CP v2

Blog

  • Šis krūmas Lenkijoje uždraustas: už „Ulex europaeus“ auginimą gresia iki 235 000 eurų

    Egzotiški, ryškiai žydintys krūmai dažnai vilioja sodininkus, tačiau prieš perkant retą sodinuką verta pasitikrinti teisės aktus. Lenkijoje invazine rūšimi pripažintas vakarinis dygliuotis (Ulex europaeus), todėl jo laikymas, auginimas ar platinimas gali užtraukti griežtas sankcijas. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tikslas yra sustabdyti rūšių plitimą, kuris daro žalą vietinėms ekosistemoms.

    Vakarinis dygliuotis yra visžalis, itin tankus ir dyglėtas krūmas, pavasarį pasipuošiantis intensyviai geltonais, saldžiai kvepiančiais žiedais. Švelnesnio klimato regionuose jis gali atrodyti dekoratyvus, bet ten, kur rūšis ima plisti nekontroliuojamai, ji užgožia vietinius augalus. Dėl šios priežasties Lenkijoje jis įtrauktas į invazinių svetimžemių rūšių, keliančių grėsmę, sąrašus.

    Didžiausia problema yra išskirtinis šio krūmo atsparumas ir gebėjimas greitai užimti teritorijas. Jis subrandina daug sėklų, kurios dirvožemyje gali išlikti gyvybingos labai ilgai, o pažeistas augalas linkęs greitai atželti. Susiformavę nepravažiuojami sąžalynai mažina šviesos patekimą į dirvą, keičia buveinių struktūrą ir ilgainiui stumia lauk vietines žoles, žolinius augalus bei medžių savaiminius atžalynus.

    Papildomą poveikį daro ir tai, kad tai ankštinių šeimos augalas, galintis kaupti azotą ir keisti dirvožemio savybes. Tokie pokyčiai ypač pavojingi buveinėms, kurios natūraliai yra skurdžios maisto medžiagomis, pavyzdžiui, viržynams. Būtent invazinių rūšių sukeliamas buveinių persitvarkymas laikomas viena rimčiausių šiuolaikinės gamtosaugos problemų Europoje.

    Lenkijos teisės aktuose invazinėms rūšims taikomi ribojimai apima įvežimą, prekybą, mainus, dauginimą ir auginimą. Už pažeidimus gali būti skiriamos didelės administracinės baudos, kurios, priklausomai nuo situacijos, gali siekti iki maždaug 235 000 eurų. Baudos dydis paprastai siejamas su pažeidimo mastu ir tuo, ar rūšis buvo platinama sąmoningai.

    Praktikoje griežčiausios sankcijos dažniau taikomos tiems, kurie organizuoja prekybą ar tyčia įveža ir platina draudžiamą rūšį. Jei augalas privačiame sklype atsirado netyčia, svarbiausia yra jį kuo greičiau identifikuoti ir imtis šalinimo veiksmų, o prireikus pasikonsultuoti su atsakingomis institucijomis. Aplinkosauginėje praktikoje dažnai akcentuojama, kad bendradarbiavimas ir greita reakcija sumažina rizikas.

    Atpažinti vakarinį dygliuotį padeda itin tankūs, aštriais dygliais virtę ūgliai ir geltoni drugelio formos žiedai. Šalinant tokį krūmą nerekomenduojama jo mesti į įprastą kompostą, nes sėklos ir augalo dalys gali išlikti gyvybingos ir vėliau išplisti kitur. Efektyviausia priemonė dažniausiai yra mechaninis šalinimas iškasant visą šaknų sistemą ir augalines atliekas sutvarkant pagal vietos savivaldybės ar atsakingų tarnybų nurodymus.

    Specialistai primena, kad invazinių rūšių tema aktuali ne tik Lenkijoje. Prekiaujant dekoratyviniais augalais visoje Europoje vis dažniau tikrinama, ar rūšys nėra ribojamos, o pirkėjams rekomenduojama rinktis vietinėms ekosistemoms saugesnes alternatyvas. Atsakingas pasirinkimas sode gali būti paprastas, bet labai reikšmingas žingsnis mažinant invazinių rūšių plitimą.

  • Trijų virtuvės produktų trąša zamiokulkui: specialistai įspėja, kada geriau jos nenaudoti

    Zamiokulkas laikomas vienu atsparesnių kambario augalų, tačiau vasaros pabaigoje ir rudenėjant jo priežiūra dažnai tampa klaidų lauku. Trumpėjant dienoms augimas lėtėja, todėl augalui reikia mažiau vandens ir maisto medžiagų, o perteklius gali pakenkti šaknims ir gumbams.

    Šis augalas kaupia drėgmę storuose stiebuose ir požeminiuose gumbuose, todėl trumpa sausra jam paprastai nekenkia. Kur kas dažnesnė problema yra perlaistymas, kai vazonėlyje užsistovi vanduo ir pradeda vystytis puvinys, o lapai ima gelsti.

    Laistymas ir šviesa rudenėjant

    Rudenį zamiokulką verta laistyti tik tuomet, kai substratas visiškai išdžiūsta per visą vazono gylį. Praktinis būdas paprastas: prieš laistant patikrinkite žemę pirštu ar mediniu pagaliuku ir įsitikinkite, kad ji sausa ne tik paviršiuje.

