CP v2

Blog

  • Česnakas gali sugadinti visą patiekalą: klaida, kurią daro beveik visi ir kaip jos išvengti

    Česnakas daugeliui patiekalų suteikia ryškų aromatą, tačiau net nedidelė klaida gali paversti jį kartumo šaltiniu. Dažniausiai problema kyla ne dėl paties produkto, o dėl netinkamos kaitros ir per ilgo kepinimo.

    Pagrindinis česnako aštrumo „variklis“ yra alicinas – junginys, susidarantis susmulkinus ar supjausčius skiltelę. Ši medžiaga yra nestabili: tinkamai kaitinama ji virsta švelnesniais, saldesniais aromatiniais junginiais, o per didelėje temperatūroje greitai suyra ir gali lemti degėsių kartumą.

    Perkaitintas česnakas ypač greitai prisvyla keptuvėje, todėl kartais užtenka keliolikos sekundžių neatidumo. Jei česnakas ima tamsėti ir skleidžia svilėsių kvapą, kartumas dažnai persiduoda visam patiekalui, o jo „užmaskuoti“ prieskoniais paprastai nepavyksta.

    Kada dėti česnaką?

    Viena patikimiausių taisyklių – česnaką į keptuvę dėti pabaigoje, kai kiti ingredientai jau beveik paruošti. Dažniausiai pakanka 30–60 sekundžių ant vidutinės kaitros, kad atsiskleistų aromatas, bet česnakas nespėtų apdegti.

    Verdant sriubas ar padažus česnaką verta dėti likus maždaug 2–3 minutėms iki virimo pabaigos. Taip išlaikomas ryškesnis kvapas, tačiau sumažėja rizika, kad ilgai kaitinamas česnakas suteiks patiekalui nemalonų poskonį.

    Forma keičia skonį

    Česnako paruošimas tiesiogiai veikia jo intensyvumą. Trintas per spaudyklę ar tarkuotas česnakas dažniausiai būna aštriausias, nes išsiskiria daugiau alicino, todėl tokią formą geriausia naudoti atsargiai ir trumpai kaitinti.

    Pjaustytas griežinėliais česnakas aromatą atiduoda tolygiau ir švelniau, o kepamos neluptos skiltelės tampa minkštos, kremiškos ir net šiek tiek salstelėjusios. Dėl to kepintas česnakas dažnai pasirenkamas užtepėlėms, daržovėms ar garnyrams, kai norisi mažiau aštrumo.

    Riebalai ir žalias česnakas

    Aromatiniai česnako junginiai gerai „nešasi“ riebaluose, todėl česnakas dažnai kaitinamas aliejuje ar svieste. Svarbiausia neleisti riebalams perkaisti: švelniai pašildytas aliejus su česnako griežinėliais, kai šie tik lengvai pagelsta, suteikia malonų kvapą be kartumo.

    Žalias česnakas tinka užpilams, padažams ir užtepėlėms, kai reikia ryškaus akcento. Kad skonis būtų švelnesnis, česnaką galima sutrinti su žiupsneliu druskos ir leisti jam trumpai pastovėti – tai padeda „suapvalinti“ aštrumą ir tolygiau paskirstyti skonį.

    Galiausiai, česnakui svarbiausia momentas ir temperatūra: trumpas kontaktas su kaitra dažniausiai duoda geriausią rezultatą. Taip išryškinamas aromatas, o patiekalas nepraranda švaraus, malonaus skonio.

  • Paprastas triukas, kuris sviestinę salotą išlaiko traškią iki savaitės: dažnas daro klaidą

    Sviestinė salota vertinama dėl švelnių, sultingų lapų, tačiau būtent dėl to ji greitai vysta ir pradeda ruduoti. Dažniausiai tai nutinka dėl netinkamos drėgmės, per šalto oro šaldytuve ir lapų pažeidimų transportuojant ar plaunant.

    Salotos lapai turi daug vandens ir mažiau skaidulų nei, pavyzdžiui, romėninė ar ledkalnio salota, todėl praradus drėgmę jos greitai suglemba. Situaciją pablogina ir etilenas, kurį išskiria kai kurie vaisiai, ypač obuoliai ir bananai, todėl laikymas šalia jų trumpina salotų šviežumą.

    Triukas, kuris veikia namuose

    Jei norite, kad sviestinė salota išsilaikytų ilgiau, nepalikite jos parduotuviniame maišelyje daržovių stalčiuje. Geriausia švelniai atskirti lapus nuo gūžės ir jų neplauti iš anksto, nes vandens lašeliai ant lapų pagreitina gedimą.

