CP v2

Blog

  • Pomidorai gali saugoti širdį: su kuo juos valgyti, kad likopeno pasisavintumėte daugiau

    Pomidorai – vienas dažniausiai valgomų produktų, tačiau jų nauda širdžiai priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir nuo paruošimo. Juose esantis likopenas yra stiprus antioksidantas, siejamas su mažesne oksidacinio streso ir uždegiminių procesų rizika, kurie svarbūs aterosklerozės vystymuisi.

    Likopenas pomidorams suteikia raudoną spalvą, todėl jo daugiausia būna prinokusiuose raudonuose pomidoruose, o geltonuose ar žalsvuose jo gerokai mažiau. Pomidorai taip pat yra kalio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei ir širdies ritmui.

    Norint iš pomidorų gauti daugiau likopeno, svarbu jų struktūra. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti pomidorai dažniausiai leidžia organizmui lengviau pasisavinti šį junginį, todėl tyrės, padažai ir sultys gali būti pranašesni už stambiai pjaustytus gabalėlius.

    Dar vienas veiksnys – šiluminis apdorojimas. Kaitinimas padeda likopenui tapti labiau biologiškai prieinamam, todėl lengvai troškinti pomidorai, pomidorų sriubos ar naminis padažas gali būti ypač tinkamas pasirinkimas. Tiesa, vitaminas C yra jautrus karščiui, tad jei pomidorus renkatės būtent dėl šio vitamino, naudingiau juos valgyti žalius.

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl praktinis triukas paprastas: pomidorų patiekalą verta derinti su riebalų šaltiniu. Į padažą ar troškinį įpilta šaukštas alyvuogių ar kito augalinio aliejaus gali padėti geriau pasisavinti likopeną, o kartu papildo racioną širdžiai palankiais nesočiaisiais riebalais.

    Pomidorams taip pat tinka produktai, kurie papildo antioksidantų spektrą. Riešutai, sėklos ar jų aliejai suteikia vitamino E, kuris mityboje veikia kaip antioksidantas ir gali prisidėti prie bendros apsaugos nuo oksidacijos procesų.

    Kasdieniuose patiekaluose verta rinktis ir klasikinius derinius, kuriuos lengva pritaikyti lietuviškoje virtuvėje. Pomidorų padažas su česnaku ir svogūnais, daržovių troškinys su pomidorais ar pomidorai su riebesne žuvimi gali būti ne tik skanu, bet ir palanku širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas neišsprendžia visų problemų. Didžiausią poveikį širdies sveikatai paprastai duoda bendras mitybos modelis, pakankamas skaidulų kiekis, mažiau druskos, daugiau daržovių, ankštinių ir žuvies, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas.

  • 4 kartus daugiau vitamino C nei apelsine: šis vaisius iš „Biedronka“ stebina nauda

    Gvajava – egzotiškas, intensyviai kvepiantis vaisius, vis dažniau pasirodantis ir Europos parduotuvių lentynose. Jis vertinamas dėl didelės vitamino C koncentracijos, skaidulų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, siejamų su imuniteto ir odos būklės palaikymu.

    USDA duomenimis, 100 gramų gvajavos gali būti apie 228 miligramai vitamino C, kai apelsine tokio paties kiekio paprastai būna apie 50 miligramų. Dėl to gvajava dažnai minima kaip vienas vitamino C gausiausių vaisių, nors tikslūs kiekiai gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sunokimo.

    Vitaminas C svarbus kolageno sintezei, todėl mityboje jo pakankamumas siejamas su normalia odos, kraujagyslių ir dantenų funkcija. Jis taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau svarbus ir skaidulų kiekis, dėl kurio gvajava gali būti sotesnis užkandis. Skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos, o subalansuotoje mityboje padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje.

    Šis vaisius taip pat aprūpina kaliu, kuris svarbus normaliai širdies ir nervų sistemos veiklai. Gvajavoje randama ir kitų antioksidantų, tokių kaip likopenas, beta karotenas, polifenoliai bei flavonoidai, tačiau jų kiekiai skiriasi pagal veislę ir laikymo sąlygas.

    Virtuvėje gvajava universali: ją galima valgyti žalią, supjaustyti gabalėliais ir dėti į jogurtą, košę, vaisių salotas ar glotnučius. Kai kuriose virtuvėse ji naudojama ir pikantiškuose patiekaluose, pavyzdžiui, kaip priedas prie padažų, nes saldžiarūgštis skonis padeda subalansuoti riebesnius produktus.

