CP v2

Blog

  • Rudenį vėl madingas odinis paltas: taip jį dėvi Dua Lipa ir vienas derinys visada suveikia

    Rudenį vėl madingas odinis paltas: taip jį dėvi Dua Lipa ir vienas derinys visada suveikia

    Odinis paltas kone kasmet grįžta į rudens garderobą, tačiau pastaruoju metu jis vėl aiškiai matomas gatvės madoje ir garsenybių įvaizdžiuose. Šis viršutinis drabužis vertinamas dėl universalumo: jis lengvesnis už žieminius paltus, bet gerai saugo nuo vėjo ir permainingos drėgmės pereinamuoju sezonu.

    Stiliaus istorijoje odinis paltas turi tvirtą pagrindą: 1990-aisiais jį išpopuliarino minimalistinės estetikos ikonos, tarp jų Carolyn Bessette-Kennedy. Tuomet dažnas pasirinkimas buvo tiesaus silueto, juodos spalvos midi ilgis, derinamas su platėjančiais džinsais ir santūriais aksesuarais.

    Šiandien tendencijos pasislinko į ilgesnius siluetus, o maksimalus ilgis tapo viena ryškiausių kryptių. Būtent tokį variantą dažnai renkasi Dua Lipa, kuri oda paremtą įvaizdį sugeba paversti ir kasdieniu, ir vakariniu, priklausomai nuo avalynės bei detalių.

    Dainininkė dažniausiai lieka prie paprasto, bet efektingo principo: paltas ir džinsai. Ji renkasi aukšto liemens, platesnių klešnių kelnes, o bendrą vaizdą užbaigia arba aukštakulniais, arba sportiniais bateliais, todėl tas pats drabužis tinka skirtingoms progoms.

    Jos stiliuje svarbūs kontrastai: prie griežtesnio, elegantiško odinio palto ji derina nėrinius, permatomus audinius, prigludusias sukneles ar dryžuotus viršutinius drabužius. Kartais pasirenkamas ir odinis totalinis derinys, kai prie palto priderinamos plačių klešnių odinės kelnės.

    Nors juoda išlieka saugiausiu pasirinkimu, rudenį vis dažniau matomi ir sodresni atspalviai. Alternatyva rudai ar burgundiškai paletei tampa gili tamsiai žalia, kurią Dua Lipa mėgsta subalansuoti juodais aksesuarais, pavyzdžiui, auliniais batais ir rankine.

    Tokiuose įvaizdžiuose svarbi ir forma: paprasto kirpimo midi ilgis leidžia spalvai atlikti pagrindinį vaidmenį, o pats paltas neperkrauna silueto. Dėl to drabužis atrodo prabangiau net be papildomų akcentų.

    Dua Lipa jau kurį laiką laikoma viena ryškiausių globalių tendencijų formuotojų, o oda jos garderobe tapo nuoseklia linija. Ji pasirodo ne tik su paltais, bet ir su odinėmis suknelėmis, kelnėmis, šortais, tamprėmis bei klasikine odine striuke.

    Pastaraisiais metais matomas ir praktinis šio trendo paaiškinimas: vartotojai vis dažniau ieško ilgaamžių, lengvai derinamų drabužių, o odinis paltas tam tinka dėl aiškios formos ir atsparumo. Vis dėlto stilistai primena, kad patogumą ir ilgaamžiškumą labiausiai lemia kirpimas, pamušalas bei priežiūra, todėl prieš perkant verta įvertinti, kaip drabužis krenta ant pečių ir ar patogu judėti.

  • Aukštuomenė atsisako botokso: naujas „old money“ grožio trendas ir kodėl jis veikia

    Aukštuomenė atsisako botokso: naujas „old money“ grožio trendas ir kodėl jis veikia

    Socialiniuose tinkluose ir mados industrijoje vis dažniau kalbama apie „old money face“ – išvaizdos kryptį, kuri prabangą sieja ne su ryškiais pokyčiais, o su natūralumu, amžiaus ženklais ir saikinga priežiūra. Esmė paprasta: raukšlės, strazdanos ar natūralus veido ovalas tampa ne trūkumu, o signalų rinkiniu, kad žmogus nebando įtikti masinėms grožio madoms.

