CP v2

Blog

  • Šiai obuolių veislei jau per 150 metų: kronselka lenkia šarąją renetą ir gelbsti šarlotką

    Kronselka yra sena obuolių veislė, kurią retai pamatysite didžiųjų prekybos tinklų lentynose, tačiau jos verta paieškoti turguose ar pas vietinius augintojus. Šie obuoliai vertinami dėl ryškaus saldžiarūgščio skonio ir trapios tekstūros, ypač tinkamos kepiniams.

    Pomologijos šaltiniuose nurodoma, kad kronselka išvesta Prancūzijoje, o jos atsiradimas siejamas su sodininku ir pomologu Charlesu Baltetu, 1869 metais. Kai kur ji dar vadinama jaśniepańska arba oliwka kronselska, o senesniuose sodininkystės aprašymuose minėta kaip patikima, ištverminga sodo veislė.

    Kuo išsiskiria kronselka?

    Augintojai šią obelį dažnai giria dėl atsparumo šalčiui ir gana gero atsparumo ligoms, todėl ji ilgą laiką buvo paplitusi senesniuose soduose. Vis dėlto, kaip ir daugeliui senųjų veislių, derlingumas bei atsparumas gali skirtis pagal poskiepį, dirvą ir priežiūrą.

    Kronselkos vaisiai paprastai skinami nuo rugsėjo pradžios, o jų dydis gali svyruoti nuo mažų iki didesnių. Obuoliai dažniausiai būna žalsvai geltoni, kartais su oranžiniu ar rausvu šonu, o minkštimas sultingas, traškus ir aromatingas.

    Ką iš jos gaminti namuose?

    Dėl subalansuoto saldumo ir rūgštumo kronselka tinka valgyti šviežia kaip užkandis, ypač kai norisi ryškesnio skonio obuolio. Ji taip pat gerai pasiteisina ruošiant naminius gaminius, kai svarbu, kad obuolys išlaikytų aromatą ir nesukristų į vientisą masę per greitai.

    Dažniausiai ši veislė rekomenduojama desertams, ypač šarlotkai, nes kepant išryškėja obuolių kvapas, o skonis išlieka sodrus. Kronselka tinka ir kompotams, tyrelėms, marmeladui ar obuolių masei, ypač jei norite natūralesnio, ne per saldaus rezultato.

    Kodėl senos veislės vėl grįžta?

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis veislėmis dėl įvairovės, skonio ir vietinio auginimo tradicijų. Toks pasirinkimas dažnai siejamas ir su trumpesne tiekimo grandine, kai vaisiai atkeliauja tiesiai iš regioninių ūkių.

    Ieškant kronselkos, verta pasiteirauti vietinių sodininkų, bendruomeninių turgelių ar mažų ūkių, kurie augina senas veisles. Jei planuojate sodinti patys, svarbu pasirinkti tinkamą poskiepį ir įvertinti, kokių ligų rizika didžiausia jūsų vietovėje.

  • Ši jautienos dalis guliašui daro stebuklą: mėsa tokia minkšta, kad tirpsta burnoje

    Ruošiant guliašą dažnai kyla klausimas, kokią mėsą rinktis, kad ji būtų sultinga ir minkšta net be sudėtingų triukų. Mitybos rekomendacijose raudona mėsa dažnai minimas kaip produktas, kurį verta riboti, tačiau visiškai jos atsisakyti nebūtina. Svarbu dažnis, porcijos dydis ir pasirinkta dalis.

    Jautiena išsiskiria visaverčiais baltymais, geležimi, cinku ir vitaminais, ypač B12, todėl saikingai gali būti subalansuotos mitybos dalis. Vis dėlto kasdienis jos vartojimas daugeliui nėra geriausias pasirinkimas, o guliašą dažniausiai gaminame kaip retesnį, lėto virimo patiekalą. Būtent tuomet verta rinktis dalį, kuri geriausiai atsiskleidžia ilgai troškinant.