    Ne mažiau svarbi ir vieta namuose: geriausiai tinka išsklaidyta šviesa arba pusiau pavėsis. Kai saulė rudenį šviečia žemiau, tiesioginiai spinduliai pro langą gali nudeginti lapus, o skersvėjai prie dažnai varstomų langų augalą papildomai silpnina.

    Tręšimas: kodėl svarbus laikas

    Vasaros pabaigoje tręšimas dar gali būti naudingas, tačiau dozė turėtų būti mažesnė nei nurodyta ant pakuotės. Vėliau, kai augalas pereina į lėtesnės vegetacijos etapą, perteklinės druskos dirvoje gali dirginti šaknis ir apsunkinti vandens pasisavinimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad rudenį geriau rinktis saikingumą ir tręšti rečiau, o kai augimas akivaizdžiai sulėtėja, tręšimą iš viso pristabdyti. Jei augalas ką tik persodintas į naują žemę, papildomos trąšos dažnai tampa nereikalingos, nes substrate jau būna maisto medžiagų atsargų.

    Namų „trąša“ iš virtuvės: kas veikia, o kas rizikinga

    Socialiniuose tinkluose ir forumuose populiari naminė priemonė, ruošiama iš morkos, česnako ir vandens, žadanti paskatinti naujų lapų augimą. Šalininkai aiškina, kad morkoje esantys mikroelementai papildo mitybą, o česnakas dėl sieros junginių gali slopinti dalį nepageidaujamų mikroorganizmų.

    Vis dėlto specialistai primena, kad namų užpilai nėra standartizuotos trąšos, todėl jų poveikis gali skirtis, o per didelis kiekis kartais išbalansuoja dirvos mikroflorą. Didžiausia rizika kyla tada, kai į vazoną patenka neperkoštos daržovių dalelės: jos gali pradėti irti, skatinti pelėsį ir pritraukti smulkias museles.

    Jei vis dėlto norite išbandyti, mišinį būtina labai gerai perkošti, o naudoti tik retkarčiais, ne dažniau kaip kartą per mėnesį aktyvaus augimo metu. Rudenį, kai augalas lėtėja, tokia priemonė turėtų būti naudojama itin atsargiai arba visai atidėta iki pavasario.

    „Zamiokulkui labiausiai kenkia ne trąšų trūkumas, o perlaistymas ir pertręšimas, ypač rudenį“, – sako kambarinių augalų augintojai, pabrėžiantys, kad saugiausia strategija yra minimalizmas ir reguliarus substrato būklės tikrinimas.

    Norint paskatinti gražų lapyną, dažnai pakanka paprastų dalykų: švariai nuvalyti dulkes nuo lapų, kad geriau vyktų fotosintezė, laikyti stabilioje temperatūroje ir laistyti tik tada, kai tikrai reikia. Tokia priežiūra dažniausiai duoda patikimesnį rezultatą nei eksperimentai su virtuvės užpilais.

  • Malinos be chemijos iki pat šalnų: 4 paprasti būdai, kad uogose neliktų kirmėlių

    Rudeninės avietės, dar vadinamos pakartotinai derančiomis, dažnai laikomos lengviau auginamomis be chemijos, nes jos žydi ir dera vėliau, kai dalies kenkėjų aktyvumas jau sumažėjęs. Vis dėlto net ir tokiuose krūmuose kartais randamos lervos, o uogos greičiau genda, jei avietynas neprižiūrimas sistemiškai.

    Didžiausią žalą uogoms daro vabzdžiai, kurių lervos vystosi žieduose ar vaisiuose, o plika akimi problema ne visada matoma. Dėl to bręstant derliui cheminiai purškimai tampa ne tik rizikingi, bet ir praktiškai nenaudingi, nes svarbiausia yra prevencija ir tinkama avietyno higiena.

    Kodėl rudeninės avietės „lengvesnės“?

    Rudeninių veislių pranašumas slypi biologijoje: jos naujus ūglius užaugina pavasarį, o žiedus krauna ant tų pačių metų ūglių antroje vasaros pusėje. Dalis kenkėjų, kurie labiausiai puola anksti žydinčias vasarines avietes, iki to laiko jau būna praėję aktyviausią ciklo etapą.

    Tačiau „lengviau“ nereiškia „be darbo“. Jei avietės auga per tankiai, yra daug piktžolių, o seni ūgliai paliekami per žiemą, kenkėjai ir ligos randa puikias sąlygas išlikti ir kitą sezoną.

    Svarbiausia priemonė – nupjauti prie žemės

    Vienas efektyviausių būdų mažinti kenkėjų ir ligų spaudimą rudeninėms avietėms yra kasmetinis ūglių nupjovimas kuo arčiau žemės. Tai daroma vėlyvą rudenį, kai baigiasi derėjimas, arba anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai.

    Palikti aukštus stuobrius neverta: kuo daugiau senos medienos ir pernykščių likučių, tuo daugiau vietų peržiemoti kenkėjams ir ligų sukėlėjams. Nupjautus ūglius svarbu išnešti iš sklypo, o ne palikti avietyno pakraščiuose, kad infekcijos židiniai negrįžtų į tą pačią vietą.

