CP v2

Blog

  • Lenkijos energijos birža įsigijo 10 proc. „Nodes“: startuoja planas kurti lankstumo paslaugų rinką

    Lenkijos energijos birža Towarowa Giełda Energii (TGE) pranešė įsigijusi 10 proc. Norvegijos technologijų bendrovės „Nodes“ akcijų. Ši įmonė specializuojasi lankstumo paslaugų rinkų kūrime ir valdyme, o sandoris siejamas su ambicija Lenkijoje sukurti biržinį lankstumo paslaugų segmentą.

    TGE teigimu, tai yra strateginės partnerystės dalis, kuri turi padėti greičiau parengti technologinį pagrindą ir taisykles naujai rinkai. Kartu pabrėžiama, kad sandorio finansinės detalės kol kas neviešinamos.

    Lankstumas tampa būtinas tinklams

    Lankstumo paslaugos energetikoje paprastai reiškia galimybę greitai didinti ar mažinti elektros vartojimą arba gamybą, kad būtų subalansuotas tinklas. Augant atsinaujinančių išteklių energijos daliai ir svyruojant gamybai, sistemos operatoriams vis dažniau reikia priemonių, kurios padėtų išvengti perkrovų ir užtikrintų patikimumą.

    TGE vadovas Piotras Listwońas aiškino, kad tokia rinka turėtų papildyti didmeninę elektros prekybą ir leisti siūlyti lokalizuotus produktus, skirtus konkrečių tinklo mazgų problemoms spręsti. Jo teigimu, lankstumas tampa vienu iš kertinių energetikos transformacijos elementų.

    Pilotas su operatoriais ir rinka dalyviams

    Numatoma, kad TGE ir „Nodes“ bendradarbiavimas startuos nuo pilotinio projekto, paremto testais. Į darbą planuojama įtraukti tiek perdavimo sistemos operatorių, tiek skirstomųjų tinklų operatorius, kad būtų įvertinta, kaip įvairūs ištekliai galėtų teikti lankstumo paslaugas.

    Tokiais ištekliais laikomi energijos kaupimo įrenginiai, atsinaujinančių išteklių energijos elektrinės, pramonės ir verslo vartotojai, galintys reguliuoti apkrovas, taip pat agregatoriai, kurie sujungia mažesnius vartotojus ar gamintojus į vieną pasiūlą rinkai. Praktinis tikslas yra didinti tinklo pralaidumą, mažinti apribojimus ir sudaryti sąlygas daugiau integruoti atsinaujinančios generacijos.

    Technologinė sutartis dar rengiama

    Nors investicija suteikia TGE prieigą prie „Nodes“ patirties, technologiniai susitarimai dar nėra galutinai pasirašyti. TGE atstovai nurodė, kad technologinė sutartis šiuo metu yra rengiama, o partnerystė turi dvi atskiras kryptis: kapitalo investiciją ir technologijos diegimą rinkos paleidimui.

    TGE taip pat paliko galimybę ateityje didinti dalį „Nodes“ akcininkų struktūroje, jei lankstumo paslaugų rinka augs. Pasak biržos vadovo, įsitraukimo mastas esą turėtų tiesiogiai priklausyti nuo šios rinkos plėtros tempo Lenkijoje ir kitose šalyse.

    „Lankstumas atliks esminį vaidmenį užtikrinant sistemos patikimumą ir atsparumą bei remiant energetikos transformaciją“, – sakė „Nodes“ vadovas Richardas Sarti.

    Europos energetikos sektoriuje lankstumo paslaugų komercializavimas laikomas viena iš priemonių sumažinti tinklų plėtros kaštus ir efektyviau valdyti apkrovas. TGE ir „Nodes“ žingsnis rodo, kad Lenkija siekia greičiau pereiti nuo koncepcijų prie realių rinkos produktų, kuriuose dalyviai galėtų uždirbti už tinklui naudingą vartojimo ar generacijos pokytį.

  • Jimek apie lenkišką hiphopą: Europoje jis tarp stipriausių, o scena su orkestru tai įrodo

    Jimek apie lenkišką hiphopą: Europoje jis tarp stipriausių, o scena su orkestru tai įrodo

    Lenkų kompozitorius, dirigentas ir prodiuseris Radzimiras Dembskis, geriau žinomas kaip Jimek, sako, kad lenkiškas hiphopas šiandien yra vienas stipriausių Europoje. Muzikantas pabrėžia, kad šis skambesys užaugo ne kopijuodamas JAV tendencijas, o remdamasis vietine tradicija, kalba ir savitu požiūriu į tekstą.

    Šias mintis Jimek išsakė pristatydamas albumą „Études for Piano, Sampler, Orchestra and Friends“, kuriame sujungė fortepijoną, semplerius, simfoninį orkestrą ir dvylika Lenkijos reperių. Projektą numatyta gyvai pristatyti Varšuvoje, Bemovo rajone, o koncertas tampa dar vienu jo hiphopo ir klasikos trilogijos etapu.

    Albumas, kuriame telpa dvi scenos

    Jimek kūryboje seniai gyvena dvi lygiavertės meilės: akademinė muzika ir hiphopas. Naujajame albume fortepijono etiudės tampa ašimi, apie kurią sukasi skirtingų atlikėjų balsai ir orkestro faktūros, o kiekviena kompozicija pritaikoma konkrečiam svečiui ir jo muzikinei kalbai.

    Muzikantas teigia, kad šiuolaikinėje produkcijoje dažnai dominuoja sterilumas, todėl jis sąmoningai paliko daugiau gyvo proceso: studijinių dialogų, komentarų, natūralių reakcijų. Tokia estetika primena klasikinius hiphopo skitus, kai albumas būdavo klausomas kaip vientisa istorija, o ne atskirų kūrinių rinkinys.

