CP v2

Blog

  • Špakiškas siaubas sode: vienas medis gali išgelbėti vyšnias ir trešnes nuo nuostolių

    Špakiškas siaubas sode: vienas medis gali išgelbėti vyšnias ir trešnes nuo nuostolių

    Trešnių ir vyšnių derliaus metas daugeliui sodininkų tampa tikru išbandymu, kai į sodą užsuka varnėnai. Šie paukščiai prinokusius vaisius sugeba nulesinti labai greitai, todėl net kelių dienų delsimas gali kainuoti didžiąją dalį derliaus.

    Nors varnėnai laikomi vienais didžiausių uogų ir kaulavaisių mėgėjų, jie turi ir naudos. Tai visaėdžiai paukščiai, kurie lesdami sunaikina daug vabzdžių, jų lervų, taip pat kai kuriuos sodo kenkėjus, todėl ekosistemai jie svarbūs, o tikslas dažniausiai yra ne naikinti, o nukreipti.

    Medis, kuris atitraukia varnėnus

    Praktiškas būdas sumažinti nuostolius yra nukreipti paukščių dėmesį nuo trešnių į kitą, jiems dar patrauklesnį maisto šaltinį. Tam dažnai rekomenduojama baltoji šilkmedė, kurios labai saldūs vaisiai varnėnams neretai tampa prioritetu.

    Kad sprendimas veiktų, šilkmedį patariama sodinti ne visai šalia, o keliolikos metrų atstumu nuo saugomų medžių. Svarbu įvertinti, kad šilkmedis paprastai pradeda gausiau derėti tik po kelių metų, todėl tai labiau ilgalaikė investicija į sodo apsaugą.

    Greitesnės priemonės šiam sezonui

    Kol šilkmedis dar neduoda vaisių, tenka rinktis greitesnius sprendimus. Patikimiausias būdas yra tankus, tvirtas tinklas, kuriuo uždengiama trešnės ar vyšnios laja taip, kad neliktų plyšių, o paukščiai negalėtų patekti prie vaisių ir neįsipainiotų.

    Taip pat naudojami atspindintys ir judantys objektai, kurie keičia šviesą ir juda vėjyje, pavyzdžiui, blizgios juostos ar senos kompaktinės plokštelės. Veikia ir triukšmą keliantys sprendimai, tačiau jie dažnai duoda trumpalaikį efektą, nes varnėnai greitai pripranta.

    Norint išlaikyti rezultatą, priemones verta kaitalioti ir perkelti į kitas vietas kas kelias dienas. Kuo mažiau nuspėjama apsauga, tuo sunkiau paukščiams prisitaikyti ir sugrįžti prie lengvai pasiekiamo derliaus.

  • Trilijai užburia trimis lapais ir žiedais: kaip teisingai pasodinti, kad prigytų?

    Trilijai užburia trimis lapais ir žiedais: kaip teisingai pasodinti, kad prigytų?

    Trilijai (Trillium) – ilgaamžiai, šakniastiebiniai daugiamečiai augalai, išsiskiriantys griežta „trijų“ sandara: trys lapai, trys taurėlapiai ir trys žiedlapiai. Nors soduose jie dar gana reti, dauguma rūšių yra atsparios šalčiui ir, tinkamai pasodintos, vienoje vietoje gali augti dešimtmečius.

    Šių augalų ypatybė – lėtas augimas. Pirmus metus trilijai dažnai suformuoja tik vieną ūglį, o vešlesnė kupstinė forma atsiranda vėliau, kai šakniastiebis sustiprėja. Dėl to trilijai paprastai neišstumia kaimyninių augalų ir ilgainiui tik gražėja.

    Po žydėjimo antžeminė dalis nunyksta, o šakniastiebis pereina į ramybės būseną iki kito pavasario. Tai vadinamieji efemeroidai – panašiai elgiasi ir kai kurie miško paklotės augalai, kurie aktyvūs pavasarį, kol medžiai dar neužmeta tankaus šešėlio.

    Kurios rūšys dažniausios?

    Dažniausiai auginamas didžiažiedis trilijus (Trillium grandiflorum) – jis formuoja didelius baltus žiedus, kurie peržydėję gali rausvėti. Soduose vertinami ir tamsesnių atspalvių trilijai, pavyzdžiui, klinuotas trilijus (Trillium cuneatum), išsiskiriantis bordo spalvos žiedais ir raštuotais lapais.

    Geltonžiedžių akcentų ieškantiems tinka geltonasis trilijus (Trillium luteum), o kai kurios tamsiai raudonos rūšys turi specifinį kvapą, pritraukiantį apdulkintojus. Renkantis verta atsižvelgti ne tik į žiedų spalvą, bet ir į augavietės sąlygas, nes skirtingos rūšys gali skirtis reiklumu.

    Dirvožemis ir vieta – svarbiausia

    Sėkmę labiausiai lemia dirva: trilijams reikia miško paklotę primenančio substrato – purios, humusingos, laidžios, nuolat lengvai drėgnos žemės. Užmirkimas jiems pavojingas, todėl sunkų molį verta pagerinti drenažą didinančiomis priemonėmis, kad vanduo neužsistovėtų ties šakniastiebiu.

