CP v2

Blog

  • Maurice’o Utrillo drama Paryžiuje: Montmartro tapytojo šlovę lydėjo priklausomybė alkoholiui

    Maurice’as Utrillo – vienas ryškiausių XX amžiaus pradžios Paryžiaus tapytojų, išgarsėjęs Montmartro gatvelių, aikščių ir aptrupėjusių fasadų vaizdais. Jo kūryba dažnai siejama su vadinamąja Paryžiaus mokykla, o stilius atpažįstamas iš santūrios spalvų gamos, tikslių perspektyvų ir miesto melancholijos.

    Utrillo gyvenimo pradžia buvo paženklinta šeimos chaoso: jį augino ne tik motina Suzanne Valadon, bet ir artimieji, kurie praktiškai perėmė kasdienę vaiko priežiūrą. Valadon tuo metu pati buvo menininkė ir buvęs modelis, su Montmartro bohema gyvenusi intensyviai, o sūnaus aplinka nuo ankstyvų metų buvo permaininga.

    Anot pasakojimų, polinkis į alkoholį Utrillo gyvenime atsirado labai anksti ir greitai tapo destruktyvus. Paauglystėje jis esą vogdavo alkoholį iš namų, o mokykloje dėl elgesio problemų ilgainiui nebeišsilaikė, vis dažniau atsidurdamas socialinėje paraštėje.

    Alkoholis ir tapyba kaip terapija

    Jaunystėje jo būklė buvo siejama ne tik su priklausomybe, bet ir su psichikos sveikatos sutrikimais, kurių to meto medicina aiškino ribotai. Utrillo ne kartą pateko į gydymo įstaigas, o jo kasdienybė svyravo tarp ligoninės režimo ir bandymų grįžti į įprastą gyvenimą.

    Lemiamu lūžiu tapo rekomendacija užsiimti kūrybine veikla kaip terapija: motina pradėjo mokyti sūnų piešimo, kompozicijos ir tapybos pagrindų. Tapyba kurį laiką veikė kaip stabilizuojanti rutina, o kartu atskleidė talentą, kuris nesiremė akademine mokykla, bet buvo paremtas atkakliu kartojimu ir stebėjimu.

    Utrillo dažniausiai tapė tai, ką matė aplink save: Montmartro gatves, sienas, aikštes, malūnus, bažnyčių siluetus, nušiurusias užeigas. Kartojami motyvai tapo jo vizitine kortele, o miesto architektūra drobėse virto savotišku asmeninės būsenos žemėlapiu.

    Šlovė, apdovanojimai ir nuolatinė kova

    Po 1910 metų jo darbai vis dažniau atkreipė kritikų ir kolekcininkų dėmesį, o 1920-aisiais pavardė tapo žinoma ir už Prancūzijos ribų. Skaičiuojama, kad jam priskiriama daugiau nei 3 500 darbų, nors tiksli autorystė dėl dirbtuvėse kartotų motyvų ir versijų gausos kai kuriais atvejais diskutuojama.

    Tačiau kartu su pripažinimu Utrillo gyvenime nesitraukė priklausomybės ir sveikatos krizės. Finansinė sėkmė ne visada reiškė stabilumą: pasakojama, kad užbaigti paveikslai kartais virsdavo greitu būdu gauti pinigų, kurie vėl maitino žalingus įpročius.

    1928 metais Utrillo buvo įvertintas garbingu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. Tai tapo simboliniu patvirtinimu, kad Montmartro kasdienybę tapęs menininkas įėjo į oficialų meno kanoną, net jei asmeninė kova taip ir nebuvo iki galo laimėta.

    Paskutiniai metai ir palikimas

    Vėlesniais metais Utrillo gyvenime atsirado daugiau religingumo, o jis pats bandė atsitraukti nuo Montmartro aplinkos, kuri jį ir formavo, ir griovė. Jis vedė Lucie Valore ir persikėlė gyventi į ramesnę vietą netoli Paryžiaus, tikėdamasis stabilesnio ritmo.

