CP v2

Blog

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Lenkijoje įkurtas CESAR centras: kaip DI gali pagreitinti robotikos sprendimus pramonei ir gynybai

    Lenkijoje suburtas naujas DI diegimų centras CESAR, kurio tikslas – paspartinti dirbtinio intelekto pritaikymą automatikoje ir robotikoje tiek civilinei pramonei, tiek gynybos sektoriui. Iniciatyvą kartu pradėjo mokslinių tyrimų tinklas Łukasiewicz, Lenkijos mokslų akademija ir 10 technikos universitetų.

    Centro kūrėjai teigia, kad iki šiol šalyje sukauptos kompetencijos DI, inžinerijos ir tyrimų srityse buvo išsibarsčiusios, todėl CESAR turėtų veikti kaip bendra platforma prototipų bandymams, demonstracijoms ir technologijų perdavimui verslui bei viešajam sektoriui. Numatyta, kad struktūra ateityje galės plėstis, prisijungiant papildomiems partneriams.

    Nuo prototipo iki diegimo

    CESAR dėmesio centre – dvigubos paskirties technologijos, kai tie patys DI sprendimai gali būti pritaikomi, pavyzdžiui, gamybos automatizavimui ir saugumo užduotims. Tokia kryptis atliepia Europos tendencijas, kur didesnis dėmesys skiriamas atsparumui, tiekimo grandinių saugumui ir kritinės infrastruktūros apsaugai.

    „Lenkijos ekonomikai reikia ne tik DI tyrimų, bet ir jo diegimo pramonėje bei administracijoje“, – sakė Lenkijos mokslo ir aukštojo mokslo ministerijos viceministras Marek Gzik.

    Centro idėja – sutrumpinti kelią nuo koncepcijos iki komercinio sprendimo: vietoje pavienių projektų skirtingose institucijose numatoma formuoti bendras komandas ir naudotis partnerių laboratorijomis. Praktikoje tai turėtų reikšti greitesnį sprendimų testavimą, aiškesnius saugumo standartus ir mažesnę riziką, kad prototipai taip ir nepasieks realių užsakymų.

    Ką atsineša Łukasiewicz tinklas

    Łukasiewicz tinklas CESAR projektui deklaruoja kompetencijas nuo DI integravimo su vaizdo sistemomis iki autonominių mobilių platformų, robotizuotų sistemų valdymo, diagnostikos, daiktų interneto ir skaitmeninių dvynių. Šios kryptys glaudžiai siejasi su tuo, ko šiuo metu ieško pramonė: efektyvesnio planavimo, gedimų prognozavimo, energijos sąnaudų mažinimo ir saugesnės robotų sąveikos su žmonėmis.

    Taip pat akcentuojamas darbas su kraštiniu skaičiavimu, kai DI sprendimai veikia arčiau įrenginių ir jutiklių, o ne vien debesijoje. Tai svarbu pramonėje ir gynyboje dėl delsos, ryšio patikimumo ir duomenų jautrumo, ypač tais atvejais, kai nepageidaujama priklausomybė nuo užsienio duomenų centrų.

    Koordinavimas ir finansavimo kryptys

    CESAR koordinuoti paskirtas Varšuvoje veikiantis Łukasiewicz – PIAP institutas, žinomas dėl robotikos sprendimų, pritaikomų žvalgybai ir kitoms saugumo užduotims. Iniciatyvos dalyviai planuoja kartu siekti nacionalinio ir tarptautinio finansavimo, o tyrimų rezultatus nukreipti į komercinį pritaikymą.

    „Mūsų pagrindinis tikslas – pasiekti technologinę nepriklausomybę Lenkijai DI diegimo automatikoje ir robotikoje srityje“, – sakė Łukasiewicz – PIAP vadovas Piotr Szynkarczyk.

    Centro finansavimo logika siejama su europinėmis programomis, kuriose DI, autonominės sistemos ir saugumo technologijos tampa prioritetu. ES lygmens investicijų kryptys vis dažniau reikalauja, kad mokslas, pramonė ir viešasis sektorius veiktų kartu, o sprendimai turėtų aiškiai apibrėžtą pritaikymą, todėl CESAR modelis atitinka šiuolaikinius reikalavimus technologijų perkėlimui į rinką.