    Guliašui tinka ne tik sprandinė

    Guliašui dažnai renkamasi sprandinė, mentė ar krūtinėlė, nes šios dalys turi daugiau riebalų ir suteikia patiekalui sodrumo. Jei norisi liesesnio varianto, galima rinktis kumpio ar išpjovos tipo gabalus, tačiau jie jautresni pervirimui ir greičiau sausėja. Lėtam troškinimui geriausiai tinka mėsa su daugiau jungiamojo audinio.

    Vienas iš patikimiausių pasirinkimų yra jautienos kulninė, dar vadinama blauzdos dalimi. Ji turi ryškų skonį ir marmurinę struktūrą, o svarbiausia, joje gausu kolageno. Troškinant kolagenas virsta želatina, todėl padažas tampa tirštesnis, o mėsa įgauna tą minkštumą, kurio visi tikisi iš gero guliašo.

    Kolagenas ir laikas daro savo

    Kulninė paprastai būna iš priekinės arba galinės kojos dalies, todėl jos tekstūra iš pradžių gali atrodyti kietesnė. Tačiau ilgas, lėtas virimas yra būtent tai, ko jai reikia. Dažniausiai rekomenduojama troškinti bent 2–3 valandas, o norint itin švelnaus rezultato, procesas gali trukti ir ilgiau.

    Geriausią efektą duoda pastovi, nedidelė kaitra ir pakankamai skysčio, kad mėsa troškintųsi, o ne keptų. Tokia technika ne tik suminkština skaidulas, bet ir išryškina skonį, todėl net paprastos daržovės ir prieskoniai patiekale tampa ryškesni. Be to, kulninė tinka ne vien guliašui, ji dažnai naudojama sultiniams, nes suteikia jiems natūralaus tirštumo.

    Kaip išsirinkti ir ko vengti

    Perkant verta ieškoti gabalo su aiškiais raumenų skaidulų sluoksniais ir šviesesniais jungiamojo audinio intarpais. Pernelyg liesas gabalas guliaše dažniau pritrūksta sultingumo, o per dideli, nelygūs kubai gali išsitroškinti nevienodai. Patogiausia pjaustyti vienodo dydžio gabalėliais, kad visi pasiektų vienodą minkštumą.

    Dažna klaida yra skubėti ir kelti kaitrą, tikintis, kad mėsa greičiau suminkštės. Praktikoje nutinka priešingai: baltymai greičiau sutraukiami, o jungiamasis audinys nespėja tinkamai suirti. Kantrybė ir lėtas virimas čia svarbesni už bet kokį prieskonių mišinį.

  • Kraunate telefoną per naktį? Štai kada tai kenkia baterijai ir ką daryti kitaip

    Kraunate telefoną per naktį? Štai kada tai kenkia baterijai ir ką daryti kitaip

    Daugelis telefonų savininkų įkroviklį prijungia prieš miegą ir atjungia tik ryte. Šiuolaikiniai išmanieji telefonai dažniausiai turi apsaugas, kurios mažina riziką per naktį laikant įrenginį prijungtą prie elektros.

    Telefono valdikliai ir programinė įranga paprastai sustabdo aktyvų krovimą pasiekus 100 proc. ir vėliau energiją paduoda tik tiek, kiek reikia palaikyti įkrovą. Vis dėlto tai nereiškia, kad toks įprotis visada yra visiškai neutralus baterijos ilgaamžiškumui.

    Didžiausias baterijos priešas yra šiluma. Jei telefonas kraunamas po pagalve, ant minkšto paviršiaus ar su storu dėklu, šiluma prasčiau išsisklaido, todėl baterija sensta greičiau, o krovimas gali lėtėti dėl temperatūros kontrolės.

    Vis dažniau naudojama vadinamoji adaptyvi arba optimizuota įkrova, kai telefonas mokosi jūsų dienotvarkės ir naktį sustoja ties maždaug 80 proc., o likusius 20 proc. įkrauna prieš pat įprastą pabudimo laiką. Taip sumažinamas laikas, kai baterija ilgai laikoma ties labai aukšta įkrova.

    Ilgalaikei baterijos būklei labiausiai kenkia nuolatinis buvimas kraštutinėse būsenose, kai baterija dažnai iškraunama iki beveik 0 proc. arba ilgai laikoma ties 100 proc. Todėl kasdieniam naudojimui dažnai rekomenduojama siekti vidutinio intervalo, o greitąjį krovimą naudoti tada, kai jo tikrai reikia.