    1955 metais Utrillo mirė nuo plaučių ligos Dax mieste, o palaidotas buvo Montmartre, šalia vietų, kurias visą gyvenimą tapė. Jo istorija iki šiol dažnai minima kaip ryškus pavyzdys, kaip kūryba gali tapti ir išsigelbėjimu, ir trapia atrama žmogui, nuolat balansuojančiam tarp talento, ligos ir priklausomybės.

  • Slapta kelionė dviračiu sukėlė skandalą: kas buvo Ewa Dzieduszycka ir kuo ji išsiskyrė?

    Vaikystė ir griežtos taisyklės

    Ewa Dzieduszycka gimė 1879 metais Chłopicuose, o anksti netekusi motinos augo šeimoje, kurioje artumo ir dėmesio netrūko ne visada. Tėvas Władysławas Koziebrodzkis buvo aktyvus viešojo gyvenimo žmogus, todėl kasdienę priežiūrą perėmė artimieji, o vaikystė prabėgo Kozłowe.

    Išsilavinimą ji gavo kruopščiai organizuotą: pirmiausia mokė privatūs mokytojai, vėliau mokėsi Jarosławio vienuolyno mokykloje. Vėlesniuose prisiminimuose ji šią patirtį vertino kritiškai, atkreipdama dėmesį į higienos stoką ir perdėtą kuklumo sampratą, ypač taikytą merginoms.

    Dviratis, automobilis ir bandymas ištrūkti

    Jaunystėje Ewa daug keliavo ir iš arti matė, kaip skirtingose Europos vietose moterims ir vyrams galioja nevienodos elgesio ir aprangos normos. Šios patirtys formavo jos laikyseną: ji greitai pastebėdavo visuomenės taisyklių nenuoseklumą ir nevengdavo jų įvardyti.

    1900 metais ji ištekėjo už Władysławo Dzieduszyckio ir apsigyveno Jezupolyje, kur gimė trys vaikai. Tačiau dvaro kasdienybė jai ėmė atrodyti monotoniška, todėl vis didesnę reikšmę įgijo aktyvus judėjimas ir kelionės.

    Būtent tada jos gyvenime atsirado dviratis, tapęs ne tik transporto priemone, bet ir laisvės simboliu. Ji priklausė pirmosioms lenkėms, kurios ryžosi važinėti, o mokytis teko slapta, nes vieša moters kelionė dviračiu galėjo virsti apkalbomis ir skandalu.

    Vėliau šeima įsigijo automobilį, laikomą vienu pirmųjų tokių apylinkėje, tačiau Ewa tuo neapsiribojo. Ji jodinėjo, slidinėjo, keliavo pėsčiomis po kalnus, o jos aktyvumas ryškiai kontrastavo su to meto lūkesčiais aristokratų moteriai.

    Kelionės, knygos ir karo smūgiai

    Iš Jezupolio ji organizuodavo vis tolimesnes išvykas: nuo Tatrų ir Zakopanės iki kelionių į Šiaurės Afriką, Palestiną, Graikiją, Rumuniją ir Indiją. Keliaudama ji fiksuodavo įspūdžius užrašuose, o į žygius neretai leisdavosi viena, su savimi pasiimdama ir fotoaparatą.

    Jos vardas siejamas ir su kelionių dokumentavimu: ji laikoma pirmąja lenke, aprašiusi ir užfiksavusi kelionę į Indiją, o šią patirtį apibendrino knygoje apie Indiją ir Himalajus. Pasakojimuose akcentavo ne rekordus, o pažinimą, todėl net svarbius pasiekimus dažnai minėdavo tarsi tarp kitko.

    Ji rašė knygas, apsakymus ir straipsnius, vertė iš anglų bei prancūzų kalbų, o jos tekstai pasiekdavo plačią auditoriją tuometinėje spaudoje. Ši kūryba leido jai išlikti matomai ne tik kaip keliautojai, bet ir kaip pasakotojai, sugebančiai kelionę paversti socialiniu ir kultūriniu komentaru.

    Antrasis pasaulinis karas sudaužė šeimos gyvenimą: vyras pateko į NKVD rankas, dukra buvo ištremta į Kazachstaną, o pati Ewa 1944 metais buvo suimta. Ji kalinta Gross-Rosen stovykloje, o po karo apsigyveno Vroclave pas sūnų.