    Natūrali apsauga sezono metu

    Jei norisi kuo mažiau intervencijų, avietynui padeda paprasti augaliniai nuovirai ir užpilai, kurie dažniau naudojami kaip atbaidymo ir augalo stiprinimo priemonės. Praktikoje sodininkai dažnai renkasi dilgėlių užpilą, česnako ar svogūnų nuovirą, ypač kai matomi pirmieji amarų ar kitų smulkių kenkėjų požymiai.

    Ne mažiau svarbus ir augalų kaimynystės principas: šalia aviečių sodinami stipraus kvapo augalai gali mažinti kenkėjų „orientaciją“ ir traukti naudingus vabzdžius. Tai nėra stebuklas per naktį, bet kaip ilgalaikė profilaktika dažnai pasiteisina, ypač mažesniuose soduose.

    Druskos vanduo – greitas derliaus patikrinimas

    Net kai uogos atrodo nepriekaištingos, prieš šaldymą ar uogienių virimą galima pasitikrinti, ar viduje nėra lervų. Tam tinka šaltas vanduo su druska: į 1 litrą vandens įmaišoma maždaug 1 šaukštas druskos, o avietės palaikomos apie 10–15 minučių.

    Jei uogose yra pasislėpusių lervų, jos dažnai išlenda į paviršių arba nusėda indo dugne. Po tokio mirkymo avietes būtina švelniai perlieti švariu vandeniu per sietelį, kad neliktų druskos skonio ir uogos būtų tinkamos vartoti ar perdirbti.

    Rudeninių aviečių derlių iki pat šalnų dažniausiai lemia ne purškimai, o disciplina: kasmetinis nupjovimas, švara avietyne, protinga prevencija ir atsargus derliaus paruošimas. Taip uogos išlieka tvirtesnės, mažiau genda, o tikimybė rasti nepageidaujamų „siurprizų“ krepšyje smarkiai sumažėja.

  • Šios nakčiai užmerktos avižos – mokinių pusryčių triukas, padedantis išlaikyti dėmesį

    Mokyklos diena reikalauja ne tik fizinės energijos: vaikui tenka kelias valandas iš eilės sutelkti dėmesį, įsiminti naują informaciją ir greitai persijungti tarp užduočių. Todėl pusryčiai turėtų būti ne saldus užkandis, o subalansuotas valgis, padedantis stabiliai išlaikyti energiją iki pietų.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad ryte ypač svarbus derinys, kuriame yra sudėtinių angliavandenių, baltymų, skaidulų ir gerųjų riebalų. Toks rinkinys paprastai lėtina cukraus kiekio kraujyje šuolius, ilgiau suteikia sotumo ir mažina tikimybę, kad vaikas greitai užsinorės saldumynų.

    Vienas praktiškiausių sprendimų – nakčiai šaldytuve brinkintos avižos, dar vadinamos overnight oats. Jų privalumas paprastas: viską galima pasiruošti iš vakaro, o ryte lieka tik išimti indelį ir, jei norisi, papildyti šviežiomis uogomis ar riešutais.

    Šokoladinės naktinės avižos

    Dviem porcijoms dažniausiai pakanka apie 100 gramų pilno grūdo avižų, 250 mililitrų pieno ir 100 gramų natūralaus ar graikiško jogurto. Į mišinį įmaišoma po vieną valgomąjį šaukštą čija sėklų ir žemės riešutų arba migdolų sviesto, taip pat vienas arbatinis šaukštelis nesaldintos kakavos.

    Saldumui galima naudoti 1–2 arbatinius šaukštelius medaus ar klevų sirupo, o skoniui praverčia žiupsnelis cinamono. Uogų įprastai dedama apie 100 gramų, o norint daugiau traškumo tinka smulkinti riešutai arba moliūgų sėklos.

    Dubenyje sumaišykite avižas, čija sėklas, kakavą ir cinamoną, tuomet supilkite pieną, įdėkite jogurtą ir riešutų sviestą. Mišinį padalykite į du sandarius indelius, įmaišykite dalį uogų ir laikykite šaldytuve bent 6 valandas, geriausia per naktį.

    Kodėl toks derinys tinka mokiniui?

    Avižos yra patikimas sudėtinių angliavandenių ir skaidulų šaltinis, todėl energija paprastai išsiskiria tolygiau. Tai svarbu rytais, kai po pirmų pamokų neretai pasireiškia nuovargis, jei pusryčiai buvo per saldūs arba per menki.

    Jogurtas ir riešutų sviestas prideda baltymų, kurie svarbūs augančiam organizmui ir sotumo jausmui. Čija sėklos, riešutai bei sėklos papildo racioną nesočiaisiais riebalais, o jų kiekis pusryčiuose padeda patiekalui būti maistingesniam.

    Uogos papildo patiekalą vitaminais ir augalinės kilmės junginiais, o kakava dažniausiai atlieka skonio funkciją: suteikia šokoladinę natą, bet nepaverčia pusryčių desertu. Esminė idėja paprasta: geriau rinktis pusryčius, kuriuose nėra vien tik greitųjų angliavandenių ir pridėtinio cukraus.

    Kaip išvengti monotonijos?

    Šių pusryčių pagrindą galima palikti tą patį, o keisti tik priedus pagal sezoniškumą ir vaiko skonį. Pavyzdžiui, vietoj kakavos galima dėti smulkintą obuolį ir daugiau cinamono, o bananinė versija dažnai pavyksta su dalimi sutrinto banano ir trupučiu kakavos.

