CP v2

Blog

  • Lenkija siekia EuroHPC DI gigafabrikos: įvardijo Čekiją partneriu, skelbiami ir terminai

    Lenkija siekia, kad jos teritorijoje atsirastų Europos DI gigafabrika, o patikimiausiu partneriu šiame projekte įvardija Čekiją. Tai Ekonomikos forume Karpaczjuje pabrėžė Lenkijos vicepremjeras ir skaitmeninimo ministras Krzysztofas Gawkowskis.

    Pasak ministro, regioninis aljansas turėtų sustiprinti paraišką Europos lygiu ir padidinti galimybes, kad didelės skaičiavimo galios infrastruktūra būtų statoma Vidurio ir Rytų Europoje. Lenkija taip pat mini, kad iniciatyvą remia partneriai iš Baltijos šalių ir Balkanų regiono.

    Kas yra DI gigafabrikos?

    Europos Sąjunga per Europos didelio našumo kompiuterijos bendrąją įmonę EuroHPC JU pradėjo atranką DI gigafabrikoms – didelio masto skaičiavimo centrams, skirtiems itin reiklių dirbtinis intelektas modelių mokymui ir diegimui. EuroHPC JU numato atrinkti septynias gigafabrikas: keturias vidutinio masto ir tris didelio masto.

    Lenkija siekia vidutinio masto projekto, kuris, pagal skelbiamus kriterijus, turėtų užtikrinti bent 75 000 DI akceleratorių. Tokia infrastruktūra būtų orientuota ne tik į mokslą, bet ir į verslą, startuolius bei viešąjį sektorių.

    Ką Lenkija žada finansuoti?

    Lenkijos vyriausybė yra deklaravusi daugiau kaip 400 mln. zlotų investiciją į skaičiavimo galios pirkimą iš būsimos gigafabrik os. Tai atitinka apie 93 mln. eurų pagal apytikrį 4,3 zlotų už eurą kursą, todėl suma dažniausiai apvalinama iki maždaug 100 mln. eurų.

    Bendra projekto vertė viešai įvardijama kaip viršijanti 10 mlrd. zlotų, tai yra apie 2,3 mlrd. eurų. Šios investicijos mastas Lenkijoje lyginamas su strategiškai svarbiais nacionaliniais infrastruktūros projektais.

    Didelė dalis EuroHPC JU taisyklių logikos paremta tuo, kad konsorciumai turi finansuoti kapitalo išlaidas, o viešasis sektorius pirmuoju etapu suteikia paklausos garantiją, pirkdamas skaičiavimo paslaugas. Toks modelis turi sumažinti riziką ir paspartinti komercinį projekto įgyvendinimą.

    „Mums būtinos didelės skaičiavimo galios – gynybos sistemoms, sveikatos apsaugai, bet ir tam, kad įmonės galėtų greičiau augti“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Terminai ir regioninė reikšmė

    EuroHPC JU skelbiamuose procesuose nurodoma, kad paraiškas gali teikti konsorciumai arba specialios paskirties bendrovės, jungiančios įmones, viešuosius subjektus ir investuotojus. Pasiūlymai vertinami pagal techninę kokybę, poveikį Europos DI ekosistemai, finansinį modelį ir paslaugų kainodarą.

    Lenkijos institucijos skelbė, kad paraiškų teikimo terminas siejamas su lapkričio 12 diena, o po sprendimų priėmimo skaičiavimo pajėgumai turėtų būti pradėti teikti ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. EuroHPC JU planuose minima, kad sutartys su laimėtojais galėtų būti pasirašomos 2027 metų pradžioje, o gigafabrikos – pradėti veikti 2028 metais.

    Lenkija projektą mato kaip regioninį skaičiavimo galios centrą Vidurio ir Rytų Europai. Anksčiau viešai buvo minėta, kad pasirengimą pirkti paslaugas iš būsimos infrastruktūros yra deklaravusios ir kai kurios regiono valstybės, todėl konsorciumo partnerystės klausimas tampa vienu svarbiausių paraiškos elementų.