    Renkantis gvajavą verta atkreipti dėmesį į aromatą ir sunokimą: prinokęs vaisius paprastai kvepia saldžiai ir egzotiškai, o minkštimas būna švelnesnis. Kaip ir su kitais vaisiais, svarbiausia yra bendras mitybos kontekstas: gvajava gali praturtinti racioną, tačiau nepakeičia įvairios mitybos ir sveiko gyvenimo būdo.

  • Testamentas dar ne viskas: kas gali reikalauti privalomosios dalies ir kokios sumos gresia?

    Testamentas dar ne viskas: kas gali reikalauti privalomosios dalies ir kokios sumos gresia?

    Testamentas leidžia žmogui aiškiai nurodyti, kam po mirties atiteks būstas, santaupos ar kitas turtas. Tačiau net ir aiškiai surašyta paskutinė valia ne visada užkerta kelią artimųjų pretenzijoms, nes įstatymai numato privalomąją palikimo dalį tam tikriems šeimos nariams.

    Privalomoji dalis nėra testamentą panaikinantis mechanizmas: asmuo, kuris paskirtas paveldėtoju, paprastai išlieka paveldėtoju. Vis dėlto jis gali būti įpareigotas išmokėti piniginę kompensaciją tiems artimiesiems, kurie pagal įstatymą turėtų teisę paveldėti, jei testamento nebūtų.

    Teisę į privalomąją dalį paprastai turi palikėjo vaikai ir kiti palikuonys, sutuoktinis, o tam tikrais atvejais ir tėvai. Esminė sąlyga ta pati: žmogus turi priklausyti įstatyminių įpėdinių ratui, kuris būtų paveldėjęs nesant testamento.

    Tuo pačiu tai nereiškia, kad bet kuris giminaitis gali reikalauti kompensacijos. Broliai, seserys, sugyventiniai, jei santuoka nebuvo įregistruota, ar buvę sutuoktiniai tokios teisės paprastai neturi, nes jie nebūtų pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą.

    Kaip apskaičiuojama privalomoji dalis?

    Privalomosios dalies dydis siejamas su tuo, kokia palikimo dalis žmogui būtų atitekusi paveldint pagal įstatymą. Praktikoje tai reiškia, kad pirmiausia nustatoma, kas ir kokiomis dalimis paveldėtų be testamento, o tada nuo šios „įstatyminės“ dalies skaičiuojama privalomoji dalis.

    Daugeliu atvejų privalomoji dalis sudaro pusę to, kas priklausytų pagal įstatymą. Kai įpėdinis yra nepilnametis arba dėl sveikatos būklės pripažįstamas nedarbingu, privalomoji dalis gali būti didesnė ir siekti du trečdalius įstatyminės dalies.

    Pavyzdžiui, jei palikėjas palieka sutuoktinį ir du pilnamečius vaikus, bet testamentu visą turtą paskiria trečiajam asmeniui, artimieji gali turėti teisę į piniginę kompensaciją. Jei turto vertė būtų apie 140 000 eurų, kiekvienam iš trijų įpėdinių pagal įstatymą tektų po maždaug 46 667 eurus, o privalomoji dalis galėtų siekti apie 23 333 eurus kiekvienam.

    Kodėl ginčai dažniausi dėl būsto?

    Daugiausia konfliktų kyla tada, kai didžiąją palikimo dalį sudaro nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, butas ar namas. Paskirtas paveldėtojas gali paveldėti būstą, bet neturėti pakankamai lėšų išmokėti privalomąsias dalis kitiems artimiesiems.

    Tokiose situacijose reali išeitis dažnai būna derybos dėl taikaus susitarimo, mokėjimas dalimis, paskola arba būsto pardavimas. Teismas, spręsdamas ginčą, paprastai vertina abiejų pusių interesus ir gali leisti atidėti mokėjimą ar jį išdėstyti per ilgesnį laiką.

    Ką dar svarbu žinoti apie palikimo vertę?

    Dažna klaida manyti, kad privalomoji dalis skaičiuojama tik nuo to turto, kuris liko palikėjo mirties dieną. Vertinant palikimo masę, prie jos tam tikrais atvejais gali būti pridedamos ir anksčiau dovanotos vertės, ypač jei dovanos buvo reikšmingos ir galėjo paveikti artimųjų teises.

