaidingos informacijos, reputacinių atakų ir neskaidrių konkurencinių žaidimų.

  • Senoje stodoloje įrengtas modernus 45 kv. m vasarnamis: kaip „dėžė“ pakeitė visą erdvę

    Senoje, iš pažiūros paprastoje stodoloje įrengtas modernus vasarnamis rodo, kaip apleistas pastatas gali virsti funkcionaliu būstu. Išorėje išlaikyta tradicinė ūkinė forma, tačiau viduje slypi naujai suprojektuota gyvenamoji erdvė.

    Projekto esmė – išsaugoti autentišką pastato tūrį ir kartu sukurti šiuolaikišką interjerą. Tam architektai senos stodolos viduje suformavo atskirą medinę konstrukciją – tarsi į vidų įstatytą kompaktišką „dėžę“, kurioje ir vyksta visas gyvenimas.

    Mažas plotas, didelis funkcionalumas

    Vasarnamis yra apie 45 kvadratinių metrų ploto, todėl kiekvienas sprendimas čia orientuotas į praktiškumą. Toks formatas atitinka pastarųjų metų tendenciją rinktis mažesnius, lengviau prižiūrimus būstus, ypač poilsiui užmiestyje.

    Viduje vyrauja paprastos formos ir natūralios medžiagos, o pagrindiniu interjero akcentu tampa didelis langas, įrengtas išilgai namo ašies. Pro jį atsiveria vaizdas į sodą, todėl nedidelė erdvė vizualiai praplečiama ir įgauna daugiau šviesos.

    Medis, šiluma ir sena pastato „oda“

    Konstrukcijai pasirinktas medinis karkasas, pritaikyta šilumos izoliacija, įrengtas grindinis šildymas – tai leidžia vasarnamiu naudotis ir vėsesniais vakarais. Sprendimas ypač svarbus mažame name, kur temperatūros pokyčiai jaučiami greičiau.

    Išorinis stodolos apvalkalas paliktas kaip natūrali apsauga nuo kaitros: stogas ir sienos suteikia pavėsį, todėl karštomis dienomis vidaus mikroklimatą lengviau suvaldyti. Tokia „namas name“ logika leidžia suderinti senos architektūros charakterį ir šiuolaikinį komfortą.

  • 2026 metų FIFA pasaulio čempionatas: kurios trečios vietos komandos pateks į atkrintamąsias?

    2026 metų FIFA pasaulio čempionatas: kurios trečios vietos komandos pateks į atkrintamąsias?

    Kaip veikia trečių vietų atranka?

    2026 metų FIFA pasaulio čempionate į atkrintamąsias varžybas žengs ne tik po dvi stipriausias kiekvienos grupės komandas, bet ir aštuonios geriausios trečią vietą užėmusios rinktinės. Tai reiškia, kad net ir nebaigus grupės etapo tarp lyderių, išliks reali galimybė tęsti kovą.

    Trečių vietų reitingas sudaromas pirmiausia pagal surinktus taškus, o toliau skaičiuojamas įvarčių skirtumas. Jei rodikliai sutampa, lemiami tampa papildomi kriterijai, tokie kaip įmuštų įvarčių skaičius ir drausminiai taškai.

    Praktikoje tai sukuria aiškų slenkstį: keturi taškai trečiai vietai dažniausiai beveik garantuoja bilietą į kitą etapą. Trys taškai dažnai palieka komandą priklausomą nuo įvarčių skirtumo ir kitų grupių rezultatų, o du taškai paprastai nebūna pakankami.

    Kas jau užsitikrino vietą?

    Po grupių rungtynių dalis komandų trečioje vietoje jau surinko tiek, kad jų pozicija tarp aštuonių geriausių atrodo saugi. Tarp jų minimos Bosnija ir Hercegovina, Švedija, Ekvadoras, Paragvajus ir Senegalas.

    Ekvadoras trečią vietą užsitikrino su keturiais taškais ir nulinio įvarčių skirtumo rodikliu. Švedija taip pat turi keturis taškus ir nulinį įvarčių skirtumą, o Bosnija ir Hercegovina su keturiais taškais išlieka konkurencinga nepaisant neigiamo įvarčių skirtumo.

    Paragvajus, surinkęs keturis taškus, taip pat atitinka dažniausiai pakankamą ribą, nors įvarčių skirtumas nėra palankus. Senegalui situacija jautresnė, nes komanda turi tris taškus, todėl galutinė padėtis priklausys nuo kitų trečių vietų komandų rezultatų ir įvarčių santykio.

