CP v2

Blog

  • Azovo jūroje fiksuojami rykliai: sparčiai augantis druskingumas keičia žuvų rūšis ir ekosistemą

    Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, atskiruose Azovo jūros rajonuose druskingumas 2025 metais siekė apie 16,7 gramo litre. Palyginimui, Juodojoje jūroje druskingumas paprastai vertinamas maždaug 17–18 promilių lygiu, tad skirtumas tarp šių dviejų baseinų tampa vis mažiau reikšmingas.

    Istoriškai Azovo jūra buvo žinoma kaip sekli ir santykinai mažiau sūri, nes ją maitina didelės upės, ypač Donas. Būtent žemesnis druskingumas ilgą laiką formavo savitą rūšinę sudėtį ir žvejybai svarbias populiacijas, kurios geriau prisitaikiusios prie labiau gėlavandenės aplinkos.

    Katranas yra nedidelis ryklys, paplitęs Juodojoje jūroje, neretai vadinamas jūriniu šunimi. Jis turi pailgą kūną, smailesnę galvą, o prie nugaros pelekų yra spygliai, kuriais gali sužeisti neatsargiai paėmus ar užmynus.

    Vis dėlto katranas paprastai nelaikomas pavojingu žmogui, nes dažniausiai minta žuvimis. Juodojoje jūroje šie rykliai gali telktis į būrius ir sekti žuvų sankaupas, todėl jų pasirodymas Azovo jūroje vertinamas kaip signalas, kad sąlygos ten tampa tinkamesnės jūriniams plėšrūnams.

    Ekologiniu požiūriu problema nėra vien naujų rūšių atsiradimas. Organizmai, kurie ilgus šimtmečius prisitaikė prie mažiau sūraus vandens, staigius pokyčius gali išgyventi kaip stresą, o daliai jų tai reiškia prastėjančias dauginimosi ir mitybos sąlygas.

    Azovo jūra yra sekli, todėl joje pokyčiai gali vykti greitai ir paveikti visą mitybos grandinę: nuo planktono ir bestuburių iki žuvų bei plėšrūnų. Druskingumo kaita dažnai keičia, kurios rūšys ima dominuoti, o kurios pamažu traukiasi, todėl ilgainiui gali persiformuoti tradiciškai šiame baseine buvusi biologinė pusiausvyra.

    Viešojoje erdvėje druskingumo didėjimas siejamas su pakitusiu vandens balansu regione ir sumažėjusiu gėlo vandens pritekėjimu. Pastaraisiais metais taip pat minimi spartūs rūšinės sudėties pokyčiai: dalies žuvų rūšių mažėjimas ir jūrinių rūšių skverbimasis į Azovo jūrą.

  • Mokslininkai nustatė: miestų augalai po sausros atsigauna greičiau nei kaime, labiausiai lemia laistymas

    Miestų augalai po karščio ir sausros periodų dažnai atgauna įprastą žalumą greičiau nei augalai už miesto ribų, rodo plataus masto tarptautinis tyrimas. Mokslininkai analizavo 751 miestą 109 šalyse ir vertino, kaip greitai augmenija grįžta į įprastą būklę po nepalankių sąlygų.

    Tyrėjų komanda iš Honkongo universiteto rėmėsi 2001–2022 metų palydoviniais stebėjimais. Lygintos istorinės centrų teritorijos, naujos statybos rajonai ir gretimos kaimiškos vietovės, o skirtumai vertinti pagal augalijos „atsigavimo laiką“ po žalumos sumažėjimo.

    Rezultatai parodė, kad 78 proc. nagrinėtų miestų augalai miesto sąlygomis atsistatydavo greičiau nei kaime. Geriausi rodikliai fiksuoti centrinėse miesto dalyse, o pakraščiuose augmenija atsigavo lėčiau, bet vis tiek dažnai lenkė aplinkinių teritorijų augalus.

    Vertindami atsparumą, mokslininkai atsižvelgė į temperatūrą, kritulius ir saulės spinduliuotę. Vis dėlto ryškiausias veiksnys, aiškinantis miesto pranašumą, buvo papildomas vandens tiekimas, susijęs su parkų, vejų ir medžių laistymu.

    Didžiausias miesto augalijos pranašumas išryškėjo karštuose ir sausringuose regionuose, įskaitant Afrikos dalį, Australiją ir Šiaurės Amerikos pietvakarius. Tokiose vietovėse net nedidelis papildomas drėkinimas gali reikšmingai sumažinti augalijos stresą ir padėti greičiau atkurti žalumą.

    „Mus nustebino, kaip glaudžiai papildomas vandens tiekimas susijęs su miesto augalijos atsparumo pranašumu, ypač karštuose ir sausringuose regionuose“, – sakė vienas tyrimo autorių Juju Džou.