    Praktiškai tai reiškia, kad sodinimo vietą verta perkasti maždaug 30 centimetrų gyliu ir žemę praturtinti gerai perpuvusiu kompostu bei lapine žeme. Tinkamiausias dirvos rūgštingumas – nuo neutralaus iki silpnai rūgštaus, o augavietė turėtų būti pusiau pavėsyje arba pavėsyje, apsaugota nuo kaitrios popietinės saulės.

    Labai tinka vietos po lapuočiais medžiais ar šalia krūmų, kur pavasarį dar pakanka šviesos, o vasarą augalus saugo šešėlis. Pasodinus naudinga mulčiuoti smulkintais lapais ar žieve 3–5 centimetrų sluoksniu – tai padeda išlaikyti drėgmę ir palaipsniui didina humuso kiekį.

    Kada ir kaip sodinti?

    Patikimiausias laikas sodinti – vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai augalas ramybės fazėje, o šakniastiebis spėja įsišaknyti iki žiemos. Pavasarinis sodinimas taip pat galimas, tačiau dažnai tenka susitaikyti, kad pirmaisiais metais žiedų gali ir nebūti.

    Šakniastiebį rekomenduojama guldyti horizontaliai 7–10 centimetrų gyliu, augimo pumpurą nukreipiant į viršų. Tarp augalų verta palikti apie 20–30 centimetrų, nes trilijai plečiasi lėtai, o tanki kerelė susiformuoja tik po kelių sezonų.

    Pirmą žiemą, ypač jei rudenį sodinta vėlai, augalus naudinga pridengti sausesniais lapais ar žieve. Vėliau, kai šakniastiebis įsitvirtina, daugeliui rūšių papildoma žiemos apsauga dažniausiai nebereikalinga, tačiau mulčo sluoksnis išlieka naudingas dėl drėgmės režimo.

    Priežiūra paprastai minimali: laistyti reikia tik užsitęsus sausrai, ypač pavasarį aktyvaus augimo metu. Tręšimas dažniausiai apsiriboja plonu komposto sluoksniu kartą per metus, o stipresnės mineralinės trąšos prireikia tik tuomet, jei augalas aiškiai skursta ir menkai auga.

    Dažniausi kenkėjai – šliužai, kurie noriai apgraužia jaunus lapus. Praktinis sprendimas – barjerai iš rupesnio žvyro ar kitos šliužams nepalankios dangos, taip pat tikslinės priemonės, skirtos šiems kenkėjams, ypač drėgnais sezonais.

    Norint trilijus padauginti, paprasčiausia tai daryti dalijant šakniastiebį vasaros pradžioje, kai augalas baigia žydėti ir pradeda ruoštis ramybės laikotarpiui. Sėklomis trilijai dauginami gerokai rečiau, nes iki pirmojo žydėjimo gali praeiti daug metų.

  • Česnako laiškai gelsta ir džiūsta? Tai paskutinis signalas: ką daryti dabar, kad neišnyktų derlius

    Česnako laiškai gelsta ir džiūsta? Tai paskutinis signalas: ką daryti dabar, kad neišnyktų derlius

    Net ir jaunas česnakas kartais ima gelsti, o vėliau ir džiūti. Dažniausios priežastys yra netinkamas laistymas, maisto medžiagų trūkumas, ligos arba kenkėjai, todėl svarbu greitai įvertinti situaciją ir reaguoti.

    Jei lapai gelsta nuo galiukų, o dirva tai perdžiūsta, tai permirksta, pirmiausia įtarkite drėgmės režimą. Česnakui kenkia ir vandens stygius, ir užmirkimas, nes šaknims ima trūkti oro, o augalas tampa imlesnis infekcijoms.

    Augimo pradžioje česnakui reikia daugiau vandens, nes tuo metu formuojasi šaknynas ir lapija. Vėliau laistymą verta mažinti, tačiau dirva turi išlikti tolygiai, saikingai drėgna, ypač karščio bangų metu.

    Kada kaltas laistymas?

    Praktikoje dažnai pasiteisina laistymas maždaug kartą per savaitę, bet tik tada, jei nėra lietaus ir dirva lengvesnė, smėlinga. Per karščius ar ilgą sausrą gali prireikti dažniau, tačiau svarbiausia ne dažnis, o tai, kad vanduo pasiektų šaknis, o ne nuolat šlapintų lapus.

    Laistant srovę reikėtų nukreipti prie augalo pagrindo, o ne ant laiškų, kad mažėtų grybelinių ligų rizika. Jei lysvėje kaupiasi vanduo, būtinas geresnis drenažas, o dirvos struktūrą galima pagerinti įterpiant kompostą.

    Artėjant derliaus nuėmimui laistymą svarbu sustabdyti, kad galvutės geriau bręstų ir formuotųsi apsauginiai lukštai. Perteklinė drėgmė šiuo laikotarpiu didina puvinių tikimybę ir blogina laikymą per žiemą.