    Lapus sudėkite ant švarios, vos drėgnos virtuvinės šluostės arba kelių sluoksnių popierinio rankšluosčio. Švelniai susukite į ritinėlį ir įdėkite į didesnį sandarų maišelį ar dėžutę, palikdami minimalų oro tarpą, kad lapai nešustų.

    Šis būdas padeda palaikyti stabilų mikroklimatą: lapai neišdžiūsta, bet ir neguli ant drėgmės pertekliaus. Tinkamai laikant, salota dažnai išlieka traški apie 5–7 dienas, o popierinį rankšluostį verta pakeisti kas porą dienų.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina salotas

    Viena didžiausių klaidų yra salotas nuplauti ir palikti drėgnas šaldytuve, ypač sandariame inde be sugėriklio. Kita klaida yra laikyti jas greta etileną išskiriančių vaisių ar daržovių, nes taip vystimas ir rudavimas įsibėgėja gerokai greičiau.

    Taip pat nereikėtų salotų stipriai suspausti ar prikrauti sunkių produktų ant viršaus, nes sumušti lapai ima gesti pirmiausia. O padažą ar citrinos sultis salotoms geriausia pilti tik prieš pat valgymą, nes rūgštis ir druska greitai suminkština švelnius lapus.

    Kaip atgaivinti suglebusius lapus

    Jei lapai jau šiek tiek praradę stangrumą, dar neskubėkite jų išmesti. Trumpas mirkymas labai šaltame vandenyje, geriausia su keliais ledo kubeliais, dažnai padeda susigrąžinti traškumą per 5–10 minučių.

    Po tokios vonelės lapus būtina kruopščiai nusausinti, kad likusi drėgmė nepaskatintų gedimo. Tam tinka salotų džiovyklė arba švarus rankšluostis, o tik tada lapus verta dėti atgal į dėžutę su sausu popieriniu rankšluosčiu.

    Tinkamas laikymas ne tik prailgina salotų šviežumą, bet ir padeda sumažinti maisto švaistymą. Kelios minutės paruošimo virtuvėje gali reikšti, kad salotos bus tinkamos ne vienam patiekalui, o visai savaitei.

  • Liofilizuoti vaisiai namuose be brangios įrangos: triukas su šaldikliu ir orkaitės režimu

    Liofilizacija laikoma vienu pažangiausių maisto konservavimo būdų, nes vanduo iš produkto pašalinamas ne kaitinant, o pirmiausia jį užšaldžius, o vėliau esant sumažintam slėgiui ledą paverčiant garais. Dėl to geriau išsaugoma vaisių forma, aromatas ir dalis jautrių maistinių medžiagų.

    Vis dėlto namuose tikroji liofilizacija beveik neįmanoma, nes jai reikalingas liofilizatorius, kuris tiksliai valdo temperatūrą ir vakuumą. Tokia įranga dažniausiai naudojama pramonėje ir laboratorijose, o buitinis bandymas paprastai virsta pažangiu džiovinimu, kuris tik iš dalies primena liofilizacijos rezultatą.

    Kas iš tiesų išlieka po džiovinimo?

    Internetiniuose patarimuose dažnai žadama, kad vaisiai išlaiko 100 proc. vitaminų, tačiau tai nėra tikslu. Net ir liofilizuojant dalis vitaminų mažėja dėl oksidacijos ir laikymo, o džiovinant šiluma jautrios medžiagos, ypač vitaminas C, prarandamos dar greičiau.

    Kita svarbi detalė – pašalinus vandenį, vaisiuose esantys natūralūs cukrūs tampa labiau koncentruoti. Dėl to džiovinti ar liofilizuoti vaisiai yra patogus užkandis, tačiau dažniausiai geriausiai tinka kaip priedas prie jogurto, košės ar granolos, o ne kaip didelė atskira porcija.

    Kaip namuose išgauti panašų efektą?

    Jei norite rezultato, kuris primintų liofilizuotus vaisius, dažniausiai siūloma dviejų etapų schema: ilgesnis užšaldymas ir labai švelnus džiovinimas. Ji neveikia kaip vakuuminė liofilizacija, bet gali padėti išgauti lengvesnę, trapesnę tekstūrą ir sumažinti sugedimo riziką.

    Pirmiausia atrinkite tvirtus, nesugedusius vaisius, juos nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite. Didesnius vaisius supjaustykite plonesniais gabalėliais, kad šaltis ir vėlesnis džiovinimas pasiektų vidų, o uogoms to dažniausiai nereikia.

    Vaisius vienu sluoksniu sudėkite ant skardos ar padėklo ir laikykite šaldiklyje 24–48 valandas. Tuomet perkelkite į elektrinę džiovyklę arba orkaitę, pasirinkę žemą temperatūrą, dažniausiai apie 30–40 laipsnių, nes kuo karščiau, tuo greičiau prarandamos jautrios maistinės medžiagos.