    Tyrime taip pat pastebėta ilgalaikė tendencija: 2001–2022 metų laikotarpiu atotrūkis tarp miesto ir kaimo didėjo 67 proc. analizuotų miestų. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad už miestų ribų augmenija palaipsniui prarado gebėjimą greitai atsigauti, o miestuose žaliosios zonos dažniau išlaikė ankstesnį atsparumą arba jį šiek tiek pagerino.

    Dar vienas svarbus signalas – dalyje, daugiausia sausringų miestų, augalai ne tik greičiau atsistatydavo, bet ir mažiau prarasdavo žaliosios masės nepalankių laikotarpių metu. Tai rodo, kad miesto žaliosios infrastruktūros valdymas kai kuriais atvejais veikia kaip apsauginis buferis.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia rekomendacijos laistyti viską neribotai. Pagrindinė išvada – ne vien didinti želdynų plotą, o kryptingai prižiūrėti miesto augmeniją taip, kad ji išliktų gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje.

    Mokslininkai ragina taikyti taupų drėkinimą, plačiau naudoti lietaus vandenį ar išvalytas nuotekas ir rinktis sausrai atsparesnes augalų rūšis. Kartu pripažįstama ir metodinė riba: vien palydoviniai duomenys ne visada leidžia tiksliai atskirti laistymo poveikį nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, šešėlio, dirvožemio ar augalų rūšinės sudėties.

  • Ar paukščiai atpažįsta žmones? Ornitologė paaiškino, kuo skiriasi įprotis ir prisirišimas

    Kai kurie paukščiai geba ne tik prisiminti, kur randa lesalo, bet ir atskirti konkretų žmogų nuo kitų. Ornitologė ir Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Zoologijos instituto mokslininkė Natalija Atamas atkreipia dėmesį, kad paukščių elgesys dažnai painiojamas su draugyste, nors pirmiausia tai gali būti išmoktas ryšys su maistu.

    Pasak jos, paprasčiausias lygis yra sąlyginis refleksas: paukštis pripranta, kad tam tikroje vietoje būna lesalo, todėl grįžta vėl ir vėl. Toks asociatyvus mokymasis būdingas daugeliui rūšių ir pats savaime nereiškia nei prisirišimo, nei emocinio ryšio su žmogumi.

    Aukštesnis lygis prasideda tada, kai paukštis ima atpažinti konkretų asmenį. Eksperimentuose su balandžiais nustatyta, kad jie gali skirti žmones ne vien pagal drabužius ar judesius, bet ir pagal veido bruožus, todėl skirtingai reaguoja į draugiškai ir priešiškai besielgiantį žmogų net ir pasikeitus aprangai.

    Jei žmogus paukščiui tampa „ypatingas“, tai gali pasimatyti iš elgesio: jis prisileidžia arčiau, nebėga taip greitai kaip nuo kitų, skleidžia tam tikrus garsus. Svarbu tai, kad tokios reakcijos kartais išlieka ir tuomet, kai žmogus neatneša lesalo, tačiau tai dar nereiškia, kad susiformavo tikra draugystė.

    N. Atamas pabrėžia, kad emocinį ryšį, kuris panašus į prisirišimą, labiau linkusios kurti itin socialios ir ilgaamžės rūšys. Pagal vadinamąją socialinio intelekto hipotezę, tokios rūšys kasdien turi atpažinti daug grupės narių ir su jais palaikyti sudėtingus santykius, todėl jų pažintiniai gebėjimai paprastai būna geriau išvystyti.

    Varnos, kovai ir kiti varninių šeimos paukščiai dažnai minimi kaip vieni iš „protingiausių“ dėl gebėjimo mokytis ir perduoti informaciją. Tyrimuose Šiaurės Amerikoje parodyta, kad varnos gali ilgam įsidėmėti žmogų, kuris elgėsi agresyviai, atpažinti jį vėliau ir net perduoti signalą kitiems paukščiams.

    Eksperimentuose, kuriuose naudotos kaukės, varnos puldavo „pavojingu“ laikomą veidą ir po ilgesnio laiko tarpo. Be to, agresyvi reakcija pasireikšdavo ir paukščiams, kurie su tuo žmogumi anksčiau nebuvo susidūrę, o tai rodo, kad informacija apie grėsmę gali būti perduodama socialiai.

    Mokslininkė įspėja, kad pernelyg artimas laukinių paukščių prisijaukinimas jiems dažnai tampa rizika. Pripratę prie žmonių paukščiai gali dažniau patekti į pavojingas situacijas šalia kelių, automobilių ar naminių gyvūnų, o taip pat tapti lengvesniu taikiniu piktavaliams.

    Dar viena problema yra ligų plitimas, kai daug paukščių nuolat renkasi prie tų pačių lesyklų. Tankus susibūrimas ir nepakankamai prižiūrimos šėrimo vietos gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms, todėl lesinti patariama saikingai ir užtikrinant švarą.