  • Ar baigsis big tech dominavimas debesijoje? Europos Komisijos CADA planas kelia ginčus versle

    Europos Komisija rengia reglamentą dėl debesijos ir dirbtinio intelekto plėtros, vadinamą Cloud and AI Development Act (CADA). Tai dalis ES technologinio suverenumo krypties, kuria siekiama mažinti priklausomybę nuo kelių dominuojančių pasaulinių tiekėjų ir didinti kritinės skaitmeninės infrastruktūros atsparumą.

    Diskusijos dėl CADA aštrėja ir regione: verslo organizacijos bei debesijos rinkos dalyviai skirtingai vertina, kiek griežtai ES turėtų riboti paslaugų tiekėjų priklausomybę nuo trečiųjų šalių jurisdikcijų. Vis dėlto bendras vardiklis išlieka panašus: Europa nori daugiau kontrolės, skaidrumo ir konkurencijos strateginėse skaitmeninėse grandyse.

    Kaip veiktų CADA sertifikavimas?

    Vienas ryškiausių CADA elementų yra keturių lygių debesijos tiekėjų patikimumo vertinimo ir sertifikavimo modelis. Jo logika paprasta: kuo didesnė paslaugos svarba viešajam sektoriui, kritinei infrastruktūrai ar nacionaliniam saugumui, tuo aukštesnio lygio reikalavimai būtų taikomi.

    Pirmasis lygis iš esmės remtųsi duomenų apdorojimu ir saugojimu ES teritorijoje bei tiekėjo savideklaracija. Aukštesniuose lygiuose numatomi reikalavimai dėl nepriklausomumo nuo trečiųjų šalių, programinės įrangos tiekimo grandinės skaidrumo, o griežčiausiais atvejais akcentuojama visiška kontrolė ir atsparumas bet kokiai išorinei įtakai.

    Verslas nesutaria: griežtinti ar vengti izoliacijos?

    Dalis rinkos dalyvių teigia, kad be aiškių apibrėžimų ir vykdytinų taisyklių suverenumas gali likti tik formali etiketė. Jų vertinimu, globalūs tiekėjai gali prisitaikyti prie minimalių reikalavimų, nepašalindami realios technologinės ir teisinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių sprendimų.

    Kita stovykla ragina laikytis atviresnio požiūrio ir remtis vadinamosios atviros suvereniosios politikos principais, kai prioritetas teikiamas techninėms saugumo priemonėms, sąveikumui ir galimybei keisti tiekėją. Kritikai įspėja, kad pernelyg geografiniai ar „nacionalumo“ kriterijai gali sumažinti konkurenciją, sulėtinti inovacijų diegimą ir padidinti viešojo sektoriaus kaštus.

    Be aiškių apibrėžimų, įgyvendinamų viešųjų pirkimų tikslų ir veiksmingų priemonių prieš suverenumo imitavimą CADA gali likti deklaratyvus dokumentas, kuris nepakeis rinkos struktūros, – teigia dalis pramonės atstovų.

    Ką tai reikštų viešiesiems pirkimams?

    CADA svarbiausias praktinis poveikis būtų jaučiamas viešajame sektoriuje, kur reikalavimų lygis priklausytų nuo rizikos vertinimo ir galimų pasekmių praradus kontrolę. Tokia kryptis keistų pirkimų logiką: greta kainos ir funkcionalumo atsirastų aiškesni kriterijai dėl jurisdikcijų rizikos, tiekimo grandinės ir operacinės kontrolės.

    Kartu vis dažniau pabrėžiama, kad reali suverenumo politika neapsiriboja duomenų buvimo vieta. Esminiais tampa sąveikumas, kelių tiekėjų strategijos ir praktinės migracijos galimybės, nes kitaip institucijos lieka „pririštos“ prie vienos ekosistemos, o perėjimas tampa brangus ir lėtas.

    Kol CADA dar tik formuojamas, Europa balansuoja tarp dviejų tikslų: sumažinti priklausomybę nuo kelių gigantų ir kartu neuždaryti durų inovacijoms. Galutinis reglamento griežtumas lems, ar rinka iš tiesų taps įvairesnė, ar tiesiog persiskirstys sertifikatų lygmenyje.