    Ši tendencija iš dalies laikoma reakcija į pastaraisiais metais paplitusią vienodėjančią estetiką, kai užpildai ir botulino toksino injekcijos sukūrė vadinamąjį rich face efektą. Kai procedūros tapo plačiai prieinamos, jos prarado išskirtinumo aurą, o visuomenėje ėmė augti kritiškesnis požiūris į perspaustą, mimiką ribojantį rezultatą.

    Kas iš tiesų yra „old money face“

    „Old money face“ dažniausiai reiškia ne visišką kosmetologijos atsisakymą, o kitą prioritetą: odos būklę, sveiką išvaizdą ir kuo mažiau pastebimą įsikišimą. Dėl to daug dėmesio skiriama kasdieniams įpročiams, miegui, streso valdymui, subalansuotai mitybai ir odos apsaugai nuo saulės.

    Dermatologai pabrėžia, kad būtent UV spinduliai yra viena svarbiausių ankstyvo odos senėjimo priežasčių, todėl apsauginiai kremai nuo saulės, antioksidantai ir retinoidai dažnai duoda ilgalaikį efektą be staigių veido bruožų pokyčių. Populiarėja ir procedūros, orientuotos į odos kokybę, pavyzdžiui, lazeriai ar švelnesnis odos atnaujinimas, kai tikslas yra ne pakeisti veidą, o pagerinti tekstūrą.

    Žinomų moterų pavyzdys keičia normą

    Tendenciją stiprina ir viešos moterys, kurios sąmoningai renkasi natūralesnį senėjimą ir apie tai kalba garsiai. Aktorės, tokios kaip Sarah Jessica Parker ar Kate Winslet, ne kartą yra pabrėžusios, kad joms svarbi veido mimika ir autentiškumas, o ne bet kokia kaina išlaikomas jaunystės įspūdis.

    „Moterys su amžiumi tampa vis gražesnės, o mūsų veidai vis labiau atspindi tai, kas esame“, – sakė Kate Winslet, kalbėdama apie brandos estetiką ir vidinės savijautos svarbą išorei.

    Kodėl tai tapo nauju statuso ženklu

    „Old money face“ idėja remiasi ir socialine logika: jei grožio industrija ilgą laiką skatino kovą su amžiumi, dabar vis dažniau vertinamas gebėjimas nepasiduoti spaudimui. Natūralumas tokiame kontekste tampa pareiškimu, kad žmogus neprivalo atrodyti kaip visi, o jo vertė nepriklauso nuo procedūrų ar filtrų.

    Vis dėlto specialistai primena, kad universalios taisyklės nėra: estetinės procedūros pačios savaime nėra blogis, o rizikos dažniausiai kyla iš pertekliaus, netinkamų indikacijų ar nekvalifikuoto atlikimo. Augant diskusijoms apie natūralumą, ryškėja ir kita kryptis – atsakingas, mediciniškai pagrįstas pasirinkimas, kai tikslas yra sveika, o ne dirbtinai sustabdyta išvaizda.

    Galiausiai „old money face“ labiau kalba ne apie raukšles, o apie požiūrį: mažiau demonstravimo, daugiau kokybės ir ilgalaikės priežiūros. Tai tendencija, kuri keičia grožio standartą iš vienos taisyklės visiems į laisvesnį, brandesnį pasirinkimą.

  • Demi Moore pribloškė Niujorke: netikėtas bobas atėmė metus, bet gerbėjai įžvelgia gudrybę

    Demi Moore pribloškė Niujorke: netikėtas bobas atėmė metus, bet gerbėjai įžvelgia gudrybę

    Demi Moore per šių metų Niujorko mados savaitę vėl atsidūrė dėmesio centre. Aktorė pirmiausia pastebėta dizainerės Magdos Butrym šou, kur dažnai renkasi šios kūrėjos įvaizdžius ir ryškius siluetus.