    Senesniuose įrenginiuose apsaugos ir išmanus krovimas gali būti paprastesni arba visai nebūti įjungti. Tokiu atveju naktinis krovimas, ypač šiltoje aplinkoje ar su nekokybišku įkrovikliu, gali didinti tiek baterijos dėvėjimąsi, tiek saugumo riziką.

    Jei norite paprastų taisyklių, kurios realiai veikia, pradėkite nuo temperatūros kontrolės ir kokybiškų priedų. Verta naudoti originalų arba sertifikuotą įkroviklį, nekrauti telefono uždengus ventiliacijos angas, o jei yra galimybė, įjungti optimizuotos įkrovos funkciją.

    Taip pat pravartu atkreipti dėmesį į ženklus, kad baterija jau dėvisi: įrenginys greitai praranda įkrovą, pastebimai kaista kraunant, netikėtai išsijungia. Tokiais atvejais saugiausia kreiptis į autorizuotą servisą ir įvertinti baterijos būklę.

  • Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Lenkijos miškuose vėl užfiksuotas itin retas grybas pušyninė baltikė, dar vadinama matsutake, moksliškai Tricholoma matsutake. Ši rūšis Lenkijoje buvo registruota dar 1921 metais Gdanske, vėliau ilgam dingo ir kurį laiką net laikyta išnykusia.

    Apie jos sugrįžimą plačiau prabilta 2021 metais, kai Zavoja valsčiuje buvo aptiktos kelios augimvietės. Mikologai pabrėžia, kad tai labai jautri rūšis, stipriai priklausoma nuo miško būklės, dirvožemio ir simbiozės su medžių šaknimis.

    Kodėl šis grybas toks brangus?

    Matsutake pasaulyje laikomas vienu brangiausių valgomųjų grybų, o aukščiausios kokybės egzemplioriai gali kainuoti iki maždaug 1 900 eurų už kilogramą. Kaina priklauso nuo kilmės, šviežumo, dydžio, surinkimo laiko ir to, ar vaisiakūnis nepažeistas.

    Didžiausiai vertinami jauni, sveiki matsutake iš Japonijos, kur šis grybas siejamas su prabanga ir kulinarine tradicija. Jis naudojamas sultiniuose, ryžių patiekaluose, kepamas ant grotelių, o aukštos kokybės derlius kartais dovanojamas kaip prabangus, prestižinis pirkinys.

    Vienas esminių brangumo veiksnių tas, kad matsutake praktiškai nepasiduoda pramoniniam auginimui. Grybas auga tik labai specifinėmis sąlygomis ir yra glaudžiai susijęs su medžių šaknų sistema, todėl didelio masto auginimo sprendimai iki šiol išlieka riboti.

    Ką daryti radus miške?

    Lenkijoje šis grybas nėra įtrauktas į oficialius prekybai leidžiamų rūšių sąrašus, todėl teisėtai parduoti jo restoranuose ar turguje negalima. Rekomenduojama radinį palikti vietoje, nufotografuoti, pažymėti tikslią vietą ir informaciją perduoti mikologams.

    „Tai rūšis, kurios vertė yra ne vien kulinarinė, bet ir gamtosauginė, todėl svarbiausia ne išsinešti, o užfiksuoti ir pranešti specialistams“, – sako mikologai, vertinantys tokius radinius kaip reikšmingus duomenis apie miškų ekosistemų būklę.

    Jei grybas vis dėlto buvo nuskintas ir kyla abejonių dėl atpažinimo, saugiausia jį parodyti grybų ekspertui. Lenkijoje tokias konsultacijas teikia sanitarinės ir epidemiologinės tarnybos, o panaši praktika taikoma ir kitose Europos šalyse, siekiant išvengti apsinuodijimų.

    Kaip atpažinti ir nesupainioti?