  • Lenkijos ekonomika ties lūžiu: mažų algų modelis nebeveikia, o proveržį stabdo DI diegimo spragos

    Lenkija sparčiai artėja prie ekonominio lūžio: ilgą laiką konkurencingumą rėmęs žemų darbo sąnaudų modelis blėsta, o augimui vis dažniau reikia produktyvumo, inovacijų ir technologijų. Apie tai kalba prof. Katarzyna Śledziewska, tarptautinės prekybos ir skaitmeninės ekonomikos tyrėja, pabrėžianti, kad vien ekspertų ir žinių nepakanka be nuoseklios strategijos.

    Pasak jos, tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie vertės kūrėjo ir savininko. Tai reiškia didesnę intelektinės nuosavybės, prekės ženklų, duomenų ir ilgalaikių klientų santykių svarbą, o ne vien gamybą ir fizinių prekių eksportą.

    Lenkija šiandien priskiriama prie maždaug dvidešimties didžiausių pasaulio ekonomikų pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą. Šią poziciją padėjo pasiekti gebėjimas prisitaikyti, verslumas ir greitas rinkos ekonomikos taisyklių perėmimas, taip pat integracija į Europos ir pasaulines tiekimo grandines.

    Nuo konteinerių prie gigabitų

    Prof. K. Śledziewska akcentuoja, kad tarptautinė prekyba vis labiau priklauso nuo duomenų, algoritmų, platformų, standartų ir sistemų suderinamumo. Eksporto vertė kuriama ne tik gamykloje, bet ir programinėje įrangoje, duomenyse, aptarnavime bei santykyje su klientu.

    Ši kryptis glaudžiai susijusi su servitizacija, kai produktas jungiamas su paslauga, skaitmeniniais atnaujinimais, nuotoline diagnostika ar garantuotu prieinamumu. Tokiu atveju klientas perka ne vien prekę, o funkcionalumą, patikimumą ir tęstinumą, o įmonė gali konkuruoti ne tik kaina.

    Skaitmeninėje ekonomikoje įėjimas į užsienio rinką reiškia įsiliejimą į konkretų ekosistemų tinklą. Įmonei nebeužtenka lokalizuoti svetainę, nes reikia integruotis su vietiniais atsiskaitymais, logistika, grąžinimų valdymu ir klientų aptarnavimo kanalais.

    DI tampa ir vartais, ir kliūtimi

    Didžiausia problema, anot ekspertės, yra ne talentų ar IT sektoriaus trūkumas, o per lėtas technologijų įsisavinimas pačiose įmonėse. Tai ypač matoma mažose ir vidutinėse bendrovėse, kurios dažnai neturi duomenų kultūros, modernių informacinių sistemų ar aiškių investicinių planų.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais bent vieną dirbtinis intelektas technologiją naudojo 8,4 proc. Lenkijos įmonių, kuriose dirba ne mažiau kaip 10 darbuotojų, kai Europos Sąjungos vidurkis siekė 20 proc. Mažose įmonėse DI taikė 5,8 proc., vidutinėse 14,8 proc., o didelėse 45,8 proc.

    Ši atotrūkio logika lemia riziką, kad šalis kuria sprendimus užsienio klientams, bet pernelyg lėtai skaitmenina savo ekonomiką. Be kokybiškų duomenų, suderinamų sistemų ir stipraus kibernetinio saugumo, DI tampa ne tik produktyvumo įrankiu, bet ir papildomu įėjimo į rinką barjeru.

    „Didžiausias tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie vertės kūrėjo ir savininko“, – sakė prof. Katarzyna Śledziewska.

    Ekspertė pabrėžia, kad pavojinga likti vien kitų platformų naudotojais: efektyvumas gali augti, tačiau vertės grandinėje įmonės išliks žemiau, neturėdamos kontrolės nei technologijai, nei duomenims, nei santykiui su klientu. Sprendimas, jos vertinimu, yra ne bandymas kiekvienam kurti bazinius modelius, o gebėjimas turėti savas taikomąsias DI sistemas, domeno žinias, procesus ir produktus, kurių sunku kopijuoti.