  • Lenkijoje DI priežiūros vadove siūloma P. Krzypkowska: įvardijo 4 prioritetus ir pirmąsias rizikas

    Lenkijoje žengiamas dar vienas žingsnis kuriant dirbtinio intelekto priežiūros sistemą: Seimo skaitmeninimo, inovacijų ir moderniųjų technologijų komisija pritarė kandidaturei į Komisijos, atsakingos už DI plėtros ir saugumo priežiūrą, vadovės pareigas. Kandidatė – Pamela Krzypkowska, kol kas vienintelė oficialiai pateikta pretendentė.

    Pagal naują Lenkijos teisės aktą, reglamentuojantį DI sistemų taikymą, šios komisijos vadovą penkerių metų kadencijai skiria Seimas, gavęs Senato pritarimą. Prieš balsavimus Senate surengtas viešas kandidatės klausymas, kurio skaidrumo siekė ir dalis nevyriausybinių organizacijų bei verslo atstovų.

    Kas yra kandidatė?

    P. Krzypkowska pastaruoju metu dirbo Lenkijos Skaitmeninimo ministerijoje, kur ėjo GovTech padalinio vadovės pavaduotojos pareigas ir koordinavo darbą su ekspertais iš administracijos, mokslo bei verslo. Anksčiau ji vadovavo ministerijos Tyrimų ir inovacijų departamentui, o dar prieš tai dirbo „Microsoft“ – su debesijos sprendimais ir duomenų bei DI architektūra.

    Viešai pristatant kandidatūrą akcentuota jos patirtis tiek technologijų diegime, tiek viešosios politikos formavime. Taip pat nurodyta, kad ji dirbo su nacionaliniais projektais, apimančiais kalbos modelių kūrimą, DI infrastruktūros iniciatyvas ir DI taikymą viešosiose paslaugose.

    Keturi prioritetai ir pirmasis kontrolės planas

    Per klausymą kandidatė pabrėžė, kad DI reguliavime būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp inovacijų skatinimo ir saugumo. Jos teigimu, kertiniai krypties taškai yra teisinis aiškumas, parama institucijoms ir organizacijoms, kurios diegia inovacijas, švietimas bei efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

    „Turime rasti metodus ir būdus, kurie suteiktų saugumą ir piliečiams, ir įmonėms, diegiančioms dirbtinio intelekto sprendimus“, – sakė Pamela Krzypkowska.

    Vienu svarbiausių praktinių įrankių ji įvardijo reguliacines smėliadėžes – saugias aplinkas testuoti DI sprendimus su priežiūros ir ekspertine pagalba. Kandidatė taip pat kalbėjo apie kibernetinį saugumą, asmens duomenų apsaugą ir rizikų mažinimą mažoms bei vidutinėms įmonėms, kurioms dažnai trūksta techninių kompetencijų.

    Kalbėdama apie pirmuosius priežiūros veiksmus, ji išskyrė planą prioritetą teikti draudžiamų sistemų kontrolei, įskaitant emocijų vertinimo sprendimus darbo vietoje. Taip pat pabrėžta būtinybė stiprinti apsaugą nuo tam tikrų vaizdų klastojimo priemonių, kurios gali būti naudojamos žalai internete, ypač nukreiptai prieš moteris ir vaikus.

    Skaidrumas, dezinformacija ir DI administracijoje

    Diskusijose nemažai dėmesio skirta ir skaidrumo klausimui: kandidatė teigė palaikanti atviro susitikimų kalendoriaus idėją, kad būtų aišku, su kuo susitinka komisijos nariai ir vadovybė. Tai vertinama kaip priemonė mažinti interesų konfliktų rizikas ir stiprinti pasitikėjimą priežiūros institucija.

    Ji taip pat akcentavo, kad DI vis dažniau pasitelkiamas dezinformacijai, todėl priežiūros darbotvarkėje turi atsirasti ir turinio žymėjimo bei manipuliacinių sistemų identifikavimo klausimai. Kandidatės teigimu, DI sistemų kūrimas viešajai nuomonei manipuliuoti turėtų būti laikomas draudžiama praktika.