    Jauni matsutake vaisiakūniai dažnai turi storą rusvą kepurėlę su į vidų užsirietusiais kraštais, o augdami iš kūgiškos formos tampa plokštesni. Kotas tvirtas, rusvai balkšvas, dažnai su žiedu, o minkštimas baltas.

    Skiriamasis bruožas yra specifinis aromatas, neretai apibūdinamas kaip prieskoninis, dervingas, primenantis cinamoną. Vis dėlto specialistai perspėja, kad išvaizda gali klaidinti, nes egzistuoja panašios, sveikatai pavojingos rūšys, todėl savarankiškas atpažinimas be patirties rizikingas.

  • Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Kriauklė virtuvėje yra viena labiausiai naudojamų vietų, todėl riebalai ir maisto likučiai joje kaupiasi greitai. Ilgainiui tai ne tik gadina vaizdą, bet ir sulėtina vandens nubėgimą, o iš nutekėjimo gali pradėti sklisti nemalonus kvapas.

    Dažnas signalas, kad nutekėjimas užsikemša, yra burbuliavimas, vandens sąstovis ar kvapas, sustiprėjantis po indų plovimo. Tokiais atvejais pravartu reaguoti nedelsiant, nes susikaupę riebalai ir nešvarumai vamzdžiuose sudaro palankią terpę bakterijoms.

    Viena paprasta buitinė gudrybė, kurią žmonės vis dažniau išbando namuose, yra indaplovės tabletės panaudojimas kriauklei valyti. Jos sudėtyje esantys aktyvūs komponentai sukurti riebalams ardyti, todėl šiltame vandenyje tabletė gali padėti atlaisvinti prikibusias apnašas.

    Metodas paprastas: užkimškite kriauklės nutekėjimą, įdėkite vieną indaplovės tabletę ir pripilkite karšto vandens. Palikite maždaug 30 minučių, kad tabletė ištirptų ir suveiktų, o atvėsus vandeniui ištraukite kamštį ir leiskite viskam nubėgti.

    Po to kriauklę pakanka perbraukti minkšta kempine ir nuplauti švariu vandeniu. Paviršius dažnai atrodo švaresnis, o nutekėjimas gaiviau kvepia, nes ištirpusios riebalų dalelės lengviau pasišalina.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo ir medžiagų suderinamumo: agresyvesnės valymo priemonės gali netikti jautriems paviršiams, o su verdančiu vandeniu reikėtų elgtis atsargiai. Jei vanduo vis tiek sunkiai nuteka, kvapas kartojasi ar įtariate rimtesnį kamštį sifone, patikimesnis sprendimas gali būti sifono išvalymas arba santechniko pagalba.

  • Kiekvieną rudenį visi gamina šiuos moliūgų virtinukus: paprastas triukas pakeičia skonį

    Kiekvieną rudenį visi gamina šiuos moliūgų virtinukus: paprastas triukas pakeičia skonį

    Atėjus rudeniui moliūgas vėl tampa vienu universaliausių produktų virtuvėje, o moliūgų virtinukai ar kukuliai daugeliui yra patogus, sotus ir nebrangus pietų sprendimas. Svarbiausia šio patiekalo dalis yra gerai paruošta moliūgo tyrė, nuo kurios priklauso ir tešlos konsistencija, ir galutinis skonis.

    Pirmas žingsnis paprastas: moliūgą reikia supjaustyti gabalais, pašalinti sėklas ir palikti tik minkštimą. Kad skonis būtų ryškesnis, gabalus verta kepti orkaitėje, o ne virti, nes taip moliūgas mažiau prisigeria vandens ir išlieka saldesnis.

    Kepant įprastai pakanka alyvuogių aliejaus ir druskos, o prieskoniai turi būti naudojami saikingai, kad neužgožtų moliūgo. Dažniausiai tinka džiovintas rozmarinas arba džiovintas česnakas, tačiau jų kiekis turėtų tik subtiliai paryškinti aromatą.

    Maždaug po 30 minučių, kepant 180 laipsnių temperatūroje, moliūgas suminkštėja ir būna paruoštas trynimui. Iškepus svarbu jį atvėsinti ir leisti pasišalinti garams, nes per didelė drėgmė gali apsunkinti tešlą ir pareikalauti daugiau miltų, o tai atima lengvumą.