    Jei vaikas mėgsta uogas, verta išbandyti mėlynių ir vanilės derinį, o švelnesnio skonio gerbėjams tinka braškės su kokosų drožlėmis. Tėvams dažnai padeda paprastas principas: leisti vaikui pačiam išsirinkti uogas, riešutus ar sėklas, nes taip didėja tikimybė, kad pusryčiai bus suvalgyti.

    Nėra vieno stebuklingo produkto, kuris akimirksniu pagerintų atmintį ar koncentraciją, tačiau reguliarūs, subalansuoti pusryčiai gali padėti suformuoti stabilesnį dienos ritmą. Nakčiai brinkintos avižos yra vienas iš tų sprendimų, kurį lengva pritaikyti kasdienybėje per visus mokslo metus.

  • Nenumeskite nukritusių obuolių: viena taisyklė gelbsti nuo pelėsio toksinų ir nuostolių

    Nukritę obuoliai dažnai turi tik nedidelių sumušimų, todėl juos galima sėkmingai panaudoti virtuvėje. Tačiau svarbiausia – kuo greičiau juos perrinkti, nes pažeista žievė spartina gedimą, o ant žolės palikti vaisiai vilioja vabzdžius.

    Esminė taisyklė paprasta: vaisius su pelėsio žymėmis ar rudu puviniu reikia nedelsiant išmesti. Tokiuose obuoliuose gali susidaryti patulinas – mikotoksinas, kurį gamina tam tikri pelėsiniai grybai, ir jis kelia riziką žmonių bei gyvūnų sveikatai.

    Svarbu žinoti, kad vien nupjauti pažeistą vietą nepakanka, nes toksinai ir mikroorganizmų pažeidimai gali būti išplitę gilyn į minkštimą. Minkšti, pakitę, nemaloniai kvepiantys ar akivaizdžiai pūvantys obuoliai netinka nei valgymui, nei uogienėms, sultims ar kitiems naminiams konservams.

    Taip pat nerekomenduojama supuvusių ir pelijančių obuolių mesti į įprastą kompostą. Grybų sporos gali išgyventi ir vėliau patekti į dirvą bei augalus, o tai didina ligų riziką kitą sezoną, ypač jei kompostas neįkaista iki pakankamai aukštos temperatūros.

    Sveiki nukritę obuoliai, ypač tie, kurie nukrito nuo vėjo ar dėl sunokimo, yra puiki žaliava greitai perdirbti. Kadangi sumušti vaisiai trumpiau laikosi, juos verta suvartoti pirmiausia: išvirti obuolienę, paruošti obuolių tyrę, kepti pyragams, troškinti su cinamonu ar spausti sultis.

    Jei obuolių daug ir virtuvėje visko sunaudoti nespėjate, sveikus vaisius galima panaudoti ir sode. Susmulkinti obuoliai, įmaišyti į dirvą nedideliais kiekiais, suteikia organinių medžiagų, tačiau svarbu nepadauginti, kad neprasidėtų rūgimas ir nepritrauktų kenkėjų.

    Kita saugi išeitis – dalį sveikų obuolių palikti atokesnėje sodo vietoje kaip pašarą paukščiams, ypač vėsesniu metų laiku. Vis dėlto geriausia praktika išlieka ta pati: viską, kas supuvę ar pelija, iš aplinkos pašalinti kuo greičiau.

    Nukritę obuoliai nėra šiukšlė, jei laikomasi higienos ir atrankos principų. Viena taisyklė – jokio pelėsio ir puvinio – padeda išvengti rizikų ir leidžia ekologiškai išnaudoti derlių be bereikalingų nuostolių.

  • „Rompetrol“ atnaujina penkias talpyklas Petromidia: saugesnė technologija ir 20 proc. daugiau pajėgumų

    „Rompetrol“ atnaujina penkias talpyklas Petromidia: saugesnė technologija ir 20 proc. daugiau pajėgumų

    Modernizacija Petromidia komplekse

    Naftos perdirbimo bendrovė „Rompetrol Rafinare“ tęsia penkių saugyklų talpyklų modernizavimą Petromidia gamykloje Rumunijoje. Projektai įgyvendinami skirtingose stadijose ir yra ilgalaikės investicijų programos dalis, orientuotos į procesų patikimumą ir efektyvesnius srautus.

    Bendrovė skelbia, kad atnaujinimai didina žaliavų ir naftos produktų sandėliavimo pajėgumus 20 proc. Tai svarbu gamyklai, kuri dirba dideliais mastais ir aptarnauja tiek vidaus, tiek eksporto poreikius.

    Kur didinamos talpos?

    Vienas iš jau įgyvendintų etapų – distiliatų talpyklos, naudojamos kaip svarbi dyzelino gamybos grandies dalis, perstatymas. Jos talpa padidinta nuo 5 000 iki 6 000 kubinių metrų.

    Analogiškai plečiama benzino talpykla, kurios talpa taip pat augs nuo 5 000 iki 6 000 kubinių metrų. Dar dvi talpyklos, skirtos dyzelinui ir jo komponentams, didinamos nuo 10 000 iki 12 000 kubinių metrų.

    Tuo pačiu vyksta darbai su didžiausios apimties įrenginiu šiame etape – žalios naftos talpykla, kurios projektinė talpa siekia 57 000 kubinių metrų. Tokios talpyklos yra kritiškai svarbios stabiliai žaliavos tiekimo logistikai ir gamybos ritmo palaikymui.

