CP v2

Blog

  • Ar šuo gali užuosti vėžį? Mokslas paaiškina, ką iš tiesų reiškia jo įkyrus uostymas

    Šunys pasaulį pirmiausia pažįsta kvapais, todėl kartais jų elgesys žmonėms atrodo beveik „intuityvus“. Vis dėlto šuo vėžio „nemato“ ir neskaito diagnozių – jis reaguoja į kvapo pokyčius, kuriuos gali lemti įvairios organizmo būklės.

    Mokslininkus domina vadinamieji lakieji organiniai junginiai – smulkios kvapiosios medžiagos, kurias išskiria kūnas. Sergant kai kuriomis ligomis jų „kvapo profilis“ gali kisti, todėl atsirado idėja, kad šunų uoslė, tinkamai pritaikius metodiką, gali atpažinti tam tikrus kvapų dėsningumus.

    Ką šuo iš tikrųjų užuodžia?

    Tyrimuose kalbama ne apie „vėžio kvapą“ kaip vieną aiškų požymį, o apie sudėtingą kvapiųjų medžiagų visumą. Kvapas gali kisti dėl uždegimo, kraujavimo, infekcijos, audinių irimo, vaistų, hormonų pokyčių ar net mitybos.

    Dėl to buitinės istorijos, kai šuo „įtaria“ ligą, turi ribotą vertę: reakcija gali būti susijusi ir su visiškai nepavojingu dalyku. Kita vertus, tokia šuns dėmesio „žinutė“ kartais sutampa su realiu sveikatos pokyčiu, kurį verta patikrinti.

    Kaip šunys mokomi aptikti ligas?

    Šunys, ruošiami kvapų atpažinimui, paprastai dirba kontroliuojamomis sąlygomis: uosto biologinius mėginius ir turi išmokti atskirti „teigiamą“ kvapo šabloną nuo kontrolinių mėginių. Signalas dažniausiai būna ramus – sustojimas, atsisėdimas ar dėmesio fiksavimas ties konkrečiu mėginiu.

    Tokie protokolai skiriasi nuo kasdienybės namuose, kai augintinis staiga ima įkyriai uostyti žmogaus odą ar drabužius. Namų aplinkoje kvapus lengvai „užteršia“ kosmetika, tepalai, prakaitas, kraujas, maistas, skalbikliai, augintinio kontaktas su kitais žmonėmis ar gyvūnais.

    Kada įkyrus uostymas turėtų suklusti?

    Nėra vieno šuns elgesio, kuris reikštų vėžį. Jei šuo kartą ar kelis kartus pauosto ranką, pilvą ar koją, tai dažniausiai yra normali smalsumo reakcija.

    Daugiau dėmesio verta skirti situacijoms, kai šuo nuolat grįžta prie tos pačios vietos, o žmogus ten pastebi naują apgamą, mazgelį, žaizdą, sukietėjimą ar patinimą. Ypač reikšmingi požymiai yra didėjimas, kraujavimas, šlapiavimas, skausmas, niežėjimas, spalvos ar formos kaita, taip pat ilgai negyjanti žaizda.

    Tokiu atveju svarbiausia ne įrodyti, kad šuo „buvo teisus“, o nepraleisti laiko, kai pokytį galima įvertinti mediciniškai. Šuns reakcija gali būti papildomas signalas atkreipti dėmesį, bet diagnozę nustato tik gydytojas ir tyrimai.

    Kodėl šuns uoslė domina mediciną?

    Dalis mokslinių darbų rodo, kad apmokyti šunys tam tikromis sąlygomis gali atskirti kai kurių ligų mėginius geriau nei atsitiktinumas. Vis dėlto rezultatai stipriai priklauso nuo dresūros, mėginių paruošimo, kvapų kontrolės, tyrimo dizaino ir to, ar metodika pakartojama kitose komandose.

    Dėl šių priežasčių šunys šiandien nėra įprastas diagnostikos įrankis klinikose. Tačiau jų uoslė įkvepia kurti standartizuotus sprendimus, pavyzdžiui, „elektroninės nosies“ tipo jutiklius, kurie ateityje galėtų nuosekliai analizuoti kvapiąsias medžiagas.

    Ką daryti, jei šuo keistai reaguoja?

    Jei šuo staiga ima intensyviai uostyti ar laižyti vieną vietą, pirmiausia verta ramiai apžiūrėti odą ir pagalvoti, ar nebuvo naujo kremo, tepalo, žaizdelės, įkandimo, uždegimo ar kitos akivaizdžios priežasties. Bausti šuns už tokį elgesį nereikėtų – dažniausiai tai normalus tyrinėjimas.

    Jeigu matomas kūno pokytis kelia įtarimų arba nepraeina, racionaliausia yra užsiregistruoti pas gydytoją ir atlikti rekomenduotus tyrimus. Šuo gali atkreipti dėmesį, bet jis nepakeičia dermatoskopijos, kraujo tyrimų, vaizdinės diagnostikos ar kitų patikrintų medicininių metodų.