    Atvėsintą moliūgą reikia sutrinti iki vientisos tyrės. Daugumos veislių žievę po kepimo verta nulupti, nes ji išlieka kietesnė, tačiau yra išimčių: Hokkaido ir muskatiniai moliūgai po terminio apdorojimo dažnai turi minkštesnę žievę, kurią galima trinti kartu.

    Patiekiant moliūgų virtinukus galima rinktis kelis klasikinius derinius. Jie puikiai tinka su lydytu sviestu ir rozmarinu, taip pat su pomidorų padažu, o norint sotesnio rezultato galima užbarstyti kietuoju sūriu, pavyzdžiui, parmezanu.

  • Viržiai nyksta akyse? Virtuvės triukas su citrina gali išgelbėti rudenines gėles

    Viržiai nyksta akyse? Virtuvės triukas su citrina gali išgelbėti rudenines gėles

    Viržiai rudenį tampa vienu populiariausių balkonų, terasų ir kapų augalų, tačiau jų dekoratyvumas dažnai išblėsta vos per kelias savaites. Dažniausia priežastis slypi ne pačio augalo „kaprizingume“, o netinkamame laistyme ir vandens kokybėje.

    Viržiams labiausiai tinka šviesi vieta, bet apsaugota nuo stipraus vėjo, taip pat rūgštus, purus ir vandeniui laidus substratas. Kai žemė per sunki arba vazone nėra gero drenažo, šaknys ima dusti, o augalas greitai praranda spalvą ir tvirtumą.

    Didžiausia klaida – laistymas „iš akies“: vieną kartą per daug, kitą kartą per mažai. Perlieti viržiai gali pradėti pūti, o perdžiūvę – vysta ir ruduoja, nes jų šaknynas negilus ir greitai sureaguoja į drėgmės svyravimus.

    Praktiška taisyklė paprasta: laistyti reguliariai, bet nedideliais kiekiais, kad substratas būtų tolygiai drėgnas, o ne šlapias. Kai viršutinis sluoksnis pradeda džiūti, tai ženklas, kad laikas papildyti vandens atsargas.

    Jei viržiai pasodinti į gruntą ir dirva greitai praranda drėgmę, padeda mulčiavimas. Pušų žievė ne tik sulaiko vandenį, bet ir prisideda prie rūgštesnės aplinkos, kuri šiems augalams yra palanki.

    Dar viena dažna problema – kietas vandentiekio vanduo, ypač laistant vazonuose. Kietas vanduo ilgainiui gali kelti substrato pH, o viržiai tuomet prasčiau pasisavina maisto medžiagas ir atrodo tarsi „išsekę“, net jei trąšų netrūksta.

    Jei neturite lietaus vandens, vandenį galima paprastai paruošti namuose. Į 1 litrą vandens įmaišoma 1 valgomasis šaukštas citrinos sulčių arba tiek pat citrinos rūgšties, o tuomet šiuo tirpalu laistoma kaip įprasta.

    Svarbu nepersistengti: tikslas – švelniai parūgštinti vandenį, o ne „užrūginti“ žemę. Jei viržiai jau silpsta, pirmiausia verta patikrinti vazono drenažą, laistymo ritmą ir tik tuomet koreguoti vandens sudėtį.

  • Rudens pabaigos košmaras: kodėl vorai masiškai lenda į namus ir kas iš tiesų padeda

    Rudeniui vėstant daugelis pastebi tą patį reiškinį: vorai ima dažniau rodytis kambarių kampuose, prie langų ir rūsiuose. Tai nėra atsitiktinumas, nes daliai rūšių šis laikotarpis sutampa su intensyvesne migracija į pastoges, kur šilčiau ir sausesnė aplinka.

    Specialistai pabrėžia, kad vorus į namus vilioja ne tik temperatūra, bet ir maisto šaltinis. Į vidų rudenį veržiasi ir smulkūs vabzdžiai, o jie vorams reiškia lengvai pasiekiamą grobį, ypač prie šviestuvų, langų ir ventiliacijos angų.

    Kodėl jų padaugėja rudenį?