    Džiovinant verta kas kelias valandas patikrinti, ar gabalėliai džiūsta tolygiai, ir prireikus juos apversti. Paruošti vaisiai turi būti sausi, elastingi arba lengvai traškūs, o laikyti juos geriausia sandariame inde, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Dažniausios klaidos ir saugus laikymas

    Dažna nesėkmės priežastis – per aukšta temperatūra arba per trumpas džiovinimas, kai viduje lieka drėgmės. Tokie vaisiai greičiau pelija, todėl prieš sandėliuojant svarbu įsitikinti, kad tekstūra vienoda, o gabalėliai nelimpa ir neturi drėgnų vietų.

    Taip pat verta prisiminti, kad net ir gerai išdžiovinti vaisiai jautrūs oro drėgmei, todėl indas turi būti sandarus. Jei vaisius planuojate laikyti ilgiau, laikymo vieta turėtų būti vėsi, be tiesioginių saulės spindulių, o atidarius indą geriau jo turinį suvartoti per trumpesnį laiką.

  • Kur mesti stiklainį su sugedusiomis uogienėmis? Daugelis klysta ir rizikuoja gauti baudą

    Sugedę naminiai konservai ar seniai užsilikę stiklainiai lentynoje – įprasta situacija, ypač po žiemos. Vis dėlto būtent išmetimo momentu daroma daugiausia klaidų: stiklas, dangteliai ir turinys dažnai atsiduria ne ten, kur turėtų.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: stiklainis į stiklo atliekų konteinerį keliauja tik tada, kai yra ištuštintas. Jei stiklainį galite atidaryti ir pašalinti turinį, patį stiklainį meskite į žalią stiklo konteinerį, o atliekas tvarkykite atskirai pagal jų rūšį.

    Jeigu turinio išimti nepavyksta, pavyzdžiui, stiklainis užrūdijęs, neatsidaro arba viduje esantis turinys išsipūtęs ir kelia papildomą riziką, toks stiklainis su turiniu turėtų keliauti į mišrių atliekų konteinerį. Taip išvengiama situacijos, kai stiklo perdirbimo srautas užteršiamas maisto likučiais ir netinka perdirbimui.

    Maisto likučiai turėtų būti išmetami atskirai nuo pakuotės. Sugedę vaisiai, daržovės, uogienės ar kiti organiniai likučiai, jei jūsų savivaldybėje surenkamos maisto ir virtuvės atliekos, dažniausiai metami į tam skirtą konteinerį, o jei tokios sistemos nėra – į mišrias atliekas, vadovaujantis vietine tvarka.

    Stiklainio dangtelio vieta priklauso nuo medžiagos, tačiau dažniausiai metaliniai ar plastikiniai dangteliai metami į pakuočių atliekų konteinerį, skirtą plastikui ir metalui. Pats stiklainis, net ir neplautas iki blizgesio, gali būti metamas į stiklo konteinerį, jei tik yra ištuštintas: paprastai pakanka iškratyti likučius, o greitas praskalavimas naudingas tik dėl kvapo namuose.

    Tvarkinga rūšiavimo praktika svarbi ne tik dėl aplinkosaugos. Užterštos pakuotės blogina perdirbimo kokybę, didina atliekų tvarkymo sąnaudas, o kai kuriais atvejais net gali būti vertinama kaip netinkamas atliekų tvarkymas, todėl verta pasitikrinti konkrečios savivaldybės taisykles.

  • Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Europa ieško alternatyvos JAV sprendimams

    Vokietija ir Prancūzija sutaria, kad Europai reikia savos karinės duomenų ir sprendimų paramos infrastruktūros, paremtos dirbtiniu intelektu. Tačiau Berlynas atsargiai vertina Paryžiaus siūlomą kryptį ir nuogąstauja, jog vietoje vienos priklausomybės nuo JAV gali atsirasti kita, tik jau nuo Prancūzijos technologijų.

    Kariuomenėms vis labiau reikalingi DI įrankiai, galintys viename vaizde sujungti palydovų, radarų, jutiklių, dronų ir kitų šaltinių informaciją. Tokie sprendimai padeda greičiau suprasti situaciją, planuoti operacijas ir priimti sprendimus, kai informacijos srautai mūšio lauke auga eksponentiškai.

    Kas yra „Arcadia“ ir kodėl ji kelia klausimų

    Prancūzija aktyviai stumia „Arcadia“ kaip europinę alternatyvą JAV bendrovės „Palantir“ kuriamoms sistemoms, įskaitant „Maven“ ekosistemą. „Arcadia“ jau bandoma Prancūzijos kariuomenėje, o Paryžius ją pristato sąjungininkams kaip sprendimą, suderinamą su NATO standartais.

