CP v2

Blog

  • Kava ir juoda arbata į šalį? Šis natūralus gėrimas, rodo tyrimai, padeda mažinti kraujospūdį

    Ieškantiems alternatyvos kavai ar juodajai arbatai vis dažniau siūlomas džiovintų hibisko žiedų gėrimas. Jis išsiskiria rubino spalva ir gaiviu, lengvai sutraukiančiu skoniu, kuris neretai lyginamas su spanguolėmis ar granatais.

    Hibisko užpilas tinka gerti tiek karštas vėsesniu metų laiku, tiek atšaldytas kaip vasariškas gėrimas su ledukais. Dėl to jis dažnai pasirenkamas norint sumažinti kofeino vartojimą, ypač vakarais.

    Ką rodo klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai duomenys hibiską sieja su kraujospūdžio mažėjimu. Metaanalizė, apžvelgusi 17 klinikinių tyrimų ir publikuota mokslo žurnale Nutrition Reviews, parodė, kad reguliariai vartojant hibisko užpilą sistolinis kraujospūdis vidutiniškai sumažėdavo daugiau nei 7 mmHg.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad toks pokytis daliai žmonių gali būti kliniškai reikšmingas, ypač jei kartu koreguojama mityba ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto hibiskas nėra vaistas, todėl diagnozuotos hipertenzijos atveju gydymo savavališkai keisti nereikėtų.

    Taip pat svarbu įvertinti individualias aplinkybes. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus ar turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus hibisko vartojimo verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Kaip tinkamai paruošti hibisko užpilą?

    Užpilui dažniausiai pakanka į puodelį įberti vieną kaupiną arbatinį šaukštelį džiovintų hibisko žiedlapių ir užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Rekomenduojama vandens temperatūra apie 90 laipsnių.

    Gėrimą patariama plikyti uždengtą 5–10 minučių, priklausomai nuo norimo intensyvumo. Jei skonis atrodo per aitrus, jį galima sušvelninti nedideliu kiekiu medaus, taip pat pagardinti apelsino ar obuolio skiltele arba cinamonu.

    Atšaldytas hibisko gėrimas gali tapti alternatyva saldiesiems gaiviesiems gėrimams, tačiau pridėtinio cukraus kiekį verta kontroliuoti. Norint ilgalaikės naudos kraujospūdžiui, svarbiausia išlieka bendras gyvenimo būdas: druskos ribojimas, svorio kontrolė, judėjimas ir pakankamas miegas.

  • Plėsiui galas: įdėkite į stiklainį šį paprastą sluoksnį ir džiovinti grybai išliks sausi

    Džiovintų grybų laikymas stiklainiuose atrodo paprastas, tačiau pakanka menkos drėgmės ir atsargos gali pradėti pelyti. Dažnas triukas į stiklainį įberti ryžių grūdelių ne visada pasiteisina, nes jie ilgainiui gali trupėti ir palikti baltų dulkių, kurios prilimpa prie grybų.

    Praktiškesnė išeitis yra naudoti stambią druską, kuri veikia kaip natūralus drėgmės sugėriklis. Svarbiausia jos nepilti tiesiai ant grybų, o sukurti atskyrimą, kad druska sugertų drėgmę, bet neprisiliestų prie maisto.

    Kaip paruošti stiklainį

    Pirmiausia stiklainį reikia išplauti, išplikyti ir visiškai išdžiovinti, nes drėgmė dažniausiai atsiranda būtent nuo prastai paruoštos taros. Ant paties dugno įberkite vieną gerą valgomąjį šaukštą stambios jūros arba akmens druskos.

    Ant druskos uždėkite pagal dugno dydį iškirptą kepimo popieriaus gabalėlį arba popierinio rankšluosčio sluoksnį. Tik tada dėkite džiovintus grybus, kad druska liktų apačioje ir atliktų savo funkciją nesutepdama atsargų.