    Renginyje Moore vilkėjo drąsų, kūną išryškinantį derinį, o didžiausiu akcentu tapo šviesus, pusiau perregimas viršutinis drabužis su atvira nugara. Tokie sprendimai pastaruoju metu mados savaitėse tampa įprastu būdu išsiskirti, tačiau šįkart viską nustelbė ne apranga.

    Dar daugiau kalbų sukėlė jos pasirodymas Thomo Browne’o kolekcijos pristatyme, kur Moore pademonstravo akivaizdžiai trumpesnius plaukus. Daugelis pastebėjo klasikinį bobą iki smakro linijos, sušukuotą į šoną ir lengvai užriestą į vidų, tarsi formuojant tvarkingą, veidą įrėminantį kontūrą.

    Grožio apžvalgininkai svarsto, kad tai galėjo būti perukas arba laikina plaukų transformacija, nes aktorė anksčiau jau yra pripažinusi panašius pokyčius kurianti trumpalaikėmis priemonėmis. Tokia praktika tarp garsenybių įprasta: perukai ir prisegami plaukai leidžia per kelias minutes pakeisti ilgį, apimtį ar net plaukų kryptį nekenkiant natūraliems plaukams.

    „Norėjau sukurti Demi labai drąsų, avangardinį įvaizdį“, – sakė plaukų stilistas Dimitris Giannetos, komentuodamas vieną iš ankstesnių aktorės laikinos transformacijos atvejų.

    Vis dėlto bobas laikomas vienu universaliausių kirpimų ir nuolat grįžta į tendencijų viršų, ypač mados sezonų metu. Stilingas bobas dažnai vadinamas jauninančiu pasirinkimu, nes paryškina žandikaulio liniją, vizualiai pakelia veido bruožus, o prie skruostų krentantys sruogų kampai sušvelnina mimikos linijas.

    Toks kirpimas ypač patogus ir praktiškas kasdienybėje, ypač jei plaukai ploni ar praradę apimtį. Tvarkingai nukirsta forma suteikia tankumo iliuziją, o šukuosena dažnai reikalauja mažiau laiko: užtenka išdžiovinti plaukus apvaliu šepečiu arba lengvai suformuoti galus į vidų.

  • Ši mėsa, laikyta delikatesu, dingo nuo stalų: kada ją rasti ir kaip iškepti, kad neišsausėtų

    Laukiniai paukščiai kadaise buvo svarbi tradicinės virtuvės dalis, o kurapka laikyta išskirtiniu, dažniau turtingesnių šeimų ar švenčių stalo patiekalu. Šiandien kurapkos parduotuvėse pasitaiko retai, o šviežios skerdenos dažniausiai atsiranda tik ribotą laiką, kai vyksta medžioklės sezonas.

    Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, laukinės faunos naudojimą maistui griežtai reguliuoja teisės aktai, todėl pasiūla priklauso nuo sezono, kvotų ir kontrolės. Dėl to kurapką paprasčiau rasti specializuotose prekybos vietose, pas ūkininkus ar iš legalių tiekėjų, o ne kasdienėje mažmenoje.

    Kaip neišsausinti liesos mėsos?

    Kurapkos mėsa yra liesa, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Dėl šios priežasties gaminant verta rinktis būdus, kurie saugo drėgmę, pavyzdžiui, trumpą apkepimą ir kepimą su riebalais, taip pat poilsio laiką, kad sultys pasiskirstytų tolygiai.

    Vienas paprastesnių triukų yra į paukščio vidų įdėti sviesto ir kepant vis palaistyti odelę tirpintu sviestu. Tai padeda išgauti gražesnę spalvą ir sumažina riziką, kad mėsa taps kieta, ypač jei kepama aukštesnėje temperatūroje.