    Gyvenimo pabaigoje, po traumos, kuri apribojo judėjimą, ji ėmė rašyti atsiminimus ir 1961 metais parengė rankraštį. Ewa Dzieduszycka mirė 1965 metais Vroclave, o jos prisiminimai publikuoti gerokai vėliau, kai šeima ryžosi juos išleisti jau XXI amžiuje.

  • Agnes Mary Clerke istorija: kaip savamokslė airė tapo ryškiausia XIX amžiaus astronomijos populiarintoja

    1842 metais Airijos Skibberyno miestelyje gimusi Agnes Mary Clerke augo šeimoje, kur naktinio dangaus stebėjimas buvo ne išimtis, o kasdienybė. Tėvas Johnas Williamas, nors dirbo bankininku, namuose turėjo teleskopą ir skatino dukters smalsumą mokslams.

    XIX amžiaus viduryje daugeliui mergaičių iš pasiturinčių šeimų buvo numatytas siauras ugdymas, tačiau Clerke namuose gavo gerokai platesnį išsilavinimą. Mokymasis apėmė ir klasikines disciplinas, ir gamtos mokslus, o Agnes anksti ėmė domėtis astronomija.

    Dar paauglė ji ėmėsi ambicingo darbo: pradėjo rašyti astronomijos istoriją ir kartu bandė pati sistemingai stebėti dangų. Toks derinys buvo retas net tarp to meto vyrų mokslininkų, o merginai be institucinio užnugario tai prilygo iššūkiui visai epochai.

    Italijos metai ir kelias į Londoną

    1867 metais Agnes kartu su vyresne seserimi Ellen išvyko į Italiją, oficialiai dėl sveikatos priežasčių. Florencijoje jos praleido apie dešimtmetį, o šis laikotarpis virto intensyviomis savarankiškomis studijomis ir kalbų tobulinimu.

    1877 metais sugrįžusi į Angliją Clerke paskelbė tekstus prestižiniame žurnale Edinburgh Review. Publikacijos atkreipė leidėjų dėmesį, ir netrukus ji buvo pakviesta rengti biografinius straipsnius Encyclopaedia Britannica leidiniui.

    Persikėlusi į Londoną, ji pasinaudojo tuo, ko dažniausiai stigo savamoksliams: didžiulėmis bibliotekomis, archyvais ir akademinio pasaulio kontaktais. Clerke ėmė rašyti kaip kruopšti tyrėja, gebanti sudėtingas temas sujungti į aiškų pasakojimą.

    Knyga, pakeitusi astronomijos pasakojimą

    1885 metais pasirodė jos svarbiausias darbas apie XIX amžiaus astronomiją, išgarsinęs autorę tarptautiniu mastu. Knygoje ji išlaikė mokslinį tikslumą, bet rašė taip, kad tekstą suprastų ir skaitytojai be specialaus pasirengimo.

    Clerke vengė tuščių supaprastinimų, tačiau taip pat nerašė uždaru moksliniu žargonu, kuris atbaidytų platesnę auditoriją. Dėl to jos tekstai tapo tiltu tarp sparčiai kintančio mokslo ir visuomenės, kuri norėjo suprasti naujus atradimus.

    Per gyvenimą ji parengė kelis knygos leidimus, nuolat papildydama turinį pagal naujausius atradimus; reikšminga revizija pasirodė 1902 metais. Ši praktika šiandien atrodytų įprasta, tačiau tuomet buvo aiškus ženklas, kad autorė seka mokslo pulsą, o ne remiasi vien ankstesniais apibendrinimais.

    Pripažinimas, bet ir ribos

    1903 metais Karališkoji astronomijos draugija suteikė Agnes Mary Clerke garbės narystę. Tai buvo išskirtinis įvertinimas, juolab kad pilnateisė narystė moterims tuo metu dar buvo neprieinama.