    Kalbant apie nelaisvėje laikomus, itin socialius paukščius, pavyzdžiui, papūgas, stiprus prisirišimas prie žmogaus kartais atsisuka prieš patį gyvūną. Kai trūksta bendravimo, judėjimo ir užimtumo, gali didėti streso lygis, atsirasti elgesio problemų, įskaitant plunksnų pešiojimą.

    Apibendrindama N. Atamas sako, kad stebėti paukščius ir juos saikingai lesinti dažniausiai yra normalu, tačiau daryti laukinį paukštį priklausomą nuo žmogaus ir pernelyg „rankinį“ – pavojinga. Paukščių atpažinimas ir jų atmintis yra įspūdingi gebėjimai, bet juos geriausia vertinti kaip prisitaikymą išgyventi, o ne kaip žmogaus ir paukščio draugystės pažadą.

  • Erškėtuogių bumas rudenį: kada rinkti ir kaip be vargo pasigaminti arbatą, sirupą ar uogienę

    Erškėtuogių bumas rudenį: kada rinkti ir kaip be vargo pasigaminti arbatą, sirupą ar uogienę

    Rudenį, kai nužydi rožės, krūmuose sunoksta erškėtuogės – ryškūs, vitaminais ir antioksidantais vertinami vaisiai, tinkantys tiek arbatoms, tiek naminiams ruošiniams. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia pataikyti į tinkamą laiką: pernelyg anksti nuskintos erškėtuogės būna kietos ir rūgščios, o po stipresnių šalnų greitai suminkštėja.

    Dažniausiai geriausias metas rinkti erškėtuoges yra rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia, kai vaisiai jau nusidažę tamsiai raudonai, bet dar išlieka standūs. Po kelių vėsesnių naktų erškėtuogėse padaugėja natūralių cukrų, todėl skonis tampa švelnesnis, tačiau laukti iki ilgų šalnų paprastai neapsimoka.

    Kada ir kokias erškėtuoges rinkti?

    Renkant erškėtuoges verta atkreipti dėmesį į patį krūmą: ne visos rožių veislės subrandina gausų derlių. Veislės su labai pilnaviduriais žiedais dažnai užmezga mažiau vaisių, nes dalis žiedo struktūrų būna pakitusios, todėl apdulkinimas ne toks sėkmingas.

    Gausiausiai dera laukinės rožės, taip pat kai kurios raukšlėtalapės rožės, kurių vaisiai būna stambesni ir patogesni perdirbti. Renkant svarbu vengti pakelėse ar intensyviai purškiamuose plotuose augančių krūmų, nes vaisiai gali būti užteršti dulkėmis ir teršalais.

    Perdirbimas be vargo: ką svarbu žinoti?

    Erškėtuogių viduje esantys smulkūs plaukeliai gali dirginti odą ir gleivinę, todėl perdirbant pravartu mūvėti pirštines, o masę visuomet perkošti per smulkų sietelį arba filtrą. Praktikoje sėklų ir plaukelių dažnai nereikia šalinti iš anksto, nes verdant ir pertrinant jie lengvai atsiskiria.

    Pirmiausia nuo vaisių nuimamos žiedo ir kotelio liekanos, tuomet erškėtuogės perplaunamos ir perpjaunamos pusiau. Toliau kelias priklauso nuo tikslo: ar norėsite džiovinti arbatai, virti tyrę uogienei, ar spausti skystį sirupui.

    Arbata, uogienė, sirupas ir actas

    Arbatai dažniausiai naudojamos džiovintos erškėtuogės: jas galima lengvai susmulkinti, kad greičiau atsiskleistų aromatas. Užplikyti rekomenduojama karštu, bet ne verdančiu vandeniu, o pritraukimo laikas paprastai siekia apie 15 minučių; vėliau gėrimą būtina perkošti, kad nepatektų plaukelių.

    Uogienei ar tyrelei tinka šviežios erškėtuogės, kurios verdamos, kol suminkštėja, o tuomet pertrinamos per sietelį. Sirupui vaisiai taip pat verdami vandenyje, nukošiami, o gautas skystis pasaldinamas ir trumpai užverdant supilstomas į švarius butelius; laikoma vėsiai ir suvartojama per protingą laiką.

    Norint švelnaus vaisinio prieskonio, erškėtuoges galima užpilti actu ir kelias savaites laikyti tamsioje vietoje, o vėliau perkošti. Toks actas dažnai naudojamas salotų padažams ar marinavimui, kai norisi lengvos uoginės natos.

    Mitybos specialistai primena, kad erškėtuogėse esantis vitaminas C yra jautrus karščiui, todėl ypač aukšta temperatūra ir ilgas virimas jo kiekį mažina. Dėl to populiarėja švelnesni apdorojimo būdai: džiovinimas žemesnėje temperatūroje, trumpesnis kaitinimas ir sandarus laikymas, kad aromatai ir maistinės medžiagos kuo geriau išliktų.

  • Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį ant stalo dažniausiai atsiduria obuoliai, kriaušės ar vėlyvos slyvos, tačiau aronija neretai lieka pamiršta. Nors jos skonis nėra saldus, tamsiose, kiek sutraukiančiose uogose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, todėl jos vis dažniau vertinamos kaip naudingas kasdienės mitybos priedas.

    Aronijos spalva beveik juoda, su violetiniu atspalviu, o ją lemia antocianinai, priklausantys polifenolių grupei. Būtent polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o kartu skatina domėjimąsi uogomis kaip dalimi subalansuotos mitybos.

    Be polifenolių, aronijose yra vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, bei maistinių skaidulų. Dėl šios sudėties aronija dažnai minima tarp uoginių augalų, kurie gali papildyti racioną, ypač šaltuoju metų laiku, kai norisi daugiau sezoninių produktų.

    Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skiriama galimam aronijos ryšiui su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, tokiais kaip kraujospūdis ar cholesterolio profilis. Klinikiniai tyrimai ir jų apžvalgos rodo, kad kai kuriose grupėse pastebėta palankių pokyčių, tačiau įrodymai nėra pakankamai vienareikšmiai, kad aronija būtų laikoma gydymo priemone.

    „Protingiausia aroniją vertinti kaip vertingą įvairios mitybos dalį, o ne kaip pakaitalą vaistams“, – pabrėžia mitybos specialistai, vertindami klinikinių tyrimų duomenų ribotumą.

    Dėl sutraukiančio skonio aronija dažniau vartojama ne šviežia, o perdirbta: spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminami tyrės ar mišrūs vaisių pagardai. Renkantis pirktines sultis verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir prioritetą teikti produktams be didelio kiekio pridėtinio cukraus.

    Džiovinta aronija dažnai naudojama košėms, jogurtui ar užpilams, o uogas prieš plikant patariama šiek tiek susmulkinti, kad geriau atsiskleistų skonis. Taip aroniją lengviau įtraukti į kasdienį rudeninį meniu, net jei jos natūralus kartumas iš pradžių atrodo per ryškus.

  • Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Prieš Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, minimą spalio 10 dieną, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip kasdieniai įpročiai veikia emocinę būseną. Vienas svarbiausių veiksnių, apie kurį dažnai pamirštama, yra fizinis aktyvumas ir tai, kiek laiko per dieną praleidžiame sėdėdami.

    „ASICS“ užsakymu atliktas tarptautinis tyrimas parodė, kad Lenkijoje gyventojai net 85 proc. budrumo laiko praleidžia be judėjimo. Tyrime dalyvavo 34 000 žmonių iš 31 šalies, o pasaulio vidurkis siekė 86 proc., tad problema yra platesnė nei vienos valstybės kasdienybė.

    Kas skatina sėslumą?

    Tyrimo duomenys rodo, kad šiuolaikinis patogumas natūralias progas judėti mažina iki minimumo. Darbas prie kompiuterio, apsipirkimas internetu, nuotolinės paslaugos ir pramogos ekranuose leidžia visą dieną praleisti beveik neišeinant į lauką.

    Net 65 proc. apklaustųjų pripažino, kad dėl tokio gyvenimo ritmo lengva praleisti dieną beveik be jokio judesio. 40 proc. teigė, kad galėtų neišeiti iš namų bent tris dienas, o 18–24 metų grupėje šis skaičius tyrime kilo iki 60 proc.

    Sėslumas nebūtinai reiškia akivaizdžias svorio problemas, tačiau jis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto rizika, blogesne miego kokybe ir didesniu bendru mirtingumu. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad fizinis neaktyvumas yra viena svarbiausių išvengiamų sveikatos rizikų, o sėdėjimą verta mažinti net ir tiems, kurie sportuoja.

    Judėjimas ir psichikos savijauta

    „ASICS“ 2024 metais skelbto „State of Mind“ tyrimo rezultatai parodė ryškų ryšį tarp aktyvumo ir savijautos. Vidutinis psichologinės savijautos įvertinimas buvo 65 balai iš 100, fiziškai aktyvių žmonių grupėje siekė 67, o neaktyvių krito iki 54.

    Šie skaičiai nerodo, kad judėjimas vienas pats paaiškina visą skirtumą, nes savijautą veikia miegas, socialiniai ryšiai, gyvenimo aplinkybės ir sveikatos būklė. Vis dėlto moksliniai vertinimai nuosekliai rodo, kad aktyvumas gali mažinti streso pojūtį, gerinti dėmesį ir emocijų reguliavimą, o kai kuriems žmonėms tampa svarbiu kasdieniu stabilumo ramsčiu.