    Kur laikyti, kad neatsirastų drėgmė

    Net ir gerai paruoštas stiklainis nepadės, jei bus laikomas netinkamoje vietoje. Džiovintiems grybams palankiausia vėsi, sausa ir tamsesnė spintelė, kur temperatūra mažai svyruoja.

    Venkite spintelių virš viryklės ar orkaitės, taip pat vietų šalia radiatoriaus, nes šiluma ir garai skatina kondensatą. Jei namuose dažnai kinta temperatūra, verta periodiškai patikrinti, ar stiklainyje nesusidaro drėgmės požymių ir ar dangtelis sandariai užsuktas.

  • Kepenėlės vėl kietos kaip padas? Dažna klaida prieš kepimą sugadina tekstūrą ir skonį

    Kietos, sausos kepenėlės dažniausiai yra ne prastos kokybės ženklas, o netinkamos technikos pasekmė. Viena dažniausių klaidų daroma dar prieš keptuvę įkaitinant: kepenėlės pasūdomos per anksti, o tuomet jose esanti drėgmė greitai ištraukiama į paviršių.

    Druska veikia higroskopiškai, todėl sūdomos žalios kepenėlės pradeda leisti sultis. Vietoje greito apkepimo aukštesnėje temperatūroje jos ima troškintis savo skystyje, praranda švelnumą, o tekstūra tampa guminė ir kieta.

    Kada sūdyti kepenėles?

    Norint išlaikyti minkštumą, kepenėles geriausia sūdyti tik kepimo pabaigoje arba jau patiekiant lėkštėje. Taip paviršius spėja apskrusti, o vidus išlieka sultingas.

    Ne mažiau svarbi ir trukmė. Vištienos kepenėlėms dažniausiai pakanka trumpai kepti po 2–3 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo gabalėlių dydžio ir keptuvės kaitros.

    Kita klaida, kuri džiovina

    Per ilgas kepimas yra antrasis dažnas „kaltininkas“: baltymai greitai sukreša, o audiniai susitraukia, todėl net ir gerai paruoštos kepenėlės gali tapti sausos. Dar vienas praktinis niuansas yra drėgmė ant paviršiaus: nepakankamai nusausintos kepenėlės atvėsina riebalus, todėl apskrudimas vėluoja.

    Prieš kepant verta kepenėles nuvalyti nuo plėvelių, gyslelių ir gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Kepti geriausia dalimis, kad gabalėliai nesiliestų tarpusavyje ir keptuvėje neišsiskirtų per daug sulčių, kurios pradeda virti.

    Kaip iškepti, kad būtų minkštos

    Dažnas sprendimas namuose yra lengvas apvoliojimas miltuose, kuris padeda greičiau suformuoti plutelę. Svogūnus patogiau iš pradžių pakepinti atskirai lėtesnėje kaitroje, o vėliau sugrąžinti į keptuvę pačioje pabaigoje, kad jie nepridegtų.

    Prieskonius, pavyzdžiui, pipirus ar mairūną, galima dėti anksčiau, tačiau druską geriausia berti tik nukėlus keptuvę nuo kaitros. Patiekimui tinka bulvių košė, grikiai ar duona, o svarbiausia taisyklė išlieka viena: trumpas kepimas ir druska tik pačioje pabaigoje.

  • Pirkau turguje šyškę už 0,25 euro: pažvelgiau į sudėtį ir supratau, kodėl ji tokia pigi

    Turguje akį patraukė paprastas kartoninis užrašas ir dėžė mažų, pailgų saldumynų, daugeliui primenančių naminius desertus iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių. Šyškės formos skanėstas kadaise dažnai atsirasdavo ant vaišių stalo, nes jam pakakdavo kelių ingredientų.

    Smalsumas nugalėjo, todėl nusipirkau vieną pakuotę ir pirmiausia perskaičiau etiketę. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė nekaltai, tačiau sudėtis parodė, kodėl tokie gaminiai gali kainuoti vos kelis centus.