    Kenkėjai ir ligos: ką išduoda požymiai

    Jei gelsta pavieniai augalai, o laiškai greitai vysta, verta atidžiai apžiūrėti svogūnėlius ir šaknų zoną. Tipinis kenkėjų požymis yra staigus augalo „sukritimas“, silpnas įsišaknijimas ir minkštėjantys audiniai.

    Česnakus gali pažeisti svogūninių augalų kenkėjai, kurių lervos minta augalo audiniais ir silpnina visą kerą. Tokius augalus dažniausiai geriausia pašalinti iš lysvės, kad problema neplistų, o tolimesnei apsaugai taikyti tik česnakams registruotas augalų apsaugos priemones, laikantis etikečių reikalavimų.

    Geltonavimą taip pat gali sukelti grybelinės ligos, ypač kai pavasaris ar vasaros pradžia būna vėsi ir drėgna. Įtarimą turėtų kelti dėmės ant lapų, pilkšvos apnašos, netolygus augimas ir nemalonus kvapas iš pažeistos galvutės.

    Kuo tręšti, jei trūksta maisto?

    Jei česnakas gelsta be aiškios kenkėjų ar ligų priežasties, dažnai kaltas mitybos disbalansas. Sezono pradžioje svarbiausias azotas, tačiau vėliau jo perteklius gali pakenkti, nes augalas skatinamas auginti lapiją, o ne formuoti tvirtą galvutę.

    Vėlesniu augimo etapu dažniau praverčia fosforas ir kalis, kurie padeda formuotis galvutėms ir stiprina šaknų sistemą. Daržuose tam neretai naudojamas granuliuotas mėšlas, o taip pat kalio turinčios trąšos, skirtos daržovėms, kai tikslas yra vaisių ar požeminės dalies formavimas.

    Greitesniam „paskatinimui“ kai kurie daržininkai naudoja augalines raugo trąšas iš kiaulpienių ar taukės, nes jos natūraliai turi daugiau kalio. Taip pat tinka medžio pelenai, tačiau būtina saikinga norma, nes jie keičia dirvos reakciją, o per didelis kiekis gali pabloginti kitų maisto medžiagų pasisavinimą.

    Jei geltonavimas progresuoja greitai ir apima didelę dalį lysvės, saugiausia yra ne spėlioti, o įvertinti dirvos drėgmę, patikrinti, ar nėra lervų ir puvinio požymių, ir tik tada koreguoti tręšimą. Taip sumažinsite riziką dar labiau pakenkti augalams netinkama priemone ar netinkamu laiku.

  • Karščio nebijo ir šliužų nevilioja: ši daugiametė uždengia lysves sidabriniu kilimu

    Karščio nebijo ir šliužų nevilioja: ši daugiametė uždengia lysves sidabriniu kilimu

    Vilnotoji raginė (lot. Cerastium tomentosum) – žemaūgis daugiametis augalas, vertinamas dėl sidabriškai pilkų, tankiai plaukuotų lapų ir greitai besiplečiančių kerų. Plaukeliai ant lapų mažina vandens garavimą, todėl augalas lengviau ištveria sausrą ir kaitrią saulę.

    Paprastai ji užauga apie 10–20 centimetrų, tačiau sparčiai plečiasi į šonus ir sudaro tankias pagalves bei kilimą. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje virš sidabrinės lapijos pasirodo gausybė baltų žiedų su būdingai įkirptais vainiklapiais, todėl iš tolo augalas atrodo tarsi apsnigtas.

    Kur geriausiai auga?

    Svarbiausia taisyklė – kuo daugiau saulės: pavėsyje ūgliai dažniau ištįsta, o žydėjimas būna kuklesnis. Natūraliai ši rūšis prisitaikiusi prie sausų vietų, todėl ypač tinka ten, kur kiti kiliminiai augalai skursta per kaitras.

    Dirvai ji nereikli, tačiau labiausiai mėgsta lengvą, laidų, net akmenuotą substratą. Užmirkimas ir sunki, vandens nepraleidžianti žemė yra pagrindinis rizikos veiksnys, nes didėja šaknų puvinio tikimybė.

    Priežiūra ir klaidos

    Laistyti verta saikingai ir tik užsitęsus sausrai, nes per didelė drėgmė augalui pavojingesnė nei trumpalaikis vandens trūkumas. Norint išlaikyti tvarkingą formą, po žydėjimo kerą galima lengvai apkarpyti, o kas kelerius metus atjauninti padalijant.

    Raginė greitai uždengia tarpelius tarp augalų ir gali padėti sutvirtinti šlaitus bei sumažinti dirvos eroziją. Vis dėlto palankiomis sąlygomis ji plečiasi gana sparčiai, todėl gėlynuose verta numatyti ribas, kad neimtų stelbti lėčiau augančių kaimynų.

    Su kuo derinti gėlyne?