    Naujas akcentas – hidrauliniai keltuvai

    Įgyvendinant atnaujinimus naudojamas sprendimas, kurį įmonė įvardija kaip inovatyvų: hidrauliniai keltuvai leidžia talpyklą montuoti pradedant nuo stogo ir viršutinių sienelių sekcijų. Tokiu būdu sumažinama dalis darbų aukštyje, o tai tiesiogiai mažina rizikas ir gali trumpinti darbų trukmę.

    „Hidraulinių keltuvų metodas leidžia talpyklą surinkti nuo viršaus, mažinant darbų aukštyje rizikas ir spartinant vykdymą“, – teigiama bendrovės pranešime.

    Pasak „Rompetrol Rafinare“, kiekvienam projektui mobilizuojama apie 100 specialistų, įskaitant projektuotojus, inžinierius, vykdymo komandas, gamyklos personalą bei rangovus. Tokia apimtis rodo, kad talpyklų rekonstrukcija yra kompleksiškas darbas, kuriame svarbios ir saugos, ir kokybės kontrolės procedūros.

    Bendrovė nurodo, kad nuo 2007 metų abiejose jos valdomose gamyklose – Petromidia Năvodari ir Vega Ploieşti – iš viso reabilituota ir modernizuota daugiau nei 60 talpyklų. Tokios investicijos paprastai siejamos su įrenginių tarnavimo laiko prailginimu, avarinių sustojimų rizikos mažinimu ir galimybe lanksčiau valdyti produktų atsargas.

    Pirmąjį 2026 metų pusmetį Petromidia perdirbo beveik 2,6 mln. tonų žaliavų ir pagamino apie 2,1 mln. tonų degalų. Įmonės duomenimis, beveik 70 proc. pagamintų naftos produktų buvo nukreipta į vidaus rinką.

    Vega gamykla, kuri Rumunijoje specializuojasi specialiuose produktuose, tarp jų bitume, heksane ir ekologiniuose tirpikliuose, pirmąjį 2026 metų pusmetį perdirbo beveik 164 000 tonų žaliavų. Bendrovė taip pat skelbia pasiekusi bitumo gamybos rekordą – 48 700 tonų.

    „Rompetrol Rafinare“ akcininkų struktūroje pagrindiniai dalyviai yra KMG International, valdanti 54,63 proc., ir Rumunijos Energetikos ministerija, turinti 44,7 proc. akcijų. Tokia nuosavybės struktūra reiškia, kad gamyklos modernizavimo tempas ir investiciniai sprendimai svarbūs ne tik verslui, bet ir valstybinei energetikos politikai bei tiekimo saugumui.

  • Varėna neteko šviesios kultūros lyderės: mirė ilgametė muzikos mokyklos direktorė

    2026 metų rugsėjo 5 dieną mirė ilgametė Varėnos muzikos mokyklos direktorė, pedagogė ir kultūros darbuotoja Nijolė Pavasarienė. Bendruomenė neteko žmogaus, kurio veikla dešimtmečiais formavo Varėnos muzikinį ir kultūrinį gyvenimą.

    Per daugiau kaip keturis dešimtmečius N. Pavasarienės profesinis kelias buvo glaudžiai susijęs su muzika, jaunaisiais atlikėjais ir ugdymu. Vadovaudama mokyklai ji rūpinosi ne tik kasdieniu darbu, bet ir ilgalaike kryptimi, telkė pedagogų komandą, skatino mokinių motyvaciją.

    Mokyklos virsmas ir kryptis

    Jos vadovavimo laikotarpiu mokykla tapo svarbia Varėnos kultūrinės tapatybės dalimi ir aktyviu miesto renginių partneriu. 2012 metais, N. Pavasarienei inicijavus sprendimą, įstaigai suteiktas Jadvygos Čiurlionytės vardas, pabrėžęs ryšį su Lietuvos muzikos tradicija.

    Pedagogės iniciatyvos skatino mokyklą būti atvira profesionaliam menui ir bendradarbiavimui su šalies muzikos bei meno institucijomis. Tai padėjo Varėnoje dažniau skambėti profesionaliai muzikai, o mokiniams suteikė daugiau progų pasirodyti koncertuose ir projektuose.

    Mokinių pasiekimai ir tęstinumas

    Ypatingą vietą N. Pavasarienės veikloje užėmė mokiniai ir jų tobulėjimas. Jos ugdytiniai ne kartą tapo „Dainų dainelės“ laureatais, o dalis vėliau pasirinko profesinį kelią muzikoje Lietuvoje ir užsienyje.

    Svarbiu palikimo ženklu tapo ir tai, kad kai kurie buvę mokiniai patys grįžo į švietimo ir kultūros lauką kaip mokytojai bei kolektyvų vadovai. Taip, per žmones ir perduodamą patirtį, jos darbas tęsėsi iš kartos į kartą.

    Įvertinimai ir bendruomenės atmintis

    N. Pavasarienė aktyviai dalyvavo organizuojant kultūros renginius, dainų šventes ir jų apžiūras, telkė bendruomenę bendram darbui. Jos iniciatyva įkurtas Varėnos kultūros centro moterų ansamblis „Rūta“, koncertavęs Lietuvoje ir užsienyje.