    Kad tai įvyktų greičiau, reikalinga praktinė parama diegimui: skaičiavimo infrastruktūra, testavimo centrai, reguliacinės smėliadėžės, duomenų ir kibernetinio saugumo konsultacijos bei finansavimas pilotiniams projektams. Toks palaikymas, anot ekspertės, turėtų būti nukreiptas ne tik į skaitmeninių sprendimų kūrėjus, bet ir į tradicines įmones, kurios gali kelti produktyvumą ir eksporto mastą.

  • Krokodilas ar aligatorius: kaip atskirti per kelias sekundes ir kuris iš jų žmogui pavojingesnis

    Krokodilai ir aligatoriai dažnai laikomi tuo pačiu gyvūnu, tačiau iš tiesų tai skirtingos roplių grupės, priklausančios skirtingoms šeimoms. Juos supainioti lengva, nes abu yra plėšrūnai, medžiojantys iš pasalų ir mėgstantys panašias buveines.

    Patikimiausias požymis, į kurį pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį zoologijos šaltiniai, yra snukio forma. Aligatoriaus snukis paprastai būna platesnis ir primena U raidę, o daugumos krokodilų ilgesnis, siauresnis, labiau V formos.

    Vis dėlto vien snukio kontūro ne visada pakanka, nes skirtingų rūšių žandikaulių forma gali skirtis. Todėl ekspertai rekomenduoja žiūrėti ir į dantis, kai gyvūnas užčiaupęs nasrus.

    Užčiaupęs nasrus aligatorius dažniausiai paslepia daugumą apatinių dantų, nes viršutinis žandikaulis platesnis. Krokodilo viršutinis ir apatinis žandikauliai yra panašaus pločio, todėl dantys matosi labiau, o ypač išsiskiria ketvirtas apatinis dantis, kuris dažnai lieka matomas net ir užčiaupus burną.

    Skiriasi ir dydis: didžiausi krokodilų atstovai paprastai užauga gerokai stambesni už aligatorius. Pavyzdžiui, amerikinių aligatorių suaugę patinai vidutiniškai siekia apie 3,4 metro, o didesni individai gali priartėti prie 4,3 metro.

    Kai kurios krokodilų rūšys užauga dar įspūdingesnės: šukuotasis krokodilas gali viršyti 6 metrus ir sverti daugiau kaip 900 kilogramų. Dėl to kalbant apie didžiausius pasaulio plėšriuosius roplius, „rekordai“ dažniau priklauso būtent krokodilams.

    Buveinės taip pat padeda orientuotis, nors šis kriterijus nėra absoliutus. Aligatoriai dažniau siejami su gėlu vandeniu, o krokodilų paplitimas geografiškai kur kas platesnis, apimantis Afriką, Aziją, Australiją ir Amerikų žemynus.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl krokodilai dažniau sutinkami ir sūrokame ar net jūros vandenyje, yra jų fiziologija. Tikrieji krokodilai turi druskos liaukas, kurios padeda šalinti druskos perteklių ir taip lengviau prisitaikyti prie sūresnės aplinkos.

    Žmones domina paprastas klausimas: kuris pavojingesnis. Ir aligatoriai, ir krokodilai gali užpulti, todėl artintis, provokuoti ar maitinti laukinius roplius yra rizikinga, o kai kuriose vietovėse tokie veiksmai draudžiami.

    Vis dėlto pernelyg supaprastinti, kad visi krokodilai agresyvesni už aligatorius, nebūtų tikslu. Dalis rūšių paprastai vengia žmonių, tačiau niliniai ir šukuotieji krokodilai siejami su reikšminga dalimi sunkių ir mirtinų išpuolių, todėl būtent šiose teritorijose atsargumo lygis turi būti maksimalus.

    „Saugiausia taisyklė keliaujant yra paprasta: jei matote didelį roplį prie vandens, laikykitės atstumo ir neleiskite jam priprasti prie žmonių maisto“, – pabrėžia laukinės gamtos specialistai.

    Praktiškai greičiausias atpažinimas dažniausiai remiasi dviem ženklais: snukio forma ir matomais dantimis užčiaupus nasrus. Jei snukis platus, o apatiniai dantys beveik nesimato, dažniau tai aligatorius; jei snukis siauresnis, o dantys aiškiai matomi, tikėtina, kad tai krokodilas.