    Atskira tema tapo DI diegimas valstybės institucijose. Kandidatė išskyrė technologinį iššūkį užtikrinti žmogaus kontrolę ir kompetencinį iššūkį, kai darbuotojai pernelyg pasitiki automatiniais sprendimais. Jos vertinimu, dalyje procesų pirmiausia verta rinktis paprastesnius, paaiškinamus sprendimus, o ne iš karto didžiuosius kalbos modelius.

  • „OpenAI“, „Anthropic“ ir „Google“ jungiasi dėl DI saugumo: kodėl varžovai staiga ieško bendrų taisyklių

    Varžovai imasi bendrų žingsnių

    Trys didžiausi pažangių modelių kūrėjai – „OpenAI“, „Anthropic“ ir „Google“ – pastarosiomis savaitėmis derino galimo bendradarbiavimo kryptis, kuriose prioritetas būtų DI saugumas ir rizikų valdymas. Apie tai viešai kalbėjo „OpenAI“ atstovas Chrisas Lehane, Vašingtone susitinkantis su JAV įstatymų leidėjais.

    Pats faktas, kad konkurentai aptaria bendrą darbotvarkę, rodo augantį spaudimą pramonei aiškiau parodyti, kaip bus valdoma vis galingesnių modelių plėtra. Tuo pačiu tai ženklas, kad reguliavimo klausimai tampa ne tik politinėmis diskusijomis, bet ir praktiniais verslo sprendimais.

    „Geriau bandyti dirbti kartu taip, kad prioritetu taptų saugumas“, – sakė Chrisas Lehane.

    Ką reiškia DI saugumas?

    Diskusijų centre – idėja kurti mechanizmus, kurie leistų anksčiau pastebėti ir riboti pavojingą DI elgesį, pavyzdžiui, modelių gebėjimą vykdyti kenkėjiškas instrukcijas, kurti apgaulingą turinį ar padėti automatizuoti kibernetines atakas. Praktikoje tai apima testavimą prieš paleidžiant sistemas, raudonąsias komandas, aiškesnius incidentų raportavimo standartus ir prieigos kontrolę.

    Kartu svarstoma ir apie platesnį priežiūros modelį – instituciją ar tarptautiniu mastu suderintas taisykles, kurios įvertintų pažangiausių modelių keliamas grėsmes. Tokios iniciatyvos dažnai siejamos su „frontier“ modeliais, kai sistemos pasiekia lygį, galintį daryti reikšmingą poveikį saugumui ar ekonomikai.

    Mažesnių žaidėjų įtarimai

    Ne visi sektoriuje šią kryptį vertina vienareikšmiškai. Mažesnės DI bendrovės viešai įspėja, kad saugumo argumentas gali tapti patogia priemone didiesiems sulėtinti rinkos dinamiką ir įtvirtinti dominuojančias pozicijas.

    Šioje logikoje baiminamasi, kad griežtesni reikalavimai, kuriuos lengviau atlaiko technologijų gigantai, gali tapti įėjimo į rinką barjeru startuoliams. Dėl to saugumo standartų kūrimas neišvengiamai persipina su konkurencijos politika.

    Ekspertų perspėjimai aštrina toną

    „Anthropic“ vadovas Dario Amodei pastaruoju metu kartoja, kad proveržis gali būti arčiau, nei visuomenė įsivaizduoja, o netinkamai valdant plėtrą galima prarasti kontrolę. Šiuos perspėjimus palaikė ir „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas bei „xAI“ įkūrėjas Elonas Muskas.

    Viešojoje erdvėje pasirodė ir kitų specialistų kritikos, susijusios su skuba siekti itin pažangių sistemų. Tokie pareiškimai kuria foną, kuriame politikai vis dažniau prašo ne pažadų, o patikrinamų saugumo procedūrų.

    Ar reikalinga tarptautinė priežiūra?