    Kas slypi pigioje sudėtyje

    Ant pakuotės nurodyta, kad apie 50 proc. produkto sudaro pūsti ryžiai. Tai reiškia, kad pusė saldumyno yra lengvas, pigiai pagaminamas pagrindas, o skonį turėtų sukurti antroji dalis.

    Būtent čia prasideda skirtumai nuo naminių šyškių. Vietoj tradicinių ingredientų, kurie suteikia kreminę tekstūrą ir karamelinį skonį, pramoninėje versijoje dominuoja gliukozės sirupas, kurio gali būti apie 36 proc., ir papildomas cukrus – apie 10 proc.

    Dar vienas dažnas pasirinkimas tokiuose gaminiuose yra palmių aliejus, kurio etiketėse galima rasti apie 3,5 proc. Kartu pridedami dažikliai, aromatai ir nedidelis kakavos kiekis, skirtas labiau spalvai nei skoniui.

    Kodėl skonis „nebe toks“

    Pramoniniuose saldumynuose pigūs sirupai ir augaliniai riebalai sukuria lipnų, kietoką rišiklį, o skonyje dažniausiai dominuoja saldumas. Tuo tarpu pieno produktai ir sviestas paprastai suteikia gilesnę karamelės natą ir švelnesnę tekstūrą.

    Mažesnė kaina dažnai reiškia ir mažesnį ingredientų „turtingumą“: kuo daugiau bazės iš pūstų ryžių ir sirupų, tuo paprasčiau pagaminti didelį kiekį vienodo produkto. Dėl to skirtumas ypač jaučiamas tiems, kurie prisimena naminį variantą.

    Kaip pasigaminti namuose

    Naminės šyškės dažnai pagaminamos per maždaug 15 minučių, o ingredientų sąrašas gali būti trumpas ir aiškus. Vietoj sirupų paprastai naudojami pieno pagrindo saldainiai ar karamelinė masė ir sviestas, kuris padeda išlaikyti minkštesnę konsistenciją.

    Renkantis produktus verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo trumpesnis ir suprantamesnis sąrašas, tuo didesnė tikimybė, kad skonis bus artimesnis naminiam. Ypač svarbu, kad riebiąją dalį sudarytų sviestas, o ne hidrinti augaliniai riebalai.

    Jei norisi tikslesnio rezultato, galima pradėti nuo paprastos taisyklės: pūsti ryžiai yra tik pagrindas, o skonį kuria rišiklis. Kai jis pagamintas iš pieno produktų ir sviesto, desertas paprastai būna aromatingesnis ir ne toks kietas.

  • Ekspertė rėžė tiesiai: avietes plauti būtina, bet viena klaida jas per minutes paverčia tyre

    Avietės vasarą dažnai valgomos tiesiai iš dėžutės, tačiau maisto saugos specialistai primena, kad taip rizikuojama. Ant uogų paviršiaus gali likti dirvožemio dalelių, dulkių, žiedadulkių, taip pat įvairių mikroorganizmų, o auginant pramoniniu mastu pasitaiko ir augalų apsaugos priemonių likučių.

    Lenkijoje gerai žinoma vartotojų švietėja ir žurnalistė Katarzyna Bosacka viešai pabrėžė, kad avietes prieš valgant plauti reikia. Pagrindinis argumentas paprastas: net vizualiai švarios uogos nėra sterilios, o jų nelygus paviršius lengvai „surinka“ nešvarumus.

    Kaip nuplauti ir nesugadinti

    Avietės yra vienos trapiausių uogų, todėl plovimas po stipria tekančia srove dažnai baigiasi sutraiškyta mase. Be to, jos greitai sugeria drėgmę, todėl peršlapusios praranda tekstūrą ir skonį, o pažeistos uogos greičiau rūgsta.

    Praktiškiausias būdas yra plauti ne po čiaupu, o dubenyje su vėsiu vandeniu. Į vandenį įmerkite tik tiek uogų, kiek planuojate suvalgyti, švelniai permaišykite ranka ir po kelių akimirkų išimkite nusausinti.