    Visais atvejais svarbiausia ne „išsiaiškinti skirtumus iš arti“, o laikytis saugaus atstumo. Laukiniai plėšrūnai gali sureaguoti staiga, ypač gindami teritoriją ar jauniklius, todėl saugumas turi būti svarbesnis už smalsumą.

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo, kaip pingvinai po vandeniu „skrenda“ prie stoties „Akademik Vernadsky“

    Ukrainos poliarininkai prie mokslinės stoties „Akademik Vernadsky“ užfiksavo neįprastai atrodantį vaizdą: subantarktiniai pingvinai po vandeniu juda taip, lyg skristų. Įrašą paskelbė Nacionalinis Antarkties mokslo centras, paaiškindamas, kad tai įprastas, bet retai taip aiškiai matomas šių paukščių plaukimo būdas.

    Šie pingvinai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, kur medžioja krilį ir žuvis, o į sausumą išlipa perėti ir auginti jauniklių. Stotis įsikūrusi Galindezo saloje, kur šių paukščių kolonijos pastaraisiais metais pastebimai gausėja.

    Specialistai nurodo, kad subantarktiniai pingvinai vandenyje gali išvystyti maždaug iki 36 kilometrų per valandą greitį. Tokią spartą jie pasiekia „skrisdami“ po vandeniu, nes plaukdami naudoja sparnus kaip varomuosius „irklus“, o kūnas išlieka aptakios, mažą pasipriešinimą turinčios formos.

    Vaizdo įraše matyti ir dar viena detalė: pingvinai aplink save paleidžia oro burbuliukus. Tyrėjų teigimu, toks elgesys padeda sumažinti trintį ir palengvina slydimą vandenyje, todėl judesys atrodo ypač grakštus ir primena skrydį.

    Poliarininkai primena, kad Galindezo salos apylinkėse pingvinų skaičius sezoniškai svyruoja, tačiau pastaruoju metu fiksuojami ir netipiški pokyčiai. Anksčiau buvo skelbta apie rekordiniu mastu vėlyvą šių paukščių migraciją iš salos, kuri gali būti susijusi su švelnesnėmis žiemos sąlygomis ir palankesne maitinimosi baze aplink stotį.

    Stotis „Akademik Vernadsky“ yra vienas svarbiausių regiono stebėjimo taškų, kuriame nuolat registruojami orų, vandenyno ir gyvūnijos pokyčiai. Tokie kasdieniai, bet informatyvūs stebėjimai leidžia tiksliau vertinti, kaip kinta Antarkties ekosistemos ir kaip į tai reaguoja vietinės rūšys.

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Ukrainoje – per 100 purvo ugnikalnių: geologai paaiškina, kas gali suaktyvinti šiuos židinius

    Ukrainoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 purvo ugnikalnių, įskaitant ir šiandien pasireiškiančius, ir jau nurimusius, tačiau moksliškai jie nėra tikrieji ugnikalniai. Geologai pabrėžia, kad purvo ugnikalnių išmetimai siejami ne su magma, o su nuosėdinėse storymėse susikaupusių dujų, vandens ir smulkiagrūdžių uolienų slėgiu.

    Tikru ugnikalniu laikomas darinys, kuris dabartyje ar praeityje išsiveržė lava ar kitais magmos produktais, todėl pagrindinis kriterijus yra ryšys su magminiais procesais. Purvo ugnikalniai gali atrodyti panašiai į kūginius kalnelius, tačiau jų „išsiveržimus“ sukelia visai kitos priežastys.

    Ukrainoje aptinkama užgesusių, labai seniai aktyvių ugnikalnių, kurių veikla baigėsi gerokai iki žmogaus pasirodymo. Jauniausi užgesę vulkaniniai dariniai siejami su Užkarpatės Vulkaniniu kalnagūbriu, besidriekiančiu maždaug 100 kilometrų ruože tarp Užhorodo ir Chusto.