    Patikimiausia išvada paprasta: įkyrus šuns uostymas kartais sutampa su sveikatos pokyčiais, tačiau dažniau reiškia tik kvapo pasikeitimą. Todėl tokį signalą verta vertinti kaip paskatą pasitikrinti, o ne kaip namų testą ar diagnozę.

  • Kobieta su rankine: kaip 1985 metais Švedijoje daryta nuotrauka tapo pasipriešinimo simboliu

    1985 metais Švedijos mieste Växjö vykęs kraštutinių dešiniųjų maršas virto chaotišku ir įtemptu susidūrimu su vietos gyventojais. Tą popietę netrūko stumdymosi ir provokacijų, o konfliktas įsiplieskė dar prieš eisenai pajudant miesto gatvėmis.

    Vienas epizodas tapo istorinis dėl fotografo Hanso Runessono kadro: moteris minioje priėjo prie maršuojančio vyro ir trenkė jam rankine. Nuotraukoje užfiksuotas momentas buvo toks aiškus, kad netrukus išėjo už įvykio ribų ir pradėjo gyventi kaip universali reakcija į neonacizmą ir agresyvią ideologiją.

    Vienas kadras, kuris peržengė ribas

    Nuotrauka greitai pasirodė Švedijos ir Jungtinės Karalystės spaudoje, o vėliau paplito po visą Europą. Ji imta vadinti moters su rankine vardu, o pats vaizdas tapo lengvai atpažįstamu politinės laikysenos ženklu, dažnai atsietu nuo konkretaus konteksto.

    Šis kadras fotografui pelnė prestižinių įvertinimų ir ilgainiui buvo pristatomas kaip vienas ryškiausių to laikotarpio spaudos fotografijos pavyzdžių. Kartu jis iškėlė ir klausimą, kaip vienas simbolinis veiksmas gali nustelbti visą sudėtingą dienos įvykių grandinę.

    Kas buvo moteris su rankine?

    Vėlesniais metais paaiškėjo, kad nuotraukoje užfiksuota moteris buvo Danuta Danielsson, tuo metu 38 metų amžiaus. Ji buvo gimusi Lenkijoje, žydų kilmės, o jos šeimos patirtys, susijusios su nacizmo nusikaltimais, tapo svarbiu raktu aiškinant emocingą reakciją į maršuojančius neonacius.

    Vis dėlto pati Danielsson nesiekė tapti viešu simboliu. Po įvykio ji vengė dėmesio ir, kaip pasakojama, baiminosi galimo keršto bei asmeninių pasekmių, todėl jos tapatybė ilgą laiką nebuvo žinoma plačiajai visuomenei.

    1988 metais Danuta Danielsson mirė, o jos mirtis buvo traktuojama kaip savižudybė. Tai priminė, kad garsus kadras gali turėti realių, sunkiai matomų padarinių žmogui, kurio gyvenimas netikėtai atsidūrė visuomenės interpretacijų centre.

    Atmintis, paminklas ir ginčai

    Ilgą laiką publika žinojo nuotrauką, bet nežinojo moters vardo, o jos tapatybė viešai įvardyta tik 2014 metais. Tai vėl atgaivino diskusijas apie tai, kam priklauso istorinis vaizdas ir kaip jis turėtų būti pasakojamas, kai jis tampa kolektyvinės atminties dalimi.

    Växjö mieste kilus idėjai įamžinti kadrą paminklu, nuomonės išsiskyrė. Vieni matė jame pilietinio pasipriešinimo ženklą, kiti baiminosi, kad toks monumentas supaprastins istoriją ir romantizuos smurtą, net jei jis buvo nukreiptas prieš ekstremizmą.

    Prieštaravimų netrūko ir šeimoje: buvo pabrėžiama, kad Danielsson nemėgo jai primestos šlovės. Galiausiai Växjö paminklo idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau kitur pasirodė skulptūrų ir interpretacijų, rodančių, kaip sunku sustabdyti vaizdą, kai jis tampa simboliu.

    Šiandien moters su rankine nuotrauka dažnai cituojama kalbant apie visuomenės atsparumą radikalizacijai ir ekstremizmo normalizavimui. Kartu ji primena ir kitą pusę: vienas kadras gali tapti istorijos santrauka, nors tikroji istorija visada yra platesnė, sudėtingesnė ir asmeniškai skausminga.

  • Kuo skiriasi įprastas svogūnas nuo svogūno laiško: tas pats augalas, bet skirtingas derliaus laikas

    Įprastas svogūnas ir svogūnas laiškas (dar vadinamas dymka) dažnai laikomi skirtingomis daržovėmis, tačiau iš esmės tai tas pats augalas – valgomasis svogūnas. Skirtumas paprastas: svogūnas laiškas nuimamas anksčiau, kai svogūnėlis dar mažas, o laiškai žali ir sultingi.

    Dėl ankstesnio derliaus svogūnas laiškas būna švelnesnio skonio, mažiau aitrus ir traškesnis. Įprastas svogūnas paliekamas subręsti ilgiau, todėl suformuoja didesnę, tvirtesnę galvutę su sausa luobele ir ryškesniu aromatu.

    Kodėl jie skirtingai tinka patiekalams?