    Didžiausia klaida, trumpinanti galiojimą

    Didžiausia klaida yra nuplauti visą nupirktą pakuotę iš karto, jei uogų nesuvalgysite tą pačią dieną. Drėgmė užsilaiko uogų įdubimuose, o šaldytuve tai sudaro palankias sąlygas greitam pelėsio plitimui.

    „Avietes geriausia plauti dubenėlyje, porcijomis: tiek, kiek suvalgysite. Perplauti, nusausinti ir suvalgyti“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Likusias avietes geriausia laikyti šaldytuve sausas ir neplautas, vienu sluoksniu, kad uogos nesusispaustų. Prieš valgant pakanka greitai nuplauti pasirinktą porciją vėsiame vandenyje ir atsargiai nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

  • Blockchain.com prašo CFTC leidimų JAV: prognozių rinkos, kriptovaliutų išvestinės ir IPO planai

    Blockchain.com prašo CFTC leidimų JAV: prognozių rinkos, kriptovaliutų išvestinės ir IPO planai

    Kriptovaliutų piniginės ir prekybos platforma Blockchain.com kreipėsi į JAV Prekių ateities sandorių prekybos komisiją (CFTC) dėl dviejų licencijų, kurios atvertų kelią siūlyti prognozių rinkas ir kriptovaliutų išvestines finansines priemones JAV klientams. Apie tai pranešė CNBC, o pati bendrovė pabrėžia siekį sujungti kelias paslaugas vienoje vietoje.

    Pagal publikacijoje minimą informaciją, Blockchain.com siekia gauti designated contract market licenciją, kuri reikalinga organizuotai išvestinių priemonių biržai valdyti, taip pat registruotis kaip futures commission merchant. Pastarasis statusas paprastai reiškia teisę tarpininkauti ateities sandorių ir kitų išvestinių priemonių sandoriuose bei priimti klientų lėšas tokiems sandoriams vykdyti.

    Kas pasikeistų JAV klientams?

    CNBC nurodo, kad šiuo metu Blockchain.com analogiškus produktus jau siūlo už JAV ribų. Jei CFTC patvirtintų paraiškas, bendrovė galėtų išplėsti prognozių rinkų ir kriptovaliutų išvestinių priemonių pasiūlą ir JAV rinkoje, kur reguliaciniai reikalavimai tradiciškai griežtesni.

    Įmonės vadovas ir vienas iš įkūrėjų Peteris Smithas CNBC cituojamame pareiškime akcentavo patogumo argumentą.

    „Vartotojai turėtų galėti valdyti skaitmeninį turtą, prekiauti išvestinėmis priemonėmis ir užimti pozicijas dėl realaus pasaulio įvykių lengvai, nešokinėdami tarp skirtingų programėlių“, – sakė Peteris Smithas.

    Tokio tipo produktai paprastai vertinami kaip aukštesnės rizikos, nes išvestinės priemonės gali didinti tiek potencialų pelną, tiek nuostolius. Dėl to JAV reguliuotojai dažnai kelia papildomus reikalavimus klientų tinkamumo vertinimui, rizikos atskleidimui ir kapitalo pakankamumui.

    Į viešumą grįžtantis IPO klausimas

    Publikacijoje taip pat primenama, kad Blockchain.com rengiasi galimam akcijų platinimui biržoje. Bendrovė anksčiau konfidencialiai pateikė dokumentus IPO procesui, o rinkoje periodiškai pasirodo skirtingi vertinimo ir pritraukiamo kapitalo scenarijai.

    Svarbus kontekstas tas, kad Blockchain.com apie ketinimus tapti vieša bendrove kalba jau ne vienerius metus, o planų įgyvendinimas priklauso nuo rinkos sąlygų ir reguliacinio aiškumo. Pastarasis aspektas ypač svarbus kriptovaliutų sektoriuje, kuriame JAV institucijos aktyviai tikslina taisykles, susijusias su išvestinėmis priemonėmis, tarpininkavimo paslaugomis ir vartotojų apsauga.