    Sidabrinė lapija ryškiai kontrastuoja su žaliomis ir žydinčiomis rūšimis, todėl augalas ypač efektingas alpinariumuose, sausose atraminėse sienelėse, tarp akmenų ar takelių pakraščiuose. Ten jis ne tik puošia, bet ir greitai užpildo tuščias vietas.

    Geriausiai dera su panašias sąlygas mėgstančiais augalais, pavyzdžiui, šilokais, šilropėmis, gūžinėmis gubojomis ar levandomis. Tokie deriniai dažnai kuriami saulėtose, mažai laistomose zonose, kur svarbiausia – atsparumas karščiui ir minimalūs priežiūros poreikiai.

    Nors sodininkai ją dažnai apibūdina kaip mažiau patrauklią šliužams, visiškos garantijos nėra: daug kas priklauso nuo sezono drėgnumo ir to, kokių kitų augalų yra šalia. Praktikoje tai dažnai reiškia paprastą naudą – gėlyne mažiau išgraužtų lapų ir mažiau rūpesčių pavasarį.

  • Birželis sode – kritinis metas: ką genėti dabar, kad krūmai ir vaismedžiai kitąmet gausiai derėtų

    Birželis sode – kritinis metas: ką genėti dabar, kad krūmai ir vaismedžiai kitąmet gausiai derėtų

    Birželį dauguma sodo ir dekoratyvinių augalų jau būna „įsivažiavę“ po pavasario starto, todėl genėjimas šiuo metu dažnai duoda geresnį efektą nei rudeninės radikalios intervencijos. Pašalinus pažeistas, susikertančias ar pernelyg tankinančias šakas, į lają patenka daugiau šviesos ir oro, o tai mažina grybinės kilmės ligų riziką.

    Pradžioje vasaros genėjimas ypač svarbus pavasarį žydintiems krūmams, nes jų žiediniai pumpurai kitam sezonui formuojasi ant praėjusių metų ūglių. Jei tokie augalai nugenimi rudenį ar labai anksti pavasarį, dažnai pašalinami būsimi žiedai ir krūmas kitąmet pražysta gerokai kukliau.

    Kokius krūmus genėti po žydėjimo?

    Vos pasibaigus žydėjimui verta tvarkyti alyvas, forsitijas ir jazminus, nes būtent tada augalas pradeda „planuoti“ kitų metų žydėjimą. Dažniausiai pašalinami nužydėję žiedynai, dalis jaunų ūglių sutrumpinama, o seniems krūmams taikomas išretinimas, išpjaunant pačius seniausius stiebus prie žemės.

    Birželis taip pat tinkamas metas koreguoti kai kurių anksti žydinčių dekoratyvinių krūmų formą, jei jie per daug išsikerojo ar prarado kompaktišką siluetą. Svarbu neperlenkti lazdos: per stiprus genėjimas gali paskatinti gausų vegetatyvinį augimą, bet susilpninti žiedų formavimąsi.

    Gyvatvorės: pjauti atsargiai ir laiku

    Gyvatvorėms birželis patogus tuo, kad pavasariniai prieaugiai jau aiškiai matomi, todėl lengviau išlaikyti norimą liniją ir tankį. Gyvatvorę geriau koreguoti reguliariai, lengvai trumpinant minkštus ūglius, nei kartą per sezoną atlikti labai stiprų pjūvį, po kurio augalas ilgai atsistato.

    Genint spygliuočius, pavyzdžiui, tujas, rekomenduojama vengti gilaus pjūvio į seną medieną, nes ji gali nebeatželti arba atželti lėtai. Taip pat pravartu pasirinkti ne kaitriausią dienos metą, nes staiga atidengti lapai ir šakelės gali nukentėti nuo saulės.

    Dar viena praktinė taisyklė – prieš pradedant darbus apžiūrėti gyvatvorės vidų. Birželį dalis paukščių vis dar peri ar maitina jauniklius, todėl neatsargus genėjimas gali sunaikinti lizdus.

    Vaismedžiai: kodėl verta šalinti vilkūglius?

    Obelims ir kriaušėms birželį dažnai taikomas vasarinis lajos retinimas, ypač šalinant vadinamuosius vilkūglius. Tai stačiai augantys, ilgi ir greitai besistiebiantys ūgliai, kurie dažniausiai mažai prisideda prie derėjimo, tačiau atima iš medžio energiją ir sutankina lają.

    Jaunus vilkūglius paprasčiau pašalinti dar žalius, kol jie nesumedėjo: juos galima atsargiai išlaužti arba iškirpti prie pat pagrindo švariomis, aštriomis žirklėmis. Geresnė šviesos sklaida lajoje padeda vaisiams tolygiau nokti ir mažina drėgmės užsilaikymą, kuris palankus ligoms.

    Su senesniais vaismedžiais dažniausiai pasiteisina nuoseklumas, o ne drastiškas vienkartinis retinimas. Per stipriai išgenėtas medis neretai atsako dar intensyvesniu vilkūglių augimu, todėl lajos tvarkymą verta išskaidyti per du ar tris sezonus.