    Svogūnas laiškas dažniau valgomas žalias, nes jo skonis lengvesnis, o tekstūra – švelnesnė. Jis tinka salotoms, sumuštiniams, varškei, kiaušinių patiekalams, šaltibarščiams ir kaip baigiamasis akcentas ant jau paruošto maisto.

    Įprastas svogūnas labiau siejamas su kepimu, troškinimu ir virimu. Kaitinamas jis suminkštėja, atsiskleidžia saldumas, todėl tampa svarbia skonio baze sriuboms, padažams, troškiniams, maltinių ar koldūnų įdarams.

    Laikymas ir šviežumas

    Subrendęs svogūnas su sausa luobele paprastai laikosi ilgiau, jei laikomas sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Dėl tvirtesnės struktūros jis mažiau jautrus vytimui ir mechaniniams pažeidimams.

    Svogūnas laiškas greičiau praranda traškumą ir šviežumą, ypač jo žali laiškai. Geriausia jį sunaudoti per trumpesnį laiką, laikyti šaldytuve ir, jei įmanoma, neplauti iš anksto – drėgmė spartina glebimą.

    Dažniausios painiavos: laiškas, šalotinis ir laiškinis česnakas

    Svogūnas laiškas kartais supainiojamas su šalotiniais svogūnais, tačiau tai ne tas pats. Šalotiniai svogūnai dažnai sudaro kelias mažesnes galvutes, pasižymi švelniu, kiek saldesniu skoniu ir dažnai naudojami padažams bei užpilams.

    Dar viena painiava – laiškinis česnakas, kuris auginamas dėl plonų žalių stiebelių, o ne dėl galvutės. Panašūs įspūdžiai virtuvėje atsiranda todėl, kad žalieji laiškai atrodo panašiai, tačiau skonis ir panaudojimas gali skirtis.

    Ar svogūnas laiškas sveikesnis?

    Nėra pagrindo teigti, kad svogūnas laiškas automatiškai sveikesnis už įprastą svogūną. Abu priklauso tai pačiai augalų grupei ir turi svogūnams būdingų biologiškai aktyvių junginių, įskaitant sieros junginius ir antioksidantus.

    Praktinis skirtumas dažniau susijęs su vartojimu: svogūną laišką dažniau valgome žalią, o įprastą svogūną – termiškai apdorotą. Todėl kasdienėje mityboje verta derinti abu: vieną – šviežumui, kitą – gilesniam skoniui ir patiekalų bazei.

  • Katinai tuxedo: kodėl juodai balti „smokingo“ rašto augintiniai nėra atskira veislė

    Juodai baltas katinas, atrodantis tarsi vilkėtų smokingą, dažnai klaidingai palaikomas atskira veisle. Iš tiesų tuxedo yra ne veislės pavadinimas, o kailio raštas, kai tamsi spalva dominuoja, o balta sudaro ryškius plotus ant krūtinės, pilvo, letenų ar snukučio.

    Toks raštas gali pasitaikyti ir trumpaplaukiams, ir ilgaplaukiams naminiams katėms, taip pat daliai veislinių kačių, jei veislės standartas leidžia dvispalvį kailį. Todėl vien iš išvaizdos patikimai nuspręsti, kokios veislės yra katinas, dažniausiai neįmanoma.

    Kuo išskirtinis tuxedo raštas?

    Pats terminas tuxedo yra kilęs iš anglų kalbos žodžio, reiškiančio smokingą, o asociacija atsirado dėl kontrasto tarp tamsaus „švarko“ ir baltos „marškinių“ dalies. Klasikinis vaizdas dažniausiai apima tamsų nugaros plotą ir galvą, o balta spalva atsiranda ant krūtinės, pilvo, smakro ar letenų.

    Praktikoje tuxedo raštas gali atrodyti labai skirtingai: vieniems katinams balta spalva sudaro tvarkingą „prijuostę“, kitiems ji virsta asimetriška dėme ant nosies ar „kojinėmis“ ant letenų. Būtent ši individuali rašto „geometrija“ dažnai ir paverčia tuxedo katinus itin fotogeniškais.

    Iš kur atsiranda juodai baltas kailis?

    Už dvispalvį kailį atsakingi genetiniai mechanizmai, lemiantys ne tik spalvą, bet ir baltų plotų išsidėstymą. Paprastai tariant, kai kuriose kūno vietose pigmentą gaminančios ląstelės nepasiskirsto tolygiai, todėl dalis kailio lieka balta.

    Dėl šios priežasties du juodai balti katinai gali būti visiškai nepanašūs, nors abu ir vadinami tuxedo. Raštas gali būti beveik simetriškas, bet neretai jis būna šiek tiek netolygus, o tai žmonėms sukuria „charakteringo veido“ įspūdį.

    Ar tuxedo katinai iš tiesų „protingesni“?

    Internete ir tarp augintinių šeimininkų paplitę pasakojimai, kad tuxedo katinai esą ypač sumanūs, drąsūs ar „teatriški“. Vis dėlto vien kailio raštas savaime nelemia nei intelekto, nei temperamento, nei to, kaip katinas prisiriša prie žmogaus.