    Iškepus svarbu leisti mėsai pailsėti apie 10 minučių, kad pjaustant sultys neišbėgtų iš karto. Praktikoje tai ypač aktualu mažiems paukščiams, kurių mėsa greitai praranda drėgmę, jei patiekiama vos ištraukus iš orkaitės.

    Ką patiekti prie kurapkos?

    Prie laukinės paukštienos dažnai tinka ryškesnio skonio garnyrai, kurie subalansuoja mėsos švelnumą. Populiarus derinys yra bulvių salotos su burokėliais, raugintais agurkais ir garstyčių užpilu, o mėgstantiems aštresnius skonius tinka ir šiek tiek krienų.

    Jei norisi klasikos, galima rinktis bulvių košę ir svieste keptus grybus. Tokie priedai suteikia sotumo, o grybų ir sviesto aromatas gerai dera su švelnia laukinės paukštienos tekstūra.

    Paprastas keptos kurapkos principas

    Norint traškesnės odelės, kurapką prieš kepant verta trumpai apkepinti keptuvėje. Patikimiausias būdas išvengti perkepimo yra naudoti virtuvinį termometrą ir stebėti mėsos temperatūrą storiausioje vietoje.

    Dažnai orientuojamasi į maždaug 74 laipsnius Celsijaus, tačiau tikslus rezultatas priklauso nuo paukščio dydžio ir orkaitės ypatybių. Kepant pravartu į indą įpilti sultinio, kad aplinka būtų drėgnesnė ir mėsa mažiau sausėtų.

    Gaminant svarbu nepamiršti ir saugaus produktų kilmės principo: laukinė paukštiena turi būti įsigyta legaliai, o laikymo ir šiluminio apdorojimo higiena turi būti itin kruopšti. Tai ne tik skonio, bet ir maisto saugos klausimas.

  • Viržiai – tikras rudens hitas: 10 paprastų idėjų, kurios akimirksniu pakeis namų nuotaiką

    Viržiai grįžta į madą

    Viržiai rudenį vėl tampa viena populiariausių sezoninių puošmenų namams ir balkonams: jie nebrangūs, lengvai derinami ir ilgai išlaiko dekoratyvumą vėsesniu oru. Dėl smulkių žiedų ir sodrių atspalvių viržiai dažnai pasirenkami ten, kur norisi spalvos, bet be sudėtingos priežiūros.

    Šis augalas vertinamas ir dėl universalumo: viržius galima auginti vazone, komponuoti su kitais rudeniniais augalais ar naudoti kaip skintą dekorą. Pastaraisiais metais ryškėja natūralumo tendencija, kai interjere ir eksterjere dominuoja gyvi augalai, samanos, kankorėžiai, šakelės ir kiti sezoniniai akcentai.

    Kaip greitai sukurti dekorą

    Vienas paprasčiausių sprendimų – durų ar stalo vainikas su viržiais. Jam pakanka tvirto pagrindo, kelių viržių šakelių ir floristinės vielos, o stipriausias įspūdis pasiekiamas maišant skirtingas žiedų spalvas bei tekstūras.

    Jei norisi dar mažiau rūpesčių, pakanka viržį įstatyti į dailų krepšį ar vazoną ir aplink pridėti natūralių detalių. Tam tinka samanos, kankorėžiai, kaštonai, šermukšnio uogos ar sausos šakelės, kurios suteikia apimties ir rudeniško jaukumo.

    Deriniai, kurie visada veikia

    Viržiai gražiai atrodo su kitais rudeniniais augalais, ypač kai derinamos artimos spalvos: violetiniai atspalviai sukuria ramią, vientisą kompoziciją. Kontrastui tinka raudoni uoginiai akcentai, o švelnesniam įspūdžiui – baltieji viržiai, kuriuos galima papildyti šviesiais akmenėliais.