    Jei CFTC suteiktų prašomas licencijas, tai galėtų tapti reikšmingu žingsniu įmonei, siekiančiai plėsti reguliuojamų produktų krepšelį JAV rinkoje. Tačiau paraiškų patvirtinimas nėra automatinis procesas, todėl rinka paprastai stebi tiek licencijavimo eigą, tiek tai, kaip bendrovė dėlioja viešo listinguotojo planus.

  • Justinas Sunas apie DI ir kvantinę grėsmę: ką „TRON“ ruošia stabiliosioms monetoms ir mokėjimams

    Justinas Sunas apie DI ir kvantinę grėsmę: ką „TRON“ ruošia stabiliosioms monetoms ir mokėjimams

    „TRON“ įkūrėjas Justinas Sunas Singapūre vykusiuose renginiuose TOKEN2049 ir „Blockworks“ DAS Asia daug dėmesio skyrė dviem temoms, kurios vis dažniau atsiranda kriptoturto rinkos darbotvarkėje: DI pagrįstiems atsiskaitymams ir pasirengimui kvantiniams skaičiavimams.

    Jo teigimu, stabiliosios monetos jau dabar tampa praktine infrastruktūra tarpvalstybiniams pervedimams, o artėjanti automatizuotų skaitmeninių paslaugų era didins poreikį greitiems, pigesniems ir patikimiau vykdomiems mokėjimams grandinėje.

    DI agentai ir mokėjimai

    Diskusijose Justinas Sunas akcentavo, kad DI agentai gali tapti svarbia finansinių operacijų dalimi: jie ne tik padės vartotojams valdyti paslaugas, bet ir patys inicijuos atsiskaitymus už skaitmenines prenumeratas, duomenų paslaugas ar kitus automatizuotus pirkimus.

    Tokia kryptis rinkoje siejama su platesne tendencija, kai skaitmeninės piniginės ir programiniai atsiskaitymai integruojami į kasdienes platformas, o stabiliosios monetos pasirenkamos dėl mažesnio kainų svyravimo nei įprastos kriptovaliutos.

    Kvantiniai skaičiavimai ir grandinių saugumas

    Kita svarbi tema buvo pasirengimas kvantinių kompiuterių pažangai. Kriptografija, kuri šiandien saugo daugumą blokų grandinių, teoriškai gali būti pažeidžiama, jei ateityje atsiras pakankamai galingi kvantiniai skaičiavimai, todėl dalis tinklų jau eksperimentuoja su naujos kartos, vadinamosios postkvantinės, apsaugos sprendimais.

    Justinas Sunas teigė, kad „TRON“ jau bando postkvantinius sprendimus bandomajame tinkle ir šią kryptį vertina kaip ilgalaikę investiciją į infrastruktūros atsparumą.

    Ką tai reiškia rinkai

    Rinkos dalyviams tokie pareiškimai signalizuoja, kad konkurencija tarp blokų grandinių vis labiau persikelia nuo vien tik operacijų kainos ar greičio prie patikimumo, saugumo ir integracijų su realiais mokėjimų scenarijais.

    Kartu tai rodo, kad stabiliosios monetos ir toliau išlieka viena aktyviausiai naudojamų kriptoturto kategorijų, o DI plėtra kuria naują paklausą automatizuotiems atsiskaitymams, kuriems reikės aiškių taisyklių, techninių standartų ir saugumo priemonių.

  • Prie Aleksandrijos aptiktas unikalus bronzinis žiedas: jame – vieno garsiausių pasaulio stebuklų atvaizdas

    Prie Aleksandrijos aptiktas unikalus bronzinis žiedas: jame – vieno garsiausių pasaulio stebuklų atvaizdas

    Radinyje – dingusio stebuklo užuomina

    Prie Egipto krantų, po vandeniu esančioje Antirhodo salos teritorijoje, archeologai aptiko bronzinį antspaudo žiedą su išraižytu architektūriniu motyvu. Tyrėjų teigimu, jis primena Aleksandrijos Faro švyturio atvaizdus, žinomus iš kai kurių II amžiaus monetų.