    Taip pat svarbu suprasti, kad vien artimojo nepaminėjimas testamente paprastai nėra prilyginamas jo teisės atėmimui. Jei palikėjas siekia teisėtai apriboti privalomąją dalį, tam reikalingi įstatyme numatyti pagrindai ir aiškus jų nurodymas testamente.

    Reikšmę turi ir terminai: reikalavimai dėl privalomosios dalies nėra neriboti laike, todėl delsti gali būti rizikinga. Dėl konkrečių situacijų įtakos turi ir palikimo priėmimo veiksmai, turto vertinimas, skolos bei anksčiau sudaryti sandoriai, todėl dažnai prireikia notaro ar teisininko konsultacijos.

  • Pamirškite cukrų: žiupsnelis šio produkto gali akimirksniu „sutaisyti“ rūgščią pomidorinę

    Pamirškite cukrų: žiupsnelis šio produkto gali akimirksniu „sutaisyti“ rūgščią pomidorinę

    Pomidorų sriuba, padažai ar troškiniai kartais nuvilia vienu dalyku – nemalonia rūgštele. Ji gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar naudojate šviežius pomidorus, konservuotus, trintus, pasatą ar koncentratą.

    Dažnas įpratęs problemą spręsti cukrumi: jis prislopina rūgštumą, bet kartu įneša saldumo, kuris ne visada dera. Be to, perdozavus patiekalas gali tapti nebe pomidoriškas, o tiesiog saldokas.

    Kas iš tikrųjų mažina rūgštumą?

    Kulinarijoje rūgštus skonis dažniausiai siejamas su organinėmis rūgštimis, kurių pomidoruose netrūksta. Kai norisi sumažinti rūgštumą nepaverčiant patiekalo saldžiu, dažnai pasirenkamas kitas kelias – rūgšties neutralizavimas.

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra maistinė soda. Ji reaguoja su rūgštimis, todėl rūgštumo pojūtis sumažėja, o skonis tampa švelnesnis ir labiau subalansuotas.

    Kaip naudoti, kad nepersistengtumėte?

    Sodą verta dėti labai mažais kiekiais, geriausia po žiupsnelį, ir kaskart paragauti. Taip lengviau sustoti laiku ir neperžengti ribos, kai skonis tampa blankus.

    Dar viena priežastis neskubėti – vykstant reakcijai gali susidaryti putų, o patiekalas gali staigiau sukilti ir imti bėgti per puodo kraštus. Todėl sodą geriau berti iš lėto, nuolat maišant.

    Kada verta rinktis kitus būdus?

    Jei rūgštumas nedidelis, kartais pakanka ilgiau patroškinti ar pavirti, kad skonis natūraliai suapvalėtų. Taip pat padeda riebalai, pavyzdžiui, šlakelis grietinėlės ar gabalėlis sviesto, nes jie sušvelnina bendrą skonio pojūtį.

    Vis dėlto, kai rūgštumas akivaizdžiai per stiprus, maistinė soda dažnai suveikia greičiausiai. Svarbiausia taisyklė paprasta: dėkite minimaliai ir sustokite tada, kai skonis tampa malonus.

  • Be gliuteno ir lengvai virškinama: tapioka užkariauja parduotuves – ką iš jos pasigaminti?

    Be gliuteno ir lengvai virškinama: tapioka užkariauja parduotuves – ką iš jos pasigaminti?

    Tapioka dar visai neseniai daugeliui siejosi su burbuline arbata ir egzotiškais desertais, tačiau dabar vis dažniau atsiranda ir kasdieniuose pirkinių krepšeliuose. Šis produktas ypač domina žmones, kurie vengia gliuteno arba ieško lengvai virškinamų, neutralaus skonio ingredientų.

    Tapioka yra krakmolas, išgaunamas iš manioko šakniagumbio, kuris plačiai auginamas Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Daugelyje regionų maniokas kasdienėje mityboje atlieka panašų vaidmenį kaip bulvės Europoje, nes yra svarbus angliavandenių šaltinis.

    Lietuvoje paties manioko šakniagumbio rasti sudėtinga, bet manioko produktų pasirinkimas auga. Dažniausiai parduotuvėse sutinkama tapioka būna miltų, dribsnių arba vadinamųjų perliukų pavidalu, kurie ir naudojami burbulinėje arbatoje.