    Tarptautinės patirtys ir grįžimas namo

    Jimek tarptautinį dėmesį iškovojo dar 2012 metais, kai laimėjo „Beyoncé“ dainos „End of Time“ remikso konkursą, kuriame dalyvavo daugiau nei 3 000 kūrėjų iš 25 šalių. Vėliau jo darbai ir pasirodymai atvėrė kelią bendradarbiavimams su ryškiais vardais ir projektams už Lenkijos ribų.

    Vis dėlto jis pabrėžia sąmoningai vis dažniau renkantis kurti Lenkijoje, nes grįžimas į savą aplinką padeda išlaikyti tapatybę ir kūrybinę pusiausvyrą. Pasak Jimek, vasaros Varšuvoje jam yra viena įkvepiančiausių būsenų, o darbas su vietos atlikėjais leidžia užbaigti pradėtą idėjinę kelionę.

    Kodėl lenkiškas hiphopas, jo manymu, išsiskiria?

    Jimek aiškina, kad lenkiško hiphopo muzikinė jėga glaudžiai susijusi su semplavimo tradicija: kūrėjai dažnai remiasi senais lenkiškais įrašais, džiazu, kino muzika ir populiariosios scenos palikimu. Tokia kilmė kuria atpažįstamą harmoninį ir melodinį braižą, kuris skiriasi nuo anglakalbės rinkos.

    Ne mažiau svarbi, jo teigimu, yra kalba ir tekstų tankis. Jimek pasakoja, kad užsienio bičiuliams versdamas lenkiškas eiles jis dažnai sulaukia nustebimo, kiek daug prasmių telpa posmuose ir kaip stipriai veikia fonetika bei gramatinė struktūra.

    „Esu šališkas ir net neketinu už tai atsiprašyti: lenkiškas hiphopas yra vienas geriausių Europoje“, – sakė Jimek.

    Kita projekto detalė, kuri sulaukė dėmesio, yra tai, kad albume dalyvauja dvylika vyrų atlikėjų, be moterų balsų. Jimek aiškina, kad tai susiklostė natūraliai, o vėliau tapo sąmoningu sprendimu atkreipti dėmesį į tai, kaip reperiai kalba apie vyriškumą, jautrumą ir šiuolaikines tapatybės dilemas.

  • JAV karinės bazės planas Lenkijoje: iki 2029 metų ir dešimčių milijardų eurų sąskaita

    Lenkijoje vis garsiau kalbama apie galimybę įkurti nuolatinę JAV karinių pajėgų bazę, kuri, optimaliomis sąlygomis, galėtų būti baigta iki 2029 metų. Tokią prognozę pateikė Lenkijos Nacionalinio saugumo biuras, vertinęs realų darbų grafiką ir reikalingus politinius sprendimus.

    Diskusijų fone minimos ir politinės datos: jei bazės atidarymas būtų siejamas su JAV prezidento kadencijos pabaigos terminais, projektas turėtų būti užbaigtas iki 2029 metų sausio 20 dienos. Tai reikštų itin įtemptą planavimo, projektavimo ir statybų tempą.

    Kas turėtų atsirasti vietoje?

    Pagal Lenkijos institucijų vertinimą, vien karinio dalinio dislokavimas nėra vien kareivinių klausimas. Kalbama apie infrastruktūrą, kuri apimtų apgyvendinimą, logistiką, technikos aptarnavimą, mokymų bazes, saugumo perimetrą ir kasdienes paslaugas personalui bei jų šeimoms.

    Nacionalinio saugumo biuras pabrėžia, kad tokios apimties projektą galima prilyginti mažo miesto statybai. Dėl to didelę dalį darbų lemtų ne tik JAV sprendimas dėl pajėgų dydžio ir profilio, bet ir Lenkijos administracinis pasirengimas.

    Vertinant galimas vietas, minima būtinybė būti arti oro uosto ir pagrindinių susisiekimo mazgų, taip pat logistikos infrastruktūros. Tokie kriterijai svarbūs tam, kad bazė galėtų veikti ne tik taikos metu, bet ir greito pajėgų sustiprinimo scenarijais.

    Kiek tai galėtų kainuoti eurais?

    Orientacinis scenarijus, kurį svarsto abi pusės, numato apie 5 000 JAV karių dislokavimą. Nacionalinio saugumo biuras skaičiuoja, kad reikalinga infrastruktūra Lenkijos biudžetui galėtų kainuoti nuo 2 500 000 000 iki 3 900 000 000 eurų, priklausomai nuo bazės masto ir funkcijų.

    Sumos dydį stipriai veiktų tai, kokio tipo pajėgos būtų dislokuojamos: pavyzdžiui, ar būtų reikalinga platesnė technikos priežiūros bazė, didesnės amunicijos saugyklos, mokymų infrastruktūra, ar kiti pajėgumai, kurių įrengimas paprastai brangiausias.

    Praktikoje tai reikštų ilgalaikį įsipareigojimą, kuriam svarbūs aiškūs teisiniai mechanizmai, greitesnės procedūros ir stabilus finansavimas keliems metams į priekį. Be to, tokie projektai dažnai susiduria su statybų kainų svyravimais ir tiekimo grandinių rizikomis, todėl pradinis biudžetas gali būti peržiūrimas.

    Sprendimą lems ne tik pinigai

    Lenkijos institucijos pabrėžia, kad galutinis sprendimas priklausys nuo JAV pasirinkimo, kokio dydžio ir kokios sudėties pajėgos būtų nuolat dislokuojamos. Nuo to tiesiogiai priklausytų ir bazės vieta, ir reikalavimai infrastruktūrai, ir bendra projekto kaina.

    Ne mažiau svarbi ir Lenkijos politinė darbotvarkė, įskaitant specialių teisinių sprendimų parengimą, kurie leistų greičiau įgyvendinti strateginės reikšmės statybas. Kuo greičiau būtų sutvarkytas reguliavimas, tuo realesnė taptų 2029 metų riba.