    Asmenybę labiau formuoja paveldimumas, ankstyva socializacija, patirtys, sveikata ir gyvenimo aplinka. Todėl tuxedo katinas gali būti ir ramus „sofos filosofas“, ir labai aktyvus naktinis bėgikas, ir šešėlis, sekantis žmogų iš kambario į kambarį.

    Taip pat nėra taisyklės, kad tuxedo raštas būdingas tik patinams ar tik patelėms. Skirtingai nei kai kurie kiti kailio tipai, čia lytis nėra lemiamas veiksnys, todėl „smokingo“ rašto gali būti ir katinas, ir katė.

    Priedo, tuxedo išvaizda nereiškia, kad augintinis reikalaus ypatingos priežiūros. Poreikiai labiau priklauso nuo kailio ilgio ir tankio: trumpaplaukį dažniausiai pakanka reguliariai peršukuoti, o ilgaplaukiams svarbesnė nuosekli priežiūra, kad nesusidarytų sąvėlos.

    Juodai balti katinai turi ir aiškią vietą popkultūroje, nes kontrastingas kailis ypač tinka animacijai ir iliustracijoms. Dėl to tuxedo tipo personažai lengvai atpažįstami, o realiame gyvenime toks katinas neretai atrodo „pasipuošęs“ net tada, kai elgiasi visiškai paprastai.

    Planuojant įsigyti ar priglausti tuxedo katiną, svarbiausia vertinti ne vien išvaizdą, o sveikatą, elgesį ir tai, ar gyvūnas tinka jūsų namų ritmui. Kailio raštas sukuria pirmą įspūdį, tačiau tikrasis charakteris atsiskleidžia kasdienybėje.

  • „Bumar-Łabędy“ vadovų byla teisme: prokuratūra tiria 2018–2019 m. sandorius ir 4 mln. zl nuostolį

    Lenkijoje į teismą perduota byla dėl galimų pažeidimų valdant vieną Silezijos gynybos pramonės įmonę „Bumar-Łabędy“. Katovicų vaivadijos policija pranešė, kad įtariami veiksmai galėjo atnešti įmonei daugiau nei 4 mln. zl nuostolių, tai yra apie 900 000 eurų.

    Tyrimas apėmė 2018–2019 metus, o kaltinamąjį aktą teismui pateikė Sosnoveco apygardos prokuratūra. Ikiteisminį tyrimą atliko Katovicų policijos padalinys, tiriantis ekonominius nusikaltimus.

    Kas įtariama ir kam pareikšti kaltinimai

    Prokuratūra kaltinimus pareiškė dviem asmenims, kuriems yra 42 ir 49 metai ir kurie minimu laikotarpiu ėjo „Bumar-Łabędy“ valdybos narių pareigas. Pareigūnų teigimu, jie, būdami atsakingi už įmonės turtinius reikalus, galėjo piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais.

    „Tyrimas patvirtino pažeidimus valdant įmonę: netinkamai įvertintas vieno padalinio turtas, o vėliau jis parduotas pažeidžiant vidinius teisės aktus. Dėl to patirta daugiau nei 4 mln. zl nuostolių“, – teigė Silezijos policijos atstovai.

    Nuomos sandoriai ir įranga parduota pigiau?

    Pagal tyrimo metu surinktą medžiagą, įtariamieji galėjo sudaryti įmonei nepalankias sutartis ir susitarimus. Vienas minimų epizodų – subnuomos sutartis dėl vienos gamybinės halės su įranga ir teritorija, kai, pareigūnų vertinimu, už ją buvo nustatytas per mažas nuomos mokestis.

    Taip pat teigiama, kad dalis mašinų ir įrenginių galėjo būti parduota žemiau realios vertės ir be reikiamo akcininkų susirinkimo pritarimo. Tokie veiksmai, jeigu pasitvirtintų teisme, reikštų ne tik vidinių procedūrų pažeidimus, bet ir galimą žalos įmonei padarymą.

    Kas laukia toliau

    Bylos nagrinėjimas teisme turėtų prasidėti po vasaros atostogų. Pareigūnai nurodo, kad už inkriminuojamus veiksmus gali grėsti iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

    Ši byla vyksta platesniame kontekste, kai gynybos pramonės įmonėms Lenkijoje ir visame regione taikomas didesnis dėmesys dėl augančių užsakymų, investicijų ir viešųjų lėšų panaudojimo skaidrumo. Tokiose įmonėse turto vertinimas, sandorių kontrolė ir akcininkų sprendimų laikymasis tampa viena jautriausių valdymo sričių.

  • Aviečių lapų arbata: kada rinkti, kaip džiovinti ir ką verta žinoti apie poveikį imunitetui

    Aviečių lapų arbata daugeliui siejasi su šaltuoju sezonu, kai norisi šilto, kvapnaus gėrimo ir natūralesnių kasdienės mitybos papildymų. Nors liaudyje ji dažnai vadinama priemone imunitetui, svarbu atskirti tradicinį vartojimą nuo medicininių pažadų ir laikytis saiko.