    Balkonams ir lauko palangėms svarbu pasirinkti tinkamą indą: natūralių medžiagų dėžės ar vazonai dažnai atrodo šilčiau nei plastikas. Viržiai mėgsta šviesą, tolygią drėgmę ir rūgštesnį substratą, todėl kompozicija ilgiau išliks graži, jei žemė nebus perdžiūvusi.

    Mažos detalės, kurios kuria įspūdį

    Viržių šakelės tinka ir minimaliai puošybai, kai pakanka kelių stiebelių ant stiklinio žvakidės ar vazelės. Tokie sprendimai ypač populiarūs interjeruose, kur siekiama mažiau daiktų, bet daugiau nuotaikos ir sezoninio identiteto.

    Dar viena idėja – vazonėlį su viržiu įstatyti į samanų vainikelį ir perėjimą paslėpti smulkiomis gamtos gėrybėmis. O jei viržio krūmelį viršuje lengvai surišite, jis įgaus kūgio formą ir primins mažą eglutę – toks dekoro triukas neretai pereina ir į žiemos sezoną.

  • Šiai obuolių veislei jau per 150 metų: kronselka lenkia šarąją renetą ir gelbsti šarlotką

    Kronselka yra sena obuolių veislė, kurią retai pamatysite didžiųjų prekybos tinklų lentynose, tačiau jos verta paieškoti turguose ar pas vietinius augintojus. Šie obuoliai vertinami dėl ryškaus saldžiarūgščio skonio ir trapios tekstūros, ypač tinkamos kepiniams.

    Pomologijos šaltiniuose nurodoma, kad kronselka išvesta Prancūzijoje, o jos atsiradimas siejamas su sodininku ir pomologu Charlesu Baltetu, 1869 metais. Kai kur ji dar vadinama jaśniepańska arba oliwka kronselska, o senesniuose sodininkystės aprašymuose minėta kaip patikima, ištverminga sodo veislė.

    Kuo išsiskiria kronselka?

    Augintojai šią obelį dažnai giria dėl atsparumo šalčiui ir gana gero atsparumo ligoms, todėl ji ilgą laiką buvo paplitusi senesniuose soduose. Vis dėlto, kaip ir daugeliui senųjų veislių, derlingumas bei atsparumas gali skirtis pagal poskiepį, dirvą ir priežiūrą.

    Kronselkos vaisiai paprastai skinami nuo rugsėjo pradžios, o jų dydis gali svyruoti nuo mažų iki didesnių. Obuoliai dažniausiai būna žalsvai geltoni, kartais su oranžiniu ar rausvu šonu, o minkštimas sultingas, traškus ir aromatingas.

    Ką iš jos gaminti namuose?

    Dėl subalansuoto saldumo ir rūgštumo kronselka tinka valgyti šviežia kaip užkandis, ypač kai norisi ryškesnio skonio obuolio. Ji taip pat gerai pasiteisina ruošiant naminius gaminius, kai svarbu, kad obuolys išlaikytų aromatą ir nesukristų į vientisą masę per greitai.

    Dažniausiai ši veislė rekomenduojama desertams, ypač šarlotkai, nes kepant išryškėja obuolių kvapas, o skonis išlieka sodrus. Kronselka tinka ir kompotams, tyrelėms, marmeladui ar obuolių masei, ypač jei norite natūralesnio, ne per saldaus rezultato.

    Kodėl senos veislės vėl grįžta?

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis veislėmis dėl įvairovės, skonio ir vietinio auginimo tradicijų. Toks pasirinkimas dažnai siejamas ir su trumpesne tiekimo grandine, kai vaisiai atkeliauja tiesiai iš regioninių ūkių.

    Ieškant kronselkos, verta pasiteirauti vietinių sodininkų, bendruomeninių turgelių ar mažų ūkių, kurie augina senas veisles. Jei planuojate sodinti patys, svarbu pasirinkti tinkamą poskiepį ir įvertinti, kokių ligų rizika didžiausia jūsų vietovėje.