    Ko birželį geriau nedaryti?

    Dažna klaida – visus augalus genėti pagal vieną schemą, neatsižvelgiant į tai, ant kokių ūglių jie krauna žiedus ir kaip reaguoja į pjūvį. Pavyzdžiui, rododendrai ir azalijos paprastai tvarkomi minimaliai, dažniausiai pašalinant tik nužydėjusius žiedynus, o ne trumpinant šakas.

    Atsargiai reikėtų elgtis ir su kai kuriomis hortenzijomis, ypač tomis, kurios žydi ant pernykščių ūglių: netikslus genėjimas gali kainuoti visą kitų metų žydėjimą. Be to, genint per vėlai vasarą pavasarį žydinčius krūmus, jie gali nespėti suformuoti pumpurų iki šaltojo sezono.

    Ne mažiau svarbūs ir įrankiai: bukas sekatorius ne švariai kerpa, o sužaloja audinius, todėl žaizdos gyja lėčiau ir didėja infekcijų rizika. Po genėjimo pravartu stebėti augalą kelias savaites, ypač jei oras drėgnas ir šiltas, nes tai palankios sąlygos grybinėms ligoms plisti.

  • Šis pigus purškiklis nuo miltligės ant agurkų stebina: poveikis vos už kelis eurus

    Šis pigus purškiklis nuo miltligės ant agurkų stebina: poveikis vos už kelis eurus

    Agurkų auginimo sezonui įsibėgėjus, daržuose dažnai pasirodo viena klastingiausių bėdų – miltligė. Ji pažeidžia lapus, lėtina fotosintezę ir galiausiai mažina derlių, todėl delsti dažniausiai neapsimoka.

    Ant agurkų pasitaiko dvi skirtingos ligos, kurios kasdienėje kalboje dažnai suplakamos: tikroji ir netikroji miltligė. Tikroji miltligė paprastai atrodo kaip baltas, miltus primenantis apnašas ant viršutinės lapų pusės, o netikroji dažniau sukelia geltonas, kampuotas dėmes, vėliau paruduojančias.

    Kaip atpažinti pirmuosius ženklus?

    Netikroji miltligė dažniau suaktyvėja, kai vyrauja didelė drėgmė ir lapai ilgai išlieka šlapi po lietaus ar gausaus laistymo. Tokiais periodais riziką didina ir dideli temperatūrų svyravimai, ypač kai dienos šiltos, o naktys vėsios.

    Tikroji miltligė neretai atsiranda ir sausesnėmis sąlygomis, kai augalai patiria stresą, o oro cirkuliacija prasta. Abiem atvejais svarbiausia reguliariai apžiūrėti lapus, nes ankstyvas reagavimas leidžia pristabdyti plitimą.

    Purškimas pienu ir jodu: ką svarbu žinoti?

    Tarp mėgėjų populiarus naminis mišinys iš vandens, pieno ir jodo tirpalo, naudojamas lapams nupurkšti. Dažniausiai taikomos proporcijos yra 9 litrai vandens, 1 litras pieno ir 9–12 lašų jodo tirpalo, o paruoštą skystį rekomenduojama sunaudoti iš karto.

    Purškiant svarbu sudrėkinti ne tik lapų viršų, bet ir apatines puses, kur dažnai laikosi ligų sukėlėjai. Praktikoje taip pat purškiamas dirvos paviršius aplink augalą, tačiau svarbiausia nepersistengti, nes per didelė jodo koncentracija gali pažeisti audinius.

    Profilaktika svarbesnė už „gesinimą“

    Jei akivaizdžių ligos požymių dar nėra, tokie purškimai neretai naudojami profilaktiškai kas maždaug dvi savaites. Pastebėjus pirmas dėmes ar apnašą, sodininkai dažnai purškia dažniau, tačiau svarbu stebėti augalo reakciją ir neapkrauti jo priemonėmis be reikalo.

    Specialistai pabrėžia, kad vien purškimas stebuklų nepadarys, jeigu agurkai auginami per tankiai, nuolat šlampa lapai ar šiltnamyje trūksta vėdinimo. Riziką mažina laistymas ryte, vandens pylimas prie šaknų, geresnė oro cirkuliacija ir pažeistų lapų šalinimas, kad infekcija nespėtų išplisti.

    Jeigu liga progresuoja ir apima didelę augalo dalį, gali prireikti registruotų augalų apsaugos produktų, parinktų pagal konkrečią ligą. Tokiais atvejais svarbu laikytis etiketėse nurodytų normų, terminų ir saugos reikalavimų, ypač kai derlius skinamas dažnai.

  • Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Juodasis strazdas, Lietuvoje geriau žinomas kaip paprastasis juodasis strazdas (Turdus merula), vis dažniau matomas soduose ir kiemuose. Jei ant vejos pastebite juodą paukštį geltonu snapu, tikėtina, kad tai patinas, o patelė paprastai būna rusvesnė ir kuklesnių spalvų.