    Aviečių lapuose aptinkama augalinių junginių, tokių kaip taninai, flavonoidai ir organinės rūgštys. Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu, o taninai suteikia sutraukiantį skonį ir gali švelniai veikti virškinimo sistemą.

    Kaip saugiai rinkti lapus

    Lapus geriausia rinkti nuo sveikų krūmų, atokiau nuo judrių gatvių, pramoninių teritorijų ar intensyviai purškiamų laukų. Praktikoje dažniausiai renkami jauni, ryškiai žali, nepažeisti lapai, kai augalas aktyviai auga.

    Renkant svarbu neapnuoginti vieno krūmo: nuskinama tik dalis lapų, kad augalas galėtų toliau normaliai vystytis. Jei avietės auginamos sode, verta įsitikinti, kad neseniai nebuvo naudotos augalų apsaugos priemonės.

    Džiovinimas ir laikymas

    Norint išsaugoti aromatą, lapai džiovinami plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tiesioginė saulė gali silpninti kvapą ir keisti žaliavos kokybę, todėl geriau rinktis vėsią, sausą vietą.

    Visiškai išdžiūvę lapai laikomi sandariame stiklainyje ar inde, saugant nuo drėgmės ir kvapų. Jei žaliava ima drėkti, atsiranda pelėsio kvapas ar pakinta spalva, tokio džiovinio vartoti nereikėtų.

    Kaip paruošti aviečių lapų arbatą

    Dažnas būdas namuose yra vieną arbatinį šaukštelį džiovintų lapų užpilti maždaug 250 mililitrų verdančio vandens. Gėrimą patogu palaikyti uždengtą apie 10–15 minučių ir tuomet nukošti.

    Skonis gali būti gana švelnus, šiek tiek sutraukiantis, todėl kai kas lapus maišo su juodąja ar žaliąja arbata. Jei pridedami kiti žoliniai augalai, svarbu įvertinti jų suderinamumą ir individualų jautrumą.

    Ką verta žinoti apie imunitetą?

    Šiltas gėrimas gali padėti palaikyti skysčių balansą, sušildyti ir būti maloniu ritualu peršalimo sezono metu. Vis dėlto aviečių lapų arbata nėra vaistas ir negali pakeisti subalansuotos mitybos, miego, fizinio aktyvumo ar gydytojo paskirto gydymo.

    Jei karščiavimas užsitęsia, stiprėja simptomai ar yra lėtinių ligų, geriausia remtis medicininėmis rekomendacijomis. Žolelių vartojimas turėtų būti atsakingas, ypač kai siekiama reguliaraus ir ilgalaikio poveikio.

    Kam reikėtų pasitarti su specialistu?

    Nėščiosioms, žindančioms, žmonėms, vartojantiems receptinius vaistus ar turintiems lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš reguliariai geriant žolelių arbatas pravartu pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei planuojama gerti kasdien ar didesniais kiekiais.

    Jei nėra galimybės lapų rinkti patiems, saugesnis pasirinkimas gali būti patikimo gamintojo žaliava iš vaistinės ar žolelių parduotuvės. Tuomet lengviau užtikrinti, kad produktas paruoštas tinkamai ir atitinka higienos reikalavimus.

  • Karščio klaida vedžiojant šunį: kai pavadėlis ant antkaklio gali trukdyti jam vėsintis

    Vasarą šunų organizmas su karščiu tvarkosi kitaip nei žmogaus, todėl net smulki vedžiojimo detalė gali turėti didelę reikšmę. Viena dažniausių klaidų – pavadėlį segti prie antkaklio tada, kai šuo traukia, skuba ar yra stipriai susijaudinęs. Toks spaudimas kaklo srityje gali apsunkinti kvėpavimą ir natūralų vėsinimą.

    Šunys prakaituoja labai ribotai, daugiausia per pėdutes, todėl pagrindinis jų „aušinimo“ būdas yra dažnas kvėpavimas iškišus liežuvį. Kai kaklo srityje atsiranda papildomas spaudimas, šuniui gali būti sunkiau laisvai kvėpuoti, o tai karštyje didina perkaitimo riziką. Ypač tai aktualu, jei pavadėlis nuolat įtemptas.

    Kodėl antkaklis tampa problema?

    Pats antkaklis nebūtinai yra blogas pasirinkimas, jei jis tinkamai sureguliuotas ir pavadėlis vaikščiojant lieka laisvas. Tačiau realybėje daug šunų iš jaudulio traukia į priekį, o šeimininkai instinktyviai sulaiko arba koreguoja tempimą. Tuomet visas spaudimas koncentruojasi į gerklės ir trachėjos sritį.

    Po staigesnio truktelėjimo kai kuriems šunims pasireiškia kosulys, krenkštimas, springčiojimas ar dar intensyvesnis dusulys. Karštą dieną tai gali tapti kritiniu veiksniu, nes kvėpavimas yra svarbiausias šuns būdas atiduoti perteklinę šilumą.

    Kada geriau rinktis petnešas?

    Petnešos dažnai yra saugesnis sprendimas vasarą, nes traukos jėgą paskirsto per krūtinę ir liemenį, o ne per kaklą. Tai leidžia šuniui laisviau judinti galvą ir ramiau dūsauti, ypač jei jis linkęs traukti ar greitai užsiplieskia nuo dirgiklių.