  • Venecijos kino festivalyje Auksinis liūtas atiteko „Woman Unknown“, o „NAZA“ pelnė žiuri prizą

    Venecijos kino festivalyje Auksinis liūtas atiteko „Woman Unknown“, o „NAZA“ pelnė žiuri prizą

    Ryškiausi 83-ojo festivalio laimėtojai

    83-ajame Venecijos kino festivalyje pagrindinis apdovanojimas Auksinis liūtas atiteko danų režisierei May el-Toukhy už dramą „Woman Unknown“. Tai vienas svarbiausių Europos kino sezono įvykių, dažnai nubrėžiantis kryptį ir artėjančių apdovanojimų lenktynėms.

    Režisierė šiemet buvo vienintelė moteris, konkursinėje programoje savarankiškai pristačiusi filmą kaip pagrindinė kūrėja. Tokia detalė akcentuoja lėtai, bet pastebimai besikeičiantį didžiųjų festivalių balansą, kuriame vis dar juntamas nelygus atstovavimas.

    „Woman Unknown“ pasakoja apie Daniją po Antrojo pasaulinio karo ir jaunos auklės bei namų šeimininkės Marie istoriją. Ji ruošiasi tekėti už turtingo ir vyresnio darbdavio, tačiau praeities paslaptis, susijusi su santykiais su vokiečių kariu, ima grasinti jos naujai reputacijai ir statusui.

    Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Mathilde Arcel pelnė geriausios aktorės apdovanojimą, tad filmas iškovojo retą dvigubą pergalę. Aktorė pabrėžė, kad tai jos pirmasis pagrindinis vaidmuo ir pirmasis dalyvavimas kino festivalyje.

    Sidabriniai liūtai ir žiuri sprendimai

    Didysis žiuri prizas, dar vadinamas Sidabriniu liūtu, atiteko Pietų Korėjos režisieriui Lee Chang-dong už filmą „Possible Love“. Šis darbas žymi kūrėjo sugrįžimą po aštuonerių metų pertraukos nuo ankstesnio, kritikų liaupsinto filmo „Burning“, pasirodžiusio 2018 metais.

    Specialų žiuri prizą pelnė dokumentinis filmas „NAZA“, pasakojantis apie karo Gazos Ruože kontekste taikytas karines strategijas. Filmą sukūrė Izraelio kūrėjai Yuval Abraham ir Rachel Szor, o kūrinys į pagrindinę konkursinę programą buvo įtrauktas vėliau, pačių autorių prašymu.

    „Mums ypač svarbu, kad šį filmą pamatytų Izraelio žiūrovai“, – sakė Yuval Abraham.

    Festivalyje skelbta, kad „NAZA“ premjera sulaukė rekordinės, apie 25 minutes trukusios ovacijos. Filme pateikiami 24 Izraelio kariuomenės vidinių šaltinių liudijimai, įskaitant žvalgybos pareigūnus ir karius, kurie dalijasi įžvalgomis apie karo veiksmų logiką ir pasekmes civiliams.

    Režisūra, aktoriniai darbai ir kontekstas

    Sidabrinis liūtas už režisūrą atiteko Ilya Krzhanovsky už filmą „Dau“, kuriamas projektas apie sovietų fizikų aplinką ir atominės bombos kūrimo epochą, užtrukęs daugiau nei 20 metų. Kūrėjas, protestuodamas prieš karą Ukrainoje, yra atsisakęs Rusijos pilietybės ir apdovanojimą skyrė ukrainiečiams.

    Geriausio aktoriaus prizą laimėjo Johnas Malkovichius už vaidmenį tamsioje CŽV komedijoje „Wild Horse Nine“. Aktorius ceremonijoje nedalyvavo, tačiau perdavė vaizdo žinutę, kurioje teigė esantis pagerbtas įvertinimo, atitenkančio po daugelio iškilių aktorių.

    Žiuri šiemet vadovavo aktorė ir režisierė Maggie Gyllenhaal. Tarp kitų įvertinimų buvo ir scenarijaus prizas, atitekęs prancūzų režisieriui Stéphane Brizé už korporatyvinę dramą „A Good Little Soldier“, o Marcello Mastroianni prizas už kylantį aktoriaus talentą skirtas Malou Khebizi už vaidmenį filme „15/18 (A Place to Heal)“.

    Venecijos festivalis tradiciškai išsiskiria tuo, kad vienoje programoje susitinka autorinis kinas, politiškai aštrūs dokumentiniai pasakojimai ir žvaigždžių vedami projektai. Šių metų rezultatai tą tendenciją tik patvirtino: nuo istorinės dramos iki šiuolaikinio karo refleksijų ir satyriškos geopolitikos interpretacijos.

  • La Rábidos vienuolynas Ispanijoje: vieta, kur Kolumbas gavo lemiamą paramą kelionei į Ameriką

    La Rábidos vienuolynas Ispanijoje: vieta, kur Kolumbas gavo lemiamą paramą kelionei į Ameriką

    Netoli Huelvos, ten, kur į Atlantą įteka Tinto ir Odielio upės, stovi Santa Marijos La Rábidos vienuolynas – vieta, kuri, istorikų vertinimu, tapo vienu svarbiausių Kristupo Kolumbo kelio į Vakarus atspirties taškų. Būtent čia pranciškonų broliai vienu metu suteikė jam ir prieglobstį, ir ryšius, kurių reikėjo, kad idėja virstų realia ekspedicija.

    La Rábida pranciškonų istorijoje minima dar nuo ankstyvųjų viduramžių, kai vienuoliai regione steigė atsiskyrėlių bendruomenes. Ilgus dešimtmečius tai buvo rami maldos ir atsitraukimo vieta, tačiau XV amžiaus pabaigoje ji atsidūrė didžiosios geopolitinės permainos priešakyje.

    Prieglobstis, tapęs tramplinu

    Atvykęs į Andalūzijos pakrantę, Kolumbas jau buvo praleidęs ne vienerius metus ieškodamas finansavimo ir politinės paramos savo planui pasiekti Indiją plaukiant į vakarus. Šaltiniai liudija, kad jis bandė įtikinti skirtingas Europos valstybes, tačiau tuo metu valdovų dėmesį kaustė karai, vidaus politika ir konkurencija dėl jūrinių kelių.