    Rudenį suaktyvėja ir vorų gyvenimo ciklas: dalis individų ieško partnerių, o patinai dažniau klajoja, todėl žmonės juos pastebi dažniau nei vasarą. Tuo pat metu šiltesni pastatų plyšiai, laiptinės ir sandėliukai tampa natūralia slėptuve nuo šalčio bei lietaus.

    Dar viena priežastis – mikroklimatas pastatuose. Šiluma, sausesnis oras ir mažiau staigių temperatūros svyravimų leidžia vorams ilgiau išbūti aktyviems, o tai didina tikimybę juos sutikti vonioje, virtuvėje ar rūsyje.

    Kas iš tiesų padeda atbaidyti?

    Efektyviausia prevencija – mechaninė: langų ir durų sandarinimas, plyšių užtaisymas, tvarkingos ventiliacijos grotelės, tankūs tinkleliai nuo vabzdžių. Tai sumažina ne tik vorų, bet ir jų grobio patekimą į vidų.

    Kasdieniai įpročiai taip pat svarbūs: reguliarus siurbimas už baldų, palangėse ir tamsiuose kampuose padeda pašalinti voratinklius ir kiaušinėlių kokonus. Kuo mažiau ramybės zonų, tuo mažiau priežasčių vorams likti ilgesniam laikui.

    Kalbant apie kvapus, dalis žmonių naudoja pipirmėčių eterinį aliejų, citrusų žieveles ar kitas intensyviai kvepiančias priemones. Tokie sprendimai kai kuriais atvejais gali trumpam sumažinti vorų aktyvumą konkrečiose vietose, tačiau patikimiausiai veikia kartu su sandarinimu ir švara.

    Kada verta sunerimti?

    Dauguma namuose sutinkamų vorų žmogui nepavojingi ir net naudingi, nes mažina musių ar uodų kiekį. Vis dėlto jei vorų itin daug, jie nuolat kartojasi tose pačiose vietose, verta įvertinti, ar nėra padidėjusios drėgmės, vabzdžių antplūdžio, nesandarių angų arba ilgai netvarkytų sandėliukų.

    Jei kyla abejonių dėl rūšies arba namuose yra alergiškų, itin jautrių žmonių, galima kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistus. Dažniausiai problema išsprendžiama ne chemija, o pastato sandarumo ir higienos sutvarkymu.

  • Turi pernykščio medžio granulių? Prieš kūrenant patikrink vieną dalyką – sutaupysi nervų

    Atvėsus orams daugelis namų savininkų katilinėje ar garaže randa likusių medžio granulių iš praėjusio sezono. Noras jas sunaudoti suprantamas, tačiau svarbiausia prieš kūrenant įvertinti ne laiką, o laikymo sąlygas. Jei granulės per vasarą gavo drėgmės, jų kaitra ir katilo darbas gali smarkiai suprastėti.

    Medžio granulės neturi „galiojimo datos“ kaip maisto produktai, tačiau jos yra higroskopiškos, todėl lengvai sugeria drėgmę iš aplinkos. Pagal ENplus sertifikavimo logiką kokybiškų granulių drėgnis paprastai neturėtų viršyti 10 proc. masės. Kai drėgmės daugiau, dalis šilumos sudeginama vandeniui išgarinti, o ne namams šildyti.

    Drėgmė išduoda greitai

    Pirmas ženklas, kad kuras nukentėjo, yra granulių irimas ir padidėjęs dulkių kiekis maiše. Sudrėkusios granulės dažnai išbrinksta, praranda tvirtumą ir ima byrėti į pjuvenas. Toks kuras ne tik prasčiau dega, bet ir teršia degimo kamerą, didina nuosėdų susidarymą.

    Ne mažiau svarbi rizika – kuro padavimo sutrikimai. Smulkios dulkės ir suiręs kuras gali kimšti sraigtinį ar pneumatinį padavimą, o tai baigiasi katilo stabdymais, klaidomis ir remontu. Vien dulkės dar nebūtinai reiškia drėgmę, tačiau jų perteklius beveik visada blogina įrenginio darbą.

    Kaip patikrinti pernykštį kurą?