  • Ši jautienos dalis guliašui daro stebuklą: mėsa tokia minkšta, kad tirpsta burnoje

    Ruošiant guliašą dažnai kyla klausimas, kokią mėsą rinktis, kad ji būtų sultinga ir minkšta net be sudėtingų triukų. Mitybos rekomendacijose raudona mėsa dažnai minimas kaip produktas, kurį verta riboti, tačiau visiškai jos atsisakyti nebūtina. Svarbu dažnis, porcijos dydis ir pasirinkta dalis.

    Jautiena išsiskiria visaverčiais baltymais, geležimi, cinku ir vitaminais, ypač B12, todėl saikingai gali būti subalansuotos mitybos dalis. Vis dėlto kasdienis jos vartojimas daugeliui nėra geriausias pasirinkimas, o guliašą dažniausiai gaminame kaip retesnį, lėto virimo patiekalą. Būtent tuomet verta rinktis dalį, kuri geriausiai atsiskleidžia ilgai troškinant.

    Guliašui tinka ne tik sprandinė

    Guliašui dažnai renkamasi sprandinė, mentė ar krūtinėlė, nes šios dalys turi daugiau riebalų ir suteikia patiekalui sodrumo. Jei norisi liesesnio varianto, galima rinktis kumpio ar išpjovos tipo gabalus, tačiau jie jautresni pervirimui ir greičiau sausėja. Lėtam troškinimui geriausiai tinka mėsa su daugiau jungiamojo audinio.

    Vienas iš patikimiausių pasirinkimų yra jautienos kulninė, dar vadinama blauzdos dalimi. Ji turi ryškų skonį ir marmurinę struktūrą, o svarbiausia, joje gausu kolageno. Troškinant kolagenas virsta želatina, todėl padažas tampa tirštesnis, o mėsa įgauna tą minkštumą, kurio visi tikisi iš gero guliašo.

    Kolagenas ir laikas daro savo

    Kulninė paprastai būna iš priekinės arba galinės kojos dalies, todėl jos tekstūra iš pradžių gali atrodyti kietesnė. Tačiau ilgas, lėtas virimas yra būtent tai, ko jai reikia. Dažniausiai rekomenduojama troškinti bent 2–3 valandas, o norint itin švelnaus rezultato, procesas gali trukti ir ilgiau.

    Geriausią efektą duoda pastovi, nedidelė kaitra ir pakankamai skysčio, kad mėsa troškintųsi, o ne keptų. Tokia technika ne tik suminkština skaidulas, bet ir išryškina skonį, todėl net paprastos daržovės ir prieskoniai patiekale tampa ryškesni. Be to, kulninė tinka ne vien guliašui, ji dažnai naudojama sultiniams, nes suteikia jiems natūralaus tirštumo.

    Kaip išsirinkti ir ko vengti

    Perkant verta ieškoti gabalo su aiškiais raumenų skaidulų sluoksniais ir šviesesniais jungiamojo audinio intarpais. Pernelyg liesas gabalas guliaše dažniau pritrūksta sultingumo, o per dideli, nelygūs kubai gali išsitroškinti nevienodai. Patogiausia pjaustyti vienodo dydžio gabalėliais, kad visi pasiektų vienodą minkštumą.

    Dažna klaida yra skubėti ir kelti kaitrą, tikintis, kad mėsa greičiau suminkštės. Praktikoje nutinka priešingai: baltymai greičiau sutraukiami, o jungiamasis audinys nespėja tinkamai suirti. Kantrybė ir lėtas virimas čia svarbesni už bet kokį prieskonių mišinį.

  • Kraunate telefoną per naktį? Štai kada tai kenkia baterijai ir ką daryti kitaip

    Kraunate telefoną per naktį? Štai kada tai kenkia baterijai ir ką daryti kitaip

    Daugelis telefonų savininkų įkroviklį prijungia prieš miegą ir atjungia tik ryte. Šiuolaikiniai išmanieji telefonai dažniausiai turi apsaugas, kurios mažina riziką per naktį laikant įrenginį prijungtą prie elektros.