    Šis paukštis neretai supainiojamas su varnėnu, ypač stebint iš toliau. Vis dėlto varnėnas paprastai yra smulkesnis, trumpesnės uodegos, dažnai laikosi būriais, o jo plunksnos gali blizgėti žalsvais ar violetiniais atspalviais.

    Ką kosas veikia vejoje?

    Koso elgsena ant vejos turi aiškų paaiškinimą: jis klausosi, ar po žeme juda bestuburiai, ir tada staigiai traukia grobį iš dirvos. Todėl dažnai matysite, kaip jis ne tiek vaikšto, kiek būdingai pašokinėja ir sustoja tarsi įsiklausydamas.

    Pavasarį ir vasarą koso raciono pagrindą sudaro gyvūninis maistas: sliekai, vabzdžiai, lervos, smulkūs dirvoje gyvenantys bestuburiai. Dėl to sodininkai jį neretai vertina kaip natūralų pagalbininką, galintį prisidėti prie biologinės pusiausvyros.

    Kada kosas tampa problema?

    Vasaros pabaigoje ir rudenį koso mityba keičiasi, nes lengviau pasiekiamas kaloringas maistas. Tuomet jis ima dažniau domėtis uogomis ir vaisiais, todėl labiausiai nukenčia vyšnios, trešnės, serbentai ar šilauogės.

    Vis dėlto kosai paprastai nėra linkę puldinėti sodų masiškai, nes dažniau laikosi po vieną ar poromis. Didesnę žalą vaismedžiams paprastai daro būriai varnėnų, o koso „nuostoliai“ dažniau apsiriboja keliomis nulesinėtomis uogomis.

    Kaip apsaugoti uogas humaniškai?

    Patikimiausia priemonė nuo uogų ir vaisių lesiojimo yra apsauginiai tinklai, uždengiantys krūmus ar medelius taip, kad paukščiai neprieitų prie derliaus. Svarbu, kad tinklas būtų įtemptas ir pritvirtintas atsakingai, jog paukštis jame neįsipainiotų.

    Blizgantys atbaidikliai ar įvairios judančios dekoracijos dažnai veikia trumpai, nes paukščiai prie jų pripranta. Dalis sodininkų taip pat palieka sode laukinių uogakrūmių ar vaisių, kad paukščiai turėtų alternatyvų maisto šaltinį, tačiau tai ne visuomet užtikrina apsaugą.

    Ornitologai pabrėžia, kad kosas yra natūrali vietos ekosistemos dalis, o jo buvimas dažnai rodo, jog aplinka pakankamai gyvybinga. Jei ryte girdite stiprią, melodinę jo giesmę, tai neretai reiškia, kad šalia yra tinkamų buveinių, maisto ir slėptuvių.

  • Birželis pomidorams lemtingas: viena klaida su lapais ir laistymu gali kainuoti derlių

    Birželis pomidorams lemtingas: viena klaida su lapais ir laistymu gali kainuoti derlių

    Birželis – vienas svarbiausių mėnesių pomidorų auginime: augalai sparčiai auga, žydi ir pradeda megzti pirmuosius vaisius. Būtent dabar dažniausiai padaromos klaidos, kurios vėliau baigiasi menku derliumi ar ligomis.

    Patyrę daržininkai pirmiausia rekomenduoja pasirūpinti oru ir švara aplink krūmą. Kai pomidorai sutvirtėja, apatiniai lapai, kurie liečiasi su dirva, turėtų būti šalinami palaipsniui, kad sumažėtų infekcijų ir puvinių rizika.

    „Apatinius lapus reikia nuimti pamažu, kad augalo nestresuotume, bet kartu atvertume kelią orui ir sumažintume ligų tikimybę“, – sakė daržininkystės patarimais besidalijantis Tomasz Wodziński.

    Ne mažiau svarbus darbas – šoninių ūglių, dar vadinamų vilkais, šalinimas. Jie auga lapų pažastyse ir atima augalo energiją, todėl krūmas per daug suveši, o derlius vėluoja arba smulkėja.

    Kaip formuoti krūmą, priklauso nuo pasirinkto auginimo būdo: dažniausiai pomidorai vedami vienu arba dviem stiebais. Be to, verta pašalinti lapus, kurie auga tiesiai iš žiedynų, kad augalas daugiau jėgų skirtų vaisiams.

    Birželį pomidorams būtinos atramos ir rišimas, nes stiebai greitai storėja ir lūžta nuo vėjo ar pirmųjų kekių svorio. Svarbu rišti laisvai, paliekant vietos stiebui storėti, kad virvė neįsirėžtų ir nesužeistų augalo.

    Auginantiems šiltnamyje ar tunelyje kritiškai svarbus vėdinimas, nes šiluma ir drėgmė sudaro idealias sąlygas grybiniams susirgimams. Jei naktimis temperatūra laikosi apie 10 laipsnių šilumos ar aukštesnė, dažnai rekomenduojama neuždaryti šiltnamio visiškai, kad nesikauptų kondensatas.