    Prieš pildant bunkerį verta patikrinti kelis maišus iš skirtingų vietų. Apžiūrėk pakuotę: įplyšimai, pažeistas dugnas ar akivaizdus sušlapimas rodo, kad drėgmė galėjo patekti į vidų. Jei maišo apačioje susikaupusi stora dulkių „paklodė“, kuras galėjo būti suardytas ir transportuojant, ir laikant.

    Tuomet įvertink granulių tvirtumą. Kokybiškos granulės yra kietos, lūžta su pasipriešinimu ir neištepa rankų tarsi drėgnos pjuvenos. Jei granulės lengvai trupa nuo menko spaudimo, linksta ar byra į miltus, tai dažnas drėgmės arba stipraus mechaninio pažeidimo požymis.

    Dar vienas patikimas signalas – kvapas ir pelėsio požymiai. Granulės turi kvepėti mediena, o ne rūgščiai ar tvankiai. Jei juntamas pelėsio kvapas, matosi apnašos, gumulai ar sulipimas, tokio kuro geriau nenaudoti, ypač dėl dulkių ir galimų biologinių dalelių, kurios gali dirginti kvėpavimo takus.

    „Vandens testas“, kai granulės metamos į stiklinę, dažnai klaidina: jis labiau parodo tankį, o ne realų drėgnį ar šilumingumą. Daug svarbiau yra pakuotės būklė, tvirtumas, kvapas ir tai, ar kuras neįgavo drėgmės laikymo vietoje.

    Ką daryti, jei granulės suiro?

    Jei granulės nuo drėgmės suiro, jų grąžinti į pradinę būklę neįmanoma. Išdžiovinus liks sausos dulkės, kurios katilo padavimo mechanizmui yra viena blogiausių medžiagų. Taip pat nerekomenduojama stipriai sudrėkusio ar pelėsio paveikto kuro maišyti su naujomis granulėmis, nes problemos dažnai persikelia į visą partiją.

    Jeigu kuras akivaizdžiai pelija arba yra virtęs pjuvenų mase, saugiau jo atsisakyti ir tvarkyti pagal savivaldybėje galiojančias atliekų taisykles. Sausos, švarios pjuvenos kartais panaudojamos sode, tačiau suiręs, įtartino kvapo kuras pirmiausia yra rizika katilui ir namų mikroklimatui.

    Dar viena mažiau žinoma tema – anglies monoksido kaupimosi rizika didelėse sandėliavimo patalpose. Laikomas biokuras, ypač didesniais kiekiais uždarose erdvėse, gali keisti oro sudėtį, todėl patalpas būtina vėdinti. Prieš einant į prastai vėdinamą sandėlį su dideliu granulių kiekiu verta jį gerai išvėdinti.

    Kad likusios granulės saugiai sulauktų kito sezono, svarbiausia apsaugoti jas nuo drėgmės iš apačios ir iš oro. Maišų geriau nestatyti tiesiai ant betono, o laikyti ant paletės, sausoje, uždengtoje vietoje. Pažeistus maišus verta sandariai užklijuoti arba kurą perpilti į uždarus konteinerius.

  • Pabianicų picerija vėl pasaulio elite: „Zielona Górka“ kyla reitinge ir stebina itališką rinką

    Pabianicų mieste veikianti picerija „Zielona Górka“ dar kartą pateko į vieną žinomiausių tarptautinių picos gidų „50 Top Pizza“ ir šiemet pakilo iki 93 vietos pasaulio šimtuke. Tai jau ne pirmas šio restorano pasiekimas: debiutavusi 97-oje pozicijoje, vėliau ji kilo į 94-ą, o dabar dar labiau sustiprino savo rezultatą.

    Restoraną valdo Jędrzejus Lewandowskis ir jo žmona, o pats verslas veikia apie 11 metų. Į Europos ir pasaulio „50 Top Pizza“ vertinimus „Zielona Górka“ reguliariai patenka jau maždaug penkerius metus, o tai rodo nuoseklų kokybės standartą, o ne vienkartinę sėkmę.

    Kas lemia „50 Top Pizza“?

