CP v2

Blog

  • Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskoje vėl prasidėjo Fat Bear Week konkursas, kuriame visuomenė internetu renka įspūdingiausiai prieš žiemos miegą sustorėjusį rudąjį lokį. Šiemet turnyre varžosi 16 Katmai nacionalinio parko ir draustinio lokių, o balsavimas pritraukia gamtos mylėtojus iš viso pasaulio.

    Titulo gynėjas yra Chunkas, parko stebėtojų žymimas kaip Lokys 32. Praėjusiais metais jis laimėjo, kai, viešai skelbtais vertinimais, galėjo sverti apie 544 kilogramus, tačiau organizatoriai pabrėžia, kad nugalėtoją lemia ne vien skaičiai.

    Kodėl riebalų atsargos lemia išgyvenimą

    Katmai nacionalinis parkas ir draustinis laikomas viena svarbiausių rudųjų lokių buveinių Aliaskoje, jo teritorijoje jų priskaičiuojama apie 2 200. Rudenį lokiai intensyviai maitinasi, nes per žiemos miegą neėda ir negeria, todėl per kelis mėnesius sukauptos atsargos tampa gyvybiškai svarbios.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 270–410 kilogramų, o gerai pasimaitinę rudenį gali viršyti 450 kilogramų ribą. Patelės dažniausiai būna maždaug trečdaliu mažesnės, o žiemos miego metu lokiai gali netekti maždaug trečdalio kūno masės.

    „Šiemet prognozuoti sunku: yra keli aiškiai didesni lokiai, bet svarbi ir jų istorija, nes riebalų kaupimas reiškia skirtingus iššūkius“, – sakė „Explore.org“ gamtininkas Maikas Ficdzas.

    Ne tik masė: vertinamos ir lokių istorijos

    Organizatorių teigimu, konkursas skatina stebėti lokių elgseną ir suprasti, kaip skiriasi jų kasdienybė: vieni kovoja dėl geriausių žvejybos vietų, kiti turi išmaitinti jauniklius ar prisitaikyti prie sudėtingų sezoninių sąlygų. Dėl to balsuojant kviečiama atsižvelgti ne tik į dydį, bet ir į tai, kaip lokiui sekėsi pasiruošti žiemai.

    Didelę reikšmę lokių sėkmei turi lašišų gausa, nes būtent žuvys rudenį padeda sparčiai sukaupti energijos atsargas. Gamtininkai dažnai kaip pavyzdį mini Bristolio įlankos regioną Aliaskoje, kur gausūs lašišų būriai rodo, ką gali palaikyti sveikos upių ekosistemos, o kitur Šiaurės Amerikoje lašišų populiacijoms mažėjant vis dažniau kalbama apie jų apsaugos ir atkūrimo būtinybę.

    Fat Bear Week finalas numatytas rugsėjo 29 dieną, kai paaiškės, kuris lokys šiemet pelnys titulą. Konkursas rengiamas jau 12-us metus ir tapo viena labiausiai atpažįstamų gamtos stebėjimo iniciatyvų, sujungiančių edukaciją ir visuomenės įsitraukimą.

  • Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani atsidūrė kritikos centre po viešos kalbos, kurioje, kalbėdamas apie gyvenimo partnerės pasirinkimą, siejo moters patikimumą su aprangos detalėmis, įskaitant suknelės ilgį. Nors politikas vėliau atsiprašė, ginčas persimetė į parlamentą ir socialinius tinklus, o jo žodžiai tapo memų tema ir už Italijos ribų.

    Pasak pranešimų Italijos žiniasklaidoje, Tajani renginyje sakė patartų rinktis rimtas moteris, dėvinčias ilgesnes sukneles, jas apibūdindamas kaip patikimesnes ir labiau atitinkančias tradicinį šeimos vaidmenį. Tokia formuluotė sulaukė priekaištų dėl stereotipų ir moterų vertinimo pagal išvaizdą, o kritikai pabrėžė, kad viešiems pareigūnams keliami aukštesni pagarbos standartai.

    „Tai laisvės aktas pasakyti, kad esame laisvos rengtis taip, kaip norime“, – sakė Italijos parlamento narė Raffaella Paita.

    Tajani, viešėdamas Niujorke Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, teigė apgailestaujantis, jei jo žodžiai įžeidė, ir aiškino, kad dalis pasisakymo esą buvo suprasta ne taip, kaip ketinta. Vis dėlto opozicija pareiškė, kad atsiprašymo nepakanka, o pati žinutė atspindi giliai įsišaknijusius požiūrio šablonus.