    Ji sulaukė siūlymo dirbti Grinvičo observatorijoje, tačiau jo atsisakė, motyvuodama praktinėmis ir saugumo priežastimis. Darbas observatorijoje reikalavo naktinių stebėjimų, o vienai moteriai vėlai naktį judėti po Londoną buvo realiai pavojinga.

    Clerke pasirinko dirbti iš namų Redcliffe Square rajone: rašė straipsnius, palaikė korespondenciją su mokslininkais ir atnaujino savo tekstus. Tokia darbo forma leido išlikti produktyviai, bet kartu priminė, kiek daug net ir pripažintoms moterims ribojo to meto socialinės normos.

    Agnes Mary Clerke mirė 1907 metų sausį, tačiau iki pat paskutinių dienų dirbo prie tekstų Encyclopaedia Britannica leidiniui, kuris buvo išleistas vėliau. Jos vardas įamžintas ir astronomijos simbolikoje: Mėnulyje yra krateris, pavadintas jos garbei, o Karališkoji astronomijos draugija yra įsteigusi jos vardu pavadintą apdovanojimą.

    „Tiesa jai visada buvo tikslas“, – rašė vienas amžininkų, apibūdindamas, kaip Clerke derino entuziazmą su metodiškumu. Būtent šis derinys ir paaiškina jos fenomeną: ji ne tik pasakojo apie kosmosą, bet ir padėjo visuomenei suprasti, kaip gimsta mokslinės žinios.

  • Rawa JAZZ FEST 2026 startas: po pirmojo vakaro aišku, kuo šiemet festivalis stebina labiausiai

    Katovicuose prasidėjęs Rawa JAZZ FEST 2026 atidarė programą pirmaisiais koncertais ir publiką pakvietė į kelias dienas truksiantį džiazo maratoną. Inauguracinį vakarą scenoje pasirodė Lakkshya, Ostaniec, Natalia Muianga ir saksofonininkas Grzegorzas Piotrowskis, kūrę skirtingų džiazo krypčių dialogą.

    Pirmasis vakaras parodė festivalio kryptį: greta improvizacijos ir šiuolaikinio skambesio daug dėmesio skiriama aiškiai dramaturgijai ir emocinei dinamikai. Organizatoriai akcentuoja, kad Rawa JAZZ FEST ir toliau siekia sujungti vietos sceną su tarptautiniais vardais bei pristatyti projektus, kurie retai skamba vienoje programoje.

    Antrasis vakaras: pagrindinė žvaigždė

    Festivalio tęsinys žada ne mažiau ryškius susitikimus. Antros dienos programoje numatytas projektas LUDOVICA, kuriame Grzegorzas Piotrowskis pasirodys kartu su Tamara Behler ir Marta Matuszna, o vakaro pagrindine žvaigžde pristatoma džiazo vokalo ikona Urszula Dudziak.

    Urszula Dudziak koncertuos su Grzegorzo Piotrowskio grupe, todėl programoje tikimasi ir improvizacinių epizodų, ir stipraus vokalinio repertuaro, kuriam būdingas skirtingų žanrų susiliejimas. Tokie deriniai Rawa JAZZ FEST programose dažnai tampa stipriausiais akcentais, nes suteikia klausytojams ir pažįstamą, ir netikėtą patirtį.

    Kodėl festivalis svarbus regionui

    Rawa JAZZ FEST jau ne vienerius metus įvardijamas vienu reikšmingiausių vasaros kultūros renginių regione, pritraukiančiu tiek vietos publiką, tiek atvykstančius svečius. Festivalis išsiskiria tuo, kad džiazą pateikia plačiai: nuo tradicinių formų iki šiuolaikinių eksperimentų, todėl auditorija kasmet plečiasi.

    Organizatorių teigimu, šių metų programa sudaryta taip, kad kiekvienas vakaras turėtų savitą charakterį, o bendras festivalio pasakojimas kurtų nuoseklų įspūdį. Po pirmojo vakaro reakcijų aišku, kad 2026 metų leidime vienu iš kertinių elementų tampa ryškūs bendri projektai ir aiškiai apgalvotas koncertų tempas.