    Kas buvo šio žiedo savininkas ir kada tiksliai dirbinys pagamintas, kol kas neaišku. Vis dėlto pats motyvas laikomas išskirtiniu, nes tokio tipo antspaudo žiedas su Faro švyturio ikonografija iki šiol nebuvo fiksuotas kaip patikimai žinomas radinys.

    Ką slepia nuskendusi karališkoji Aleksandrija

    Radavietė siejama su senovės Aleksandrijos karališkuoju kvartalu, kuris kadaise buvo svarbi miesto dalis šalia didžiojo uosto Portus Magnus. Ši zona dėl seisminių įvykių ir jūros lygio pokyčių per šimtmečius atsidūrė po vandeniu, todėl joje iki šiol randama vertingų urbanistinių liekanų.

    Povandeninius tyrimus šiame regione jau ne vienerius metus vykdo Europos povandeninės archeologijos institutas kartu su Egipto paveldo apsaugos institucijomis. Mokslininkai dirba keliose vietose, kur fiksuojami šventyklų, rūmų ir kitų statinių fragmentai, o taip pat įvairūs kasdienybės artefaktai.

    Faro švyturys – nuo praktikos iki legendos

    Aleksandrijos Faro švyturys buvo pastatytas Ptolemėjų dinastijos laikais, valdant Ptolemėjui II, maždaug 280 metais prieš mūsų erą. Jo paskirtis buvo praktinė: padėti laivams pasiekti vieną svarbiausių Viduržemio jūros uostų, tačiau kartu šis statinys tapo ir miesto galios simboliu.

    Istoriniai šaltiniai bei tyrėjų rekonstrukcijos leidžia manyti, kad švyturys galėjo siekti daugiau nei 100 metrų aukštį, todėl buvo tarp aukščiausių to meto statinių. Vėlesni žemės drebėjimai jį nuniokojo, o viduramžiais dalis akmenų, kaip manoma, buvo panaudota kitoms tvirtovėms ir statiniams.

    „Toks radinys gali padėti geriau suprasti, kaip švyturio įvaizdis gyvavo ne vien oficialioje ikonografijoje, bet ir kasdieniuose, asmeniškai naudojamuose daiktuose“, – sako tyrėjai.

    Kodėl žiedas svarbus istorikams

    Antspaudo žiedai senovėje atliko svarbią administracinę funkciją: jais buvo tvirtinami dokumentai ir žymima nuosavybė, paliekant įspaudą vaške ar minkštoje molio masėje. Dėl to tokie dirbiniai dažnai atspindi ne tik estetiką, bet ir socialinį statusą, pareigas ar ryšius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad panašumas į II amžiaus monetų atvaizdus yra tik orientyras, o tikslesniam datavimui reikės papildomų tyrimų. Tikimasi, kad tolesnė analizė kartu prisidės prie geresnio supratimo, kaip buvo organizuojamas Aleksandrijos uostas ir kaip sąveikavo karališkasis dvaras bei miesto jūrinė infrastruktūra.

    Pastaraisiais metais povandeninė archeologija sparčiai tobulėja dėl tikslesnio sonaro žemėlapių sudarymo, fotogrametrijos ir 3D dokumentavimo metodų. Tokie įrankiai leidžia detaliau fiksuoti radinius ir jų kontekstą, o tai ypač svarbu trapioms, srovei ir erozijai jautrioms povandeninėms vietovėms.

  • Psichopato bruožai išryškėja kalboje: mokslininkai rado 3 ženklus, griaunančius stereotipus

    Psichopato bruožai išryškėja kalboje: mokslininkai rado 3 ženklus, griaunančius stereotipus

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad su psichopatijos bruožais susiję žmonės gali kalbėti ne taip, kaip dažnai įsivaizduojama. Analizė leidžia sieti tam tikrus kalbos vartojimo modelius su trimis asmenybės dimensijomis, tačiau autoriai pabrėžia, kad tai nėra diagnostikos metodas.