    Diskusijose vis dažniau skamba mintis, kad DI plėtrai gali prireikti tarptautinio koordinavimo, panašiai kaip reguliuojamos jautrios, didelę riziką keliančios technologijos. Argumentas paprastas: pažangūs modeliai lengvai peržengia valstybių sienas, o vienos šalies taisyklės ne visada apsaugo nuo globalių pasekmių.

    Kita vertus, pernelyg lėtas ar fragmentuotas reguliavimas gali atsilikti nuo technologinės realybės. Todėl būtent pramonės lyderių susitarimai dėl minimalių saugumo standartų gali tapti tarpine stotele, kol valstybės ir tarptautinės organizacijos susitars dėl bendrų rėmų.

  • „Allegro“ diegia DI balso agentą siuntoms: žada greitesnę pagalbą, bet ar jis atliks veiksmus už jus?

    Kas keičiasi „Allegro“ klientų aptarnavime?

    „Allegro“ ruošia pokytį po pirkimo etape: platforma diegia DI balso agentą, kuris telefonu turėtų atsakyti į dažniausius klausimus apie siuntas ir jų pristatymą. Idėja paprasta – dalį skambučių perimti automatizuotai, o klientams sutrumpinti laukimo laiką, ypač dėl elementarių užklausų.

    Virtualus asistentas pirmiausia orientuotas į situacijas, kai žmogui reikia greito atsakymo: kur yra siunta, koks jos statusas, kaip atsiimti siuntą paštomate ar ką daryti, jei kyla nesklandumų atsiėmimo metu. „Allegro“ teigia, kad sprendimas bus diegiamas etapais per artimiausius mėnesius.

    Kur baigiasi DI, o kur prasideda žmogus?

    „Allegro“ pabrėžia, kad balso agentas „žino savo ribas“: sudėtingesniais atvejais skambutis bus perduodamas konsultantui. Kad žmogui nereikėtų pradėti nuo nulio, agentas turėtų pateikti trumpą pokalbio santrauką ir, jei aktualu, siuntos numerį.

    Tokia schema jau tampa įprastu standartu kontaktų centruose: automatizuota pirmoji linija sprendžia pasikartojančius klausimus, o žmogus įsitraukia tada, kai reikia sprendimo, išimties ar atsakomybės. Verslui tai reiškia mažesnę konsultantų apkrovą, klientui – mažiau pasikartojančių paaiškinimų.

    „DI diegimo mastas „Allegro“ tik patvirtina mūsų, kaip naujausiomis technologijomis paremtos platformos, poziciją. Tikime, kad dirbtinis intelektas turi turėti aiškų, praktinį tikslą – palengvinti kasdienį mūsų naudotojų gyvenimą“, – sakė „Allegro“ vadovas Marcinas Kuśmierzas.

    Vien balso neužtenka: kur slypi tikras pranašumas?

    Rinkos ekspertai atkreipia dėmesį, kad konkurencinį pranašumą suteiks ne pats balsas ar pasirinktas technologinis tiekėjas, o tai, ar asistentas galės atlikti realius veiksmus. Kitaip tariant, ar jis tik informuos apie siuntą, ar ir padės ją valdyti: pakeis pristatymo adresą, inicijuos nukreipimą į kitą atsiėmimo vietą ar užregistruos problemą be papildomų žingsnių.

    Praktikoje didžiausia rizika tokiose sistemose yra klaidinanti informacija, ypač apie pristatymo laiką. Jei asistentas pateiktų netikslią datą, pasitikėjimo kaina būtų didelė, todėl itin svarbios integracijos su kurjerių ir logistikos sistemomis bei taisyklės, užtikrinančios, kad klientui pateikiami tik patikrinti duomenys.

    „Balsas yra lengviausia dalis. Sunkiausia – nematoma: asistentas turi realiu laiku skaityti kelių kurjerių sistemų statusus ir niekada nepateikti termino, kurio nėra duomenyse. Viena išgalvota pristatymo data kainuoja daugiau pasitikėjimo nei šimtas teisingų atsakymų“, – sakė „Fast White Cat“ technologijų vadovas Łukaszas Bajsarowiczius.