    Tačiau Vokietijos vidiniuose vertinimuose pabrėžiama, kad įsitraukimas į „Arcadia“ neturi silpninti nacionalinių pastangų kurti savą suverenią duomenų integracijos platformą. Berlynas pripažįsta, kad bendradarbiavimas ir sąveikumas yra būtini, bet nori išvengti scenarijaus, kai kritinė valdymo ir duomenų sujungimo grandis atsiduria kitos valstybės pramonės rankose.

    Vokietijos argumentas paprastas: jei technologiniai branduoliai, priežiūra, atnaujinimai ir tiekimo grandinės koncentruojasi vienoje šalyje, ilgainiui tai gali riboti strateginę laisvę. Tokia rizika ypač jautri gynyboje, kur programinė įranga ir duomenų architektūra tiesiogiai susijusios su operaciniu planavimu ir saugumu.

    ES finansavimas neįvyko, bet diskusija tęsiasi

    „Arcadia“ ambicijos susidūrė ir su europiniu barjeru: projektui nepavyko gauti Europos Komisijos paramos kaip bendro europinio gynybos projekto. Nors iš pradžių buvo numatytas apie 3 300 000 eurų ES grantas, vėliau Komisija nurodė, kad projektas neatitiko kriterijų, taikomų europiniams bendro intereso gynybos projektams.

    Toks sprendimas formaliai neužkerta kelio Prancūzijai ir Vokietijai toliau derinti skaitmeninio karinio pagrindo idėją, tačiau parodo, kad „Arcadia“ vieta bendroje Europos architektūroje dar nėra aiški. Ji gali tapti vienu iš komponentų platesnėje sistemoje, prancūziška dalimi greta vokiškų sprendimų arba iš esmės nacionaliniu produktu, kurį tektų pritaikyti bendram sąveikumui.

    Kontekstą stiprina ir geopolitika: augant neapibrėžtumui dėl JAV ilgalaikių prioritetų Europoje, didėja spaudimas turėti daugiau savarankiškų pajėgumų. Tačiau Berlyno atsargumas atspindi seną Europos gynybos dilemą, kai strateginės autonomijos idėja susiduria su nacionalinių pramonės interesų konkurencija.

    „Bendradarbiavimas su „Arcadia“ neturi pakirsti nacionalinių pastangų kurti suverenią duomenų integracijos platformą“, – teigiama Vokietijos vertinime.

    Galutinis sprendimas, ar Europa kurs vieną bendrą skaitmeninę karo valdymo stuburo sistemą, ar kelis tarpusavyje suderinamus nacionalinius sprendimus, priklausys nuo politinės lyderystės ir pramoninių kompromisų. Kol kas aišku viena: siekdama atsitraukti nuo JAV technologijų, Europa dar turi susitarti, kiek yra pasirengusi pasikliauti pati savimi ir savo kaimynais.

  • Kaip padaryti, kad aronijų sultys nebūtų aitrios: vien užšaldymo neužtenka, svarbus virimas

    Aronijų sulčių aitrumą dažniausiai lemia didelis taninų kiekis. Tai natūralūs fenoliniai junginiai, augale atliekantys apsauginę funkciją, o žmogaus mityboje siejami su antioksidaciniu ir antibakteriniu poveikiu. Tačiau būtent jie sukelia nemalonų sutraukiantį pojūtį burnoje.

    Taninų koncentracija smarkiai priklauso nuo uogų sunokimo. Daugiausia jų paprastai būna aronijose, nuskintose iki pirmųjų šalnų, todėl tradiciškai patariama derlių rinkti po naktų, kai temperatūra nukrenta žemiau 0 laipsnių. Tokiu metu dalis taninų natūraliai suskyla, o uogų skonis tampa švelnesnis.

    Jei laukti natūralių šalnų nėra galimybės, aitrumą galima mažinti technologiniais būdais namuose. Dažnai taikomas uogų užšaldymas, bet vien jo nepakanka, jei norite švelnesnių sulčių. Svarbi ir terminė fazė, nes virimas padeda sumažinti sutraukiantį skonį ir subalansuoti aromatą.

    Verdant aronijas sultims, dalis žmonių pasitelkia papildomus priedus, kurie apvalina skonį ir suteikia gėrimui daugiau gylio. Tam tinka saikingi šildantys prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas, gvazdikėliai, anyžius ar imbieras. Svarbu jų nepadauginti, kad jie neužgožtų pačių uogų.