    Tyrėjai rėmėsi triarchiniu modeliu, kuriame psichopatija apibūdinama per tris tarpusavyje susijusias kryptis: slopinimo stoką, piktavališkumą ir drąsumą. Šios dimensijos gali pasireikšti skirtingu intensyvumu ir nebūtinai reiškia nusikalstamą elgesį.

    Mokslininkai išanalizavo 451 dalyvio autobiografinius pasakojimus. Žmonių buvo prašoma aprašyti svarbiausią pasiekimą ar gerą laikotarpį, sunkiausią patirtį ir gyvenimo lūžio tašką, o vėliau jie pildė klausimyną, vertinantį psichopatijos bruožų raišką.

    Tekstai buvo vertinami programine įranga, skaičiuojančia, kaip dažnai vartojami su emocijomis, santykiais, pasiekimais, nerimu ir kitomis temomis susiję žodžiai. Rezultatai meta iššūkį populiariam stereotipui, kad psichopatinių bruožų turintys žmonės visada kalba emociškai šaltai.

    Slopinimo stoka: daugiau negatyvo

    Slopinimo stoka pirmiausia siejama su impulsyvumu ir silpnesne emocijų kontrole. Tyrime žmonės, surinkę daugiau taškų šioje dimensijoje, net ir pasakodami apie teigiamus ar lūžinius įvykius dažniau vartojo neigiamo atspalvio žodžius.

    Taip pat jų pasakojimuose rečiau atsirasdavo akcentų apie teigiamus rezultatus ir pasiekimus. Kai kuriuose kontekstuose pasitaikė daugiau užuominų apie psichoaktyviąsias medžiagas, tačiau tai nėra vienareikšmis rodiklis ir priklauso nuo situacijos, kurią žmogus aprašo.

    Piktavališkumas: netikėtas pozityvumas

    Piktavališkumas siejamas su mažesne empatija, emociniu šaltumu ir polinkiu išnaudoti kitus. Vis dėlto tyrimo duomenys parodė netikėtą tendenciją: didesnis piktavališkumas koreliavo su dažnesniu pozityvios leksikos vartojimu.

    Tokie dalyviai taip pat dažniau rinkosi su apdovanojimais, nauda ir pasiekimais susijusius žodžius. Pasakodami apie lūžio taškus jie, priešingai nei būtų tikėtasi, rečiau vartojo neigiamas emocijas nusakančius terminus.

    Drąsumas: mažiau nerimo žodžių

    Drąsumas šiame modelyje apima mažesnį nerimastingumą, didesnį atsparumą stresui ir pasitikėjimą savimi socialinėse situacijose. Didesnį drąsumą turintys dalyviai rečiau vartojo su baime, nerimu ir nuogąstavimais susijusius žodžius.

    Jų pasakojimuose taip pat rečiau atsirasdavo nuorodų į psichikos sveikatos problemas. Tai dera su prielaida, kad drąsumo dimensija labiau atspindi streso toleranciją, o ne emocinį nejautrumą kaip tokį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien kalbos analizė negali patikimai nustatyti, ar žmogus turi psichopatinių bruožų. Ryšiai tarp bruožų ir žodyno priklausė nuo pasakojamos patirties tipo, todėl tas pats žmogus skirtingomis aplinkybėmis gali skambėti visiškai kitaip.

    Vis dėlto tokie darbai prisideda prie tikslesnio supratimo, kaip asmenybės ypatumai atsispindi kasdienėje komunikacijoje. Tai gali būti aktualu tiek psichologijos tyrimams, tiek praktiniams kontekstams, pavyzdžiui, vertinant impulsyvumo ar rizikingo elgesio prielaidas.