    Kur dar gali pasikeisti situacija?

    Kol kai kuriose grupėse dar nebuvo sužaistos visos paskutinio turo rungtynės, trečių vietų rikiuotė gali smarkiai keistis. Dėl to kai kurios rinktinės, turinčios tris taškus, dar gali pakilti į saugesnę zoną arba, priešingai, iškristi už aštuoneto ribos.

    Ypatingai daug neapibrėžtumo išlieka grupėse, kuriose trečią vietą užimančios komandos turi realią galimybę paskutiniame ture iškovoti pergalę. Tokiais atvejais net vienas įvartis gali nulemti, ar užteks įvarčių skirtumo, ar teks baigti turnyrą dar nepasiekus atkrintamųjų.

    Sporto žiniasklaidoje aptariami ir statistiniai modeliai, paremti tūkstančiais simuliacijų, kurie leidžia prognozuoti trečių vietų šansus. Bendra tendencija išlieka ta pati: keturi taškai praktiškai užrakina vietą, o trys taškai dažniausiai reiškia laukimą iki paskutinių rezultatų.

    Galutinė aštuonių geriausių trečių vietų komandų rikiuotė paaiškės tik pasibaigus paskutinėms grupių etapo rungtynėms. Tuomet bus aišku, kurios rinktinės tęs kovą atkrintamosiose, o kurioms pritrūko vos vieno taško ar vieno įvarčio.

  • Čingdao „Grand Prix“: auksinis taškas, pirmasis Ishiharos auksas ir Cvjetko titulų serija

    Čingdao „Grand Prix“: auksinis taškas, pirmasis Ishiharos auksas ir Cvjetko titulų serija

    Įtempta antroji diena Čingdao

    Kinijos Čingdao mieste vykstančio dziudo „Grand Prix“ antroji varžybų diena pažymėta dramatiškais finalais, „auksinio taško“ pratęsimais ir keliomis ryškiomis asmeninėmis pergalėmis. Renginį rengia Tarptautinė dziudo federacija (IJF), o turnyras laikomas vienu svarbiausių sezono startų, renkant reitingo taškus.

    Prieš kovas dėl medalių surengta atidarymo ceremonija, kurioje dalyvavo IJF ir Kinijos sporto bei dziudo organizacijų atstovai. Organizatoriai pabrėžė, kad tokie etapai stiprina sporto matomumą regione ir padeda pritraukti aukščiausio lygio sportininkus.

    Auksinis taškas -63 kg finale

    Moterų svorio kategorijos iki 63 kg finale Narumi Tanioka susitiko su Jisu Kim, o nugalėtoją lėmė „auksinio taško“ pratęsimas. Lemiamu momentu Tanioka užsitikrino pranašumą atlikusi laikymo veiksmą, kuris atnešė pergalę ir aukso medalį.

    Tokie finalai, kai nugalėtoja paaiškėja tik pratęsime, dažnai tampa ryškiausiais dienos epizodais, nes užtenka vienos klaidos ar vieno tikslaus veiksmo. Čingdao etape tai buvo viena labiausiai aptariamų antrosios dienos kovų.

    Ishiharos proveržis ir Cvjetko stabilumas

    Vyrų iki 73 kg svorio kategorijoje Tatsuki Ishihara iškovojo pirmąjį karjeroje „Grand Prix“ auksą. Japonijos sportininkas išsiskyrė užtikrintais epizodais dar atrankos kovose, o vėliau užbaigė dieną aukščiausiu apdovanojimu.

    „Svorio kategorijoje iki 73 kilogramų yra daug karalių Japonijoje ir visame pasaulyje, todėl savęs nenuvilsiu: treniruosiuosi dar sunkiau ir sieksiu būti geriausias, koks tik galiu“, – sakė Tatsuki Ishihara.

    Moterų iki 70 kg kategorijoje Lara Cvjetko dar kartą parodė patirtį ir šaltakraujiškumą. Ji apgynė Čingdao titulą, iškovodama antrą aukso medalį šiame mieste ir penktą „Grand Prix“ auksą per karjerą.

    „Praėjusiais metais čia buvau spalį, apžiūrėjome švyturius ir miestą, man jis patiko. „Grand Prix“ puikiai suorganizuotas, o tai jau antras aukso medalis iš eilės Čingdao, todėl šią vietą mėgstu“, – sakė Lara Cvjetko.