  • Kaszubų Chmielno per karščius gelbėtas į šulinį įkritęs arklys: ugniagesių operacija baigėsi laimingai

    Lenkijoje, Kaszubų regione esančiame Chmielno miestelyje, per birželio karščius į šulinį įkrito arklys. Į įvykio vietą buvo iškviesti ugniagesiai, kurie gyvūną saugiai ištraukė.

    Pastarosiomis savaitėmis karščio banga smarkiai apsunkina kasdienybę ir gyventojams, ir tarnyboms. Specialistai nuolat primena apie išaugusią gaisrų riziką miškuose, o medikai ragina saugotis perkaitimo ir gerti daugiau vandens.

    Kaip skelbia ugniagesių atstovai, gelbėjimo darbams buvo pasiųstos dvi komandos. Operacija baigėsi sėkmingai, o arklys, anot pareigūnų, nenukentėjo.

    „Į įvykio vietą buvo pasiųstos dvi ugniagesių komandos. Gyvūną pavyko ištraukti be jokių sveikatos sutrikimų“, – sakė Pomeranijos vaivadijos Valstybinės priešgaisrinės tarnybos atstovas spaudai Dawid Westrych.

    Tokie incidentai per karščius nėra reti, nes gyvūnai, kaip ir žmonės, intensyviau ieško vandens bei pavėsio. Tarnybos primena, kad atviri šuliniai ar prastai apsaugotos angos kelia riziką ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.

  • Raków ir Piast draugiškose rungtynėse karštyje pakeitė laiką: 2:0 ir vaizdai iš stadiono

    FOTORELACJA ze spotkania

    Raków Częstochowa z Piastem Gliwice przy Limanowskiego

    Pierwotnie sparing miał rozpocząć się w sobotę o godzinie 13. Dzień wcześniej pojawił się komunikat:

    “Ze względu na wysokie temperatury sztaby szkoleniowe obu drużyn zdecydowały się zmienić godzinę rozpoczęcia sobotniego sparingu na 11:00”.

    Mecz odbył się na głównej płycie stadionu Rakowa przy Limanowskiego i był otwarty dla publiczności.

    Pierwszy sparing w okresie przygotowań do ligi. Potem zgrupowania

    Raków i Piast wróciły do zajęć po urlopach w poniedziałek i sobotni mecz był pierwszym sprawdzianem przed sezonem PKO Ekstraklasy.

    Gospodarze prowadzili do przerwy 1:0. Gola zdobył Jonatan Braut Brunes, który najpierw “wjechał” w pole karne Piasta, a potem najlepiej odnalazł się w zamieszaniu przed gliwicką bramką, sprytnie strzelając obok bramkarza.

    W 54. minucie było 2:0. Jean Carlos posłał piłkę w pole karne z lewej strony, a zamykający akcję na dalszym słupku Max Pawłowski wykorzystał zagapienie obrony Piasta i wpakował piłkę z bliska do siatki.

    Piast szukał bramki kontaktowej, do której było blisko w 79. minucie, gdy Bogdan Racovitan wybijał piłkę na własnym polu karnym i trafił w poprzeczkę.

    W Piaście zagrali testowany od poniedziałku młodzieżowy reprezentant Polski Marcel Mendes-Dudziński (wiosną był wypożyczony z Legii Warszawa do drugoligowego Świtu Szczecin), wracający z wypożyczenia Levis Pitan (Ross County) oraz Mouhamed Souare, Szymon Gapiński, Kacper Kostek z zespołu rezerw.

    “Medaliki” w niedzielę wyjeżdżają na zgrupowanie w Arłamowie. Gliwiczanie w poniedziałek rozpoczną obóz w Opalenicy.

    Sparing: Raków Częstochowa – Piast Gliwice 2:0 (1:0)

    Bramki: 1:0 Jonatan Braut Brunes (12), 2:0 Max Pawłowski (54).

    Raków: (I połowa): Wiktor Żołneczko – Fran Tudor, Ariel Mosór, Jerzy Napieraj – Michael Ameyaw, Oskar Repka, Władysław Kochergin, Oliwier Kwiatkowski, Patryk Makuch, Erick Otieno – Jonatan Braut Brunes.