    Kas svarbu dėl sudėties?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl tapioka populiarėja, yra tai, kad ji natūraliai neturi gliuteno. Dėl to ji tinka sergantiesiems celiakija ar turintiems gliuteno netoleravimą, taip pat tiems, kurie tiesiog siekia mažinti gliuteno kiekį mityboje.

    Dar vienas dažnai minimas privalumas – lengvas virškinamumas, nes tapioka beveik neturi skaidulų ir pasižymi švelnia tekstūra. Dėl to ji neretai pasirenkama, kai norisi tausojančio maisto, pavyzdžiui, po ligos ar esant jautresnei virškinimo sistemai.

    Vis dėlto tapioka nėra maistinių medžiagų „superžvaigždė“ – joje vyrauja angliavandeniai, o baltymų, skaidulų bei kai kurių vitaminų ir mineralų kiekiai paprastai nėra dideli. Dėl šios priežasties mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad svarbu ją derinti su maistingais produktais, pavyzdžiui, pieno produktais, ankštiniais, riešutais ar vaisiais.

    Kaip ją naudoti virtuvėje?

    Tapiokos miltai ar krakmolas dažnai pasitelkiami kaip natūralus tirštiklis sriuboms, padažams ir kremams. Neutralus skonis leidžia juos naudoti tiek saldiems, tiek sūriems patiekalams, o tinkamai paruošta masė suteikia švelnią, vientisą konsistenciją.

    Populiarūs ir tapiokos perliukai: išvirti jie tampa minkšti ir šiek tiek elastingi, todėl tinka desertams. Iš jų gaminami pudingai, vaisiniai desertai, lengvi kremai, o klasikinis pasirinkimas išlieka burbulinė arbata, kur perliukai derinami su arbata, pienu ar vaisių priedais.

    Pastaraisiais metais tapioka vis dažniau pristatoma kaip universalus ingredientas, leidžiantis atkartoti kai kurių patiekalų tekstūrą be kvietinių miltų. Dėl to ji tampa patogi alternatyva namuose gaminant be gliuteno pritaikytus kepinius ar desertus.

  • Žili plaukai vasarą geltonuoja? Šie 7 įpročiai padės išlaikyti šaltą sidabrinį atspalvį

    Žili plaukai vasarą geltonuoja? Šie 7 įpročiai padės išlaikyti šaltą sidabrinį atspalvį

    Kodėl žili plaukai vasarą keičia spalvą?

    Žili plaukai neturi melanino – natūralaus pigmento, kuris suteikia spalvą ir iš dalies saugo nuo aplinkos poveikio. Dėl to žili plaukai paprastai yra porėtesni, greičiau sausėja ir lengviau „prisirenka“ apnašų, kurios vizualiai suteikia gelsvą atspalvį.

    Vasarą geltonavimą dažniausiai išprovokuoja ultravioletiniai spinduliai: saulė oksiduoja plauko paviršiuje esančius baltymus ir keičia atspalvio švarumą. Prie to prisideda ir ore esantys teršalai bei dūmai, kurie nusėda ant plauko ir pamažu „užgesina“ sidabrinį efektą.

    Svarbi ir vandens kokybė. Kietas vanduo, kuriame daugiau mineralų, gali palikti apnašą, o baseino chloras ir jūros druska papildomai sausina plauką, todėl jis tampa dar imlesnis spalvos pakitimams.

    Kas iš tiesų padeda: violetinis šampūnas ir UV apsauga

    Patikimiausias būdas neutralizuoti gelsvus tonus – violetinis šampūnas. Jo pigmentai veikia spalvų priešpriešos principu, todėl geltonus atspalvius „atšaldo“ ir vizualiai grąžina žiliems plaukams švaresnį, sidabrinį toną.

    Vis dėlto jo nereikėtų naudoti kasdien. Daugeliui pakanka 1–2 kartų per savaitę, o palaikius ant plaukų apie 2–3 minutes ir kruopščiai išskalavus galima išgauti švelnų, natūralų rezultatą be violetinio „perdėjimo“ ir be papildomo išsausėjimo.

    Ne mažiau svarbi apsauga nuo saulės. Jei oda tepama priemonėmis su filtrais, plaukams verta rinktis galvos apdangalą arba purškiamas priemones su UV filtrais, kurios sudaro lengvą apsauginį sluoksnį ir mažina drėgmės praradimą.