    Kryme geriausiai žinomas Karadago masyvas, susiformavęs dar juros laikotarpiu, o kai kurie itin seni vulkanizmo pėdsakai siejami su Ukrainos skydu. Tokiose vietovėse paties „vulkano kūno“ dažnai nebematyti, tačiau apie seną magminę istoriją liudija išlikusios vulkaninės kilmės uolienos.

    Daugiausia aktyvių purvo ugnikalnių tradiciškai minima Kerčės pusiasalyje ir gretimuose regionuose aplink Kerčės sąsiaurį. Šie dariniai gali būti ir sausumoje, ir po vandeniu, o galingesni išmetimai kartais iškelia tiek medžiagos, kad jūroje trumpam susiformuoja salelės.

    Purvo ugnikalniams būtina stora plastiškų, dažniausiai molingų nuosėdinių uolienų storymė, kurioje yra vandens ir dujų. Dujoms ir skysčiams kaupiantis, slėgis didėja, o per silpnesnes žemės plutos zonas mišinys prasiveržia į paviršių, išmesdamas purvą, vandenį, dujas ir uolienų fragmentus.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad purvo ugnikalnių zonos dažnai sutampa su naftos ir dujų regionais, todėl pats reiškinys kartais vertinamas kaip vienas iš požymių, rodančių angliavandenilių kaupinių tikimybę. Aktyvesni epizodai gali būti susiję ir su seisminiais impulsais, kai net tolimi žemės drebėjimai sujudina gilesnius sluoksnius ir padidina išmetimų tikimybę.

    Geologų vertinimu, teoriškai net ir užgesusios vulkaninės sistemos kada nors galėtų suaktyvėti, tačiau tam reikėtų labai didelių pokyčių giliai Žemės gelmėse. Tokius scenarijus lemtų tektoninių plokščių judėjimas ir procesai, vykstantys dešimčių kilometrų gylyje, todėl praktiniu požiūriu tai laikoma itin menkai tikėtina artimoje ateityje.

    Tuo pačiu užgesusių ugnikalnių uolienos išlieka svarbus „archyvas“, leidžiantis atkurti regiono geologinę praeitį. Skirtingi sukietėjusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai padeda mokslininkams spręsti apie senovinius išsiveržimus, aplinkos sąlygas, o kai kuriais atvejais net apie tai, kur kadaise buvo jūros baseinai ir kaip keitėsi klimatas.

    „Purvo ugnikalnio“ terminas yra vartojamas moksle, tačiau jis dažnai klaidina, nes tai nėra magminis vulkanizmas, o slėgio sukelti procesai nuosėdinėse uolienose, – aiškina geologai.

  • Buko vinoje aptiko retą šėtonišką baravyką: kaip jo nesupainioti su tikruoju baltuoju grybu

    Černivcių srityje, Buko venoje, gamtosaugininkai vėl užfiksavo retą ir pavojingą radinį – vadinamąjį šėtonišką baravyką (Rubroboletus satanas). Šis grybas laikomas nuodingu baltųjų baravykų giminaičiu, kurį nepatyrę grybautojai gali supainioti su valgomu.

    Apie radinį pranešė Nacionalinio gamtos parko Chotynskyi atstovas Serhijus Jakubyna, šią rūšį regione pastebėjęs jau antrą kartą. Grybas aptiktas netoli Šebutynecų kaimo Dniestro rajone, kur, pasak specialisto, jis pasitaiko labai retai ir ne kasmet.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas aiškiausių požymių – koto spalvos. Šėtoniško baravyko koto viršus dažniau būna gelsvas, o vidurinė ir apatinė dalis įgauna rausvai raudoną atspalvį, be to, ant koto neretai matomas ryškus tinkliškas raštas.

    Kitas svarbus signalas matomas perpjovus: minkštimas gali pamažu pamėlti. Nors spalvos kaita ne visada būdinga tik nuodingoms rūšims, kartu su ryškiai raudonu kotu ir tinkliškumu ji turėtų būti rimta priežastis grybą palikti miške.

    Šėtoniškas baravykas priskiriamas nuodingiems grybams, galintiems sukelti stiprius virškinamojo trakto sutrikimus. Dažniausiai minimi simptomai yra pykinimas, silpnumas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas ir galvos skausmas.

    Gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad apsinuodijimų rizika priklauso nuo suvalgyto kiekio ir žmogaus organizmo, tačiau „ragauti“ nepažįstamų grybų nereikėtų niekada. Kilus įtarimui dėl apsinuodijimo, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Rūšies paplitimas registruojamas ne tik vienoje vietovėje: viešose biologinės įvairovės stebėsenos platformose šėtoniškas baravykas Ukrainoje minimas ir kituose regionuose. Tokie duomenys paprastai kaupiami iš specialistų ir gamtos stebėtojų pranešimų, todėl tampa svarbūs vertinant, kur ir kada pasirodo retos rūšys.

    Ekspertai pabrėžia, kad grybo pasirodymas priklauso nuo sezoniškumo ir oro sąlygų: dažniau jis randamas šiltuoju laikotarpiu, o daugiausia radinių fiksuojama rudenį. Grybautojams primenama laikytis saugios taisyklės: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be jokios abejonės.

    „Svarbiausia grybautojo taisyklė – rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu procentų. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite jį miške“, – sakė Serhijus Jakubyna.

  • Kokveidė hortenzija prieš žiemą: šių klaidų nedarykite rudenį – pavasarį atsilygins žiedais

    Kokveidė hortenzija laikoma viena ištvermingiausių hortenzijų rūšių, todėl daugeliu atvejų jos nereikia perkelti į šiltesnę vietą ar kruopščiai apvynioti. Svarbiausia prieš žiemą – ne „uždusinti“ krūmo ir pasirūpinti šaknų zona, kad augalas išvengtų temperatūros svyravimų.

    Specialistai pabrėžia, kad per didelis uždengimas plėvele ar keliomis sluoksniuotomis dangomis gali pakenkti. Po sandaria danga kaupiasi drėgmė, blogėja vėdinimas, o tai didina puvinių ir ūglių pažeidimų riziką, ypač permainingu oru.

    Didžiausio dėmesio paprastai reikia ką tik pasodintiems, dar neįsišaknijusiems krūmams ir augalams atvirose vietose, kur juos nuolat talžo šiaurės ar rytų vėjai. Tokiais atvejais svarbiau ne apvynioti visą augalą, o stabilizuoti dirvos sąlygas prie šaknų.

    Mulčias – svarbiausia apsauga

    Prieš įšąlant dirvai aplink hortenzijos pagrindą verta užberti mulčio sluoksnį iš komposto, smulkintos žievės ar kitos organikos. Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas apie 5 centimetrų sluoksnis, nes jis padeda išlaikyti tolygesnę dirvos temperatūrą ir saugo šaknis nuo staigių atšilimo ir šalčio bangų.

    Mulčią svarbu berti ne priglaudžiant prie stiebų, o paliekant nedidelį tarpą aplink pagrindą. Taip sumažinama tikimybė, kad prie pat stiebo ilgai laikysis drėgmė ir prasidės žievės ar ūglių pažeidimai.

    Kada genėti, kad gausiai žydėtų?

    Viena dažniausių klaidų – stiprus genėjimas rudenį. Kokveidę hortenziją paprastai saugiau genėti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai matyti, kurie ūgliai peržiemojo sėkmingai, o kurie apšalo.

    Ši hortenzija žydi ant naujų metų ūglių, todėl pavasarinis genėjimas gali būti gana ryžtingas. Trumpiau nukirpus praėjusių metų šakas, augalas dažniau išaugina stiprius jaunus ūglius ir suformuoja stambias žiedynų „kepures“, tačiau palikus ūglius ilgesnius krūmas būna vešlesnis.

    Rudenį galima palikti ir peržydėjusius žiedynus – jie suteikia dekoratyvumo ir šiek tiek pridengia apatinius ūglius. Esant šlapiam, sunkiam sniegui, per dideli žiedynai gali laužyti šakas, todėl jei krūmas labai tankus, dalį žiedynų verta pašalinti, bet be agresyvaus formavimo.