    Norint išlaikyti palankesnį maistinį profilį, verta atsargiai vertinti ir cukraus kiekį. Aronijų sultys dažnai geriamos dėl intensyvaus skonio ir bioaktyvių medžiagų, todėl mažesnis saldinimas leidžia išsaugoti natūralesnį charakterį. Jei skonis vis tiek per aitrus, geriau koreguoti žaliavą ir gaminimo būdą, o ne vien didinti saldumą.

  • „Coinbase Ventures“ remtas „Router Protocol“ užsidaro: iki rugsėjo 30 dienos sudegins 303 mln. ROUTE žetonų

    „Coinbase Ventures“ remtas „Router Protocol“ užsidaro: iki rugsėjo 30 dienos sudegins 303 mln. ROUTE žetonų

    Kryžminių blokų grandinių infrastruktūros projektas „Router Protocol“, kurį rėmė „Coinbase Ventures“, nutraukia veiklą. Komanda pranešė, kad visi darbai bus užbaigti iki rugsėjo 30 dienos, nes nepavyko sukurti tvaraus verslo modelio ir rasti pirkėjo ar strateginio partnerio.

    Apie veiklos uždarymą paskelbta po daugiau nei ketverių metų vystymo. Projekto komanda teigia pastaraisiais metais bandžiusi komercializuoti produktus, derėtis dėl licencijavimo ir galimo įsigijimo, tačiau nė viena kryptis nepadėjo užtikrinti ilgalaikio finansavimo ir komandos išlaikymo.

    „Nė viena kryptis nebaigėsi sprendimu, kuris leistų išlaikyti protokolo komandą“, – sakė „Router Protocol“ komanda.

    Vienu svarbiausių iššūkių įvardijama rinkos dinamika: dalis kapitalo iš kriptovaliutų sektoriaus perėjo į dirbtinį intelektą, o turto perkėlimo tarp blokų grandinių mokesčiai sumažėjo. Komanda akcentuoja, kad vartotojų ir likvidumo aktyvumas koncentruojasi mažesniame tinklų skaičiuje, o infrastruktūra tampa labiau standartizuota, todėl specializuotų tilto sprendimų paklausa traukiasi.

    Uždarymo plane numatytas ir reikšmingas žingsnis dėl žetonų ekonomikos: „Router Protocol“ ketina visam laikui sudeginti 303 333 198 ROUTE žetonus, laikytus projekto ižde. Komandos vertinimu, tai sudaro apie 30 proc. beveik 1 mlrd. bendros ROUTE pasiūlos.

    Taip pat pranešta, kad bus dirbama su centralizuotomis kriptovaliutų biržomis dėl ROUTE palaikymo nutraukimo, tačiau konkrečios išėmimo ir išbraukimo iš sąrašų datos priklausys nuo kiekvienos biržos taisyklių. Komanda pabrėžia, kad naujų su ROUTE susijusių programų nebeplanuoja ir po išbraukimų nebus atsakinga už rinkoje ar likvidumo baseinuose vykstančius procesus.

    Vis dėlto dalį technologinio palikimo ketinama išsaugoti: „Router Protocol“ žada atverti pasirinktas sukurtų sprendimų dalis kaip atvirojo kodo komponentus. Tokiu būdu, pasak komandos, per ketverius metus sukauptas inžinerinis darbas galėtų likti prieinamas kitiems kūrėjams.

    Uždarymo pareiškime paminėti ir saugumo incidentai 2025 metais. Komanda teigia, kad po vasario mėnesio išnaudojimo per derybas pavyko atgauti apie 80 proc. prarastos vertės, tačiau per kitą, liepos mėnesį įvykusį grandinės lygio incidentą prarastos lėšos nebuvo susigrąžintos.

    „Router Protocol“ taip pat akcentuoja, kad protokolo mokesčiai esą buvo skiriami ROUTE supirkimui ir deginimui, o ne rezervų kaupimui ižde. Toks pasirinkimas, pasikeitus rinkos sąlygoms, galėjo sumažinti „pagalvę“ ilgesniam veiklos finansavimui.

    „Router Protocol“ istorija įsilieja į platesnę tendenciją, kai infrastruktūros kūrėjai susiduria su mažėjančiomis maržomis ir sunkiai prognozuojama paklausa. Kai rinkoje stiprėja keli didieji tinklai, o baziniai sprendimai tampa pigesni, daliai projektų vis sudėtingiau pagrįsti nuolatines saugumo, infrastruktūros ir komandos išlaikymo sąnaudas.