    Protestas Senate ir platesnė reakcija

    Įtampa persikėlė į Romą, kur kelių opozicinių partijų senatorės susirinko į posėdžius dėvėdamos sijonus kaip simbolinį atsaką ministro pasisakymui. Akcijos dalyvės pabrėžė, kad moterų laisvė apima ir teisę nesulaukti vertinimų dėl drabužių, o sprendimai dėl aprangos negali tapti moralės matu.

    Kritiką išsakė ir Italijos profsąjungos bei Katalikų Bažnyčios atstovai. Profsąjungų pareiškimuose akcentuota, kad toks moterų skirstymas į „patikimas“ ir „nepatikimas“ pagal išvaizdą palaiko pasenusią socialinę hierarchiją, o institucijos turėtų mažinti stereotipus ir nelygybę, o ne ją gilinti.

    Socialinių tinklų banga ir valdžios gynyba

    Greta politinių pareiškimų didelį vaidmenį suvaidino socialiniai tinklai: ministro citatos buvo masiškai cituojamos, perdirbamos ir paverstos memais. Kai kurie opozicijos atstovai viešai skelbė nuotraukas, o dalis jų dalinosi ir DI sugeneruotais vaizdais, siekdami pabrėžti mintį, kad žmogaus vertė nėra matuojama drabužio ilgiu.

    Ministrą gynė dalis valdančiosios daugumos, o ministrė pirmininkė Giorgia Meloni viešai ragino ginčo neperpūsti, tai vadindama nepatogia, bet ne esmine fraze. Kiti vyriausybės nariai argumentavo, kad Tajani neva nenurodinėjo moterims, kaip rengtis, o kalbėjo apie asmeninę nuomonę ir šeimos vertybes, tačiau kritikai atsakė, kad pareigūnų „asmeninės“ nuostatos viešoje erdvėje veikia kaip signalas visuomenei.

    Šis epizodas dar kartą išryškino, kaip greitai šiuolaikinėje politikoje vienas pasisakymas gali virsti platesne diskusija apie lyčių lygybę, viešąją etiką ir politinės komunikacijos atsakomybę. Italijoje, kur kultūrinės ir vertybinės diskusijos dėl moterų teisių ir vaidmens visuomenėje nuolat grįžta į darbotvarkę, ginčas dėl ministro žodžių tapo dar vienu lakmuso popierėliu politiniam klimatui įvertinti.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Didžiojo kanjono uolienose mokslininkai aptiko itin seną geologinį įrašą, leidžiantį atkurti, kaip prieš maždaug 1,25 milijardo metų kito Žemės sukimasis ir Mėnulio įtaka klimatui. Tyrimas rodo, kad tuo metu para galėjo trukti apie 19 valandų, o šį skaičių padėjo išvesti pasikartojantys nuogulų sluoksniai.

    Kalbama apie Hakatai skalūnų sluoksnius, susiformavusius senovinės Laurencijos žemyne, kai prie vidaus jūros plytėję dumblėti seklumai periodiškai džiūdavo. Tokia aplinka, panaši į šiandienines druskingas lygumas ar išdžiūstančius ežerų duburius, paliko ritmingai besikartojančių karbonatingų ir dumblingų sluoksnių sekas.

    Šios sekos, kaip teigiama, atspindi vadinamuosius Milankovičiaus ciklus, kai dėl Žemės orbitos formos, ašies posvyrio ir precesijos kinta Saulės spinduliuotės pasiskirstymas. Ilguose laiko tarpuose prie šių ciklų prisideda ir tai, kad Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės, keisdamas potvynių sukeltą sukimosi lėtėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien astronominių modelių atsukti atgal daugiau nei milijardą metų neužtenka, nes Žemės orbitos dinamika tokiuose horizontuose tampa chaotiška. Dėl to itin vertingi tampa geologiniai duomenys, kurie išsaugo klimato ritmus ir padeda „pririšti“ skaičiavimus prie realių Žemės istorijos ženklų.

    Analizuodami Hakatai skalūnų spalvotus ir keliuose masteliuose pasikartojančius raštus, mokslininkai juos palygino skirtingose kanjono vietose. Panašūs sluoksniavimosi motyvai aptikti daugiau nei 60 kilometrų atstumu, todėl daroma išvada, kad tai greičiau regioninio ar net platesnio masto klimato signalas, o ne vietinės nuogulų kaupimosi sąlygos.

    Pasak darbo autorių, vienas iš signalų, siejamų su Žemės ašies posvyrio kaita, pasirodė esantis tarsi „padalytas“ į dvi dalis. Tai gali reikšti, kad per labai seną laikotarpį keitėsi arba klimato sistemos reakcija į orbitinę prievartą, arba pačios Saulės sistemos dinamikos detalės.