    Drėgmė prieš įšalą ir atsarga per speigą

    Iki dirvai įšąlant hortenzijai naudinga tolygi drėgmė, nes išsausėjusi šaknų zona didina streso riziką. Jei ruduo sausas, augalą verta gausiau palaistyti, tačiau neperlaistyti, kad vanduo neužsistovėtų ir nepažeistų šaknų.

    Jei prognozuojamas ilgas speigas be sniego, jauniems krūmams galima padidinti mulčio sluoksnį, o antžeminę dalį lengvai pridengti orui laidžia sodo danga. Sandarios plastiko plėvelės geriau nenaudoti, nes ji sukuria šiltnamio efektą, o atodrėkio metu drėgmė tampa didžiausiu priešu.

    Pavasarį dangas verta nuimti neskubant, nes vėlyvos šalnos dažnai pažeidžia būtent jaunus ūglius. Jei ūglių viršūnės vis dėlto apšąla, jas galima nukirpti iki pirmų sveikų pumpurų – tai dažnai paskatina augalą greitai atsigauti.

    Taigi patikimiausias planas paprastas: rudenį pasirūpinkite šaknimis, nepersistenkite su dengimu ir genėjimą palikite pavasariui. Toks režimas daugeliu atvejų padeda kokveidei hortenzijai ramiai peržiemoti ir vasarą gausiai žydėti.

  • Diabetas smogia ne tik kūnui: mokslininkai atskleidė pavojingas pasekmes psichikai

    Diabetas daugeliui žmonių reiškia ne tik nuolatinę gliukozės kontrolę, vaistų vartojimą ir mitybos planavimą, bet ir ilgalaikę emocinę įtampą. Vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvenimas su šia lėtine liga susijęs su didesne depresijos, nerimo ir emocinio išsekimo rizika.

    Kasdieniai sprendimai dėl maisto, fizinio aktyvumo, vaistų dozių ar gliukozės matavimų gali tapti nuolatiniu stresoriumi. Papildomą įtampą kelia baimė dėl galimų komplikacijų, staigių cukraus svyravimų ir gydymo kaštų, kurie daliai pacientų tampa rimta našta.

    Kas yra diabetinis distresas?

    Specialistai vis dažniau vartoja terminą diabetinis distresas, apibūdinantį emocinę būseną, kai žmogų slegia kasdienė ligos priežiūros našta. Tai nėra tas pats, kas klinikinė depresija, tačiau distresas gali pabloginti savijautą ir paskatinti atsitraukimą nuo gydymo režimo.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2021 metais apie 24 proc. suaugusiųjų, gyvenančių su diabetu, patyrė vidutinį, o 6,6 proc. – sunkų distresą. Tai rodo, kad emociniai sunkumai yra dažni ir gali paliesti reikšmingą dalį sergančiųjų.

    Uždaras ratas: emocijos ir gliukozė

    Psichologiniai iššūkiai neretai sukuria uždarą ratą: emocinis nuovargis mažina motyvaciją reguliariai matuoti gliukozę, laikytis mitybos plano ar vartoti vaistus. Tuo metu prastesnė diabeto kontrolė gali dar labiau didinti stresą, nerimą ir kaltės jausmą.

    Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su fiziologiniais pokyčiais, galinčiais daryti įtaką gliukozės svyravimams, ypač kai sutrinka miegas, didėja uždegiminiai procesai ar keičiasi hormonų pusiausvyra. Dėl to psichikos sveikata tampa ne šalutiniu, o esminiu diabeto valdymo elementu.

    Kada verta kreiptis pagalbos?

    Medikai pabrėžia, kad prislėgta nuotaika, nuolatinis nerimas, dirglumas ar jausmas, kad ligos priežiūra tapo nepakeliama, neturėtų būti ignoruojami. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei šie simptomai tęsiasi kelias savaites, blogina miegą, darbą ar santykius ir trukdo laikytis gydymo plano.

    Pagalba gali būti įvairi: nuo diabeto slaugytojo ar endokrinologo konsultacijų dėl režimo supaprastinimo iki psichologo ar psichiatro įvertinimo, jei įtariama depresija ar nerimo sutrikimas. Ankstyvas įsikišimas dažnai padeda sumažinti distresą ir kartu pagerinti diabeto kontrolę.