    Projektas anksčiau buvo pritraukęs 4 100 000 eurų investiciją 2021 metais iš investuotojų, tarp kurių minimi „Coinbase Ventures“ ir „Polygon“. 2024 metų liepą jis taip pat buvo pristatęs atskirą pirmo sluoksnio tinklą „Router Chain“, paremtą „proof-of-stake“ mechanizmu, kuriame ROUTE naudojamas mokesčiams, valdymui ir saugumui.

  • „Claret Capital Partners“ uždarė 575 mln. eurų fondą: kas gaus paskolas Europos technologijoms ir mokslui

    „Claret Capital Partners“ uždarė 575 mln. eurų fondą: kas gaus paskolas Europos technologijoms ir mokslui

    575 mln. eurų fondas Europos augimui

    Londone įsikūrusi augimo skolos valdytoja „Claret Capital Partners“ pranešė uždariusi ketvirtąjį fondą „Claret European Growth Capital Fund IV“, kurio bendra suma pasiekė 575 mln. eurų. Tai daugiau nei pradinis 500 mln. eurų tikslas, o fondas skirtas investicijoms į Europos technologijų, gyvybės mokslų ir poveikio sektorius.

    Bendra 575 mln. eurų suma sudaryta iš 440 mln. eurų investuotojų įsipareigojimų pačiame fonde ir 135 mln. eurų susijusio diskrecinio mandato. Bendrovė teigia, kad lėšas skyrė instituciniai investuotojai, tarp jų pensijų fondai, draudimo bendrovės ir šeimos biurai, o dalis pritraukta ir per privačios bankininkystės kanalus.

    Kodėl skola vėl tampa patraukli

    „Claret Capital Partners“ specializacija yra augimo skola, kai verslui suteikiamas finansavimas nesumažinant akcininkų dalies taip, kaip tai nutinka pritraukiant nuosavą kapitalą. Tokie sprendimai ypač aktualūs laikotarpiu, kai rizikos kapitalo rinka išlieka selektyvesnė, o įmonės ieško būdų prailginti veiklos finansavimo laiką iki kito raundo.

    „Tai ne tik mūsų požiūrio ir rezultatų patvirtinimas, bet ir didelis pasitikėjimo balsas Europos technologijų, gyvybės mokslų ir poveikio ekosistemoms“, – sakė „Claret Capital Partners“ valdantysis partneris Davidas Batemanas.

    Bendrovės duomenimis, įprastų paskolų dydžiai svyruoja nuo 2 mln. iki 100 mln. eurų, o kiekvienas sandoris vertinamas individualiai. Kapitalas gali būti nukreiptas organiniam augimui, įsigijimams, investicijoms į įrangą, apyvartinėms lėšoms, moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai bei plėtrai į naujas rinkas.

    Kur jau nukeliavo dalis lėšų

    „Claret Capital Partners“ skelbia, kad jau panaudota 32 proc. fondo, paremta 27 įmonės. Tarp įvardijamų pavyzdžių yra „Billie“, „Cinclus Pharma“, „PRODA“, „Inventiva“ ir „Surfe“.

    Valdytojas taip pat primena, kad nuo 2013 metų per fondus investavo daugiau nei 1,5 mlrd. eurų ir parėmė per 210 bendrovių. Bendras nuo veiklos pradžios pritrauktas kapitalas, anot bendrovės, siekia 1,3 mlrd. eurų.

    „Kai nuosavo kapitalo rinka tampa išrankesnė, o įkūrėjai ieško augimo be nereikalingo akcijų išskiedimo, lankstaus finansavimo paklausa turėtų toliau augti“, – sakė valdantysis partneris Johanas Kampe.

    Po galutinio fondo uždarymo „Claret Capital Partners“ planuoja toliau plėsti veiklą Europoje, stiprindama vietinę komandą pagrindiniuose inovacijų centruose. Bendrovė nurodo turinti komandos narių Paryžiuje ir planuojanti plėtrą Berlyne.

  • Solanos žetonas STONK šovė 250 proc.: StonkFun integracija su Raydium ir Jupiter kaitina apimtis

    Solanos žetonas STONK šovė 250 proc.: StonkFun integracija su Raydium ir Jupiter kaitina apimtis

    Kas įvyko rinkoje

    Solanos ekosistemoje su StonkFun platforma siejamas žetonas STONK per parą pabrango daugiau nei 250 proc., o jo rinkos kapitalizacija priartėjo prie maždaug 140 mln. eurų. Per tą patį laikotarpį prekybos apyvarta siekė apie 135 mln. eurų, tad judėjimą lydėjo ir išaugęs likvidumas.