    Įvertinę šį netipinį signalą, tyrėjai apskaičiavo precesijos periodo trukmę apie 15 730 metų. Iš šio rezultato buvo gautas ir Mėnulio atstumo įvertis, o kartu išplaukė išvada apie trumpesnę parą – maždaug 19 valandų.

    Gauti skaičiavimai, kaip nurodoma publikacijoje, dera su kitais Žemės ir Mėnulio sistemos raidos modeliais, taikomais panašiam laikotarpiui. Taip pat nepastebėta požymių hipotezei, kad Mezoproterozojuje paros ilgėjimas galėjo būti laikinai „sustojęs“ ties maždaug 19,5–21 valanda.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie sluoksniai yra daugiau nei senovinio kraštovaizdžio nuotrauka: jie gali fiksuoti ir dangaus mechanikos „ritmą“, kuris veikė klimatą. Didžiojo kanjono atodangos šiuo požiūriu tampa reta galimybe vienoje vietoje perskaityti itin gilios praeities Žemės ir Mėnulio istoriją.

  • Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos astronomai, pasitelkę didžiausią pasaulyje vienos lėkštės radijo teleskopą FAST, iš naujo išanalizavo 33 egzoplanetų sistemų stebėjimus ir ieškojo galimų technologinės kilmės signalų. Daugumoje atvejų rezultatų nebuvo, tačiau viena siaurajuostė užuomina iš K2-155 krypties patraukė tyrėjų dėmesį.

    Darbas remiasi 2021 metais surinktais FAST duomenimis, kuriems pritaikyta nauja analizės eiga, paremta bangelių analize ir mašininio mokymosi metodais. Tokie įrankiai šiuolaikinėje radijo astronomijoje vis dažniau naudojami tam, kad iš triukšmo būtų atskirti silpni, trumpalaikiai ir neįprasti signalai.

    Ieškota vadinamųjų siaurajuosčių, laike dažnį keičiančių signalų, kurie natūraliuose kosminiuose procesuose pasitaiko rečiau nei plačiajuostė spinduliuotė. Dažnio slinktis gali atsirasti dėl Doplerio efekto, pavyzdžiui, jei šaltinis susijęs su planeta, kuri sukasi ir skrieja aplink savo žvaigždę.

    Kaip atskiriami trikdžiai

    Pagrindinis tokios paieškos iššūkis yra radijo dažnių tarša Žemėje. Palydovai, ryšio sistemos, navigacijos įranga, aviacijos signalai ir net kai kurie buitiniai šaltiniai gali palikti pėdsakų, kurie imituoja ieškomus požymius.

    FAST L juostos imtuvas dangų vienu metu stebi 19 spindulių. Tai leidžia tikslinį objektą sekti centriniu spinduliu, o aplinkines sritis stebėti kitais: jei signalas pasirodo keliuose spinduliuose, jis dažniausiai laikomas žemiškos kilmės trikdžiu.

    Tyrėjų analizė iš pradžių atrinko 139 127 aptikimus, tačiau nuoseklūs filtravimo etapai šį skaičių sumažino iki dviejų labiausiai vertų dėmesio atvejų. Vienas jų, susietas su Kepler-438 kryptimi, jau anksčiau buvo nagrinėtas ir galiausiai priskirtas trikdžiams.

    Kodėl K2-155 tapo išskirtiniu atveju

    Antrasis kandidatas aptiktas K2-155 kryptimi, kur yra raudonoji nykštukė ir trys žinomos superžemės tipo planetos. Išorinė planeta K2-155d laikoma esančia netoli gyvybei palankios zonos, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo, jei tam palankios atmosferos ir paviršiaus sąlygos.

    Duomenyse rastas siaurajuostis signalas, pavadintas NBS 260108, užfiksuotas apie 1 148,4167 megahercų dažnyje. Jis buvo siauras, turėjo dažnio slinktį ir pasirodė tik spindulyje, nukreiptame į taikinį, todėl formaliai atitiko pagrindinius kandidatinės technopėdsako užuominos kriterijus.

    Vis dėlto signalas nebuvo laikomas tvirtu įrodymu. Jis ryškiai pasirodė tik viename poliarizacijos kanale, o panašių struktūrų aptikta ir stebint kitus taikinius artimuose dažniuose, todėl labiau tikėtina žemiška arba instrumentinė kilmė, nors konkretaus šaltinio identifikuoti nepavyko.

    Ką tai reiškia paieškoms ateityje

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir atmetus tokias užuominas kaip trikdžius, nauda išlieka: tobulinami filtrai, geriau aprašomi instrumentiniai artefaktai ir patikslinami kriterijai, kurie ateityje gali padėti greičiau atpažinti tikrai neįprastus reiškinius.