    Plaukimas baseine ir jūroje: lemiamas yra vienas įprotis

    Po maudynių baseine ar jūroje nereikėtų palikti plaukų džiūti su chloru ar druska. Kuo greičiau perliejus plaukus švariu, drungnu vandeniu sumažėja rizika, kad likučiai įsigers į plauką ir paskatins sausėjimą bei gelsvumą.

    Praktinis triukas – prieš lipant į vandenį suvilgyti plaukus švariu vandeniu. Tuomet plaukas „prisigeria“ mažiau chloruoto ar sūraus vandens, o po grįžimo namo verta plaukus išplauti švelniu šampūnu ir naudoti drėkinančią kaukę ar kondicionierių.

    Žili plaukai dažnai būna sausesni, todėl vasarą jiems ypač svarbus reguliarus drėkinimas. Glotnesnis plauko paviršius geriau atspindi šviesą, tad spalva atrodo skaidresnė ir sidabrinė, o ne gelsvai matinė.

    Namų būdas su gencijonu: atsargiai su koncentracija

    Jei po ranka nėra violetinio šampūno, kai kurie renkasi seną namų metodą su gencijonu, kuris taip pat suteikia violetinio pigmento. Dažniausiai į maždaug 2 litrus drungno vandens įlašinami 2–3 lašai 1 proc. tirpalo, o švarūs plaukai trumpai perliejami ar panardinami.

    Čia svarbiausia nepersistengti: per stiprus tirpalas gali nudažyti plaukus violetiniu atspalviu. Po tokios procedūros plaukai neretai jaučiasi sausesni, todėl praverčia drėkinantis kondicionierius arba nenuplaunama priemonė, kuri užrakina drėgmę.

    Jei žilų plaukų atspalvis keičiasi nuolat, verta įvertinti ir naudojamas formavimo priemones. Sunkesni aliejai ar silikonių gausios priemonės gali kauptis ant plauko, todėl šaltas atspalvis atrodo tamsesnis ir labiau linkęs geltonuoti.

  • Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Krokuva nėra miestas, garsėjantis dideliu vandens telkinių skaičiumi, tačiau per karščio bangas čia netrūksta vietų, kur galima realiai atsikvėpti. Gyventojai ir turistai dažniausiai renkasi tris skirtingus scenarijus: maudynes miesto ribose, poilsį prie telkinio netoli centro arba vėsą po žeme.

    Tokios kryptys ypač aktualios vasaromis, kai karščiai tampa vis dažnesni, o didmiesčiuose stiprėja vadinamasis miesto šilumos salos efektas. Dėl jo tankiai užstatytose vietose temperatūra gali būti juntamai aukštesnė nei užmiestyje, todėl pavėsis ir vanduo tampa ne vien komfortu, bet ir saugumo klausimu.

    Bagry: miesto ežeras karščiams

    Viena populiariausių vietų atsigaivinti Krokuvoje – Bagry telkinys Płaszów rajone. Jis susiformavo užliejus buvusius žvyro karjerus, todėl dabar tai vienas didesnių vandens telkinių miesto ribose, vasarą pritraukiantis minias.

    Vietos istorija turi ir tamsesnį sluoksnį: teritorija buvo susijusi su priverstiniu darbu Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau karjerai pamažu virto ežeru. Pasakojama, kad dugne iki šiol gali būti išlikusios dalies senosios infrastruktūros liekanos, užlietos vandeniu.

    Šiandien Bagry vertinamas ne tik dėl maudynių, bet ir dėl gamtos. Pakrantėse auga nendrynai, kurie sudaro sąlygas vandens paukščiams, o telkinyje aptinkama įvairi vandens gyvūnija, įskaitant varliagyvius ir žuvis.

    Vasaros sezonu veikia nemokama prižiūrima maudykla, yra prieplaukos ir vandens pramogų infrastruktūra, o norintys ramesnio poilsio dažnai renkasi laukines pakrantes. Tai viena praktiškiausių krypčių, kai norisi vandens ir žalumos neišvykstant iš miesto.

    Kryspinów: greita išvyka į paplūdimį

    Kita populiari išeitis nuo kaitros – Kryspinów, esantis netoli Krokuvos, Liszki savivaldybės teritorijoje. Čia esantis telkinys dažnai vadinamas Zalew Na Piaskach, o vieta vertinama kaip greitas pasirinkimas, kai norisi paplūdimio atmosferos.