  • DNR atskleidė pirmųjų amerikiečių paslaptį: kelionė į žemyną prieš 21 000 metų buvo košmaras

    DNR atskleidė pirmųjų amerikiečių paslaptį: kelionė į žemyną prieš 21 000 metų buvo košmaras

    Nauja genetinių ir archeologinių duomenų apžvalga rodo, kad šiuolaikinių abiejų Amerikų čiabuvių protėviai į žemyną greičiausiai atvyko ne anksčiau kaip prieš maždaug 21 000 metų. Tai reikštų, kad migracija vyko paskutinio ledynmečio piko metu, kai didelę Šiaurės pusrutulio dalį dengė ledas.

    Toks scenarijus kursto seną mokslinę diskusiją: ar žmonės Amerikoje galėjo pasirodyti dar anksčiau, nei leidžia manyti dabartinės DNR rekonstrukcijos. Tyrėjai pabrėžia, kad atsakymo paieškos priklauso nuo to, kaip suderinsime genetinius signalus su archeologiniais radiniais.

    Ką rodo DNR signalai?

    Pastaraisiais metais sparčiai daugėja senovinės DNR duomenų, leidžiančių atsekti giminystės ryšius ir apytikriai datuoti, kada populiacijos pradėjo skirtis. Apžvalgoje išskirta, kad per pastaruosius 16 metų paskelbta 257 senovinių žmonių genomai iš Amerikų, taip pat 1 204 viso genomo masto duomenų rinkiniai.

    Genetiniai modeliai sieja pirmuosius amerikiečius su šiaurės rytų Azijos populiacijomis. Manoma, kad dalis jų kurį laiką gyveno Beringijoje – regione, apėmusiame dabartinį Beringo sąsiaurį ir aplinkines Sibiro bei Aliaskos teritorijas, kai dėl žemesnio jūrų lygio čia buvo sausumos tiltas.

    Ilgesnė izoliacija ir vėlesnis populiacijos skilimas palieka atpažįstamus pėdsakus DNR, todėl genetika gali atkurti migracijos „kontūrus“ net ir tada, kai tiesioginių kelionės įrodymų beveik nėra. Tačiau tai nėra tiesioginis atvykimo datos matavimas, o išvada iš genetinės istorijos.

    Archeologija kartais rodo kitaip

    Diskusijoms ypač svarbūs žmogaus pėdsakai White Sands vietovėje Naujojoje Meksikoje, kurių amžius siejamas su maždaug 23 000 metų. Jei datavimas teisingas, žmonės Šiaurės Amerikoje buvo jau ledynmečio piko laikotarpiu, tai yra anksčiau, nei siūlo naujausia genetinė rekonstrukcija.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai yra prieštaravimas. Pėdsakai fiksuoja konkrečių žmonių buvimą konkrečioje vietoje, o DNR dažniausiai atspindi tas linijas, kurios išliko ir paliko palikuonių vėlesnėse populiacijose.

    Vienas iš galimų paaiškinimų yra tas, kad White Sands žmonių grupė galėjo būti menkai susijusi su vėliau išplitusiomis populiacijomis arba jų genetinis indėlis laikui bėgant sumenko. Tokiais atvejais archeologiniai radiniai gali rodyti epizodinį buvimą, kurio genetinis pėdsakas šiandien beveik neįžiūrimas.

    Kodėl atsakymas dar ne galutinis?

    Migracijos į Ameriką klausimas išlieka atviras, nes skirtingi įrodymai matuoja skirtingus dalykus: genetika labiau pasakoja apie populiacijų kilmę ir išlikusias giminės linijas, o archeologija fiksuoja buvimą vietoje. Be to, kelių galimų maršrutų ir „butelio kaklelio“ efektų istorija galėjo būti sudėtingesnė nei vienas įvykis.

    Tyrėjai akcentuoja, kad proveržį gali duoti ir nauji archeologiniai atradimai, ir papildomi senovinės DNR mėginiai, ypač iš šiaurinių regionų. Kuo daugiau kokybiškų duomenų bus surinkta iš skirtingų laikotarpių, tuo tiksliau bus galima sudėlioti pirmųjų amerikiečių kelionės chronologiją.