    La Rábidoje jam pavyko rasti klausytojų, pasirengusių įsigilinti į jo argumentus. Ypač išskiriamas vienuolis Juanas Pérezas, turėjęs ryšių karaliaus rūmuose, o vienuolyno bendruomenė tapo tarpininku, padėjusiu Kolumbui priartėti prie susitikimų, nuo kurių priklausė sprendimas finansuoti kelionę.

    „La Rábidoje Kolumbas rado ne tik stogą virš galvos – jis rado žmonių, kurie padėjo jo sumanymą paversti derybų objektu“, – sakė istorikas, tyrinėjantis XV amžiaus Ispanijos jūrų ekspedicijas.

    Religiniai simboliai ir politiniai sprendimai

    Vienuolyne iki šiol saugomas Santa Marijos La Rábidos atvaizdas, vietos tradicijoje siejamas su Kolumbo pasirengimu kelionei. Tokios religinės praktikos tuo metu buvo neatsiejamos nuo jūrinių ekspedicijų: kelionės buvo rizikingos, o sėkmė dažnai suvokta kaip dieviškos globos klausimas.

    Kolumbui vien religinio palaikymo neužteko – reikėjo ir karūnos sprendimo. Istoriniuose pasakojimuose pabrėžiama, kad būtent Kastilijos valdovų sprendimas, priimtas po ilgų svarstymų, atvėrė kelią 1492 metais startavusiai ekspedicijai, kuri vėliau Europos istorijoje įvardyta kaip Amerikos atradimas.

    Pinzonų broliai – žmonės, be kurių laivai galėjo neišplaukti

    Net ir gavus politinį pritarimą, liko praktinis klausimas: kas sutiks plaukti nežinoma kryptimi. Čia išryškėja Palos de la Fronteros jūrininkų bendruomenė ir Pinzonų broliai, kurių autoritetas padėjo suburti įgulą ir sustiprino pasitikėjimą planu.

    Istorinėje tradicijoje teigiama, kad Martínas Alonso Pinzonas prisidėjo telkiant žmones ir išteklius, o Vicente Yáñez Pinzonas tapo vienu svarbiausių ekspedicijos vadų. Iš Palos uosto išplaukusios ekspedicijos laivai Santa María, La Pinta ir La Niña vėliau tapo vienu labiausiai atpažįstamų didžiųjų geografinių atradimų simbolių.

    Šiandien regione veikia muziejinės ekspozicijos su laivų replikomis, leidžiančiomis suprasti kelionės mastą ir to meto navigacijos realybę. Tai taip pat primena, kad didieji atradimai buvo ne vieno žmogaus istorija – juos lėmė ryšiai, finansai, įgulos ir vietos bendruomenių sprendimai.

    Vis dėlto šis istorijos tarpsnis vertinamas nevienareikšmiškai: kartu su prekybos, žinių ir kultūrų mainais prasidėjo ir kolonizacijos procesai, atnešę smurtą bei vietinių bendruomenių priespaudą. Dėl to La Rábida šiandien dažnai pristatoma kaip vieta, kurioje susikerta šviesioji ir tamsioji moderniosios pasaulio istorijos pusės.

    Vienuolynas išliko kaip kultūrinis traukos objektas, tačiau jo reikšmė peržengia turizmo ribas. La Rábida primena, kaip nedidelė vieta, turėjusi ryšių ir autoriteto, gali tapti lemiamu punktu sprendimams, pakeitusiems ištisų žemynų likimą.

  • Ispanijos būsto krizė po 87 metų nuomininkės iškeldinimo: kas kelia kainas ir kas keisis?

    Ispanijos būsto krizė po 87 metų nuomininkės iškeldinimo: kas kelia kainas ir kas keisis?

    Madrido gyventojos María del Carmen Abascal, visuomenėje vadinamos Maricarmen, iškeldinimas tapo dar vienu ženklu, kad Ispanijos būsto krizė pasiekė kritinį tašką. 87 metų moteris tame pačiame nuomojamame būste gyveno apie septynis dešimtmečius, o jos istorija per kelias dienas išplito visoje šalyje ir išjudino protestus.

    Nuomininkų organizacijų teigimu, pasikeitus būsto savininkui nuomos kaina buvo siūloma kelti nuo maždaug 500 eurų iki 2 650 eurų per mėnesį, vėliau suma buvo mažinta iki 1 650 eurų. Nepaisant bandymų sustabdyti procesą, iškeldinimas įvyko, o moteriai prireikė medikų pagalbos.

    Šis atvejis sukėlė stiprią emocinę reakciją, tačiau jis sutapo su platesne tendencija: būstas vis daugiau namų ūkių tampa pagrindine finansine našta. Ispanijoje augant kainoms ir nuomai, vis daugiau žmonių atsiduria situacijoje, kai net ir dirbant stabilų darbą būstas tampa sunkiai įperkamas.

    Kainos ir nuoma kyla dviženkliu tempu

    Naujausi Nacionalinio statistikos instituto (INE) duomenys rodo, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį būsto kainos Ispanijoje per metus padidėjo 12,2 proc. Antrinėje rinkoje augimas buvo dar spartesnis – 12,9 proc., o naujos statybos būstas brango 7,4 proc.

    Nuomos rinkoje spaudimas taip pat nemažėja. Skelbimuose fiksuojama vidutinė nuomos kaina 2026 metų rugpjūtį siekė 15,1 euro už kvadratinį metrą ir buvo 5,8 proc. didesnė nei prieš metus, rodo „Idealista“ skaičiavimai.

    Augančios kainos tampa problema ne tik norintiems įsigyti būstą, bet ir nuomininkams, kurie tiesiogiai jaučia rinkos šuolius. INE duomenimis, 2024 metais 28,1 proc. rinkos kaina nuomojančių žmonių būsto išlaidoms skyrė daugiau nei 40 proc. disponuojamų pajamų, kai Europos Sąjungos vidurkis siekė 19,2 proc.