    2017 metais už ilgametį darbą Varėnos krašto kultūrai ji apdovanota Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija ir Kultūros ir meno tarybos ženklu „Sidabrinė bitė“. Artimieji ir kolegos pabrėžia, kad tikrasis jos palikimas yra žmonės, kuriuos ji įkvėpė, subūrė ir išmokė mylėti muziką.

    „Kultūra kuriama ne vien scenoje, ji gimsta kasdienybėje, kai vaikui padedama atrasti pirmąsias natas“, – sakė ją prisimenantys kolegos.

    Varėnos bendruomenė atsisveikina su asmenybe, kurios darbai liks gyvi mokinių muzikoje, koncertų tradicijose ir miesto kultūriniame gyvenime. Jos atminimas siejamas su nuoširdžiu darbu, pagarba žmonėms ir ilgalaikiu rūpesčiu meniniu ugdymu.

  • DI duomenų centrai ištroškę vandens: ar „Microsoft“ ir „Nvidia“ rado išeitį?

    DI duomenų centrai ištroškę vandens: ar „Microsoft“ ir „Nvidia“ rado išeitį?

    Dirbtinio intelekto bumas vis dažniau susiduria su nemalonia realybe: sparčiai augant duomenų centrų skaičiui, didėja ir jų vandens bei elektros apetitas. JAV bendruomenėse stiprėja nepasitenkinimas, o technologijų milžinės tikina, kad naujos aušinimo technologijos gali sumažinti vandens poreikį.

    Duomenų centrai – tai didžiuliai serverių „sandėliai“, užtikrinantys debesų paslaugas, interneto veikimą ir DI skaičiavimus. Ši įranga generuoja daug šilumos, todėl aušinimas tampa kritine infrastruktūros dalimi, o kai kuriais atvejais tam reikia didelių vandens kiekių.

    Konsultacijų bendrovės Rystad Energy vertinimu, 2025 metais duomenų centrai pasaulyje aušinimui sunaudojo apie 222 mlrd. litrų vandens. Jei vartojimas nemažėtų, iki 2030 metų šis skaičius galėtų išaugti beveik tris kartus – iki 644 mlrd. litrų, nors priemonės vandens naudojimui mažinti, anot bendrovės, galėtų augimą reikšmingai pristabdyti.

    Kaip veikia vandens taupymas?

    Vienas dažniausiai minimų sprendimų – uždaro ciklo aušinimas, kai skystis cirkuliuoja sandarioje sistemoje ir nėra nuolat „papildomas“ iš išorės. Tokiu principu skystis teka kuo arčiau karščiausių komponentų, pirmiausia lustų, kurių temperatūra gali perkopti 80 laipsnių.

    „Nvidia“ birželį pristatė sistemą, skirtą DI duomenų centrų projektavimui ir valdymui, ir teigė, kad kai kuriose vietose ji gali beveik eliminuoti vandens suvartojimą. Pramonė tokius pažadus šiandien jaučia kaip spaudimą, nes visuomenės klausimai dėl resursų naudojimo aštrėja.

    „Paprasti ventiliatoriai, cirkuliuojantys orą, dažnai yra pakankami“, – sakė „Nvidia“ tvarumo vadovas Joshas Parkeris.

    Vis dėlto jis pripažįsta, kad ekstremaliose karščio sąlygose ar per karščio bangas kartais vis tiek prireikia papildomo šaldymo arba garinamojo aušinimo sprendimų. Tai reiškia, kad vandens poreikio sumažinimas gali priklausyti ne tik nuo technologijos, bet ir nuo klimato, vietos infrastruktūros bei sezoniškumo.

    Kaina už mažesnį vandens poreikį

    Nepriklausomas tyrėjas Andy Masley atkreipia dėmesį į tiesioginę priklausomybę: mažiau vandens dažnai reiškia daugiau elektros. Taip yra todėl, kad net ir sandariose sistemose cirkuliuojantį skystį reikia atvėsinti, o tai neretai daroma naudojant oro srautus ir energiją.

    „Yra gana tiesioginis kompromisas tarp to, kiek sunaudojama vandens ir kiek energijos reikia temperatūrai kontroliuoti“, – sakė Andy Masley.

    Vienas techninis niuansas, kuriuo remiasi dalis naujų sprendimų, – šiltesnio skysčio įleidimas į serverius. Pavyzdžiui, „Nvidia“ nurodo, kad skystis gali būti tiekiamas apie 45 laipsnių temperatūros, taip sumažinant poreikį ištisus metus naudoti šaltą orą ar intensyvų mechaninį šaldymą.

    Augantis visuomenės spaudimas ir skaidrumo problema

    „Microsoft“, „Amazon Web Services“ ir „Meta“ taip pat teigia naudojančios uždaro ciklo aušinimo sprendimus ir akcentuoja, kad tokios sistemos neturėtų lemti grynojo vandens praradimo. Vis dėlto jų bendras vandens sunaudojimas 2022–2025 metais didėjo, nes plėtėsi duomenų centrų apimtys, nors efektyvumo rodikliai gerėjo.

    Pagal naujausias tvarumo ataskaitas, „Microsoft“ vandens naudojimo efektyvumas per šį laikotarpį pagerėjo apie 25 proc., o „Amazon Web Services“ – apie 37 proc. Tačiau palyginimus apsunkina tai, kad visame sektoriuje vis dar trūksta vieningo standarto, kaip skelbiami aplinkosauginiai ir socialiniai rodikliai.