    Pastaraisiais metais SETI ir platesnės technopėdsakų paieškos vis labiau remiasi automatizuota analitika, dideliais duomenų kiekiais ir DI įrankiais. Tokia kryptis laikoma viena perspektyviausių, nes nauji teleskopai ir stebėjimų kampanijos generuoja milžiniškus signalų srautus, kurių rankiniu būdu patikrinti praktiškai neįmanoma.

    Kol kas NBS 260108 lieka neklasifikuotas, o labiausiai tikėtina jo kilmė siejama su Žeme arba įranga. Tačiau pati metodika, pritaikyta FAST duomenims, laikoma svarbiu žingsniu siekiant patikimesnių ir jautresnių paieškų ateityje.

  • Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Raudonas signalas Europai

    Buvęs Italijos ministras pirmininkas Enrico Letta perspėja, kad dabartinis ES bendrosios rinkos modelis nebepajėgia užtikrinti konkurencingumo pasaulyje, kuriame sparčiai auga JAV ir Kinijos ekonominė įtaka. Jo vertinimu, atotrūkis nuo JAV didėja, o Europa rizikuoja prarasti investicijas, talentus ir inovacijų tempą.

    Letta išvadas pateikė po šešių mėnesių darbo rengiant ES užsakytą ataskaitą apie bendrosios rinkos ateitį. Per šį laiką jis lankėsi dešimtyse miestų ir susitiko su šimtais verslo, mokslo ir politikos atstovų, siekdamas surinkti praktikų įžvalgas apie realias kliūtis.

    Kodėl 1993 metų receptas nebeveikia

    ES bendroji rinka pradėjo veikti 1993 metais ir rėmėsi keturiomis laisvėmis: laisvu prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimu. Tačiau Letta pabrėžia, kad ji buvo sukurta kitokiai geopolitinei ir ekonominei realybei, kai globalios konkurencijos mastas ir technologijų vaidmuo buvo nepalyginamai mažesni.

    Jo teigimu, didžiausią žalą Europos produktyvumui daro fragmentacija srityse, kurios vis dar netapo iki galo integruotos europiniu mastu. Tarp jų jis išskiria energetiką, telekomunikacijas ir finansines paslaugas, kur taisyklės, infrastruktūra ir rinkos standartai dažnai išlieka nacionaliniai.

    Skaldytos rinkos kaina: ryšiai, bankai, investicijos

    Letta atkreipia dėmesį į telekomunikacijų sektorių: Europoje veikia daugybė operatorių, kurie konkuruoja daugiausia nacionalinėse rinkose, todėl sunkiau pasiekti masto ekonomiją. Toks susiskaidymas, jo vertinimu, riboja investicijas į naujos kartos ryšius ir skaitmeninę infrastruktūrą, kuri yra būtina pramonei ir DI plėtrai.

    Ne mažiau svarbi problema – finansų rinkų suskaidymas. Kai kapitalas ir taupymas nepakankamai efektyviai nukreipiami į augančius verslus, ypač technologijų sektoriuje, europinės įmonės dažniau ieško finansavimo už ES ribų, o tai ilgainiui mažina regiono gebėjimą kurti pasaulinius lyderius.

    Sprendimai: 28-oji teisinė sistema ir 5-oji laisvė

    Vienu ambicingiausių siūlymų Letta įvardija vadinamąją 28-ąją teisinę sistemą – savotišką europinį teisinį „pagrindinį raktą“, kuris leistų įmonėms paprasčiau veikti keliose ES šalyse. Tai, jo teigimu, ypač padėtų mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios neturi resursų prisitaikyti prie 27 skirtingų taisyklių ir procedūrų.

    Taip pat Letta siūlo bendrosios rinkos logiką papildyti 5-ąja laisve, apimančia mokslinius tyrimus, inovacijas ir švietimą. Jo argumentas paprastas: jei Europa nori išlaikyti talentus ir startuolius, ji turi užtikrinti greitesnį žinių, duomenų ir technologijų judėjimą per sienas, kaip tai jau seniai veikia kitose didelėse ekonomikose.

    „Dabartinė bendroji rinka nebėra pakankama, nes ji buvo sukurta pasauliui, kurio jau nebėra“, – sakė Enrico Letta.

    Jo nuomone, tokios priemonės būtų svarbios ir žaliajai transformacijai finansuoti, nes vien viešųjų pinigų nepakaks. Letta ragina aktyviau telkti privačias lėšas per taupymo ir investicijų sąjungą, tačiau pripažįsta, kad susitarimas dėl perėjimo finansavimo išlieka politiškai jautrus.

  • Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai, susidarančios ir iš pradžių mažos, ir suirus didesniems plastiko gaminiams. Terminas moksle išpopuliarėjo po 2004 metais paskelbto tyrėjo Richardo Thompsono darbo, o pastarąjį dešimtmetį tema tapo viena aktyviausiai tiriamų taršos krypčių.

    Šios dalelės aptinkamos vandenynuose, dirvožemyje ir ore, todėl su jomis susiduria praktiškai visi. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausi klausimai šiandien sukasi ne apie tai, ar mikroplastikų yra, o kiek jų patenka į žmogaus organizmą ir kokios gali būti ilgalaikės pasekmės.

    Kas iš tiesų yra mikroplastikai?

    Mokslininkai dažniausiai skiria pirminius mikroplastikus, kurie gaminami tyčia pramonėje ar produktuose, ir antrinius, atsirandančius irimo metu, kai didesni plastiko daiktai skyla į vis smulkesnes dalis. Vis dažniau atskirai akcentuojamos ir tekstilės mikropluošto dalelės, atsipalaiduojančios dėvint ar skalbiant sintetinius audinius.

    Tekstilės mikropluoštas laikomas reikšmingu taršos šaltiniu dėl greitosios mados masto ir ribotų tekstilės perdirbimo apimčių. Dėl to mikroplastikų problema glaudžiai susijusi ne tik su pakuotėmis, bet ir su drabužių vartojimu bei atliekų tvarkymu.

    Poveikis gamtai: nuo jūros iki dirvos

    Vandenyje mikroplastikai gali būti praryti įvairių rūšių organizmų, o poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties. Tyrimai rodo, kad kai kurioms rūšims tai siejama su mechaniniu dirginimu, užsikimšimu, uždegiminėmis reakcijomis ir kitais biologiniais pokyčiais.

    Dirvožemyje plastiko dalelės gali keisti struktūrą, vandens sulaikymą ir mikroorganizmų bendrijas, o tai ilgainiui gali atsiliepti dirvos derlingumui ir augalų būklei. Vis dėlto ilgalaikes pasekmes įvertinti sudėtinga, nes tarša yra labai nevienalytė, o poveikis dažnai priklauso nuo vietos sąlygų.

    Ką žinome apie riziką žmogui?

    Didžiausias neapibrėžtumas išlieka vertinant, kaip mikroplastikai veikia žmogaus sveikatą realiomis, kasdienėmis sąlygomis. Tyrėjai sutaria, kad poveikio keliai yra keli: dalelės aptinkamos ore, ypač patalpų dulkėse, jos gali patekti su maistu ir vandeniu, o dalis taršos siejama ir su transportu, pavyzdžiui, nuo padangų dilimo.

    „Mikroplastikai yra ir kambaryje, kuriame dabar sėdite: jie ore, dulkėse, nuo drabužių ir pakuočių“, – sakė nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Tačiau vien to, kad dalelės aptinkamos aplinkoje ir žmogaus kasdienybėje, nepakanka tvirtoms išvadoms apie konkretų poveikį sveikatai. Šiuo metu trūksta vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų tiksliai susieti apibrėžtą mikroplastikų poveikio lygį su konkrečiomis ligomis, nors laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai kelia pagrįstų klausimų dėl uždegiminių ir imuninės sistemos pokyčių.

    Papildomas aspektas yra tai, kad plastikai gali pernešti ar išskirti chemines medžiagas, tarp jų ir PFAS grupės junginius, kurių dalis siejama su padidėjusia rizika sveikatai. Dėl šios priežasties mokslinė diskusija vis dažniau apima ne tik pačias daleles, bet ir jų cheminį „krūvį“ bei sąveiką su kitais teršalais.

    Kaip realiai sumažinti poveikį?

    Specialistai skiria dvi kryptis: sisteminius sprendimus ir kasdienius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią efektą duoda mažesnė plastiko gamyba, griežtesnis reguliavimas, geresnis atliekų surinkimas ir perdirbimas, nes tarša susidaro visoje grandinėje nuo gamybos iki atliekų.

    Kasdieniame gyvenime siūloma palaipsniui mažinti vienkartinių plastiko gaminių naudojimą, rinktis ilgaamžes alternatyvas, o maisto ir gėrimų atveju dažniau teikti pirmenybę stiklui ar metalui. Taip pat verta atkreipti dėmesį į patalpų dulkes ir vėdinimą, nes dalis mikroplastikų patenka būtent per orą.

    „Ilgainiui svarbiausia yra kolektyvinis veiksmas ir spaudimas sprendimų priėmėjams, o trumpuoju laikotarpiu padeda paprasti pasirinkimai namuose“, – sakė Heather Leslie.