    Stilių kova -81 kg ir žvilgsnis į tęsinį

    Vyrų iki 81 kg finale Zelimas Tckaevas susikovė su Berndu Faschingu ir pergalę įtvirtino dviem įspūdingais waza-ari įvertintais metimais. Toks finišas tapo ryškiu dienos akcentu, kai nugalėtojas nepaliko abejonių dėl pranašumo.

    Organizatoriai skelbia, kad turnyras tęsis sunkiasvorių kovomis, todėl artimiausioje programoje laukiama dar daugiau galingų dvikovų ir taktinių akistatų. Čingdao etapas išlieka vienu dėmesio centrų, kur sportininkai siekia ir titulų, ir reitingo taškų.

  • Ispanijoje vestuvės brangsta: 2026 metais šventė vidutiniškai kainuos iki 32 000 eurų

    Ispanijoje vestuvės brangsta: 2026 metais šventė vidutiniškai kainuos iki 32 000 eurų

    Ispanijoje tuoktuvių planai vis dažniau atsiremia į realybę: vestuvės brangsta, o pradiniai biudžetai dažnai neišsilaiko. Naujausi tyrimai rodo, kad 2026 metais vidutinė vestuvių kaina šalyje siekia apie 25 000–32 000 eurų, neskaičiuojant medaus mėnesio ar sužadėtuvių žiedo.

    Skirtingi skaičiai atsiranda dėl metodikos: vienas vertinimas remiasi porų, susituokusių 2025 metais, patirtimis, kitas – platesne gyventojų apklausa. Tačiau kryptis ta pati: šventė kainuoja daugiau, o kainų augimas per metus siejamas su paslaugų ir maitinimo brangimu.

    Kodėl biudžetas dažnai „išsiplečia“?

    Duomenys rodo, kad tik apie 41 proc. porų pavyksta laikytis pirminio plano, o reikšminga dalis išleidžia daugiau, nei buvo numatę. Kai kuriuose vertinimuose nurodoma, kad net iki 70 proc. porų viršija biudžetą, o penktadalis išleidžia bent penktadaliu daugiau nei planavo.

    Didžiausia išlaidų dalis tenka šventės vietai ir maitinimui: kai kuriais skaičiavimais ši eilutė sudaro apie 53 proc. viso biudžeto. Vidutinė kaina vienam svečiui siejama su maždaug 225 eurais, o tai, lyginant su ankstesniais metais, reiškia nuoseklų augimą.

    Kateringo sąskaita dominuoja

    Poros įprastai samdo apie devynis tiekėjus – nuo fotografų iki muzikantų ir dekoratorių, tačiau išlaidų struktūroje ryškiausiai išsiskiria kateringas. Viename tyrime jo vidurkis įvertintas maždaug 7 100 eurų, o daugiau nei ketvirtadalis porų šiai kategorijai išleidžia per 10 000 eurų.

    Kai pinigų nepakanka, dažniausiai peržiūrimas svečių sąrašas, nes būtent jis tiesiogiai didina vietos ir maitinimo išlaidas. Skaičiuojama, kad sumažinus dalyvių skaičių, pavyzdžiui, nuo 150 iki 80, galima sutaupyti maždaug 7 000–15 000 eurų, priklausomai nuo vietos ir pasirinkto paslaugų paketo.

    Kaina po šventės: stresas ir atidėtas būstas

    Finansinę įtampą vestuvių planavimo metu jaučia beveik visos poros: nurodoma, kad apie 95 proc. patiria stresą dėl pinigų, o maždaug 65 proc. susiduria su ginčais dėl išlaidų. Daliai tai tampa postūmiu peržiūrėti bendrą šeimos biudžeto planavimą ir taupymo įpročius.

    Ilgesnės trukmės pasekmės dažnai siejamos su didžiaisiais finansiniais tikslais. Apie 30 proc. apklaustųjų nurodo, kad vestuvės tiesiogiai paveikė planus įsigyti būstą, o tai ypač jautru jaunoms šeimoms, kai nuomos ir būsto kainų spaudimas didina atotrūkį iki nuosavo būsto.

    Vestuvės neretai finansuojamos iš santaupų, tačiau svarbi išlieka ir artimųjų parama: daugiau nei pusė porų sulaukia finansinės pagalbos iš tėvų, o dalis biudžeto dengiama ir svečių dovanomis. Skaičiuojama, kad taupymas vestuvėms dažnai trunka apie 25 mėnesius, o daliai porų prireikia ir 3–5 metų.