    Vis dėlto petnešos turi būti tiksliai pritaikytos: jos neturi spausti pažastų, riboti menčių judesio, trinti odos ar nuslysti taip, kad diržas pakiltų prie gerklės. Karštomis dienomis praktiškesni lengvesni, mažiau kūną dengiantys modeliai, nes masyvios ir storos petnešos gali kaupti šilumą.

    Didesnės rizikos šunys

    Ypač atidžiai reikėtų vertinti trumpasnukius šunis, kurių kvėpavimo takai anatomiškai siauresni, o vėsinimasis vien dūsavimu – mažiau efektyvus. Jiems papildomas spaudimas kaklo srityje ar intensyvus tempimas gali greičiau išprovokuoti pavojingą perkaitimą.

    Didesnės rizikos grupei taip pat priskiriami vyresni, nutukę šunys, turintys širdies ar kvėpavimo sutrikimų, taip pat gyvūnai, kurie jau yra patyrę perkaitimo epizodų. Tokiais atvejais verta planuoti trumpesnius maršrutus, rinktis pavėsį, o pasivaikščiojimus perkelti į ankstesnį rytą ar vėlesnį vakarą.

    Kada pasivaikščiojimą būtina nutraukti?

    Jei šuo labai smarkiai dūsauja, gausiai seilėjasi, silpsta, svirduliuoja, vemia, atrodo sutrikęs, neįprastai vangus arba atsisako judėti, pasivaikščiojimą reikia nutraukti nedelsiant. Tokie požymiai gali rodyti perkaitimą, o karštyje būklė kartais blogėja greičiau, nei tikimasi.

    Šunį svarbu kuo greičiau perkelti į vėsesnę vietą, nuraminti, pradėti švelnų vėsinimą ir kreiptis į veterinarą. Vien vanduo ar pavėsis ne visada išsprendžia situaciją, jei organizmas jau nebesusitvarko su šilumos pertekliumi.

    Praktiškas kompromisas dažnai būna paprastas: antkaklis paliekamas kaip vieta adresui ar kontaktams, o pavadėlis segamas prie petnešų. Tai nedidelis pokytis, kuris karštą dieną gali padėti šuniui lengviau kvėpuoti ir saugiau ištverti pasivaikščiojimą.

  • Europos palūkanų normų šuolio prognozės blėsta: ką keičia pinganti nafta ir obligacijų kritimas

    Finansų rinkose vis dažniau persvarstomas scenarijus, kad Europoje ir JAV palūkanų normos artimiausiu metu sparčiai kils. Tam įtakos turi atslūgęs energijos kainų spaudimas, ypač pigusi nafta, mažinanti riziką, kad infliacija vėl įsisiūbuos.

    Investuotojų lūkesčiai paprastai greitai keičiasi, kai keičiasi žaliavų kainos, infliacijos rodikliai ir centrinių bankų komunikacija. Dėl to rinkose mažėja tikimybė, kad Europos Centrinis Bankas imsis kelių agresyvių žingsnių iš eilės.

    Kas keičia ECB kryptį?

    Euro zonoje po naftos kainos kritimo dalis ekonomistų sumažino prognozes dėl palūkanų didinimo masto. Kai energija pinga, silpsta ir antrinės infliacijos bangos rizika, todėl monetarinės politikos griežtinimo poreikis tampa mažiau skubus.

    Rinkos vertinimu, vienas papildomas palūkanų normų didinimas rudenį atrodo realesnis nei keli žingsniai iš eilės. ECB atstovai akcentuoja, kad sprendimai priklausys nuo naujų duomenų, ekonomikos aktyvumo ir infliacijos dinamikos, o ne nuo iš anksto nustatyto grafiko.

    „Sprendimų tempą ir mastą lems duomenys, o energijos kainų šokai reikalauja labiau subalansuotos reakcijos“, – sakė ECB atstovė.

    Obligacijų pajamingumai traukiasi

    Mažėjant infliacijos ir palūkanų didinimo baimei, krinta ir obligacijų pajamingumai, o tai reiškia, kad jų kainos kyla. Toks judėjimas matomas ne tik JAV ar Vokietijoje, bet ir regiono rinkose, kur jautrumas lūkesčiams dėl palūkanų paprastai didesnis.

    Krentantis pajamingumas valstybei yra palankus signalas, nes naujų skolos emisijų metu galima skolintis geresnėmis sąlygomis. Ilgainiui tai gali prisidėti ir prie mažesnių finansavimo kaštų ekonomikoje, nors bankų paskolų kainose šis efektas pasirodo ne iš karto.

    Sveikatos sistemai reikia daugiau pinigų

    Kita ryški tema regione – augančios viešųjų paslaugų išlaidos, ypač sveikatos apsaugoje, kur didelę biudžeto dalį sudaro atlyginimai. Kai darbo užmokesčio fondas kyla greičiau nei sistemos pajamos, susidaro finansavimo spraga, kurią tenka dengti papildomomis įplaukomis arba skolinimusi.