    Kodėl krizė aštrėja būtent dabar?

    Ekonomistai ir institucijos pabrėžia, kad vienos priežasties nėra, tačiau esminė problema – pasiūlos ir paklausos disbalansas. Ten, kur žmonės nori gyventi ir kur yra darbo vietos, būsto statoma per lėtai, todėl konkurencija dėl esamų butų ar namų stiprėja.

    Ispanija pastaraisiais metais augina gyventojų skaičių ir kuria daugiau namų ūkių, o statybų mastai vis dar nepasiekia lygių, buvusių iki 2008 metų finansų krizės. Ispanijos bankas ne kartą yra akcentavęs, kad pasiūlos deficitas labiausiai koncentruojasi ekonomiškai dinamiškose teritorijose.

    Svarbus niuansas tas, kad šalyje netrūksta būsto „apskritai“: dalyje savivaldybių yra tuščių objektų, tačiau jie dažnai yra regionuose, kur mažiau darbo ir infrastruktūros. Tuo metu didžiausias spaudimas tenka Madridui, Barselonai, saloms, Viduržemio jūros pakrantei ir turistiniams centrams.

    Statybų plėtra susiduria ir su praktiniais ribojimais: žemės paskirties keitimas, planavimo procedūros, leidimai, finansavimas ir statybos užtrunka metus. Kai gyventojų ir darbo vietų skaičius mieste auga greičiau nei būsto fondas, kainos reaguoja beveik automatiškai.

    Didieji savininkai, turistinė nuoma ir socialinis būstas

    Viešojoje diskusijoje dažnai minimi investiciniai fondai ir dideli būsto savininkai, o nuomos pasiūlos koncentracija iš tiesų yra reikšminga. Vartotojų reikalų ministerijos ir CSIC ataskaita rodo, kad tik 39 proc. įprastos nuomos būstų priklauso žmonėms, turintiems vieną nuomojamą objektą, o likusi dalis – kelių būstų savininkams, juridiniams asmenims ir viešajam sektoriui.

    Kai kuriose brangiausiose rinkose koncentracija dar didesnė: Barselonoje, Madride ir Valensijoje kelių būstų savininkai sudaro daugiau nei pusę privačių nuomos pasiūlos. Tokia struktūra, nuomininkų organizacijų vertinimu, silpnina derybinę nuomininkų poziciją, ypač kai paklausa viršija pasiūlą.

    Turistinė nuoma taip pat prisideda prie įtampos, tačiau jos poveikis labai skiriasi priklausomai nuo vietos. Miestuose ir kurortuose, kur trumpalaikė nuoma pelningesnė, dalis būstų pasitraukia iš ilgalaikės nuomos rinkos, o tai dar labiau mažina pasiūlą vietiniams gyventojams.

    Kitas struktūrinis veiksnys – santykinai mažas socialinio būsto fondas. Europos Komisijos vertinimu, socialiniams tikslams skiriamas būstas sudaro apie 1,5–1,7 proc. Ispanijos būsto fondo, kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 6–7 proc. Tai reiškia, kad didesnė dalis žemesnes ir vidutines pajamas gaunančių namų ūkių yra priklausomi nuo privačios rinkos svyravimų.

    Jaunimui krizė tampa dar vienu barjeru pradėti savarankišką gyvenimą. Statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis 26–34 metų ispanų vis dar gyvena su tėvais, o viena dažniausių priežasčių – per brangus būstas nuomai ar įsigijimui.

    „Maricarmen istorija tapo simboliu, nes ji parodė, kad nesaugumas dėl būsto gali paliesti ne tik jaunus žmones ar naujakurius, bet ir tuos, kurie vienoje vietoje gyveno dešimtmečius“, – teigia nuomininkų organizacijų atstovai.

    Politiniu lygmeniu Maricarmen atvejis dar labiau paaštrino diskusiją dėl nuomininkų apsaugos ir valstybės vaidmens. Ginčai kyla dėl to, kas turėjo užtikrinti alternatyvų būstą pažeidžiamam žmogui ir ar dabartinės taisyklės pakankamai greitai reaguoja į staigius nuomos šuolius.

    Protestai rodo, kad visuomenės kantrybė senka ne dėl vieno iškeldinimo, o dėl bendros krypties: kainos kyla sparčiau nei dalies gyventojų pajamos, o pasiūla didmiesčiuose didėja per lėtai. Todėl tikėtina, kad artimiausiu metu Ispanijoje daugės priemonių, nukreiptų į nuomos reguliavimą, socialinio būsto plėtrą ir trumpalaikės nuomos kontrolę.

  • Okupuotoje Oleškų gyvenvietėje Kyjivas dronais skraidina maistą, bet Rusija blokuoja pagalbą

    Okupuotoje Oleškų gyvenvietėje Kyjivas dronais skraidina maistą, bet Rusija blokuoja pagalbą

    Ukrainos Chersono srityje okupuota Oleškų gyvenvietė atsidūrė ant humanitarinės katastrofos ribos: Kyjivas praneša, kad maisto ir vaistų tiekimas į miestą praktiškai sustabdytas, o dalis gyventojų nebegali nei evakuotis, nei sulaukti pagalbos įprastais kanalais.

    Vietos administracijos duomenimis, Ukrainos pajėgos vienos iš didžiausių tokio pobūdžio operacijų metu į Oleškus dronais pristatė apie 4 tonas maisto. Tai tapo alternatyva, kai sausumos maršrutai yra užminuoti, o judėjimas per kontaktinę liniją laikomas itin pavojingu.

    Pagalba dronais ir jos blokavimas

    Chersono srities karinės administracijos vadovas Oleksandras Prokudinas teigia, kad Rusijos pajėgos bando neutralizuoti šias siuntas: numušinėja dronus, konfiskuoja nukritusius krovinius, o kai kuriais atvejais, pasak Ukrainos pareigūnų, sulaiko gyventojus, radusius humanitarinius paketus.