    „Allegro“ sprendimas paremtas „ElevenLabs“ technologijomis ir platesne daugiaveiksmio, kelių agentų architektūra. Bendrovė taip pat viešai deklaruoja platesnę DI kryptį: platformoje vykdoma apie 100 su DI susijusių projektų, o tikslas – iki metų pabaigos reikšmingą dalį technologinio portfelio grįsti DI sprendimais.

    Šis judėjimas atspindi ir platesnę e. prekybos tendenciją: nuo katalogo, kuriame vartotojas pats „prasikapsto“ per kategorijas, link paslaugos, su kuria galima tiesiog kalbėtis. Jei po pirkimo grandinėje DI agentas taps patikimu kontaktiniu tašku, tai gali pakeisti ne tik klientų aptarnavimo greitį, bet ir visą pirkimo patirtį.

  • Prie Černobylio užfiksuoti Prževalskio arkliai: fotospąstai atskleidė retas akimirkas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo retus laukinius gyvūnus – Prževalskio arklius. Rezervato specialistai paviešino kadrus, kuriuose arkliai matomi ne įprastose bėgančiose scenose, o ramiai judantys per mišką ir besidomintys aplinka.

    Pasak rezervato darbuotojų, tokie vaizdai vertingi tuo, kad parodo gyvūnų kasdienę elgseną, kurią žmogui pamatyti pavyksta retai. Fotospąstai leidžia stebėti arklius jiems netrukdant, todėl fiksuojamas natūralus jų aktyvumas, budrumas ir bendravimas tarpusavyje.

    „Fotospąstų nuotraukos rodo Prževalskio arklius tokius, kokius juos matome retai: ramius, smalsius ir užsiėmusius įprastais reikalais tarp rudeninio miško“, – sakė rezervato specialistai.

    Viename iš kadrų vienas arklių, regis, „nusišypso“ kamerai. Tyrėjai svarsto, kad gyvūnas galėjo tiesiog žiovauti, tačiau toks momentas suteikė nuotraukoms papildomos žavesio ir atkreipė žmonių dėmesį į rezervato laukinės gamtos stebėseną.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminių arklių gimine artima rūšimi, o jų išsaugojimas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių gamtosaugos tikslų. Šie arkliai dažniausiai gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kuriose paprastai būna eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o visa grupė kartu keliauja, ganosi ir ilsisi.

    Anksčiau rezervato tyrėjai yra fiksavę ir didesnes grupes: į fotokadrus buvo patekę keli suaugę gyvūnai ir jaunikliai, kartais – žmogaus po avarijos paliktų pastatų fone. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip ši rūšis prisitaiko prie skirtingų buveinių ir kaip kinta jos elgsena, kai žmogaus veikla teritorijoje yra minimali.

  • Havajų buvusiose ganyklose pasodinta 150 650 medžių: kaip po 20 metų pasikeitė paukščių gyvenimas

    Havajų saloje didelio masto miškų atkūrimo projektas buvusių ganyklų teritorijose per kelis dešimtmečius pakeitė vietos ekosistemą. Hakalau nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje atsiradę jauni miškai tapo svarbūs retoms ir nykstančioms salyno paukščių rūšims.

    Daugelį metų šiose vietovėse buvo ganomi galvijai, todėl dideli plotai natūralių miškų virto atviromis ganyklomis, o vietinę augaliją nustelbė žolės ir invaziniai augalai. Tai ypač pavojinga Havajams, kur nemaža dalis paukščių yra endeminiai ir natūraliai neaptinkami niekur kitur pasaulyje.

    Atkūrimo darbai pradėti 1992 metais ir tęsėsi maždaug ketverius metus. Per šį laiką pasodinta 150 650 vietinių koa medžių, kurie pasirinkti dėl gebėjimo augti nualintose dirvose ir palaipsniui formuoti miško dangą.

    Projekto tikslas buvo ne tik sugrąžinti medžius į degradavusias žemes, bet ir sukurti vadinamuosius miško koridorius. Tokie koridoriai turėjo sujungti išlikusius miško fragmentus su buvusiomis ganyklomis ir palengvinti gyvūnų, ypač paukščių, judėjimą bei plitimą.

    Ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad augant pasodintiems medžiams vietinių paukščių aktyvumas atkurtose teritorijose didėjo. Tyrėjai fiksavo, jog kai kurios retos rūšys jaunuose miškuose vis dažniau ieškojo maisto ir slėptuvių, nors pilnavertės brandžių miškų alternatyvos tokios teritorijos tapo ne iš karto.

    Vienas iš svarbių veiksnių buvo atstumas iki senesnių miškų masyvų ir paties atkuriamo miško amžius. Kitaip tariant, kuo arčiau buvo natūralūs miškai ir kuo labiau susiformavo laja, tuo greičiau paukščiai pradėjo naudotis naujomis buveinėmis.

    Hakalau prieglobstis įkurtas 1985 metais būtent tam, kad būtų saugomos nykstančių miško paukščių buveinės, todėl atkūrimo rezultatai vertinami kaip strategiškai svarbūs. Havajų paukščiams grėsmę kelia ne vien miškų nykimas, bet ir invazinės rūšys bei paukščių maliarija, kurią perneša į salas įvežti uodai.

    Todėl ekosistemų atkūrimas dažnai siejamas ir su prisitaikymu prie klimato kaitos: vėsesnėse, aukštesnėse vietovėse ligų plitimo rizika gali būti mažesnė. Šiuo metu gamtosaugininkai toliau svarsto, kaip sustiprinti jungtis tarp Hakalau ir aukštikalnių miškų Mouna Kea šlaituose, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti palankesnes buveines.

  • Išdžiūvusios Kachovkos tvenkinio dugnas gali slėpti bronzos amžiaus radinius: ką tikisi rasti archeologai

    Kachovkos tvenkinio, Ukrainoje dar vadinto Kachovkos jūra, dugnas gali saugoti unikalių archeologinių artefaktų nuo bronzos amžiaus iki Zaporožės Sičės laikų. Apie tai viešai kalbėjo archeologas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Serhijus Nemtsevas, pabrėždamas, kad prieš tvenkinio įrengimą teritorija jau buvo skubiai tyrinėta.

    Pasak jo, dar iki hidroelektrinės statybų čia kelerius metus dirbo ekspedicijos, vykdžiusios žvalgomuosius darbus ir greitus kasinėjimus. Pietų Ukrainos stepėse šalia Dnipro upės fiksuotas platus archeologinių laikotarpių spektras, todėl ir dabar tikimasi, kad atidengtos vietovės gali pateikti naujų įrodymų apie senąsias gyvenvietes, laidojimo paminklus bei prekybinius kelius.

    „Prieš statant hidroelektrinę ten kelerius metus dirbo ekspedicija: vykdė žvalgybą ir skubius kasinėjimus. Šioje teritorijoje yra visas pietų Ukrainos archeologijos spektras – nuo vėlyvojo paleolito iki Zaporožės Sičės“, – sakė Serhijus Nemtsevas.

    Viena ryškiausių minimų vietų yra Babino III gyvenvietė Dnipro kairiajame krante, siejama su viduriniu ir vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šioje teritorijoje aptikta keramika ir gyvenviečių struktūros tapo svarbiu atskaitos tašku tyrinėjant platesnį kultūrinį reiškinį, vėliau identifikuotą ir kituose regionuose.

    Archeologas teigė, kad dalis šių radinių po užliejimo dešimtmečiais buvo žinomi tik iš muziejinių kolekcijų ir archyvinių aprašų, o dabartinė situacija teoriškai atveria galimybę patikrinti, kas išliko vietoje. Vis dėlto bet kokie tyrimai, pabrėžiama, priklausys nuo saugumo sąlygų ir valstybės sprendimų dėl teritorijos tvarkymo.

    Minimas ir dar vienas galimas taikinys – XIV amžiuje įkurtas Aukso ordos laikų miestas Mamaj-Saraj. Pasak S. Nemtsevo, jo dalis galėjo būti užlieta, o dalis likti sausumoje, todėl atsiranda prielaidų rasti tiek miesto struktūrų, tiek laidojimo paminklų.