    „Fizinis aktyvumas veikia ir smegenų veiklą, ir nuotaiką, nes daro įtaką neurocheminėms sistemoms, susijusioms su motyvacija, atlygio pojūčiu ir streso reguliavimu“, – sakė platformos „pleso“ specialistė Marlenа Raczuk.

    Dažnai minimos endorfinos, tačiau tyrimai rodo, kad geresnę savijautą po bėgimo ar treniruotės gali lemti ne vien jos. Prie poveikio prisideda ir kiti biologiniai mechanizmai, taip pat psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, saviveiksmingumo jausmas, rutinos atkūrimas ir socialinis kontaktas, kai judama kartu.

    Kiek judėti rekomenduoja PSO?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos. Taip pat patariama bent dvi dienas per savaitę skirti raumenis stiprinantiems pratimams.

    Praktikoje tai nebūtinai reiškia sporto salę ar sudėtingą planą. Dažnai veiksmingiausia pradžia yra trumpi pasivaikščiojimai, važiavimas dviračiu, plaukimas ar šokis, o dar viena svarbi taisyklė yra pertraukti ilgą sėdėjimą bent kelioms minutėms kas valandą.

    Specialistai primena, kad judėjimas gali papildyti psichoterapiją ar medikamentinį gydymą, tačiau jų nepakeičia. Jei nerimas ar depresijos simptomai užsitęsia, trukdo kasdienybei ar stiprėja, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.

  • Gripo sezonas startuoja anksčiau: specialistai įspėja dėl pakitusio A(H3N2) varianto

    Gripo sezonas startuoja anksčiau: specialistai įspėja dėl pakitusio A(H3N2) varianto

    Kas keičiasi naujame sezone?

    Ruduo tradiciškai žymi kvėpavimo takų infekcijų suaktyvėjimą, o kartu prasideda ir sezoninės gripo vakcinacijos etapas. Nors didžiausias sergamumas gripu dažniausiai fiksuojamas žiemą, pirmieji atvejai ir protrūkiai įprastai ima ryškėti dar rudenį.

    2026 metų spalio 1 dieną Lenkijos vyriausiasis sanitarijos inspektorius dr. Pawełas Grzesiowskis atkreipė dėmesį, kad epidemiologinė situacija keičiasi, o virusai plinta nevienodai skirtinguose regionuose. Pasak jo, ankstesnis pasirengimas sezonui padeda sumažinti hospitalizacijų ir komplikacijų riziką.

    „Gripo virusai kasmet kinta, todėl negalime remtis vien ankstesnių sezonų patirtimi“, – sakė dr. Pawełas Grzesiowskis.

    Pakito virusas, bet simptomai tie patys

    Pasaulio sveikatos organizacija pastaraisiais sezonais atidžiau stebi gripo A(H3N2) atmainas, įskaitant ir vadinamąją K pogrupio kryptį, apie kurią buvo pranešta 2025 metų vasarą. Tokie genetiniai pokyčiai gali lemti spartesnį plitimą arba mažesnį anksčiau susiformavusio imuniteto veiksmingumą.

    Vis dėlto vien viruso „pasikeitimas“ savaime nereiškia, kad liga bus sunkesnė. Turimi stebėsenos duomenys tarptautiniu mastu paprastai vertinami atsargiai, o ligos sunkumas priklauso ir nuo amžiaus, gretutinių ligų, skiepijimo bei to, kaip greitai pradedamas gydymas rizikos grupėms.

    Gripo simptomai iš esmės išlieka panašūs ir dažniausiai prasideda staiga: pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis, raumenų ir galvos skausmai, bendras silpnumas. Taip pat gali varginti sausas kosulys, gerklės skausmas, sloga, o kai kuriems žmonėms pasireiškia ir virškinimo sutrikimai.

    Ne visiems sergantiesiems pasireiškia visi požymiai, o vyresniems žmonėms gripas kartais gali vykti ir be labai aukštos temperatūros. Specialistai pabrėžia, kad vien pagal simptomus patikimai atskirti gripo nuo COVID-19 ar kitų ūminių kvėpavimo takų infekcijų dažnai neįmanoma.

    Skiepai ir apsauga: ką svarbu žinoti

    Sezoninės gripo vakcinos kasmet atnaujinamos pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, atsižvelgiant į pasaulinę virusų cirkuliaciją. 2026–2027 metų sezonui vakcinos sudėtis orientuota į apsaugą nuo gripo A(H1N1), A(H3N2) ir B tipo viruso iš Victoria linijos.

    Skiepijimas neužtikrina, kad žmogus tikrai nesusirgs, tačiau reikšmingai sumažina sunkios eigos, komplikacijų ir hospitalizacijos tikimybę. Tai ypač aktualu vyresniems žmonėms, nėščiosioms, mažiems vaikams ir sergantiems lėtinėmis širdies, plaučių ligomis ar turintiems imuniteto sutrikimų.