    Pasak vietos liudijimų, okupuotose teritorijose neretai vykdomos kratos, o įtarus ryšius su Ukrainos institucijomis žmonėms kyla tiesioginis pavojus. Tokios sąlygos dar labiau mažina galimybes civiliniams savarankiškai gauti maisto ar vaistų.

    Kiek žmonių liko ir kodėl situacija prastėja

    Ukrainos administracija skelbia, kad Oleškuose gali būti likę apie 2 000 gyventojų, tarp jų ir vaikų, nors kitos organizacijos mini didesnius skaičius platesnėje apylinkių zonoje. Iki plataus masto invazijos 2022 metais čia gyveno apie 25 000 žmonių.

    Kritinį lūžį situacijai, anot ukrainiečių pareigūnų, sudavė 2023 metais įvykęs Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas ir po jo kilęs potvynis. Chersono regione buvo užlieti ištisi kvartalai, sutriko šulinių ir nuotekų sistemos, o dalis žmonių liko be elementarių higienos ir geriamojo vandens sąlygų.

    Vietos šaltiniai taip pat kalba apie nuolatinį vaistų trūkumą, elektros ir ryšio problemas, plėšikavimą bei nuolatinę baimę dėl apšaudymų ir bepiločių atakų. Dalis gyventojų, teigiama, maistą bando užsiauginti daržuose, tačiau tai nepadengia poreikių, ypač vyresniems ar sergantiems žmonėms.

    Evakuacija stringa be saugaus koridoriaus

    Kyjivas skelbia parengęs humanitarinės evakuacijos planą, prie kurio būtų pasirengęs prisidėti Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas. Tačiau Ukrainos ombudsmenas Dmytro Lubinecas nurodo, kad be Rusijos patvirtinto saugaus priėjimo tokia misija negali būti pradėta, o savanoriai į okupuotą miestą patekti negali.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha ragina tarptautines organizacijas siekti humanitarinio priėjimo ir civilinių evakuacijos. Jungtinių Tautų stebėsenos misija Ukrainoje anksčiau yra perspėjusi, kad tokiose vietovėse civiliai susiduria su realia grėsme gyvybei dėl maisto stygiaus ir ribotos medicinos pagalbos.

    „Rusija sąmoningai provokuoja humanitarinę katastrofą okupuotoje Chersono srities dalyje: blokuoja maistą ir vaistus, trukdo humanitarinei pagalbai ir civilių evakuacijai“, – sakė Andrijus Sybiha.

    Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Michaelas O’Flaherty savo pareiškimuose yra pabrėžęs, kad pagal tarptautinę humanitarinę teisę okupuojanti valstybė privalo užtikrinti civilių prieigą prie maisto, vaistų ir medicinos paslaugų. Oleškų atvejis, pasak jo, kelia itin didelį susirūpinimą dėl greitai blogėjančių sąlygų ir augančios mirties rizikos.

    Tuo metu Kremlius viešai pripažįsta, kad situacija vietovėje yra kritinė, tačiau atsakomybę dėl tiekimo trikdžių verčia Ukrainai. Kyjivas tai atmeta ir teigia, kad būtent okupacinė administracija riboja pagalbos patekimą bei civilių judėjimą.

    Oleškų istorija išryškina platesnę karo tendenciją: okupuotose ar prie fronto linijos esančiose gyvenvietėse logistika tampa ginklu, o pagalbos pristatymas vis dažniau remiasi technologiniais sprendimais, tokiais kaip dronai. Vis dėlto be tarptautiniu mastu suderintų humanitarinių koridorių tokios operacijos išlieka rizikingos ir ne visada gali užtikrinti pastovią paramą civiliams.

  • ES KIDS Act ir socialinių tinklų ribojimai vaikams: ar europiečiai pritaria draudimui iki 13 metų?

    ES KIDS Act ir socialinių tinklų ribojimai vaikams: ar europiečiai pritaria draudimui iki 13 metų?

    Ką siūlo ES KIDS Act?

    Europos Sąjungoje svarstomas KIDS Act pasiūlymas numatytų riboti vaikų naudojimąsi socialiniais tinklais: jaunesniems nei 13 metų tai galėtų reikšti visišką draudimą, o 13–15 metų paaugliams – griežtesnes taisykles ir funkcijų apribojimus.

    Pagrindinis tikslas – mažinti priklausomybę nuo telefonų ir nuolatinį turinio slinkimą, kartu geriau apsaugant nepilnamečius nuo žalingo turinio, manipuliacijų ir rizikingų kontaktų internete.

    Pagal aptariamą modelį 13–15 metų paaugliai galėtų susikurti paskyrą tik su tėvų įsitraukimu: paskyra būtų patvirtinama suaugusiojo, o valdymas vyktų per susietą tėvų profilį arba administravimo skydelį.

    Tarp svarstomų ribojimų minima ir ekrano laiko kontrolė, pavyzdžiui, dienos limitas, kuris kai kuriose diskusijose siejamas su vienos valandos riba per parą.

    Apklausos: dauguma nori griežtesnių taisyklių

    Eurobarometro apklausa rodo, kad 91 proc. ES gyventojų mano, jog vaikų naudojimuisi socialiniais tinklais reikia daugiau reguliavimo priemonių.

    Didžiausio palaikymo sulaukė idėja drausti socialinius tinklus vaikams iki tam tikro amžiaus – ją pasirinko 36 proc. respondentų.

    Ryškiausias palaikymas fiksuotas Graikijoje, kur šiai priemonei pritarė 49 proc. apklaustųjų. Toliau rikiuojasi Bulgarija, Rumunija, Portugalija, Airija ir Slovakija – po 44 proc.

    Mažiausias palaikymas matomas dalyje Vidurio Europos valstybių: Austrijoje 27 proc., Vokietijoje 28 proc., Čekijoje 29 proc.

    Vaikų teisių organizacijos įžvelgia rizikų

    Vaikų teisių organizacijos iniciatyvą vertina nevienareikšmiškai: dalis sveikina dėmesį vaikų apsaugai, tačiau kitos pabrėžia, kad vien draudimai gali stumti paauglius į mažiau saugias, sunkiau prižiūrimas interneto erdves.