    Vertingais laikomi ir ankstyvojo bronzos amžiaus objektai, siejami su jamnos kultūra, įskaitant įtvirtintų gyvenviečių pėdsakus. Tokie paminklai pietų Ukrainos stepėse yra reti, todėl kiekvienas naujas patikslinimas gali reikšmingai papildyti žinias apie ankstyvąją statybą, gynybinius įrenginius ir regiono gyventojų organizaciją.

    Teritorijoje taip pat siejami Zaporožės kazokų istorijos sluoksniai, įskaitant buvusias Sičes ir salų kompleksus prie Nikopolio. Archeologų vertinimu, teoriškai gali atsirasti galimybė aptikti ir kitų, anksčiau menkai dokumentuotų kazokų laikotarpio vietų, tačiau tai reikalautų sistemingų, ilgalaikių tyrimų.

    Kas pasikeitė po 2023 metų birželio 6 dienos

    2023 metų birželio 6 dieną buvo susprogdinta Kachovkos hidroelektrinės užtvanka, o tai sukėlė didelio masto technogeninę ir ekologinę katastrofą Ukrainos pietuose. Vandeniui staigiai nuslūgus, atsivėrė didžiulės teritorijos, kurios dešimtmečius buvo po vandeniu.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai nurodo, kad buvusio tvenkinio vietoje gana greitai formuojasi nauja ekosistema: plinta gluosnių sąžalynai, krūmynai, pelkėjančios vietos, didėja paukščių ir kitų gyvūnų įvairovė. Tuo pat metu archeologams tai reiškia retą progą įvertinti, kas iš kultūrinio sluoksnio išliko po ilgo užliejimo.

    Nuo ko priklausys kasinėjimai

    Specialistai pabrėžia, kad archeologiniai tyrimai tokio masto teritorijoje paprastai prasideda nuo inventorizacijos ir žvalgomųjų darbų, vėliau pereinama prie tikslinių kasinėjimų. Tačiau realybėje lemiami veiksniai bus karo sąlygos, minavimo rizika, logistika ir politiniai sprendimai dėl užtvankos atstatymo ar kitokio vandens režimo.

    Jeigu teritorija būtų vėl užlieta, dalis potencialių radimviečių vėl atsidurtų po vandeniu, o langas tyrimams susiaurėtų. Jei būtų pasirinktas kitoks teritorijos tvarkymas, atsivertų daugiau laiko sistemingai dokumentuoti ir išsaugoti radinius, kurių vertė svarbi ne tik Ukrainai, bet ir platesniam Europos pietryčių regiono istorijos pažinimui.

  • Voluinėje per vieną išvyką į mišką rado 155 baravykus: įspūdingas laimikis sukėlė diskusijas

    Voluinės srities Manievičių rajone vietos gyventoja per vieną išvyką į mišką surinko net 155 baravykus. Nuotraukos ir pasakojimas greitai paplito socialiniuose tinkluose, o žmonės ėmė dalintis savo sėkmės istorijomis.

    Moteris pasakojo, kad į mišką netoli Manievičių išsiruošė grybų sezono pradžioje, kai po šiltesnių dienų ir drėgnesnių naktų baravykai pasirodo gausiausiai. Laimikyje buvo ir stambių, ir visai jaunų grybų.

    Tokie radiniai dažniausiai sutampa su trumpais, bet intensyviais derliaus pikais, kai miške susiklosto palankus drėgmės ir temperatūros balansas. Grybautojai pastebi, kad po lietaus baravykai dažnai „iššauna“ per kelias dienas, todėl svarbu pataikyti tinkamu laiku.

    Vis dėlto specialistai primena, kad grybaujant būtina laikytis saugumo taisyklių ir rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų dėl rūšies, geriausia grybą palikti miške ir, prireikus, pasikonsultuoti su žinovais.

    „Pagrindinė grybautojo taisyklė: rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu proc. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite grybą miške“, – sakė Nacionalinio gamtos parko „Chotynskij“ ekologinio švietimo specialistas Serhijus Jakubina.

    Pastaruoju metu regione fiksuojami ir kiti įdomūs radiniai: grybautojai pasakoja aptikę ypač didelių baravykų, o gamtininkai ragina nepamiršti, kad pavojingiausia klaida yra supainioti valgomus grybus su panašiais, bet nuodingais. Todėl į mišką patariama eiti ne tik su pintine, bet ir su kantrybe bei atidumu.