    Medikai primena, kad imunitetas po skiepo susiformuoja ne iš karto, dažniausiai per maždaug dvi savaites, todėl delsti iki didžiausio sergamumo piko nėra naudinga. Tačiau pasiskiepyti galima ir vėliau, nes vakcinacija rekomenduojama viso sezono metu.

    Gripas pavojingas ne vien kelioms dienoms iš lovos išguldančiais simptomais. Jis gali komplikuotis plaučių uždegimu, paūminti lėtines ligas, retesniais atvejais sukelti širdies raumens uždegimą ar neurologines komplikacijas.

    Įtariant gripą rizikos grupėse itin svarbus greitas kontaktas su gydytoju, nes antivirusiniai vaistai veiksmingiausi, kai pradedami vartoti per pirmąsias 48 valandas nuo simptomų pradžios. Dusulys, stiprus krūtinės skausmas ar sąmonės sutrikimai laikomi signalais nedelsiant kreiptis skubios pagalbos.

    Be skiepų, sezonui pasiruošti padeda ir kasdienės priemonės: rankų higiena, patalpų vėdinimas, sergant likimas namuose bei kontaktų ribojimas. Šios priemonės mažina plitimą ne tik gripo, bet ir kitų kvėpavimo takų virusų.

  • Maras nie išnyko: kaip juo užsikrečiama, kokie simptomai išduoda ir kodėl gydymas veikia

    Maras nie išnyko: kaip juo užsikrečiama, kokie simptomai išduoda ir kodėl gydymas veikia

    Maras vis dar cirkuliuoja gamtoje

    Maras yra bakterinė zoonozė, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis. Nors liga dažniausiai siejama su viduramžiais, ji nėra išnykusi ir iki šiol sporadiškai nustatoma įvairiuose pasaulio regionuose.

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, pastaraisiais metais valstybės ir toliau praneša apie įtariamus ir patvirtintus maro atvejus. Natūralūs ligos židiniai susiję su laukiniais graužikais ir jų parazitais, todėl liga gali atsinaujinti ten, kur cirkuliuoja bakterija.

    Kaip plinta maras ir kada rizika didžiausia

    Dažniausias užsikrėtimo kelias žmonėms yra užkrėstos blusos įkandimas, kai blusa prieš tai maitinosi sergančiu graužiku. Užsikrėsti galima ir tiesiogiai kontaktuojant su infekuotu gyvūnu, jo audiniais ar kūno skysčiais, pavyzdžiui, dorojant gaišeną.

    Pavojingiausia dėl plitimo tarp žmonių laikoma plaučių maro forma, kai bakterijos perduodamos oro lašeliniu būdu kosint ar čiaudint. Vis dėlto tokiai transmisijai paprastai reikia artimo ir užsitęsusio kontakto su jau simptomus turinčiu žmogumi.

    Pagrindinės formos ir simptomai

    Dažniausia yra buboninio maro forma, kuriai būdingi staiga padidėję, labai skausmingi limfmazgiai. Taip pat gali pasireikšti karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas ir galvos skausmas.

    Sepsinė maro forma išsivysto tada, kai bakterijos patenka į kraują, o plaučių maras pažeidžia kvėpavimo sistemą. Negydomos sepsinė ir plaučių formos yra itin pavojingos, todėl ankstyvas atpažinimas lemia gydymo sėkmę.

    „Net jei būtų patvirtinta, kad tai buvo maras, šiandien turime veiksmingų ir plačiai prieinamų antibiotikų, svarbiausia nepraleisti laiko“, – sakė infekcinių ligų specialistas dr. Michałas Chojnickis.

    Diagnostika, gydymas ir ką svarbu žinoti Europoje

    Maro įtarimas vertinamas pagal klinikinius simptomus, epidemiologinę anamnezę ir laboratorinius tyrimus. Diagnostikoje gali būti taikomi mikrobiologiniai metodai ir molekuliniai tyrimai, įskaitant PGR, o esant pagrįstam įtarimui gydymas antibiotikais pradedamas nedelsiant.

    Įtariant plaučių marą taikoma izoliacija, nes ši forma gali plisti per kvėpavimo takus. Artimą kontaktą turėjusiems asmenims gali būti rekomenduojamas stebėjimas ir profilaktika pagal medikų ir visuomenės sveikatos specialistų sprendimus.

    Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras yra pažymėjęs, kad šiuo metu nėra duomenų apie nuolatinį plaučių maro plitimą žmonių populiacijoje Europoje. Praktikoje tai reiškia, kad rizika atsitiktiniam protrūkiui išlieka labai maža, tačiau budrumas svarbus keliaujant ar dirbant su laukiniais gyvūnais endeminėse teritorijose.