    Taip pat keliami klausimai, ar reguliavimas netaps atsakomybės perkėlimu nuo platformų ant šeimų pečių.

    „Mes remiame 13 metų kaip minimalią ribą, tačiau to nelaikome nauju draudimu: socialinių tinklų platformos jau dabar dažniausiai nustato 13 metų amžiaus reikalavimą“, – sakė Terre des Hommes Netherlands atstovė ES advokacijai Jeanne-Marie Quashie.

    Ji atkreipė dėmesį, kad amžiaus riba dera su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 8 straipsnyje apibrėžtais principais, tačiau siūlomą sistemą, pasak jos, dar reikia tobulinti, ypač dėl 13 ir 14 metų paauglių prieigos taisyklių.

    Jos vertinimu, jei paauglio paskyros sukūrimas ir patvirtinimas priklausytų nuo tėvų, praktiškai nemaža kontrolės dalis atitektų šeimai, o ne pačioms technologijų bendrovėms.

    „ES KIDS Act juda teisinga kryptimi, kai dėmesys nukreipiamas į platformų dizainą, o ne į visuotinius draudimus. Tačiau susiejus prieigą su tėvų registracija našta perkeliama nuo technologijų bendrovių šeimoms“, – sakė Jeanne-Marie Quashie.

    „13–15 metų vaikų saugumas turi būti įdiegtas pagal nutylėjimą, o ne įjungiamas pasirinktinai. Prieiga prie interneto erdvių turi priklausyti nuo saugumo, o ne nuo tėvų leidimo“, – pridūrė ji.

    Diskusijose dėl KIDS Act išryškėja ir platesnė dilema: kaip suderinti vaikų teisę į informacijos ir bendravimo erdves su pareiga apsaugoti nuo manipuliacijų, priekabiavimo, priklausomybę skatinančio dizaino ir žalingo turinio.

    Didėjant DI pagrindu veikiančių rekomendacijų ir personalizacijos mastui, reguliuotojai vis dažniau kalba ne tik apie amžiaus patikrą, bet ir apie pačių platformų atsakomybę bei dizaino sprendimus.

    Apklausa rodo, kad ES gyventojų nerimas dėl vaikų saugumo internete išlieka aukštas. Apie 71 proc. respondentų nurodė esantys susirūpinę patyčiomis internete, 70 proc. – viliojimu ir išnaudojimu internete, 69 proc. – žalingo turinio pasiekiamumu.

    Tuo metu priklausomybę skatinantis dizainas kelia mažesnį, nors vis dar reikšmingą susirūpinimą: dėl jo nerimą išreiškė 60 proc. respondentų, o labai susirūpinę buvo 28 proc.

    Išsiskyrė kelios šalys, kur priklausomybę skatinančio dizaino tema gyventojus jaudina labiau. Pavyzdžiui, Kipre nerimą dėl to išreiškė 89 proc. apklaustųjų, o Liuksemburge – 87 proc.

    Tai rodo, kad KIDS Act diskusija neapsiriboja vien amžiaus ribomis: nemaža visuomenės dalis tikisi, kad platformos bus pertvarkytos taip, jog vaikams ir paaugliams būtų saugiau net ir turint prieigą.

  • Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Paradoksas darbo rinkoje

    Nuo 2022 metų kandidatų paraiškų skaičius į vieną poziciją daugelyje sektorių išaugo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad tinkamų žmonių neranda. Šis neatitikimas rodo ne vien talentų trūkumą, o tai, kad atrankos procesai nespėja su pasikeitusia realybe.

    Darbo rinka tapo atviresnė, o kandidatuoti paprasčiau, nes DI įrankiai padeda greitai parengti gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus ir prisitaikyti prie skelbimų formuluočių. Dėl to atrankų komandos gauna daugiau paraiškų, bet ne visada geresnę kandidatų kokybę.

    Kodėl senos atrankos taisyklės nebeveikia

    Daugelį metų darbuotojai buvo samdomi pagal tai, kur studijavo, kur dirbo anksčiau ir ar turi pažinčių organizacijoje. Tokia logika iki šiol stipri, nes žmonės dažniau įsidarbina ten, kur jau turi ryšį ar rekomendaciją.

    Problema ta, kad šis modelis sistemingai praleidžia kandidatus, kurių gebėjimai netelpa į tradicinį CV šabloną. Kai įmonės konkuruoja dėl tos pačios siauro rato darbo jėgos, jos pačios susikuria dirbtinį trūkumą.

    DI gali padėti, bet tik pakeitus požiūrį

    DI atrankose gali būti naudingas tuomet, kai jis plečia žmogaus vertinimą, o ne jį pakeičia. Įrankiai gali padėti peržiūrėti daugiau profilių, atpažinti įgūdžius, kurie neatsispindi pareigų pavadinimuose, ir sumažinti triukšmą dideliuose kandidatų srautuose.

    Praktiškai tai reiškia, kad darbdaviai turi aiškiau įvardyti, kokių įgūdžių iš tiesų reikia darbui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar nepagrįstai ilgos patirties. Tokiu būdu daugiau žmonių, ypač pakeitusių karjeros kryptį ar įgijusių kompetencijų neformaliai, gauna realią galimybę patekti į atranką.

    Vien samdyti neužtenka: organizacijos dažnai nepasikeitusios

    Net ir radus tinkamus darbuotojus, rezultatas prastėja, jei įmonė juos įveda į nepasikeitusią sistemą. Daugelis organizacijų diegia DI įrankius, bet palieka tas pačias hierarchijas, tuos pačius sprendimų priėmimo grandynus ir tuos pačius vertinimo kriterijus.

    Tokiu atveju DI tiesiog pagreitina seną procesą, bet nesukuria geresnio darbo organizavimo. Vietoj to vadovams tenka peržiūrėti pačias užduotis: kurias galima atlikti greičiau, kur būtinas žmogaus sprendimas ir kaip dėl to turi keistis pareigybės.