    Kalifornijos universiteto Riversaide profesorius Shaolei Ren pabrėžia, kad vanduo dažnai kainuoja mažiau nei elektra, todėl vien finansiniai motyvai ne visada skatina jį taupyti. Tuo pat metu, jo vertinimu, spaudimą didina viešoji nuomonė, nes JAV daugėja protestų ir ginčų dėl naujų duomenų centrų statybų.

    Dar viena problema – senų objektų modernizacija, nes technologijos, mažinančios vandens poreikį, reikalauja investicijų. Rystad Energy tyrimų vadovas Minh K. Le pažymi, kad senesni centrai dažniausiai yra mažesni ir mažiau galingi, todėl jiems iš prigimties reikia mažiau aušinimo nei naujai statomiems gigantiškiems kompleksams.

    Ekspertai taip pat primena, kad tiesiogiai duomenų centrų sunaudojamas vanduo yra tik dalis bendro pėdsako. Vandens reikia ir elektros gamybai, kuri maitina šiuos centrus, taip pat lustų bei serverių gamybai, o JAV netiesioginis vandens naudojimas gali būti maždaug du kartus didesnis nei tiesioginis.

    Todėl technologijų sektoriaus pažadai mažinti vandens suvartojimą duomenų centruose neišvengiamai siejasi su platesniu klausimu: ar pavyks mažinti ir elektros poreikį, užtikrinti skaidresnį atsiskaitymą visuomenei bei planuoti plėtrą taip, kad ji nekirstų per vietos vandens išteklius.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    Vokietijos pramonė jau ne vienerius metus patiria struktūrinį spaudimą, o padėtis, pasak „STIHL“ patariamosios tarybos ir priežiūros tarybos pirmininko dr. Nikolo Stihlo, tampa kritinė. Jo teigimu, per pastaruosius aštuonerius metus pramonės gamybos apimtys sumažėjo maždaug 15 proc., o kas mėnesį prarandama apie 15 000 pramonės darbo vietų.

    Autorius pabrėžia, kad investicijų dinamika silpsta: grynosios privačiosios investicijos esą priartėjo prie nulio, o įmonės dažniau tik pakeičia nusidėvėjusį turtą, nei plečia pajėgumus. Tokią situaciją jis sieja su aukštomis energijos, darbo ir mokesčių sąnaudomis bei pertekliniu reguliavimu, kuris mažina norą rizikuoti ir investuoti.

    Reformos, kurių nebeužtenka

    Dr. N. Stihlas pripažįsta, kad verslo aplinkai įtakos turi ir išoriniai veiksniai, įskaitant prekybos barjerus, Kinijos pramonės politiką ir geopolitines įtampas. Vis dėlto, jo vertinimu, pagrindinės problemos kyla šalies viduje, todėl sprendimai turi prasidėti nuo administracinės naštos mažinimo ir aiškesnių taisyklių.

    Jis kritiškai vertina Vokietijos valdžios planuojamą reformų paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijų sistemą, mokesčius ir darbo rinką, teigdamas, kad jis kol kas nesukuria lūžio. Pasak jo, kompromisų išardymas ar reformų sušvelninimas galėtų ypač smarkiai pakenkti verslo pasitikėjimui politika ir dar labiau sustiprinti investicijų stagnaciją.

    „Kitos reformos turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realių paskatų investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihlas.

    Valstybė turi padėti, o ne stabdyti

    „STIHL“ vadovas ragina viešąjį sektorių orientuotis į paslaugos kokybę: taisyklės turi būti suprantamos, procedūros greitesnės, o ataskaitų ir dokumentavimo reikalavimai pagrįsti. Jo nuomone, administravimo modernizacija turi remtis skaitmenizacija ir dirbtiniu intelektu, kad sprendimai būtų priimami greitai ir prognozuojamai.

    Kaip vieną iš signalų jis mini kai kurių Vokietijos žemių iniciatyvas mažinti ataskaitų teikimo prievoles, įtvirtinant principą, kad reikalavimai turėtų būti paliekami tik tada, kai jų būtinybė aiškiai pagrindžiama. Tokia kryptis, pasak jo, galėtų sustiprinti tiek verslo, tiek visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu veikti efektyviai.

    Ginčas dėl darbo laiko ir sąnaudų

    Didelę dalį teksto autorius skiria demografiniams pokyčiams, kurie, jo vertinimu, mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai. Jis teigia, kad norint išlaikyti gerovės valstybės modelį, reikia didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, kitaip ekonomikos potencialas natūraliai trauksis.

    Kontroversiškiausia jo siūlymų dalis susijusi su darbo laiku: jis ragina siekti 40 valandų darbo savaitės be papildomo atlygio didinimo, argumentuodamas tarptautiniu konkurencingumu ir pramonės išlikimu. Taip pat akcentuojama ne vien alga, bet ir vadinamosios ne darbo užmokesčio sąnaudos, ypač socialinio draudimo įmokos, kurios, jo teigimu, neturėtų viršyti 40 proc. bruto darbo užmokesčio.