    Sezono metu paprastai nustatomos konkrečios teritorijos darbo valandos, o prižiūrimos maudynės dažniausiai organizuojamos vasaros mėnesiais, esant tinkamoms oro sąlygoms. Prieš vykstant verta pasitikrinti aktualią informaciją vietoje, nes tvarka gali kisti priklausomai nuo sezono ir orų.

    Ši kryptis patogi ir tiems, kurie nori derinti vandenį su pasivaikščiojimu gamtoje. Netoliese esantis Bielańsko–Tyniecki kraštovaizdžio parkas suteikia galimybę trumpam pabėgti nuo įkaitusio smėlio ir rinktis pavėsį miško takais.

    Vėsa po žeme: Rinkos aikštės požemiai

    Trečias, visiškai kitoks būdas atsikvėpti nuo kaitros – apsilankymas Krokuvos pagrindinės Rinkos aikštės požemiuose, kurie priklauso miesto istorijos muziejinei erdvei. Požeminės ekspozicijos užima didelę teritoriją, o archeologinė dalis sudaro reikšmingą jos plotą.

    Požemiuose galima pamatyti nuolatinę ir laikiną ekspozicijas, o lankymas dažnai prilyginamas kelionei į viduramžių miestą. Multimedijos, garsai ir rekonstrukcijos padeda įsivaizduoti prekybinio miesto kasdienybę, o dalis objektų pateikiami taip, kad būtų lengviau suvokti jų erdvinį kontekstą.

    Toks pasirinkimas ypač tinka pačiomis karščiausiomis valandomis, kai norisi ne saulės, o pastovios, malonesnės temperatūros. Be to, Krokuvoje gausu ir kitų muziejų, tad kultūrinė pertrauka nuo karščio gali tapti visos dienos planu.

    Svarbiausia per karščius nepamiršti ir bazinių taisyklių: gerti pakankamai vandens, riboti fizinį krūvį vidurdienį ir rinktis pavėsį, kai temperatūra kyla aukščiausiai. O Krokuvoje tam yra ne vienas aiškus maršrutas – nuo ežero iki požemių.

  • Per karščius ledinis vanduo gali pakenkti: gydytojai paaiškino, ką rinktis vietoj jo

    Per karščius ledinis vanduo gali pakenkti: gydytojai paaiškino, ką rinktis vietoj jo

    Karštą dieną stiklinė ledinio vandens atrodo greičiausias būdas atsigaivinti, tačiau medikai primena, kad toks pasirinkimas ne visada naudingas. Kai oro temperatūra perkopia 30 laipsnių, organizmui dažnai geriau tinka kambario temperatūros arba tik lengvai atvėsintas vanduo.

    Staiga išgėrus labai šalto gėrimo, kraujagyslės gali trumpam susiaurėti, o kūnas patiria temperatūrinį stresą. Dėl to atsigavimo jausmas gali būti apgaulingas: troškulys lyg ir sumažėja, bet realus skysčių poreikis išlieka, todėl per dieną neretai išgeriama mažiau vandens, nei reikėtų.

    Gydytojai pabrėžia, kad šiltesnis vanduo paprastai lengviau toleruojamas, gali greičiau pasisavinti ir netrikdo termoreguliacijos taip stipriai kaip ledinis. Paradoksalu, bet staigus atšaldymas gali pasiųsti kūnui signalą, kad reikia šilti, todėl po kurio laiko gali pasidaryti dar karščiau.

    Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms toks šokas gali būti ypač nepageidaujamas, nes papildomai apkrauna kraujotaką. Specialistai atkreipia dėmesį, kad dideli temperatūrų kontrastai kai kuriais atvejais gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, todėl karščio metu patariama vengti ypač šaltų gėrimų.

    Per karščius svarbiausia yra nuoseklus skysčių vartojimas visą dieną, o ne vienkartinis didelis kiekis. Dažnai rekomenduojama rinktis vandenį, o gausiai saldintus gėrimus vartoti saikingai, nes cukrus gali apsunkinti savijautą ir dar labiau skatinti troškulį.

    Jei gausiai prakaituojama, ilgai būnama saulėje ar aktyviai sportuojama, organizmui gali prireikti ne tik vandens, bet ir elektrolitų. Tokiais atvejais gali padėti geriamieji rehidratacijos tirpalai arba elektrolitų gėrimai, o geriausia strategija – gerti reguliariai ir stebėti savo savijautą.