    Birželį taip pat verta reguliariai apžiūrėti lapus dėl amarų ir kitų kenkėjų. Jei jų nedaug, dažnai pakanka pašalinti rankomis ar nuskalauti vandens srove, o cheminių priemonių griebiamasi tik tada, kai plitimas akivaizdus.

    Dar viena praktika, padedanti vaisių mezgimui, – švelnus žydinčių krūmų supurtymas, ypač šiltnamyje, kur mažiau natūralaus vėjo ir vabzdžių. Taip žiedadulkės lengviau pasiskirsto, o užmegztų vaisių būna daugiau.

    Kaip laistyti, kad neperlaistytumėte

    Laistymas birželį turi būti pritaikytas orams, tačiau pomidorams dažniausiai geriau tinka retesnis, bet gausesnis drėkinimas. Taip šaknys skatinamos augti giliau, o augalas tampa atsparesnis karščiui.

    Karštomis dienomis pomidorai dažnai laistomi maždaug kas 3–5 dienas, o esant vėsesniems orams – kas 5–7 dienas. Vandenį patartina pilti tiesiai prie šaknų, vengiant šlapinti lapus, nes drėgmė ant lapijos didina ligų riziką.

    Kokio tręšimo reikia birželį

    Birželį tręšiant svarbu nepadauginti azoto, ypač jei krūmai tamsiai žali, vešlūs ir auga sparčiai. Tokiu atveju augalas linkęs auginti lapus, o ne vaisius, todėl derėjimas gali vėluoti.

    Šiuo laikotarpiu paprastai akcentuojamas kalis, kuris susijęs su vaisių dydžiu, skoniu ir gausesniu derliumi. Ne mažiau svarbus kalcis, nes jo trūkumas dažnai siejamas su viršūniniu vaisių puviniu, kuris pasirodo net ir tada, kai dirvoje drėgmės netrūksta.

    Magnezis taip pat aktualus, ypač kai lapai ima šviesėti tarp gyslų ar augalas patiria temperatūros svyravimus. Profilaktiškai naudojamos vandenyje tirpios priemonės, o tręšimo intervalas dažnai pasirenkamas apie kas 10 dienų, stebint augalo būklę ir oro sąlygas.

    Norint palaikyti stabilesnę drėgmę ir sumažinti piktžolių augimą, pravartu mulčiuoti dirvą aplink pomidorus. Mulčias taip pat sumažina dirvos taškymąsi ant lapų per lietų ar laistant, o tai yra vienas paprasčiausių būdų mažinti ligų plitimą.

  • Piwonijos nužydėjo? Šie 5 veiksmai po žydėjimo lemia, ar kitąmet krūmai lūš nuo žiedų

    Piwonijos nužydėjo? Šie 5 veiksmai po žydėjimo lemia, ar kitąmet krūmai lūš nuo žiedų

    Nužydėjusios piwonijos dar nėra sezono pabaiga – būtent dabar augalas kaupia jėgas kitų metų žiedams. Jei po žydėjimo paliekami sėklų užuomazgos ir per anksti nukerpami lapai, krūmas dalį energijos „iššvaisto“, todėl kitą sezoną žydėjimas gali būti gerokai kuklesnis.

    Pirmas žingsnis – pašalinti peržydėjusius žiedynus, kad augalas neskatintų sėklų brendimo. Žiedą geriausia nupjauti iki pirmo stipraus lapų mazgo, tačiau didžiosios lapijos vasarą liesti nereikėtų, nes ji maitina šaknis ir formuoja kitų metų žiedinius pumpurus.

    Jei norisi patrumpinti ir stiebus su lapais, verta palaukti iki ankstyvo rudens, kai lapai pradeda gelsti. Tai signalas, kad piwonija baigia kaupti maisto medžiagas žiemai, o ankstesnis stiprus genėjimas gali susilpninti kerą ir padidinti ligų riziką.

    Laistymas ir dirvos priežiūra

    Po žydėjimo piwonijoms vis dar reikia vandens, ypač per vasaros karščius ir sausras. Žemė turėtų būti tolygiai drėgna, bet ne šlapia – užmirkimas skatina šaknų ir kerų puvinius, todėl geriau laistyti rečiau, bet gausiau, nukreipiant vandenį į šaknų zoną.

    Kad drėgmė neišgaruotų per greitai, naudinga mulčiuoti, tačiau storu mulčio sluoksniu neužversti paties kero pagrindo. Taip pat verta švelniai supurenti dirvos paviršių, tik ne per giliai, nes piwonijų šaknys ir atsinaujinimo pumpurai yra palyginti arti paviršiaus.

    Kuo tręšti, kad žydėtų gausiai

    Tręšimas po žydėjimo tiesiogiai susijęs su kitų metų rezultatu: augalas turi sukaupti atsargas, kad pavasarį startuotų stipriai. Praktikoje dažniausiai išskiriami du tinkami laikai: iškart po žydėjimo ir ankstyvą rudenį, vengiant labai vėlyvo tręšimo, kuris gali paskatinti nereikalingą augimą prieš šalčius.