    Kainos šuolis fiksuotas po to, kai StonkFun paskelbė apie integraciją su Raydium „LaunchLab“. Tokie pranešimai dažnai suveikia kaip katalizatorius, nes investuotojai tikisi didesnių srautų, geresnio įvykdymo ir lengvesnio žetonų „įdarbinimo“ decentralizuotose biržose.

    StonkFun modelis ir ką reiškia poros su akcijų žetonais

    StonkFun leidžia kurti žetonus, suporuotus su kitais aktyvais, įskaitant žetonizuotas akcijas ar biržoje prekiaujamus fondus. Paties STONK pora siejama su SPYx, produktu, skirtu atkartoti S ir P 500 indekso dinamiką per SPDR S ir P 500 ETF kainos sekimą.

    Svarbu atskirti kainos sekimą nuo nuosavybės teisių: prekyba memžetonu prieš žetonizuotą ETF nereiškia, kad turėtojas įgyja realių fondo vienetų ar akcijų. Tokiuose modeliuose kaina priklauso ir nuo bazinio aktyvo vertės, ir nuo santykio konkrečiame likvidumo baseine, todėl žetonas gali pigti net tada, kai bazinis indeksas kyla.

    Raydium „LaunchLab“ ir kodėl tai svarbu

    Raydium „LaunchLab“ veikia panašiai kaip kitos žetonų paleidimo aikštelės: pradžioje prekyba vyksta pagal vadinamąją obligacijų kreivę, o pasiekus nustatytą ribą likvidumas migruoja į Raydium baseiną. Tai paprastai reiškia geresnes sąlygas platesnei prekybai, nes įsijungia ir likvidumo agregatoriai.

    StonkFun teigimu, integracija turėtų mažinti paleidimo kaštus, sumažinti vadinamųjų „sniperių“ riziką ir suteikti mechaniką, kuri leidžia likvidumui toliau augti po pirminio etapo. Būtent tokie pažadai dažnai pritraukia trumpalaikį kapitalą, ypač Solanos memžetonų segmente.

    Kartu rinkoje kilo ir kiti su infrastruktūra susiję žetonai: Raydium RAY per parą brango apie 46 proc., o Jupiter JUP kilo maždaug 21 proc. Tai rodo, kad dalis dalyvių statė ne tik už vieną žetoną, bet ir už didesnio tinklo aktyvumo efektą decentralizuotose biržose.

    Išpirkimai, deginimas ir rizikos, į kurias verta atkreipti dėmesį

    StonkFun taip pat akcentuoja žetonų išpirkimo ir deginimo programą, finansuojamą prekybos mokesčiais. Pagal projekto modelį dalis mokesčių naudojama supirkti ir deginti didžiausius platformos žetonus pagal rinkos kapitalizaciją, o operacijos gali būti vykdomos periodiškai.

    Vis dėlto tokiose rinkose rizika išlieka didelė: kainą gali smarkiai veikti likvidumo koncentracija, staigūs srautai ir spekuliaciniai lūkesčiai, o poros su žetonizuotais produktais nesuteikia nuosavybės teisių į tradicines akcijas. Investuotojams verta įvertinti, ar kainos šuolį palaiko ilgalaikė paklausa ir realus naudojimas, ar tik trumpalaikė euforija po integracijos naujienos.

    Pastaruoju metu StonkFun taip pat reagavo į bendruomenės kritiką dėl paleidimų sąlygų, minėdama sprendimus prieš „sniping“, vieno piniginio adreso dominavimą ir diegimo kaštus. Tokie pakeitimai gali pagerinti sąžiningumo suvokimą, tačiau negarantuoja stabilumo itin nepastoviame memžetonų segmente.

  • Milano startuolis „Cato“ pritraukė 6 mln. eurų: DI padės įmonėms laimėti viešuosius pirkimus

    Milano startuolis „Cato“ pritraukė 6 mln. eurų: DI padės įmonėms laimėti viešuosius pirkimus

    6 mln. eurų sėklos investicija

    Milane įsikūrusi platforma „Cato“, kuri viešųjų pirkimų konkursuose taiko dirbtinį intelektą, pritraukė 6 mln. eurų sėklos investiciją. Raundui vadovavo ankstyvos stadijos fondas Keen Venture Partners, veikiantis Amsterdame ir Londone.

    Prie finansavimo prisidėjo ir ankstesni investuotojai, tarp jų Vento, Heartfelt, Moonstone, BHeroes, Alecla7 ir Nova Venture. Taip pat prisijungė grupė verslo angelų, įskaitant „Lexroom“, „Sibill“ ir „Pillar“ įkūrėjus.

    „Šiame pirmajame etape jau suvaldėme tūkstančius konkursų. Didžiausias įvertinimas, kai klientai sako, jog mūsų technologiją laiko tikru sąjungininku: ji padeda rasti tinkamiausius konkursus, suprasti reikalavimus ir parengti pasiūlymą, didinant laimėjimo tikimybę“, – sakė „Cato“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Andrea Zorzetto.