  • Kas paveldi tėvų butą ir turtą: svarbiausios taisyklės, apie kurias dažnas sužino per vėlai

    Kas paveldi tėvų butą ir turtą: svarbiausios taisyklės, apie kurias dažnas sužino per vėlai

    Tėvų mirtis dažnai reiškia ne tik netektį, bet ir būtinybę greitai susitvarkyti paveldėjimo klausimus. Kas paveldės butą, santaupas ar kitą turtą, priklauso nuo to, ar yra galiojantis testamentas, kokia buvo šeimos situacija ir kas realiai priklausė mirusiajam.

    Svarbu suprasti, kad paveldėjimas apima ne tik turtą, bet ir įsipareigojimus, pavyzdžiui, negrąžintas paskolas ar skolas. Dėl to paveldėtojams dažnai tenka priimti sprendimus per įstatyme numatytus terminus, kad vėliau netektų gailėtis.

    Ką lemia testamentas ir privalomoji dalis

    Jei tėvas ar mama paliko galiojantį testamentą, būtent jis nurodo, kas paveldi. Turtas gali būti paliktas vienam vaikui, padalytas keliems asmenims ar net paskirtas žmogui už šeimos ribų.

    Vien tai, kad vaikas nepaminėtas testamente, dar nereiškia, kad jis neturi jokių teisių. Lietuvos teisėje artimiausi giminaičiai tam tikrais atvejais gali turėti teisę į privalomąją palikimo dalį, tačiau jos taikymas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, įskaitant išlaikymo faktą ir kitus kriterijus.

    Jei asmuo buvo teisėtai nušalintas nuo paveldėjimo ar iš jo atimta teisė paveldėti įstatymo nustatyta tvarka, situacija gali keistis iš esmės. Tokiais atvejais paprastai vertinama, ar sprendimas atitinka įstatymo sąlygas ir ar nėra pagrindo jį ginčyti.

    Kas paveldi, jei testamento nėra

    Jeigu testamento nėra arba jis pripažįstamas negaliojančiu, paveldima pagal įstatymą. Pirmiausia paveldi mirusiojo vaikai ir sutuoktinis, o dalys priklauso nuo paveldėtojų skaičiaus.

    Kelių vaikų atveju palikimas paprastai dalijamas lygiomis dalimis, tačiau sutuoktinio dalis turi savo apsaugas, numatytas įstatyme. Jei sutuoktinis paveldi kartu su vaikais, jo dalis negali būti mažesnė nei nustatyta minimali riba.

    Paveldėjimo teisę tomis pačiomis sąlygomis turi ir vaikai iš skirtingų santykių, jei yra nustatytas giminystės ryšys arba vaikas buvo teisėtai įvaikintas. Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra teisinis ryšys su mirusiuoju, o ne tai, kokiame šeimos modelyje vaikas augo.

    Buto paveldėjimas ir skolos: dažniausios klaidos

    Vienas dažniausių nesusipratimų kyla dėl būsto, įsigyto santuokoje. Jei butas priklausė sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei, po vieno sutuoktinio mirties į palikimą paprastai patenka tik mirusiojo dalis, o kita dalis lieka gyvajam sutuoktiniui.

    Dėl to situacija, kai „paveldima trečdalis“, ne visada reiškia trečdalį viso buto. Pirmiausia nustatoma, kokia turto dalis priklausė mirusiajam, ir tik tuomet ši dalis dalijama paveldėtojams.

    Paveldėjimas apima ir skolas, todėl itin svarbu laiku apsispręsti dėl palikimo priėmimo. Įstatymas numato terminą pareikšti valią, o nepadarius pareiškimo dažnai laikoma, kad palikimas priimamas su atsakomybės ribojimu pagal paveldėto turto vertę.

    Atsisakius palikimo, atsisakoma ir turto, ir atsakomybės už skolas, tačiau tai gali turėti pasekmių šeimai. Pavyzdžiui, atsisakius palikimo, į paveldėjimą gali būti kviečiami atsisakiusio asmens vaikai, todėl prieš priimant sprendimą verta įvertinti visą grandinę.

    Paveldėjimo procesas dažniausiai turi du etapus: pirmiausia oficialiai patvirtinama, kas paveldi ir kokiomis dalimis, o vėliau sprendžiama, kam atitenka konkretūs turto objektai. Jei paveldėtojai sutaria, turtą galima pasidalyti taikiai, pavyzdžiui, vienam perimant butą ir kompensuojant kitiems.