    „50 Top Pizza“ vadovas dažnai lyginamas su „Michelin“ gidu, tačiau jis specializuojasi tik picerijose. Organizatoriai sudaro atskirus reitingus Italijai, žemynams ir pasauliui, o vertintojai į restoranus vyksta anonimiškai, elgiasi kaip įprasti lankytojai ir stebi visą patirtį.

    Vertinant atsižvelgiama ne tik į picos skonį, tešlos ir ingredientų kokybę, bet ir į aptarnavimą, švarą, darbo organizavimą, laukimo laiką bei bendrą atmosferą. Nors reitinguose sutinkami įvairūs stiliai, viršūnėse dažniausiai dominuoja neapolietiškos picos kryptis.

    „Tai reklamuoja Lenkijos gastronomiją“

    Apie šių metų rezultatą Lewandowskis pranešė trečiadienį, pabrėždamas, kad tarptautinis įvertinimas gali tapti svarbia reklama Lenkijos gastronomijai užsienyje. Jo teigimu, susitikimuose su italais jis girdėjo ir praktinį susidomėjimą keliauti į Lenkiją paragauti vietinių picų.

    „Šis įvertinimas padeda parodyti, kad gerą picą galima rasti ne tik Italijoje, o Lenkijos scena tampa vis įdomesnė“, – sakė Jędrzejus Lewandowskis.

    Daugėja moterų picų meistrių

    Šių metų kontekste išryškėjo ir platesnė tendencija: picos meistro profesijoje daugėja moterų, o pati rinka pamažu atsitraukia nuo stereotipo, kad tai tik vyrų darbas. „50 Top Pizza“ duomenys rodo, kad pasaulio šimtuke šiemet atsidūrė penkios moterys, kai pernai jų buvo trys.

    Tarp aukščiausiai įvertintų moterų minima Andrea Bornacelli iš Bogotos, užėmusi 17 vietą, taip pat Giorgia Caporuscio iš Niujorko, Marisol Doylee iš Klivlando, Yoselin Maria Tavarez iš Nueva Esparta ir Susanna Di Cosimo, dirbanti Indijoje.

    „Zielona Górka“ komanda taip pat viliasi sėkmingo pasirodymo neapolietiškos tradicinės picos konkurse Neapolyje, kuriame dalyvaus keliolika Lenkijos atstovų. Tarp jų yra ir Iga Cieślak iš Lodzės, dirbanti Pabianicų restorane ir laikoma vienintele moterimi Lenkijos komandoje.

    Kas laimėjo pasaulio viršūnę?

    Pirmąją vietą pasauliniame „50 Top Pizza World“ reitinge šiemet pelnė „Napoli on the Road“ iš Londono, kurią valdo Michele Pascarella. Lewandowskis pasakojo, kad nugalėtoją yra sutikęs dar tuomet, kai šis verslą pradėjo nuo nedidelio vežimėlio su maža krosnimi, o vėliau tapo traukos tašku picos gerbėjams iš įvairių šalių.

    Šių metų šimtuke užfiksuotas ir geografinės įvairovės ženklas: pirmą kartą pateko picerija iš Afrikos. „Stagione“ iš Kasablankos Maroke užėmė 99 vietą, o tai parodė, kad tarptautinis susidomėjimas kokybiška pica plečiasi už tradicinių Europos ribų.

    „Zielona Górka“ nėra vienintelė iš Lenkijos įvertinta vieta. Europos reitinge, paskelbtame birželį, Pabianicų picerija užėmė 18 vietą, o Varšuvos „Ciao a Tutti“ buvo 33-ia. Taip pat paminėtos Gdansko „Ostro“ ir keli Varšuvos restoranai: „Mąka i Woda“, „PEZZO“, „Pizzaiolo“ ir „Spacca Napoli“.

    „50 Top Pizza“ iniciatyva pradėta 2017 metais, o tais pačiais metais tradicinės neapolietiškos picos kepimo menas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gidą sukūrė italų gastronomijos ekspertai Barbara Guerra, Luciano Pignataro ir Albert Sapere, o dabartinė versija laikoma 10-ąja projekto edicija.