    Kodėl ši tema niekur nedings?

    Mokslininkai pabrėžia, kad plastiko tarša yra ilgalaikė, nes plastikas aplinkoje suyra lėtai, o jau išmestos atliekos dar ilgai skaidysis į smulkesnes daleles. Net ir sumažinus gamybą, anksčiau pagamintas plastikas aplinkoje išliks dešimtmečius, todėl mikroplastikų kiekiai trumpuoju laikotarpiu savaime nemažės.

    Vis dėlto per pastaruosius metus sparčiai tobulėja mikroplastikų aptikimo metodai, rizikos vertinimo modeliai ir taršos stebėsena, o tai leidžia tiksliau nustatyti šaltinius ir veiksmingiausias prevencijos priemones. Ekspertai tikisi, kad augant duomenų kiekiui, visuomenės sveikatos rekomendacijos taps konkretesnės, o reguliavimas labiau orientuosis į didžiausią taršą generuojančias sritis.

  • Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Rinka auga, klausimų daugėja

    Grožio industrija pastaraisiais metais sparčiai auga, o socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariami ne tik produktų pažadai, bet ir jų sudėtis. Dalis kremų, šveitiklių ar makiažo priemonių vis dar gali turėti mikroplastikų, nors ES jau ėmėsi ribojimų.

    Mikroplastikai – tai smulkios plastiko dalelės, kurios gali patekti į aplinką, o galimas poveikis sveikatai tebėra aktyviai tiriamas. Diskusijose pabrėžiama, kad svarbu atskirti netyčinį plastiko patekimą nuo sąmoningai į gaminius dedamų polimerų.

    Kas iš tiesų slepiasi sudėtyje?

    Mikroplastikų galima aptikti tiek nuplaunamuose produktuose, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, tiek nenunuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpų dažai. Kosmetikoje jie naudojami dėl skirtingų savybių: suteikti glotnumą, tekstūrą ar blizgesį.

    Aplinkos chemikai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai stiprina ne vien plastiko dalelės, bet ir priedai. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių bei kitų medžiagų, kurios didina riziką aplinkai ir gali kelti papildomų klausimų dėl ilgalaikio poveikio žmogui.

    Tarp dažniau minimų grupių yra ir PFAS, vadinamosios itin patvarios sintetinės cheminės medžiagos. Jos siejamos su aplinkos tarša dėl ilgo irimo, todėl ES kontekste vis garsiau kalbama apie platesnį tokių medžiagų reguliavimą.

    Kodėl mikroplastikai dar neišnyko?

    ES mikroplastikų ribojimai įtvirtinti Europos Komisijos 2023 metais priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką. Dokumente numatyti ribojimai ir kitoms produktų grupėms, pavyzdžiui, plovikliams ar trąšoms, jei mikroplastikai į jas dedami tyčia.

    Tačiau kosmetikos atveju taikomi pereinamieji laikotarpiai, todėl dalis gaminių dar kurį laiką gali likti prekyboje. Pagal nustatytą tvarką nuplaunami asmens priežiūros produktai turėtų būti palaipsniui išimti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenunuplaunama kosmetika – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o kai kurios makiažo priemonės – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Svarbu tai, kad pereinamieji terminai daugiausia susiję su pateikimu į rinką, o ne momentiniu visų atsargų dingimu. Tai reiškia, kad įmonės gali dar kurį laiką parduoti anksčiau pagamintas partijas, todėl vartotojai mikroplastikų kosmetikoje gali aptikti ir po ribojimų įsigaliojimo.

    Kokios alternatyvos ir ką gali vartotojai?

    Ekspertai pabrėžia, kad mikroplastikus įmanoma pakeisti alternatyviomis medžiagomis, pavyzdžiui, biologiškai skaidomomis dalelėmis iš augalinės kilmės žaliavų. Kaip vienas pavyzdžių minimos ryžių lukštų pagrindu išgaunamos dalelės, galinčios atlikti panašią funkciją kaip mikroplastikai.

    Vartotojams patariama atidžiau skaityti sudėtį ir stebėti, kaip gamintojai keičia formules artėjant pereinamųjų laikotarpių pabaigai. Reguliavimas ES mastu laikomas precedentu, kuris gali turėti įtakos ir kitų patvarių cheminių medžiagų griežtesniam vertinimui ateityje.

  • Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Vandenynuose daug kas nematoma plika akimi, tačiau viena ryškiausių šiuolaikinių problemų yra mikroplastikai. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į jūras ir vandenynus patenka apie 52 mln. tonų plastiko atliekų, kurios ilgainiui suyra į trilijonus smulkių dalelių.