    (II połowa): Tarik Karić – Nikodem Całko, Bogdan Racovitan, Jerzy Napieraj – Max Pawłowski, Marko Bulat, Abraham Ojo, Bogdan Mircetić, Tomasz Pieńko, Jean Carlos – Adam Basse.

    Piast: (I połowa): Domen Gril (32. Jakub Grelich) – Ema Twumasi, Juande Rivas, Igor Drapiński, Kacper Kostek – Jason Lokilo, Oliwier Maziarz, Quentin Boisgard, Maciek Kucharski, Hugo Vallejo – Andréas Katsantonis.

    (II połowa): Jakub Grelich (61. Marcel Mendes-Dudziński) – Filip Borowski, Jakub Czerwiński, Levis Pitan, Jakub Lewicki – Ivan Lima, Oskar Leśniak (75. Szymon Gapiński), Jakub Łabojko, Jorge Felix, Szczepan Mucha (75. Mouhamed Souare) – Adrian Dalmau.

  • Kur saugiai maudytis per karščius Tomaszove: vienintelė veikianti maudykla – Przystań nad Pilicą

    Per vasaros karščius Tomaszovo Mazovieckio apylinkėse saugiam poilsiui vandenyje išsiskiria viena vieta: Przystań nad Pilicą. Miesto maudykla čia veikia nuo birželio 15 dienos ir, kaip skelbiama, yra vienintelė oficialiai atvira maudymosi vieta mieste bei netoliese.

    Maudykla įrengta aptvertoje ir stebimoje rekreacinėje teritorijoje PCK gatvėje 10A. Pakrantėje yra smėlio paplūdimys, o maudymosi zona pažymėta taip, kad poilsiautojai aiškiai matytų, kur maudytis saugiausia.

    Budintys gelbėtojai ir vandens patikra

    Saugumu rūpinasi WOPR gelbėtojai, kurie vasaros sezonu budi kasdien nuo 9 iki 17 valandos. Toks režimas ypač svarbus karštomis dienomis, kai prie vandens susirenka daugiau žmonių, o incidentų rizika natūraliai išauga.

    Vandens kokybė taip pat stebima: bakteriologinius tyrimus atlieka vietos sanitarinė tarnyba. Skelbiama, kad kol kas vanduo atitinka maudymuisi keliamus reikalavimus, tačiau rekomenduojama sekti naujausią informaciją, nes rodikliai gali kisti po liūčių ar karščio bangų.

    Kas laukia atvykusiųjų į paplūdimį

    Paplūdimio erdvė sutvarkyta taip, kad būtų patogu skirtingoms poilsiautojų grupėms, o vaikams numatytos atskiros seklumos zonos. Tai leidžia sumažinti riziką mažiesiems ir padeda tėvams lengviau prižiūrėti vaikus.

    Šalia vandens siūloma daugiau nei tik maudynės: yra vieta griliui, paplūdimio sporto aikštelės, vaikų žaidimų erdvės ir lauko treniruokliai. Norintiems aktyvesnio laisvalaikio sudaryta galimybė švartuoti vandens įrangą ir išsinuomoti baidares.

    Patogumui įrengtos persirengimo vietos, veikia tualetai ir dušai, skelbiamas maudyklos reglamentas. Taip pat pateikiami pagalbos telefonų numeriai ir aktuali informacija apie sąlygas vietoje, kad poilsiautojai galėtų greitai įvertinti situaciją.

    Maudykla planuojama atvira iki vasaros pabaigos, iki rugpjūčio 31 dienos. Atvykstantiems patariama rinktis būtent prižiūrimas maudymosi vietas, nes karščiais vandens telkiniai vilioja, tačiau nesaugiose vietose rizika stipriai išauga.

  • Karščio banga Koszalyne: miestas paruošė vandens punktus, vandens užuolaidas ir vėsias erdves gyventojams

    Koszalyne per karščio bangą tarnybos kol kas nefiksuoja iškvietimų dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su aukšta oro temperatūra. Vietos pareigūnai teigia, kad gyventojai, panašu, atsižvelgė į raginimus elgtis atsargiai ir planuoti dieną taip, kad būtų išvengta perkaitimo.