    „Plaučių maras gali plisti tarp žmonių, bet jis nesklinda taip lengvai kaip gripas ar COVID-19, todėl epidemijos tikimybė paprastai vertinama kaip nedidelė“, – sakė dr. Michałas Chojnickis.

    Kur pasaulyje liga pasitaiko ir kodėl apie ją vėl kalbama

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad daugiausia susirgimų nuo 1990-ųjų fiksuojama Afrikoje, ypač Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Madagaskare, o tarp endeminių šalių minimas ir Peru. Pavieniai atvejai registruojami ir Azijoje.

    Maras nustatomas ir Jungtinėse Valstijose, kur kasmet vidutiniškai fiksuojama apie 5 atvejai, daugiausia kaimiškose Vakarų regionų teritorijose. Ekspertai pabrėžia, kad dėmesys šiai ligai išauga tuomet, kai pasirodo pranešimų apie įtariamus atvejus ar incidentus laboratorijose, tačiau realią riziką dažniausiai riboja greita diagnostika ir gydymas.

    Istorinis kontekstas ir realios grėsmės šiandien

    Istoriškai maras paliko ryškų pėdsaką ir dabartinės Lenkijos teritorijoje, ypač XVIII amžiaus pradžioje. Tuomet epidemijos galėjo nusinešti didelę dalį miestų gyventojų, o šaltiniuose minima, kad Poznanėje 1707–1710 metais mirė apie 65 proc. gyventojų, tai yra apie 9 000 žmonių.

    Šiandien situacija iš esmės kitokia: turimi antibiotikai ir infekcijų kontrolės priemonės leidžia efektyviai gydyti marą, jei liga atpažįstama laiku. Specialistai taip pat primena, kad kasdienėje praktikoje daug didesnę naštą sveikatos sistemoms sukelia sezoninės infekcijos, ypač gripas.

    Pasak dr. Michało Chojnickio, gripo našta gali būti neproporcingai didesnė už maro riziką, nes gripas kasmet sukelia masinį sergamumą ir hospitalizacijas. Dėl to visuomenės sveikatos požiūriu svarbios profilaktikos priemonės, įskaitant skiepijimąsi nuo gripo rizikos grupėms.

  • Šias gėles verta sėti prieš žiemą: šaltis padės daigams, o pavasarį jos startuos greičiau

    Šias gėles verta sėti prieš žiemą: šaltis padės daigams, o pavasarį jos startuos greičiau

    Daugeliui ruduo asocijuojasi su gėlynų tvarkymu, tačiau dalį vienmečių ir laukinių gėlių galima sėti dar prieš žiemą. Tokia sėja paremta natūraliu ciklu, kai sėklos žiemoja dirvoje ir pavasarį sudygsta vos tik sušilus orams. Tinkamai parinkus rūšis, pavasarį jos neretai pradeda augti anksčiau nei sėjant įprastai.

    Šis metodas ypač naudingas augalams, kurių sėkloms reikalingas vadinamasis šaltasis periodas. Žema temperatūra padeda nutraukti dalies sėklų ramybės būseną ir paskatina tolygesnį dygimą, kai dirva atšyla. Vis dėlto svarbiausia nepaskubėti, kad sėklos nespėtų sudygti dar rudenį.

    Kada sėti, kad nenušaltų?

    Priešžieminę sėją geriausia planuoti tada, kai orai jau stabiliai vėsta, o dirvos paviršius atšąla, bet dar nėra įšalęs. Šiltas ir ilgas ruduo gali suklaidinti, todėl verta palaukti vėlyvo sezono, kad daigai neišlįstų per anksti. Jei pasėta per anksti, net trumpas atšilimas gali paskatinti dygimą, o vėlesni šalčiai daigus pažeis.

    Sėklų paprastai nereikia berti giliai, tačiau jas verta lengvai užžerti puria žeme pagal konkrečios rūšies rekomendacijas. Pavasarį, pasirodžius daigams, gali prireikti retinimo, kad augalai nekonkuruotų tarpusavyje. Toks gėlyno startas dažnai būna natūralesnis ir atsparesnis, nes augalai dygsta tada, kai sąlygos jiems palankiausios.

    Kokias gėles rinktis?

    Prieš žiemą dažniausiai sėjamos rūšys, kurios gamtoje linkusios išbarstyti sėklas rudenį ir gerai pakelia šaltesnes sąlygas. Tarp populiariausių pasirinkimų dažnai minimos aguonos, rugiagėlės ir juodgrūdė. Jos tinka natūralistiniams gėlynams, kaimiško stiliaus sodams ir pievos tipo kompozicijoms.