    Mikroplastikai – tai mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, randamos tiek vandens paviršiuje, tiek gelmėse. Jos gali būti skirtingų formų ir spalvų, todėl stebėjimas ir tikslus kiekybinis įvertinimas mokslininkams išlieka sudėtinga užduotis.

    Ieškodami atsakymų, kaip mikroplastikai patenka į jūrą ir kuo jie pavojingi, „Euronews Tech Talks“ lankėsi Flandrijos jūrų institute VLIZ Ostendėje, Belgijos pakrantėje. Čia tyrėjų komanda renka Šiaurės jūros mėginius ir vertina taršos mastą bei poveikį ekosistemoms.

    Kaip plastikas virsta mikroplastiku

    Mikroplastikų šaltiniai paprastai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai – tai pramonėje gaminamos mažos plastiko granulės ar mikrodalelės, kurios į aplinką gali patekti dėl praradimų gamybos grandinėje ar netvarkingo tvarkymo.

    Antriniai mikroplastikai susidaro iriantis didesnėms plastiko atliekoms: pakuotėms, vienkartiniams gaminiams, žvejybos įrankių fragmentams. Bangos, vėjas ir saulės ultravioletiniai spinduliai plastiko paviršių ardo, todėl dalelės smulkėja ir lengviau pasklinda.

    VLIZ vyresnioji tyrėja Ana Catarino pabrėžia, kad taršos dinamika susijusi ir su klimato kaita, nes šilumos bangos, temperatūros svyravimai bei intensyvesnė saulės spinduliuotė gali spartinti plastiko irimą pakrantėse. Tai reiškia, kad net seniai į aplinką patekusios atliekos gali tapti nuolatiniu mikroplastikų šaltiniu.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų, didesnę ultravioletinę spinduliuotę ir karščio bangas, plastikai pakrantėse gali irti greičiau“, – sakė A. Catarino.

    Kaip laboratorijos aptinka daleles

    Mikroplastikus aptikti sunku dėl jų dydžio ir formų įvairovės, be to, dalis dalelių vizualiai primena organines medžiagas. VLIZ podoktorantūros tyrėja Nelle Meyers su komanda kūrė pusiau automatizuotą metodą, kuris pagreitina dalelių atpažinimą.

    Tyrimas pradedamas nuo mėginio paėmimo specialiu tinklu, po to mėginys išvalomas nuo organinių priemaišų. Tuomet jis dažomas dažikliu „Nile Red“ ir tiriamas fluorescenciniu mikroskopu, o gauti vaizdai analizuojami programomis, kurios įvertina, ar dalelė yra plastikas ir kokiai grupei ji gali priklausyti.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad viskas vyktų greičiau. Parašėme kodą, todėl įkėlus nuotrauką vaizdo analizė atliekama automatiškai“, – sakė N. Meyers.

    Pasak tyrėjų, fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra palyginti įprasti, todėl metodas gali būti pritaikomas plačiau. Vis dėlto jis turi ribojimų: ne visada pateikia išsamią informaciją apie tikslią dalelių cheminę sudėtį ir gali patikimiau atpažinti tik dalį polimerų.

    Kuo mikroplastikai pavojingi ekosistemoms

    Kaip ir didesnes plastiko šiukšles, mikroplastikus gali praryti jūrų gyvūnai, o mažiausios dalelės pasiekia planktoną ir kitus smulkius organizmus. Tai svarbu todėl, kad planktonas yra jūrų maisto grandinių pagrindas, tad poveikis gali persiduoti aukštesniems mitybos lygmenims.

    Mokslininkai aiškina, kad dalelės gali dirginti virškinimo sistemą, užkimšti žarnyną, mažinti maisto įsisavinimą ir energijos atsargas. Dėl to organizmams sunkiau augti ir daugintis, o ilgainiui tai gali keisti populiacijų struktūrą ir visos ekosistemos stabilumą.

    „Mikroplastikai gali užkimšti skrandį ir žarnyną, todėl organizmai negauna maistinių medžiagų. Tai kelia nerimą, nes jie gali nebesidauginti, o jų populiacija silpnės“, – sakė A. Catarino.

    Tyrėjai pabrėžia ir dar vieną aspektą: mikroplastikų poveikis dažnai vertinamas kartu su kitais stresoriais, tokiais kaip kylanti jūros temperatūra ar vandenyno rūgštėjimas. Net jei vien mikroplastikų dozė nėra mirtina, bendras kelių veiksnių poveikis gali būti stipresnis ir labiau nenuspėjamas.