    Dr. N. Stihlas taip pat mini priemones, kurios esą galėtų didinti darbo pasiūlą: ilgesnį darbinį gyvenimą su aiškiomis išimtimis fiziškai sunkiems darbams, efektyvesnį bedarbių ir ne visą darbo laiką dirbančių įtraukimą, kvalifikuotą imigraciją. Kartu jis teigia, kad vien skaitmenizacijos ir DI teikiamas produktyvumo augimas demografinių tendencijų pilnai neatsvers.

    Galiausiai autorius pabrėžia inovacijų svarbą: Vokietijos stiprybe jis laiko universitetų, mokslinių institucijų, inovacijų klasterių ir įmonių ryšius, tačiau ragina suteikti daugiau reguliacinės erdvės, didinti mokestines paskatas MTEP ir plėsti rizikos kapitalo prieinamumą. Jo teigimu, tik ryžtingos priemonės gali sustabdyti pramonės bazės eroziją ir užtikrinti ilgalaikę gerovę.

  • Europos uostų reitingas: kas lenkia visus pagal krovinius ir kodėl tai svarbu kainoms?

    Europos uostų reitingas: kas lenkia visus pagal krovinius ir kodėl tai svarbu kainoms?

    Jūrų transportas išlieka viena svarbiausių pasaulinės prekybos arterijų, o Europoje uostai yra kritinis grandinės taškas nuo energijos išteklių iki maisto ir pramonės žaliavų. 2024 metais pasaulyje jūra buvo pergabenta apie 13 mlrd. tonų prekių, o Europos Sąjungos uostai aptarnavo apie 3,4 mlrd. tonų, tai sudaro maždaug 26 proc. pasaulinio kiekio.

    ES išorės prekyboje jūrų keliai dar svarbesni: didžioji dalis krovinių į ir iš Bendrijos keliauja laivais. Dėl to bet koks sutrikimas maršrutuose, pavyzdžiui, dėl geopolitinių įtampų ar saugumo rizikų, greitai atsispindi tiekimo terminuose ir logistikos kaštuose.

    Europos statistika rodo, kad uostų apkrovos labai skiriasi, o lyderiai išsiskiria milžiniškais srautais. Vertinant bendrą į uostą atgabentų ir iš jo išgabentų krovinių svorį, aiškiai dominuoja keli Šiaurės Vakarų Europos mazgai.

    Lyderiai: Roterdamas ir Antverpenas

    Didžiausias ES uostas pagal krovinių apimtį 2024 metais buvo Roterdamas Nyderlanduose, kur bendras krovinių srautas siekė 397,3 mln. tonų. Antroje vietoje liko Antverpenas–Briugė Belgijoje su 243,7 mln. tonų.

    Trečią vietą užėmė Hamburgas Vokietijoje, tačiau jo apimtys gerokai mažesnės nei dviejų lyderių: 97 mln. tonų. Toliau rikiuojasi Ispanijos Alchesiras su 81,5 mln. tonų ir Amsterdamas su 78,8 mln. tonų.

    Į pirmąjį dešimtuką taip pat pateko Prancūzijos HAROPA kompleksas, apimantis Le Havrą ir Ruaną, su 76,6 mln. tonų, Lenkijos Gdanskas su 71 mln. tonų, Marselis su 66 mln. tonų ir Valensija su 64,5 mln. tonų.

    Į dešimtuką įsiveržė Konstanca

    Rumunijos Konstancos uostas 2024 metais taip pat pateko tarp 10 didžiausių ES uostų: čia pervežta 57,6 mln. tonų krovinių. Tai išskirtinis rezultatas Juodosios jūros regione, kuris pastaraisiais metais tapo strategiškai reikšmingesnis dėl pasikeitusių krovinių srautų ir alternatyvių logistikos sprendimų.

    Tarp 11–20 vietų esančių uostų krova jau svyruoja mažesniame intervale: nuo 36,8 mln. tonų iki 55,5 mln. tonų. Šiame sąraše minimi, be kita ko, Barselona, Triestas, Genuja, Portugalijos Sinėšas, Pirėjas, Bremerhafenas ir Geteborgas.

    Kuri šalis krauna daugiausiai?

    Vertinant visas šalies uostų apimtis kartu, Nyderlandai 2024 metais buvo pirmi ES, jų uostai aptarnavo 538,1 mln. tonų krovinių. Antroje vietoje rikiavosi Italija su 488,6 mln. tonų, labai nedaug atsilikusi nuo Ispanijos, kurios uostai perkrovė 486 mln. tonų.

    Šios trys valstybės ryškiai lenkia kitus: ketvirtoje vietoje esanti Belgija fiksavo 274,9 mln. tonų. Prancūzija su 269,8 mln. tonų buvo šiek tiek žemiau, o Vokietija siekė 273,9 mln. tonų, taip pat išlaikydama aukštą poziciją dėl kelių didelių uostų.

    Europos Komisija, kalbėdama apie vandens transporto sektorių, pabrėžia, kad jūrų transportas istorijoje buvo vienas svarbiausių Europos ekonominės raidos variklių. 2026 metais Komisija priėmė strategines kryptis, kuriomis siekiama didinti konkurencingumą, tvarumą, saugumą ir atsparumą uostų, laivybos ir laivų statybos grandinėse.

    Uostų reitingai svarbūs ne tik logistikos profesionalams: jie parodo, per kurias vietas juda didžiausia Europos prekybos dalis, ir kur labiausiai tikėtina, kad sutrikimai ar investicijų trūkumas paveiktų tiekimo greitį bei galutines vartotojų kainas.