    Tokios gėlės paprastai nereikalauja sudėtingos priežiūros, o žydėjimo metu gali būti naudingos apdulkintojams, priklausomai nuo sezono ir konkrečios veislės. Vis dėlto verta pasitikrinti sėklų pakelio informaciją, nes net tos pačios rūšies veislės gali skirtis dygimo ypatumais. Jei tikslas yra ilgesnis žydėjimas, pravartu derinti kelias rūšis su skirtingu žydėjimo laiku.

    Kaip paruošti dirvą?

    Prieš sėją geriausia pašalinti piktžoles ir lengvai supurenti viršutinį dirvos sluoksnį. Svarbu, kad žemė nebūtų stipriai suslėgta ar nuolat įmirkusi, nes žiemą perteklinė drėgmė gali pakenkti sėkloms. Taip pat naudinga pažymėti sėjos vietą, kad pavasarį jos netyčia neperkastumėte.

    Prieš žiemą intensyviai laistyti dažniausiai nereikia, jei dirva natūraliai drėgna. Pavasarį belieka stebėti dygimą ir, jei reikia, palikti stipriausius daigus, kad gėlynas nesusitankintų. Taip dalį kito sezono gėlyno galima pasiruošti dar tada, kai pagrindiniai sodo darbai atrodo jau pasibaigę.

  • Auginat hortenziją vazone? Neskubėkite nešti į šiltus namus: galite pakenkti labiau nei šaltis

    Auginat hortenziją vazone? Neskubėkite nešti į šiltus namus: galite pakenkti labiau nei šaltis

    Vazone auginama hortenzija dažnai atrodo kaip augalas, kurį prieš žiemą saugiausia skubiai perkelti į šiltą kambarį. Tačiau daugeliui hortenzijų veislių toks sprendimas gali sutrikdyti natūralų ritmą ir atnešti daugiau žalos nei trumpalaikis šaltis. Svarbiausia žiemą ne šiluma, o teisinga šaknų apsauga ir ramybės periodas.

    Augalai vazonuose yra jautresni temperatūros svyravimams, nes šaknų gumulą nuo šalčio skiria tik plona indo sienelė. Dėl to substratas atšąla gerokai greičiau nei grunte, o šaknys nukenčia pirmos. Vis dėlto tai nereiškia, kad hortenziją reikia statyti prie radiatoriaus ar laikyti šildomame kambaryje.

    Šiluma gali išbalansuoti augalą

    Dalis hortenzijų žiemą pereina ramybės periodą, kai joms reikalinga vėsa ir stabilios sąlygos. Perkėlus į šiltą svetainę ar kitą intensyviai šildomą patalpą, augalas gali per anksti pradėti vegetaciją. Tokiu atveju ūgliai ištįsta, augalas išnaudoja sukauptas atsargas, o vėliau tampa jautresnis stresui.

    Praktiškesnė išeitis dažnai būna vėsi, bet nuo vėjo ir didelio šalčio apsaugota vieta, pavyzdžiui, nešildomas garažas, šviesi laiptinė ar kita patalpa be staigių temperatūros šuolių. Svarbu, kad hortenzija nebūtų laikoma visiškoje tamsoje ir nestovėtų šiltoje, sausą orą turinčioje zonoje.

    Svarbiausia apsaugoti šaknis ir vazoną

    Jei hortenzija žiemos lauke, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas šaknų gumului. Vazoną verta pastatyti ant šilumą izoliuojančio pagrindo, kad neimtų šalti nuo šalto grindinio ar žemės. Indo šonus galima apvynioti džiuto audiniu, izoliacine medžiaga ar keliais apsauginiais sluoksniais, kurie sumažina greitą peršalimą.

    Gera praktika yra vazoną priglausti prie pastato sienos, pasirinkti nuo skersvėjų užuovėją ir vengti vietų, kur kaupiasi vanduo. Būtina užtikrinti drenažą, kad vazonas nestovėtų baloje, nes užmirkimas šaltyje didina šaknų pažeidimų riziką. Žiemą laistymas smarkiai ribojamas, tačiau substrato nereikėtų palikti visiškai perdžiūvusio, ypač jei augalas laikomas po stogu ar patalpoje.

    Ne visos hortenzijos žiemoja vienodai

    Hortenzijų atsparumas šalčiui skiriasi, todėl vieno universalaus sprendimo nėra. Didesnis, gerai įsišaknijęs augalas dideliame vazone paprastai ištveria geriau nei jaunas egzempliorius mažame inde. Kuo mažesnis vazonas, tuo greičiau peršąla jame esantis substratas, todėl rizika šaknims išauga.

    Prieš žiemą verta pasitikrinti konkrečios veislės poreikius ir įvertinti, kiek atvira ar užuovėjoje yra vieta, kurioje stovi vazonas. Šaltesniuose regionuose dažnai saugiau hortenziją perkelti į vėsią, nešildomą patalpą, o ne į šiltą butą. Taip augalas išlaiko ramybės periodą, o pavasarį startuoja tolygiau ir sveikiau.