    Jei susitarti nepavyksta, turto padalijimą sprendžia teismas. Praktikoje tai gali užtrukti, todėl paveldėtojams dažnai patariama iš anksto surinkti dokumentus, aiškiai įsivertinti turto sudėtį ir, esant sudėtingoms aplinkybėms, pasitarti su notarais ar teisininkais.

    Artimiausi šeimos nariai dažnai gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis paveldint, tačiau būtina laikytis deklaravimo ir registravimo reikalavimų. Dėl to svarbu ne tik žinoti, kas priklauso pagal įstatymą, bet ir nepavėluoti atlikti formalumų, nuo kurių priklauso sklandus turto perėmimas.

  • Ši pamiršta prabangos žuvis grįžta į virtuves: kodėl eršketą verta rinktis dažniau?

    Eršketas šimtmečius buvo laikomas prabangos simboliu: jo mėsa puošdavo didikų stalus, o iš ikrų gaminami juodieji ikrai iki šiol siejami su išskirtinumu. Kadaise eršketai natūraliai gyveno upėse ir pakrančių vandenyse, tačiau dėl perteklinės žvejybos, buveinių nykimo ir užtvankų jų populiacijos smarkiai sumenko.

    Šiandien prekyboje dažniausiai sutinkamas eršketas atkeliavęs iš kontroliuojamų akvakultūros ūkių. Tai svarbu ir pirkėjui, nes legali kilmė mažina spaudimą laukinėms populiacijoms, o žuvies kokybė paprastai būna stabilesnė.

    Eršketo mėsa vertinama dėl tvirtos tekstūros, švelnaus, šiek tiek salstelėjusio skonio ir palyginti nedidelio smulkių ašakų kiekio. Dėl to jis patogus ruošti šeimos pietums ir gali patikti net tiems, kurie nemėgsta intensyvaus žuvies kvapo.

    Maistine prasme eršketas yra baltymų šaltinis, padedantis palaikyti raumenų masę ir ilgiau jausti sotumą. Žuvyje taip pat aptinkamos omega-3 riebalų rūgštys, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos bei smegenų funkcijų palaikymu.

    Erškete yra ir reikšmingų mikroelementų, tarp jų seleno, fosforo, kalio bei magnio, taip pat vitaminų, ypač vitamino B12 ir vitamino D. Šie junginiai svarbūs nervų sistemos veiklai, kaulų būklei ir normaliai kraujodarai, todėl žuvis gali būti gera alternatyva sunkesniems mėsos patiekalams.

    Kaip atpažinti kokybišką eršketą?

    Renkantis šviežią žuvį verta atkreipti dėmesį į kvapą, kuris turėtų būti švelnus, be aitraus prieskonio, o paviršius neturi būti gleivėtas. Jeigu perkate filė, ji turėtų būti vientisa, elastinga, be patamsėjusių dėmių ir pernelyg išskydusio skysčio pakuotėje.

    Praktinis patarimas kasdienai yra rinktis aiškiai nurodytos kilmės produktą ir laikytis šaltos grandinės: parvežus namo žuvį kuo greičiau dėkite į šaldytuvą. Termiškai apdorotą eršketą geriausia suvartoti tą pačią arba kitą dieną, kad skonis ir tekstūra išliktų geriausi.

    Paprasti būdai paruošti namuose

    Eršketas tinka kepti orkaitėje, trumpai kepti keptuvėje, grilinti, rūkyti ar ruošti garuose. Kad mėsa neišsausėtų, svarbiausia jos neperkepti: eršketas geriausiai atsiskleidžia, kai išlieka sultingas ir tik ką pasiekęs reikiamą iškepimą.

    Skoniui dažniausiai pakanka kelių ingredientų: citrinos, sviesto, česnako, juodųjų pipirų, krapų ar petražolių. Prie eršketo dera orkaitėje keptos daržovės, ryžiai ar bulvės, o norint lengvesnio varianto, užtenka salotų ir šlakelio citrinos sulčių.

    Rūkytas eršketas gali tapti patogiu pasirinkimu užkandžiams: jis tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms. Tokiu atveju verta atsižvelgti į druskos kiekį ir porcijų dydį, ypač jei mityboje ribojate sūrumą.