    Nors eismas, ypač kryptimi link jūros, tapo intensyvesnis, rimtesnių incidentų neįvyko. Miesto tarnybų duomenimis, nepadaugėjo ir pranešimų apie gaisrus apylinkėse, taip pat nepastebėta staigaus alpimų atvejų augimo.

    Kur mieste rasti vandens?

    Siekiant sumažinti karščio poveikį, Koszalyno miestas įrengė kelias vietas, kur gyventojai gali nemokamai papildyti geriamojo vandens atsargas. Vienas pagrindinių taškų veikia Senamiesčio turgaus aikštėje, šalia miesto dviračių stotelės esančioje alėjoje.

    Toje pačioje vietoje įrengtos ir vandens užuolaidos, padedančios greičiau atvėsti praeiviams bei šeimoms su vaikais. Papildoma vandens užuolaida pastatyta ir Vandens slėnyje, kur karštomis dienomis susirenka daugiau žmonių.

    Vėsios erdvės trumpam poilsiui

    Gyventojams, ieškantiems pavėsio ir galimybės trumpam atsikvėpti nuo kaitros, mieste paruoštos vadinamosios poilsio erdvės patalpose. Jose galima pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių ir ramiau praleisti dalį dienos.

    Tokios vietos numatytos Kultūros centre 105, Baltijos dramos teatre, Koszalyno muziejuje ir Koszalyno filharmonijoje. Šiose įstaigose taip pat sudarytos sąlygos atsigerti vandens iš geriamojo vandens dispenserių.

    Be to, prie Koszalyno filharmonijos, Parke Pomeranijos kunigaikščių teritorijoje, pastatytas vandens cisternos tipo automobilis su 500 litrų geriamojo vandens. Čia gyventojai gali papildyti savo turimas gertuves ar buteliukus.

  • Trys Zodiako ženklai šią savaitę gali žengti į naują etapą: ką prognozuoja būrėja Parisa

    Kai kuriems žmonėms artimiausios dienos gali priminti ribą tarp to, kas buvo, ir to, kas tik prasideda. Būrėja Parisa teigia, kad šiuo laikotarpiu daliai Zodiako ženklų ryškėja pokyčių kryptis: vieniems tai bus profesiniai sprendimai, kitiems – senų istorijų uždarymas.

    Astrologijoje tokios prognozės dažnai siejamos su ciklais, kai didėja dėmesys planams, įsipareigojimams ir asmeniniams prioritetams. Nors Merkurijaus retrogradacija paprastai skatina stabtelėti ir persvarstyti, Parisa išskiria tris ženklus, kurie esą ypač stipriai pajus naujo etapo pradžią.

    Horoskopas birželio 29–liepos 3 dienomis

    Anot Parisos, savaitės pradžia palanki pokyčiams, kurie brendo ne vieną mėnesį. Tai metas, kai lengviau aiškiau įvardyti, ko norisi atsisakyti, o kur verta investuoti laiką ir energiją.

    Ji pabrėžia, kad retrogradiniai laikotarpiai dažnai atneša ne tiek netikėtus įvykius, kiek grįžtančias temas: atsinaujina derybos, prisimenami atidėti sprendimai, išryškėja tai, kas iki šiol buvo nutylėta. Todėl naujas etapas gali prasidėti nuo paprasto, bet tvirto apsisprendimo.

    Liūtas: daugiau matomumo ir drąsos

    Liūtams, pasak Parisos, ši savaitė gali tapti startu ryškesniam laikotarpiui, kai norisi daugiau pripažinimo ir laisvės veikti savaip. Daugiau dėmesio gali krypti į karjeros kryptį, savirealizaciją ir asmeninį įvaizdį.

    Jei pastaruoju metu buvo jaučiamas sąstingis, dabar gali atsirasti impulsas aiškiau parodyti savo kompetencijas ir imtis iniciatyvos. Šiame fone svarbu nepersistengti su pažadais ir palikti vietos korekcijoms, jei planai dar keisis.