    Telefono valdikliai ir programinė įranga paprastai sustabdo aktyvų krovimą pasiekus 100 proc. ir vėliau energiją paduoda tik tiek, kiek reikia palaikyti įkrovą. Vis dėlto tai nereiškia, kad toks įprotis visada yra visiškai neutralus baterijos ilgaamžiškumui.

    Didžiausias baterijos priešas yra šiluma. Jei telefonas kraunamas po pagalve, ant minkšto paviršiaus ar su storu dėklu, šiluma prasčiau išsisklaido, todėl baterija sensta greičiau, o krovimas gali lėtėti dėl temperatūros kontrolės.

    Vis dažniau naudojama vadinamoji adaptyvi arba optimizuota įkrova, kai telefonas mokosi jūsų dienotvarkės ir naktį sustoja ties maždaug 80 proc., o likusius 20 proc. įkrauna prieš pat įprastą pabudimo laiką. Taip sumažinamas laikas, kai baterija ilgai laikoma ties labai aukšta įkrova.

    Ilgalaikei baterijos būklei labiausiai kenkia nuolatinis buvimas kraštutinėse būsenose, kai baterija dažnai iškraunama iki beveik 0 proc. arba ilgai laikoma ties 100 proc. Todėl kasdieniam naudojimui dažnai rekomenduojama siekti vidutinio intervalo, o greitąjį krovimą naudoti tada, kai jo tikrai reikia.

    Senesniuose įrenginiuose apsaugos ir išmanus krovimas gali būti paprastesni arba visai nebūti įjungti. Tokiu atveju naktinis krovimas, ypač šiltoje aplinkoje ar su nekokybišku įkrovikliu, gali didinti tiek baterijos dėvėjimąsi, tiek saugumo riziką.

    Jei norite paprastų taisyklių, kurios realiai veikia, pradėkite nuo temperatūros kontrolės ir kokybiškų priedų. Verta naudoti originalų arba sertifikuotą įkroviklį, nekrauti telefono uždengus ventiliacijos angas, o jei yra galimybė, įjungti optimizuotos įkrovos funkciją.

    Taip pat pravartu atkreipti dėmesį į ženklus, kad baterija jau dėvisi: įrenginys greitai praranda įkrovą, pastebimai kaista kraunant, netikėtai išsijungia. Tokiais atvejais saugiausia kreiptis į autorizuotą servisą ir įvertinti baterijos būklę.

  • Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Lenkijos miškuose vėl užfiksuotas itin retas grybas pušyninė baltikė, dar vadinama matsutake, moksliškai Tricholoma matsutake. Ši rūšis Lenkijoje buvo registruota dar 1921 metais Gdanske, vėliau ilgam dingo ir kurį laiką net laikyta išnykusia.

    Apie jos sugrįžimą plačiau prabilta 2021 metais, kai Zavoja valsčiuje buvo aptiktos kelios augimvietės. Mikologai pabrėžia, kad tai labai jautri rūšis, stipriai priklausoma nuo miško būklės, dirvožemio ir simbiozės su medžių šaknimis.

    Kodėl šis grybas toks brangus?

    Matsutake pasaulyje laikomas vienu brangiausių valgomųjų grybų, o aukščiausios kokybės egzemplioriai gali kainuoti iki maždaug 1 900 eurų už kilogramą. Kaina priklauso nuo kilmės, šviežumo, dydžio, surinkimo laiko ir to, ar vaisiakūnis nepažeistas.

    Didžiausiai vertinami jauni, sveiki matsutake iš Japonijos, kur šis grybas siejamas su prabanga ir kulinarine tradicija. Jis naudojamas sultiniuose, ryžių patiekaluose, kepamas ant grotelių, o aukštos kokybės derlius kartais dovanojamas kaip prabangus, prestižinis pirkinys.