    Vertinimai rodo, kad vien tik planuojamiems įsipareigojimams dėl atlyginimų indeksavimo gali prireikti maždaug 1 050 000 000 eurų papildomo finansavimo. Tai didina spaudimą biudžetui ir kelia klausimą, ar trūkumas bus dengiamos dotacijomis, ar didesne skola.

    DI bumas kelia kainas ir lūkesčius

    Pasaulinėse rinkose išlieka ir kita tendencija – didžiulės investicijos į DI infrastruktūrą, ypač duomenų centrus ir pažangius lustus. Augantis poreikis atminties sprendimams stiprina tiekėjų derybinę galią ir gali kelti komponentų kainas visoje tiekimo grandinėje.

    Tai svarbu ne tik technologijų bendrovėms: brangesni komponentai ilgainiui gali atsispindėti ir galutinių įrenginių kainose. Tuo pačiu investuotojai vis dažniau vertina, ar DI plėtra bus finansuojama tvariai ir ar investicijos atsipirks ne tik tiekėjams, bet ir galutiniams paslaugų teikėjams.

    Apibendrinant, pinganti nafta ir nuslūgę infliacijos lūkesčiai verčia rinkas atsargiau vertinti spartaus palūkanų normų kilimo scenarijų. Tuo pat metu viešųjų finansų iššūkiai ir DI investicijų bumas išlieka faktoriais, galinčiais keisti prognozes bet kuriuo naujų duomenų etapu.

  • Surica, vadinama slaviška limonada: kaip gaminama ir kuo skiriasi nuo kombučios

    Surica – tradicinis slavų kraštuose žinomas fermentuotas gėrimas, gaminamas iš vandens, medaus ir sezoninių vaisių bei žolelių. Jis dažnai pristatomas kaip slaviška limonada, nes yra gaivus, lengvai rūgštokas ir gali švelniai putoti. Nors gėrimas siejamas su liaudies tradicijomis, pastaruoju metu jis grįžta į virtuvę kaip natūralesnė alternatyva saldiesiems limonadams.

    Pagrindinė suricos idėja paprasta: medus suteikia cukrų, kurio reikia fermentacijai, o vaisiai, lapai ir žiedai praturtina skonį bei aromatą. Fermentacijos metu gėrime susidaro organinės rūgštys ir nedidelis natūralus gazuotumas, todėl skonis tampa ryškesnis nei paprasto vandens su uogomis. Vis dėlto tai nėra vaistas, o tik vienas iš būdų paįvairinti gėrimų racioną.

    Kas yra surica?

    Surica dar vadinama surika, suryja ar kitais regioniniais pavadinimais, o receptas tradiciškai remiasi tuo, kas auga aplinkui: sode, pievoje ar miške. Į stiklainį dedami vaisiai, žolelės, lapai ar žiedai, užpilama vandeniu ir įmaišomas medus. Indas dažniausiai laikomas šiltesnėje, šviesioje vietoje, kad fermentacija vyktų sparčiau.

    Skirtingai nei gaminant pramoninius gaiviuosius gėrimus, suricos skonis priklauso nuo žaliavų, temperatūros ir fermentacijos trukmės. Dėl natūralių mikroorganizmų, esančių ant augalų ir aplinkoje, kiekviena partija gali šiek tiek skirtis. Būtent todėl ruošiant namuose svarbiausia švara ir saikas su intensyvaus skonio priedais.

    Kuo panaši į kombučią?

    Surica dažnai lyginama su kombučia, nes abu gėrimai yra fermentuoti ir dėl to įgauna lengvą rūgštumą bei gyvesnį aromatą. Tačiau jų bazė skiriasi: kombučia paprastai gaminama iš arbatos ir specifinės kultūros, o surica – iš vandens, medaus, vaisių ir žolelių. Dėl to suricos skonis labiau primena žolinį vaisių gėrimą, o ne arbatinį toniką.

    Fermentacija taip pat keičia gėrimo pojūtį: jis gali tapti malonesnis gertis karštyje, nes nėra toks „plokščias“ kaip paprastas vanduo. Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad fermentuoti gėrimai nėra vienodai tinkami visiems, ypač jei žmogus jautrus rūgštesniems produktams ar turi virškinimo sutrikimų.

    Kaip pasigaminti namuose?

    Dažniausiai suricai pasirenkami vietiniai vaisiai ir augalai: braškės, avietės, mėlynės, serbentų ar vyšnių lapai, mėta, melisa, ramunėlės, liepžiedžiai. Tinka ir kiti kvapnūs priedai, tačiau labai intensyvias žoleles verta naudoti atsargiai, kad jos neužgožtų vaisių. Egzotiški vaisiai dažnai duoda blankesnį skonį ir prastai dera su tradiciniu profiliu.

    Gaminant namuose į didelį švarų stiklainį sudedami pasirinkti priedai, užpilama atvėsintu virintu vandeniu ir įmaišomas medus. Paliekama šiek tiek vietos, nes fermentuojantis turinys gali kilti į viršų, o gėrimą patariama kasdien pamaišyti švariu įrankiu. Po kelių dienų gėrimas perkošiamas, supilstomas į butelius ir geriamas atšaldytas.