    Vadovų vaidmuo persirašo realiu laiku

    DI perimant rutiną, vadovams mažėja poreikis tikrinti kiekvieną žingsnį, bet didėja poreikis ugdyti darbuotojų sprendimo kokybę, kūrybiškumą ir empatiją. Tai sritys, kuriose technologijos kol kas nepakeičia žmogiško santykio ir konteksto supratimo.

    Vis dėlto nemažai lyderių pripažįsta, kad dar nėra iki galo aišku, kaip DI perbraižys vaidmenis jų organizacijose, todėl kyla rizika užstrigti pereinamajame laikotarpyje. Darbuotojams sunku prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos, jei jų vadovai patys nėra paruošti naujam darbo modeliui.

    „Darbdaviai turi nustoti samdyti pagal darbo rinką, kurią prisimena, ir pradėti vertinti įgūdžius, kuriuos žmonės realiai turi“, – sakė „LinkedIn“ EMEA ir Lotynų Amerikos regiono vadovė Sue Duke.

    Ši kryptis vis labiau įsitvirtina Europoje: daugėja įgūdžiais grįstų atrankų, auga investicijos į perkvalifikavimą ir vidinį mobilumą, o DI tampa kasdieniu įrankiu ne tik technologijų, bet ir administravimo, pardavimų, rinkodaros bei klientų aptarnavimo komandose. Darbdaviams tai signalas, kad vien tik sugriežtinti filtrus nebeužteks.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    Vokietijos pramonė pastaruosius metus patiria užsitęsusią stagnaciją, o investicijų tempas išlieka menkas, teigia „STIHL“ patariamosios ir stebėtojų tarybos pirmininkas dr. Nikolas Stihl. Jo vertinimu, per maždaug aštuonerius metus šalis neteko reikšmingos pramonės gamybos dalies, o dalis įmonių apsiriboja tik susidėvėjusio turto pakeitimu.

    Pasak autoriaus, prie spaudimo prisideda išoriniai veiksniai, tokie kaip geopolitinė įtampa, JAV prekybos ribojimai ar agresyvi Kinijos pramonės politika. Vis dėlto didžiausi iššūkiai, jo teigimu, kyla šalies viduje: per didelė reguliavimo našta, aukštos energijos ir darbo sąnaudos, dideli mokesčiai bei prastėjančios kompetencijos.

    Reformos, kurios turi duoti efektą

    Dr. Nikolas Stihl pripažįsta, kad Vokietijos valdžia pristatė pokyčių paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijas, mokesčius ir darbo rinką, tačiau jo nepakanka struktūrinei krizei įveikti. Jo teigimu, verslui ypač svarbu, kad pradėtos reformos nebūtų išskaidytos ar susilpnintos politinių kompromisų kaina.

    Autorius pabrėžia, kad vien specialieji fondai gynybai ir infrastruktūrai neįžiebs tvaraus augimo, jei nepasikeis sąlygos investuoti ir kurti gamybą. Jo manymu, kitas reformų etapas turėtų mažinti biurokratiją, skatinti investicijas į tyrimus ir plėtrą bei didinti produktyvumą per skaitmenizaciją ir dirbtinį intelektą.

    „Kiti reformų žingsniai turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą išdirbtų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realias paskatas investuoti į mokslinius tyrimus bei plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihl.

    Valstybė kaip paslaugų teikėja

    Vienas ryškiausių akcentų yra viešojo sektoriaus darbo kokybė: aiškios taisyklės, greitos procedūros, proporcingi ataskaitų reikalavimai ir realiai veikiantys skaitmeniniai procesai. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad administravimas turi padėti įgyvendinti projektus, o ne tapti kliūtimi, ypač kai sprendimai dėl investicijų konkuruoja tarptautiniu mastu.

    Jo vertinimu, dokumentavimo naštos mažinimas galėtų tapti signalu, kad valstybė keičia požiūrį į verslą ir gyventojus. Tokie sprendimai, pasak autoriaus, didintų pasitikėjimą Vokietija kaip vieta investuoti ir gaminti, o kartu stiprintų pasitikėjimą politika.

    Darbo valandos, sąnaudos ir demografija

    Autorius daug dėmesio skiria demografijai, kuri mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinėms sistemoms. Jo teigimu, norint išlaikyti gerovės valstybės finansinį pagrindą, bendras išdirbtų valandų skaičius ekonomikoje turi augti, o diskusija apie tai neturėtų virsti darbuotojų kaltinimu.

    Tarp galimų priemonių jis mini paskatas dirbti daugiau, geresnį dalyvavimą darbo rinkoje, kvalifikuotos migracijos politiką ir sprendimus, susijusius su nedarbingumo administravimu. Taip pat pabrėžiama, kad produktyvumo augimas vien per skaitmenizaciją ir DI, autoriaus nuomone, nekompensuos demografinių pokyčių masto.

    Kitas jautrus klausimas yra darbo sąnaudos ir socialinio draudimo įmokos. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad ne darbo užmokesčio kaštai, susiję su pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo draudimu, neturėtų peržengti ekonomiškai tvarios ribos, tačiau realybėje ši riba, jo vertinimu, jau viršyta.

    Pramonės konkurencingumą jis sieja ir su būsimomis kolektyvinėmis derybomis metalo bei elektros pramonėje, kurios, pasak autoriaus, taps lakmuso popierėliu, ar Vokietija išliks stipri pramoninė valstybė. Jis ragina ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti gamybą šalyje ir apsaugoti darbo vietas.

    Teksto pabaigoje autorius akcentuoja, kad inovacijų ekosistema, apjungianti mokslą, universitetus, klasterius ir įmones, yra vienas didžiausių Vokietijos pranašumų. Jo teigimu, didesnės mokestinės paskatos, daugiau rizikos kapitalo ir mažiau biurokratinių barjerų leistų greičiau perkelti žinias į produktus ir naujus verslo modelius.