    Vienas esminių brangumo veiksnių tas, kad matsutake praktiškai nepasiduoda pramoniniam auginimui. Grybas auga tik labai specifinėmis sąlygomis ir yra glaudžiai susijęs su medžių šaknų sistema, todėl didelio masto auginimo sprendimai iki šiol išlieka riboti.

    Ką daryti radus miške?

    Lenkijoje šis grybas nėra įtrauktas į oficialius prekybai leidžiamų rūšių sąrašus, todėl teisėtai parduoti jo restoranuose ar turguje negalima. Rekomenduojama radinį palikti vietoje, nufotografuoti, pažymėti tikslią vietą ir informaciją perduoti mikologams.

    „Tai rūšis, kurios vertė yra ne vien kulinarinė, bet ir gamtosauginė, todėl svarbiausia ne išsinešti, o užfiksuoti ir pranešti specialistams“, – sako mikologai, vertinantys tokius radinius kaip reikšmingus duomenis apie miškų ekosistemų būklę.

    Jei grybas vis dėlto buvo nuskintas ir kyla abejonių dėl atpažinimo, saugiausia jį parodyti grybų ekspertui. Lenkijoje tokias konsultacijas teikia sanitarinės ir epidemiologinės tarnybos, o panaši praktika taikoma ir kitose Europos šalyse, siekiant išvengti apsinuodijimų.

    Kaip atpažinti ir nesupainioti?

    Jauni matsutake vaisiakūniai dažnai turi storą rusvą kepurėlę su į vidų užsirietusiais kraštais, o augdami iš kūgiškos formos tampa plokštesni. Kotas tvirtas, rusvai balkšvas, dažnai su žiedu, o minkštimas baltas.

    Skiriamasis bruožas yra specifinis aromatas, neretai apibūdinamas kaip prieskoninis, dervingas, primenantis cinamoną. Vis dėlto specialistai perspėja, kad išvaizda gali klaidinti, nes egzistuoja panašios, sveikatai pavojingos rūšys, todėl savarankiškas atpažinimas be patirties rizikingas.

  • Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Kriauklė virtuvėje yra viena labiausiai naudojamų vietų, todėl riebalai ir maisto likučiai joje kaupiasi greitai. Ilgainiui tai ne tik gadina vaizdą, bet ir sulėtina vandens nubėgimą, o iš nutekėjimo gali pradėti sklisti nemalonus kvapas.

    Dažnas signalas, kad nutekėjimas užsikemša, yra burbuliavimas, vandens sąstovis ar kvapas, sustiprėjantis po indų plovimo. Tokiais atvejais pravartu reaguoti nedelsiant, nes susikaupę riebalai ir nešvarumai vamzdžiuose sudaro palankią terpę bakterijoms.

    Viena paprasta buitinė gudrybė, kurią žmonės vis dažniau išbando namuose, yra indaplovės tabletės panaudojimas kriauklei valyti. Jos sudėtyje esantys aktyvūs komponentai sukurti riebalams ardyti, todėl šiltame vandenyje tabletė gali padėti atlaisvinti prikibusias apnašas.

    Metodas paprastas: užkimškite kriauklės nutekėjimą, įdėkite vieną indaplovės tabletę ir pripilkite karšto vandens. Palikite maždaug 30 minučių, kad tabletė ištirptų ir suveiktų, o atvėsus vandeniui ištraukite kamštį ir leiskite viskam nubėgti.

    Po to kriauklę pakanka perbraukti minkšta kempine ir nuplauti švariu vandeniu. Paviršius dažnai atrodo švaresnis, o nutekėjimas gaiviau kvepia, nes ištirpusios riebalų dalelės lengviau pasišalina.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo ir medžiagų suderinamumo: agresyvesnės valymo priemonės gali netikti jautriems paviršiams, o su verdančiu vandeniu reikėtų elgtis atsargiai. Jei vanduo vis tiek sunkiai nuteka, kvapas kartojasi ar įtariate rimtesnį kamštį sifone, patikimesnis sprendimas gali būti sifono išvalymas arba santechniko pagalba.