  • Odesos srityje vėl pasirodė rožiniai flamingai: per apšaudymus paukščiai palieka lizdus

    Rožiniai flamingai jau šeštus metus iš eilės grįžta į Odesos sritį, į Tūzlos limanus, tačiau karas ir nuolatinis triukšmas vis dar neleidžia susiformuoti stabiliai perinčiai kolonijai. Nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovai sako, kad paukščiai čia randa daug maisto, bet perėjimo metu tampa ypač jautrūs bet kokiems trikdžiams.

    Rožinis flamingas yra viena iš šešių flamingų rūšių pasaulyje, paplitusi nuo pietų Europos iki Azijos regionų. Tiksliai pasakyti, iš kur atskrenda būtent šioje Ukrainos dalyje stebimi paukščiai, sudėtinga, tačiau specialistai neatmeta, kad dalis jų galėjo atkeliauti iš Turkijos ar kitų Viduržemio jūros baseino vietovių.

    Tūzlos limanai flamingams patrauklūs pirmiausia dėl mitybinės bazės: sekliose sūroko vandens lagūnose gausu smulkių dumblių, vabzdžių lervų ir sūriavandenių vėžiagyvių, tarp jų ir artemijų. Būtent su maistu siejamas ir jų rausvas atspalvis, nes dalis organizmų, kuriais jie minta, turi pigmentų, darančių įtaką plunksnų spalvai.

    Pirmieji pavieniai rožiniai flamingai šiame regione buvo fiksuojami dar iki 2021 metais, o vėliau pradėjo rastis ir didesni būriai. Vietos ekologai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti natūralus rūšies plitimo procesas, kai augant populiacijoms paukščiai ieško naujų tinkamų vietų maitintis ir perėti.

    Didžiausia problema, su kuria susiduria flamingai, yra perėjimo laikotarpiu kylantis stresas dėl sprogimų ir intensyvaus skrydžių triukšmo. Pasak parko atstovų, paukščiai, išgąsdinti staigių garsų, pakyla nuo lizdų, o tai sukuria galimybę plėšriems paukščiams sunaikinti kiaušinius ar suardyti pačius lizdus.

    „Stiprus triukšmas verčia flamingus pakilti nuo lizdų, o tada kolonijoje atsiranda plėšrūnų, kurie sunaikina dėtis“, – sakė nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovas Ivanas Rusevas.

    Specialistų teigimu, problema nėra plėšrių paukščių elgsena, nes ji natūrali, o tai, kad dėl nuolatinių trikdžių flamingai priversti dažniau palikti lizdus. Dėl to perėjimas tampa nestabilus, o net ir susiformavus kolonijai, jai sudėtinga išlikti iki jauniklių išsiritimo.

    Flamingai yra socialūs paukščiai, migruojantys dideliais būriais, o jų judėjimo kryptys gali apimti kelias valstybes. Žiedavimo duomenys rodo, kad dalis individų tarp sezonų gali persikelti į Rumuniją, Bulgariją, Italiją ar Ispaniją, todėl regiono kolonijos glaudžiai susijusios su platesniu Europos ir Viduržemio jūros baseino migracijos tinklu.

    Šie paukščiai gyvena ilgai, neretai daugiau nei 30 metų, o perėjimo sėkmė priklauso nuo stabilios aplinkos. Paprastai flamingai deda vieną, rečiau du kiaušinius, o lizdus supila iš dumblo, smėlio ir kriauklelių seklumose, kad net pakilus vandeniui kiaušiniai liktų virš vandens.

    Ekologai pabrėžia, kad karas ne tik tiesiogiai trikdo perėjimą, bet ir apsunkina nuoseklų gamtos stebėjimą, nes dalis teritorijų išlieka nesaugios ar neprieinamos. Vis dėlto Tūzlos limanuose tęsiamas monitoringas laikomas svarbiu, siekiant suprasti, kaip ilgalaikis triukšmas ir stresas gali paveikti šių paukščių populiacijas ateityje.