    „Džiaugiamės, kad šią vertę pripažino ir tarptautinis investuotojas Keen Venture Partners, kartu su fondais, kurie mumis patikėjo nuo pat pradžių“, – pridūrė jis.

    Nauja investicija skelbiama praėjus vos keliems mėnesiams po 1,6 mln. eurų priešsėklos raundo, kuriam vadovavo Italian Founders Fund. Iš viso „Cato“ per mažiau nei metus nuo įkūrimo jau yra pritraukusi 7,6 mln. eurų.

    Milžiniška rinka ir rankinis darbas

    „Cato“ įkurta 2025 metais, o ją įkūrė Andrea Zorzetto ir Matteo Bossolini. Bendrovė save pristato kaip pirmąją Italijoje DI principu sukurtą platformą, orientuotą į viešojo sektoriaus pirkimus.

    Europos Sąjungoje viešieji pirkimai yra viena didžiausių ekonomikos dalių: valstybės užsakymai sudaro apie 14 proc. ES bendrojo vidaus produkto, o metinė jų vertė siekia maždaug 2,5 trln. eurų. Tačiau tiekėjų pusėje dalis procesų iki šiol išlieka itin rankiniai.

    Italijoje, remiantis nacionalinės antikorupcijos institucijos ANAC pateikiamais viešųjų pirkimų duomenimis, konkursų apimtis 2025 metais siekė 309 mlrd. eurų ir, kaip nurodo bendrovė, per metus augo 13,9 proc. Tokiose rinkose įmonėms dažnai tenka kasdien peržiūrėti šimtus skelbimų, analizuoti ilgus dokumentus ir pasiūlymus rengti rankiniu būdu.

    Kaip veikia „Cato“ platforma

    „Cato“ teigia sekanti daugiau nei 27 000 šaltinių, kad atrinktų ir sureitinguotų konkursus, kuriuose įmonė turi didžiausią galimybę laimėti. Platforma iš viešųjų pirkimų dokumentų ištraukia reikalavimus ir vertinimo kriterijus, o taip pat pažymi neatitikimus tarp dokumentų, kurie gali lemti paraiškos atmetimą.

    Kitas žingsnis yra pasiūlymo rengimas: sistema gali iš anksto užpildyti administracines ir technines dalis, remdamasi pačios įmonės turima medžiaga. „Cato“ akcentuoja atsekamumą, kad sugeneruoti teiginiai būtų susieti su šaltiniais, o galutinis pateikimas išliktų kliento kontrolėje.

    „Viešieji pirkimai yra vienas paskutinių didelių neautomatizuotų darbo procesų Europos ekonomikoje: kasmet tai trilijonai eurų, o tiekėjų pusėje iš esmės trūko programinės įrangos, nekalbant apie DI“, – sakė Keen Venture Partners partnerė Briehan Burke.

    „Italija yra tinkama rinka pradžiai, nes joje dalyvauti sudėtingiausia: kasmet daugiau nei 300 mlrd. eurų per maždaug 22 000 perkančiųjų organizacijų, dešimtys tūkstančių smulkių ir vidutinių įmonių, kurioms didžiausias klientas yra valstybė, ir iki šiol nėra DI pagrindu sukurto sprendimo, padedančio laimėti konkursus“, – pridūrė ji.

    „Cato“ teigimu, jos klientai yra nuo smulkių ir vidutinių įmonių iki didelių korporacijų, o platforma jau apdorojo tūkstančius konkursų. Bendrovė taip pat nurodo, kad dauguma klientų sistemą naudoja kasdien, o augimo tempą lygina su „ChartMogul“ skelbiamais 2025 metų prenumeratos verslų rodikliais.

    Gautos lėšos bus skirtos platformos stiprinimui, komercinei plėtrai ir komandos augimui. Bendrovė taip pat planuoja plėstis į papildomus sektorius bei, augant tarptautinių klientų poreikiui, žengti už Italijos ribų.

    Ankstesnio finansavimo etape „Cato“ įsigijo „Avvista.ai“ per vadinamąjį acqui-hire, į komandą perimdama jos įkūrėją Riccardo Sabatti ir jo kolegas. Prie vadovų komandos prisijungė ir Luisa Gamba iš „Amazon Business“, kur ji vadovavo viešojo sektoriaus partnerystėms Italijoje.

    „Tokio lygio žmonių pritraukimas apie „Cato“ potencialą pasako ne mažiau nei investicija“, – sakė Andrea Zorzetto.