  • Andrew Yangas meta iššūkį JAV rinkimams: balsuoti telefonu jau netrukus, bet kyla rimtų klausimų

    Andrew Yangas meta iššūkį JAV rinkimams: balsuoti telefonu jau netrukus, bet kyla rimtų klausimų

    Ar JAV balsuos telefonu?

    Išmaniųjų telefonų vaidmuo kasdienybėje auga, tačiau vienas jautriausių procesų – balsavimas rinkimuose – daugelyje šalių vis dar vyksta tradiciškai. JAV verslininkas ir buvęs kandidatas į prezidentus Andrew Yangas teigia, kad tai gali pasikeisti greičiau, nei daugelis tikisi.

    Interviu apie technologijų ateitį Yangas prognozavo, kad per artimiausius aštuonerius metus JAV rinkėjai turės galimybę balsuoti išmaniaisiais telefonais. Jo teigimu, tai būtų ne privalomas, o papildomas būdas šalia balsavimo apylinkėse ar paštu.

    Kaip tai galėtų veikti?

    Pasak Yango, modelis galėtų būti mišrus: žmogus pasirinktų, ar balsuoti fiziškai, ar skaitmeniniu būdu. Tokiu atveju mobilus balsas būtų apdorojamas taip, kad rinkimų administravimui liktų patikrinamas pėdsakas.

    Jis rėmėsi JAV nevyriausybinių iniciatyvų bandymais, kuriuose numatomas ir popierinis atsarginis patvirtinimas, kai skaitmeninis biuletenis pasiekia rinkimų institucijas. Tai, anot jo, suteiktų papildomą tikrinimo sluoksnį ir mažintų ginčų dėl rezultatų riziką.

    Pažadai ir baimės

    Diskusijos dėl elektroninio balsavimo vyksta ne vien JAV. Po to, kai Estija 2005 metais pirmoji pasaulyje įdiegė internetinį balsavimą savivaldos rinkimuose, tema tapo nuolatiniu technologijų ir demokratijos ginčų objektu.

    Kritikai dažniausiai akcentuoja privatumo, balsavimo slaptumo ir kibernetinio saugumo rizikas: nuo galimo duomenų perėmimo iki sudėtingai aptinkamų pažeidžiamumų. Taip pat keliami klausimai dėl rinkėjo aplinkos kontrolės, nes balsuojant namuose sunkiau užtikrinti, kad sprendimas priimtas be spaudimo.

    Tuo metu šalininkai pabrėžia kitą pusę: patogesnis balsavimas gali didinti rinkėjų aktyvumą, ypač tarp jaunų, dažnai persikeliančių ar dėl darbo grafiko ribojamų žmonių. Yangas laikosi būtent šios pozicijos ir sako, kad technologijos pagaliau galėtų prisidėti prie demokratijos stiprinimo, o ne tik prie visuomenės susipriešinimo.

    „Išmanieji telefonai demokratijos veikimui dažnai buvo labiau minusas, todėl laikas, kad jie padarytų ką nors gero“, – sakė Andrew Yangas.

    Kodėl tai gali pakeisti JAV politiką?

    Yangas teigia, kad patogesnis balsavimas ypač paveiktų pirminius rinkimus, kuriuose tradiciškai dalyvauja mažesnė rinkėjų dalis. Jo argumentas paprastas: kai kandidatus realiai išrenka palyginti siauras elektoratas, į viršų dažniau prasimuša labiausiai mobilizuojantys, o ne plačiausiai priimtini politikai.

    Jis taip pat sieja mobilų balsavimą su mažesne poliarizacija ir didesne erdve alternatyvoms šalia dviejų dominuojančių partijų. Yangas, vienas Forward Party įkūrėjų, tvirtina, kad platesnis dalyvavimas galėtų paskatinti JAV politinę sistemą tapti labiau atstovaujančia skirtingoms visuomenės grupėms.

    Kartu jis perspėja, kad be struktūrinių pokyčių ir didesnio piliečių įsitraukimo socialinė bei ekonominė nelygybė gali tik gilėti. Jo vertinimu, visuomenė pernelyg dažnai ieško vieno gelbėtojo ar kaltininko, kai iš tiesų sprendimų reikia pačioje sistemoje.

    „Mes ieškome herojaus ar piktadario, kuris viską pakeistų, bet iš tikrųjų reikia keisti pačią sistemą“, – sakė Andrew Yangas.

    Nors Yango vizija skamba ambicingai, praktinis įgyvendinimas priklausytų nuo dviejų dalykų: technologinio patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo. Būtent pastarasis JAV rinkimų kontekste dažnai tampa lemiamu barjeru, todėl mobilus balsavimas greičiausiai pirmiausia būtų diegiamas etapais ir ribotu mastu.