    Ožiaragis ir Skorpionas: užbaigimai, kurie atveria duris

    Ožiaragiams Parisa sieja savaitę su užbaigimo jausmu ir rezultatų apibendrinimu. Tai gali būti susiję su sprendimais darbe, finansiniuose įsipareigojimuose ar ilgalaikiuose planuose, kai norisi aiškumo ir stabilumo.

    Skorpionams, anot jos, gali ryškėti pabaiga vienoje srityje tam, kad atsirastų vietos naujoms galimybėms. Daugiau dėmesio gali tekti mokslams, bendravimui, kasdieniams įpročiams ar darbo ritmui, o svarbiausiu faktoriumi gali tapti intuicija ir gebėjimas laiku paleisti tai, kas nebeveikia.

    Teksto pabaigoje Parisa kelia klausimą, kuriems ženklams dar teks sugrįžti prie senų reikalų. Būtent tai ir yra retrogradinių periodų esmė: kai kuriuos dalykus tenka peržiūrėti antrą kartą, kad naujas etapas prasidėtų tvirčiau.

  • Per 14 dienų ekspedicija prie Brazilijos aptiko 31 naują jūrų rūšį: proveržį lėmė laivo mikroskopas

    Dvi savaites trukusi tarptautinė mokslinė ekspedicija Pietų Atlante prie Brazilijos krantų užfiksavo 31 iki šiol neaprašytą jūrų gyvūnų rūšį. Tyrėjai sako, kad toks tempas priartėjo prie rekordinių naujų rūšių atradimų per trumpą laiką.

    Ekspedicijoje dalyvavo apie 20 ekspertų iš JAV, Australijos, Brazilijos ir Japonijos, dirbusių tyrimų laive Falkor. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į vadinamąją vidurinio vandens zoną, esančią tarp paviršiaus ir jūros dugno.

    Ši erdvė laikoma didžiausia Žemės buveine, apimančia didžiąją dalį planetos gyvenamosios aplinkos, tačiau ji išlieka viena mažiausiai ištirtų. Dėl sudėtingų sąlygų, didelių atstumų ir trapios gyvybės daug organizmų čia sunku ne tik sugauti, bet ir išsaugoti tyrimams.

    Tarp naujai užfiksuotų radinių paminėtos devynios medūzų rūšys, septynios sifonoforų rūšys, septynios ketenoforų rūšys, keturios apendikuliarijų lervos, du dideli vienaląsčiai organizmai, taip pat viena amfipodų rūšis ir greitai judantis daugšerėtas kirminas. Dalis šių organizmų yra itin trapūs, todėl jų identifikavimas įprastai užtrunka gerokai ilgiau.

    Proveržį, pasak ekspedicijos komandos, lėmė naujos kartos konfokalinis mikroskopas, sumontuotas pačiame laive. Jis leido tiesiogiai jūroje stebėti gyvų organizmų trimačius ląstelių vaizdus ir greičiau atskirti skirtingas rūšis.

    „Tai atveria visiškai naują tyrimų pasaulį. Matėme, kaip ląstelės sąveikauja, keičiasi medžiagomis ir formuoja struktūras, ir galėjome tai stebėti realiuoju laiku laive, nors įprastai prireikia savaičių paruošimo, kad apskritai pamatytum panašius procesus“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė, Smitsono instituto daktarė Karen Osborn.

    Pasak mokslininkų, toks realaus laiko stebėjimas gali keisti ir rūšių atpažinimo praktiką: įprastai mėginius tenka gabenti į laboratorijas, fiksuoti, dažyti ir tik tada analizuoti. Laive atlikti aukštos raiškos tyrimai leidžia greičiau suprasti, ką verta tirti detaliau, o ką galima atmesti kaip jau žinomą rūšį.

    Ekspedicijos rezultatai dar kartą primena, kiek mažai žmonija žino apie vandenynų gyvybę, ypač atviroje jūroje ir tarpiniuose vandens sluoksniuose. Tyrėjai pabrėžia, kad nauji instrumentai ir mobilios laboratorijos laivuose tampa vienu svarbiausių būdų sparčiau pildyti vandenynų biologinės įvairovės žemėlapį.