    Praktikoje svarbiausi du dalykai: neskubinti proceso ir stebėti skonį bei kvapą. Jei atsiranda nemalonus, aitrus ar pelėsį primenantis kvapas, tokio gėrimo vartoti nereikėtų. Norint saugesnio rezultato, verta laikytis nuoseklios higienos ir fermentuoti ne per ilgai, ypač per karščius.

  • Napoleono sesuo Paulina: nuo skurdo Korsikoje iki Europos salonų ir skandalais apipinto gyvenimo

    Paulina Bonapartė gimė 1780 metų spalio 20 dieną Ajače, Korsikoje, ir buvo šeštas Letizijos Ramolino bei Karlo Bonaparto vaikas. Šeima priklausė smulkiajai Korsikos bajorijai, tačiau po tėvo mirties jų padėtis greitai pablogėjo, o kasdienybėje atsirado tikras nepriteklius.

    1793 metais, dėl politinių įtampų ir sukilimų Korsikoje, Bonapartai buvo priversti palikti salą. Žemyne jie atsidūrė Marselyje beveik be turto ir aiškių perspektyvų, o šeimos moterys, kaip liudija amžininkų pasakojimai, imdavosi ir sunkių buitinių darbų.

    Kaip Napoleono karjera pakeitė viską

    Situacija ėmė keistis Napoleono karjerai kylant: kuo labiau augo jo įtaka, tuo greičiau Bonapartai grįžo į politinį ir socialinį elitą. Paulina jauname amžiuje pateko į karininkų ir įtakingų pažinčių ratą, o tai Napoleono planams ne visada buvo patogu.

    1797 metais Milane Paulina ištekėjo už generolo Šarlio Leklerko, kuriuo Napoleonas pasitikėjo ir kurį laikė tinkamu pasirinkimu. 1798 metais porai gimė sūnus Dermidas, o šeimos gyvenimas, regis, įgavo stabilumo, bent jau išoriškai.

    Misija Karibuose ir gandai apie romanus

    1801 metais Leklerkas buvo išsiųstas į Sen Domingą atkurti Prancūzijos kontrolę kolonijoje, kur vyko sukilimas, o Paulina išvyko kartu su vyru ir sūnumi. Tropikų klimatas, ligos ir didžiuliai kariuomenės nuostoliai šią ekspediciją pavertė katastrofa, kurią istorikai sieja ir su geltonojo drugio protrūkiais.

    Kol vyko kovos, Paulina kolonijoje tapo ryškia socialinio gyvenimo figūra, o apie jos romanus sklandė gandai abiejose Atlanto pusėse. Tačiau kartu minima ir kita jos pusė: pasakojama, kad namuose įrengtame improvizuotame ligoninės skyriuje ji padėjo slaugant sergančiuosius, kai epidemijos šienavo žmones.

    1802 metais Leklerkas mirė nuo ligos, ir Paulina grįžo į Prancūziją, parsiveždama vyro palaikus bei paveldėtą turtą. Jauna našlė beveik iškart sugrįžo į Paryžiaus aukštuomenę, kur jos gyvenimas greitai vėl tapo nuolatinių apkalbų tema.

    Italija, Canovos Venera ir ištikimybė broliui

    Napoleonas, pavargęs nuo sesers skandalų, siekė ją atitolinti nuo Paryžiaus ir 1803 metais ištekino už italų aristokrato Camillo Borghese, Sulmonos kunigaikščio. Ši santuoka turėjo ir politinį atspalvį, nes Bonapartų dinastijai buvo svarbūs ryšiai Italijoje, tačiau Paulinai gyvenimas ten laimės neatnešė.

    1804 metais po staigios ligos mirė vienintelis jos vaikas Dermidas, o Paulina, kaip rašė to meto aplinka, dar labiau paniro į prabangą, ryškius romanus ir įvaizdžio kūrimą. Napoleonas ją barė laiškais, ragindamas laikytis dinastijos statuso, tačiau moraliniai pamokymai retai keitė jos elgesį.

    Italijoje Paulina priartėjo prie meno pasaulio, o jos vardas amžiams susietas su skulptoriumi Antonio Canova. Jis pavaizdavo ją kaip Venerą Nugalėtoją, o pusiau nuoga, idealizuota figūra sukėlė sensaciją, nes modeliu tapo ypač aukšto rango moteris.

    Vėlesniais metais, Napoleono įtakai blėstant, Paulina parodė netikėtą ištikimybę: ji pardavinėjo turtą ir vyko pas brolį į Elbą, būdama vienintelė iš artimiausiųjų, kuri aktyviai stojo jo pusėn. Po Vaterlo Paulina apsigyveno Romoje, o šaltiniai mini, kad jai padėjo popiežiaus Pijaus VII globa ir tarpininkavimas.

    1825 metų birželio 9 dieną Paulina Bonapartė mirė Florencijoje, būdama 44 metų. Istorijoje ji liko kaip prieštaringa figūra: vieniems – drąsi, savarankiška ir savo laiką pranokusi moteris, kitiems – skandalų, prabangos ir politinės dinastijos šešėlių simbolis.