    Šiuo laikotarpiu piwonijoms svarbiausi fosforas ir kalis, stiprinantys šaknyną ir pasirengimą žiemai. Azoto perteklius, priešingai, skatina lapų ir ūglių „išsipūtimą“, bet ne atsargų kaupimą, todėl gali lemti vešlią žalumą ir silpnesnį žydėjimą.

    Norint švelnesnio poveikio, galima rinktis organines trąšas, pavyzdžiui, kompostą ar gerai perpuvusį mėšlą, paskleidžiant aplink kerą, kad trąšos neliestų stiebų pagrindo. Paskui trąšas verta lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį ir palaistyti, kad maisto medžiagos pasiektų šaknis.

    Dar viena klaida, kuri kainuoja žiedus

    Po lietingų periodų piwonijų lapai, gulintys ant žemės, ilgiau išlieka drėgni, o tai didina grybinio pažeidimo tikimybę. Dėl to sodininkai kartais lengvai suriša stiebus, kad krūmo pagrindas greičiau džiūtų ir būtų paprasčiau pastebėti puvinio požymius.

    Jei lapija pradeda dėmėtis ar džiūti, svarbu jos neskubėti „nuimti“ per anksti vien dėl vaizdo, o pirmiausia įvertinti priežastį ir sąlygas. Sveiki, žali lapai vasaros pabaigoje yra viena svarbiausių prielaidų, kad piwonija kitą sezoną vėl sukrautų didelius, gausius žiedus.

  • Saulė smogia dar kartą: įvardijo dienas, kai magnetinės audros labiausiai vargins jautrius

    Šią savaitę Žemės magnetosfera gali išlikti nerami: prognozuojami keli suaktyvėjimai, kurie daliai žmonių siejami su prastesne savijauta. Kosminių orų stebėtojai geomagnetinį aktyvumą vertina pagal K indeksą ir NOAA G skalę, o didesnės reikšmės reiškia stipresnius magnetinio lauko svyravimus.

    Pagal viešai skelbiamas prognozes, didžiausia tikimybė stipresniems sutrikimams siejama su birželio 8 diena, kai galimas G3 lygio geomagnetinis štormas, o K indeksas gali pakilti iki 6–7. Vėliau situacija gali laikinai rimti, tačiau dar vienas ryškesnis suaktyvėjimas prognozuojamas apie birželio 11 dieną.

    Kada gali būti sunkiausia

    Birželio 8 dieną numatomas stipresnis geomagnetinis poveikis, todėl jautresni žmonės tądien dažniau atkreipia dėmesį į galvos skausmus, nuovargį ar miego sutrikimus. Mediciniškai aiškaus, vienareikšmio ryšio tarp magnetinių audrų ir konkrečių simptomų tyrimai nepatvirtina, tačiau dalis gyventojų savijautos pokyčius sieja būtent su kosminių orų svyravimais.

    Birželio 9 ir 10 dienomis tikėtinas ramesnis fonas, kai K indeksas gali grįžti į žemesnes reikšmes. Tokios pertraukos dažnai sutampa su geresne savijauta tiems, kurie jautriai reaguoja į staigius aplinkos pokyčius.

    Birželio 11 dieną prognozuojama dar viena stipresnė banga, siejama su G2 lygiu ir K indeksu apie 6. Tokiais laikotarpiais žmonės dažniau mini dirglumą, dėmesio koncentracijos sunkumus, nemigą ar migrenos paūmėjimą, ypač jei kartu prisideda stresas, karštis ar miego trūkumas.

    Kas yra magnetinė audra

    Magnetinė audra yra Žemės magnetinio lauko reakcija į sustiprėjusį Saulės vėją ir į kosmosą išmestas įelektrintas daleles, kurios pasiekia Žemės aplinką. Tokie reiškiniai gali sutrikdyti radijo ryšį, navigaciją, paveikti palydovų darbą, o aukštose platumose sustiprinti pašvaisčių tikimybę.

    NOAA naudoja penkių lygių geomagnetinių audrų skalę nuo G1 iki G5. Kuo lygis didesnis, tuo didesnė tikimybė technologiniams sutrikimams, o prognozės gali kisti, nes Saulės aktyvumas ir dalelių srautai keičiasi greitai.

    Ką verta žinoti jautresniems

    Jei esate linkę į kraujospūdžio svyravimus, sergate širdies ir kraujagyslių ligomis ar turite miego sutrikimų, svarbiausia išlaikyti įprastą režimą. Gydytojai paprastai rekomenduoja nepamiršti vartoti paskirtų vaistų, stebėti kraujospūdį ir neatidėlioti konsultacijos, jei simptomai neįprasti ar stiprėja.

    Praktiškai naudinga mažinti papildomus dirgiklius: riboti alkoholį, nepadauginti kofeino, gerti pakankamai vandens, išlikti fiziškai aktyviems, bet vengti itin intensyvaus krūvio. Jei atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, nauji neurologiniai simptomai ar labai aukštas kraujospūdis, reikėtų nedelsti ir kreiptis skubios pagalbos.